Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios skaitlingos žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose.
Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasiškių poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.
Apie Lietuvos gyventojų paramą žydams nacių okupacijos laikotarpiu liudija išlikę archyviniai dokumentai, liudininkų prisiminimai, laiškai, moksliniai bei publicistiniai straipsniai ir knygos. Aktyviau šia tema Lietuvoje pradėta domėtis maždaug nuo 1997 m., kai Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (toliau VVGŽM) išleido pirmąjį tęstinio leidinio lietuvių ir anglų kalbomis sąsiuvinį – “Gyvybę ir duoną nešančios rankos“. Šiai dienai yra išleista keturios minėto leidinio knygos[i]. Minėtuose leidiniuose yra daug faktų ir apie Lietuvos kunigus bei vienuolius įvairiais būdais padėjusius pasmerktiesiems žydams.
Nagrinėjamai temai naudinga ir to paties muziejaus išleista pavardžių rodyklė “Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944 m. m.“[ii]. Pradedant 1989 m., kai Vilniuje buvo atkurtas valstybinis žydų muziejus, šio muziejaus Gelbėtojų skyriaus darbuotojai surinko dešimtis tūkstančių dokumentų ir liudijimų apie žydų gelbėjimą Lietuvoje. Surinktos medžiagos pagrindu leidžiamas tęstinis leidinys “Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, publikuojami moksliniai ir populiarūs straipsniai, demonstruojamos parodos.
Nors didelė Lietuvos gyventojų dalis, patyrusi sovietinės okupacijos ir aneksijos žiaurumus, laukė nacių-sovietų karo ir tikėjosi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tačiau nacių politika šias viltis greitai išsklaidė. Lietuva neatgavo valstybingumo, vieną okupaciją pakeitė kita. Nacistinis teroras skaudžiai palietė visų tautybių Lietuvos gyventojus, tačiau žydų atžvilgiu jis buvo ypatingai žiaurus, intensyvus ir metodiškas.
Krikščioniškos moralės ir humanizmo principais besivadovaujantys Lietuvos gyventojai negalėjo likti abejingais baisaus nusikaltimo ir neteisybės akivaizdoje. Mus domina, kaip į holokaustą reagavo LKB hierarchai, autoritetą turintys dvasiškiai ir eiliniai kunigai bei vienuoliai.
Nacių okupacijos pradžioje LKB vadovybė tikėjosi, kad su naujaisiais okupantais, kurie skelbėsi siekią nugalėti “bedievišką bolševizmą“ ir vykdantys naująjį kryžiaus žygį, bus lengviau sugyventi, negu su komunistiniu-ateistiniu režimu. Iš dalies šios viltys buvo pagrįstos, kadangi nacių Vokietijai svarbiausia buvo laimėti karą, bet ne iškarto radikaliai keisti okupuoto krašto santvarką ir persekioti didelį autoritetą visuomenei turinčią Katalikų Bažnyčią.
Vis dėlto okupuoto krašto sunkumus ir suvaržymus teko patirti ir LKB bei dvasiškiams. Pasaulėžiūrinėje plotmėje krikščionybė ir nacionalsocializmas buvo nesutaikomi priešai. Bažnyčiai buvo nepriimtinos rasistinės idėjos apie menkavertes tautas, žmonių prigimtinę nelygybę, nepagarba žmogaus gyvybei ir laisvei, vado kultas ir kiti nacistiniai postulatai, juo labiau reali Trečiojo reicho politika okupuotose šalyse, masinis teroras ir kova prieš katalikybę.
Masiniai žydų areštai ir žudynės daugumai Lietuvos gyventojų buvo netikėti ir nelaukti. LKB hierarchai iš pradžių galvojo, kad bus persekiojami tik žydų tautybės komunistai ir sovietų valdžios aktyvistai ir šalininkai. Tik po kurio laiko buvo suprasta, kad nacių politikos tikslas yra išžudyti žydus kaip tautą, nepaliekant nė vieno gyvo žydo. Nepaprastai žiaurus nacių okupantų ir vietinių kolaborantų elgesys su žydais liudijo, kad tokia valdžia gali padaryti bet kokį nusikaltimą, ir kad atviras protestas gali išprovokuoti žiaurias represijas prieš LKB ir tikinčiuosius. LKB bandė padėti žydams atsargiais protestais okupacinės valdžios pareigūnams, skatino dvasiškius individualiais ir slaptais veiksmais teikti paramą žydams.
Daug Lietuvos kunigų ir vienuolių, ištikimų artimo meilės idėjai, padėdavo pabėgti žydams iš getų, slėpdavo juos parapijų namuose, vienuolynuose bei kaimuose pas patikimus asmenis, aprūpindavo juos reikalingais dokumentais, šelpdavo maistu. Žydams aktyviai padėjo ir sovietų propagandos apšmeižtas vyskupas Vincentas Brizgys. Savo knygoje “Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais“ jis rašė: “Dar nebuvo panaikinta laikinoji Lietuvos vyriausybė (naciai jos veiklą nutraukė 1941 m. rugpjūčio 5 d. – past. A. B.), kai Kauno miestui vokiečių paskirtas miesto komisaras Kramer pradėjo skelbti be lietuvių žinios dekretus, liečiančius žydus.
Kauno vyskupai ir generalvikaras prel. prof. Kazimieras Šaulys parašėme laišką, kuriame buvo pabrėžta, kad visi Lietuvos žydai yra Lietuvos piliečiai, išskyrus nežymų skaičių, patekusių į Lietuvą karo metu iš Lenkijos ir Vokietijos, kad Lietuvos žydų didelė dauguma visada buvo lojalūs Lietuvai, kad jų daug kartu su lietuviais buvo kalėjimuose bolševikų okupacijos metu. […] Raštas buvo įteiktas karo komendantūrai, prašant persiųsti jį kompetentingoms instancijoms. Kauno vyskupų vardu ir savo iniciatyva generalvikaras prel. prof. K. Šaulys daug kartų lankė šiais reikalais įvairias vokiečių karines įstaigas.
Tuoj patyrėme, kad žydų klausimas esąs kažkokios Sonderkomandos (specialaus žudynes vykdžiusio vokiečių saugumo policijos ir SD būrio – past. A. B.) išimtinoje kompetencijoje.“[iii]. Reikia pridurti, kad visi žydų reikalai buvo išimtinėje vokiečių saugumo policijos ir SD bei vokiečių generalinio komisaro žinioje ir bet kokios lietuvių visuomenės intervecijos žydų gelbėjimo reikalu buvo pasmerktos pralaimėjimui, kadangi nacių valdžios tikslas buvo totalinis žydų sunaikinimas.
1941 m. spalio 7-8 dienomis Kaune posėdžiavo Lietuvos vyskupų konferencija. Joje buvo svarstomas ir žydų klausimas. Buvo nutarta siųsti vyskupų delegaciją pas Lietuvos generalinį komisarą Adrianą Theodorą von Rentelną, bet pastarajam atsisakius ją priimti, vyskupas V. Brizgys nuvyko pas generalinį tarėją Petrą Kubiliūną.
“Čia tačiau tik tiek sužinota,- rašo V. Brizgys,- kad žydų klausimą vokiečiai yra rezervavę sau ir lietuvių instancijoms neleidžiama į tai kištis. Jeigu tarėjai galėtų ką padaryti, jie pdarytų ir nieko neraginami. […] Žydus gelbėti atsirado neorganizuotos iniciatyvos-pavienių asmenų, šeimų. Organizuota vieša veikla buvo neįmanoma. Pasitarę ėmėme veikti per kunigus.“[iv]. Viena iš pagalbos žydams formų buvo jų krikštijimas. 1941 m. rugpjūčio 6-7 dienomis vykusiame Lietuvos Bažnytinės provincijos vyskupų pasitarime buvo oficialiai nutarta “parašyti atitinkamą Vyriausybei raštą, užtariant pakrikštytus prieš 1941 m. birželio 22 d. žydus, kad juos nevarytų į getto“[v].
Nacių okupacijos pradžioje ir persekiojamieji žydai, ir jiems norintys padėti kunigai tikėjosi, kad apkrikštyti žydai nebus suiminėjami ir žudomi. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad ir apkrikštyti žydai yra nužudomi. Pagal nacių rasistinę doktriną žydai, nepaisant jų tikėjimo ar pažiūrų, vis tiek lieka žydais pagal kraują ir dėl to privalėjo būti sunaikinti.
Paaiškėjus tokiam nacių nusistatymui, Lietuvos vyskupai buvo priversti įspėti kunigus, kad prašantiems krikšto žydams būtų išaiškinta, jog krikštas neapsaugo žydus nuo mirties. Jeigu ir po tokio išaiškinimo žydai norėtų krikštytis, jie turėjo būti nustatyta tvarka krikštijami[vi]. Įsteigus Kauno getą, geto Seniūnų taryba ėmė ieškoti ryšių su laisvėje gyvenančiais žmonėmis, taip pat ir dvasiškiais. Ilgainiui nusistovėjo geranoriški ir sistemingi ryšiai tarp Seniūnų tarybos ir Kauno arkivyskupijos kurijos.
Vyskupai ir kunigai padėdavo iš Kauno geto pabėgusiems žydams surasti slaptavietes pas kunigus, vienuolius ir ūkininkus, aprūpindavo žydus maistu ir reikalingais dokumentais. Kauno geto Seniūnų tarybos nariai ir buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausiasis rabinas Šmuelis Aba Sniegas kelis kartus dėkojo vyskupui V. Brizgiui ir kitiems dvasiškiams už suteiktą pagalbą ir sakė, kad žydai niekada neužmirs jiems ištiestos krikščionių rankos[vii]. Prieš žydų persekiojimą protestavo ir pagalbą žydams suteikė daug Lietuvos vyskupų, kunigų ir vienuolių.
Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius rašė, kad jis kartu su kitais Lietuvos vyskupais įteikė vokiečių valdžiai protesto memorandumą dėl žydų žudynių. 1946 m. sausio 3 d. savo laiške Lietuvos SSR KGB V. Borisevičius mini konkrečius paramos faktus: “[…] bet kokie pogromai ir neapykanta nesuderinama ne tik su mano asmeniniu charakteriu, bet visų pirma katalikų vyskupo padėtimi. Apie mano pagalbą idėjiniu atžvilgiu skirtingiems žmonėms liudija tokie faktai: išgelbėjau žydaitę, Telšių gydytojo dukterį; pamaitinau į nelaisvę patekusius rusų kareivius; daviau maisto ir tarybiniams piliečiams, kuriuos į Lietuvą atvežė vokiečiai. Su dabar jau mirusiu vyskupu [J. Staugaičiu] siųsdavome kunigus tarpininkauti, kad nebūtų šaudomi komunistai, iš kurių pavyko išgelbėti 5 žmones: Žutautą, Abramovičių ir kt. Aš pats prašiau, kad iš koncentracijos stovyklos būtų paleista Telšiuose gyvenusi Šaikūnų šeima.[…] “[viii].
Žymus krikščionių demokratų partijos veikėjas kun. Mykolas Krupavičius kartu su buvusiu Lietuvos Respublikos prezidentu Kazimieru Griniumi ir buvusiu žemės ūkio ministru prof. Jonu Aleksa 1942 m. lapkričio 9 d. nusiuntė protesto memorandumą generaliniam komisarui A. von Rentelnui, kuriame buvo kritikuojamas vokiečių elgesys su Lietuvos žydais ir lenkais. Už tokį pareiškimą generalinis komisaras įsakė M. Krupavičių ir J. Aleksą suimti bei išsiųsti į Vokietiją, o K. Griniaus dėl senyvo amžiaus nelietė ir tik ištrėmė iš Kauno į Kazlų Rūdą[ix].
Pats M. Krupavičius, gyvendamas Kalvarijoje, 1941 m. įteikė protesto raštą vietiniam vokiečių komendantui dėl žydų persekiojimo. Žydams paramą teikė ir M. Krupavičiaus pavaldiniai – vikarai Antanas Jančiauskas ir Stanislovas Račkauskas[x]. 1941 m. rudenį pamokslo metu žydšaudžius pasmerkė Varėnos I klebonas Jonas Gilys[xi]. Už pagalbą žydams buvo sušaudytas Tauragės kunigas Pranas Gustaitis[xii]. Vokiečių ypatingasis teismas (Sondergericht) Kaune nuteisė tris metus kalėti Karmelitų bažnyčios kunigą Vaclovą Tamoševičių už tai, kad jis 1943 m. gruodžio mėn. išdavė krikšto metrikus iš geto pabėgusiai žydaitei Aronovskytei ir sušelpė ją 100 reichsmarkių.
Vis dėlto sovietų valdžia ir šį kunigą 1946 m. ištrėmė į Sibirą. Už pagalbą žydams gestapas buvo suėmęs Kauno Šv. Antano parapijos kleboną Juozapą Želvį[xiii]. 1941 m. vasarą Degučių miške buvo sušaudyta Zarasų apskrities žydai. Tuometinis Salako klebonas Petras Rauduvė pasakė pamokslą, kaltindamas žudikus: “Kas atsakys už nekaltai pralietą žmonių kraują? Siaubingiausia, kad tarp žmogžudžių buvo ir lietuvių, katalikų. Jie užtraukia Dievo rūstybę visai mūsų tautai.”
Kun. P. Rauduvė vokiečių komendantui pareiškė griežtą protestą dėl žydų žudynių ir reikalavo prie šio kruvino darbo neimti jo parapijiečių. Vokiečiai apkaltino kunigą komunistu ir mažai betrūko, kad kunigas išvengtų didelių nemalonumų[xiv]. Anykščių klebonas Juozapas Čepėnas iki karo bolševikų buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus karui, kaliniai buvo išlaisvinti ir Čepėnas sugrįžo namo. Anykščių miesto žydai jau buvo suvaryti į getą.
Tuomet kunigas kartu su rašytoju Antanu Vienuoliu – Žukausku nuvyko pas Utenos vokiečių komendantą užtarti žydų. Įpykęs komendantas paklausė Čepėno, ką jis veikęs bolševikų okupacijos metu. Kai pastarasis atsakęs, kad sėdėjo kalėjime, vokietis vėl paklausė, kiek rabinų važiavo pas bolševikų viršininkus gelbėti jo iš kalėjimo? Paskui, kiek atitokęs, komendantas pridūrė, kad jeigu kun. J. Čepėnas nebūtų bolševikų kalintas, tai už žydų gelbėjimo pastangas būtų uždarytas į getą kartu su žydais. Po karo kun. J. Čepėnas dar 8 metus kalėjo įvairiuose Rusijos lageriuose[xv]. Už pagalbą žydams buvo suimtas Tauragės apskrities Vainuto miestelio kunigas Dominykas Dundulis[xvi].
Toliau apžvelgsime keletą būdingų žydų gelbėjimo faktų. Vilniaus valstybinio archyvo direktorius kun. Juozapas Stakauskas, padedamas vienuolės Marijos Mikulskos ir mokytojo Vlado Žemaičio, metus laiko slėpė 12 žydų, kurie laimingai sulaukė vokiečių okupacijos pabaigos. Tarp išgelbėtų buvo gydytojas A. Libo su žmona Vera, Grigorijus ir Lėja Jašiunskiai, dešimtmetis berniukas Samuelis Bakas su motina, J. Jaffe su žmona Sofija ir seserimi Fira, Mirjam Rolnikaitė, E. Kantoravičienė, Jokūbas Žirnauskas[xvii].
Daug žydų buvo slepiama vienuolynuose ir katalikiškose prieglaudose. Yra žinoma, kad žydai buvo slepiami Vilniaus, Pavilnio, Šilalės ir Kretingos vienuolynuose. Katalikiškoje Vaiguvos prieglaudoje, kuriai vadovavo Marija Rusteikaitė, buvo slepiama 15 žydų iš Kauno ir Šiaulių getų. Slepiamoms moterims buvo parūpinta fiktyvūs pasai, o vaikams-krikšto dokumentai[xviii]. Šiaulių kunigas Justinas Lapis krikštydavo iš geto išvestus vaikus ir atiduodavo juos į prieglaudą ir vaikų ligoninę, kuriai vadovavo gyd. Janina Luinienė[xix].
Žydų gelbėjimo veikloje pasižymėjo Kauno Švč. Trejybės bažnyčios klebonas, kun. Bronius Paukštys, gimimo liudijimais aprūpinęs apie 120 žydų vaikų ir pats asmeniškai slėpęs pasmerktuosius mirčiai žydus. Dienos metu jis priglausdavo iš geto pabėgusius žydus klebonijoje ir bažnyčios rūsiuose, o naktį išveždavo juos į kaimą pas ūkininkus. B. Paukščio pastangomis buvo išgelbėti 25 žmonės, tarp jų Rachelė Rosencveigaitė, Avramas Golubas su šeima, gyd. Taftas, adv. Nechumas Levitanas ir kiti[xx].
Neatsižvelgiant į šią humanišką ir herojišką veiklą, sovietai kun. B. Paukštį 1946 m. nuteisė kalėti Sibire. Į Lietuvą jis sugrįžo 1956 m., bet ir toliau sovietų valdžios buvo persekiojamas. Po mirties Jad Vašem Holokausto ir didvyriškumo atminimo institutas Izraelyje suteikė B. Paukščiui Pasaulio Tautų Teisuolio vardą[xxi].
Savo laiške (1963 m. spalio 17 d.) kun. Antanui Sabaliauskui B. Paukštys rašė: “Artimą gelbėdamas, turėjau tris kartus bėgti iš namų nuo nacių-gestapininkų siautėjimo. Išleidau 6 ar 7 tūkstančius markių, o kiek rūpesčių, kiek nemiegotų naktų, kiek vargingų ir pavojingų kelionių ir kiek baimės! Juk aš tada guldžiau savo galvą už artimą. Ir turbūt buvau vienintelis asmuo visame Pabaltijy, išgelbėjęs apie 200 žmonių gyvybių. Teisybė, aš nesigyriau, nebūbnijau į dešinę ir į kairę. Vis dėlto Stalinas sužinojo ir davė man premiją…dešimt metų išvežė į Sibirą sunkiems akmenų skaldymo ir kelių tiesimo darba“[xxii].
Žemaičių Kalvarijos kun. Pijus Andziulis vienuolyno rūsyje trejus metus slėpė 17 žydų, už tai jis buvo suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime[xxiii]. Pavilnio dominikonių vienuolyne Anos Borkovskos ir kitų vienuolių pastangomis buvo slepiama 17 žydų, tarp jų ir Vilniaus geto antifašistinio pasipriešinimo organizacijos nariai (Aba Kovner ir kt.)[xxiv]. Šeduvos kunigas prelatas Mykolas Karosas (1878-1955) 1941 m. lapkričio mėn. paslėpė Diną Nolienę ir taip išgelbėjo ją nuo mirties[xxv].
Vieno žmogaus išgelbėjimui kartais reikėdavo net kelių dešimčių žmonių pastangų, todėl yra labai sunku nustatyti bent apytikrį žydų gelbėtojų skaičių. Didžioji dalis liudininkų jau yra mirę nepalikę jokių raštiškų dokumentų apie savo ir kitų žmonių kilnius darbus. J. Stalino laikais daug žydus gelbėjusių dvasiškių buvo nuteisti kalėti lageriuose.
Dėl to daugeliui žmonių susidarė įspūdis, kad geriau patylėti apie žydams suteiktą paramą, nes neaišku, kaip sovietų valdžia įvertins tokius veiksmus. Archyvuose galima surasti dokumentų apie žydų gelbėjimą Lietuvoje, tačiau jų yra reliatyviai mažai ir jie negali atskleisti pagalbos žydams masto holokausto metu. Dėl to kiekviena nauja patikima žinia apie žydų gelbėjimą yra nepaprastai vertinga ne tik istorikams, bet ir Lietuvos visuomenei bei valstybei.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus surinktais duomenimis Lietuvoje žydus gelbėjo 159 dvasininkai. Pagal Antano Gurevičiaus surinktus žydų gelbėtojų sąrašus, 162 dvasininkai gelbėjo mirčiai pasmerktus Lietuvos žydus. Nuo 1963 m. Jeruzalėje įsikūręs Jad Vašem memorialinis muziejus suteikia Pasaulio tautų teisuolių vardus nežydams, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo sunaikinimo. Pasaulio tautų teisuolio vardas iki 2002 m. buvo suteiktas 14 kunigų. Iš viso iki 2012 m. pradžios 831 Lietuvos gyventojas yra gavęs garbingą Teisuolio vardą.
Neabejotina, kad žydų gelbėtojų nacių okupuotoje Lietuvoje buvo žymiai daugiau negu tų, kuriems yra pripažinti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Pasak šią temą tyrinėjusių istorikų, tarp jų žymaus Didžiosios Britanijos istoriko sero Martino Gilberto, norint išgelbėti vieną žydą reikėjo dešimties ir daugiau žmonių pastangų. Pasak Geniaus Procutos, nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo gelbėjama ir slepiama apie 2500-4000 žydų. Pritaikius M. Gilberto formulę ir minėtą skaičių padauginus iš dešimties, Lietuvoje žydus esą gelbėjo daugiau nei 25 tūkstančiai žmonių[xxvi].
Žinoma, šis skaičius yra daugiau hipotetinis, nes kiekvienam konkrečiam atvejui reikia patvirtinančių faktų ir liudijimų. Dėl to negalima turimus duomenis mechaniškai dauginti dešimt kartų. Vis dėlto tai yra tam tikras orientyras siekiant nustatyti tikrąjį žydų gelbėjimo mastą Lietuvoje. Nuo 1992 m. Lietuvos žmonės, gelbėję žydus, yra apdovanojami ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Iki 2009 m. šį garbingą apdovanojimą gavo 1038 asmenys, tarp jų keliolika kunigų ir vienuolių[xxvii].
Aukščiau minėtų apdovanojimų sąrašai kasmet pasipildo naujais Lietuvos gyventojų vardais. Galima teigti, kad tarp socialinių sluoksnių ir profesijų dvasininkai buvo vieni aktyviausių žydų gelbėtojų. Net ir žiauriausio smurto metais jie liko ištikimi krikščioniškiems artimo meilės principams ir, pasak vieno autoriaus, “atšipino giltinės dalgį“. Šie žmonės gelbėjo ne tik žydus, jie gelbėjo ir mūsų tautos garbę.
[i] Gyvybę ir duoną nešančios rankos, sąs. 1, V., 1997; sąs. 2, V., 1999; sąs. 3, V., 2005; IV knyga, V., 2009.
[ii] Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941-1944 m. m. (Pavaržių rodyklė), V., 2001.
[iii] V. Brizgys, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais, Chicago, 1977, p. 123.
[iv] Ibid., p. 128-129.
[v] S. Sužiedėlis, “ Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir Holokaustas kaip istorinių tyrimų objektas “, LKMA Metraštis, t. XIV, 1999, p. 131.
[vi] M. Krupavičius, “ Lietuvių-žydų santykiai rudosios okupacijos metu “, Lietuvos istorijos studijos, t. 5, p. 191.
[vii] V. Brizgys, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais, p. 182.
[viii] Vyskupas Vincentas Borisevičius straipsniuose ir dokumentuose, V., 2002, p. 281.
[ix] J. Brazaitis, Vienų vieni, V., 1990, p.111.
[x] M. Krupavičius, “ Lietuvių-žydų santykiai rudosios okupacijos metu ”, Lietuvos istorijos studijos, t. 5, p. 196-197.
[xi] Masinės žudynės Lietuvoje, 2 dalis, V., 1973, p. 113-114.
[xii] V. Sakaitė, “ Lietuvos dvasininkai-žydų gelbėtojai “, Genocidas ir rezistencija, 2002, nr. 2, p. 226, 230.
[xiii] M. Krupavičius, op. cit., p. 194.
[xiv] M. Krupavičius, op. cit., p. 196.
[xv] P. Čepėnas, “ Ar kalta tauta dėl žydų naikinimo ? “, Tėviškės žiburiai, 1977 04 07, nr. 14.
[xvi] V. Sakaitė, “ Lietuvos dvasininkai-žydų gelbėtojai “, op. cit., 2002, nr. 2, p. 225.
[xvii] V. Sakaitė, “ Lietuvos dvasininkai-žydų gelbėtojai “, Genocidas ir rezistencija, 2002, nr. 2, p. 231.
[xviii] V. Sakaitė, “ Lietuvos kunigai žydų gelbėtojai “, LKMA Metraštis, t. XIV, 1999, p. 232.
[xix] V. Sakaitė, “ Lietuvos dvasininkai-žydų gelbėtojai “, op. cit., p. 228.
[xx] Ibid., p. 229.
[xxi] V. Sakaitė, “ Lietuvos kunigai žydų gelbėtojai “, LKMA Metraštis, t. XIV, 1999, p. 234, 235.
[xxii] P. Totoraitienė, “ Kentėjo, bet kitus gelbėjo: Kunigas salezietis, išgelbėjęs, per 200 žydų nuo mirties “, Tėviškės žiburiai, 1979 02 08, nr. 6.
[xxiii] V. Sakaitė, “ Lietuvos dvasininkai-žydų gelbėtojai “, op. cit., p. 223.
[xxiv] Ibid., p. 224.
[xxv] Liud. D. Nolienės 1944 m. rugsėjo 12 d. apklausos protokolas, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau LYA), f. K-1, ap. 3, b. 1549, l. 7-8; D. Nolienės 1953 m. sausio 8 d. apklausos protokolas, ibid., f. K-1, ap. 3, b. 1549, l. 23.
[xxvi] Tie, kurie gelbėjo 1941-1944. Žydų gelbėjimas Lietuvoje (sudar. T. B. Burauskaitė), V., 2012, p. 6, 7, 16, 18.
[xxvii] D. Selčinskaja, “”Ir be ginklo jie kovojo”, Gyvybę ir duoną nešančios rankos, IV knyga, V., 2009, p. 11, 12.
Nuotraukoje: straipsnio autorius istorikas dr. Arūnas Bubnys.
2012.08.18
