Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Nuo 1926 m. gruodžio 16 d. vakaro perversmininkai pradėjo vykdyti savo sumanymą – pakeisti valdžią. Jų atstovai važinėjo po kariuomenės dalis, duodami paskutinius nurodymus. Gruodžio 17 d. 2 val. ryto, antrojo pėstininkų pulko vadas plk. J. Petruitis, aliarmu pakėlęs karius, paskelbė, kad bolševikai rengia perversmą ir ginklu reikia jiems pasipriešinti, ir nuvedė karius prie Prezidentūros, Seimo rūmų ir jus apsupo. Greitai prie jų prisidėjo husarų pulkas, karo aviacijos, šarvuočių rinktinės, talkinami studentų ateitininkų ir neolituanų.
Perversmininkai iš daboklės paleido gen. štabo majorą Povilą Plechavičių, iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo – ats. plk. Vincą Grigaliūną-Glovackį. Buvo užimta Krašto apsaugos ministerija, kartu ir Vyriausiasis kariuomenės štabas. Majoras P. Plechavičius paskelbtas vyriausiuoju kariuomenės vadu ir laikinuoju Lietuvos diktatoriumi, Kauno miesto ir apskrities karo komendantu – plk. V. Grigaliūnas-Glovackis, plk. J. Petruitis – Kauno įgulos viršininku. Gatvių sankryžose ir ant kelių į Kauną stovėjo šarvuočiai ir tankai.
Trečiojo Seimo išvaikymas. Tuo metu Seime tautos atstovai, dar nieko nenutuokdami, diskutavo apie 1927 m. valstybės biudžetą, kai jų posėdį nutraukė įsiveržusi grupė karininkų, vadovaujamų aviacijos vyr. ltn. A. Mačiuikos, kuris įsakė Seimo nariams skubiai išsiskirstyti; atstovai, pamatę už langų stovinčius šarvuočius ir ginkluotus karius, pakluso. Seimo Pirmininkas dr. J. Staugaitis ir vicepirmininkas S. Kairys karininkų buvo nuvežti ir uždaryti Vyriausiajame kariuomenės štabe. . Beveik visi Vyriausybės narai irgi buvo nuvežti ir uždaryti Vyriausiajame štabe. Prezidentas K. Grinius paliktas Prezidentūroje, bet atjungti visi telefonai ir pastatyta sargyba.
Perversmas įvyko be šūvio. Tik Vyriausiojo kariuomenės štaboviršininkas plk. ltn. K. Škirpa mėgino organizuoti pasipriešinimą perversmininkams, bet pramiegojo, kai atsikėlė didžioji kariuomenės dalis jau buvo išvesta ir perversmininkų kontroliuojama. Visas perversmas truko apie pusantros valandos. Auštant gruodžio 17 d. rytui Kaune visur buvo ramu, tik gatvėse neįprastai daug patruliuojančių ginkluotų karių. Ant stulpų ir namų sienų daug kreipimusi „Į visuomenę“: „Lietuvos kariuomenė, kuri guldė galvas už brangią Lietuvą, ir dabar yra pasiryžusi lieti kraują už jos nepriklausomybę , pamačiusi, kad dabartinis Seimas ir Vyriausybė parduoda Tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutarė paimti laikinai šalies valdymą į savo rankas, kad greičiausiai atiduotų tą valdžią į rankas tikrų Lietuvos sūnų. Visoje šalyje skelbiamas karo stovis. Visiems įsakome eiti savo pareigas: kas neis savo pareigų, bus atiduotas karo lauko teismui.
Laikinoji karo valdžia“
Gruodžio 17 d., apie 5 val. ryto, į Vyriausiąjį kariuomenės štabą susirinko visi divizijų ir pulkų vadai, karinių tarnybų viršininkai, kurie buvo suvažiavę į Prezidento K. Griniaus gimtadienio minėjimą. Jiems buvo paaiškinta apie valdžios pakeitimą ir įsakyta visiems grįžti į savo tarnybos vietas ir toliau eiti savo pareigas. Buvo paaiškinta, kad Prezidento postą užims Antanas Smetona. Tai visus nuramino, nes A. Smetonos, kaip nepriklausomos Lietuvos kūrėjo, pirmojo Respublikos Prezidento, autoritetas buvo labai didelis ir kariuomenėje, ir visuomenėje.
Apie 6 val. ryto mjr. P. Plechavičius įteikė A. Smetonai tokį kreipimąsi:
„Pirmasis Lietuvos Kūrėjau!
Pareiga stovėti Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje privertė mus susirūpinti didėjančiu Lietuvos Laisvei pavojumi.
Turėjome tikrų žinių, kad bolševikai ginkluojasi tikslu panaikinti Lietuvos laisvę.
Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių pašalinti mirtinam Lietuvos pavojui. Vyriausybė pataikavo tiems, kurie dirbo Lietuvos pražūčiai.
Prasidedant jau atviram bolševikų bruzdėjimui, mes savo pasiryžimu apgynėm Lietuvos Nepriklausomybės likimą.
Bet mes negalim įstatyti valdžion tų žmonių, kurie pastūmė Lietuvą į mirtiną pavojų.
Tamsta gerai žinai šį pavojų, nes Tamstai teko didžiausiu to pavojaus metu stovėti besikuriančios Lietuvos priešaky.
Todėl tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaipo Valstybės Vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties.
Iš savo pusės vardu visų brolių, žuvusių už Tėvynės laisvę, kilmingai pasižadam klausyti tos valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti.
Gener. Štabo majoras P.Plechavičius
1926 m. gruodžio 17 d., Kaunas“
A. Smetona tą pačią naktį perdavė P. Plechavičiui tokį atsakymą:
„Lietuvos Karžygiai!
Su didele širdgėla skaičiau Jūsų raštą.
Pavojus, kurį Jūs nurodote, buvo valdžiai tiksliai žinomas. Daug kartų ir visais būdais ji buvo įspėjama.
Lietuva atsidūrė kryžkely, kuris buvo visai Tautai aiškus, bet, deja, ne vyriausybei.
Susipažinęs su įvykiais kreipiausi į Respublikos Prezidentą dr. Grinių, nurodydamas, kokia gali būti išeitis iš susidariusios padėties.
Bet su dideliu skausmu turiu pasakyti, kad jisai nesiteikė įvertinti padėties rimtumo.
Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio, yra šventa pareiga ginti Lietuvos Valstybę ir Tautą šiuo tragiškiausiu jos gyvenimo metu.
Todėl pildydamas šią pareigą pasiryžau primti uždedamą man šią svarbią naštą ir, pasiėmęs
VALSTYBĖS VADO
Pareigas, eitinas tol, kol pati Tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties.
Sunkių bendrų su Tavim – Lietuvos Kariuomenė 1918–1920 m. kovų atminimas duoda man gilaus įsitikinimo, kad Jūsų pasišventimas Tėvynės Motinos gerovei liko tas pats ir Jūsų pažadas padės įveikti visas Lietuvos priešų žabangas.
1926 m. gruodžio 17. Kaunas – A. Smetona“
Valdžios pasikeitimas pagal Konstituciją. Po ilgų perversmininkų derybų Prezidentas K. Grinius tos pačios gruodžio 17 d. pavakary sutiko padaryti valdžios pakeitimą „pagal Konstituciją“: jis atstatydino premjerą M. Sleževičių ir nauju Ministru Pirmininku patvirtino prof. A. Voldemarą su sąlyga, kad jis pasižadės išsaugoti Lietuvos Konstituciją. A. Voldemaras pasižadėjo:„Aukštai Gerbiamas pone Respublikos Prezidente! Paklaustas Tamstos, ar galima įvesti į konstitucinę tvarką susidėjusią padėtį, iš kurios išėjo mano kabinetas, aš turiu garbę užtikrinti, kad visos bus padėtos pastangos tiek mano, tiek viso kabineto, kad tai įvyktų ko greičiausiai. Pamatinis mano uždavinys, besiimant sudaryti kabinetą susidėjusiomis sąlygomis, buvo įvesti Lietuvoje teisėtą konstitucinę tvarką. Giliausiu mano įsitikinimu, Lietuvai gresia mirtinas pavojus, jeigu greitu laiku nesusidarys teisėtos konstitucinės padėties. Jei man nepasisektų tai padaryti, aš iš pat pradžios rezervavau sau teisę pasišalinti ir nuimti nuo savęs visą atsakomybę už tai, kas įvyks.
Aukštai gerbiąs prof. A. Voldemaras
Ministras Pirmininkas“
Respublikos Prezidentas, remdamasis Lietuvos Konstitucijos 47 straipsniu, patvirtino prof. Augustiną Voldemarą ir jo sudarytąją XIV Lietuvos Vyriausybę. Naująją Vyriausybę patvirtino ir „Valstybės vadas“ A. Smetona, nors tokios pareigybės nebuvo numatyta Valstybės teisiniuose aktuose.
1926 m. gruodžio 19 d. įvyko nepaprastasis Seimo posėdis (jame iš 85atstovų dalyvavo 43). Seimui pirmininkavo J. Staugaitis, kuris perskaitė Prezidento K. Griniaus atsistatydinimo iš pareigų pareiškimą, po to ir savo pareiškimą apie atsistatydinimą. Seimas išrinko naują Pirmininką – krikščionį demokratą, buvusį Prezidentą Aleksandrą Stulginskį, o po to – ir Respublikos Prezidentą – Antaną Smetoną. Jis davė tokią priesaiką: „Aš, Antanas Smetona, prisiekiu Visagaliui Dievui, Trejybėje vienam esančiam, visomis savo pajėgomis rūpintis Respublikos ir Tautos gerove, saugoti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Taip man, Dieve, padėk. Amen.“
Priesaiką priėmė arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas.
Po priesaikos Seimas sugiedojo Tautos himną, o po to Seimo nariai,vienas kitą nustumdami, puolė sveikinti naująjį Prezidentą. Anot tos dienos „Ryto“ laikraščio, „visi sveikino su džiaugsmo ašaromis akyse“.
Po to Prezidentas A. Smetona susitiko su karininkija Vyriausiajamekariuomenės štabe. Čia Prezidentas kalbėjo:
„Kariai, Tėvynės gynėjai! Pirmomis mūsų valstybės kūrimo dienomis aš buvau drauge su Jumis. Kartu tada dirbome atgimstančios Tėvynės kūrybos darbą. 1919–1920 metų kovos dėl Lietuvos laisvės jungė mus visus viena idėja, vieni darbai. Nors ir per trumpą laiką, bet su pasiaukojimu ir pasiryžimu dirbdami padarėme daug. Lietuvos jaunų širdžių – karių pasiaukojimas vienam darbui užtikrina mūsų Tėvynės nepriklausomybę.
Štai dabar aš vėl su Jumis. Keletą metų aš buvau atsiskyręs nuo Jūsų, bet savo siela buvau drauge su Jumis, vienodai su Jumis jaučiau, vieną mintį turėjau.
Šiandien mes pradėjome rašyti naują Tėvynės istorijos lapą. Šiandien pradėjom naują gyvenimą (…). Man malonu matyti Tamstų patriotišką pasišventimą. Aš pasitikiu Jumis. Jūs pasitikėjote manimi. Dirbsime prisimindami 1919–1920 metus. Pasilikite toliau tokie ištikimi Tėvynei. Taip iš vieno dirbdami atvesime Tėvynę į geresnę ateitį.
Valio kariuomenei!“
Majoras P. Plechavičius kariuomenės vardu atsakė:
„Dėkui, Pone Prezidente, kad Tamsta tokiu sunkiu momentu prisiėmei nešti Tamstai pavestas pareigas.
Valio Prezidentui!“
Komunistų sušaudymas. Nemažai kam nerimo sukėlė tik keturių komunistų vadų Karolio Požėlos, Kazio Giedrio, Rapolo Čarno, Juozo Greifenbergerio Karo lauko teismo nuosprendis ir jo įvykdymas – sušaudymas. Anksčiau jie buvo amnestuoti ir paleisti laisvėn iš kalėjimo, kaip ir kiti pogrindinės LKP nariai. Bet po gruodžio 17 d. įvykių vėl suimti ir po kelių dienų sušaudyti, remiantis tik keleto saugumo darbuotojų liudijimais. Žinoma, tuo norėta ir pateisinti Gruodžio 17-osios prievartinį valdžios pakeitimą, kad būtų išvengta tariamai komunistų rengto sąmokslo prieš nepriklausomą Lietuvą.
Tačiau iki šiol nesurasta dokumentų, kad komunistai tada būtų rengęsi paimti valdžią. Tuo tada nebuvo suinteresuota ir jų globėja – SSRS, kuriai draugiškų nepriklausomų Baltijos valstybių egzistavimas buvo naudingesnis, negu jų pavertimas būtų „sovietinėmis“. Tačiau Lietuvos valdžia įvykdydama mirties nuosprendį keturiems komunistams, sudarė pretekstą pasmerkti, sukelti abejonių dėl „prezidentų pasikeitimo“ teisėtumo. Nors faktai liudija, tas aukščiausios valdžios pasikeitimas įvyko „Konstitucijos rėmuose“ – ir Prezidentas, ir premjeras postus užėmė teisėtai pagal visus formalius reikalavimus. Ir nežinoma nė vieno atvejo, kad kas kur šalyje būtų protestavęs ar reiškęs kokį nepasitenkinimą. Žmonės džiaugėsi, kad „Smetonėlė sugrįžo“ ir baigsis partinės rietenos.
Apie Gruodžio 17 d. perversmą J. Tumas-Vaižgantas, nors 1926 m. pradžioje jau buvo pasitraukęs iš Tautininkų sąjungos, rašė: „Ir pas mus, ačiū Dievui, viskas gražiai pasibaigė. Niekas niekam, anot to, nė nosies nenumušė […]. Ūpas pakilus. Viena gaila, kad tai atsitiko per Prezidento Griniaus sumanytąjį jubiliejaus šventimą. Tai dabar gerbtinas vyras, idealiausias prezidentas.“
Kaltinimai „fašizmu“. Krikščionių demokratų blokas norėjo, prisidengęs tautininkais, vėl paimti visą valdžią į savo rankas. Jiems svetimos valstybės – Vatikano valdžios vykdytojams, kaip ir kitoms jų globojamoms organizacijoms, buvo nepriimtina tautinė politika, Tautos interesų kėlimas aukščiau Bažnyčios. Tad ir tarp pirmųjų tautininkų kaltintojų, kad jie vieni perėmė valdžią į savo rankas, buvo krikščionys demokratai. Jiems antrino, tik iš savų „sakyklų“ komunistai.
Štai 1926 m. gruodžio 19 d. po Lietuvą išplatintame LKP(b) CK ir komjaunimo CK atsišaukime skaitome: „Susidariusi chuliganų fašistų gauja, pasiremdama saujele sau ištikimų karininkų su Glavecku ir Plechavičiumi priešaky, prieš darbininkus, valstiečius ir visą pažangiąją visuomenės masę, paskelbė savo laikinąją vyriausybę, pamindama savo garbingąją konstituciją po kareivišku batu […]. Komunistų partija ir Komunistinė jaunimo sąjunga šaukia visus savo narius ir prijaučiančius kariškius ir visus Lietuvos gyventojus kovon prieš fašistus glovackius – plechavičius […]. Visų bendras priešas – fašistai […]. Visi kaip vienas bendron kovon su priešu – fašistais […]. Visi kaip vienas bendron kovon prieš fašistų budelių gaują! (LKP atsišaukimas . T. 2. 1963. P. 218–219).
O kas komunistų požiūriu buvo „fašistai“ ir „fašizmas“?
„Fašizmas – tai visų reakcingiausia kapitalo interesams tarnaujanti politinė srovė – atsirado 1919 m. Italijoje, Lietuvoje ji ėmė reikštis nuo 1923 m. […]. Vadovauja reakcingiausia politinė grupuotė – Lietuvių tautininkų sąjunga. Šalininkų buvo ir lietuvių krikščionių demokratų partijoje…“ – tai ištrauka iš LKP istorijos (V. 1974. 80 p.). O „Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (T.3, V. 1978, 442 p.) nurodyta, kad fašizmas – „Tai bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpio politinė srovė, reiškianti reakcingiausių ir agresyviausių imperialistinės ar proimperialistinės buržuazijos sluoksnių interesus. Siekia išsaugoti kapitalistinę santvarką įvesdama monopolinio kapitalo jėgų teroristinę diktatūrą. Fašistiniam režimui būdinga kraštutinės prievartos formos prieš darbo žmones, ypač darbininkų klasę, karingasis antikomunizmas, šovinizmas, visiška piliečių visuomeninio ir asmeninio gyvenimo kontrolė. […]. Svarbiausios klasikinio fašizmo idėjos: karinė ekspansija, rasinė nelygybė, klasių harmonija (tautos bendrijos ir korporatyvizmo teorija), vadų aukštinimas, valstybės visavaldystė (totalinės valstybės teorija).[…].
Fašistiniai arba į jos panašūs režimai laikotarpiu tarp I ir II pasaulinių karų buvo įvesti ir kai kuriose Rytų ir Centrinės Europos šalyse (Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Portugalijoje, Pabaltijo valstybėse). […]. Lietuvoje fašizmas atspindėjo reakcingiausių, labiausiai šovinistinių, grobikiškų stambiosios lietuvių buržuazijos sluoksnių siekimus. Jo pradinė politinė bazė buvo tradicinės stambiojo lietuviškojo kapitalo interesus nuosekliausiai ginančios pažangininkų (nuo 1924 m. tautininkų), krikščionių demokratų […] ir santariečių (nuo 1925 m. ūkininkų) partijos, sudariusios Lietuvos tarybos daugumą. […].
Perversmą rengė krikščionys demokratai ir pažangininkai. 1923.III.2 buvo priimtas LKP CK nutarimas, raginantis kovoti prieš fašizmo pavojų. 1923.III.19 buržuazinės kariuomenės vadų pasitarime siūlyta Lietuvos […] diktatoriumi skelbti A. Smetoną. Fašistinio perversmo atsisakyta, kai krikščionių demokratų šalininkai 1923 laimėjo rinkimus į II Seimą. Bet po 1926 m. rinkimų į III Seimą pralaimėjimo ir revoliucinio judėjimo sustiprėjimo reakcingiausios partijos, visų pirma tautininkai, vėl pasitelkė dalį karininkijos ir 1926 m. fašistinį Gruodžio septynioliktosios perversmą, kurį įteisino jo rengėjams nuolaidžiavusi liaudininkų ir socialdemokratų valdžia.“
Ta ilga citata atspindi, kaip SSRS okupacijos metais buvo mėginama „moksliškai“ įrodyti, kad visa, kas buvo daroma lietuvių Tautos ir nepriklausomos Lietuvos labui, daryta tik tam, kad buržujai dar smarkiau galėtų engti „darbo liaudį“.
(Bus daugiau)
2013.04.25
