Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Nepriklausoma Lietuva iš praeities paveldėjo tik keliasdešimt kilometrų plentų. Vyravo vieškeliai. Bet ir jie karų ir okupacijų metais buvo apleisti, suardyti. Naujų plentų ir tiltų statybai Lietuvos valstybė skyrė didelę biudžeto dalį. Reikšminga buvo Žemaičių plento (Kaunas–Klaipėda) tiesimas.
Jis pradėtas 1934 m. ir baigtas 1938 m. (195,5 km ilgio), taip pat 1937 m. pradėtas tiesti Aukštaičių plentas (Kaunas–Panevėžys–Biržai, apie 170 km ilgio) ir daug kitų.
Pastatyta daug metalinių, gelžbetoninių ir medinių tiltų. Tarp didžiausiųjų – Kaune per Nemuną ir Nėrį, per Nemuną Alytuje, Rusnėje ir daug kitų.
Gerėjant kelių tinklui, daugėjo ir automobilių, steigėsi keleivių pervežimo autobusais bendrovės. 1937 m. Kaunas nuolat veikiančiomis autobusų linijomis buvo sujungtas su visų apskričių ir daugelio valsčių (rajonų) centrais. Tais metais autotransporto eismui valstybėje tvarkyti prie Susisiekimo ministerijos įkurta speciali Eismo valdyba (direkcija).
Sparčiai daugėjo pervežimų ir Nemunu, buvo labai išplėstas, sumodernintas Klaipėdos uostas, o naujas pradėtas statyti Šventojoje.
Susisiekimo ministerijos žinioje buvo ir pašto tarnybos. Nuo 1922 m. kursavo specialūs pašto vagonai iš Kauno visomis geležinkelio linijomis, taip pat į Rygą, Berlyną ir kt., o nuo 1930 m. pašto siuntos vežtos keleiviniais autobusais (kursavo ir specialūs pašto autobusai).
Beveik visų apskričių ir valsčių centrai spaudą, laiškus ir kitus siuntinius gaudavo iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir kai kurių kitų miestų tą pačią išsiuntimo dieną.
Tiestos ir vis naujos telefonų linijos. 1919 m. Lietuvoje telefonus turėjo 360 abonentų (neskaitant kariuomenės laikinųjų linijų), 1925 m. – 7450, 1939 m. – jau daugiau kaip 25 000. Tais metais Lietuva pagal telefonizacijos santykinį lygmenį lenkė Lenkiją, Graikiją, Jugoslaviją ir daug kitų valstybių.
Sparčiai daugėjo ir radijo aparatų. Kauno radijo stotis pradėjo veikti 1925 m., vėliau – Klaipėdoje. SSRS okupuojant Lietuvą būta daugiau kaip 50 tūkst. radijo aparatų.
Svarbi nepriklausomoje Lietuvoje buvo aviacija. Ne dėl ekonominės naudos, o dėl jos gynybinės, auklėjamosios reikšmės, kaip vyriškumo ugdymo. Prezidentas A. Smetona dalyvaudavo beveik visose aviacijos šventėse, žymiausių aviatorių jubiliejų minėjimuose ir kt.
Aviacija, pirmiausia karo, gimė Lietuvoje vos ne kartu su jos Nepriklausomybe: 1919 m. sausio 30 d. formuojamoje Lietuvos kariuomenėje sudaryta Inžinerijos kuopa, o kovo 12 d. iš jos suformuota Aviacijos dalis, organizuota lakūnų, oro šaulių rengimo mokykla. Įsigyta ir keletas lėktuvų. Aviacijos mokyklos kursantai mokėsi ir kartu skrisdavo padėti lietuviams savanoriams, kovojantiems su bolševikis, lenkų J. Pilsudskio gaujomis, su bermontininkais.
Pačių kursantų įsirengtose aviacijos dirbtuvėse remontuoti seni lėktuvai, statyti pagal savo pačių brėžinius nauji.
Nors ir galima sakyti, jog aviacija buvo pradėta nuo molio. 1933 m. apie 80 proc. lietuvių karo lėktuvų (iš 112 turėtų naikintuvų, žvalgybos) buvo pačių sukurti ir pasigaminti. Lietuviai aviatoriai savo lėktuvais nustebino pasaulį ir savo skrydžiu aplink Europą, į Maskvą, į Skandinavijos šalis. Daugelis lietuvių lėktuvų savo techninėmis savybėmis prilygo garsiausiems atitinkamos klasės Europos lėktuvams.
Aviacija buvo tapusi masinė. Tokią ją padarė nuo 1927 m. įkurtas Lietuvos aeroklubas, veikiantys prie jo sklandytojų, parašiutininkų, aviamodelistų padaliniai. Lietuviai sklandytojai, aviamodelistai minėti tarp geriausiųjų pasaulyje. Beje, Lietuvoje ir sklandytuvai daugiausia buvo pačių lietuvių sukurti ir pasigaminti.
Nuo 1936 m. aviacijos būrys įsikūrė Lietuvos šaulių sąjungoje.
Mėginta organizuoti ir keleivių susisiekimą lėktuvais. Per Lietuvą ėjo keletas tarptautinių oro susisiekimo linijų su nusileidimu Kaune: Vakarų Europa–Pabaltijo šiaurė, Berlynas–Maskva ir kt. Nuo 1938 m. Lietuva savo lėktuvais ėmė reguliariai skraidyti iš Kauno į Palangą ir atgal.
Minint nepriklausomos Lietuvos 20-metį (1938 m.) Prezidentas A. Smetona sveikinime karo aviacijai rašė:
„Kuo stipresnė kurios tautos aviacija, tuo pranašesnė tauta […]. Oro erdvių reikšmę mes suprantame, dėl to rūpinamės senąja aviacija, nes suprantame jos vertę tautos laisvei. Oro erdvė mums ne tik grožis […]. Mokėsime jaja naudotis ne tik pas save namie, bet ir lenktynėse bendraudami su kitomis tautomis. Mes norime būti laisvi, laisvai kvėpuoti savo oru ir jos erdve lakstyti. Per aspera ad astra – dygliuotas kelias į aukštį! Nebijodami kilti į aukštį, nebijokime ir galimų aukų. Jos mums kaip ir kitiems neišvengiamos, būtinos. Mes jų liūdime, bet tame liūdesyje randame ir džiaugsmo, kuris žada laisvę. Darius ir Girėnas yra pavyzdys, kaip reikia aukotis Tėvynės garbei. Nestigsime ir toliau savo tautoje sūnų, norinčių žengti tų didvyrių praskintais kelias.
Tautos vadas Antanas Smetona“.
SSRS okupacijos išvakarėse lietuviai mokslininkai, inžinieriai parengė gana išsamų tolesnio transporto, ryšių sistemų plėtojimo perspektyvinį planą. Jei ne karai ir okupacijos, po dešimtmečio Lietuva turėjo tapti ypač gerų kelių ir patogaus, pigaus geležinkeliais, automobiliais, lėktuvais ir laivais susisiekimo šalimi.
Ne visai sekėsi Lietuvos Vyriausybei pertvarkyti, sulietuvinti ūkį Klaipėdos krašte. Užsitęsė ir jo atgavimas. Nors dar 1920 m. sausio 10 d. Vokietija išvedė savo kariuomenę, bet pagal Paryžiaus Taikos konferenciją iki „nusistovės“ nepriklausomos Lietuvos sienos, uosto ir krašto administravimas buvo pavestas Prancūzijai. Bet ji nepaisė ir vasario 20 d. to krašto atstovų susirinkimo reikalavimų prisijungti prie Didžiosios Lietuvos (Lietuvos Valstybės Taryba savo 1920 m. kovo 20 d. iškilmingame posėdyje, dalyvaujant užsienio valstybių atstovams, patenkino mažlietuvių prašymą prijungti Klaipėdą ir jos kraštą prie nepriklausomos Lietuvos),neužleido jo Lietuvai ir dar slaptai derėjosi su Lenkija, kad tas kraštas būtų paverstas „laisvu“ – iš tikrųjų valdomu tų abiejų valstybių.
Tik 1923 m. pradžioje ginkluotu sukilimu Prancūzijos ginkluoti daliniai ir administracija buvo priversti palikti Klaipėdą ir jos kraštą, bet prisireikė dar beveik poros metų, kol Lietuva įveikė lenkų intrigas ir Tautų Sąjunga pripažino Klaipėdą ir jos kraštą neatskiriama nepriklausomos Lietuvos valstybės dalimi.
Tačiau iš krašto nebuvo iškeldinti vokiečių šovinistai ir jų talkininkai, kurie visaip trukdė lietuviams įsitvirtinti krašto administracinėje ir ūkinėje veikloje. Vokietija ir toliau šelpė vokiečių mokyklas, vokiečių ūkininkus, kurstė antilietuviškas nuotaikas. Tokia jų veikla ypač sustiprėjo naciams paėmus valdžią Vokietijoje. Klaipėdos krašte ėmė steigtis fašistinės organizacijos, išlaikomos Vokietijos. Lietuva pirmoji pasaulyje daug tų organizacijų vadų ir narių suėmė ir nuteisė, bet spaudžiama Vokietijos, po metų kitų buvo priversta juos paleisti iš kalėjimo.
Kad Klaipėdoje ir jos krašte po prisijungimo prie Lietuvos ėmė stiprėti provokiškos jėgos, lėmė ir tai, kad Lietuva nuolaidžiavo krašto kolonizatoriams vokiečiams, kad ir vietiniai lietuviai neturėjo tvirtesnės tautinės savimonės, savo nepriklausomo valstybingumo suvokimo svarbos ir daugeliui jų vienadienė nauda buvo svarbesnė už lietuvybę, už teisę būti savos valstybės šeimininku, o ne vokiečių bernu.
Nuolankumą, klusnumą vokiečiams per keletą šimtmečių daugeliui vietos gyventojų įskiepijo Protestantų bažnyčia, kuriai žemiškasis valdovas imperatorius, kaizeris, pagaliau Hitleris buvo tolygus dangiškam.
Maža to ir Lietuvos valstybėje Klaipėdos ir jos krašto Protestantų bažnyčia liko valdomo iš Vokietijos, tad ir toliau iš jos sakyklų į lietuvių evangelikų smegenis pilti vokiškojo šovinizmo narkotikai. Kita vertus, ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia neieškojo ryšių su evangelikais. Priešingai, kaip Žemaitijoje, buvo skatinamas priešiškumas jiems.
Provokiškomis ir toliau buvo mokyklos. Daugelyje jų buvo palikti toliau dirbti net lietuviškai nemokantys mokytojai.Nebuvo lietuvybės gynėjai net daugelio Lietuvos įmonių skyriai, įkurti Klaipėdoje ir jos krašte – „Pienocentro“, „Sandėlio“, „Maisto“, medžio apdirbimo, tekstilės ir kiti. Neretai ir lietuvių skyrių įmonių darbuotojai per rinkimus į vietinę valdžią balsuodavo už vokiečius, žadančius didesnius atlygius, kai „sugrįšią valdžion,“ kai ateisiąs „gelbėtojas“ Hitleris.
Bet, žinoma, jeigu ne Klaipėdos ir jos krašto 1939 m. pavasarį „prijungimas“ prie Vokietijos, jei ne Antrasis pasaulinis karas, lietuviška dvasia būtų laimėjusi ir kultūroje, ir švietime, ir ekonomikoje. Tačiaunepaisant, kad krašte tebeviešpatavo buvę kolonizatoriai vokiečiai, pasaulyje jau niekas neabejojo, kad ir šis Mažosios Lietuvos kampelis yra Lietuvių protėvių žemė, kaip ir visas tas kraštas su Karaliaučiumi turi tik Lietuvai priklausyti. Kad Klaipėda ir jos kraštas ne lietuvių, nedrįso teigti net Hitleris, kaip rašyta 1939 m. privertęs Lietuvą „užleisti“ tą kraštą Vokietijai.
Su ne mažiau sudėtinga, kaip Klaipėdos krašto, problema Lietuva susidūrė 1939 m. rudenį, atgavusi savo sostinę Vilnių ir jo kraštą. Klaipėda ir jos kraštas buvo bent savo ekonominiu potencialu gerokai aukštesnio lygmens negu nepriklausoma Lietuva, o Vilnius ir jo kraštas dėl lenkų vykdytos jame okupacinės-kolonijinės politikos buvo labai atsilikęs, tebevyravo iš baudžiavinių laikų žemėvalda, dėl energetinių bei žaliavų išteklių trūkumo krašte veikė tik smulkioji pramonė, amatai.
Daugelis to krašto tikrųjų šeimininkų lietuvių okupacijos metais paliko jį ir ne vien dėl lenkų okupantų vykdomo smurto, lenkinimo, bet ir dėl ekonominio engimo.
Lietuva, atgavusi savo amžinąją sostinę ir jos kraštą, pirmiausia stengėsi pertvarkyti valdymo, finansų struktūras, švietimo, studijų ir mokslo sistemas. Visam tam trukdė lenkų šovinistai, taip pat atbėgėliai iš okupuotųjų vokiečių ir rusų užimtos Lenkijos dalių. Tačiau greitai lietuvių vykdomą Vilniaus ir jo krašto atstatymo, atlietuvinimo darbą nutraukė SSRS okupacija ir aneksija.
Apskritai Vilniaus, kaip ir Klaipėdos, krašte buvo žengti ženklūs žingsniai sugrąžinant tuos kraštus lietuvybėn, nukreipiant ir tautiškon vagon.
Beje, beveik pusmetį Klaipėdoje ir jos krašte Lietuvos vyriausiuoju įgaliotiniu dirbo ir A. Smetona (1923 m.). Jis dalyvavo ir daugelyje derybų su užsienio šalių atstovais dėl to krašto pripažinimo Lietuvai.
Vėl sugrįžęs į Prezidento postą, A. Smetona, kaip ir politikos, taip ir ūkio klausimus nagrinėjo, sprendimus priimdavo labai ramiai. Jis nesivaikė naujovių, o ragindavo pritaikyti tai, kas gyvenime buvo pasitvirtinę, kas iš tikrųjų galėtų Lietuvos žmonėms būti naudingiau. Dėl to prezidentinėje Lietuvoje ekonomika buvo apsaugota nuo nereikalingo valstybinio biurokratizmo, stengtasi sudaryti galimybes kiekvienam iniciatyvai reikšti.
„Smetoninėje“ nepriklausomoje Lietuvoje ūkis kurtas ir valdytas remiantis privačia, kooperatine ir valstybine iniciatyva. Akcinės bendrovės „Pienocentras“, „Lietūkis“, „Sodyba“ ir kitos buvo kooperatinės pramonės, o akcinės bendrovės „Maistas“, „Lietuvos cukrus“, „Ringuva“, „Cementas“, „Elektra“ ir kitos – mišrių įmonių susivienijimų pavyzdžiai.
Už kooperacinio ūkio atkūrimą ir plėtojimą visada pasisakydavo Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas ir pirmasis Prezidentas A. Smetona. Ir Laikinosios vyriausybės vienas pirmųjų 1919 m. įstatymų buvo įstatymas dėl kooperacinių bendrovių ir jų sąjungų kūrimo, valdymo.
Nepriklausomoje Lietuvoje veikė daug kredito kooperatyvų.
Nuo 1927 m. Lietuvos universitete, Žemės ūkio akademijoje ir kitose aukštosiose mokyklose, taip pat daugelyje kursų mokyta kooperacijos teorijos ir praktikos. Prie Prekybos, pramonės ir amatų rūmų veikė kooperacijos skyrius. 1939 m. apie 50 proc. visos produkcijos jau pagaminta kooperacinėse įmonėse. Kooperacinė gamyba daugeliui sudarė galimybes dalyvauti valstybės ekonomikos valdyme.
Tik teisė dalyvauti seimų ar savivaldybių rinkimuose negarantuoja demokratijos.Tuo labiau kad savo išrinktųjų negalima atšaukti. Partijos, į jų vadovybes susibūrę klanai neretai tik vaidina demokratiją.
Kita iš labiausiai nepriklausomoje prezidentinėje Lietuvoje paplitusių įmonių tipų buvo akcinės bendrovės. Ir jų kasmet sparčiai daugėjo , kaip didėjo ir valstybės dalis jose.
Ūkio atkūrimui ir plėtotei didelę įtaką turėjo Lietuvos banko įkūrimas (1922 m.) ir savos valiutos – lito įvedimas. Bankui buvo suteikta teisė reguliuoti valstybėje pinigų sistemą, skatinti kreditais ūkio plėtotę, leisti banknotus. Ne mažiau kaip trečdalis jų turėjo būti padengti auksu, o kita dalis – lengvai realizuojamomis vertybėmis. Banko valdytoją skyrė Respublikos Prezidentas.
Lietuvos bankas atliko ir valstybės iždininko pareigas. Tarp svarbiausiųjų bankui užduočių buvo išlaikyti pastovų ir patvarų litą, jo aukso paritetą. Tam Lietuvos bankas griežtai kontroliavo ir komercinių bankų veiklą. Jie negalėjo imti didesnių palūkanų, negu Lietuvos bankas nustatydavo. Nepriklausomybės metais nebuvo bankų griūčių ir žmonės dėl to neprarado savo santaupų, kartu lito vertė nesmuko ir jis buvo viena patikimiausių Europos valiutų.
Per bankus, investicijas valstybė reguliavo Respublikos ūkį, nukreipdama gamybą kryptimis, kurios reikalingiausios žmonėms, gali daugiausiai duoti ir pajamų valstybei.
Prezidentas A. Smetona buvo ir už valstybės protingai reguliuojamą ekonomiką. Liberalizmas mažai valstybei dažnai yra pražūtingas, nes daugelyje šakų, kaip energetika, geležinkeliai ir kai kurios kitos, neįmanoma konkurencija, o tada tų ūkių šakų valdytojai tampa ir valstybės valdytojais, lemiantys žmonių gerovę.
(Bus daugiau)
2013.05.24
