Baltijos šalių kontržvalgyba – rusiškų leidinių akimis


Print

Prieš keletą dienų buvome paskelbę publikaciją, kurioje pabandėme įžvelgti tendencijas, kaip rusiškuose leidiniuose traktuojamos Baltijos šalių žvalgybos. Įspūdis – slogus. Lietuvos, Latvijos ir Estijos žvalgybos rusakalbiuose laikraščiuose, žurnaluose bei internetiniuose portaluose dažniausiai traktuojamos kaip agresyvios ir absoliučiai nuo JAV ar Didžiosios Britanijos priklausomos struktūros.

O kaip rusakalbiai leidiniai traktuoja mūsų kontržvalgybos padalinius? Palankumo ir vėl nerasime. Bet nereikia būti naiviais – rusakalbė spauda ir negali būti palanki nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusių šalių žvalgybai ir kontržvalgybai. Pavojingiausia tai, kad rusakalbėje spaudoje apie mūsų kontržvalgybas pateikiama daug klaidinančių versijų bei išsigalvojimų, kurie, žinoma, dažniausiai atrodo patraukliai ir galbūt –  įtikinamai.

XXX

Štai 2001-ųjų metų gruodžio 19-oji. Būtent tą dieną viename rusiškame portale pasirodė publikacija “Kaip vokiečiai kovoja su mafija”. Toji publikacija – tai “Deutsche Welle” žurnalisto Jefimo Šumano per radiją perskaityto komentaro perpasakojimas. Rašinys informuoja, kaip Vokietijos specialiosioms tarnyboms sekasi kovoti su organizuotomis nusikaltėlių gaujomis, plūstančiomis į šalį iš Vidurio ir Rytų Europos. Vokiečių policijos ekspertai neslepia, jog serbų, italų, lenkų, rusų, bulgarų ar albanų nusikaltėliai – gudrūs, žiaurūs ir pavojingi. Bet pačiais žiauriausiais ir pavojingiausiais nusikaltėliais tame rašinyje kažkodėl įvardinti lietuvių tautybės vyrai. Pasirodo, lietuviai pavojingesni net už albanus ar serbus, kurie nuo seno pasižymėjo gebėjimu kurti veiksmingas nusikaltėlių struktūras. Pateikti net skaičiai, kokią Vokietijoje padaromų nusikaltimų dalį sudaro būtent lietuviškieji. Ogi net dvejis procentus. Iš pirmo žvilgsnio toks skaičius – nedidelis. Tačiau omenyje turint aplinkybę, jog lietuvių Vokietijoje – itin mažai, tai ir tie dveji procentai tampa įspūdingi.

Tą publikaciją perskaitęs žmogus taip pat sužino, kad lietuviai specializuojasi užsakomosiose žmogžudystėse, kad už šias paslaugas reikalauja mažesnio honoraro nei, sakykim, italai ar serbai. Nurodomos net sumos: 8 – 10 tūkst. JAV dolerių. Informuojama, kad lietuviai labai puikiai išmokę apiplėšti juvelyrines parduotuves. Tiesiog džipu taranuoja stiklines parduotuvių sienas, per mažiau nei dvi minutes iš vitrinų pačiumpa vertingiausias brangenybes ir sėkmingai pabėga, nes Vokietijos policija į įvykio vietą suspėja atvažiuoti tik po dviejų minučių. Taigi mes “pagerbti” kaip patys gabiausi nusikaltėliai visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Pelnytai ar ne – sunku pasakyti

XXX

2007-ųjų kovo 15-ąją portale regnum.ru buvo paskelbtas išsamus straipsnis dėmesį patraukiančiu pavadinimu: “Vyriausiasis Lietuvos kontržvalgybininkas: aš tapau VSD išdavikų auka”. Šios publikacijos autorius analizuoja aplinkybes, dėl kurių buvo atleidžiamas tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius. Primenama, kad tuomet posėdžiui pirmininkavęs Andrius Kubilius suteikė teisę tarti paskutinįjį žodį parlamentarų nepasitikėjimą praradusiam VSD vadovui. Seimo statutas neva nenumato tokios privilegijos. Atleidžiamam pareigūnui nesuteikiama galimybė teisintis. Bent jau taip kalbėjo parlamentaras Algimantas Matulevičius. Tačiau atleidžiant VSD vadovą A.Pocių teisė tarti paskutinįjį žodį vis tik buvo suteikta. Suteikta parlamentaro A.Kubiliaus dėka. Ir tąsyk viskas apsivertė aukštyn kojomis. A.Pociaus tądien niekas neatleido. Atleidimo procedūra buvo atidėta. Mat iš Seimo tribūnos tuometinis VSD generalinis direktorius pateikė intriguojančių versijų. Esą jį iš VSD vadovo kėdės išversti nori būtent tie Lietuvos saugumo pareigūnai, kurie parsidavė Rusijos žvalgybai.

Minėtame rusiškame portale užtektinai smulkiai išdėstoma VSD vadovo A.Pociaus versija, kaip neva Rusijos žvalgyba sužinojo apie Lietuvos planus “Mažeikių naftą” parduoti lenkams. Esą šią informaciją už 100 tūkst. eurų honorarą Rusijai pardavė Lietuvos saugume dirbantys vadinamieji “kurmiai”. Suprask, nemalonumų jis, A.Pocius, sulaukė vos tik pradėjęs aiškintis, kas gi tie “kurmiai”, pardavę į Rytus strategiškai svarbią informaciją. Spaudimas trauktis iš VSD dar labiau sustiprėjo, kai jam beveik pavyko demaskuoti Lietuvos saugume veikiančius “kurmius”.

Be to, jis ėmė narplioti ir keletą iki tol neišaiškintų rezonansinių žmogžudysčių. Kai kurie politikai nuolat priekaištaudami klausinėdavo, kodėl tos bylos neišaiškintos. Bet kai tik jis ėmė jas narplioti – vėl negerai. Pasak minėto rusiško portalo, ši Lietuvos vyriausiojo žvalgybininko kalba tapo tarsi šaltu dušu parlamentarams, ir jie nedrįso tądien iš VSD atleisti A.Pociaus. Taigi minėtoje publikacijoje bandoma sudaryti įspūdį, jog Lietuvos saugumui vadovavęs A.Pocius buvo būtent tas vadovas, kuris norėjo neutralizuoti VSD struktūrose veikiančius rusų šnipus. O Lietuvos parlamentarai, kurie reiškė nepasitikėjimą, tarsi talkino VSD struktūrose įsitvirtinusiems rusų agentams.

XXX

Įsiminė 2010-ųjų rugpjūčio 2-ąją baltarusiškame internetiniame portale kompromatBy.com  pasirodęs Michailo Podoliako straipsnis “Litovskij gambit”. Beje, toje publikacijoje itin plačiai žvelgiama į Lietuvos ir Baltarusijos saugumo tarnybų tarpusavio grumtynes. Tačiau pagrindinė gija, kurią bandoma austi, – nepalanki Baltarusijoje žuvusiam VSD pulkininkui Vytautui Pociūnui. Publikacijoje reiškiamos užuominos, jog V.Pociūnas buvo visai ne tas, kuo dėjosi ir kuo jį šiandien laiko dauguma lietuvių. M.Podoliako rašinyje analizuojamas ištisas problemų kamuolys: kodėl buvo pašalintas Prezidentas Rolandas Paksas, kodėl atlikta krata Aurimo Drižiaus “Laisvame laikraštyje”, ar tikrai pulkininkas V.Pociūnas demaskavo lietuvius, kurie vogė Baltarusijos opozicijai iš Vakarų siunčiamus pinigus, kas Maskvai nutekino informaciją, jog oficialusis Vilnius “Mažeikių naftos” neketina parduoti rusiškam “Lukoil”, ar Dujotekana – tikrai nuo Rusijos priklausoma įmonė?

Publikacijos autorius pastebi, kad maždaug iki 2006-ųjų metų baltarusiškas KGB buvo stipri, skaitlinga tarnyba, turėjusi ir stiprų savo analitinį centrą, ir savo šnipų strategiškai svarbiose valstybėse. Užsimenama ir apie Baltarusijos KGB “briliantą”, užimantį aukštas ir atsakingas pareigas Vilniuje, o iš tiesų ištikimai tarnaujantį Minsko interesams. Būtent tas “briliantas” Baltarusijos valdžiai padėjo kontroliuoti visus finansinius srautus, plūstančius opozicijai iš Vakarų. Tačiau po 2006-ųjų Baltarusijos KGB nusilpo. Visa informacija, kurią ji sugebėdavo gauti, būdavo surinkta išimtinai tik iš viešųjų kanalų. Ir tas nusilpimas kažkaip susijęs su pulkininko V.Pociūno žūtimi.

Publikacijoje pabrėžiama, kad čia specialiai supinti keli žaidimai: kad melas atrodytų tarsi neginčijama tiesa, o tiesa būtų panaši į dezinformaciją. Pavyzdžiui, čia pateikiama versija, esą “Dujotekana” iš pradžių buvo “Lukoil” konkurentė, nė per nago juodymą netarnavusi Kremliaus interesams. Todėl viešojoje erdvėje ją ir pradėta šmeižti, kompromituoti.

Taip pat rašoma, kad tos jėgos, kurios nužudė pulkininką V.Pociūną, iš tiesų šia mirtimi greičiausiai stengėsi išsaugoti savo rusiškus agentus, infiltruotus į Lietuvos struktūras. V.Pociūno mirtis reiškia ir tai, kad buvo grumtasi dėl Lietuvos VSD kontrolės, kurią ir vėl laimėjo … Rusija. Žodžiu, bendras publikacijos kontekstas – nepalankus šviesiam pulkininko V.Pociūno atminimui.

XXX

Verta dėmesio ir specialiosiomis tarnybomis besidominčios internetinės svetainės agentura.ru publikacija “Žertvy reformy”. Ši publikacija paskelbta skyriuje “Dosje na speclužby Pribaltiki”. Publikacijos autorius teigia, kad Baltijos šalys stipriai apsiriko, pradėjusios kuri savo kontržvalgybas, atsisakydamos buvusių KGB specialistų paslaugų. Suprask, Baltijos valstybės pasirinko vadinamąjį “nulinį” variantą – ne reformavo, bet ėmė kurti visiškai naują struktūrą. Todėl čia pat neteko profesionalių analitikų, operatyvininkų. Ir būten dėl to iki šiol nepajėgios savarankiškai dirbti. Skirtumas tik toks: jei anksčiau lietuviškąjį padalinį kuravo iš Maskvos, tai dabar – iš Vašingtono ar Londono. Rusijos FSB įsitikinusi, kad “pribaltai nepajėgia dirbti savarankiškai ir be Vakarų paramos”. Žiūrėk, Latvijai vis didesnę įtaką daro vokiečiai ir švedai. Nepaisant šios aplinkybės pagrindinė pagalba Latvijai vis tik ateina iš Amerikos. Latviai kolegoms amerikiečiams neva net sudarė išskirtines sąlygas dirbti Latvijos teritorijoje: esant būtinybei JAV žvalgybų atstovai nekliudomi gali sunaikinti ir pastatus, ir žmones, kuriuos manys esant reikalingus sunaikinti. Tokia nuostata neva reikalinga sėkmingai kovai su terorizmu.

Panaši padėtis – ir Lietuvoje. Pasak agentura.ru, Lietuvoje įsikūrusi pati stambiausia CŽV rezidentūra. Publikacijoje minimas kažkoks Keitas Aidema, kuris tarsi ir amerikiečių verslininkas, o iš tiesų 1991 – 1992 metais Lietuvoje lankėsi kaip žvalgybininkas. 1992-aisiais metais minėtas asmuo į Vašingtoną iš Vilniaus sugrįžo su itin vertinga kasete, kurioje nufilmuota, kaip rengiami rusų specialiosios paskirties kariai. Šią kasetę jankiai neva medžiojo ištisus penkerius metus, bet įsigijo tik lietuvių pastangų dėka..

Agentura.ru publikacijoje daug pasakojama ir apie estų žvalgus, kurie 1998 – 2001 metais labai intensyviai, atkakliai ir įžūliai bandė šnipinėti Pskovo, Kaliningrado, Sankt Peterburgo ir Maskvos srityse. Tačiau budrūs FSB kontržvalgybininkai visus estų šnipus demaskavo ir ilgainiui išsiaiškino, kad šie darbavosi ne tiek Estijos, kiek amerikiečių ir britų labui. Mat rinkti informaciją apie karinius objektus Pskove ar Kaliningrade jiems liepė JAV ir Didžiosios Britanijos žvalgybos.

Minėtoje publikacijoje esama net Latvijos politiko Janio Adamsono komentaro, kuris tvirtina, esą amerikiečių žvalgybos įtaka Latvijos specialiosioms struktūroms – minimali. Esą šiandien svarbiausias ne šnipų tinklas, o kova su teroristais ir organizuotomis nusikaltėlių struktūromis. Tačiau agentura.ru, žinoma, tokiais J.Adamsono teiginiais netiki ir laiko juos tik “dūmų uždanga”.

XXX

Internetiniame portale army.lt (Meždunarodnyj projekt Dmitrija Smirnova) paskelbtas išsamus straipsnis “Vojennaja kontrazvedka uspešno spravliajetsa so svojimi zadačami”, kuriame liaupsinami FSB agentai, sėkmingai demaskuojantys britų, amerikiečių, estų, latvių, lietuvių šnipus. Kalbama apie 2002 – 2008-ųjų metų laikotarpį. 2002-aisiais Rusijos FSB sulaikė Aleksandrą Sypačiovą, talkinusį Amerikai. 2003-aisiais FSB sučiupo Aleksandrą Zaporožskį, kuris irgi talkino Amerikos slaptosioms tarnyboms. 2004-aisiais įkalintas Estijos žvalgybai slapta tarnavęs Rusijos pasienio tarnybos papulkininkis Igoris Vialkovas. Pasak publikacijos autoriaus, šis karininkas savo noru bendradarbiavo su Estijos žvalgyba. 2006-aisiais metais FSB išaiškino GRU papulkininkį pensininką Sergėjų Skripalių, talkinusį britų žvalgybai. Tais pačiais metais demaskuotas neva Vokietijos labui šnipinėjęs buvęs Rusijos pasienietis Andrėjus Dumenkovas. 2007-aisiais metais už šnipinėjimą užsienio šalių žvalgyboms demaskuoti atsargos pulkininkas Valentinas Šabaturovas ir papulkininkis Igoris Arsentjevas. Pastarasis šnipinėjo Alžyro labui – rinko slaptos informacijos apie Rusijos radioelektronikos objektus bei pasiekimus, o surinktas žinias siuntė į Šiaurės Afriką.

O 2008-aisiais metais uš šnipinėjimą Lietuvos labui kalėti beveik aštuonerius metus nuteistas Rusijos VRM papulkininkis Vasilijus Chitriukas. Jis neva kalbino buvusius savo tarnybos draugus už materialinį atlygį teikti slaptos informacijos kaimyninei Lietuvai. V.Chitriuką ypač domino karinis Rusijos Baltijos laivynas ir Kaliningrado srities kariniai objektai. Tais pačiais metais FSB neva demaskavo ir keletą Rusijos armijos kariškių, kurie, būdami gruzinų tautybės, talkino Tbilisiui.

Žodžiu, perskaičius minėtą straipsnį susidaro įspūdis, jog vargšė Rusija vos spėja gintis nuo agresyvių Vakarų žvalgybų. O aršiausiai ir atkakliausiai Rusijai pakenkti stengiasi Baltijos valstybių specialiosios tarnybos.

XXX

Karinės pakraipos rusiškuose portaluose analizuojama ir prieš keletą metų Lietuvos knygynuose pasirodžiusi knyga “Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006”. Atspėkite, kokią ištrauką pasirinko internetinė svetainė flot.com 2008-ųjų pradžioje? Ogi nukopijavo būtent tą skyrių, kuriame išvardintas gana ilgas sąrašas karininkų, kurie tuomet užėmė strategiškai svarbius postus Lietuvos ginkluotosiose pajėgose. Skaitant tą sąrašą buvo galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos kariuomenėje svarbius postus labai dažnai užima arba rusų tautybės karininkai, arba lietuviai, baigę tik Sovietų Sąjungos karo mokyklas bei akademijas. Vakarų karo mokyklas baigusiųjų lietuvių ar rusakalbių mūsų kariuomenėje buvo labai mažai.

Dauguma buvusiais desantininkais prisistačiusių komentatorių rusiškai džiūgavo, jog NATO aljansui priklausančioje Lietuvos kariuomenėje – “tiek daug saviškių”. Jie taip pat piktdžiugiškai tvirtino, jog Lietuvos integracija į NATO galbūt tėra popierinė, jei tiek daug rusakalbių ar sovietines karo akademijas baigusiųjų sėdi Lietuvos kariuomenės štabuose. Tačiau būta ir tokių rusakalbių, kurie keikė minėtos publikacijos autorių, mat šis, jų manymu, išryškinęs Lietuvos kariuomenės “achilo kulną”. Šios pakraipos komentatoriai tvirtino, jog apie tokius dalykus nėra ko garsiai šūkauti, ir G.Visockas bus padaręs meškos paslaugą. Juk žvelgiant į paskelbtą sąrašą ir taip aišku, kad “kilus konfliktui tarp Rusijos ir Lietuvos kai kurie “lietuvių karininkai” tikrai perbėgs į Rusijos pusę”. Bet kam apie tai garsiai kalbėti? Maždaug tokia nuomonė  buvo formuojama po publikacija pasirodžiusiuose komentaruose.

Nuotraukoje: centrinė FSB būstinė Maskvoje.

2010.10.05 


Prisijunkite prie diskusijos