Virginijus Savukynas: „Būsiu labai nepopuliarus, bet pasakysiu: Lietuvoje yra tik maža dalis darbščių žmonių. Kiti – nenori arba nemoka dirbti. Nors sociologinės apklausos rodo, kad darbštumas lyg ir yra ta vertybė, kurią lietuviai nori įdiegti savo vaikams, tačiau praktika liudija ką kitą.
Atrodo, kad lietuvio sąmonė persmelkta vergiškumo. Darbas suvokiamas kaip vergystė. Todėl jį reikia atlikti kuo blogiau ir nekokybiškiau. Ir jei galima nedaryti, tai jokiu būdu nereikia parodyti iniciatyvos.
Prisiminkime, dar tik prieš metus ką tik baigę studijas jaunuoliai kėlė sąlygas darbdaviams, reikalavo didinti atlyginimą motyvuodami ne tuo, kad jie produktyviau dirbs, bet tuo, kad pasiėmė paskolas ir reikia daugiau pinigų. Savaitgalis iš esmės prasidėdavo ketvirtadienį, o baigdavosi pirmadienį. Neateiti į darbą neperspėjus buvo kone gero tono ženklas. Kavinėse ar restoranuose aptarnauti niekas neskubėjo, nes padavėjai žinojo, kad jei juos išmes iš čia, jie labai greitai suras darbą kitur”.
Virginijus Savukynas
Ir šitas fenomenas nėra lietuviškas. Tokia darbo etika susiformuoja visose perkaitusiose ekonomikose. Taip buvo ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Švedijoje devinto dešimtmečio antroje pusėje. Paskaitykite nuostabią Claudio Zucchelli ir Dago Kirsebomo knygą „Kietas nusileidimas“, ten puikiai viskas aprašyta. Beje, kaip Lietuvos laukiantis likimas.
Šiandien ekonominė krizė, yra daugiau nei du šimtai tūkstančių bedarbių. Ir jų kasdieną padidėja dar po tūkstantį. Bankrutuoja naujos įmonės. Atrodo, kad tie, kas turi darbą privalėtų keisti savo darbo įpročius, tačiau to nesimato. Aptarnavimo sektoriuje dirbantys žmonės ir toliau mano, jog klientas yra jo priešas, kurį reikia niekinti.
Dažnoje kavinėje Vilniuje prie tavęs prieis po dvidešimt minučių, nors be tavęs tik dar vienas klientas sėdi. Parduotuvėse labai retai darbuotojas padės surasti reikiamą prekę, žymiai dažniau išgirsi atsakymą, kad ji guli sandėlyje.
Aišku, galima suprasti ir darbuotojus. Atlyginimai visur mažėja. O kai mažėja atlyginimas, motyvacija nepakyla. Tačiau akivaizdu, kad laimės tie, kurie supras, kad šiuo metu tiek savininkai, tiek darbuotojai sėdi vienoje valtyje. Ir jei skęs, tai skęs visi. Tik darbuotojams labiau skaudės. Juk labai tikėtina, kad savininkas turės gelbėjimo ratą – uždirbtus įmonės pinigus.
Dar sudėtingesnė situacija susiklostė kaime ir miesteliuose. Ten neįmanoma prisiprašyti nudirbti mažus darbus: nušienauti kiemą, padėti nukasti bulves, sukapoti malkas ar pan. Juk kam dirbti, jei galima nedirbti – vis tiek gaunamos pašalpos. O kai nustojama jas mokėti, kur nors įsidarbinama, šiek tiek padirbama ir vėl tinginiaujama, gaunant išmokas iš valstybės. Sovietinis išlaikytinio mentalitetas yra labai stiprus. Tačiau juk tokius nenorinčius dirbti išlaiko ne kažin kokia svetima valstybė, bet kiekvienas sąžiningai dirbantis.
Šiandien kalbama apie „Sodros“ deficitą, reformą, kalbama, kad reikia nurėžti pensijas ar motinystės išmokas. Tačiau reikėtų padaryti tokią reformą, kad bedarbystės pašalpomis negalėtų piktnaudžiauti tinginiai. Taip, sutinku, kad negalima į vieną gretą statyti tų, kurie nori dirbti, bet niekaip neranda darbo, su tinginiais. Valstybės pagalba turi būti sąžiningiems piliečiams. Tačiau turi būti tokia sistema, kuri skatintų dirbti, o ne veltėdžiauti, naudojantis kitų uždirbtus pinigus.
Jei tai pavyktų, tai galbūt būtų galima išsaugoti pensininkų pensijas ir motinų išmokas. Be to, tai pakeistų mąstymą: padėtų suvokti, kad darbas yra vertybė.
„The Economist“ dar metų pradžioje rašė, koks bus ateities pasaulis. Šiame žurnale buvo teigiama, kad darbas vėl įgis savo vertę. Juk ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje darbas buvo kažkoks priedėlis prie turimų akcijų ar nekilnojamo turto, kurio kaina vis kilo. Buvo galvojama, kad tai užtikrins būtinas pajamas. Deja, šiandien tos iliuzijos žlugo. Ir darbas bus tuo, kuo jis visą laiką buvo: pagrindiniu pajamų užtikrinimo šaltiniu.
Tad ir Lietuvoje viena iš krizės įveikimo sąlygo – turi pasikeisti požiūris į darbą. Antraip iš šios krizės niekaip neišsikapstysime.
Gintaro Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius žurnalistas Virginijus Savukynas.
2009 metų rugsėjo 14 diena
