Antai raginimai būti dvasingiems persipina su baisia panieka neva nedvasingiems, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo. Čia tuoj pat labai įtaigiai, išnaudojant aukštojo pilotažo stilistines figūras, su nesuvaidintu įkvėpimu ir savotišku pasimėgavimu paaiškinama, jog dvasingųjų arba išrinktųjų yra tik nedidelė mažuma, beveik uždaras klubas, kai savo ruožtu tų nedvasingųjų – tai baisi gausybė, gyvas velnias, iš visur tvinstanti, retus dvasingumo daigus užtrypianti gyvuliškos išvaizdos padarų kaimenė.
Galbūt lengvai utriruoju išsakytą poringę, kuri kartą paleista į pasaulį turi polinkį pati pasidauginti, yra lengvai pamėgdžiojama, bet, – neslėpsiu, – tokių užkeikimų tiražavimas, ypač kai drauge žongliruojama krikščioniškąja terminija, cituojamas Šventasis Raštas priverčia krūptelėti arba, kaip sakoma viename gražiame vidurio Lietuvos kaime, baisiai žmogų nugandina. Iš tiesų, nieko daugiau nelieka tokiu atveju kaip pasakyti – apsaugok, Viešpatie, mus nuo tokio dvasingumo!
O vis tik norėčiau paklausti tų dvasios įkvėptųjų pamokslininkų – kur, vedami užplūdusio dvasingumo pilnatvės, besipurkšdami aukštojo dvasiškumo pursluose, padėtumėte, jeigu staiga viskas jums būtų leista, tuos nedvasinguosius, kur užkištumėte, nuslėptumėte nuo išpuoselėtos iškiliųjų jausmų virtuozo akies. Kaip atrodo, tvirtas pažadas jiems apie pragarus negali užganėdinti nekantrios jūsų dvasios, nes satisfakcijos trokštate jau čia ir dabar. Įvertinus žodžių tūžmastį, visą pagiežos vaivorykštę, sunku atsikratyti įspūdžio, jog kai kurie dvasingieji būtų nieko prieš mažiau dvasingiems pasiūlyti gyvenimą kažkur už ribos ne tik metafizine, bet ir fizine to žodžio reikšme, taigi, totaliame užribyje, tarkime, pelkyne įsteigtuose rezervatuose arba konclagerių infrastruktūrų nykiuose erdvėse, – tokia nesuvaldyta, nepaliest filtro neapykanta čia tyvuliuoja. Kartais tokių dvasingųjų retorika be galo primena nacizmo ir bolševizmo gražbylystės nemenką įdirbį šioje sferoje.
Būnant labiau nuosekliems, kaip atrodo, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – „kas gi ta dvasia yra kaip tokia“, su ta išlyga, jog, net pradėję diskutuoti šia tema, vis tik neliesime kulto tarnų, vadinamųjų dvasininkų statuso klausimo, nekalbėsime apie dvasios luomą, apie pašaukimą ir įžadus, nes patys kol kas nesame pašaukti tokius mįslingus dalykus suprasti, nesame įgalioti apie tai kalbėti. Tačiau net ir mums, diskutuojantiems dabar su dvasininkų luomui nepriklausantiems dvasios reikalų išmanytojais, akivaizdu, jog dvasingumas gali būti visiškai skirtingų tipų kaip sugebėjimas peržengiant savo betarpišką aplinką skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai iškart nutvilko.
Kaip labai tiksliai primena Vladimiras Solovjovas, neužmirškite, velnias taip pat yra dvasia, yra net labai dvasingas ponas, o čia savo ruožtu tarsi su atsidūsėjimu galėtume pridurti, manding, nepalyginamai dvasingesnis ponaitis už mūsų viešosios erdvės dvasinguosius ragintojus! Tačiau iš tiesų tai nieko nepaguodžia.
NEDVASINGUMO SUDAIGINIMAS
I
iš visų pasviečio kampų rūkas netikėtai pakyla
tenai kur dar trobelė liko ir senutė kurpia tylą
ir nesvarbu jei kas triukšmauja už ribos negirdimas
mus ten įleidžia meškos veltininės truputėlį girtos
ir nuo tada belieka vien tik juokas tramdomas bet šiltas
vanduo ant rankų paslaugiai nematoma čiurkšle išpiltas
kur niekados per amžius nebeliks jokios nelaimės
nugarsintos jau ratais stojasi tolybių kaimenės
II
baigės romos gladiatorių kovos – o gloria!
daugėja drausmės draustiniuose liūtų
naujai kultivuojama fauna ir flora
laimingu jau tapti tau niekas netrukdo
išplito gandais pradžioje – po to įvyko
buvo liepta iškart visus pažindyt
baisiai daužės gimtinės vaizdai nuo tiko
išsipildė žadėtas rytojus kadais nors kažin
III
netolimoje sparnuotų malūnų šalyje
vanduo ir oras be perstojo pursloja
o važnyčioja musė nepaprastai žalia
perlamutru ten dengiasi laukai ir gojai
užslinkęs lakas nagas neskaidri plastmasė
kur tyvuliuoja rašmenys neprasimušę
kitokie tos vietovės papročiai ir mastai
nes viskas čia priklauso musėm
IV
vidurdienio metas žadėtas
sotumo nelaukta apoteozė
ir tarsi niekuo dėtas
dulkių ėduonis apnikęs rožę
o buvome jau pasirengę
laukimo indas buvo kupinas
tačiau tada ir trenkė
į požemius pradingo upės
2018.02.25; 05:00
