1961 metų gruodžio 22 dieną KGB majoras Anatolijus Golicynas kartu su žmona ir dukrele paprašė politinio prieglobsčio Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Iki tos lemtingos dienos KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos skyriaus kontržvalgybininkas apsimetė esąs sovietinis diplomatas Aleksandras Klimovas, dirbantis vicekonsulu Suomijoje. Amerikiečiai pasirūpino, kad perbėgėlių šeima saugiai pasiektų JAV.
Vos tik Golicynų šeima atsidūrė Amerikoje, 35 metų Anatolijų iš karto ėmė tardyti CŽV agentai. Juos domino viskas, nes A.Golicynas užsiėmė informacijos apie NATO pajėgumus rinkimu. Po pirminių apklausų Anatolijų pradėjo tardyti CŽV kontržvalgybos šefas Jamesas Engletonas.
Šį pareigūną labiausiai domino, ką perbėgėlis žino apie CŽV būstinėje veikiančius rusų šnipus. Tada A.Golicynas ir papasakojo, kad tarp KGB agentų, slapta veikiančių Amerikoje, yra ir kažkoks milijonierius, daug metų artimai bendraujantis su aukšais Baltųjų rūmų administracijos pareigūnais. Rusams dirbančio agento slapyvardis – “Princas kapitalistas”. Taip prasidėjo kelis dešimtmečius trukusi CŽV ir FTB operacija “Dinozauras”.
1982 metų birželio pradžioje į Didžiąją Britaniją pabėgo kitas KGB majoras – 35 metų Vladimiras Kuzičkinas. Jis oficialiai dirbo Sovietų Sąjungos vicekonsulu Irane. O iš tikrųjų koordinavo KGB veiklą Irane. Padal seną tradiciją Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos pasidalino informacija apie perbėgėlį su amerikiečiais. Į Londoną išskrido garsusis “kurmių” (išdavikų) ieškotojas J.Engletonas. V.Kuzičkinas prisiminė, kad “1979 metų pabaigoje į Teheraną nuosavu lėktuvu buvo atskridęs kažkoks naftos verslininkas iš Los Andželo, gyręsis, jog asmeniškai pažįsta visus Kremliaus lyderius iki paties L.Brežnevo bei Amerikos prezidentus nuo F.D.Roosevelto iki J.Carterio.
Patyrusiam “kurmių” medžiotojui J.Engletonui ši informacija leido sujungti du ilgai užtrukusio tyrimo galus.
Iš pradžių operacijoje “Dinozauras” pagrindiniu įtariamuoju buvo garsusis JAV politikas ir finansininkas Williamas Averellas Harrimanas, Antrojo pasaulinio karo metais buvęs svarbiausias tarpininkas tarp Maskvos ir Vašingtono. Dabar J.Engletonas suprato, kad paslaptingasis “Princas kapitalistas” yra ne kas kitas, o JAV naftos ir dujų pramonės bendrovės “Occidental Petroleum” prezidentas Armandas Hammeris, garsus meno kolekcininkas ir filantropas.
Vėliau Amerikoje buvo paskelbta nemažai publikacijų apie šią prieštaringą asmenybę. Jose A.Hammeris vadinamas KGB įtakos agentu.
XXX
Žlugus 1991 metų rugpjūčio pučui Maskvoje, netikėtai atsivėrė kone visų sovietinių instancijų archyvai. Tapo įmanoma susipažinti net su slapčiausiais dokumentais (išskyrus GRU archyvą). Pačiame Maskvos centre esančiame “Ukrainos” viešbutyje, kur dažniausiai apsigyvendavo archyvų medžiotojai kone iš viso pasaulio, vakarais vykdavo savotiški dokumentų aukcionai. Žurnalistais, istorikais ar atvirai specialiųjų tarnybų atstovais prisistatantys užsieniečiai tarpusavyje mainikavo pusvelčiui įsigytais dokumentais.
Būtent per didžiąją archyvų medžioklę, trukusią nuo 1991 iki 1993 metų rudens, viešumon išplaukė dokumentai, kurie atskleidė JAV milijonieriaus kolekcininko A.Hammerio tikrąją biografiją. Pasirodo, šis žmogus atlikdavo slapto kurjerio pareigas prieškario metais Baltijos šalyse plaudamas lėšas nelegaliai ten veikusioms komunistų partijoms. A.Hammeris nuo 1921 iki 1990 metų lankėsi SSRS beveik 100 kartų. Maskvoje, Vilniuje, Kaune gyvena žmonės, kurie buvo daugiau ar mažiau susiję su šiuo įtakos agentu.
XXX
A.Hammeris gimė 1898 metų gegužės 21 dieną Niujorke. Jo tėvai – JAV socialistų darbininkų partijos aktyvistai Juliusas ir Rosa. Abu sutuoktiniai priklausė tam organizacijos sparnui, kuris pripažino vienintelį kovos būdą – terorizmą. Tad būsimasis KGB įtakos agentas dar būdamas motinos įsčiose atsidūrė Niujorko slaptosios policijos akiratyje.
Užaugęs A.Hammeris puolė tėvui padėti verstis nelegaliais abortais privačioje klinikoje. 1919 metų vasarą A.Hammeris, neturėdamas būtinų žinių ir praktikos, padarė abortą buvusio carinės Rusijos diplomato žmonai 35 metų Marijai Oganezovai, kuri po kelių dienų mirė. Šis abortas labiau panašus į užsakytą žmogžudystę. Po šios nemalonios istorijos tėvas prisiėmė sūnaus kaltę, sėdo į kalėjimą, o sūnų išsiuntė į Sovietų Sąjungą. Sūnui Rusijoje sekėsi neblogai, nes jis turėjo neva paties V.Lenino pasirašytą sveikinimo atviruką. Tas atvirukas, nors greičiausiai buvo pati tikriausia klastotė, leido Armandui Maskvoje susirasti galinų užtarėjų bei rėmėjų.
1930-aisiais jis pabėgo iš SSRS, išsigandęs Stalino represijų. Tiktai po poros dešimtmečių A.Hammeris vėl pradėjo važinėti į Maskvą. Visur, kur tik skrisdavo, jis užsiimdavo biznio reikalais. Jis buvo turtingas, nes buvo įvaldęs tai, kas šiandien vadinama viešųjų ryšių menu. O laisvu nuo verslo reikalų metu A.Hammeris atlikdavo KGB pavedimus. Pavyzdžiui, būtent jam buvo pavesta įtikinti naująjį JAV prezidentą Ronaldą Reiganą, kad Sovietų Sąjunga nėra blogio imperija. Ir tai jam iš dalies pavykę. Įsidėmėtina ir tai, kad būtent A.Hammeris yra sukūręs planą, kaip būtų galima išsaugoti nesubyrėjusią Sovietų Sąjungą. Šiuo projektu ypač susidomėjo SSRS vadas Michailas Gorbačiovas. Vašingtone gi manė, kad A.Hammeris jau per senas, kad būtų galima rimtai žvelgti į jo projektus ir idėjas.
A.Hammeris mirė 1990 metų gruodžio mėnesį, sulaukęs 92 metų amžiaus. Prieš pat mirtį jis nustojo slėpti, jog yra žydas.
2011.06.30
