Kiekviena proga tiek televizijos, tiek radijo laidose, tiek popieriniuose leidiniuose esu raginamas būti tolerantišku. Visažiniai dėdulės su tetulėmis nutaiso protingas veido išraiškas ir įtikinėja, kaip sveika, gražu ir modernu elgtis tolerantiškai. Tarsi aš nebūčiau tolerantiškas. Tarsi lietuvių tauta nebūtų tolerantiška.
Taigi nuolat kirba įtarimai – kam reikalingos įkyriai brukamos tolerancijos pamokos? Ar tik nenorima įpiršti nepilnavertiškumo komplekso, kad būtume dar pakantesni viskam, kas ne mūsų, kas ne pagal mus?
Gal specialiai kurstoma mintis, kad lietuviai, nors romūs kaip avelės, vis tik galėtų dar labiau mylėti kitaip besielgiančius, priešingai manančius, atbulom žygiuojančius? Kad greičiau prarastume savo stuburą, ištirptume, taptume kitais?
Vienas iš kryptingų tolerancijos mokytojų – Ovidijaus Lukošiaus redaguojamas IQ žurnalas. Atsiverskite vasario mėnesio numerį. Jame – net dvi didelės publikacijos tolerancijos tema. Eglė Verseckaitė – Grzeskowiak straipsnyje „Tolerancijos galima išmokti“ svarsto, kurios žmonių grupės yra labiausiai nepakančios ir kaip keičiasi jų požiūris.
Publikacija įdomi, reikalinga. Ir vis dėlto tendencijos akivaizdžios. Lietuva – tarp atsilikėlių. 2016-ųjų tolerancijos ir įtraukimo indekse Lietuva įvertinta 54,05 taško iš 100 ir užėmė 58 vietą pasaulyje. Taigi „Lietuvoje taip pat labiausiai paplitusi kitokios etninės kilmės ir netradicinės seksualinės orientacijos žmonių diskriminacija…“
Tikiu šių apklausų reikalingumu. Žinoti reikia viską. Taip pat pravartu suvokti, kodėl tarp nepakančiausių yra pensininkai ar nė dienos užsieniuose negyvenęs jaunimas. Ir vis dėlto leiskite nusistebėti – kur, kada ir kaip mes diskriminavome svetimas tautas bei seksualines mažumas? Mūsų tiek mažai, kad net ir norėdami nieko nenuskriaustume. O jei vis tik lietuviai ko nors ir nemėgsta, ar tai jau labai blogai? Jeigu esame demokratai, būkime demokratiški visur ir visada – nedrauskime turėti nei teigiamos, nei neigiamos nuomonės. Man regis, civilizuotoje valstybėje turėtų egzistuoti galimybė ne vien mylėti. Negi lietuviai privalo vienodai gerbti absoliučiai visas Pasaulio tautas? Jei aš myliu visas tautas, išskyrus, sakykim, zulusus, jau nesu pagarbos vertas žmogus? O gal padoru versti lietuvius mylėti tuos, kurie mus buvo pavergę?
Atidžiai skaitant žurnalą IQ, o šį žurnalą kantriai peržiūriu jau ne vienerius metus, ima ryškėja tikrasis tolerancijos puoselėtojų bruožas – netolerancija. Mes privalome šokti pagal jų dūdelę, gerbti jų nuostatas ir nuomones, o jie – ne. Mat jų požiūris – vienintelis teisingas. Tik jie turi teisę nustatyti, kas gražu ir bjauru.
Įsiminė ir dar viena IQ publikacija – išskirtinis interviu „Metas prisiminti Europą griuvėsiuose“. Tai – IQ apžvalgininko Simo Čelutkos pokalbis su ET Žmogaus teisių komisaru Nilu Muižnieku. Tekstas – nors prie žaizdos dėk. Kas gi gali prieštarauti universalioms tiesoms – žmogaus negalima diskriminuoti nei dėl rasės, nei dėl religijos, nei dėl seksualinių polinkių. Taip pat visiems bent kiek protaujantiems žmonėms akivaizdu, kad žmogaus teisių gynimas – svarbus ir prasmingas užsiėmimas.
Tačiau ten esama ir keistokų užuominų: „Deja, antiliberalios nuotaikos stiprėja ir Vakarų Europoje. Vis dar esu priblokštas konservatyvių nuostatų stiprėjimo Rytų Europos šalyse, kuriose konservatyvios pažiūros tampa vis įtakingesnės, o liberaliai mąstantys žmonės pastaraisiais metais pritilo.“
Ar tikrai yra būtent taip? Man atrodo, kad įvykiai klostosi kiek kitaip. Pastaruosius kelis dešimtmečius liberalios nuotaikos peržengė visas sveiko proto ribas, įkyriai, piktai, primygtinai nurodinėdamos, jog vienintelė mūsų teisė – toleruoti tai, ką jie nurodys reikalinga toleruoti. Liberalai net bausmes bandė įvesti už atsisakymą toleruoti jų nuomones. Jie neleido mums net abejoti, ką galima ir ko negalima toleruoti. Per daug stipriai suspausta spyruoklė dabar šauna į priešingą pusę. Taigi dėl stiprėjančių konservatyvių nuostatų kalti būtent patys liberalai, atkakliai ignoruojantys, niekinantys, smerkiantys tradicinio sukirpimo žmonių įsitikinimus. Kur gi tai matyta: pamišėlio teplionė traktuojama kaip meno kūrinys? Kas gi sugalvojo: moksleivis turi tokias pat teises kaip ir mokytojas? Kokiam cinikui šovė į galvą: nusikaltėliu reikia labiau rūpintis nei auka? Kodėl tautinis kostiumas vaikui – blogiau nei specialiai apiplėšyti džinsai? Tautinė eisena demosntruojant pasididžiavimą lietuviška kilme – smerktina, o štai žygiavimas siekiant demonstratyviai nurodyti savo seksualinę kryptį, – gražu ir prasminga?
Keistoka ir dėl to, kaip ponas N.Muižniekas prisimena „Europą griuvėsiuose“. Jei būsime netolerantiški, neigsime žmogaus teises, vėl įsivelsime į pasaulinius karus!? Nesąmonė. Europa griuvėsiais tapo ne todėl, kad neigė žmogaus teises. Europa 1939 – 1945-aisiais atsidūrė griuvėsiuose todėl, kad per daug ilgai dėl kvailumo ir bailumo toleravo tokius niekšus kaip Hitleris ir Stalinas.
Tame pačiame žurnalo IQ numeryje rasite informaciją „Už atvirą žodį ir drąsą“. Joje rašoma, kad šių metų vasario 11-ąją Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje per iškilmingą ceremoniją nuskambėjo pavardė to, kuris pripažintas 2016-ųjų Tolerancijos žmogumi. Tikriausiai jau visi žinome, kad tokią nominaciją jau 16 kartą skelbia „Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę“ valdyba. Taigi „tolerancijos žmogumi skelbiamas asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime“.
Premija reikalinga. Bet ar reikalingas tik tokio pobūdžio įvertinimas? O kur „premija“, kurią traktuotume kaip simbolinį „gėdos stulpą“? O gal manome, kad medalis teruri vieną pusę, lazda – tik vieną galą? Vadinamąją „gėdos stulpo“ premiją skirtume tiems, kurie tyčiojasi iš lietuviškumo. Tokių per pastaruosius metus susikaupė ypač daug. Prie simbolinio „gėdos stulpo“ derėtų kalti visus tuos, kurie nenori, kad Lukiškių aikštėje stovėtų didingas paminklas Laisvei, kurie menkina Joną Basanavičių, kurie tyčiojasi iš Lietuvos partizanų, kurie Vilniaus krašto švietimo reikalus ragina atiduoti Lenkijos žinion…
Prie simbolinio „gėdos stulpo“ šiandien labiausiai norėtųsi priremti žurnalistą Rimvydą Valatką, vasario 27-ąją portale delfi.lt paskelbusį publikaciją „Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija?“
Stebina ne tai, kad keliama problema, kiek teisių derėtų patikėti mūsų kalbininkams bei Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Stebina tonas. Mano supratimu, besirūpinančius lietuvių kalbos grynumu ir taisyklingumu kalbininkus lyginti su NKVG, KGB ar Komunistų partija, – tiesiog niekšiška. Jo ir kelių jo vienminčių sapaliojimai apie kalbą tokie nemokšiški, tokie absurdiški, kad neverti jokio dėmesio.
Bet gal didieji tolerancijos puoselėtojai mano, kad aš privalau būti palankus kalbininkus niekinančiam R.Valatkai ir priešiškas lietuvių kalbą ginantiems kalbininkams?
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.
2017.03.13; 10:15
