Spalio 14 dieną Lietuvoje vyks Seimo rinkimai. Politikai, o tiksliau jais besidedantys asmenys, sieks pasirodyti susirūpinę valstybės padėtimi, Tautos likimu. Jų tikslas – vėl patekti į parlamentą ir pratempti ketverius metus, nieko rimto nenuveikiant.
Visą mėnesį vyks vangi, nuobodi rinkimų kampanija, kurios metu tiek politikai, tiek rinkėjai neišvengiamai rodys apatiją ir abejingumą. Kaip patarti rinkėjams, už ką balsuoti, kurią partiją pasirinkti, kurios partijos atstovams pritarti? Tai sudėtingas klausimas, kurį nagrinėsime ištisas penkias savaites iki rinkimų.
Įvairias subtilybes verta bus pasvarstyti, kai DIDŽIOSIOS partijos rikiuojasi į DIDŽIĄJĄ KOVĄ, atmesdamos bet kokį padorumą, dažnai siekdamos tik savo siaurų egoistinių tikslų. Faktiškai kitoms partijoms galimybes patekti į Seimą ir į valdžią DIDŽIOSIOS partijos yra panaikinusios gana subtiliais, bet vis dėlto demagogiškais metodais.
Pagal jau seniai nustatytą rinkimų sistemą, 70 Seimo narių renkami proporciniu būdu pagal partijų sąrašus, kita pusė – 71 parlamentaras – renkama tiesiogiai. Beje, tai irgi esmės nekeičia. Jeigu mišri sistema kažkiek naudinga kitose šalyse, tai Lietuvoje jos poveikis tik neigiamas. Seime įsitvirtinusios „partijos“ nė nebando keisti sustabarėjusios sistemos – jos nenori pereiti į tiesioginį visų Seimo narių rinkimą, nes joms mišri sistema yra paranki.
Vadinamosios sisteminės partijos (anksčiau jos save vadino tradicinėmis), t.y. Seime jau turinčios tam tikrą atstovų skaičių, jokiu būdu nenori įsileisti naujų susiformavusių politinių jėgų, kurių yra palyginti gausu šių metų rinkimuose. Partijos (liaudyje dažnai vadinamos klanais, grupuotėmis) iš visų jėgų siekia išstumti naujas jėgas iš valstybės gyvenimo, sutrukdyti joms ateiti į valstybės valdymą, todėl kuriami ir vykdomi pagal „juodųjų technologijų“ principus sukurti projektai, kurių tikslas – skaldyti, kelti sumaištį, juodinti, šmeižti naująsias visuomenines politines jėgas.
Per partijų narius, paklūstančius vadų įnoriams, visuomenei skleidžiami įvairūs gandai apie blogus „naujųjų“ kėslus, jie vadinami apsišaukėliais, politinio gyvenimo neišmanėliais, „prielipais“ ir pan., o paskiau vykdomas minėtas skaldymas ir kiršinimas. Kitas būdas paveikti rinkėjus, ypač neapsisprendusius, yra įvairiapusis savęs aukštinimas, gyrimas, gelbėtojų iš sunkios padėties vaizdavimas.
Net šešios partijos dabar valdo Lietuvą. Valdančiąją koaliciją sudaro Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga ir opozicinės partijos – Socialdemokratų, Darbo partija, „Tvarkos ir teisingumo“ (Mazuronio ir Pakso) partija. Opozicinės partijos padeda valdančiosioms įtvirtinti egoistiniais tikslais sukurtą sistemą.
Visos šios šešios partijos vienbalsiai priėmė įstatymą dėl Seime esančių partijų finansavimo iš biudžeto. Priėmė staigiai, net nediskutavusios, nes artėjo rinkimai, reikėjo įteisinti pinigų pagrobimą. Reikėjo nuo Tautos paslėpti, kad šios šešios valdančios partijos greitai į kišenes susižeria iš tėvynės išgujamai Tautai priklausančius biudžeto likučius. Joms tai buvo labai naudinga: savo dideles ir plačias kišenes papildė net 20 mln. litų. Nors krizė taip ir liko „nesutramdyta“, o Tauta toliau nyksta ir išsivaikščiodama, ir atsisakydama gimdyti.
Seime beveik 20 metų įsitvirtinusios partijos turi ne tik iš biudžeto akimirksniu pasiglemžtus pinigus „įteisinti“. Pagal „koalicines sutartis“ pasiskirsčiusios ministerijas, jos valdo, reguliuoja ir savo dispozicijoje laiko milžiniškus pinigų srautus. Juk kokią ministeriją bepaimtum – ar TS-LKD valdomas Užsienio reikalų, Socialinės apsaugos ir darbo, Krašto apsaugos, Ūkio, Energetikos, Žemės ūkio, Finansų, ar Liberalų sąjūdžio valdomas Kultūros, Susisiekimo, Švietimo ir mokslo ministerijas, ar liberalcentristų valdomas Aplinkos, Vidaus reikalų, Sveikatos apsaugos ministerijas – visos jos valdo milijardines lėšas, nuo kurių biudžeto „nugnybus“ net ir mažą dalelę galima tapti milijonieriumi. Iš Europos Sąjungos gaunamas lėšas per šias ministerijas irgi nesunkiai perveda savo partijų „grupėms draugų“.
Užtat pavasarį ir vyko tokios žiaurios kovos dėl kelių vienai ministerijai priklaususių postų – tai buvo generalinė repeticija prieš rinkimus. Kai kurių ministerijų padaliniai paskirstyti net kelioms partijos „kuruoti“. Pavyzdžiui, žinoma, kad Susisiekimo ministerijai priklausantys keliai, oro uostai, netgi finansuojami iš ES, valdomi Liberalų sąjūdžio, o tai pačiai ministerijai priklausantys „Lietuvos geležinkeliai“ yra „draugiškai“, pagal seną tradiciją valdomi socialdemokratų. Beje, savo internetiniame portale Vyriausybės narių partinė priklausomybė nenurodoma. Gal tai esą nesvarbu, nors kaip tik turėtų būti pirmiausia parodoma, kaip koalicinės Vyriausybės „stiprumo“ pamatas, o ne visokeriopai slepiama.
Visos šios šešios partijos rengia „didįjį šou“ – Seimo rinkimų kompaniją, įsibėgėjančią milžiniškais šuoliais. Jau prieš dvi savaites šešios, o tiksliau, penkios partijos per vieną komercinę televiziją surengė pirmąjį „mūšį“, tariamą savo pozicijų išaiškinimą „neišmanėliams“ Lietuvos rinkėjams, tarsi jie per ketverius metus nebūtų matę tikrųjų valdančių partijų veiksmų ir darbų.
Papirkti analitikai, sekdami papirktus televizijų laidų vedėjus (juk šioms šešioms partijoms atiduoti tikrai dideli pinigai, kuriuos jie gali mėtyti užmerktomis akimis, nes jie vis vien įkris į kurį nors reikalingą krepšį) teigiamai vertina kai kuriuos valdančiuosius, nors būtent Seime sėdinčių partijų lyderių ir jų „patarėjų“ pasisakymai rodo, kad jie ir toliau neišmano nei bedarbystės likvidavimo ir mažinimo klausimų, nei verslo skatinimo, nei kooperacijos darbo rinkoje tarp darbuotojų ir darbdavių problemų, nei iš viso nerodo kokio nors ekonomikos krypties keitimosi.
Nors dabar jie nekalba (kartais netgi ir neigia) apie mokesčių didinimą, tačiau po rinkimų iškart bus didinami mokesčiai ir įvedami nauji – tai jau seniai skelbė pats vyriausias valdančiosios koalicijos vadas. Tai reiškia, kad toliau augs emigracija, o ekonomika bus labai nestabili. Tad po rinkimų permainų, ekonomikos kilimo ar darbo vietų kūrimo negalima tikėtis. Per ketverius valdymo metus emigracija pasiekė tokį mastą, kad gresia tautos sunykimas.
Prie to dar prisideda blogėjantys demografiniai rodikliai – gimstamumas pasiekė kritinę žemąją ribą. Televizijos „debatuose“ premjeras, atstovavęs TS-LKD, vis kalbėjo apie augantį eksportą, tariamai gelbėjantį visą šalies ekonomiką. Populistiškai kalbėjo apie kažkokį eksportą į Kiniją, Indiją, Braziliją, nors ir toliau tas eksportas labai ribotas – tik į Rusiją ar Baltarusiją. Bet jeigu tai didina biudžetą, tai jokiu būdu neatitenka Tautai – ji ir toliau skurdinama nepakeliamais mokesčiais, kurie, anot premjero, perskirstomi mažiausiai iš visų ES narių. Tad ar galima ko nors tikėtis? Vargu.
Taigi senosios, įkyrėjusios partijos rikiuoja savo kariauną. Ir nereikia užsidegti Kubiliaus optimizmu, esą jis ir toliau valdys, jei ne vienas su savo ištikimąja partija, tai koalicijoje su V. Uspaskicho arba su A. Brazausko – A. Butkevičiaus partija. Premjero rodomas optimizmas mums jau įprastas – jis tik rinkėjams apgauti. Iš tiesų jis jau rengiasi „susikrauti čemodanus“.
Žinodamas, kad nuo lapkričio jau nevaldys Lietuvos, ieško savo draugužiams šiltų vietelių, pavyzdžiui, savo mylimiausią kanclerį D. Matulionį skiria ambasadoriumi į Vokietiją būtent nuo spalio pabaigos, iškart po rinkimų. Panašiai ir su kitais savo bičiuliais. Užtat ištikimas A. Brazausko ir G. Kirkilo ginklanešys J. Bernatonis, metęs diplomatinę tarnybą Baltarusijoje, kur buvo paskirtas po darbo Estijoje, parvažiuoja į Vilnių. Taigi, jau dabar vyksta paprasčiausias kėdžių perstumdymas.
Jeigu tai vadinama europietiškumu, tai labai liūdna. Bet toks kėdžių perstumdymas rodo, kad A. Kubilius jau nesitiki laimėti (ar sudaryti „valdančią“ koaliciją su socdemais, kaip apie tai svajoja A. Brazausko ideologas Č. Juršėnas), jeigu savo kadrus išsiunčia į „labai šiltas“ kėdes.
Per televiziją viskas vyksta labai gerai – visi auksaburniai politikai mažina bedarbystę, vysto verslą, kaip papūgos kartodami frazę: bedarbystę mažina verslas, o ne Vyriausybė. Visi jie vienas už kitą protingesni, energingesni, sumanesni. Atrodo, kad kalnus nuvers. Tik matomas jų nesąžiningumas: patys užimdami eterį, naujiems kandidatams užblokavo bet kokį kelią į televiziją.
Tai kaip čia dabar? A. Kubilius pasakė, kad, jeigu bus toliau vykdomi numatyti darbai, t.y. jei jis bus premjeru, tada iki 2015 metų sukursime 50–60 tūkst. naujų darbo vietų. Bet juk jo patarėjas, buvęs ūkio ministras D. Kreivys jau 2009 metų vasarą sukūrė, kaip gyrėsi, 30 tūkst. naujų darbo vietų. Pačiame krizės įkarštyje ministras net tiek tūkstančių darbo vietų sukūrė, o dabar premjeras, prašantis jam dar palikti premjero postą, per trejus metus tik vos dvigubai pajėgs viršyti ministro pasiektus rezultatus. Kažkokia nesėkmė kovojant su krize ir mažinant bedarbių skaičių.
Premjeras ir ministras – „stebuklas“ debatuose pamiršo pasigirti, kad jiems ypač sekėsi didinti bedarbių skaičių – tiesiog per metus jie jau viršijo iki tol pasiektą skaičių net penkis kartus. To ir reikėjo laukti, vykdant „struktūrines“ permainas: per tris naktis su nuolankiais savo frakcijos (partijos) nariais daugumai parduodamų prekių ir paslaugų PVM tarifą padidino net penkis kartus.
Didino todėl, kad išmintingasis kibernetinės ekonomikos specialistas, finansų ministras A. Šemeta paskaičiavo: padidini PVM 1 procentu – į biudžetą suplaukia 660 mln. litų per metus, padidini 2 proc. – 1620 mln., padidini 3 proc. – 1980 mln. litų, t.y. beveik du milijardai. Tik kibernetinis ministras ir premjeras nepaskaičiavo, kad padidinus PVM, t.y. iš prekybininkų ir gamintojų atėmus tą mokesčio dydį, automatiškai sumažės jų pačių pajamos, jie taps skurdesni, negalės mokėti atlyginimų, bus priversti mažinti darbuotojų skaičių, taigi padidės nedarbas.
Ir nedarbas, įvedus „plokščiuosius“ mokesčius, kuriuos jau seniai pasaulio ekonomistai yra ne tik sukritikavę, bet ir pasmerkę, padidėjo drastiškai. O kaip gyventi darbo neturinčiam žmogui? Užsiregistruoti darbo biržoje ir laukti malonės? Taip ir buvo daroma. Bet vėl prasidėjo didžiausios sankcijos – nedarbo pašalpa esą per didelė, jos gavimo terminas – irgi per didelis. Pašalpoms buvo paskelbtas negailestingas karas. Tačiau vėl iškilo dilema – ką daryti jokių pajamų negaunančiam žmogui?
Tikriausias kelias yra emigruoti – Ispanijoje rinkti braškes ar pomidorus, Airijoje statyti namus, kurti savo firmas, Norvegijoje apdoroti sugautą žuvį. Taip ir pasklido lietuviai po „šalis plačiąsias“. Tik dainos lietuviškos ten neskamba – per daug liūdna ir per maža patriotizmo sukaupė per sovietinę okupaciją, o nepriklausomoje Lietuvoje klesti tik kairysis liberalizmas, patriotizmas išgujamas iš visų gyvenimo sričių. Didindamas emigraciją, premjeras „mažino“ nedarbą – juk išvažiuodami į kitas šalis bedarbiai darbo biržose nesiregistruoja ir pašalpų neprašo.
O dabar skelbiamas nedarbo sumažėjimas ne toks jau ženklus – juk emigruojama ne tūkstančiais, o dešimtimis tūkstančių ir net šimtais tūkstančių, o bedarbių skaičius per dvejus metus sumažėjo vos trečdaliu. Tikrieji Lietuvos bedarbiai „sėdi“ (tiksliau) dirba Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje ir dar daug kur, net Australijoje, Singapūre, Tailande, Indonezijoje, N. Zelandijoje.
Laikraštis „XXI amžius”
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012.09.11
