Iš žvalgybos enciklopedijos – Prancūzijos slaptųjų tarnybų veiklos specifika


Print

DGSE – Direction Générale de la Sécurite Exterieure – Vyriausioji išorės saugumo valdyba. Prancūzijos specialioji žinyba, 1981 metais pakeitusi nešlovę pelniusią Išorės dokumentacijos ir kontržvalgybos valdybą – SDECE (Servise de Documentation Extérieure et de Contrespionage).

Tapęs Prancūzijos prezidentu, socialistas Fransua Miteranas paleido CDECE (bent jau panaikino šitą pavadinimą) ir vietoj jos įkūrė DGSE. Naujos organizacijos vadovu paskyrė Pjerą Marioną, buvusį kompanijos Air Frances direktorių.

Po pusantrų metų P.Marionas atsistatydino, o į jo vietą atėjo admirolas Pjeras Lakostas, pirmasis jūrų karininkas, stojęs vadovauti nacionalinei Prancūzijos specialiajai tarnybai.

P.Lakostas reorganizavo DGSE, kurioje tuo momentu dirbo apie 2800 etatinių bendradarbių (iš jų 1300 kariškių). Pagal P.Lakosto schemą, Pirmoji valdyba turėjo užsiimti žvalgyba, Antroji – kontržvalgyba ir saugumu (konkrečiai, užkardyti bandymus infiltruoti priešo žvalgybos agentus), o Trečioji turėjo tapti DGSE „koviniu avangardu“, kažkuo panašiu į buvusios CDECE specialiosios paskirties būrį.

Tačiau viltys, kad naujoji organizacija bus atsakingesnė ir „civilizuotesnė“ už savo pirmtakę, žlugo 1985 metais, kai DGSE Trečiosios valdybos specialistai susprogdino ir nuskandino Rainbow Warriors, laivą, priklausiusį ekologiniam judėjimui Greenpeace ir pasiųstą į Ramųjį vandenyną tam, kad piketuotų prancūzų vykdomus branduolinio ginklo bandymus.

Laivas nuskendo Naujosios Zelandijos uoste. Per sprogimą žuvo vienas žmogus – laive buvęs fotografas.

Susieti DGSE su teroro aktu nebuvo sunku. Po to kilo tarptautinis skandalas, ir P.Lakostas buvo priverstas pasitraukti iš savo posto.

Klodui Zilberzanui, pradėjusiam vadovauti DGSE 1989 metais, iškilo nelengvas uždavinys perorientuoti žinybą naujiems uždaviniams ir tikslams, atsižvelgiant į „šaltojo karo“ pabaigą. Jis pasirinko pramoninį šnipinėjimą. DGSE ėmė sekti Amerikos kompanijas, susijusias su kosmosu, ir kažkokiu momentu tai buvo taip aiškiai pastebima, jog 1993 metais CŽV net perspėjo kasmet Paryžiuje rengiamo aviacijos šou dalyvius, kad jie būtų itin atidūs ir atsargūs, nes labai lengvai gali tapti Prancūzijos šnipų taikiniu.

Kai kurios kompanijos parodą boikotavo. Perspėjimas buvo duotas dėl informacijos, gautos iš operatyvinio šaltinio, kad prancūzai sumanė pavogti techninę dokumentaciją iš daugiau kaip 40 Amerikos kompanijų, planavusių dalyvauti aviacijos šou.

K.Zilberzanas buvo atleistas, ir tai buvo netiesioginis pripažinimas, kad CŽV perspėjimas turėjo pagrindo. Atsistatydindamas DGSE direktorius bandė teisintis, įrodinėdamas, kad šiais laikais užsienio žvalgyba „daugiausia turi būti vykdoma ekonomikos, mokslo, ideologijos ir finansų sferoje“.

FTB bendradarbiai tvirtina, kad Prancūzijos žvalgybos agentai iki šiol lieka aktyviausi pramoninio šnipinėjimo vykdytojai prieš Amerikos korporacijas. Prancūzijoje DGSE infiltravo savo žmonių į vietines IBM, Texes Instruments ir Korning atstovybes, kur jie apsirūpina vertinga informacija.

Sklando gandai, kad DGSE įtaisė pasiklausymo aparatūrą į Air Frances kompanijos lėktuvus, skraidančius tarp Paryžiaus ir Niujorko, kad žinotų, apie ką kalbasi tarpusavyje Prancūzijoje besilankantys verslininkai.

JAV valdžios atstovai taip pat tvirtina, kad DGSE ir toliau neatsisako bandymų infiltruoti savo agentus į stambių Amerikos pramonės korporacijų filialus Europoje, klauso Prancūzijoje ryšių linijas, kuriomis naudojasi amerikiečių firmos, ir stengiasi nesąžiningais būdais pasiekti, kad prancūzai laimėtų prieš amerikiečius kontraktus tiekti Indijai naikintuvus.

Taip pat kalbama, kad Prancūzijos konsulato Teksase bendradarbiai knaisiojosi šiukšlių konteineriuose, kuriais naudojasi amerikiečių valdininkų šeimos, ieškodami naudingos technologinės informacijos.

Be to, specialios elektroninės aparatūros pagalba sekė bandomuosius Boing 747-400 skrydžius, tenkindami Europos aviacijos konsorciumo Airbus interesus.

Parengta remiantis Normano Polmaro bei Tomo B. Aleno knyga “Špionažo enciklopedija”

2013.04.16


Prisijunkite prie diskusijos