Straipsnyje „Lietuvos užsienio politika déjà vu“ („Naujasis Židinys-Aidai“, Nr.2) žinomas politologas Kęstutis Girnius nagrinėja ir pastarųjų metų prezidentės Dalios Grybauskaitės bei jos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus užsienio politiką.
Jame suminėta daug tos politikos veikimo laukų ir su jais susijusių viešų pareiškimų.
Perskaičius galima suprasti, kad toje politikoje trūksta pragmatizmo, kuris Lietuvai „nėra svetimas“:
„Lietuva entuziastingai palaikė Irako invaziją 2003 m., nors turėjo būti akivaizdu, kad tuo pažeidžiama tarptautinė teisė, ypač jog Irakas neketino ir nė negrasino pulti JAV. Vokietija ir ypač Prancūzija priešinosi invazijai, bet argi Lietuva galėjo sau tai leisti stojimo į NATO išvakarėse ir nujausdama galimas JAV rūstybės pasekmes, pavyzdžiui, karinio bendradarbiavimo užšaldymą, finansinės paramos mažinimą, Lietuvos pastangų užimti atsakingas pareigas tarptautinėse institucijose blokavimą ir t. t. Pragmatiškumas net vertybių sąskaita nėra svetimas Lietuvai.“
Ar pragmatiškumas net vertybių sąskaita nėra svetimas Lietuvai
Suprantama, sprendimus siųsti mūsų karius į karą, „karštus taškus“ priima ir atsakomybę prisiima politikai, bet ir mūsų kariams moraline prasme ne tas pats, kokį reikalą jie gina tarptautinėse karinėse operacijose ar misijose. Vertybių klausimas jautrus ir jiems, nes jie nėra akli politikų valios vykdytojai. Nuo tų vertybių priklauso jų veiksmų motyvacija ir efektyvumas.
Deja, gyvename pasaulyje, kuriame teisiniuose santykiuose tarp valstybių vadovaujamasi George Orwello „Gyvulių ūkio“ lygybe. Pakanka konstatuoti, kad tame ūkyje – Jungtinėse Tautose šaliai-agresorei suteikta veto teisė jos užpultą šalį pripažinti užpulta.
Todėl vargu ar kas abejoja, kad ne tarptautinė teisė, o prigimtinė Lietuvos teisė būti pasiruošusiai gintis, taip pat, ir pasirenkant sąjungininkus, mums yra absoliuti vertybė. Bet jei tie pasiryžę su mumis gintis sąjungininkai patys prašo pagalbos, negalime likti nuošalėje. Ištikimybė – taip pat vertybė.
Kalbant apie invaziją į Iraką, neprisimenu, kad Lietuvoje ir net JAV ji būtų entuziastingai palaikyta. Bent jau tie, kurie tuo metu darė sprendimus Lietuvoje, viešai entuziazmo nerodė.
Bet ne tai esmė. Ar turėjo pagrindo jie nepatikėti dviejų atsakingų žmonių Tony Blairo ir George Busho jaunesniojo argumentais, kad Saddamas Husseinas turi masinio naikinimo ginklą, net branduolinį, kuris gali būti lemtingas Izraelio egzistencijai ir chaosui visame pasaulyje?
Būta ir teisingumo siekio nubausti S. Husseiną už Kuveito okupaciją, sunkų pagal JT įstatus nusikaltimą. Jis „Audros dykumoje“ metu kainavo 146 JAV karių gyvybes. Arti 500 karių buvo sužeista. O nuo paties S. Husseino nė plaukas nenukrito. Šis S. Husseino nusikaltimas kainavo ir Lietuvai daug nervų Sausio 13 laikotarpiu, nes buvo ypač baimintasi, kad „Audra dykumoje“ atitrauks JAV dėmesį nuo įvykių Vilniuje, o tuo pasinaudos Maskva.
Bet kas tiesa, tai tiesa, tarptautinė koalicija negavo JT mandato invazijai į Iraką. Kita vertus, patikėjus Bushu ir Blairu (galbūt suklaidintiems jų patarėjų ar jų žvalgybų) bent jau moralinis, vertybinis, invazijos pateisinimas buvo akivaizdus. Galima neabejoti, jei branduolinis ginklas Irake būtų aptiktas, lygesni už kitus Orwello fermos gyvūnai invaziją būtų kaip nors įteisinę.
Neišlaiko kritikos ir užuomina į keliaklupsčiavimą (antivertybę) prieš Jungtines Valstijas Lietuvos priėmimo į NATO išvakarėse, nurodant, kaip pavyzdį, kitokią, negu JAV, Vokietijos ir Prancūzijos poziciją invazijos į Iraką klausimu.
Pastarosios valstybės buvo Lietuvai tiek pat reikšmingos stojant į NATO, veto prasme, kiek ir JAV. Ir nepalyginamai reikšmingesnės artėjusio priėmimo į Europos Sąjungą požiūriu. Taigi konkrečiu atveju vertybės niekaip nebuvo paaukotos pragmatiniam tikslui.
Kiek man žinoma, po 1990 m. kovo 11 d. nei viena civilizuota užsienio valstybė nėra kėlusi abejonių dėl Lietuvos vadovų vertybinio kurso užsienyje savo kariniam saugumui užtikrinti. Net džihadistų portaluose pastebėjau, kad Lietuvos vardas iki šiol minimas su pagarba.
Reikėtų labai atsargiai kalbėti svarstant vertybinius ar pragmatinius politikų motyvus, susijusius su mūsų karių dalyvavimu tarptautinėse operacijose, taigi ir su jų gyvybėmis.
Ar taip jau „vidutiniokiška“ išliko Lietuvos užsienio politika pastaruoju metu
Aš nedrįsčiau teigti, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus užsienio politiką galima būtų reziumuoti taip:
„Pasiekimus temdo neišnaudotos galimybės, savotiškas tingumas. Lengviau smerkti Putiną, išdrožti pamokslus kitaip galvojantiems partneriams, negu telkti pagrindines jėgas sudėtingiems klausimams spręsti. Dėl šios išaukštintos ir nerealistiškos savipratos bei diplomatijos vadovų polinkio daugiau kalbėti negu dirbti Lietuvos užsienio politika buvo ir liko, vokiškai tariant, mittelmäßig, vidutiniokiška“.
Straipsnyje suminėta tiek daug pozityviai vertintinų Lietuvos politikų žingsnių pastaraisiais metais, ir dėl to paties Putino, kad tokia išvada tiesiog sunku patikėti. Nebent autorius kokiose nors jo pateiktose neigiamai vertintose smulkmenose (ne su tuo, su kuo reikėjo susitiko; ne ten, kur reikėjo, nuvyko; ne tą, kurį reikėjo, pakvietė; tada sakė vienaip, o dabar kitaip, ir pan.) įžvelgia būsimą „drugelio efektą“, paprastam žmogui nesuprantamą.
Autorius šaiposi iš kai kurių buvusių politikų vizijos matyti Lietuvą lydere kokiame nors mistiniame regione. Ir jis teisus. Tiesiog negali būti šiais laikais jokių lyderių demokratinių šalių regionuose, kaip juos bekonstruotų politologai ar politikai. Kitų, demokratinių „nelyderių“, savigarba to neleistų.
Bet ar tai būdinga dabartinei Lietuvos užsienio politikai?
Pasigedau straipsnyje, mano nuomone, paties svarbiausio.
Po įstojimo į NATO Lietuva ilgą laiką save apgaudinėjo tariamu Rusijos taikingumu ir penktojo NATO sutarties straipsnio efektyvumu, gynybos reikalams skirdama, švelniai tariant, mažai dėmesio. Ir ne kas kitas, o būtent D. Grybauskaitė vos pradėjusi pirmąją kadenciją 2009 metų rudenį garsiai paklausė NATO: tai kurgi tie operatyviniai planai bendromis jėgomis gintis Baltijos valstybėse, o tiksliau, kada jie pagaliau bus nors pradėti rengti. Su inercija, bet ledai pajudėjo jau 2010 metais, dar toli iki Rusijos agresijos Ukrainos Kryme.
Būtent jos ir mūsų diplomatijos vadovų pastangų dėka pastaruoju metu 2015 metais matome visai neseniai neįsivaizduojamą reginį: šiandien Lietuvos teritorijoje kartu su Lietuvos kariais yra JAV ir kitų NATO valstybių kariai, ir jie bus Lietuvoje tiek, kiek reikės.
Kaip neseniai „Žinių radijui“ sakė Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Jonas Vytautas Žukas, konvencinio užpuolimo atgrasymui NATO karių užsieniečių kuopa Lietuvoje mums svarbesnė negu NATO brigada kur nors Vokietijoje. Tad jau dabar esame žymiai saugesni. Tai, greičiausiai, mato ir pragmatiški užsienio investuotojai.
Aišku, visada viską galima padaryti ir geriau. Dėl to niekas nesiginčija.
Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.
2015.04.23; 05:14
