Dabartinė Ukrainos opozicija, kurioje vis didesnis vaidmuo atitenka ekspremjerės Julijos Tymošenko politiniam blokui, iš pat pradžių pareiškė nesutinkanti su dviejų šalių susitarimo pratęsti Rusijos Federacijos Juodosios jūros laivyno buvimą Ukrainos teritorijoje po 2017 metų pasirašymu slapta nuo politikų ir rinkėjų ir įvardijo jį savavaliavimu ir nekonstituciniais veiksmais, o Prezidentą – neturinčiu įgaliojimų spręsti ateities kartų likimą. Proukrainietiško bloko „Mūsų Ukraina“ deputatas Jaroslav’as Džožyk’as teigė, kad „šie susitarimai prieštarauja Ukrainos Konstitucijai, ir jos garantas, t. y. prezidentas, negalėjo taip pasielgti.
Suprantama, sunki ekonominė situacija, tačiau vyriausybė nieko nedarė, kad išvengtų dujinės priklausomybės nuo Rusijos“. Deputatas pabrėžė, kad jo atstovaujama politinė jėga panaudos visas parlamentines ir neparlamentines pasipriešinimo priemones, kad šis dokumentas nebūtų Rados ratifikuotas.
Balandžio 27 dieną daugelis Ukrainoje pavadino Juoduoju antradieniu, nes tądien Rusijos Dūma ir Ukrainos Aukščiausioji Rada turėjo kartu ratifikuoti jų pasirašytą paktą.
Ir jeigu dėl RF Dūmos pritarimo pakto ratifikavimui abejonių niekam nekilo, nes, pasak Dūmos vicepirmininko, dabartinė Dūma nėra vieta diskusijoms, tai, kaip matome, Ukrainos opozicija pažadėjo padaryti viską, kad sutartis Ukrainoje nebūtų ratifikuota.
Opozicijos noras pasipriešinti buvo paakintas ir tuo, kad apie vis dar įvairias politines jėgas atstovaujančio Parlamento būsimą sprendimą buvo kalbėta kaip apie jau įvykusį faktą. Tai, nepaisant akimirksniu šalyje kilusio proukrainietiškų jėgų nepasitenkinimo, balandžio 23 dieną Regionų partijos suvažiavime paskelbė V. Janukovyčius. Jo pozicijos sustiprinimui į Kijevą su oficialiu vizitu balandžio 26-osios vėlų vakarą su pasiūlymais bendradarbiauti energetikos ir pramonės srityse buvo atvykęs RF premjeras Vladimiras Putinas, kurio susitikimai su Ukrainos premjeru ir prezidentu baigėsi jau vėlyvą naktį.
Lemtingą balandžio 27 dieną į Kijevą iš visos Ukrainos atvyko dešimtys tūkstančių protestuotojų. Parlamente opozicijos deputatai pasipriešino balsavimui, balsavimo vietas atskirdami ir užblokuodami Ukrainos vėliava bei mėtydami kiaušinius į Rados pirmininką V. Litviną. Dėl to netrukus kilo muštynės. Tiesa, šiame Parlamento posėdyje įsiregistravo tik 211 deputatai, t. y. mažiau nei būtina, tad posėdis vykti negalėjo. Tačiau V. Litvinas, kurio politinis blokas įėjo į koaliciją su Regionų partija, šios nuostatos nepaisė.
Nebuvo paisyta ir svarbių tokiam lemiamam sprendimui Aukščiausios Rados Užsienio reikalų, Europos integracijos komitetų nutarimų neratifikuoti pakto (Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas sprendimo priimti negalėjo, nes balsai pasiskirstė per pusę). Vis dėlto, kol Parlamento salėje vyko tiesiogine šio žodžio prasme kova tarp koalicijos ir opozicijos atstovų, V. Litvinui pavyko atlikti formalias procedūras ir gauti reikiamą rezultatą – 236 balsus.
Tiesa, kaip buvo pažymėta spaudos, salėje trūko bent trijų deputatų, du iš kurių tuo metu buvo Briuselyje, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos posėdyje, o vienas – savo srityje susitikinėjo su rinkėjais, tačiau jų kortelėmis buvo balsuota. Opozicija teigė, kad dar mažiausiai 40 koalicijos deputatų muštynių metu negalėjo patys balsuoti – už juos tai padarė kiti. Užtat, kaip teigė Ukrainos spauda, koalicijos pusėje muštynėse buvo gausu nežinomų, fiziškai labai stiprių asmenų, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, tą rytą gavo koalicijos deputatų padėjėjų pažymėjimus.
Nauja, inspiruota Rusijos vadovybės ir prorusiškų Ukrainos politikų realybė geopolitikoje sukėlė giluminę reakciją Ukrainoje ir užsienyje.
Buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenko pasmerkė Medvedevo-Janukovyčiaus pakto ratifikavimą, pavadinęs jį antruoju Černobyliu. Jis su 50 deputatų grupe kreipėsi į Ukrainos Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar teisėtai Rusijos laivynas naudojasi karine baze Ukrainoje. Taip buvo norima išspręsti juridinį prieštaravimą, kadangi Ukrainos Konstitucijos 17 straipsnis neleidžia dislokuoti Ukrainoje jokių užsienio karinių bazių, o Konstitucijos Pereinamosios nuostatos (vienkartinis juridinis aktas, priimtas 1996 metais, kai Ukrainoje įvyko perėjimas prie naujos Konstitucijos sąrangos), kuriomis remtasi Regionų partijos ir kurios iki šiol liko nepanaikintos, leidžia tai daryti esančių tarptautinių sutarčių ribose, ratifikavus Parlamente. Tačiau Ukrainos KT, paveiktas Regionų partijos, balandžio 20 dieną paskelbė, kad atsisako pradėti šį nagrinėjimą (12 iš 18 balsų).
Buvusio VRM vadovo, Oranžinės revoliucijos lauko vado Jurijaus Lucenko nuomone, šios nuostatos „nėra Konstitucija ir jais lygiagrečiai su Konstitucija vadovautis negalima“. Anot jo, Ukrainoje „netgi karinėms pratyboms reikia Parlamento leidimo“. „Šiems žmonėms (Regionų partijos koalicijai – V. K.) nei Ukrainos Konstitucija, nei Ukrainos įstatymai negalioja“, – teigė dabar esantis opozicijoje J. Lucenko.
V. Juščenko nori suvienyti visus aktyvius Ukrainos piliečius, pilietinę visuomenę tam, kad sustabdytų procesus, kurie grąžina Ukrainą penkis, o gal ir 10 metų į praeitį. „Tai, kas įvyko balandžio 21 dieną Charkove, o po to balandžio 27 dieną Parlamente, yra akivaizdus pralaimėjimas, kurio pasekmes pajus mažiausiai trys ukrainiečių kartos“, – pareiškė V. Juščenko. Jis įspėjo, kad Europos Sąjunga turi atkreipti dėmesį į Ukrainą, nes galimas Rusijos ir Ukrainos energetikos kompanijų susivienijimas, kurio iniciatoriumi yra RF premjeras V. Putinas, „nėra dviejų vyriausybių reikalas, kaip tai jau suskubo komentuoti (Vakaruose – V. K.)“.
Bendras buvusių Ukrainos prezidentų pareiškimas spaudoje nepasirodė, tačiau jų pasisakymų šiuo klausimu buvo sulaukta.
Pasak pirmojo Ukrainos prezidento Leonido Kravčuko, šiuo paktu „Ukraina iki 2042 metų sutiko būti šalimi su ribotu suverenitetu“. Jis pažymėjo, kad „nebuvo nė vieno ginčytino klausimo tarp Ukrainos ir Rusijos – ar tai buvo Juodosios jūros laivyno, ar Sovietų Sąjungos turto dalybos, – kad kaip spaudimo svertas nebūtų naudotas dujų čiaupas“. Tokios „strateginės partnerystės“ apogėjumi, pasak L. Kravčuko, tapo Charkovo paktas. „Absoliučiai negirdėta šiuolaikiniame pasaulyje praktika, kad valstybių politiniai, teisiniai santykiai yra visiškai priklausomi nuo prekybinių ir ekonominių, – sakė jis ir įvardijo šio pakto esmę: – Tokiu būdu RF pasakė: jūs buvote ir liksite mūsų interesų sferoje.“ Taigi Maskva pasiekia tris tikslus: „sustiprina karinę įtaką Juodosios jūros baseine, įtraukia mūsų šalį į savo strateginių interesų realizavimą ir pareiškia savo piliečiams, kad Krymas ir Ukraina bus visiškai kontroliuojami Rusijos“.
Antrasis Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma patarė naujajai valdžiai gerokai pasverti privalumus ir riziką, jeigu norės bendradarbiauti su Rusija aviacijos, laivų statybos ir energetikos srityse. „Dėl aviacijos, kosmoso tematikos, branduolinės energetikos reikia atsisėsti ir gerai pasižiūrėti“, – sakė jis. Jo manymu, Ukraina dabar turi vieną pajėgiausių aviacijos gamybos kompleksų, ir jis norįs, kad šis liktų Ukrainoje. „Bet jeigu kalba eina apie tai, kas turi turėti kontrolinį akcijų paketą, kam turi priklausyti auksinė akcija, tai čia didelis klausimas“, – teigė L. Kučma ir paragino neskubėti.
* * *
Pasaulio vadovai į naują pokytį geopolitikoje reagavo kiek santūriau. Vokietijos žaliųjų deputatė Europarlamente Rebekka Harms mano, kad Ukraina atsidūrė Rusijos glėbyje pastumta Europos Sąjungos. „Ligi šiol į Ukrainą žiūrima, kaip į erdvę tarp Europos ir Rusijos.“ Todėl, jos manymu, ES labiau rūpi užtikrinto dujų tranzito klausimas, negu palaikyti Ukrainos energetinio sektoriaus vystymą, padidinti jos energetinę nepriklausomybę. Ukrainai, pasak R. Harms, taip ir nebuvo duotas vienareikšmiškas signalas dėl įsijungimo į ES.
Rytų Europos ekspertas, Bonos universiteto profesorius Gerhardas Simonas mano, kad Medvedevo-Janukovyčiaus paktas buvo sensacingas, nes jame akivaizdžiai kalbama apie prekybą. Jis klausė, kaip yra susiję Juodosios jūros laivyno dislokacija ir dujų kaina. „Ukraina eina į Rusijos glėbį, ir Rusija jai už tai moka“, – teigė G. Simonas ir priminė, kad tokia politika Vakaruose jau atgyveno. Akivaizdu, pasak profesoriaus, kad didesnė Ukrainos dalis šio sprendimo nepalaikys, o tai lems skilimą. Taigi, politologo nuomone, tokia sutartis priartina Ukrainą prie Rusijos ir geopolitiškai nutolina ją nuo Vakarų.
Dalis vakarų politikų vis dar tiki V. Janukovyčiumi, kuris turi „parodyti Ukrainos tautai, visam pasauliui, kad sugeba atstovauti Ukrainos interesams ir atlikti svarbų vaidmenį, į kurį pretenduoja Ukraina, kaip pagrindinis tiltas tarp Vakarų ir Rytų Europos“, – teigė Kristianas Forstneras, Vokietijos Hannso Seidelio (Hansas Zeidelis) fondo atstovas Briuselyje. Todėl jiems kelia nuostabą, kad apie tarp Kijevo ir Maskvos pasiektus susitarimus nebuvo iš anksto pranešta svarbiems partneriams Briuselyje, Europos Sąjungoje.
Reaguodamas į Medvedevo-Janukovyčiaus paktą, Europarlamento Pramonės ir energetikos komiteto pirmininkas Herbertas Roilis išreiškė mintį, kad Ukraina ir Rusija dėl savo santykių energetikos srityje neturi atsiriboti nuo Europos. Jo manymu, jeigu „Ukraina uždegs Gazpromui „žalią šviesą“ savo teritorijoje, tai gali būti suprantama kaip atsisakymas nuo bendradarbiavimo su Europa.“ Anot H. Roilio, „normaliam bendradarbiavimui reikalinga atvira, sąžininga politika“.
Briuselyje tikimasi, kad Charkovo paktas netrukdys Ukrainai integruotis į Europos energetikos rinką. Kaip teigė Europos Komisijos Užsienio politikos strategijos skyriaus direktorius Gerhardas Sabathilas, Europos Komisija laukė, kad dokumentai dėl Ukrainos prisijungimo prie Europos energetikos bendrijos bus pasirašyti iki šių metų pabaigos. Tam Kijevas turi baigti reformas energetikos sektoriuje.
* * *
Vakarų Europoje ne visos vyriausybės įžvelgia tragediją tame, kad Ukraina atsiduria Rusijos šešėlyje. Simbolišku galima laikyti Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrų – Veimaro trikampio – susitikimą su jų Ukrainos kolega, kurio metu buvo pritarta Ukrainos ir Rusijos suartėjimui. Pasak Vokietijos diplomatijos vadovo Guido Westerwelle, „strateginiai ir glaudūs ryšiai su Rusija – mūsų bendras tikslas“.
Taigi, Europos Sąjungoje vyrauja dvi nuomonės: Charkovo paktas teigiamas tuo, kad santykiai tarp Ukrainos ir Rusijos, jų akimis žiūrint, normalizuojasi, skirtingi požiūriai, kurie lemia dujų karą, pašalinti. Iš kitos pusės, politikai Europoje pakankamai susirūpino tuo, kad Rusijos vaidmuo postsovietinėje erdvėje sustiprėjo. O tai gali paveikti bendrą Europos saugumo struktūrą. Viską, pasak politologo K. Forstnero, parodys laikas.
Tačiau dėl Ukrainos planų įstoti į NATO kalbama vis santūriau. Oksfordo mokslininkė Gwendolyn Sasse mano, kad toks klausimas jau nėra aktualus. „Eksprezidentas Juščenko daug apie tai kalbėjo, tačiau prezidentinių rinkimų metu nei Tymošenko, nei Janukovyčius šio klausimo nekėlė“, – sako G. Sasse. Ukrainos visuomenėje, anot jos, šis klausimas neturi didelio palaikymo, todėl NATO ir pasielgė atitinkamai. Ji neneigė, kad tai vėl gali tapti aktualu, ir tvirtina, kad Ukrainos santykių su ES šis susitarimas nepaveiks.
Pagal Ukrainos ir kitų šalių spaudą parengė Vasilis Kapkanas
„XXI amžiaus“ priedas „XXI amžiaus horizontai“
2010.05.26
