Kai asmenukės (selfie) tampa žvalgybos instrumentu


Print

Foreign Policy korespondentas Eliasas Grolis pasakoja apie plykstelėjusį žvalgų ir entuziastų susidomėjimą ginkluotų konfliktų informacija, kurią galima gauti iš atvirų šaltinių. Tuo laikotarpiu, kai buvo rengiama RF ginkluotųjų pajėgų karinė operacija Sirijoje, tas procesas „buvo dokumentuojamas vos ne realaus laiko režimu“.

Kataloguojant ir analizuojant milžiniškus informacijos kiekius, gautus iš atvirų šaltinių, ko gero, niekas nepasidarbavo tiek daug, kaip 29-rių metų Rusijos pilietis Ruslanas Levijevas, įsteigęs organizaciją, kurią jis vadina Conflict Intelligence Team, – sakoma straipsnyje. 

Šeši žmonės stengiasi kruopščiai patikrinti „tas informacijos skeveldras, kurias paliko Rusijos armijos dalys per perdislokavimo į Siriją procesą. Jiems tai buvo pagrindinis darbas“.

„Mes ne žurnalistai, – sako Levijevas. – Ar mes kombatantai? Žinoma, atrodo, kad taip“. Jis ir jo bendražygiai vadina save rusų politinės opozicijos atstovais, pabrėžė pašnekovas leidiniui Foreign Policy. Mes tyrinėjame konfliktus. Dirbame su kariškiais, kad parodytume jiems realią situaciją. Mes dirbame su kariškių giminėmis, kad padėtume jiems. Mes kaunamės už mūsų šalį ir tai darysime tol, kol nugalėsime“.

Kaip sako Levijevas, jam ne kartą grasino, kad nužudys, ir anonimai, ir žmonės, neslėpę savo vardų. Be to, jį šaukė į prokuratūrą – dėl to, kad jis tyrinėjo rusų armijos žvalgybos pėdsakus Ukrainoje.

Dokumentuoti Rusijos įsiveržimą į Ukrainą ir Krymo aneksiją, pasak Levijevo, buvo paprasčiau, nei operaciją Sirijoje. „Ten gerai dengia internetas, daugelis vietinių gyventojų naudojasi socialiniais tinklais. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, užimant parlamento rūmus, mes net vedėme tiesioginę transliaciją“. Gera paspirtis buvo ir visur įrengti vaizdo registratoriai, sako jis.

Kaip rašo straipsnio autorius, atviros informacijos apimties padidėjimas susijęs, konkrečiai, su žymiu padaugėjimu komercinių palydovų, suteikiančių privatiems asmenims galimybes, kurias galima lyginti su tomis, kokias turi Amerikos vyriausybė. Beje, pastarosios įslaptintos, ir apie jas galima spręsti nebent iš netiesioginių požymių, pavyzdžiui, iš to, kokią informaciją vyriausybė įsigyja iš privačių palydovų savininkų (kaip rašo Foreign Policy, JAV Nacionalinė aerogeodezinės žvalgybos agentūra yra sudariusi kontraktą su kompanija Digital Globe).

„Didelėms valstybėms, tokioms kaip JAV ar Rusija, informacijos kiekio atviruose šaltiniuose augimas tarsi sprogimas, smarkiai apsunkinęs užduotį užtikrinti neviešų operacijų slaptumą, – sakoma straipsnyje. – Kai Ukrainoje pasirodė kareiviai be atpažinimo ženklų, jų ginkluotės ir maskuotės analizė, atlikta remiantis atvira informacija, greitai išdavė, kad tai Rusijos kariškiai“.

Pasak Specialiosios informacijos analizės projekto prie Teksaso universiteto Ostine direktoriaus Stiveno Spiko, panašios problemos buvo iškilusios amerikiečių jėgos struktūroms, kai visuomenė sužinojo lėktuvų, kaip numatoma, naudojamų (nelegaliai) teroristų ekstradicijai, numerius.

Pasak ekspertų, informacija iš atvirų šaltinių palaipsniui pradedama įdiegti Amerikos specialiųjų tarnybų darbe. Balandžio mėnesį jos svarbą paminėjo, konkrečiai, CŽV direktorius Džonas Brenanas.

Ypač svarbūs tokios rūšies duomenys gali būti taikant juos islamiškoms grupuotėms, kurios, „kaip taisyklė, sudarytos iš idėjinių žmonių“, ir dėlto agentūrinė jų veiklos žvalgyba apsunkinta. Kaip rašo Grolis, „darbo su atvira informacija metodai tampa itin galingu instrumentu, būtent derinant su tradiciniais šnipinėjimo būdais, ypač kaip viešųjų ryšių (piaro) priemonė“.

Tačiau specialistai pabrėžia, kad tokios žinios „daugeliu atvejų atsilieka nuo slaptųjų metodų, kuriuos naudoja CŽV, NSA ir kiti Amerikos žvalgybinės bendrijos atstovai“.

Vieną informacijos, gautos iš atvirų šaltinių, trūkumą nurodė Metjus Makinisas, Amerikos verslo instituto bendradarbis, savo karjerą pradėjęs JAV Jungtiniame štabų viršininkų komitete: „Koviniai junginiai perkeliami štai tokia kryptimi. Konkrečiame regione jie įvedė kovinę parengtį viename iš kovinių junginių. Jie rengia įsiveržimą į kaimyninę šalį? Ar tai paprasčiausias kovinės parengties patikrinimas? Kaip atskirti viena nuo kito?“

Be to, pasak Spiko, tokia informacija, kaip taisyklė, neleidžia atsakyti į klausimą, dėl kokių priežasčių priimtas vienoks ar kitoks sprendimas, o taip pat prognozuoti užsienio lyderių planus ir ketinimus.

Amerikos žvalgybinė bendrija, sako jis, tik pradeda naudoti informaciją iš atvirų šaltinių ir dabar yra „eksperimentavimo stadijoje“. Jos diegimo perspektyvos yra „kultūrinis iššūkis“ žvalgams, nes „tam tikra prasme numanoma klasikinių žvalgybos rinkimo būdų devalvacija“, pridūrė Makinisas.

Informacijos šaltinis: Foreign Policy

2015.10.24; 04:25


Prisijunkite prie diskusijos