Kas ir kodėl kursto nesutarimus tarp Rusijos nusikaltėlių lyderių ( 1 )


Print

Pirmieji rimti nesutarimai tarp rusų nusikaltėlių gaujų kilo tuomet, kai į kalėjimus pradėjo masiškai grįžti kriminaliniai nusikaltėliai, dalyvavę Antrojo pasaulinio karo meto mūšiuose. O tokių recidyvistų, kurie Antrojo pasaulinio karo dienomis buvo mobilizuoti į sovietinę armiją ir sąžiningai kariavo prieš Vokietiją, pasitaikė ne tiek mažai. Kai kurie iš jų sulaukė net valstybinių apdovanojimų. O vienas recidyvistas – žmogžudys tapo net SSRS didvyriu.

Kodėl įsiplieskė trintis tarp nusikaltėlių, tarnavusių sovietų armijoje, ir tų, kurie netarnavo jokioje armijoje, – paprasta paaiškinti. Tuomet galiojo nerašytos taisyklės: jei turi “įteisintojo vagies” (vor v zakone) statusą, jokiu būdu negali tarnauti valdžiai, bendradarbiauti su valdžios institucijomis, juolab – su valstybinėmis jėgos struktūromis. Jei šią nuostatą sulaužei, grubiai pažeidei “įteisintųjų vagių” garbės kodeksą ir privalai mirti.

Pirmasis tarp banditų kilęs karas prasidėjo tuoj po 1945-ųjų

Taigi pasibaigus karui kriminaliniai nusikaltėliai – karo veteranai vėl ėmėsi savo senojo amato: pradėjo plėšti, vogti, žudyti. Ir vėl atsidūrė kalėjimuose, lageriuose. O ten sėdintys nusikaltėliai karo veteranams priminė sulaužytą priesaiką – niekad nebendradarbiauti su valdžia. Kalėjimuose ir lageriuose dėl šios priežasties ėmė kilti masinės tarpusavio skerdynės. Šimtai recidyvistų iš abiejų pusių buvo papjauta. Laimėjo tie, kurie netarnavo jokiuose frontuose. Bet ir jie neteko užtektinai daug saviškių. Tokiu drastišku būdu Sovietų Sąjungoje po karo ženkliai sumažėjo įtakingų nusikaltėlių gaujų. Šis laikotarpis buvo skambiai pavadintas pirmuoju tarp banditų kilusiu karu.

Antrasis karas tarp organizuotų nusikalstamų struktūrų kilo Nikitos Chruščiovo laikais. Jį sukėlė sovietų valdžia, sugalvojusi gudrų planą, kaip įsigalėjusioms gaujoms nuleisti kraujo jų pačių rankomis. Tuometinė SSRS milicija puikiai žinojo, kad vadinamieji “įteisinti vagys”, rusiškai tariant – “vory v zakone”, neturi teisės atlikti jokių ūkio darbų: nei skalbti, nei šluoti, nei, juo labiau, kuopti išviečių. Jei įteisintas vagis bent vienu pirštu prisiliečia prie šluotos ar statinės su išvietės turiniu, jis netenka aplinkinių pagarbos ir yra pasmerktas patyčioms bei mirčiai. Žinodami šią silpnąją nusikaltėlių vietą Maskva sugalvojo “įteisintus vagis” susodinti į kalėjimus, kur nėra jokių kitų kalinių. Atsidūrę vienui vieni, įteisinti recidyvistai patys turėjo kuopti išvietes, plauti grindis, indus. Nes žemesnės kastos kalinių tokiuose kalėjimuose nebuvo nė vieno.

Nusikaltėlių garbės kodeksas

Štai tada ir prasidėjo žiaurūs bandymai išsiaiškinti, kas sulaužė “įteisinto nusikaltėlio” garbės kodeksą. Nusikaltėliai buvo priversti pastumdėlių ieškoti tarp savų. Žodžiu, pjovė vieni kitus, kėlė maištus, nepasitenkinimo akcijas, o juos to meto teisėsauga naikino be pasigailėjimo – šaudė iš automatų, kulkosvaidžių. Prireikus – traiškė ir tankais. Būtent tokiu būdu sovietų valdžiai pavyko susilpninti įsigalėjusias gaujas. Šią versiją įtikinama laiko buvęs SSRS milicijos pulkininkas  Anatolijus Žoglo.

Trečiasis karas tarp organizuoto nusikalstamumo lyderių kilo 1991-aisiais metais, kai čečėnų nusikaltėlių autoritetai pareiškė, jog Sovietų Sąjungos kriminalines gaujas valdys būtent jie, išeiviai iš Šiaurės Kaukazo. Beje, 1988-aisiais įteisinti banditai Dagomyso mieste kaip tik buvo pasidalinę įtakos zonomis. Tačiau šio susitarimo ilgainiui pradėta nesilaikyti. Šį kartą ne teisėsauga, bet nusikaltėliai elgėsi itin gudriai ir apgalvotai. Siekdami likviduoti konkuruojančią gaują jie nepuldavo stačia galva į susišaudymus. Šį juodą darbą stengdavosi atlikti kitų rankomis. Pavyzdžiui, papirkdavo korumpuotus milicininkus ir KGB pareigūnus, kad šie, gavę užtektinai kompromituopjančios medžiagos, už grotų susodintų konkurentus, o tokį užsakymą pateikusiųjų banditų – neliestų.

Slavai – prieš kaukaziečius

Netrukus kilo karas ir dėl tautybės. Gaujos, kuriose daugumą sudarė slavai, ėmė kariauti su gaujomis, kuriose daugumą sudarė išeiviai iš Kaukazo. Slaviškoms gaujoms vadovavo Sergėjus Timofejevas, turėjęs pravardę “Silvestras”. Bet jis vienas pats nebūtų pajėgęs susidoroti su užduotimi. Jam talkino “Solncevo” ir “Orechovskajos” gaujos. Sunkiausia “Silvestrui” buvo pasiekti, kad Kaukazo nusikaltėlių lyderiai susirinktų visi į vieną vietą. Tik sukvietus į vieną vietą juos buvo įmanoma iššaudyti. Tokiai operacijai parengti reikėjo ne tik sumanumo, įžūlumo, bet ir slaptos, patikimos informacijos apie priešininkų planus. 1991-aisiais “Silvestrui” pavyko parengti tokį planą. Tačiau iki šiol neaišku, kaip ši informacija pateko į spaudą. Pasirodžius straipsniui apie bandymą neutralizuoti kaukaziečius, “Silvestras” buvo priverstas atšaukti iš anksto suplanuotą operaciją, kadangi tapo aišku, jog kaukaziečiai nesusirinks į numatytą vietą arba susirinks pasirengę atremti užpuolimą.

1998-aisiais tarp nusikaltėlių lyderių kilo dar vienas didelis karas. Tikrasis šių skerdynių iniciatorius buvo šalį ištikusi infliacija. Įteisintieji vagys turėjo savo bendrą kasą, “obščiaku” vadinamą. Tačiau grynųjų jie daug neturėjo. Pinigus jie buvo daugiausiai investavę į vertybinius popierius, kurie, įsibėgėjus defoltui, tapo beverčiai. To meto “obščiakui” vadovavo garbaus amžiaus sulaukęs Aslanas Usojanas, prabvarde “Senis Chasanas”. Vadinamoji nusikaltėlių “strielka” turėjo įvykti Odesos mieste. Gaujų lyderiai susirinko šiame Ukrainos mieste, tačiau juos čia pat apsupo Ukrainos kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriaus pareigūnai. Ukrainos teisėsauga kažkaip sužinojo, kada ir kur renkasi buvusios Sovietų Sąjungos nusikaltėlių bosai.

Kam suversti bėdą dėl nesėkmės Odesoje?

Kas kaltas dėl nesėkmės Odesoje? Kam ji buvo naudinga? Aslanui Usojanui, bijojusiam nepatogių klausimų? Neprabėgo nė šešeri mėnesiai, kai nežinomi asmenys nužudė gruzinų tautybės įteisintąjį vagį. Tas gruzinas – svarbus žaidėjas. Būtent jam buvo pavesta saugiai organizuoti Odesos pasisedėjimus. Po tos užsakytos žmogžudystės niekas “Seniui Chasanui” nebekėlė nepatogių klausimų dėl nuvertėjusių arba dingusių pinigų.

Rusijos teisėsaugos turima informacija leidžia spėti, kad šiandien šalyje esama apie tris šimtus slavų tautybės “įteisintųjų vagių”, o juos supanti aplinka: dar du – trys tūkstančiai rinktinių galvažudžių. Dabar Rusijoje labai sustiprėjo gruzinų nusikaltėlių bendruomenė, nes Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis sugriežtino baudžiamuosius įstatymus. Nuo šiol Gruzijoje į kalėjimą dešimčiai metų sėdama vien už priklausymą “organizuotai nusikaltėlių grupuote”. Nenorintys ilgam už grotų atsidurti gruzinų nusikaltėliai pabėgo į Rusiją.

Nusikaltėlių lyderiai leido sau turėti žmonas

Nusikaltėlių garbės kodeksas Rusijoje pradėjo formuotis dar iki Raudonosios revoliucijos. Iki 1918-ųjų carinėje Rusijoje gyveno tūkstančiai valkatų, kurie save laikė “ne dvarininkais”, kurie “nežino savo kilmės”. Būtent jie ėmė kurti vadinamuosius “supratimus”, kas yra nusikaltėlio garbė, kas galima, o ko negalima daryti save gerbianties nusikaltėliams. Tada buvo manyta: garbusis vagis negali turėti žmonos, negali turėti nuosavybės. Taip pat neturi teisės tarnauti bet kokios spalvos valdžiai ir bet kokiai kalėjimo administracijai. Jie taip pat neturi teisės neatlikti patikėtų užduočių ir pasitraukti iš gaujos. Tiesa, po N.Chruščiovo laikais pakurstytų masinių žudynių įteisintieji banditai leido sau … turėti žmonas. Visos kitos nuostatos liko nepakeistos.

Nuotraukoje: vienas iš Rusijos organizuoto nusikalstamumo lyderių – Aslanas Usojanas, pravarde Senis Chasanas.

(Bus daugiau)

2011.08.18


Prisijunkite prie diskusijos