Lietuvoje – maloni staigmena. Buvęs Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas Artūras Skučas išleido prisiminimų knygą apie Lietuvai lemtingas dienas 1990 – 1993-aisiais metais.
Knyga pavadinta intriguojančiai – “Pėstininko užrašai”. Knygos žanras taip pat intriguojantis. Memuarai įvardinti kaip dokumentinis romanas.
Seime surengto iškilmingo knygos pristatymo metu pabrėžti momentai, kurių net ir didžiausi priešai nesugebėtų paneigti: ši institucija anuomet atliko itin svarbų vaidmenį tiek ginant parlamentą nuo sovietų karinės agresijos, tiek saugant prof. Vytautauto Landsbergio gyvybę, tiek stebint sovietinės kariuomenės judėjimą, tiek atremiant Kremliaus informacines – propagandines atakas.
Taigi atlikti vieni iš svarbiausių ano meto darbų. Atlikti būtent tie darbai, be kurių Lietuvos likimas 1991-aisiais galėjo susiklostyti kur kas nepalankiau. Beje, šių pasišventėlių žengti pirmieji žingsniai buvo užtektinai profesionalūs, išmintingi, nors ano meto parlamento apsaugos darbuotojams itin trūko ir profesionalumo, ir patirties.
Žodžiu, atlikta tai, ką buvo privalu atlikti. Tų darbų neatlikimas būtų prilygęs Tėvynės išdavimui. Bet išsamaus Apsaugos skyriaus darbuotojų veiklą nušviečiančio veikalo neturėjome. Apie policiją, pasieniečius, kariškius knygų jau išleista. Kai kurie mūsų aukšto rango politikai leido ir tebeleidžia prisiminimus, kuriose užsimena ir apie politines intrigas, kuriomis sąmoningai ar dėl neišmanymo kenkta tuometinio VAD vadovybei. Tačiau konkretesnio, išsamesnio veikalo apie A.Skučo tarnybą neturėjome. Maždaug dvidešimt metų ją gaubė tylos ir paslaptingumo skraistė.
Džiugu, kad mirtinos tylos skraistę sudraskė būtent pats tarnybos vadovas. Knygos įžangoje dr. Ramojus Kraujelis štai taip pabrėžia “Pėstininko užrašų” vertę: “Ne visada savo atsakomybę suvokiančioje žiniasklaidoje pasirodančios įvairiausios politinės interpretacijos ar net bandymai iškraipyti, sumenkinti mūsų valstybę ir nepriklausomybės siekius 1990 – 1991 m. tik dar kartą įrodo, kaip svarbu užfiksuoti ir išsaugoti autentiškus amžininkų prisiminimus – tvirtą pagrindą tolesniems istorijos darbams ir visuomenės savivokai”.
Tačiau perskaičius “Pėstininko užrašus” nejučiom apima, deja, ir kartėlis – kodėl mes nuolat vėluojame? Nejaugi šio veikalo nebuvo galima parašyti bent dešimčia metų anskčiau, kai dar, vaizdžiai tariant, aktualumas nebuvo nusilpęs? Tai – ne priekaištas. Šis klausimas – net ne “Pėstininko užrašai” autoriui, o mums visiems. Tai – retorinis klausimas.
Be abejo, istorija klostosi pagal savo dėsnius. Jos – nepaskubinsi, nesulėtinsi, nesustabdysi. Ir vis dėlto šių dienų pavojai – ne mažesni nei anuomet. Nenuveiktų darbų – didžiausias kalnas. Mes nemokame, nesugebame gintis šiandien. Nebežinome, kaip derėtų patobulinti lietuviškąją teisėsaugą, nesusigaudome, ar verta statyti naująją atominę jėgainę, nebeišmanome, kaip įveikti “Gazpromą”, ką daryti su Darbo partija ir Viktoru Uspaskichu, kaip sudrausminti Lenkų rinkimų akciją, kaip apsiginti nuo rusiškos propagandos, kaip į Seimą išrinkti vien valstybės reikalais besirūpinančius atstovus, kaip vertinti prezidentės Dalios Grybauskaitės elgesį…
Mes net nesugebame iš biudžeto atseikėti reikiamų lėšų jau beveik nefinansuojamai Lietuvos kariuomenei. Jei NATO vadovybė Briuselyje būtų principingesnė, mus seniai išspirtų už piktybišką susitarimų laužymą – nenorą ginkluotosioms pajėgoms skirti 2-jų proc. nuo BVP.
Užtat mes labai noriai ir aktyviai diskutuojame, nepamiršdami pasigirti bei pasididžiuoti, kaip, girdi, narsiai, sumaniai ir įžvalgiai gynėmės tragiškais 1991-aisiais metais. Niekas neneigia – gynėmės narsiai, protingai, išmintingai. Tai – ir milžiniškas “Pėstininko užrašų” autoriaus nuopelnas. Bet kaip gintis dabar, kai priešas tapo nematomu, beveik neatpažįstamu, sunkiai įvardinamu?
Seime surengtoje konferencijoje kalbėdamas apie knygą “Pėstininko užrašai” buvęs ilgametis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas bei narys Saulius Pečeliūnas užsiminė, jog anuomet VADo kūrimui buvo specialiai trukdoma tapti stipria institucija.
Bet juk ir dabar esama jėgų, kurios daro viską, kad mūsų valstybė turėtų, pavyzdžiui, bedantį VSD ar popierinį Seimo NSGK. Kada parašysime dokumentinį prisiminimų veikalą apie tuos, kurie nematomomis rankomis būtent dabar griauna VSD ir NSGK? Po dviejų dešimtmečių, kai aktualumas ir vėl bus ganėtinai nuslūgęs – kaip pavasariniai potvyniai?
Duodamas interviu internetiniam portalui 15min.lt buvęs knygos autorius A.Skučas prisipažino, kad net savo dokumentiniame romane “ne visas paslaptis atskleidė”. Suprantama taktika. Ir argumentai suvokiami. “Gal į jų atskleidimą visuomenė dar per aštriai reaguotų, gal tikslinga būtų jas vėliau atskleisti, o gal dabar – nežinau”, – A.Skučas tvirtino 15min.lt žurnalistei Daliai Daškevičiūtei.
Ir vis dėlto ar ne per dažnai mes piktnaudžiajame tokiais žodžiais ir frazėmis – “dar ne laikas”, “galbūt vėliau”, “dar per anskti”. Kodėl – per anksti? Kada – vėliau? Dar po dvidešimties metų, kai šiandieninės mūsų intrigos ateinančioms kartoms bus tokios “aktualios” kaip mums dabar “aktualūs” 1831-ųjų ar 1863-ųjų metų sukilimai? Juk žodis “vėliau” dažnusyk reiškia tik viena – “niekada”.
XXX
Viena iš didžiausių šiandieninių Lietuvos bėdų – išsigimusi mūsų teisėsauga ir teisėtvarka. Dienraščiuose “Respublika” ir “Vakarų Eksprese” neseniai pasirodė žurnalisto Juliaus Girdvainio interviu su buvusiu Aukščiausiojo Teismo teisėjumi, buvusiu Lietuvos advokatūros tarybos pirmininku, teisininku Rimu Andrikiu, beje, teismuose gynusiu vadinamąja naktine konservatorių ekonomine reforma. pasipiktinusius 2009-ųjų sausio 16-osios protesto dalyvius.
Interviu – vertas dėmesio. Žymus teisininkas be užuolankų kalba apie lietuviškosios Temidės silpnąsias puses. Teisininkas R.Andrikis nesupranta tų, kurie tvirtina gyveną demokratinėje Lietuvoje. Jis pats nemano gyvenantis demokratinėje šalyje. Teisininkas R.Andrikis taip pat pabrėžia, jog tiesos ieškojimas Lietuvoje – pavojingas užsiėmimas, nes tiesos ieškantys ją dažniausiai randa tik … patys atsidurdami teisiamųjų suole. Teisininkas R.Andrikis taip pat akcentuoja, jog paprastas Lietuvos žmogus jau nepajėgus savo jėgomis apsiginti nuo valstybinio aparato, kuris turi daug priemonių bet kokiems paprasto žmogaus norams ar geriems ketinimams pažaboti.
Padėtis Lietuvos teisėsaugoje ir teisėtvarkoje – išties skandalinga. O atsistatydinusių pareigūnų ir teisėjų, kurie vadovauja susikompromitavusiai Lietuvos Temidei, – beveik nė vieno. Atsistatydinama labai retai, labai nenoriai ir tik tuomet, kai peržengiamos visos įmanomos padorumo ribos. Pavyzdžiui, kai teisėjas užklumpamas piktnaudžiaujantis alkoholiniais gėrimais darbo metu. Bet kai teisėjas teismo posėdžio metu akivaizdžiai trukdo gynybai pateikti klausimus, adresuotus svarbiam liudytojui, ir tuo pačiu duoda ženklą, kad tas liudininkas verčiau visai užsičiauptų, – toks teisėjas nesusilaukia nė menkiausio priekaišto.
XXX
Visiems mums reikėtų perskaityti žurnale “IQ” pasirodžiusį Igno Krasausko straipsnį “Kas už tave renka Kalėdų dovanas”. Pagrindinė publikacijoje išdėstyta mintis – “prekybininkai analizuoja pirkėjų įpročius ir pagal tai formuoja pasiūlymus bei nuolaidas”. Beje, analizuoja labai profesionaliai, atidžiai ir kryptingai. Analizuoti padeda prieš keletą metų pirkėkams milijonais išdalintos lojalumo kortelės, kurios leidžia lengvai išsiaiškinti, ko geidžia kiekvieno potencialaus pirkėjo širdis.
Ypač įsiminė aprašytas atvejis, kai apie merginos nėštumą pirmieji sužinojo ne jos tėvai, o prekybininkai, pastebėję pasikeitusius merginos pirkimo įpročius.
Taigi žurnalo “IQ” klausimas pagrįstas – “ar prekybininkai ne per daug žino apie mūsų kasdienius įpročius”?
Šį klausimą būtų galima pratęsti: jei apie mus, visuomenę, tiek daug žino stambieji prekybos centrai, tai kiek apie mus žino slaptosios tarnybos, tiek savos, tiek ir svetimos? Ar dar esama vietų, kur būtų galima pasislėpti nuo nematomų ir tuo pačiu viską matančių akių?
Štai prieš keletą dienų vienoje Lietuvos televizijoje kalbėjo oficialus Lietuvos užsienio reikalų ministerijos darbuotojas. Jis prabilo apie tai, kad į užsienį vykstantys Lietuvos piliečiai savanoriškai turėtų informuoti užsienio reikalų ministeriją apie savo išvykas į užsienį. Ypatingai – apie ilgalaikes išvykas į egzotiškus kraštus. Esą toks išvykstančiojo elgesys Lietuvos URM vadovybei suteiktų galimybių operatyviai suteikti pagalbą į keblią padėtį pakliuvusiems tautiečiams. Suprask, Lietuvos URM vadovybei užtektų viso labo mobilaus telefono numerio, elektroninio adreso, šalies ir miesto pavadinimo.
Ketinimai – lyg ir gražūs, pagirtini. Bet išgirdus šį interviu ramybės neduoda įtarimai, jog galbūt ir šiuo atveju kai kas trokšta per daug smulkiai žinoti apie mano komandiruotes, užsienio svečius ar pomėgius turistauti.
XXX
Įsidėmėtinas ir rašytojo Liudviko Jakimavičiaus straipsnis “Antrasis dugnas”, pasirodęs portale bernardinai.lt. Ypač dėmesio verta pastraipa: “Mūsų piliečiai mąsto dvimatės logikos paradigmoje: jei viena iš konfliktuojančių pusių yra nepriimtina, tai kita yra adoruojama. Ant tokių svarstyklių lėkštučių ir dedama “Laumžirgio” (Striekoza) žvalgybos ir veikimo idėja – pakišti visuomenei kelis blogus pasirinkimo variantus, ir tegul jie renkasi. Laimėjimas garantuotas. Tai geopolitinis eksperimentas panaudojant lagaminą, kuriame yra antras dugnas. Visuomenė net neįtaria, kad abu pasirinkimai gali būti blogi”. Vaizdžiai tariant, mes nenorime Viktoro Uspaskicho, bet mums brukamos alternatyvos – ne ką geresnės.
Ši mintis – aukso vertės. Pastarasis Lietuvos dvidešimtmetis šaukte šaukia, jog mums primestos pačios nepalankios žaidimo taisyklės. Mes verčiami rinktis ne tarp gero ir blogo. Mums leidžiama rinktis tik iš blogų variantų. Visose be išimties sferose: politikoje, ekonomikoje, kultūroje, žvalgyboje. Mums tik atrodo, kad mes ieškome geresnės išeities.
Kaip atsikratyti lagamino su dvigubu dugnu?
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2012.12.06
