Lietuva – tarsi KaKa-2?


Print

Tiesą sakant, net nesu bandęs aiškintis, ką reiškia šios laidos, transliuojamos per LNK, pavadinimas. Ir niekada to nedarysiu. Bet pasižiūriu kartais todėl, kad dar ir dar kartą įsitikinčiau, kad su humoru (o į tai ,berods, ir pretenduoja ši laida) Lietuvoje yra labai blogai.

Prieš savaitę nusižudė pramogų pasalio žmogus Aurimas Dautartas. Apie internautų komentarus po šios žinios pasirodymo nekalbėsiu – anoniminiai žmonės gali niekieno nematomi masturbuodamiesi voliotis ir kitus volioti pačiame bjauriausiame fekalijų dumble. Nematomi, todėl ir smarvė anoniniminė.

Bet kai iš televizijos ekrano du jauni žmonės dvi dienas paeiliui su neslepiama ironija nutaisę klounų veido išraiškas ima pasakoti apie „mylimo, brangaus“ kolegos mirtį, ne šiurpuliukai, o šiurpuliai nubėga per kūną.

Kodėl taip daroma, paklausite, o atsakymas marodieriškai (mes gi ne japonai, nelaimės atveju susivienijantys) aiškus: anonsas, skelbiantis, jog bus kalbama apie žinomo žmogaus savižudybę, garantuoja reklamos užsakovų babkes. Tikriausiai dideles babkes.

Dvigubai, trigubai baisu, kad tokiom ir į jas panašiom laidom tarsi ir siekiama savižudybių prevencijos – žiūrėkite, negalima taip daryti. Negražu. O tuo pačiu metu kikenama. (Egzistuoja toks ciniškas kai kurių žiniasklaidininkų pasakymas: yra lavonas, yra tema).

Apie mirusiojo artimuosius tokiu atveju negalvojama – ką jie išgyvena, ką išgyvens, ką turi išgyventi.

Pažinojau moterį, kuri per dvidešimtmetį, tam tikrais laiko intervalais, palaidojo tris savo savižudžius sūnus. Visi jie pasikorė. Ketvirtasis neseniai mirė nuo vėžio, bet motina jau buvo užmerkusi akis.

Esu rašęs apie jos tragišką lemtį, esu pažinojęs visus jos sūnus, bet tada nebuvo kilusi mintis pasakoti visas tas savižudybių detales, kokiomis šiandien, kuo toliau, tuo labiau mėgaujamasi.

Užuot ką nors darę, artinę žmogų prie žmogaus – socialiniais, intelektiniais ryšiais, – trimituojame, jog ES tebepirmaujame pagal savižudybių skaičių.

Ir man nejauku, kai iš televizijos ekrano riebaus, sotaus, savimi pasitikinčio psichologo lūpomis nuskamba – Lietuvoje šiandien nėra tokio autoriteto, kuris viešai pasakytų :taip daryti nevalia, tai nuodėmė, ir į tai būtų įsiklausyta.

Taip, jau nebėra Maironio. Nebėra Kazimiero Vasiliausko. Nebėra Justino Marcinkevičiaus.

Bet, žmogau, tai būk tokiu, būk autoritetu, o ne Seimo kanceliarinių išlaidų tratintuoju. Ne nuolatiniu tokių televizinių šou, kaip „Valanda su Rūta“, kur intelektualioji jos vedėja, etatiniu dalyviu.

Kur apie  viską, ir apie Nieką.

Nesu toks senas bambeklis, tačiau man atrodo, jog moralinis nuosmukis Lietuvoje plinta cunamio greičiu. Jis griauna paskutinius mūsų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Tvirtovės likučius. Ne būsimos (?) atominės elektrinės Lietuvoje, ne rusų ar baltarusių, reikia bijoti, o savęs, savo tapatybės erozijos reikia bijoti.

Kai kone kasdien žudomės arba emigruojame.

Kai kone kasdien prakeikinėjame tuos, kuriais patys, to net nesuvokdami, esame.

Kai girto teisėjo griuvimo ant laiptų ta pati scena pakartojama tris kartus, akivaizdu, jog ne tokių nedovanotinų poelgių prevencijos siekiama, – tuo tarsi sadomazochistiškai mėgaujamasi: juk toje scenoje mes matome ne vien suklupusį personažą (taip jam ir reikia), o save, mūsų visų kreivą atspindį veidrodyje. Veidrodyje, kuris vis labiau eižėja.

2011.03.26


Prisijunkite prie diskusijos