Lietuvoje užtektinai daug netikrų pranašų, klastingų apsišaukėlių, paslaptingų mistikų, tvirtinančių, jog jų tiesos – pačios tikriausios, švenčiausios, gražiausios. Kaip atskirti tikrą religinę bendruomenę nuo religinės sektos? Kaip išsilavinusiam, padoriam, valstybės ateitimi besirūpinančiam piliečiui derėtų vertinti tokias knygas kaip “Da Vinčio kodas”? Kaip Bažnyčia turėtų elgtis, auklėdama jaunimą? Kaip jaunuolius ir jaunuoles mokant pažinti gėrį ir tiesą išvengti dogmatizmo, primityvumo? Kodėl tiesa ir teisybė dažnai nėra tokia įdomi ir patraukli kaip melas ar falsifikatas? Su Opus Dei kunigu monsinjoru Andres Lavinu kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.
Atidžiai perskaičiau Jūsų dovanotas informacinio pobūdžio knygeles apie Opus Dei. Tačiau prašyčiau, kad Jūs paprasčiau, savais žodžiais, paaiškintumėte, kas yra Opus Dei, kodėl Opus Dei susikūrė, kaip susikūrė.
Savais žodžiais sakyčiau, kad Opus Dei yra maža visuotinės Bažnyčios dalis. Jei Bažnyčia yra kūnas, Opus Dei yra to kūno narys, vienas iš organų, kuris atlieka savo funkciją viso kūno labui. Šventoji Dvasia 1928 m., Madride įkvėpė jauną kunigą Šv. Josemariją Eskrivą kurti tą „organą“ Bažnyčioje, kad skelbtų visuotinę pašaukimą į šventumą ir apaštalavimą. Toji mintis paskui tapo kertine II Vatikano susirinkime, kaip galime skaityti konstitucijoje „Lumen Gentium“. Įtraukdama Opus Dei į savo hierarchinę struktūrą kaip prelatūrą, Bažnyčia suteikė organizacijai visuotinę misiją padėti paprastiems pasauliečiams suvokti ir atsiliepti į savo pilnavertišką krikščionišką pašaukimą, o tai yra pašaukimas gyventi darbo, šeimos ir visuomenės sūkuryje tikėjimu, viltimi ir meile Dievui. Žodžiu, pašaukymas į šventumą kasdienybeje: surasti Dieva darbe, visose aplinkybėse. Opus Dei veikla yra skirta mokyti prelatūros narius ir prijaučiančius, paprastus pasauliečius, savo įprastą gyvenimo aplinką paversti „cele“, kur Dievas yra centras, ir kartu, proga įvykdyti apaštalinę misiją.
Kam reikalingas Opus Dei? Kokie jo tikslai? Galų gale – kokie Opus Dei tikslai Lietuvoje?
Manau, kad mūsų laikais Opus Dei yra itin reikalingas pasaulyje ir Lietuvoje. Bažnyčia Lietuvoje nori, kad Opus Dei būtų įrankis pakeisti visuomenę iš vidaus, visų pirma užkrečiant kiekvieno pasauliečio širdį Jėzaus meile. Tik tada jis taps pasauliui šviesa ir druska, nebijos, imsis gilių evangelizavimo darbų, turės jėgų plaukti prieš sekuliarizacijos srovę universitete, šeimoje, laboratorijoje, namuose, sporto aikštėje, versle, politikos arenoje… Kartą Opus Dei įsteigėjas pasakė, kad pasauliui pakeisti užtenka 50 žmonių, kurie myli Dievą labiau už viską. O tam reikia turėti tikrą vidinį gyvenimą, nuolat puoselėti intimų ryšį su Dievu, tikrą draugystę su Juo.
Labai būtų įdomu sužinoti, ar Opus Dei populiarus jaunimo tarpe ir kaip Jūs bendraujate su jaunuoliais?
Opus Dei, kaip visuomenei ir Bažnyčiai, jaunimas yra ateitis. Mūsų patirtis su jaunimu yra labai gera, nes tikime jais ir duodame jiems suprasti, kad atsiliepimas į Dievo meilę yra pats įdomiausias nuotykis, kad verta parduoti viską dėl to „perlo“. Mes kaip ir Popiežius, žinome, kad jaunas žmogus supranta Dievą ir Jo planą, nori su Juo bendrauti intymiai ir, ko dažnai kai kas netiki, sugeba gyventi tyriai ir nepriekaištingai. Kai jaunas žmogus jaučia tokį pasitikėjimą, gali visas savas jėgas nukreipti į šventumo siekimą ir į geresnės visuomenės ir Bažnyčios statymą. Tai, be abejo, reiklus darbas, kaip visa tai, kas verta.
Taip pat norėčiau, kad Jūs papasakotumėte apie save: kiek jau laiko gyvenate Lietuvoje, kokius įspūdžius susidarėte apie mūsų šalį, žmones, tikinčiuosius?
Nuo tos pirmos dienos, kai atvykau iš Čilės, jau prieš 13 metų, Lietuva mane sukrėtė savo vertybėmis. Lietuviai yra geraširdžiai ir moka kovoti dėl Dievo, dėl šalies, dėl laisvės. Per tiek metų šis pirminis įspūdis pasitvirtino, todėl žiūriu į ateitį su optimizmu, nepaisant sunkumų, kurie matosi panoramoje. Bažnyčioje mums reikia dar daug dirbti, ugdant pasauliečių tikėjimo tiesų bei etikos principų supratimą, ginant gyvybės kultūrą, šeimą, siekdami, kad tikintieji sujungtų kasdienybę su tikėjimo reikalavimais… Bet čia Lietuva nelabai kuo skiriasi nuo kitų Europos šalių.
Dabar daug visokių save krikščioniškomis, katalikiškomis besivadinančių organizacijų, kurioms vadovauja įvairaus plauko apsišaukėliai, netikri pranašai. Kaip atskirti tikrą organizaciją nuo sektos?
Esmė turbūt yra laisvė ir tiesa – pagarba laisvei ir meilė tiesai. Įvairovė yra geras dalykas, taip pat tarp krikščioniškų organizacijų ir jų propaguojamų dvasinių kelių. Tai tik praturtina Bažnyčią. Juk Dievas yra be galo didis ir joks atskiras dvasingumas negali jo nuostabios didybės visiškai aprėpti. Be to, mes žmonės irgi labai skirtingi, vieniems priartėti prie Dievo labiau padeda vienas kelias, kitiems kitas. Todėl turime būti laisvi ieškoti Dievo ir meiliai jam atsiliepti, pagal savo asmeninį pašaukimą. Katalikiškų organizacijų įvairovė tam labai padeda. Blogai būtų, jeigu kas nors bandytų tą laisvę apriboti, skelbiant, pvz., kad „mūsų kelias, tai vienintelis galimas“, ar apjuodinant kitas teisėtas organizacijas Bažnyčioje.
Tuo pačiu metu laisvės negalima atskirti nuo tiesos. Tai, kas būdinga „netikriems pranašams“, yra nenuoseklumas ir nenuoširdumas tiesos beieškant, bandymas palengvinti gyvenimą atmetant jiems nepatogų tikėjimo ar moralės tiesų. Tipiškas ženklas tokio nenuoseklumo yra polinkis lengvabūdiškai kritikuoti Bažnyčios mokymą, vadovus, veikimo praktiką. Man į galvą ateina senas posakis, kurį dažnai kaip maldą kartodavo šv. Josemaria: „Omnes cum Petro ad Iesum per Mariam!“; žodžiu, pas Ježų turime eiti su Petrumi per Mariją. Jis patardavo nepasitikėti tokiu apaštalavimo darbu, kuris nepuoselėja meilaus atsidavimo Popiežiui ir Švč.M.Marijai.
Kokie Jūsų santykiai su krikščioniškosios minties laikraščiu “XXI amžius”, ar šis leidinys galėtų būti naudingas Opus Dei? Ir atvirkščiai: ar įmanomas abipusiai naudingas tampresnis bendradarbiavimas?
Na, ypatingų ryšių neturime nei su šiuo, nei su kuriuo nors kitu leidiniu. Tačiau esame labai atviri, jeigu jie norėtų prašyti interviu ar informacijos galimiems straipsniams. Neseniai bernardinai.lt publikavo straipsnį, kurį parašė Opus Dei prelatas popiežiaus išrinkimo metinių proga.
Lietuvos knygynuose iki šiol stūkso kalnai tos didelį populiarumą, tačiau Bažnyčią ir Tikėjimą menkinančios knygos egzempliorių. Man teko žiūrėti meninį filmą, sukurtą pagal tą knygą. Įspūdis toks: nuotykių filmas su tokiems filmams būdingais elementais – žmogžudystėmis, gaudynėmis, mistinėmis paslaptimis. Tačiau juk tas ypač jaunimo tarpe labai populiarus filmas šmeižia Krikščionybę, šmeižia Katalikybę. Kaip Jūs vertinate tą knygą?
Suprantu, kad kalbate apie knygą „Da Vinčio kodas“. Romanas ir filmas iš tiesų apgaulingi ir neteisingi, be galo žeidžiantys krikščionis. Kaip ir prieš 20 amžių, taip ir dabar Jėzus Kristus kai kuriems vis dar yra „skandalas ir beprotybė“. Tačiau kur kas daugiau yra tokių, kurie – ne savo nuopelnų dėka, o per Dievo dovaną – tvirtai tikime, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir žmonijos Atpirkėjas, atėjęs į pasaulį skleisti gėrio.Ir atrodo, kad daugeliui šie įvykiai paskatino gilinti savo krikščioniškąjį tikėjimą, geriau pažinti Evangeliją ir Bažnyčią, jos praeitį ir dabartį. Tai tarsi pamoka krikščionims rimčiau žiūrėti į tikėjimą.
Sakykit, ar tokie leidiniai daro didelės žalos Krikščionybei? Ar tikrai buvo geras sprendimas bandyt tą knygą draust? Ar nebuvo kur kas geresnių išeičių? Pavyzdžiui, parašyti patiems ne mažiau intriguojančią, su detektyvo, nuotykinio filmo elementais knygą apie Krikščionybę, bet neiškraipant tikrosios tiesos?
Norėčiau pabrėžti, kad orumą šiuo atveju prarado ne auka, o agresorius. Krikščionys su nepagarba visada kovojo taikiai, ieškodami bendros kalbos ir vengdami ginčų. Daugelis katalikų, kitų krikščionybės šakų išpažinėjų, žydų, musulmonų, kitų tikėjimų atstovų bei geros valios piliečių ne vieną kartą prašė gerbti jų religinius įsitikinimus. Šie žmonės neprašė jokios paslaugos, nesiekė ir apriboti išraiškos laisvės.
Iš kitos pusės, visiškai sutinku, kad patys krikščionys gali ir turi aktyviau dalyvauti kultūros ir net pramogų pasaulio gyvenime, kad ir ten kaip ir visose kitose visuomenės srityse įneštų savo indelį.
Nuotraukoje: Opus Dei monsinjoras Andrės Lavinas.
2010.04.28
