Kada buvo pasaulio pradžia – sunku pasakyti, bet baigsis jis 2011 gruodžio 21. Taip ne vienas sako.
Tikriausiai reikia skirti, kada atsirado mūsų Visata ir mūsų pasaulis, kuriame gyvename.
Trys amerikiečių astronomai /Džonas T.Huchra, Mare Aransonas ir Džeremy Mouldas/ pareiškė, kad Visatos amžius yra 8-9 mlrd. metų. Šią išvadą jie padarė išmatavę ypač tolimų galaktikų nuotolius. Iki šiol buvo manoma, kad iki jų yra apie 10 mlrd. šviesmečių. Amerikiečių astronomai, panaudoję naują matavimų metodiką, grindžiamą ryšiais tarp galaktikos sukimosi ir jos ryškumo, rado, kad šis atstumas – 5 mlrd. šviesmečių, t.y. dvigubai mažesnis. Vadinasi, ir Visatos amžius turi būti dvigubai mažesnis. Reikia tikėti, kad tai ne paskutinis Visatos amžiaus tikslinimas.
1929 m. amerikietis astronomas Edvinas Hubble savo pirmojo sprogimo teorijai surado paaiškinimų. Jis įsitikinęs, kad pradžioje Visata buvusi kaip vienas tankus kamuolys, kuris sprogo su milžiniška jėga ir kurio dalys nuo to laiko vis labiau tolsta viena nuo kitos.
Neseniai sužinota, kad Žemė sukasi aplink Saulę ir kad Saulė yra tik viena iš daugybės žvaigždžių milžiniškoje sistemoje, vadinamoje Paukščių taku, kuriame yra maždaug 100 000 000 000 žvaigždžių. 1924 m. Hubbe įrodė, kad mūsų Paukščių takas yra ne vienintelė galaktika. Dabar, jo teigimu, šios galaktikos tolsta nuo mūsų, o tai rodo, jog Visata plečiasi. Astronomas mano, kad mūsų Visata atsirado prieš du milijardus metų. Tačiau šiandien mokslininkai mano, kad ji gali būti dešimt kartų senesnė.
Amerikiečių astronomas, vienas iš antrobiologijos pradininkų Karlas Edvardas Saganas /1934-1996/ sudarė kosminio kalendoriaus datas. Čia laikotarpis nuo didžiojo kosminio sprogimo iki dabar /apie 15 milijardų metų/ lyginamas su vienerių metų laikotarpiu, t.y. įvairūs mūsų Visatos ir Žemės įvykiai išdėstomi nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos /1 mėnuo = 1,25 mlrd. metų, 1 diena = 41 mln. metų, 1 sekundė = 475 metai/.
Didysis sprogimas …………………………..sausio 1 dieną
Saulės sistemos susiformavimas………..rugsėjo 9 dieną
Žemės susiformavimas……………………..rugsėjo 14 dieną
Gyvybės atsiradimas ……………………..rugsėjo 25 dieną
Lytinis dauginimasis…………………………lapkričio 1 dieną
Augalai iš vandens keliasi į sausumą…..gruodžio 20 dieną
Gyvūnai iš vandens keliasi į sausumą….gruodžio 21 dieną
Pirmieji žinduoliai……………………………gruodžio 26 dieną
Pirmykščiai žmonės /hominidai/……..gruodžio 31 dieną, 22 val. 30 min.
Pirmieji įrankiai……………………………….23 val.
Ugnies panaudojimas……………………..23 val. 46 min.
Žemės ūkis, naminiai gyvuliai………….23 val. 59 min. 20 sek.
Pirmoji Egipto dinastija………………….23 val. 59 min. 50 sek.
Pirmasis raštas……………………………….23 val. 59 min. 51 sek.
Trojos karas……………………………………23 val. 59 min. 53 sek.
Euklido geometrija
Romos imperija, Jėzaus gimimas……..23 val. 59 min. 56 sek.
Renesansas, pirmieji atradimai ir
mokslo eksperimentai…………………….23 val. 59 min, 59 sek.
Mokslo ir technikos suklestėjimas,
pirmosios žmonijos susinaikinimo
apraiškos………………………………………..Dabartis
Pasaulio sukūrimo data pagal judėjus – 3761 m. spalio 7 d.
Airijos grafystės Armos miesto arkivyskupas Usheris 1650 m. suskaičiavo, kad Žemė turėjo būti sukurta 4004 m. ankščiau, nei gimė Jėzus. Kaip ir kiti to meto panašūs skaičiavimai, ši Usherio teorija buvo paremta Biblija. Jis taip pat teigė, kad per potvynį, kuris prasidėjo 2348 m. gegužės 6 d. pr.m.e., Nojaus laivas buvo Ararato kalnas.
Kiekviena kultūra skirtingai atsako į klausimą, kaip atsirado pasaulis ir kada bus jo pabaiga. Tačiau įvairių tautų pasakojimai, mitai, legendos turi ir bendrų bruožų. Bendra tai, kad iš pradžių buvo chaosas. Pasirodęs galingas dievas kūrėjas imasi darbo: atskiria žemę nuo dangaus, vandenis nuo sausumos, žemę apgyvendina sukurtais gyvūnais, jūras – žuvimis, pagaliau sukuria žmogų, o po septynių dienų darbų – eina pailsėti. Kai kurie tyrinėtojai /anglikonų vyskupas Džeimsas Ašeras/ pasaulio sutvėrimo dieną laiko 4004 m. spalio 23-ąją pr.m.e., kiti /Aleksandrijos chronologija/ – 5493 m. gegužės 25 d. pr.m.e.
Tačiau kai kurios pasaulio tautos pasauliui „duoda“ daug ilgesnį amžių. Majai laiką matavo ciklais – didysis sudaro 1 214 720 metų po 360 dienų. Šį įspūdingą skaičių pranoksta indai. Pasak indų išminčių, pasaulis gimsta, gyvena, miršta ir vėl gimsta. Kitaip sakant, galime kalbėti tik apie amžinybės kvėpavimą. Amžinybės metus sudaro Brahmos dienos ir naktys, kiekvienos jų trukmė 4 320 mln. metų. Tad nesunku apskaičiuoti, kad vieneri amžinybės metai, kuriuos sudaro 360 dienų ir naktų, – 3 110 400 mln. mūsų metų.
Visai neseniai Australijos nacionalinio universiteto mokslininkai aptiko 380 milijonų metų senumo žuvies organizmo liekanoje 5 cm ilgio suakmenėjusį embrioną. Radinys įrodo, kad vidinis apvaisinimas vyko daug seniau nei manyta iki šiol.
Mokslininkai, tyrinėdami uolienas viename Pietų Afrikos rajone netoli Svazilendo, atrado gyvybės atsiradimo Žemėje tašką. Šių uolienų amžius – apie 3,4 mlrd. metų.
1996 m. astronomai iš mūsų planetos galėjo išvysti 50 milijardų galaktikų. Tačiau po to, kai į orbitą buvo iškeltas Hablo teleskopas, galaktikų skaičius šoktelėjo iki 125 milijardų. Šis teleskopas pažvelgė į tokias Visatos tolumas, jog mato galaktikas, kurios susiformavo vos milijardui metų praėjus po mūsų Visatą sukūrusio pirmapradžio sprogimo. Taigi norint sužinoti, kiek yra žvaigždžių Visatoje, dabar prie skaičiaus 125 000 000 000 reikėtų prirašyti dar 11 nulių.
Tačiau įdomesnė yra pasaulio pabaiga.
2008 m. prancūzų mokslininkai ir NASA baigė bendrą tyrimų projektą, trukusį net penkerius metus. Parengta ataskaita verčia kasytis pakaušius: prieš 25 tūkst. metų mūsų planeta patyrė visuotinį branduolinį sprogimą. Pats didžiausias – Pietų Afrikoje. Pagal žemės sluoksnių, esančių virš to kraterio paviršiaus, parametrus ir apskaičiuota grandiozinės katastrofos data.
Nustatytas ir branduolinio smūgio galingumas – daugiau nei 500 kilotonų trotilo sprogimas /Hirosimą nušlavė 20 kilotonų trotilo bomba/. Šis priešistorinis sprogimas buvo toks galingas, kad net pakeitė Žemės sukimosi aplink savo ašį greitį. Branduolinis smūgis sujudino pasaulinio vandenyno vandens mases ir supurtė planetą, priversdamas suktis greičiau.
XX a. majų miestuose buvo aptikta senovinių kalendorių, kuriuose para lygi 36 valandoms. Mokslininkai teigia, kad tokia ir buvo paros trukmė iki branduolinio sprogimo. Be to, šiuolaikinio žmogaus genetinėje atmintyje vis dar išlikusi ši informacija. Fiziologų eksperimentai rodo, kad uždarius žmogų į požemį ir atėmus galimybę žinoti, kiek dabar laiko, jo organizmas savaime pradeda veikti pagal tokį ritmą, tarsi paroje būtų ne 24, o 36 valandos.
Po Antrojo pasaulinio karo archeologai kasinėjo vietovę šalia Babelio bokšto. Jie prasirausė pro milžiniškus griuvėsius, priklausančius Babilono epochai, pro chaldėjų ir šumerų miestų sluoksnius su tvano pėdsakais tarp vėlesnių ir ankstesnių miestų. Dar giliau rasti kaimai su agrarinės kultūros ženklais – jie egzistavo maždaug 6-7 tūkst. m.pr.m.e. Dar giliau glūdėjo medžiotojų ir gyvulių augintojų gyvenviečių liekanos, žemiau – urvinio žmogaus, gyvenusio prieš 18 tūkst. m., stovyklų likučiai. O dar giliau rastas …susilydžiusio žalio stiklo sluoksnis…
Ką reiškia tas išsilydęs stiklas?
„Atominių“ užuominų randama vedų knygose – „Mahabharatos“ ir „Ramajanos“ epuose. Pakistane yra išlikusių kelių senovės miestų, kuriuose kažkada gyveno po milijoną gyventojų, griuvėsių. Istorijos šaltiniuose jie neminimi, nes yra senesni už Egipto piramides. Du didžiausi miestai pavadinti Mehendžo Daru ir Harapa, nors tikrieji jų pavadinimai neišliko. Jų rašmenų sistema neiššifruota, bet lygiai tokie patys rašmenys rasti ir visai kitoje planetos dalyje – Velykų saloje. Atrodo, tarsi abu miestai buvo sunaikinti staiga. Kasinėjant gatvėse rasta išblaškytų skeletų, kurie iki šiol tebėra radioaktyvūs. „Mahabharatoje“ pasakojama ir apie tai, kaip gelbėjosi išlikusieji po branduolinio sprogimo prieš 25 tūkst. metų. Žmonės slėpėsi po žeme, išrausę pirmąsias istorijoje slėptuves. Panašių požeminių galerijų yra Altajuje, Urale, Tian Šanyje, Sacharoje, Pietų Amerikoje.
Štai ką byloja vienas seniausių egiptiečių mitas.
Laiko aušroje iš savęs gimė dievas Ra. Senovės Egipte tai saulės dievas, pats svarbiausias iš visų dievų. Jausdamasis vienišas, spjovė dievas ir iš jo seilių atsirado oras Šu ir drėgmė Tefnuta. Iš jų santuokos gimė Gebas, žemės dievas, ir Nuta, dangaus deivė. Vėliau jis numezgė kalnus, sukūrė paukščius ir žvėris, dangų ir žemę. Kiekvieną rytą pateka ir keliauja savo valtimi Sektet dangaus skliautu. Nakčia Nuta jį praryja, o rytą vėl pagimdo. Slibinas Apepas yra dievo Ra priešas, gimęs iš Didžiosios Motinos Neitos seilių. Kiekvieną naktį dievas Ra grumiasi su Apepu, chaoso slibinu.
Kai kas mano, kad vieną dieną Apepas gali nugalėti Ra ir jį praryti ir tuomet ateis pasaulio pabaiga.
Kažkas panašaus yra ir vienoje iš seniausių žinomų pranašių Sabos karalienės Mikaldos, gyvenusios VI a. pr.m.e., legendoje. Pasakojama, kad ji nukeliavusi į Palestiną pas išmintingąjį Saliamoną /apie 965 – apie 926 pr.m.e./ ir išpranašavusi jam Mesijo atėjimo laiką ir Paskutiniojo teismo dieną /pasaulio pabaigą/, kuri būsianti maždaug 2000 metais po Mesijo nukryžiavimo. Mikaldos pranašystės buvusios surašytos devyniose knygose, bet išlikusios tik trys, nes kitas sudeginusi, kai Romos imperatorius Tarkvinijus Priskas atsisakė jas pirkti. Dvylika ženklų pranašauja tą „sviesto pabaigą“. Ji ateisianti, kai „vaikai 14 metų ves pačias“, kai „žolę pjaunant didelis sniegas iškris“, kai „veselijos ir pokyliai būsią keliami gavėnioje“ ir t.t. Bet arčiausiai „sviesto pabaiga“ būsianti, kai „žmonės dyvinai vilkės“, „jaunikaičiai ir mergės bus vienodi, darkysis apdaruose, vyriškiai galvas sau dabins, nelyginant kaip pelėdos, o per plaukus nebus galima pamatyti akių… Pagaliau pradės moterys vyriškus rūbus dėvėti, kirpti plaukus arba plikai juos šukuoti“.
1880 m. Niujorke /JAV/ tūlas Mykolas Tvarauskas lietuvių kalba pirmą kartą išleido nedidelę knygelę, pavadintą: „Praractvos Michaldos karalienės iš Sabos“. Vėliau būta leidimų Tilžėje, Rygoje, Šiauliuose ir kt. Vieną leidėją keitė kiti, „Praractvos“ virto „Pranašystėmis“.
Pasaulinis tvanas – tai vienintelė pasaulinė katastrofa, apie kurią pasakoja beveik visų tautų legendos ir Biblija. Tvanas minimas šumerų, babiloniečių, indėnų, baskų, skandinavų padavimuose. Panašių legendų nėra tik Centrinės Azijos, Azijos ir Australijos rajonuose. Apskaičiuota, kad įvairių tautų padavimuose minimi tvanai galėjo būti maždaug 24-23-iajame a.pr.m.e.
Matyt, žmonės pradėjo elgtis ne taip, kaip norėjo dievai, kad buvo nutarta klaidą ištaisyti ir visą pasaulį paskandinti. Senojo Testamento Pradžios knygoje rašoma apie pasaulinį tvaną ir Dievo išgelbėtąjį Nojų, kurio sūnūs /Šemas, Jafetas ir Chamas/ vėliau tapo daugelio tautų protėviais. Nojus gyvenęs didelio blogio ir pasileidimo laikais. Žmonės buvo tokie sugedę, kad Dievas nutarė nušluoti nuo Žemės paviršiaus „žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais“, nes gailėjosi juos sukūręs.
Viešpats kreipėsi į dorąjį Nojų: „Po septynių dienų lis ant žemės keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Išnaikinsiu žemės paviršiuje visas būtybes, kurias esu padaręs“… Dievo pamokytas 600 metų amžiaus Nojus su savo trimis šimtamečiais sūnumis pasistatė didžiulį 157 m ilgio, 26 m pločio ir 15,7 m aukščio laivą /arką/. Nojus su visa šeima /žmona, sūnumis ir marčiomis, viso 8 žmonės/ susėdo į laivą ir kartu pasiėmė po porą kiekvienos rūšies gyvūnų. Kaip teigia tyrinėtojai, arkoje galėjo tilpti apie 35-50 tūkst. gyvūnų. Visi kiti – žuvys, moliuskai, vandens žinduoliai ir panašūs gyvūnai – savo išsigelbėjimu galėjo pasirūpinti patys.
Kai kurie Biblijos tyrinėtojai teigia, kad pasaulinis tvanas prasidėjo 2348 m. lapkričio 25 d. pr.m.e. Kai tvanas baigėsi, Nojaus arka sustojo Ararato kalno viršūnėje. Dievas pažadėjo Nojui, kad daugiau niekada nepasmerks žemės už žmonių kaltes, „nes žmonių polinkiai yra pikti nuo pat jaunystės“.
„Praėjus liūčiai ir laivui atsidūrus ant žemės, Nojus, atidaręs arkoje įtaisytą langą, išleidęs juodvarnį, kuris išskrido ir nebegrįžo“, – rašoma Pradžios knygoje. Senovės pasakose juodas varnas yra burtininkų ir raganų paukštis. Ankstyvoje krikščionybėje jam buvo prikaišiojama, kad jis nepranešęs Nojui apie pasaulio tvano pabaigą, todėl jis tapo simboliu būtybės, pasinėrusios į pasaulio malonumus /kitur minimas balandis su alyvos šakele/.
Graikiškoje versijoje Prometėjo sūnus Deuklionas ir jo žmona Pyra po tvano vėl apgyvendina pasaulį žmonėmis, mėtydami akmenis sau už nugarų. Deukaliono mesti akmenys virto vyrais, Pyros mesti akmenys – moterimis.
Panašios ne tik Viduržemio jūros pakrančių, bet ir Rytų Azijos bei Centrinės Amerikos tautų legendos. Su šia katastrofa sietinas ir senovės graikų filosofo Platono /427-347 m.pr.m.e./ pasakojimas apie Atlantidos civilizacijos žlugimą.
Daugybė mokslininkų ilgus amžius bandė patvirtinti arba paneigti šį Biblijos pasakojimą. Dar I a. Romos istorikas Julijus Flavijus rašė, kad vieną Nojaus arkos dalį galima pamatyti Armėnijoje.. 1916 m. du rusų lakūnai apskrido Araratą ir uolėtoje lygumoje aptiko „pusiau supuvusį didžiulio laivo karkasą“. 1944 m. arkos karkasą teigia matę ir sovietų lakūnai. 1959 m. turkų karo lakūnas teigia, kad Ararato papėdėje matęs keistą laivo formos objektą. Amerikiečių archeologas Ronas Vajetas, pradėjęs tyrinėjimus 1977 m., aptiko svarių įrodymų, kad Nojaus arka egzistuoja ir 1989 m. Turkijos vyriausybė tą vietovę paskelbė nacionaliniu parku ir ten įkūrė turizmo centrą. Tačiau ginčai dėl Nojaus arkos dar nesibaigė.
II mūsų eros amžiuje krikščionių šventikas Montanas pranešė apie pasaulio pabaigą. Dangiškoji Jeruzalė atsiras tarp dviejų kaimų Frigijoje. Tūkstančiai maldininkų išdalino savo nuosavybę ir iškeliavo į Jeruzalę, kad paskutinį kartą išgirstų trimitą. Kai niekas neįvyko, visi grįžo namo.
999 m. gruodžio 31 d. popiežius Silvestras II meldėsi prieš drebančią iš baimės minią Romoje, nes vidurnaktį pasaulį turėjo ištikti pabaiga. Bet nieko neįvykus, popiežius džiaugėsi – padėjo malda.
Astronomas Johanas iš Toledo išpranašavo, kad 1186 m. rugsėjį bus pasaulio pabaiga, mat tais metais visos planetos turėjo susitikti Svarstyklių ženkle. Tą mėnesį Europoje buvo kilusi masinė isterija… Net Konstantinopolio imperatorius, kad nematytų baisybių, paliepė užmūryti savo rūmų langus.
XI a. gyvenęs airių Armagho arkivyskupas Malachijus išpranašavo, jog pasaulį valdys 110 popiežių, o 111 vienuoliktasis bus paskutinis. Jonas Paulius II , pagal arkivyskupą, buvo 110 popiežius. Po jo ateis paskutinis – Petras II, kuris savo valdymą 2000 m. baigs žodžiais: „Baigėsi žemiškasis gyvenimas, miestas ant septynių kalvų bus nušluotas, o tada prasidės žiauri Teismo diena“.
Keli astronomai iš Londono paskelbė, kad 1524 m. vasario 1 d. bus pasaulio pabaiga. Dėl to per 20 tūkst. Londono gyventojų spruko slėptis į netoliese esančias kalvas.
Amerikiečių babtistas Viljamas Mileris remdamasis Biblija apskaičiavo, kad 1843 m. kovo 21 arba 1844 m. kovo 21 d. bus pasaulio pabaiga. Išgirdę tokią žinią patiklūs žmonės ėmė pardavinėti, net dovanoti savo žemes, parduotuvėse buvo galima nusipirkti prisikėlimui iš numirusių skirtus marškinius. Kai nieko neįvyko, nusivylusieji nepadarė nieko bloga pranašui, tik patys suskilo į Milerio šalininkus, kurie atitolino pasaulio pabaigos datą, ir Septintosios dienos adventistus. Nuo tada egzistuoja adventistų sekta.
Vokiečių religijos reformatorius Martinas Liuteris /1483-1546/ taip pat kelis kartus yra pranašavęs pasaulio pabaigą – pirmiausia 1532 m., paskui 1538 m. ir pagaliau 1548 m. Jam pritarė vokiečių astronomas ir pamokslininkas Štofleris, išpranašavęs, kad viskam galą padarys didžiulis potvynis. Jo parapijiečiai klusniai rišo sielius ir statė plaustus. Tačiau nesulaukę potvynio, tikintieji pasipiktino ir įmetė patį pranašą į tvenkinį.
„Matematiškai tiksliai“ pasaulio pabaigą buvo apskaičiavęs vokiečių liuteronų pastorius ir žinomas matematikas Štifelis. Pasak jo, pasaulio pabaiga turėjusi įvykti 1533 m. spalio 3 d. 10 val. ryto. Daug kas juo patikėjo, kai kurie ūkininkai ėmė skubiai pardavinėti gyvulius ir turtą, ruošti maisto ir drabužių atsargas. Matematinės pranašystės finalas Štifeliui buvo liūdnas – nei nurodytą dieną, nei vėliau nieko neįvyko, ir ponui dvasininkui bei matematikui teko bėgti, gelbėtis nuo turtą praradusių įtūžusių žmonių.
Jehovos liudytojai ir pagrindinis šios sektos ideologas Šarlis Riuselis 1967 m. balandžio 22 d. pranešė, kad, po nesėkmingų pasaulio pabaigos pranašysčių, pasaulio pabaiga įvyks 1975 m.
Vienas žymiausių ateities pranašautojų yra prancūzų gydytojas bei astrologas Mišelis Nostradamas /1503-1566/. 1555 m. Nostradamas parašė knygą, kurioje daugiau kaip 1000 pranašysčių, kurias jam apreiškiąs Dievas. Joje rašoma, kad „1999 m. septintą mėnesį 6 d. iš dangaus nusileis didysis siaubo karalius ir žemėje įsiviešpataus teroras…“
Pasaulio pabaiga buvo pranašauta ir besibaigiant antrajam tūkstantmečiui – 1999 m. gruodžio 31 d.
Bene plačiausiai pasaulio pabaiga yra aprašyta Evangelijoje pagal Matą. Ten rašoma: „…Daug kas ateis mano vardu ir sakys: „Aš Mesijas“, ir daugelį suklaidins… Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę… Įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals… po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos…“
Ankščiau pranašystės buvo siejamos su spiritistinių seansų metu iš mirusių žmonių vėlių gaunama informacija. Paplitus vadinamųjų skraidančių lėkščių epidemijai, pranašautojai ėmė teigti, kad ateities vizijas jie gauna iš ateivių iš kosmoso betarpiškai telepatinio kontakto metu. Autoritetingam Mičigano /JAV/ universiteto profesoriui L.Latedui šie pranešė, jog artinasi „pasaulio pabaiga“ – prasidėsianti 1954 m. gruodžio 21 d. Jeigu profesorius bei jo bendraamžiai nori išsigelbėti, jie tą dieną turi būti pasirengę iškeliauti į kosmosą. Latedo sode nusileisiąs „ateivių“ kosminis laivas, ir jis su draugais bus išgabentas. Visi kiti žmonės žus – Žemė suskils į dvi dalis, visos Atlanto vandenyno pakrantės nugrims į vandenį, išnyks nuo planetos paviršaus Rusija, Anglija, Prancūzija…
Profesorius L.Latedas prarado autoritetą ir darbą, pateko į psichiatrinę ligoninę…
Pranašysčių pagyvėjimo metas buvo 1967-ieji. Pasaulio pabaigos pranašautojų atsirado įvairiuose pasaulio kraštuose. Vienas jų buvo danas Nadas Vaikingas. Jis pradėjo „kontaktuoti“ su “ateiviais“, ir šie jam pranešė, jog 1967 m. gruodžio 24 d. prasidėsiantis pasaulinis termobranduolinis karas, kuris ir būsiąs pasaulio pabaigos pradžia. Vaikingas galįs išsigelbėti tik tuo atveju, jei iki katastrofos spėsiąs pasistatyti atominę slėptuvę.
Vaikinas su savo draugais slėptuvę spėjo pasistatyti.
Pietų Korėjoje tikėta, kad pasaulio pabaiga įvyks 1992 m. lapkričio 28 d. 24 valandą. Tūkstančiai šalies gyventojų metę darbą, pardavę namus, išsižadėję šeimos bei artimųjų, o savo santaupas atidavę sektų vadovams, nusivilkę drabužius, nusiėmę akinius, protezus ir apsigobę baltomis tunikomis laukė lemiamo laikrodžio dūžio. Kai laikrodžio rodyklė ėmė artėti prie lemtingos ribos, 150 šventovių sudrebino džiaugsmo šūksniai… Paskui įsivyravo slogi tyla…
1917 m. nedideliame Portugalijos miestelyje Fatimoje trys vaikai, Lucia dos Santos, jos pusbrolis Francisco ir pusseserė Jacinta, kovo 13 d. matė keistą reginį. Iš pradžių atrodė, kad trenkė žaibas, bet nesigirdėjo griaustinio. Po to vaikams pasirodė Dievo Motina ir pasakė, kad ji dar kartą pasirodys rugpjūčio 13 d. Laukusiai daugiatūkstantinei miniai ji pasakė žmonėms tris svarbiausias žinias. Pirmoji žinia skelbė apie Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, antroji – apie Antrojo pradžią, kuris įvyks kai mirs popiežius Pijus XI. Pijus XI mirė 1939 m.
Kokia buvo pasakyta trečioji žinia, bažnyčia nepraneša.
Pagal majų kalendorių pasaulio pabaiga ateis 2012 m. gruodžio 21 d., kadangi ši diena žymi majų 5 125 metų kalendoriaus pabaigą. „Tą dieną daugybė užsienio šalių turistų norėtų būti Meksikoje ir sužinoti, ar pasaulio pabaigos pranašystė išsipildys, o mes esame pasiruošę patenkinti jų smalsumą“, – teigė Meksikos turizmo ministrė Glorija Gevara.
Pasaulyje sklando daugybė teorijų dėl to, kas atsitiks 2012 m. gruodžio 21 d.: vieni teigia, kad tą dieną Žemė bus visiškai sunaikinta, kiti – jog tai bus absoliutaus apšvietimo ir dvasinio atgimimo diena.
Pasaulio pabaigos pranašautojų būta ir Lietuvoje. „Pasaulio pabaiga įvyks 1991 m. birželio 6 d.“ – tokią žinią „Vakarinėse naujienose“ buvo paskelbusi vadinanti save aiškiaregė Elvyra Litvinaitė iš Palangos. Kita Lietuvos ateities pranašautoja Andželika Tamaš, savo spėliones remdama baltų kosmologija ir ezoterika, tvirtino – 1991 m. gegužės mėnuo bus didžių permainų metas, po kurio išliks tik tie, kurie yra teisingi, taurūs ir kilnūs. Paminėtinas dar vienas pranašautojas – knygos „Už neregimybės ribos“ vienas autorių – Aleksandras Gromakovskis. 1994 m. lankydamasis Lietuvoje jis pareiškė, jog pasaulio pabaiga prasidėsianti 1994 m. vasarą. Kadangi, pasak jo, Lietuva esanti Žemės širdis, tad, jeigu Lietuvos žmonės nuoširdžiai melsis, pasaulinis tvanas ją menkai teužliesiąs. O kai žlugsiąs Niujorkas, Jungtinių Tautų būstinė persikelsianti į Lietuvą…
Pikta, jei pasaulio pabaiga įvyks penktadienį – vėl prapuls išeiginės /V.Šenderovičius/.
XXX
Įvairenybės
Pačios blyškiausios senos žvaigždės, kurias pavyko mokslininkams pastebėti pro tobuliausius teleskopus, patvirtino, kad Visatos amžius yra apie 14 mlrd. metų
Astronomai nukreipė aplink Žemę skriejantį teleskopą į kamuolinį žvaigždžių spiečių Skorpiono žvaigždyne, esantį už 7 tūkst. šviesmečių nuo Žemės. Vienas šviesmetis yra atstumas, kurį šviesos spindulys nukeliauja per metus, – maždaug 10 trilijonų kilometrų.
Astronomai mano, kad visatoje yra apie 100 mln. galaktikų, o jose apie 10 000 000 000 000 planetų, kuriuose klimatinės ir gamtinės sąlygos panašios į mūsų Žemės.
Italų prodiuseris Dino de Laurentis ir režisierius Džonas Gastonas kuria kino epopėją apie Pasaulinį tvaną. Pradėję filmuoti nuo pasaulio sukūrimo, jie priėjo iki pasaulinio tvano. Ir čia prasidėjo bėdos. Kiek Nojus turėjo įvairių gyvūnų, sunku nustatyti. Laurentis nutarė įsigyti tik 200 porų gyvūnų ir apie 1000 paukščių, padaręs jiems aptvaras ir narvus. Nojui pakako sūnų ir marčių, o Laurentis turi 60 prižiūrėtojų.
Kiekvieną dieną „sutvėrimų porelėms“ sušeriama 610 kg šieno, 200 kg mėsos, 220 kg avižų, 180 kg daržovių, 180 kg obuolių, 220 kg griežčių, 100 kg grūdų paukščiams, 90 kg žuvies ir t.t . Apie dvi tonas per dieną…
Ir sąskaitos vis didėja, nes „Nojaus laivo“ šeima gausėja. Palikti žvėris be priežiūros – rizikinga, todėl visa brigada tik tuo ir užimta, kad atvedinėja ir išvedinėja dramblius, liūtus, tigrus ir meškas. Laurentis nepavydi Nojui… Jis vis kartoja: „Kaip su jais susitvarkė Nojus?“
Nuotraukoje: vienas žymiausių ateities pranašautojų – prancūzų gydytojas bei astrologas Mišelis Nostradamas (1503-1566).
2011.12.31
