Naujoji Lietuvos užsienio politika
Šių metų Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaitoje ir po jos sekusiame prezidentės Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime pirmą kartą nedviprasmiškai kaip viena didžiausių grėsmių Lietuvos saugumui ir nedraugiška valstybė įvardijama Rusija, ardomasis jos žvalgybos ir saugumo tarnybų darbas.
Dar prieš tai matėme gana griežtą ambasadoriaus Maskvoje Renato Norkaus interviu Rusijos žinių agentūrai „Interfax“ 2013 m. gegužės 30 d.
„Sovietinės okupacijos žalos atlyginimo klausimas lieka dvišalėje Lietuvos ir Rusijos darbotvarkėje“ – sakė R. Norkus, nors dar balandį Rusijos ambasadorius Vilniuje Vladimiras Čchikvadzė buvo pareiškęs, kad klausimą dėl reikalavimų atlyginti sovietinės okupacijos padarytą žalą Maskva laiko uždarytu visiems laikams.
Paklaustas, ar ES pirmininkausiantis Vilnius parems Maskvos siekį pasirašyti bevizio režimo sutartį su ES, tiesiog nurodė sunkumus, kurie kiltų bevizio režimo atveju. Išvertus iš diplomatinės kalbos, pasakė „pošli von“.
Tai kas gi atsitiko?
Juk dar taip neseniai VSD, generalinė prokuratūra, ikiteisminio tyrimo teisėjai glebėsčiavosi su buvusios KGB, Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tardytojais Vilniaus mieste Lietuvos Respublikos pilietės Eglės Kusaitės byloje, tardant ją ir reikalaujant prisipažinti dėl nebūto nusikaltimo – draugiškos valstybės karinės bazės Šiaurės Kaukaze susprogdinimo.
Dar taip neseniai į Vilnių atvykę Rusijos opozicijos lyderiai skundėsi, kad Lietuvos sostinėje juos beveik atvirai seka FST agentai.
Atsakymų, matyt, ne vienas. Viena iš tokio virsmo priežasčių gali būti silpnėjanti Kremliaus galimybė žarstyti pingus nesuprantamoms politinėms užgaidoms tenkinti. Panašu, kad greitai Kremliui neberūpės nei atominės elektrinės (AE) prie Lietuvos sienų, nei karinės bazės Šiaurės Kaukaze.
Rusijoje – aliarmas
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas š.m. birželio 10 d. specialiame pasitarime Kremliuje pareiškė, kad jis susirūpinęs ekonominio augimo tempų mažėjimu.
Per pastaruosius du mėnesius šalyje konstatuota greitėjanti infliacija. Metiniu paskaičiavimu palyginus su praeitų metų geguže vartojimo kainos išaugo 7,4 proc., o tai žymiai daugiau, negu oficialiai prognozuota infliacija tarp 5 ir 6 proc., ir šiaip jau didelė. Nuo liepos 1 dienos įsigalios nauji natūralių monopolijų paslaugų tarifai (už dujas, elektros energiją, šiluminę energiją), tad laukiama dar vieno infliacijos šuolio. Kai kurie Rusijos ekspertai prognozuoja metinę 9 proc. infliaciją.
Maža to, infliacijos greitėjimą lydi ekonomikos augimo lėtėjimas. Balandį Rusijos ekonominės plėtros ministerija jau sumažino ekonomikos augimo tempų šiais metais prognozę nuo 3,6 proc. BVP iki 2,4 proc.
Esant tokiems infliacijos tempams ir BVP augimo tempo mažėjimui ekspertai prognozuoja ekonomikos recesiją jau šiais metais.
Po didžiojo naftos kainų šuolio aukštyn kainai vėl ėmus mažėti Rusijos finansininkai paskaičiavo, kad kainai kritus žemiau 80 dolerių už barelį ekonominė socialinė situacija Rusijoje taptų neprognozuojama. Tada dar nekalbėta apie skalūnų dujų ateitį.
O naftos kainos mažėja.
„Rusijos ekonomika slenka link recesijos. Ponas Putinas išsilavinusių rinkėjų akyse patapo juokdariu. Jos galingos energetinės kompanijos, tokios kaip „Gazprom“, nustekentos, paskendo korupcijoje, jų gamyba krenta“, – balandžio 29 d. rašė „The Times“ apžvalgininkas Edwardas Lucas.
Rusijos „šešėlinis“ kapitalas keliauja į užsienį
Londono „The Times“ rašė, kad V. Putinas pasitarime Kremliuje birželio 10 d. viena iš grėsmingos ekonomikos dinamikos priežasčių nurodė naftos kainų kritimą, tačiau nepaminėjo kitų akivaizdžių priežasčių – įsigalėjusią korupciją, valstybės kišimąsi į ekonomiką ir teisinį nigilizmą.
JAV tyrimų institutas Global Financial Integrity (GFI) padarė išvadą, kad 1994-2011 metais šešėlinė ekonomika Rusijoje sudarė 46 proc. BVP. GFI paskaičiavo, kad per tą laiką iš Rusijos į užsienį neteisėtai „iškeliavo“ 211,5 mlrd. JAV dolerių, o neteisėtos (šešėlinės) investicijos į ekonomiką sudarė 552,9 mlrd., dolerių daugiausiai per suklastotas sąskaitas faktūras. Išvežtas kapitalas (211,5 mlrd. JAV dolerių) – tai niekur neapskaitytos lėšos – kyšiai, nuslėpti nuo mokesčių inspekcijos pinigai ir pinigai, „uždirbti“ iš nelegalios prekybos žmonėmis, narkotikais ir ginklais.
Žiurkės ruošiasi palikti laivą?
Jau seniai.
Savo laiku Seimo informacinėje struktūroje stebėdami įvykius Rytuose ekonominės krizės Rusijoje metu pastebėjome rusiškuose opoziciniuose portaluose iš pirmo žvilgsnio anekdotišką žinutę: Vladimiro Putino Kremlius užpirko, berods, aštuonis boingus ekstra atvejui, jei reikėtų su šeimom bėgti … į Vakarus. Ne tik į Ben Huriono aerouostą. Žinant, kad Rusijos opozicija moka pašmaikštauti, tokią žinutę ir mes įvertinome kaip humorą.
Dabar tą žinutę bevizio režimo aspektu vertinčiau kitaip. Juk visiems saviems boingų nenupirksi. O kol tvarkysi vizų reikalus, žiūrėk ir nespėsi pabėgti nuo „liaudies rūstybės“.
Juk net 45 proc. Rusijos studentų ir 38 proc. verslininkų, kaip parodė neseni sociologiniai tyrimai, taip pat su mielu noru išvyktų iš šalies visam laikui. Tai ką daryti su jais?
Kalbant apie Rusijos oligarchų ir „žmonių prie valdžios“ pilietybę, tai jiems bevizio režimo su ES tikrai nereikia, nes jie jau seniai yra kokios nors Europos Sąjungos šalies piliečiai. Rusijos internetiniuose tinklalapiuose reklamuojasi bent kelios teisininkų firmos, siūlančios savo paslaugas turtingiems Rusijos piliečiams, norintiems įsigyti Šengeno susitarimo šalies pilietybę.
Kremliaus šeimų nariai, turtingi žmonės yra labai pageidautini Europos Sąjungoje. Štai visai neseniai sužinota, kad pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino duktė Tatjana Jumaševa 2007 metais įsigijo Austrijos pasą „už indėlį į automobilių pramonės plėtrą“.
Jie, lojalūs V. Putinui oligarchai, Europos Sąjungoje savo reikalus jau seniai pasitvarkė. Joje su savo pinigais jaučiasi kaip namie.
Rekviem Baltijos AE, Astravo AE ir Šiaurės Kaukazui?
Jei finansinio kracho pavojus realus, suprantama, kodėl milijardus eurų kainuojanti Baltijos atominės elektrinės (AE) statyba Karaliaučiaus srityje yra konservuojama, o Baltarusijos Astravo AE statybos už Rusijos pinigus planuotojai jau nori dėl kažko tartis su Lietuvos vyriausybe.
Anksčiau tiek Rusija tiek Baltarusija iš esmės ignoravo Lietuvos reikalavimus pateikti išsamią objektyvią informaciją apie statomas AE ir bravūriškai kalbėjo apie greitą statybų užbaigimą.
Ir iš tiesų, kuriam galui Kremliaus oligarchams Rusijoje esant tokiai finansinei padėčiai statyti ekonomiškai nepagrįstas AE, kai paprasčiau jų statybai skirtus pinigus pervesti į kokį nors ofšorinį banką. Būsimam pragyvenimui Europos Sąjungoje.
Šiaurės Kaukazo „teroristai“, tikriausiai, džiaugiasi artimiausia Rusijos finansine ekonomine perspektyva. Prieš juos kariauja „kontraktininkai“, kurių algos jau ir dabar nėra labai didelės, ypač turint omeny riziką. Vien per 2012 metus „teroristai“ įvykdė 560 operacijų, kurių metu Kremlius neteko per 1200 kareivių užmuštais ir sužeistais.
„The Times“: Rusija tai – šlykštus kenkėjas
„Rusija tai – šlykštus kenkėjas (spoiler). Ko tik nepaprašytų Vakarai, Rusija visada – prieš“, – š.m. balandžio 29 d. „The Times“ rašė apžvalgininkas Edwardas Lucas.
Rusija priešinasi pastangoms pažaboti pinigų plovimą ir praskaidrinti globalinę finansų sistemą.
Ji atsisako pasirašyti tarptautinius susitarimus dėl kovos su kibernetiniais nusikaltimais.
Ji jaučia Vakarų silpnumą: JAV užsiėmusios kitais rūpesčiais, o tuo metu Europa susiskaldžiusi, – rašo E. Lucas.
„Ankstų Didžiojo Penktadienio rytą du Rusijos branduoliniai bombonešiai, lydimi keturių naikintuvų SU-27 atliko „mokomąjį“ skrydį link Stokholmo ir dar vieno taikinio Švedijoje. Tai jau tikrai sutapimas, kad tą savaitgalį visos Švedijos karinės oro pajėgos turėjo išeigines. Tad pasitikti neprašytus svečius pakilo Danijos naikintuvai iš karinės oro bazės Lietuvoje“, – šaiposi E. Lucas iš Europos pasirengimo gintis.
Jo žodžiais, šiame fone pirmą kartą per pastaruosius 30 metų Europos valstybėse pradėta šnekėti apie žymiai rimtesnės karinio saugumo sistemos būtinybę.
„Kremlius savo įvaizdžio kūrimui paprastai didelių pastangų nei diplomatijos, nei karinėje nei ekonominėje srityje nerodo. Jam pakanka vien pareikšti norą, kad priverstų taikius ir silpnavalius europiečius ir amerikiečius atsisakyti konfrontacijos ir vėl iš naujo pradėti kompromiso paieškas. Deja, bet tokia strategija dialoge su Maskva klaidinga“, – įsitikinęs E. Lucas.
Tad ruošiantis pirmininkauti visai Europos Sąjungai iš Vilniaus siunčiama žinia apie požiūrį į Rytų kaimyną atrodo natūraliai. Tik labai norėtųsi ja patikėti.
Nuotraukoje: šio straipsnio autorius – dr. Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime.
2013.06.18
