Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Lietuva, išsikovojusi Nepriklausomybę, vos porą dešimtmečių galėjo tik manevruoti tarp dviejų blokų – ypač besijaučiančių nuskriaustomis po Pirmojo pasaulinio karo valstybių – Vokietijos, Rusijos ir Anglijos, Prancūzijos ir kitų.
Didžiosios Vakarų valstybės rūpinosi pirmiausia savo saugumu ir gerove. Bet vos Rusija ir Vokietija susitarė, visiems buvo aišku, kad pasikeis Europos pasidalijimas. Ir tik didvyriškoji suomių tauta nepasidavė smurtui ir šantažui – ji pasipriešino SSRS invazijai ir išsaugojo nepriklausomybę, nors ir neteko dalies savo žemių.
Tačiau Suomijos ir geografinė padėtis buvo nepalyginti palankesnė gynybai negu, sakysim, Lietuvos. Ji jau iš anksto tai gynybai buvo pasiruošusi.
Be to, jai ženklią paramą kovoje su SSRS teikė Švedija, Norvegija, iš dalies Vokietija, kitos valstybės. O Lietuva, kaip sakyta, buvo „vienui viena“.
Ji nelabai galėjo pasitikėti net savo „tautinėmis mažumomis“. Jos, kaip sakyta, dar Pirmojo pasaulinio karo metais visaip trukdė lietuvių tautai atkurti savo valstybingumą ir tai vėl pademonstravo 1940 m. birželio viduryje, kai SSRS kariuomenė užėmė Lietuvą.
Beje, kaip minėta, dar prieš karą ir Anglija jau ėmė regzti su Lenkija naujas slaptas sutartis prieš Lietuvą, taip pat dėl pasaulio pasidalijimo. Nieko gero SSRS pavergtoms tautoms nežadėjo ir 1941 m. rugpjūtyje JAV ir Anglijos pasirašyta Atlanto chartija, nes 1942 m. pradžioje ją pasirašė ir SSRS su vadinamąja „klauzule“ – „esant šioms aplinkybėms“.
O tai reiškė, kad pasikeitus aplinkybėms gali priimti kitus, jai naudingesnius sprendimus. Beje, tuo metu jau JAV, SSRS ir Anglija buvo parengusios ir naujo, pokarinio „pasaulio pasidalijimo“ planą: pagal jį po karo turėjo likti tik dvi vyraujančios jėgos – JAV ir SSRS. Pastarajai turėjo atitekti valstybės į šiaurę ir rytus nuo Vokietijos, Italijos, taip pat Turkija. Iš Prancūzijos, Portugalijos, Belgijos, Olandijos ir kai kurių kitų šalių planuota sudaryti Jungtines Europos valstijas, kaip ir iš Skandinavijos valstybių. JAV numatė prisiskirti sau abu Amerikos žemynus, Ramiojo vandenyno salas.
Tame naujajame pasaulyje Anglija ir Japonija turėjo likti antraeilėmis valstybėmis. Tai irgi atsako į klausimus, kodėl nei F.D. Ruzveltas (Roosvelt), V. Čerčilis (W.Churchill), nei J. Stalinas savo susitikimuose rimčiau nesiginčijo nei Teherane, nei Jaltoje nei dėl Europos, nei Baltijos šalių, nei dėl Mažosios Lietuvos, nei dėl kitų kraštų ateities – jie jau buvo viską aptarę ir dėl visko sutarę.
Tik Lietuvos partizanai kovoję su vėl sugrįžusiu okupantu – SSRS, vildamiesi, kad gal Atlanto chartija (nežinodami, kad ji tik propagandinis triukas) privers SSRS grąžinti Lietuvai Nepriklausomybę, kad „demokratiniai Vakarai“ rimtai galvoja, kaip išvaduoti SSRS okupuotas tautas.
Mažoms tautoms reikia ne tik trokšti Laisvės ir Nepriklausomybės, kovoti dėl jos, bet ir pasinaudoti savo tikslams santykių tarp didžiųjų valstybių spragomis. Neprarado teisingumo posakiai: Laisvė nedovanojama, bet iškovojama; didelė tauta ar valstybė – didelis jų egoizmas, nacionalizmas. Jos ir tapo tokiomis, nes buvo ir yra tokios.
Tačiau lietuvių tauta nenori prisiminti praeities, mokytis iš jos arba, jeigu ją ir prisimena, tai neretai nori grįžti į ją pro svetimųjų specialiai nuspalvintus, o ne pro savo, savo Tautos ir Nepriklausomybės vartus. Pavyzdys gali būti ir 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji Lenkijos konstitucija, iš tikrųjų „Valdymo įstatymas“, kuriame jau nebeminėta nei „lietuvių tauta“, nei „Lietuva“, tik „Lenkija“ ir „lenkų tauta“. Šis dokumentas iš tikro reiškė galutinį Lietuvos, kaip Lenkijos provincijos, įteisinimą, lietuvių tautos ir jos sukurtos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinį žlugimą.
Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas, norėdamas įsiteikti Lenkijai, 2007 m. gegužės 2 d. organizavo tos vadinamosios konstitucijos paminėjimą ir priėmė nutarimą, dėl „gegužės 3 d.“ įtraukimo į atmintinų dienų sąrašą Lietuvoje.
Posėdyje, kuriame dalyvavo svečių iš Lenkijos ir iš Briuselio, Seimo narys konservatorius Emanuelis Zingeris kalbėjo: „Jūsų ekscelencijos, didžiai gerbiami išrinktieji Europos Sąjungos tautų atstovai, ponios ir ponai! Šis mano pasiūlymas Seimui papildyti Atmintinų dienų sąrašą gegužės 3-iąja, atvirai sakant, kilo kelintą kartą skaitant A. Mickevičiaus kūrybą, „Ir atlygino jiems Dievas, nes didžioji tauta Lietuva susivienijo su Lenkija, kaip vyras ir žmona – dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę, bet vėliau bus, nes tas Lietuvos ir Lenkijos susivienijimas ir santvarka ženklina būsimą visų krikščioniškų tautų sąjungą vardan tikėjimo ir laisvės“. Tai bylojo A. Mickevičius prieš 175 metus […]. Vokiškai rašęs čekas Kavka, lenkiškai rašęs lietuvis Mickevičius – tai yra koncepcijos, į kurias turėtų orientuotis multikultūrinė Europa. Mes negalime kurti dabartinio 2007 m. naujųjų Europos Sąjungos šalių identiteto remdamiesi vien tik 1918 metų identiteto koncepcijomis […].“
Žodžiu tautos šulai nužymėjo ateitį ne lietuviškoje Lietuvoje, o naujame „tautų katile“, aiškino, kad pažangu rašyti ir kurti tik svetima kalba. Bet įdomu, kad atsisakyti „1918 m. identiteto“ jie siūlė tik Lietuvai, lietuvių tautai, siūlė tapti internacionalistine, bet ne tokioms šalims kaip Vokietijai, Anglijai, Prancūzijai – ES branduoliui.
Beje, ir poeto A. Mickevičiaus nurodomas pavyzdys toks niekada nebuvo net jo metais bent nemažai žemaičių daliai: tuos, kurie negalėjo apsispręsti būti lietuviais ar lenkais, lietuviai valstiečiai dažniausiai „vištgaidžiais“ vadindavo.
Nemaloni lietuvio ausiai buvo tame LR Seimo posėdyje ir Prezidento Valdo Adamkaus kalba. Iš daugelio jo pagiriamųjų žodžių tai Gegužės 3–-osios konstitucijai atrodė, kad ir Nepriklausomos Lietuvos Prezidentas pritaria E. Zingeriui ir jo kompanionų kalboms. Jis sakė: „Prieš šešerius metus Lietuvos ir Lenkijos seimų asamblėjanutarė bendrai minėti 1791 metų gegužės 3 dienos Konstituciją abiems tautoms svarbų valstybės ir teisės paveldą […]. Kaip to požiūrio tąsą vertinu faktą, kad Lietuvos Seimas svarsto siūlymą atmintinų dienų sąrašą papildyti Gegužės 3-iosios Konstitucijos minėjimu […]. Juk ir lietuviams, ir lenkams ši Konstitucija pirmiausia svarbi kaip liudijimas, jog mūsų valstybės 18-ojo amžiaus pabaigos visuomenė pradėjo suvokti save kaip piliečių tauta, kaip modernią bendriją […]. Tad, prisimindami mūsų protėvių darbus, skleiskime ir puoselėkim demokratijos idėjas bei ginkime jau ir tada didžiausia vertybe buvusias pilietines laisves. Saugokim šią vertybę, gerbdami savo praeitį. O kartu prisiminkime, kad ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningą ir stiprios Europos ateitį“, – kalbėjo Prezidentas.
„Neduok, Dieve, jei tos Konstitucijos principais būtų vadovaujamasi šiandieniniame pasaulyje, jei tokie santykiai būtų tarp Europos Sąjungos tautų, kaip kad buvo tuometinėje Lenkijoje, nors teoriškai dar ir Lietuvos valstybėje!“ – dūsavo po minėjimo tie, kurie žinojo istoriją, kuriems dar buvo svarbus lietuvių tautos likimas.
Daug kas stebėjosi, kaip ir šiandieną stebisi, kam iš viso nepriklausomos Lietuvos valdžiai reikėjo ištraukti tą tik Lenkijos valdančiųjų pergalę liudijantį, paverčiant buvusią Lietuvos valstybę Lenkijos provincija, dokumentą? Lenkai nuo seno šventė, tegu sau ir toliau džiaugiasi ta savo tariama Gegužės 3-iosios konstitucija, o mes, lietuviai, gegužės 3-iąją galėtume paskelbti nebent Padėkos Aukščiausiajam diena už tai, kad ta konstitucija nebuvo įgyvendinta ir todėl mes dar lietuviškai kalbame, turime savo valstybę.
Lietuvos valstybė ne kartą žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, o dėl netikusių valdovų, dėl klusnumo imperialistinėms valstybėms, dėl to, kad Lietuvos valdančiajam elitui buvo svetimos tokios vertybės kaip lietuvių tauta, Lietuvos valstybė, jos Nepriklausomybė, lietuvių kalba ir pan.
Minėtame iškilmingame minėjime LR Seime dar buvo priimta ir tokia rezoliucija (vienų pavadinta „Zingerio ir Adamkaus kampanijos rezoliucija“): „Lietuvos Respublikos Seimas, iškilmingai minėdamas 1791 m. gegužes 3 d. Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimo priimto Valdymo įstatymo ir 1791 m. spalio 20 d. Abiejų tautų tarpusavio įžado metines, reiškia pagarbą lietuviams ir lenkams, piliečių teises ir laisves, toleranciją, tikėjimo laisvę ir taiką įtvirtinančios, taip pat lygiateisiu dviejų Europos valstybių bendradarbiavimu pagrįstos Gegužės 3-osios Konstitucijos – Abiejų tautų Respublikos testamento – kūrėjams.
Gegužės 3-osios Konstitucija sujungė krikščioniškąsias Europos tradicijas ir švietėjiškąsias vertybes, padėjo susiformuoti ir išlikti per padalijimų, nelaisvės ir okupacijos laikotarpius dabartinėms lietuvių ir lenkų tautoms. Pirmoje rašytinėje Europos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – tikėjimo laisvė, lygybė įstatymui, tolerancija, valdžių atskyrimas ir tautos valia pagrįsta valstybinė valdžia – padėjo pamatus mūsų valstybių pilietinės visuomenės raidai.
Gegužės 3-osios Konstitucija įtvirtino taikiai susikūrusios sandraugos, kuri netrukus buvo brutaliai sužlugdyta, paveldą. Praėjus daugiau negu 200 metų, remiamės protėvių iškeltomis konstitucinėmis idėjomis, jau būdami lygiateisiai ir solidarūs Europos Sąjungos bei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos nariai. Europos vienybė, Lietuvos ir Lenkijos prisijungimas prie Šiaurės Atlanto aljanso ir Europos Sąjungos yra tikrai taikios, demokratiškos, teisinės mūsų žemyno valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – idėjos įgyvendinimas.
Toji idėja inspiravo „Solidarumo“ ir „Sąjūdžio“ kovą, kaip kovą dėl laisvų Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos atgimimo. Laisvo pasaulio tautų nepriklausomybei įtvirtinti reikia nuoseklių veiksmų vardan laisvės ir demokratijos. Šiandien mūsų uždavinys – suvienyti pastangas sprendžiant šių laikų mūsų valstybių, Europos ir pasaulio problemas, įgyvendinti bendrus tikslus, plėtojant dvišalius santykius ir bendradarbiavimą Europos Sąjungoje. Siekiame sukauptą patirtį perduoti kitoms laisvę ir demokratiją stiprinančioms Europos šalims. Taip pat manome, kad Europos integracijos procesas nebus baigtas, jei į jį neįsijungs tautos, kurių europietiškas pašaukimas – bendras visų mūsų įsipareigojimas.
Liekame ištikimi mūsų protėvių įsitikinimui, kad tautų laisvė, taika ir demokratija išliks aukščiausiomis vertybėmis ir ateities kartoms. Ištikimybė pirmosios rašytinės Europos Konstitucijos idėjoms ir šiandien reiškia bendrą atsakomybę už vieningos ir stiprios Europos ateitį.“
Nieko neprikiši rezoliucijos teiginiams apie šiandieninį pasaulį, apie laisvę, demokratiją. Tačiau tie, kuriais mėginta įvertinti praeitį, Gegužės 3-iosios konstituciją, yra kritikuotini ir kelia abejonių, ar Seimo rezoliucijos, kaip ir Prezidento kalbos autoriai buvo matę tuos 1791 m. minėtus ir neminėtus dokumentus, žinojo LDK istoriją?
O gal su tais autoriais kas ir pajuokavo, pakišdamas kokios nors kitos demokratinės šalies konstituciją? Beje, dėl rezoliucijoje minimo Sąjūdžio. Kadangi ir šių eilučių autoriui teko būti prie jo gimdymo, tai niekas niekada tais 1988 – 1990 m. neprisiminė, kad buvo tokia gegužės 3-osios konstitucija. Ji nebuvo pavyzdys ir Vasario 16-osios signatarams, kaip nerasime jos minint 1831 m., 1863 m. sukilimų dalyvių, nerasime minint Lietuvos valstybės atkūrėjų ir Laisvės gynėjų dokumentuose. Neteko aptikti duomenų, kad ta konstitucija būtų buvusi pavyzdys ir dėl savo Laisvės kovojusioms kitoms Europos tautoms.
Nors iškilmingajame LR Seimo posėdyje kalbėjusieji teigė ir Seimo rezoliucijoje nurodoma, kad vos ne visų Lietuvos žmonių valia buvo priimta ta 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija, bet iš tikrųjų ji buvo beveik tik lenkų ponų priimta. Ją parengė keletas lenkų masonų, vadovaujamų H. Kolontajaus (Kolntaj) ir I. Potockio (Potocki).
O ir pati Seimo sesija, turėjusi priimti tą konstituciją, organizuota dviem dienom anksčiau, negu skelbta, kad į posėdį neatvyktų iš Lietuvos tie, kurie jai galėjo nepritarti. Tad neatsitiktinai kai kurie amžininkai tą Seimo posėdį vadino sąmokslininkų posėdžiu. Net lietuvių konfederacijos maršalka K. N. Sapiega, nors irgi buvo vienas iš masonų vadų, pirmą kartą apie tą konstituciją išgirdo tik tada, kai ji buvo perskaityta Seimo posėdyje. Tad ir kalbos, kad prie tos konstitucijos rengimo dirbo vos ne visa to meto šviesuomenė, nepagrįstos istoriniais šaltiniais.
Beje, įdomu ir tai, kad lietuviai – Laisvės kovotojai irgi niekada neminėjo savo dokumentuose ne tik gegužės 3-iosios konstitucijos, bet ir 1791 m. spalio 20 d., mūsų prolenkiškųjų veikėjų garbinamąjį dokumentą – „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimą“. Jo projektą parengė minėtasis K. N. Sapiega, prieš tai suderinęs su karaliumi Stanislovu Augustu. Karalius pritarė, nes vylėsi, kad „Įsipareigojimai“ bent kiek apramins gegužės 3-iosios įstatymo priešininkus Lietuvoje.
Dėl to tiems „įsipareigojimams“ spalio 22 d. pritarė ir Lenkijos seimas, nes „įsipareigojimai“ neprieštaravo, o tik šiek tiek papildė gegužės 3-iosios įstatymą: leido, kad centrinėse valdžios institucijose būtų po lygiai atstovų iš Lenkijos ir Lietuvos žemių. Tai Iždo ir Karo komisijose, o Policijos iš Lietuvos žemių – trečdalis. Toms komisijoms paeiliui turėjo pirmininkauti Lenkijos ir Lietuvos atstovai. Ir pan.
„Įsipareigojimuose“ nė žodžio apie LDK savarankiškumą. Ji ir toliau turėjo likti Lenkijos provincija be teisės rinkti savo valdovą, pabrėžiant, kad bus daroma tik tai, kas bus naudinga „bendrai ir nedalomai Respublikai“, kad unijos aktai yra neliečiami; kaip ir bus šventai laikomasi „Valdymo įstatymo“. Bet nė žodžio apie to Įstatymo pakeitimus, apie tai, kad lyg tuose spalio 20 d. „Įsipareigojimuose“ būtų akcentuota, jog „Lietuvos ir Lenkijos valstybė turi lygias teises į abiejųrespublikų valdymą“. Tie dokumentai aiškiai ir šiandieną parodo tos konstitucijos pražūtingumą lietuvių Tautai ir Lietuvos valstybei.
Pagal tą 1791 m. gegužės 3 d. „Valdymo įstatymą“ visa įstatymų leidžiamoji galia priklausė tik Lenkijos Seimui, o karaliui – vykdomoji. Tad, nepakeitus anksčiau Seimo priimto gegužės 3-osios įstatymo, neapibrėžus jame ir LDK valstybingumo (o Lietuvos vardo jame iš viso nebebuvo), nenurodžius, kad be „lenkų tautos“ egzistuoja dar toje valstybėje ir „lietuvių tauta“, 1791 m. spalio 20 d. „Įsipareigojimai“ iš tikrųjų tebuvo tik propagandinis lenkų ponų šovinistų muilo burbulas, kad būtų kiek apraminti gegužės 3-iosios įstatymo priešininkai Lietuvoje.
O tai, kad tame spalio 20 d. dokumente buvo įrašyta, jog ir LDK leidžiama turėti tiek pat kaip ir Karūnai narių Iždo ir Karo komisijose rodo tik tai, jog ir toliau lenkų ponai į LDK žiūrėjo tik kaip į savo provinciją. Beje, ir SSRS okupacijos metais Kremliaus viešpačiai kai kuriais atvejais „leisdavo“ Lietuvos marionetinei valdžiai pačiai nusistatyti darbuotojų skaičių ministerijose.
Maža to, „leisdavo“ išsirinkti net savo „prezidentą“ (Aukščiausiosios tarybos pirmininką). Bet pagal 1569 m. Liublino uniją, kurią Lenkija privertė pasirašyti LDK, pastaroji jau buvo netekusi teisės rinktis savo valdovų, buvo priversta perleisti lenkams ir beveik visas LDK priklausiusias Ukrainos žemes. Pagal tą uniją Lietuva nustojo gyvavusi kaip savarankiška valstybė – nuo tada, nuo Liublino unijos pasirašymo, niekur neberasime pasaulio istorijose, nei žemėlapiuose, minint Lietuvos kaip valstybės.
Tik „Polska“. 1791 m. gegužės 3 d. įstatymas iš tikro turėjo galutinai įgyvendinti Liublino unijos sumanytojų tikslus: sulenkinti, ištrinti iš istorijos lietuvių tautą, užgniaužti dar dalies jos vaikų siekius turėti savo valstybingumą.
Beje, po to, kai Jogaila galingąją Lietuvą prijungė prie Lenkijos kunigaikštystės teisėmis, dalis LDK didžiųjų kunigaikščių siekė, kaip nuo tos žeminančios unijos išsivaduoti. Vytautui Didžiajam, labiausiai dorųjų lietuvių gerbiamam valdovui, tai buvo jau beveik pavykę, jeigu jam vežamos karališkos karūnos nebūtų pagrobę lenkų ponų ir Katalikų Bažnyčios hierarchai, laiminami popiežiaus (Lietuvos karaliaus karūnos pagrobimą organizavo Gniezno arkivyskupas, kardinolas Zbignevas Olesnickis (Zbigniew Olesnicki).
Jo valdžiai priklausė ir LDK Vilniaus, ir Žemaičių vyskupijos). Jis, kaip ir Lenkijos ponai, dėjo visas pastangas, kad tik neatsiskirtų Lietuva (o karalystė – tai jau nepriklausoma valstybė) nuo Lenkijos, o tuo pačiu, kad neįsikurtų ir atskira Lietuvos katalikų bažnytinė provincija.
Kita vertus, priešingai negu buvo teigiama minėtame iškilmingame LR Seimo posėdyje, negu kartojama istorikų globalistų TV laidose ir spaudoje, ta gegužės 3-iosios konstitucija buvo žingsnis atgal ir teisinės minties požiūriu, palyginti su daugiau kaip šimtmetis senesniu Lietuvos Statutu (būtų buvę rimčiau, jei mūsų Seimas į atmintinų dienų sąrašą būtų įtraukęs Lietuvos Statuto priėmimo datas) su Vakarų Europos ir pasaulio teisinės minties pažanga: toje lenkų gegužės 3 – iosios konstitucijoje toliau buvo įteisinta luominė santvarka, bajorų viešpatavimas, tuo tarpu kai visame pasaulyje jau gana garsiai deklaruotos žmogaus laisvės ir tautų apsisprendimo teisės.
Pavyzdžiui, 1789 m. Prancūzijoje paskelbta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“; Anglijoje jau prieš šimtmetį buvo įgyvendintos parlamentarizmo idėjos ir pan.
Gegužės 3-iosios įstatymu mėginta valstybę vėl sugrąžinti į viduramžius, skelbiant valdovo sosto paveldimumą (iki tol, iki Liublino unijos jis būdavo renkamas Lietuvoje – Didžiuoju kunigaikščiu, Lenkijoje – karaliumi).
Tai buvo ir vienas netolerantiškiausių valstybinių dokumentų kitų religijų atžvilgiu. Pirmame jo straipsnyje „Viešpataujanti religija“ skaitome: „Tautos viešpataujanti religija yra ir bus Romos katalikų šventas tikėjimas su visomis jo teisėmis. Perėjimas iš viešpataujančio tikėjimo (suprantama, katalikų – A. L.), į kurį nors kitą yra draudžiamas ir baudžiamas kaip apostazė.“
Antrame straipsnyje „Bajorai ir žemvaldžiai“ parašyta: „[…] bajorų luomui iškilmingiausiai užtikriname visas teises, laisves, prerogatyvas bei pirmenybes privačiame ir viešajame gyvenime, o ypač patvirtiname, užtikriname ir neliečiamais pripažįstame įstatymus, statutus ir privilegijas.“
Tik bajorų luomui buvo garantuojamos visos laisvės ir teisės. Skyriuje „Valstiečiai ir valsčionys“ nurodyta, kad jei dvarininkas sudarė kokias sutartis „su savo žemių valsčionimis“, jau niekas negalės tų sutarčių pakeisti. Ir toliau: „Tokiu būdu dvarininkams garantavę visokeriopą naudą, kurią jiems teikia valsčionys, ir norėdami veiksmingiau paskatinti krašto žmonių skaičiaus gausėjimą, skelbiame visišką laisvę visiems žmonėms, tiek naujai atvykstantiems, tiek tiems, kurie […], vos įžengę į lenkų (tik „lenkų“ siekta skelbti ir visus nuo amžių tik lietuvių gyventus ir valdytus kraštus – A.L.) žemę, turi visišką laisvę užsiimti savo amatu.“
Kitaip sakant, tik atvykėliams amatininkams buvo žadama „laisvė užsiimti savo amatu“.
Kaip sakyta, praeities laikais dvelkė ir straipsnis apie karalių: „[…] į Lenkijos sostą norime turėti ir nusprendžiame būsiant renkamą iš kilmingos giminės visiems laikams […]. Būsimųjų Lenkijos karalių dinastija prasidės Frydricho Augusto, dabartinio Saksonijos elektoriaus, asmeniu, kurio vyriškos lyties įpėdiniams de lumbis (gimusiems) skiriame Lenkijos sostą. Po tėvo sostan turi įžengti vyriausiasis viešpataujančio karaliaus sūnus. O jeigu dabartinis Saksonijos elektorius neturėtų vyriškos lyties palikuonių, tada vyriškos lyties įpėdinystės liniją Lenkijos soste turi pradėti vyras, kurį elektorius, seimui sutikus, parinks savo dukrai […]. Karaliaus asmuo yra šventas ir nuo visko apsaugotas. Pats savaime nieko nedarydamas, prieš tautą už nieką negali būti atsakingas. Jis privalo būti ne patvaldžiu, bet tautos tėvu ir galva, ir tokiu jį įstatymas bei ši Konstitucija pripažįsta ir skelbia […]. Visi viešieji aktai, tribunolai, teismai, magistrantūros, monetos, antspaudai privalo eiti karaliaus vardu.“ Ir t. t.
Diskutuotini atrodo ir minėtojo LR Seimo „balsavimo mašinos“ atštampuoti argumentai, kad gegužės 3-iosios konstituciją būtina įteisinti, kad galėtume pretenduoti į LDK palikimą, kaip tariamai buvusį labai pažangų. Tačiau kas tik atidžiau susipažįsta su tuo gegužės 3-iosios dokumentu, pamato, kad jis daugiau patvirtina tuometinį valstybės atsilikimą net valstybės valdymo sampratoje, žmonių beteisiškumą negu pažangą.
Be to, dabar aukštinami tie gegužės 3-iosios dokumentai ne sustiprina teises į LDK paveldą, bet dar sumenkina, nes juk teisiniu požiūriu, kaip minėta, jau su Liublino unija (1569 m.) Lietuva prarado nepriklausomybę, nepaisant, kad daugelyje sričių dar ir tvarkėsi savarankiškai. Kita vertus, kai kas mano, kad mūsų rinktieji atstovai savo įstatymu paskelbdami gegužės 3-iąją dar nepriklausomoje Lietuvos valstybėje atmintina diena, kartu lyg pratęsė ir senųjų unijų su Lenkija (taip pat ir Liublino) galiojimą ir tuo išdavė mūsų Nepriklausomybę, paneigė Vasario 16-osios Aktą, jo nuorodą, kad atkuriama „Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje“ yra atskiriama nuo „visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“
Remiantis Vasario 16-osios nuostatomis buvo priimta ir patvirtinta ir dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tad girdėti nuomonių, kad seimūnai, balsavę gegužės 3-iosios Valdymo įstatymo“ priėmimo dieną paskelbti „atmintina“, kaip ir jos propagandistai – istorikai globalistai ir lenkintojai, pažeidė ir šiandieninę nepriklausomos Lietuvos Respublikos Konstituciją ir už tai turėtų būti baudžiami, kaip ir tie, kurie Lietuvos „išsigelbėjimą“ matė „tarybinių tautų šeimoje“, kurie aukštino ir aukština 1940 m. liepos 21 d. ir vėlesnius vadinamojo Lietuvos liaudies seimo nutarimus dėl Lietuvos „įstojimo į TSRS tautų šeimą“, „LTSR konstitucijos“ paskelbimo ir pan.
Kitaip sakant, pateisina savarankiško valstybingumo sunaikinimą.
Neteko girdėti, kad prancūzai, anglai, vokiečiai, švedai, norvegai ar kiti, gerbiantys save, savo Tautą, jos nepriklausomą valstybę, priiminėtų įstatymus dėl „atmintinų dienų“, susijusių su svetimomis tautomis ir valstybėmis, nors kadaise kartu su jomis gyveno.
Galingosios Lietuvos valdovų besąlygiškas susidėjimas su Lenkija, savo kalbos ir kultūros negynimas, aklas lenkų ir kitų svetimtaučių toleravimas, pataikavimas jiems iš dalies ir nulėmė, kad žlugo galingoji LDK, o lietuvių tauta buvo atsidūrusi ant žūties ribos. Tad ir gegužės 3-iosios įstatymą turėtume prisiminti tik todėl, kad išanalizuotume tas klaidas, kurias padarė mūsų protėviai, savo valstybę Lietuvą sujungę su Lenkija, o ne skelbti jį švente, nes tai buvo lietuvių tautos ir jos valstybės žlugimo dokumentų įforminimo datos.
Tegul tos „atmintinos“ dienos tampa apmąstymų dienomis, kad praeities klaidų nepakartotume šiandien naujoje sąjungoje – ES, kad vėl neprarastume Nepriklausomybės, neprarastume Tautos amžinumo svarbiausiojo garanto – savo, lietuvių kalbos, neprarastume suanglėdami, sugermanėdami ar ir vėlei – sulenkėdami, surusėdami, o visur šiandien ir amžinai siektume, kad mūsų, lietuvių tauta, mūsų nepriklausoma Lietuva būtų istorijos kūrėja, o ne tik jos stebėtoja, svetimųjų valios vykdytoja.
(Bus daugiau)
2013.05.12
