Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka
Beje, daug kas ir iš lietuvių išeivijos JAV ir kitose šalyse irgi smerkė Gruodžio 17-ają arba vengdavo pareikšti savo nuomonę, nors fašistiniu ir nevadino. Štai, pavyzdžiui, „Lietuvių enciklopedijos“ XXII tome (JAV, 1960, 340 p.) skaitome: „Perversmas – tai priverstinis politinis veiksmas, kuriuo pašalinama legali vyriausybė, paneigiant konstitucinę tvarką ir nuostatus (…). 1926.XII.17 perversmas buvo svarbus reiškinys Lietuvos nepriklausomybės laikmety, kuris baigė demokratinį – parlamentinį laiko tarpą (1919–1926) ir pradėjo kitą – autoritetinį – diktatūrinį (1927–1940). (…).
Tuo būdu vietoj buvusios parlamentarinės santvarkos gimė iš tikrųjų autoritetinis režimas, kad ir nepakeistos Konstitucijos rėmuose. Tačiau naujosios vyriausybės linkmė negalėjo susiderinti su konstitucine santvarka ir ši turėjo būti nusmelkta. Seimo paleidimas (1927.IV), nepaskelbus naujų rinkimų, kaip reikalavo Konstitucija, buvo pirmas formalus naujo politinio kurso žingsnis […]. Tuo būdu galutinai įsigyveno vienos partijos režimas. Tik nuo 1939 m. į ministrų kabinetą įėjo ir opozicijos partijų (krikščionių demokratų ir liaudininkų) žmonės.“
Iš esmės ir šis vertinimas mažai skiriasi nuo okupuotos Lietuvos komunistinių vertinimų, nes neatsižvelgiama ir į tas sąlygas, dėl kurių Lietuvos patriotai ryžosi pakeisti esamą valdymą, nors ir vadinamą demokratiniu – parlamentiniu, į prezidentinį valdymą. Sovietmečio vertinimas, suformuotas SSRS okupacijos metų istorikų, filosofų – H. Zimano, S. Atamuko, I. Lemperto, LTSR ir Partijos istorijos institutų, LTSR mokslo akademijos mokslininkų, gyvas dar ir šiandieną nepriklausomoje Lietuvoje. Vis dar daug kas, kalbėdamas ar rašydamas apie Gruodžio 17-ąją, įvardija jei ne fašistų, tai demokratijos smaugėjų pergalės dieną. Štai, pavyzdžiui, straipsnyje apie Gruodžio 17-ąją („Naujasis židinys“, 2006, Nr. 9–10, p.389–395) skaitome, kad jau „1923–1924 m. Lietuvoje reiškėsi fašizmas“. Ir šiandienos mokykliniuose vadovėliuose dažniausiai rasime teigiant apie „1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytą fašistinį perversmą, po jo sekusį demokratijos užgniaužimą ir pan. Beje, ir Vasario 16-osios Akto signataras prof. Steponas Kairys savo atsiminimuose parašė: „Atkūrėme Lietuvą demokratiškos respublikos pavidalu, bet nesugebėjome apginti laimėtos laisvės…“ (S. Kairys. Lietuva budo. Niujorkas, 1956. P.15.).
Žinoma, vertinimas priklauso nuo vertintojų vertybinių nuostatų. Pavyzdžiui, komunistams istorikams pažangiu atrodė 1940 m. Lietuvos įjungimas į SSRS sudėtį – okupacija ir aneksija, vykdytas rusinimas, kaip ir šiandieniniams lenkams ir jų padlaižiams pažangu atrodo lenkų šovinisto J. Pilsudskio gaujų įvykdyta Rytų Lietuvos okupacija, visa, kas ir ankstesniais amžiais padėjo Lietuvą įjungti į Lenkiją, paversti ją jos provincija, sulenkinti.
Tačiau prie svarbiausiųjų vertybių skiriant Tautą, jos nepriklausomą valstybingumą, jos kalbą ir kultūrą, galima tinkamai įvertinti ir atėjūnų lenkų, ir rusų, ir žydų reikšmę bei vaidmenį Tautos ir jos Valstybės istorijoje ir pagaliau lietuvių patriotų organizuotą Gruodžio 17-osios perversmą, atsisakymą parlamentinio ir perėjimą prie prezidentinio šalies valdymo.
Prezidentinis – autoritetinis valdymas. Tačiau ir po Gruodžio 17 d. Seime ir toliau vyko ilgiausios diskusijos dėl menkiausio nieko ir pozicijai – krikščionims demokratams ir tautininkams, turintiems tik 35 atstovus (iš 85), buvo neįmanoma priimti sprendimų. Balandžio 12 d. opozicija pateikė Premjerui A. Voldemarui interpeliaciją, kad be Seimo sutikimo buvo suimtas jo atstovas J. Pajaujis. Per balsavimą už A. Voldemaro atstatydinimą pasisakė visa opozicija – 45 atstovai. Tuomet Prezidentas A. Smetona, remdamasis Konstitucijos 52 straipsniu, pasirašė aktą dėl Seimo paleidimo. Ta proga jis kreipėsi į Lietuvą:
„Sūnūs ir dukros Lietuvos!
Pernai metų pabaigoje Lietuva buvo likusi be valdžios ir man tuomet buvo pavesta jos likimas. Kad nekiltų netvarkos, pasirūpinau tuojau suderinti gruodžio 17 d. įvykį su mūsų šalies pagrindiniais įstatymais. Pastačius mane Prezidentu, kai dr. K. Grinius atsisakė iš jo vietos, naujas ministerių kabinetas ėmėsi darbo teisėtai nustatytomis sąlygomis, vadovaudamasis mano nurodymais […]. Tam, kad būtų pastovi ir stipri valdžia, […] reikia pakeisti Konstituciją ir Seimo rinkimų įstatymą […] . Stipri valdžia bus tuomet, kai Prezidentas bus renkamas ne Seimo partijų, o viso krašto, ir kai jis turės daugiau valios, nekaip gali turėti einant esamąją Konstitucija […]. Kadangi senosios valdžios grįžimas būtų pražūtingas (o jo, rodos, norėjo minimoji Seimo dauguma), nenustumtų mūsų šalį dar pavojingesnin padėjiman, negu tas, kuris privedė prie gruodžio 17 d. pernai metų įvykio, tai man, stovinčiam Valstybės priešaky, nebeliko kitos išeities, kaip tik paleisti Seimą. […]. Valdžia yra šiandien susirūpinusi ne partiniais sumetimais, o geresniu mūsų tautos ir mūsų krašto likimu, dėl to ji siekiasi nuomonės ne partijų, o visų mūsų krašto gyventojų.“
Į rašytojo ir kunigo M. Vaitkaus priekaištus, kad Prezidentas atsisako parlamentizmo, A. Smetona tada atsakė: „Kunige Mykolai, aš Jus užtikrinu – aš nesu pasikeitęs, aš tebemyliu laisvę kaip ir mylėjęs anuomet. Bet laisvė laisvei nelygu. Negalėjau moraliai pakęst laisvės, kuri buvo įvedama Krupavičiaus ar Sleževičiaus laikais. Jūs pats regėjote ir įvertinote. Tos partijų partijos, pilnos neapykantos kita kitai, tai barbariška agitacija vienų prieš kitus kaip prieš pikčiausius priešus, tas kitas kito niekinimas, šmeižimas, purvais drabstymas, net prievartos grasymas, tas meilės religijos laužymas, net pačios religijos niekinimas ir t. t. ir t. t. Jūs kunige, ir pats tai girdėjote ir regėjote ir gerai suprantate, jog tai buvo mūsų mielosios padoriosios tautos demoralizavimas. Argi nereikėjo prieš tai imtis griežtų priemonių? Aišku, kad reikėjo… bet tos atrodą nelaisvos priemonės yra vien laikinės. Padėčiai nusistojus, laisvės bus grąžintos ir naujos konstitucijos apdraustos. O apie naują Konstituciją aš seniai ir rimtai galvoju. Ji turės reikiamai apsaugot taiką, rimtį, tvarką, autoritetą, nei tai galėjo padaryti krupavičinė konstitucija. Kai projektas pakankamai subręs, Konstitucija bus galutinai suredaguota, savo laiku priimta bei paskelbta. Tad, kunige Mykolai, prašau manimi pasitikėti ir kitus raminti, pasakojant apie mano gerą valią ir nuoširdžias bei rimtas pastangas.“
Pirmoji prezidentinės Lietuvos Konstitucija. Iš dalies Prezidento A. Smetonos nuostatas ir Gruodžio 17-osios perversmo organizatorių ir dalyvių viltis atspindėjo 1928 m. gegužės 15 d. Prezidento ir Vyriausybės paskelbta nauja Lietuvos valstybės Konstitucija, kurioje, skirtingai nuo 1922 m. Konstitucijos buvo visur pabrėžiama, kad Lietuvos valstybės suverenas tik lietuvių tauta (o ne „Lietuvos tauta“)ir tik jai priklauso visa „Valstybės valdžia“, ir kad sostinė yra Vilnius. Buvo nurodyta (III skyrius, 10 paragr.), kad „Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis“.
Buvo aiškiai atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Tai Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Tačiau vos ne visais svarbiausiais klausimais sprendžiamas žodis turėjo priklausyti Prezidentui (kaip JAV), kurį jau turėjo rinkti ne Seimas, ne partijos, o „ypatingi Tautos atstovai septyneriems metams“. Ir Prezidentui pagal naująją Konstituciją buvo suteikta teisė skirti ir atleisti ministrus, „visų laipsnių karininkus ir Respublikos valdininkus…“, taip pat paleisti Seimą. Beje, ir Seimo priimti įstatymai galėjo įgyti galios, tik juos patvirtinus Prezidentui.
Paskelbus naująją Konstituciją, buvo paskelbti nauji įstatymai ir dėl savivaldybių, dėl „Ypatingųjų tautos atstovų rinkimo“, dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės stiprinimo, o kiek vėliau ir „Lietuvių tautos gynimo įstatymas“ ir kai kurie kiti, kuriais pirmą kartą istorijoje lietuvių tauta buvo įteisinta vienintele valstybės šeimininke.
Prezidentas A.Smetona visur ypač pabrėždavo valstybės vaidmenį, nurodydamas, kad kiekvienas pilietis savo tikslus turi derinti su valstybės tikslais. Tas pat sakyta ir dėl spaudos, susirinkimų ir kitų laisvių, kuriomis pilietis naudodamasis turi žiūrėti, kad nebūtų veikiama „kenksminga Valstybei kryptimi“. Prezidentas teigė, kad ir savininkai turi savo veiklą derinti su Valstybės tikslais. Valstybė turėjo kontroliuoti ir rikiuoti įmonių veiklą. Buvo nurodyta, kad valstybė privalo kontroliuoti ir švietimą.
Jis paskelbtas kaip ypač svarbi Tautai sritis, nes nuo to, ar bus išugdytas tautiškas jaunimas, tokia bus ir nepriklausomos Lietuvos ateitis. Be to, atsisakius partijų, jų dalyvavimo rinkimuose, jos nebeskaldė Tautos ir sudarė didesnes galimybes tikrai jos vienybei. Apskritai, nepaisant kai kurių klaidų, Gruodžio 17-osios perversmas ir jo organizatoriai bei dalyviai padėjo valdžion ateiti tikrai tautiškų nuostatų veikėjams, lėmė, kad valstybė pradėjo eiti A. Smetonos visą laiką propaguotu trečiuoju keliu – ne fašistiniu, ne socialistiniu komunistiniu, o pasinaudojus iš visų kas geriausia – savu, lietuvišku, tautiniu keliu.
Bendražygis apie pirmąjį Prezidentą. Apie Prezidento Antano Smetonos nuostatas ir jų raidą, buvęs Lietuvių tautininkų sąjungos pirmininkas dr. Domas Cesevičius rašo (pabraukmai – kn. autoriaus): „A. Smetona priklauso tam politikų tipui, kurie savo funkciją susirado ir politinį patyrimą įgijo ne jau susikūrusioje, susiformavusioje valstybėje ar partijoje, bet aktyviai dalyvaudamas lietuvybės judėjime ir valstybės kūrime. Jo, kaip politiko, formavimąsi ir augimą galima palyginti su Jungtinių Amerikos Valstijų politikais, kurie savo veiklą pradėjo nuo judėjimo už Amerikos atsiskyrimą nuo Anglijos, o vėliau turėjo praktiškai sukurti pačią valstybę – JAV.
Tokios politinės karjeros politikai yra Vašingtonas, Hamiltonas, Džefersonas, Adamsas. Jie politines idėjas, principus ėmė iš Vakarų Europos politinių filosofų ir juos turėjo taikyti beimodifikuoti pagal vietoje esamas sąlygas ir situacijas. Tokių politikų pranašumas gal yra tas, kad jie būna „arčiau žemės“. Jie nebe tiek suka galvą dėl politinių doktrinų, ideologijų ar principų, bet daugiausia savo veiklą koncentruoja ties politikos priemonėmis, esamomis konkrečiomis sąlygomis bei galimybėmis, ties realiais, nuolatiniais ir pastoviais daugumos gyventojų poreikiais bei siekimais, nuotaikomis.
Būdamas plataus klasikinio humanistinio išsilavinimo, A. Smetona buvo klasikas ir politikoje. Klasikas ta prasme, kad savo politikos liniją rėmė tuo, kas politikoje jau buvo tapę pavyzdinga, kas buvo tapę politine norma, kas buvo pasiteisinę, pasitvirtinę ir išsilaikę per ilgus ir surizgusius politinės istorijos vingius. Jis buvo didelis skeptikas dėl „moderniųjų“ eksperimentų politikoje, ekonomikoje, kultūros gyvenime, o tuo labiau dėl utopinių, gyvenime dar neišmėgintų ir gyvenimo dar nepatvirtintų doktrinų bei „naujų“ ideologijų.
Taigi skeptikas jis buvo ir dėl visokių socializmų, komunizmų, fašizmų, korporatyvizmų. Tie neva „modernūs“ -izmai jam atrodė kaip labai senos, abstrakčiai išprotautos pastangos bei užmačios užmesti natūraliam, gyvam įvairumais knibždančiam gyvenimui monoprincipinį–diktatūrinį tvarkymą. Todėl didžiausias nesusipratimas yra manyti, o tuo labiau tvirtinti, kad jis buvęs fašistas – „baubas diktatorius“. Toks jis nebuvo, toks jis ir negalėjo būti. Tai rodo jo visa politinė veikla ir laikysena. Kokio monoprincipinio politinio aštruolio su užmačiomis į „baubus diktatorius“ įvairių politinių srovių atstovai nebūtų jo rinkę nei į Lietuvos Tarybos pirmininkus, nei vėliau pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu.
Dėl svarbiausių ir didžiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės reikalų jis buvo labai aiškus ir principingas, o politikos taktikoje buvo tikras tolerancijos, kompromiso, sukalbamumo meistras. Jo politinėje taktikoje nebuvo kovingumo, tuščios ambicijos, diktato požymių. Kantrus įvairių nuomonių išklausymas, tų įvairių nuomonių dalykiška analizė, suinteresuotumas ir sugebėjimas jas transportuoti į bendrą, aiškią, principinę išvadą buvo jo charakteringiausia asmeninė savybė. Aiškinimas, įtikinėjimas gerai parinktais bei suformuluotais argumentais, bet ne ambicingas užsispyrimas ar mėginimas diktuoti buvo jo pagrindinis metodas, kuriuo jam lengvai ir ramiai pasisekdavo pasiekti reikalingą bendrą, sutartinį sprendimą.
Be to, jis niekad nebuvo tikras partinis veikėjas. Net ir savos partijos reikalai jam, atrodo, ne per daugiausia rūpėjo. Jis buvo perdėm įsigilinęs, įsigyvenęs ir įsirūpinęs į krašto bei valstybės reikalus ir todėl ir pačią savo partiją stengėsi laikyti valstybingumo, o ne partiškumo ribose. Į savo partijos nutarimus, pretenzijas ar pageidavimus jis toli gražu ne visada atsižvelgdavo.
Ir vis dėlto tas tikras valstybininkas, tas visokiausio legalumo ir pliuralistinio demokratizmo gynėjas priėmė jam pasiūlytą valdžią iš perversmininkų, nors jie buvo nušalinę legalią vyriausybę, sulaužę Konstituciją.
Situacijos alternatyva buvo tokia: jeigu A. Smetona nebūtų perėmęs valdžios iš perversmininkų, tai ją su didžiausiu apetitu būtų perėmę krikščionys demokratai, kurie visą laiką rodė diktatūrinių palinkimų ir kurie buvo ypatingai įtūžę prieš bet kokį kairumą Lietuvoje, kai jie neteko valdžios. Įtūžusių ir suradikalėjusių krikščionių demokratų diktatūra būtų buvusi nepakenčiamai reakcinga krašto gyventojų daugumai (tą parodė 1926 m. Seimo rinkimai) ir kraštutiniškai netolerantiška laisvam kultūros ir švietimo vystymuisi. Be to, buvo tikimasi, kad iš perversmininkų perimta valdžia bus laikina, kol bus įvykdyti nauji Seimo rinkimai, ir taip bus išsisukta iš perversminės valdžios […].
Po perversmo vyriausybė buvo sudaryta iš tautininkų, perversmo skatintojų krikščionių demokratų, Ūkininkų partijos atstovo (J. Aleksa) ir perversmininkų statytinio plk. I. Musteikio, paskirto vidaus reikalų ministru. Prasidėjo valdymas, prasidėjo ir spaudimas į Vyriausybę, kad ji būtų stipriau diktatūrinė. Iš vienos pusės, į aštresnę diktatūrą spaudė krikščionys demokratai, siekdami stipresnės akcijos prieš kairiuosius, o iš kitos, – perversmininkai, nepasitraukę po perversmo iš politikos, spaudė, kad sparčiau būtų likviduojamas demokratinis parlamentarizmas. A. Smetonos ir A. Voldemaro, kaip vidurio politikos atstovų, švytavimo diapazonas nuo centro į dešinę ir į kairę buvo gana platus. Krikščionis demokratus siutino Vyriausybės neveiklumas prieš kairėjimą arba, tikriau sakant, prieš sekuliarizacijos – nubažnytinimo procesą, nes klerikalinis bažnytiškumas buvo stipriausias krikščionių demokratų ramstis […].
A. Smetonos ir A. Voldemaro politinės pažiūros ir politikos principai ilgą laiką buvo artimai panašūs. Bet jų asmenybės, jų charakteriai ir jų dvasinis nusiteikimas politikos atžvilgiu buvo gana skirtingi.Abu jie buvo įtaigūs oratoriai ir publicistai. Bet savo kalbose ir raštuose A. Smetona buvo ramus, lygus aiškintojas bei įtikinėtojas, kalbantis ir rašantis santūriai, stilistiškai išdailinta kalba, o Voldemaro kalbose ir raštuose jaučiamas kovingumas, intencija triuškinti oponentą. Jis labai įmantriai, suktokai, dažnai demagogiškai naudojo aštrų, netikėtą sąmojį, mokėjo greit ir žvitriai išversti į kitą pusę ir apversti aukštyn kojomis oponentų tezes ar tvirtinimus. Abu jie, atrodo, turėjo ambicijų būti aukštoje valdžioje.
Bet A. Smetona niekad neparodė didžiavimosi valdžia, nemėgo „rodyti“ valdžios. A. Voldemaras nevengė parodyti savo valdingumo arba staigų valdišką sprendimą. O ir visa politine dvasia jis labai skyrėsi nuo A. Smetonos. Galima būtų pasakyti, kad A. Voldemaras atstovavo Senojo Testamento dvasiai, o A. Smetona skleidė Naujojo Testamento nuotaikas.
A. Smetona, atrodo, rimtai kalbėjo apie Seimo reikalingumą, o A. Voldemaras visaip vinguriavo dviprasmybėmis, iš kurių nebuvo galima suprasti – bus rinkimai ar jų nebus, ruošiamasi rinkimams ar ne. Pavyzdžiui, kad ir toks jo kalambūrinis pareiškimas: „Rinkimai tikrai bus, bet tai nereiškia, kad jie tikrai šiemet bus"“ Taip jis sukaliojosi ir vengė rinkimų temos todėl, kad taip jį vertė daryti perversmininkai, kurių apsuptin jis buvo patekęs. Ta apsuptis betgi, atrodo, jo nevaržė. Priešingai, toje apsuptyje jis jautėsi gana stipriai ir užtikrintai, nes tai buvo realios ir patikimos jėgos.
Be to, A. Voldemaras, kaip atsargus ir viskam įtarus „realpolitikierius“, matyt, svarstė, kad geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje. Geriau jau stipriai rankose turima valdžia, nors ir silpnai legalizuota, negu stipriai legalizuota, bet labai dar netikra ir kažin ar pasiekiama valdžia.
A. Smetonos ir A. Voldemaro pažiūros į pačią valdžią ir valdymą irgi buvo gana skirtingos. A Voldemarui valdyti reiškė valdyti – nurodinėti savo valdymo valią kitiems, reikalauti, kad valdžios nurodymai būtų vykdomi. A. Smetonai valdyti reiškė valdžiai turėti bendrą valdžios idėją, bendro valdymo mintį ir ją aiškinti, įtaigoti visam valdžios aparatui, tautai, visuomenei, kad tą mintį suprastų, ja persiimtų ir kad visi laisvai dirbtų savo darbą pagal savo užimamą vietą, pagal savo pasirinktą vaidmenį ar funkciją be kokių konkretizuotų nurodymų iš viršaus. Laikraščių redaktoriai sakydavo: gavęs trumpą audienciją pas A. Voldemarą aiškiai žinojai, ką ir kaip rašyti, o apsilankęs pas A. Smetoną gaudavai tik bendrą mintį, bendrą minties siūlą, kaip tuo ar kitu klausimu galima mąstyti […]“ (Domas Cesevičius. V., 1998. P. 229–130).
Patriotų klaida. Ir po Gruodžio 17-osios nemaža dalis, pirmiausia patriotinės karininkijos, dalyvavusios perversme, buvo nepatenkinti, kad visą valdžią turintis Prezidentas Antanas Smetona ir toliau elgėsi labai liberaliai, neuždraudė opozicinių partijų ir griežtai neįgyvendino savo propaguotos „Tautos vienybės“ idėjų. Ragino Prezidentą pereiti prie griežtos politikos ir Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras. Prezidentui, iš prigimties jautriai ir humaniškai asmenybei, premjero reikalavimas griežtumo kėlė nepasitikėjimą juo. Tuo labiau kad jis vis dažniau viršydavo ir savo teises: pasirašydavo dokumentus, kuriuos pagal Konstituciją tegalėjo Prezidentas. Premjero siekimas vienvaldiškumo didėjo, stiprėjant jo vadovaujamai kariniais principais valdomai „Geležinio Vilko“ karinei organizacijai, įsteigtai dar prieš Gruodžio 17-ąją ir turėjusiai tikslą kovoti už „tautiškai vieningą“ Lietuvą, prieš nepriklausomos Lietuvos priešus, prieš tuos, kurie trukdė lietuviams dirbti savo Tautos ir Valstybės labui.
Tai buvo ypač centralizuota, vieno asmens valdoma organizacija. Tačiau 1928 m. birželio 28 d. ji užsiregistravo kaip „Geležinio Vilko sporto organizacija“. Stojantieji į ją privalėjo duoti priesaiką. Už jos sulaužymą grėsė mirties bausmė. Organizacijos šefu A. Voldemarui prašant buvo paskelbtas Prezidentas A. Smetona, o jis pats – globėju. Bet A. Voldemarui vis labiau savivaldžiaujant, dar pareikalavus, kad Prezidentas atleistų kai kuriuos jam nepatinkančius ministrus, Prezidentas A. Smetona 1929 m. rugpjūčio 19 d. pasirašė aktą dėl A. Voldemaro atstatydinimo ir ištrėmimo į Platelius.
Prezidentas sudaryti naują vyriausybę pavedė savo svainiui Juozui Tūbeliui. Jį Prezidentas patvirtino ir naujuoju Ministru Pirmininku. Naujoji Vyriausybė leido toliau veikti A. Voldemaro uždarytosioms krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir net socialdemokratų partijoms.
Bet nerimo „Geležinio Vilko“ organizacija. Ji ėmė reikalauti iš Prezidento, kad valdžion būtų sugrąžintas A. Voldemaras. Prezidentui nepaklūstant, ėmė rengtis ginkluotam perversmui. Saugumui tai išsiaiškinus, Prezidentas 1930 m. gegužės 24 d. pasirašė įsakymą, dėl „Geležinio Vilko“ paleidimo. Bet organizacija tęsė savo veiklą pogrindyje ir, pasivadindama įvairių sportinių organizacijų vardais, rinko ir platino duomenis apie valdžion prasibrovusius įvairius sukčius, taip pat kitų šalių šnipus, kad įrodytų, kokia menka valdžia be jų, „vilkų“, rengėsi naujam sukilimui, kad sugrąžintų A. Voldemarą. Tačiau niekur ir niekada „vilkai“ nereikalavo pakeisti Prezidento. Nors priekaištų ir jam negailėjo, kritikavo ir dėl energijos, ir drąsos trūkumo.
(Bus daugiau)
2013.04.30
