Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (4)

§ 4. A. Dostojevskaja apie Levą Tolstojų

Skaitant Aimée Dostojevskajos memuarinę knygą apie savo tėvą, nejučiomis kyla mintis, jog autorė rusams nerodė šiltesnių simpatijų. Nenuneigdama didžiulių savo gimtosios šalies laimėjimų ir tautos perspektyvų, ji vis dėlto daugiau dėmesio skyrė tiems autoriams, kurių kilmė buvo mišri, arba nerusiška.

Taip „atsitiko“ pasakojant ne tik apie savo tėvą, bet ir užsimenant apie kitą genialų rusų rašytoją ir mąstytoją – Levą Tolstojų.

A. Dostojevskaja rašo, jog L. Tolstojaus šeimos pradininkas buvo Pabaltijyje gyvenęs vokiečių pirklys pavarde Dick (storas), kuris XVII a. persikėlęs gyventi į Rusiją. Čia jis savo pavardę „Storas“ perrašęs į jos rusišką atitikmenį – Tolstoj.

A. Dostojevskaja visai atvirai teigia, jog vienas iš tos šeimos atšakų (o gal ir pats pradininkas?) sugebėjo įsiteikti tuometiniam Rusijos imperijos reformatoriui Petrui Pirmajam, kuris tą svetimtautį paskyręs net slaptosios policijos viršininku. Svetimtautis šiame poste buvo patikimesnis, nei koks nors iš bendratautiečių, nes caras Petras tuomet gana ryžtingai ir grubiai grūmėsi su rusų konservatyviaisiais bojarinais. Valdovas neliko skolingas slaptosios policijos viršininkui, reikia manyti, kankinimams ir mirčiai išdavusiam ne vieną dešimtį  bojarinų, kurie maištaudavo prieš caro diegiamą europizacijos politiką. Levo Tolstojaus proseneliui buvo suteiktas grafo titulas[1]. Modernizuojant Rusiją šis titulas buvo „nusikopijuotas“ nuo tuometinės Vakarų Europos šalių praktikos. Gal dėl to rusų kunigaikščiai ir bojarinai, branginę savo kilmę, kreivai žiūrėjo į grafo titulą, nes jis tada buvo skiriamas caro nuožiūra už nuopelnus valstybei (kurie buvo neatskiriami nuo paties valdovo veiksmų programos).

Prisipažinsiu: klausimas, už kokius nuopelnus Levo Tolstojaus prosenelis (kurio kitokios kilmės versiją apytikriai jau žinojau) gavo grafo titulą, manęs neapleido porą dešimtmečių. Pakol šios skraistės nepraskleidė minimo rašytojo amžininkė…

A. Dostojevskaja memuarinėje knygoje teigia: net ir tada, kai Levas Tolstojus savo raštais jau buvo išgarsėjęs (ir išgarsinęs pačią Rusiją), kilmingųjų „salonai“ jo vengdavo, palikdavo jį „už durų“. Skirtingai nei F. Dostojevskio atvejis – mat šio rašytojo bajoriška kilme niekas neabejojo. Pats Levas Tolstojus, anot A. Dostojevskajos, irgi nepraktikavo saloninių susibūrimų ir „arbatėlių“.

Taigi… Esama pagrindo formuluoti prielaidą, kad rašytojo prosenelio tarnyba carui Petrui Pirmajam buvo neišgalvota ir kad ji paliko neišdūlėjusį šleifą. Mes galime tik įsivaizduoti, kaip, norėdamas įsiteikti savo valdovui, tuometinis slaptosios policijos viršininkas darbavosi. Gal būtent šis šleifas prisidėjo ir prie to, kad išgarsėjęs rašytojas senatvėje palyginus „lengvai“ buvo „išvarytas“ iš stačiatikių bažnyčios…

Pratęsdamas pasakojimą apie Levo Tolstojaus kilmę (jos versiją) pridėsiu keletą pastebėjimų, susijusių su jo išskirtiniais elgsenos bruožais…

Nežinau nė vieno iškilaus vokiečių rašytojo, juolab filosofo, iš kurio kūrinių alsuotų gamtojauta. Kitais žodžiais išsireiškus – jausmas, pajauta, kuris žmogų organiškai sietų su prigimtiniais namais – gamta. Su jos reiškiniais. Ne tik pas vokiečius, bet ir pas kitus autorius, priklausančius Vakarų Europos civilizacijai, randame puikiausiai išskleistų žmogaus išgyvenimų, neeiline išmintimi trykštančių šaltinių, bet jie visi tarsi bylote byloja urbanistinės kultūros naudai. Jie tolimi mūsų proprotėvių baltų pasaulėjautai, kuri buvo grindžiama gamtos išgyvenimu, sąsajomis su gimtąja žeme. Į mano mąstyseną įsirėžė A. Dostojevskajos teiginys, jog Levas Tolstojus „… neigia visą Europos mokslą, kultūrą ir literatūrą. „Mano tikėjimas“, „Mano išpažintis“ – tai jo religinių pasisakymų pavadinimai, ir, matyt, jis nori sukurti ir savo kultūrą, Jasnaja Polianos (dvaravietė, kurioje rašytojas nuolat gyveno – R. G.) kultūrą“[2].

Kitoje vietoje A. Dostojevskaja rašo: „Jis (L. Tolstojus – R. G.) aistringai myli Rusiją ir kartu nepripažįsta nė vienos iš mūsų istorinių tradicijų; jis išpažįsta stačiatikių religiją ir kovoja su mūsų Bažnyčia, kurią niekina (…). Tolstojus priklauso kilminei bajorijai ir nieko neišmano apie šią instituciją, turėjusią tokią didžiulę reikšmę mūsų kultūrai“[3]. Tai labai daug ką pasakančios didžiojo rusų rašytojo charakteristikos.

A. Dostojevskaja aprašo faktą, kai A. Puškino paminklo atidengimo Maskvoje išvakarėse L. Tolstojus išvažiuoja iš šio miesto. Tuo tarpu kiti įžymūs rusų rašytojai elgiasi atvirkščiai – ne vienas, atsisakęs kitų planų, tai dienai suplūsta į Maskvą. Toks, tiems laikams iššaukiantis, neetiškas L. Tolstojaus pasielgimas leido apie jį manyti, kad šitaip pripažintas rašytojas pademonstravo pavydo A. Puškinui jausmą. Bet A. Dostojevskaja, Levą Tolstojų puikiai pažinojusi iš „natūros“, jį gina. Memuaristė teigia: „Tolstojus buvo taurus žmogus, ir niekingas pavydo jausmas buvo jam svetimas (…), patriotinė Puškino poezija nieko nesakė jo vokiškai sielai, ir jis nenorėjo, kad susižavėję gerbėjai apkaltintų jį melu“[4]. O aš nuo savęs pridėsiu. Jeigu mes L. Tolstojų „įtariame“ baltiškąja kilme, tai būdami nuoseklūs nesunkiai galime priminti baltų kultūrai nebūdingą kito asmens, tegu ir labai nusipelniusio, išaukštinimo kultą.

Štai tie pradiniai „įtariamieji“ pastebėjimai, kurie, sudėlioti A. Dostojevskajos, byloja apie grafo Levo Tolstojaus nerusišką (pagal tėvo liniją) kilmę. Memuaristė laikosi savo versijos – rašytojas kilęs iš vokiečių. Tačiau esama faktų, kalbančių apie kitokią grafo kilmės versiją. Bet su jos pateikimu neskubėsiu. Prieš tai dar papildysiu, tik kitu rakursu, A. Dostojevskajos piešiamą Levo Tolstojaus portretą.

Kas yra atidžiau skaitęs ir įsijautęs į šio rašytojo kūrybą, negalėjo nepastebėti: pasaulis ir visas žmogaus (žmonijos) gyvenimas piešiamas kaip nuolatinis vyksmas, kaip amžinas nepertraukiamas judėjimas. Pradžia be pabaigos. Pabaiga be pradžios… Ciklinis laikas. Rašytojas akcentuoja žmogaus organišką susiliejimą su tuo, kas aplinkui egzistuoja. Jis nepripažįsta jokių dirbtinių konstrukcijų, ateinančių iš miestų civilizacijos. Jis svetimas, netgi pabrėžtinai priešiškas europietiškam puošeiviškumui. Net savo drabužiais jis nori kuo toliau būti nuo kilmingiesiems būdingų manierų ir pompastikos. Ten, kur savo kūriniuose plėtoja filosofinę mintį, jis kalba apie žmogaus buvimo pasaulyje natūralumą, savaimiškumą, apie visų tų pradų išsaugojimą. Rašytojas akcentuoja ne žmogaus protą (kaip tai daro Vakarų Europos išminčiai), bet jo dvasios pirmapradiškumą ar net stichiškumą. Jis pasisako ne tik prieš bet kokią prievartos formą (tame tarpe – ir bažnytinės).

Pasisako ir prieš paties Blogio, kaip tokio, dirbtinį tramdymą. Nes, anot mąstytojo, Blogis yra ta pati natūra, natūralaus, savaiminio vyksmo elementas… V. Leninas, tasai savotiškas Blogio šauklys ar demonas, apmąstydamas Rusijos pirmosios revoliucijos (1905 m.) pralaimėjimą, yra pabrėžęs, kad viena iš rimčiausių priežasčių buvo L. Tolstojaus skleista nesipriešinimo blogiui koncepcija. Bet pripažino, kad šis mąstytojas buvo išklibinęs carizmo moralinius principus…

Gal, visa tai sudėjus krūvon, rastume atsakymą ir į klausimą, kodėl būtent ruso valstiečio (dvarininkų užguito mužiko) mąstymas ir elgsena L. Tolstojui, ypač sulaukus brandaus amžiaus, taip parūpo… Gal tame nuolatiniame žmogaus santykyje su gamta, tame nesibaigiančiame, ritmiškai atsikartojančiame triūse jis ieškojo atsakymo į egzistencinį klausimą: kam skirtas žmogaus gyvenimas? Kokia jo prasmė? Kokiomis formomis apsireiškia Pasaulio tvarkytojas – Absoliutas? Gal – Pradžiapatis?..

Panašias filosofines mintis galėtume tęsti. Bet… nukryptume nuo sumanytos fabulos. Mielas skaitytojau, ar nepanašu į tai, kad ir tais trumpais apibendrinimais, papildančiais genialaus rusų rašytojo portretą, „užkliudome“ jo prigimtyje glūdėjusį ir į laisvę ištrūkusį protėvių mąstysenos, pasaulėjautos atavizmą? Kokių protėvių? Atsakymas, tegu ir hipotetinio pobūdžio, skaitytojui gali pasirodyti tikrai nelauktu…

§ 5. Ką pranešė Levo Tolstojaus dukra Aleksandra?

…Na, o tą informaciją, kurią žemiau pateiksiu, galite surasti „Švyturio“ žurnalo 1990-jų metų 23-me numeryje. Žurnalas buvo ypač mėgiamas skaitytojų už publikuojamų tekstų originalumą ir objektyvumą. Žinoma, nevengė „atkapstyti“ ir sensacijų… Prie jų priklauso ir žurnalisto Algimanto Pabijūno parengta intriguojanti publikacija: „Ar tikrai grafas Levas Tolstojus buvo lietuvių kilmės?..“ Pasakojimas prasideda štai nuo tokio epizodo…

Baigiantis antrajam pasauliniam karui, 1944-siais Niujorke susirinko karo nusiaubtų tautų, o taip pat ir JAV šalpos organizacijų vadovai. Prieš pat susirinkimą prie lietuvių atstovo, prelato dr. J. B. Končiaus priėjo pagyvenusi moteriškė ir jam pasakė: „Aš esu Aleksandra Tolstoj, grafo rašytojo Tolstoj duktė; aš esu irgi lietuvių kilmės. Ir man džiugu su Tamsta – Lietuvių šalpos organizacijos pirmininku – susipažinti“. Savaip apstulbintas, bet tada negavęs tinkamos progos su garbiąja ponia pasikalbėti ir kankinamas išgirstos žinutės, prelatas Končius, praėjus keliems metams ryžosi pats ją aplankyti. Vizito metu įsitikino, kad grafaitė taip ir liko neištekėjusi. Prelatas ponios Aleksandros prisispyręs klausė: kokiu pagrindu ji remiasi tvirtindama, kad jos tėvas lietuvių kilmės ir kad jos proseneliai buvo kilę iš šiaurės Lietuvos?

Ponia Aleksandra Tolstoj jam atsakiusi tokiais žodžiais: „Per paskutiniuosius 25 metus, iki mano tėvo Levo Tolstojaus mirties buvau jo sekretorė, tvarkiau jo archyvą ir rašiau ką jis diktavo. Jis man daug kartų yra kartojęs, kad mes esame ne rusų, bet lietuvių kilmės“. Tai, ką tąkart išgirdo, prelatui neleido nurimti ir jis vėl po kelių metų, 1971-siais, ryžosi antrą kartą aplankyti senutę p. Aleksandrą, šį kartą tikėdamas, kad gal ji bus suradusi kokių nors dokumentų. Deja, jų savo archyve neaptikusi. Bet dar kartą prelatą patikino, kad tuo klausimu negali būti jokios abejonės; jos tėvas „buvo dar pakankamai sveikas, kai jai jaunai sakydavo, kad jų lietuviška pavardė yra INDRIS“. Užmiršti ar kaip nors supainioti to vardo negalėjusi – buvęs labai jau įsimintinas…

Abu: ir grafaitė Aleksandra, ir prelatas dr. J. B. Končius iškeliavo į Dausas… Į paieškas, remdamasis prelato užrašais, įsijungė aušrininko Jono Šliūpo jauniausias sūnus Vytautas Šliūpas, gyvenantis JAV, Kalifornijoje. Žurnalistas A. Pabijūnas su juo mane supažindino, ir Vilniuje ne kartą buvome susitikę. Užkankintas pradėtos mįslės, Vytautas ryžosi šiuolaikiniu būdu patikrinti p. Aleksandros ir savo tautiečio prelato, su kuriuo buvo artimai bendravęs, teiginius. Tam žingsniui, kaip jis prisipažino, paskatino Atgimimo laikmetis. Vyt. Šliūpas 1988 metais išsiuntė užklausimą dėl Tolstojų kilmės Stanfordo universiteto Hoover’io vardo institutui. Čia specializuojamasi renkant Rusijos istorinę medžiagą. Iš ten gavo atsakymą, jog net toks „išsilavinęs biografijų tyrinėtojas“ kaip Rumelis (Roummel) savo „puikiame rinkinyje“ į pagrindinį Tolstojų giminės medį neįrašė ne tik „daugybės pavienių asmenų, bet ir ištisų Tolstojų giminės šakų…“ Tai buvo tarsi netiesioginis patvirtinimas p. Aleksandros teigimo, jog jos tėvas ir to tėvo linija liko aname rinkinyje „nepastebėta“. O tai gali būti netiesioginiu įrodymu, jog ta linija tikrai galėjo būti Indrių, kilusių iš šiaurės Lietuvos, tęsėjai.

Panašūs nutikimai, nutylėjimai ar net sąmoningos klaidos – jokia retenybė. Sąmoningai ar ne, bet galime nesunkiai aptikti, kai nutylimi arba iškraipomi ne tik tokie, kaip Fiodoro Dostojevskio ar Levo Tolstojaus kilmės faktai… Čia pat, šalia mūsų lenkų „dievaičio“ Juzefo Pilsudskio dvasia, dėl kurio lenkiškos kilmės prieštarauja net pagrindiniai jo biografai[5]. Jų nuomone, Lenkijos maršalo proseneliai Giniočiai buvo gryniausi žemaičių bajorai, Pilsūde turėję dvarą. Tai gyvenvietė netoli Skaudvilės, ji minima senose kryžiuočių kronikose. Sustiprėjus lenkomanijai, Giniočiai savo pavardę pakeitė į Pilsudiškį (nuo gyvenvietės vardo), t. y. į Pilsudskį. Esama nuorodų ir į Giniotą Dausprungaitį, kurio parašas aptinkamas po 1413 m. vadinamosios Horodlės unijos aktu. Bet šis knygos paragrafas visai ne apie šį asmenį…

Pasamprotaukime, kokiu būdu L. Tolstojaus prosenelis, pavarde Indris (jeigu tikėsime neiškreipta paties rašytojo ir jo dukters atmintimi), susilaukė Rusijos caro dėmesio ir nusipelnė tokio ypatingo pasitikėjimo?

Istorija mums byloja, kad Petras I nelabai paisė saviškių kilmingumo ir, įgyvendindamas grandiozinius savo planus, buvo linkęs plačiai remtis svetimtaučiais. Kariaudamas su švedais dėl išėjimo į Baltijos jūrą, jis tuo pačiu metu ieškojo sąjungos ir su Abiejų Tautų respublika (kurią taip pat siaubė ne tik švedai, bet ir savųjų tarpusavio peštynės). Petras I susitikti su Abiejų Tautų respublikos valdovu Augustu II buvo atvykęs į Biržų pilį (1701 m. vasaris–kovas) ir ten viešėjo vos ne dvi savaites![6] Į Biržus buvo atvykęs ir antrą kartą – 1703 m. rugpjūtyje, taip pat ne vienai dienai[7]. Caro viešnages lydėdavo gausios vaišės ir kitos pramogos. Ne kartą jis yra buvojęs ir šalia Biržų esančioje Latgalijoje. Kelias savaites yra viešėjęs ir Vilniuje – čia dalyvavo ir Hanibalo – Puškino prosenelio, krikštynose (gražioje cerkvytėje, kuri randasi miesto Didžiosios gatvės pradžioje).

Esama teiginių apie tai, jog Petro I žmona Katerina (gal Kotryna) irgi buvo kilusi iš šiaurės Lietuvos. Prieš tai buvusi caro bendražygio kunigaikščio Aleksandro Menšikovo tarnaite ir meiluže. Pats kunigaikštis yra vadovavęs rusų kariuomenei mūšiuose su švedais Lietuvoje… Tvirtai žinoma, kad ši moteris po Petro I mirties porą metų buvo užėmusi net caro sostą (istorijoje žinoma kaip Jekaterina I). Tačiau nepatenkinti carienės kilme ir jos audringa praeitimi pasipiktinę Maskvos bojarinai ją nužudė.

Skaitytojas supras, dėl ko „užgaišau“ pasakodamas apie rusų carą. Galimybių „įsipiršti“ pastarajam ir įgyti jo pasitikėjimą Levo Tolstojaus prosenelis tikrai turėjo. Man regis – gana plačią paletę. Buvo ne tik kitatautis, užsienietis, bet greičiausiai – ir nekilmingas, bet turėjęs savotiškų drąsuolio, avantiūristo bruožų. O tai carui teikė tam tikras garantijas, kad bus nesusijęs su jokiais ne tik LDK, bet ir Rusijos kunigaikščių, bajorų (bojarinų) ir dvasininkijos klanais. Neatmestina ir ta aplinkybė, kad tais laikais Abiejų Tautų respublika, o taip pat ir kadaise savo galybe garsėjusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė „byrėte byrėjo“ ir apsukresnieji – kas kaip kam išėjo – savo perspektyvai ieškojo naujų kelių.

§ 6. Rašytojų sugretinimas: interpretacijos krislai

Pateikiau dvi trumpas apžvalgėles apie rusų tautos literatūrą ir dvasinę kultūrą išgarsinusias asmenybes. Abu rašytojai tiesiogiai ir netiesiogiai savo kūryba, savo asmenybių „švytėjimu“ ženkliai prisidėjo stiprindami pačią Rusijos imperiją, jos gyventojų (rusų ir nerusų) moralinį, dvasinį susitelkimą. Mano, kaip juos interpretuojančio asmens, dėmesys buvo fokusuojamas į jiems būdingus tuos bruožus, kuriais jie skyrėsi nuo kitų. Na, kad ir nuo savo plunksnos brolių. Akcentavau tuos pėdsakus, kuriuos, kaip socialinės genetikos paveldą, galėjo jiems palikti tėvai, proseneliai ir kurie, tarsi lęšyje lūžęs saulės spindulys, išsiskleidė gana individualizuotame pavidale.

Į pateiktas interpretacijas aš pats žvelgiu kaip į lietuviams nebūdingą, gal net įžūlokai atrodantį žingsnį. Ne tik Vydūnas ir ne tik lenkų kilmės švietėjas (XIX a.) E. Gizevijus yra kalbėję apie lietuviams būdingą kuklumą, santūrumą, ypač save pristatant kitiems. Betgi apsidairę turime visas teises suformuluoti kad ir tokį klausimą: o kodėl mūsų artimiausi kaimynai taip lengvai, taip „nuostabiai“ net mūsų dienomis perrašinėja savo tautų ir valstybių istoriją? Ir neturi skrupulų „nusisavindami“ kitoms tautoms priklausančias asmenybes. Nenoriu leistis į platesnius tuo klausimu samprotavimus ir įrodymus. O jų surastume daug.

Pasikartodamas tvirtinu ir tvirtinsiu: man neįdomūs, nepriimtini tie mano tautiečiai, kurie nepraleis progos tavo adresu pakeiksnoti, „budria“ akimi aptikę tekste laisvesnių, nuo „faktografinės medžiagos“ nukrypstančių pamąstymų. Jiems tiesiai pasakysiu: aš neįrodinėju nei F. Dostojevskio, nei L. Tolstojaus lietuviškumo. Aš tik, sekdamas kitų liudijimais, bandau atsekti tas galimas, provizorines kraujagysles, kurios seniai apleido (o šiandien apleidinėja gal ir intensyviau) lietuvių tautos kūną.

Skaitytojui pateiksiu pluoštelį apibendrinimų, papildančių aukščiau pateiktas portretines apžvalgėles.

Tiek Fiodoras Dostojevskis, tiek ir Levas Tolstojus savo prigimtimi ir mąstysena buvo „šalia“ europinės civilizacijos. Ypač tai pasakytina apie Tolstojų. Šis rusų rašytojas-mąstytojas, regis, labiau nei minėtas jo amžininkas, nemėgo materializmu užsikrėtusios, blizgučius pamėgusios, rūmų manieras ir galias demonstruojančios europietiškosios civilizacijos – vos ne demonstratyviai jos šalinosi. Nors toji civilizacija, teisingiau išsireiškus, jos negatyvusis šleifas alsavo čia pat, Rusijoje… Jam, vėlgi skirtingai nuo F. Dostojevskio, buvo svetima ir panslavizmo idėja. Lygiai taip kaip buvo jam nepriimtina ir rusų tautos misija, kurios dėka būtų įliejama gyvybės į, kaip jam regėjosi, išsigimstantį Europos dvasinį gyvenimą. L. Tolstojus, priešingai savo plunksnos broliui (kurį tikrai gerbė), buvo abejingas netgi slavų tautų Balkanuose laisvinimui (su Rusijos pagalba) iš užsitęsusio turkų jungo.

Esama pagrindo manyti, kad abu rašytojai bus paveldėję dvasinį gamtojautos šauksmą; bus perpratę kosmologinę pasaulio tvarką; bendruomeninių saitų, kurių šerdį sudaro dorovės imperatyvai, būtinybę ir siekį. Juose alsavo atavizmas tos kultūros, tos civilizacijos, kuri buvo būdinga prabaltams, o taip pat ir „ikikrikščioniškiesiems“ slavams, prabaltų kultūros elementų perėmėjams ir jų tęsėjams. Prigimtinės gelmės liko. Liko „spurdanti“, inkaro prie ko nors prisišvartuoti ieškanti dvasia. Ji gimdė siekį ir rado galimybę susilieti su rusiškuoju superetnosu, su jo valstybine tvarka.

Pas abu kūrėjus labai akivaizdžiai pasireiškė vos ne absoliutaus teisingumo ir gal tokio pat absoliutaus žmonių sutarimo ilgesio, prasiveržusio literatūrine forma, vaizdai.

Įsilieję į Rusijos imperiją, jie rado labiau juos įkvepiančią erdvę, labiau juos suprantančią ir palaikančią auditoriją. Stačiatikių bažnyčia, skirtingai nuo katalikybės (kurią dar taip neseniai maskvėnai vadino lotynų tikėjimu), labiau akcentavo žmogaus dvasinį gyvenimą, individualizuotą Dievo suvokimą, Jo „paieškas savyje“… Įdomi detalė: Levas Tolstojus vietoj kovos su Blogiu iškelia Darnos ir Būties Rato visuotiniškumą, kosmologinę tvarką, kurioje pats Blogis kaip tos tvarkos elementas egzistuoja šalia Gėrio. Mąstytojas jų nesupriešina, kaip tai, pavyzdžiui, daro Romos katalikų religinė dogma. Jeigu hipotetiškai manome, kad L. Tolstojaus prosenelis buvo kilęs iš šiaurės Lietuvos, tai galime manyti ir apie tai, kad jis galėjo būti reformatų tikėjimo.

O štai Fiodoras Dostojevskis, iš tėvų paveldėjęs „katalikybės muštrą“, man regis, bus linkęs į aiškesnį kosminės tvarkos pradmenų supriešinimą. Jo kūriniuose virte verda Gėrio ir Blogio priešprieša, nuolatinė tų pradų kova ir jos atsispindėjimas žmonių santykiuose.

Ieškodami apibendrinimams spalvų, dėmesin priimkime ir tą aplinkybę, kad po Petro I ir Jekaterinos II reformų į Rusijos valstybės civilizacinio pajėgumo didinimą, šalia europietizuotos stiprios lenkų įtakos, plačiu srautu įsiliejo ir vokiečių bei prancūzų kultūrų poveikis. Tačiau Rusija savo imperines galias išskleidė ne Vakarų Europos kultūros, bet tai kultūrai svetimos stačiatikybės pagrindu. Todėl žmogaus dvasinių išgyvenimų akcentavimas, skirtingai nuo rafinuotą puošnumą pamėgusios Europos ir Romos katalikų bažnyčios, pasiliko vienas iš tų pamatinių stulpų, kuriuo tvirtai rėmėsi tos, savo galias sparčiai skleidusios imperijos mąstytojai.

Abu rašytojai kito kelio lyg ir neturėjo. Lenkiškumas jiems buvo svetimas, nepriimtinas. O lietuvybė, jos pirmapradė kultūra jiems buvo labai nutolusi, slėpėsi už horizonto. Pagaliau ir pačioje Lietuvoje savo galias demonstravo lenkų kultūros dvasia ir „pagonybės“ likučių niekinimas. Bet kažkas iš „lietuvių civilizacijos“ vis dėlto buvo likę… Priešingu atveju mes negalėtume suprasti to įdomaus fakto, kad abiejų rašytojų lietuvišką kilmę su neslepiamu pasididžiavimu įrodinėjo jų dukros, ypač Aimée Dostojevskaja. Neatmestina, kad tokias jų nuostatas sustiprino (gal pagimdė) bolševizmo nusiaubtos Rusijos vaizdai. Gal tai buvo prasiveržusi, nesutramdyta sunaikintų kilmingųjų luomo aimana? Kaip neatmestina ir prielaida, jog Dostojevskių giminė galėjo būti kilusi iš gudų. Bet čia mums svarbi ne ši „nereikšminga detalė“, bet pati pozicija, akcentuojanti lietuviškumą. Gudų ir rytų lietuvių prigimtinė kultūra, kultūrinės ir ypač politinės antropologijos bruožai buvo beveik tapatūs.

Tikėtina, kad grafaitė Aleksandra Tolstoj buvo skaičiusi tautietės A. Dostojevskajos knygą. Gal savo gyvenimo saulėlydyje irgi norėjo išsivaduoti, atsikratyti ją kankinusios paslapties – savotiškos naštos, kurią nešiojo visą brandų, sąmoningą gyvenimą. Apskritai, anais carų laikais prisipažinti kitakilmiais (kitataučiais) nebuvo naudinga. Nebent tuo drąsiausiai naudojosi Rusijoje įsikūrę vokiečiai. Bet ir pastarieji, prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, vos ne masiškai savo vokiškas pavardes keitė į rusiškas (panašiai kaip ir mūsų Landsbergiai savo vokišką pavardę buvo pasikeitę į Žemkalnį ir kuriam laikui prie jos „apsistoję“…).

Plėtojant šios apžvalgėlės apibendrinančią mintį, tenka tik pakartotinai, o kartu ir su tam tikru apgailestavimu pabrėžti: senųjų lietuvių ir jų artimiausių giminaičių prigimtinė kultūra buvo svetima miestų kultūra besiremiančiai civilizacijai. Greičiausiai ši aplinkybė galėjo prisidėti nulemdama tą liūdną faktą, kad nuo pat civilizuoto valstybingumo pradžios lietuviai nepasirūpino savo raštu, kuris būtų padėjęs plėtotis literatūrinei kalbai. Renesansas, Apšvietos amžius lietuvių kalbos raidos prasme „praėjo pro šalį“. Keista išimtimi atrodo Kristijono Donelaičio literatūrinis žygdarbis. Bet autorius, kaip ir jo apsišvietę gentainiai, išliko santūrus – jo kūryboje nerasime subtilių žmogaus jausmų pynės.

Tomis mintimis aš tenorėjau paaiškinti, kodėl lietuvių kilmės šviesuoliai šliedavosi prie kitų: rusų, lenkų, vokiečių… Jie nedisponavo prigimtinės kalbos išraiškos priemonėmis. Nes jų bent kiek išplėtotame pavidale ir nebuvo. Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, nuo pat pradžių apleidę gimtąją kalbą, tiems ir ankstesniems šviesuoliams atėmė ir auditoriją… Tuo tarpu F. Dostojevskio ir L. Tolstojaus kūrybai didelę įtaką galėjo turėti bizantiškoji krikščionybės atmaina. Ji, skirtingai nuo katalikų bažnyčios, aktyvino individualias žmogaus pastangas savianalizei, Dievo ieškojimui savyje ir pasaulyje, kuris jį supo… Suprantama, tuo pačiu aktyvino ir literatūrinės išraiškos priemones.

Levo Tolstojaus kūryboje daug dėmesio skiriama liaudžiai, jos veiksmams – kaip natūralios kultūros pasireiškimui. Epiniame romane „Karas ir taika“ su gilia filosofine mintimi ir literatūriniu išradingumu aprašyti rusų liaudies pasipriešinimo Napoleono invazijai vaizdai. Tokį pasipriešinimą galėjo gimdyti tik glaudūs bendruomeniniai ryšiai, ištikimybė savo protėvių žemei, istoriškai susiformavęs slavų nesitaikstymas su svetimaisiais ir, žinoma, žmonių dvasinio gyvenimo simboliai, signatūros, kurias teikė įsitvirtinusi, rusų savastimi tapusi rusakalbė stačiatikių bažnyčia. Visa tai išgyvendamas rašytojas negalėjo palikti tuometinės Rusijos pasipriešinimo vien kilmingųjų luomui, juolab kad pagal susiklosčiusią nelemtą praktiką kunigaikščiai ir bojarinai neieškojo, nenutiesinėjo bent kiek organiškesnių saitų su savo žemesniojo luomo broliais.

Kodėl įterpiau štai tokį minties pasažą? Jeigu rašytojas savo dukroms iš tiesų sako, kad jų šeimos linija eina iš lietuvių, tai kodėl nepatikėjus, kad dar nuo prosenelio laikų buvo užsilikę atšvaitai to siaubo, kurį nelaimingoji tauta, liaudis išgyveno siaučiant jos žemėse švedų, rusų, o taip pat ir „savųjų“, bet samdytų (iš pasviečių susirinkusiųjų) kariaunoms? Lietuvių liaudis tuomet tylėjo. Ji buvo per daug iškankinta ir per daug atskirta nuo valstybės. Santykiai su kilmingaisiais buvo susvetimėję; su polonizuota, lotynizuota katalikų bažnyčia – įtempti. Kitais žodžiais išsireiškus, lietuvių liaudis (gal išskyrus tik „kietasprandžius“ žemaičius) negalėjo būti patriotiška, nes viskas, kas vyko aplinkui, buvo ne tik svetima. Niekas pasipriešinimui sodiečių ir neagitavo. Nebuvo ir tų, kurie būtų sugebėję tą misiją nuoširdžiai atlikti. Kalbu apie tą laikotarpį, kai buvo „parceliuojama“ Abiejų Tautų Respublika.

Rašau taip, nes Levo Tolstojaus kūryboje, aukščiau įvardintoje jo epopėjoje, nesunku įžvelgti tam tikrą liaudies vaidmens mistifikavimo laipsnį. Pasaulį, karą su įsibrovėliais jis įsivaizdavo kitaip. Ir tas įsivaizdavimas buvo pamatuotas. Taigi, gal tam įsivaizdavimui, tam minties polėkiui kokį nors elementą rašytojas bus gavęs ir iš lietuvių liaudies, nuvarytos į užkaborius; nuo savo absoliutizmu apsvaigusių Lietuvos didikų ir tos valstybės valdovų? Tokių šaltinių galėjo turėti…

Fiodoras Dostojevskis savo dvasine jausena ir maštabine mąstysena buvo artimas Levui Tolstojui. Jis gal net geriau (kaip bajorijos atžala) suvokė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o paskui – ir Abiejų Tautų Respublika neturėjo aiškesnės, moralinėmis vertybėmis grįstos ideologijos. Kad valstybę tvarkę kilmingieji savo liaudį paliko merdėti dūminėse trobose. Kad Visatos, Gamtos gyvybingumo suvokimu grįsta jo protėvių kultūra, tos kultūros dėka nuo buities triukšmo pakylėta žmogaus būtis buvo pasmerkta merdėjimui, nunykimui. Greičiausiai jis manė, kad ir stačiatikių bažnyčia, šiaip jau žmogaus dvasinį gyvenimą akcentavusi išmaniau nei katalikybė, yra nepakankama būti ta ideologija, kuri eilinį valstybės pilietį pastatytų ne tik ant tvirtų kojų, bet ir užkeltų jį ant žirgo balno…

Remiantis socialinės bei kultūrinės genetikos bei antropologijos teiginiais, galima manyti, kad Fiodorą Dostojevskį tuo ar kitu pavidalu bus pasiekęs ir vakarinių baltų-žemaičių konflikto su LDK valdovais aidas. Pradedant Mindaugu (o gal ir anksčiau) ir baigiant Vytautu, manytina, kad žemaičiai priešinosi, konfliktavo ne tik dėl krikščionybės. Jiems tiesiog buvo nepriimtina prigimtinės kultūros išdavystė. Ją matė savo rytinių brolių surusėjime. Ją matė LDK valdovų nesugebėjime, o gal ir nenore tą kultūrą, tegu ir su krikščionybės pamušalu, bet drąsiau „įrašyti“ į Vakarų Europos civilizacijos vyksmą.

Taip rašau mąstydamas apie Fiodorą Dostojevskį – apie labai aiškų nuo katorgos metų jo posūkį į slavofiliją. Gal jis intuityviai, bet genialiai suvokė tą faktą, jog lietuviai, jų galybė išsisklaidė. Nes pateko į kelių ideologijų sūkurį, o savo pačių ideologijos taip ir nesukūrė, neįteisino. Rašytojas metėsi prie įsivaizduojamos ideologijos (ir ją kūrė), kurioje įžvelgė būtinybę ir perspektyvą. Toks suvokimas rašytoją galėjo pastūmėti ta kryptimi, kuri jo amžininkus, dabar bendratautiečius burtų į stipresnę ir karingesnę, nei stačiatikybė, bendriją. Į panslaviškąjį superetnosą.

Užslopintos LDK dvasios bei didybės likučiai, kaip genetinis paveldas, F. Dostojevskio sieloje ir prote sukibirkščiavo palyginus staiga atsiradusia jėga. Tikėtina, kad pro jo protėviams uždėtą katalikybės bei polonizacijos šydą, o pas rusus – po stačiatikybės užmesta skraiste tebealsavo anoji prigimtinė kultūra, praradusi turėtą civilizacinį vaidmenį. Na, o dabar plačiai išsidriekusi Rusijos imperija, jo manymu, privalanti, pasinaudodama anos kultūros elementais, aktyviau pinti savos ideologijos tinklą, kuris individui teiktų daugiau dorovinės bei psichinės energijos…

Abu rašytojai – genijai: ir Levas Tolstojus, ir Fiodoras Dostojevskis – vienas kitą papildo savo išgyvenimais ir savo filosofine mintimi. Gal jie nejučiomis iš savo tėvų ir prosenelių kultūros buvo perėmę tai, ko, regis, taip buvo „stokota“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Toje imperijoje, kuri buvo „stebuklingai“ iš istorijos ūkų išnirusi, o paskui audringų istorijos bangų nugramzdinta į užmaršties gelmes… Abu jie, kaip tikėtina – LDK ainiai, greičiausiai išgyveno kančią. Gal jiems patiems net nesuprantamą. Kančią dėl kartu su LDK nugrimzdusios, neabejotinai iškilia buvusios dvasinės kultūros. Manyčiau, kad toji kančia, kuri judviejų išreikšta ir grožinės literatūros, ir aiškiai išsakytos filosofinės minties formomis, buvo genialiai, žinoma, netiesiogiai, nusakytos LDK ir lietuvių tautos nunykimo pamatinės priežastys, jų suirimo pasekmės. Tos pasekmės atsispindėjo savaip sufilosofintoje žmogaus būtyje, jo santykyje su Gamta, su pasauliu, su kitais…

Praradus prigimtinę tapatybę ir įgyjant naują (o tai gali trukti šimtmečius), asmuo išgyvena dažnai jam pačiam nesuvokiamą vidinę įtampą, sudramatintą būvį. Jo rezultatai būna labai įvairūs: nuo politinių savo tautos išdavysčių iki kūrybinių aukštumų. Vėlgi prisiminkime, kad ir karaliaus Mindaugo vyriausiojo sūnaus Vaišvilko elgseną… Vargu ar tikslinga tos dramos rezultatus kaip nors gretinti: vieną – sureikšminant, o kitą – sumenkinant. Bet žinome: būna, kai prigimtinės tapatybės gimdomas sielos šauksmas užslopinamas taikant griežčiausias priemones.

Būna, kai tas šauksmas, persipynęs su naująją tapatybę skatinančiomis, įtvirtinančiomis aplinkybėmis, pasireiškia stebinančia (netgi kitų atvirą pavydą sukeliančia) kūrybine ugnimi. Gimdo nestandartinę, išradingesnę pasaulio ir žmogaus, kaip individo, regą. Tokius atvejus visi gerai žinome. Užtenka paskaityti įžymesnių pasaulio rašytojų kūrinius… Tie atvejai labai ženkliai yra pagausinę ir tebegausina žmonijos dvasinį kapitalą, o taip pat ir technologijomis grįstos civilizacijos laimėjimus. Šiuo atveju prisimintini kad ir žydų tautybės asmenybių atvejai.

Niekas iš nieko neatsiranda ir niekas niekur be pasekmių nedingsta – berods, taip byloja pamatinis Būties filosofijos principas. Socialiniam pasauliui šis principas labiausiai taikytinas. Čia veikia nupinti tinklai ir tinklainės, kur vienos gijos palietimas virpesiais atsišaukia visam tinklui. Arba, panašiai kaip kalnuose garsas, atsimušęs į uolą, – gali sugrįžti atgal ir sukelti riedulių griūtį…

Šią apžvalgą užbaigsiu mane patį (kaip ir daugelį kitų) kankinančiu klausimu.

Visuomenės gyvybingumą palaiko jos prigimtyje kunkuliuojantys, nuolat atsinaujinantys prieštaravimai. Žmonijos europietiškoji, „vakarietiškoji“ atmaina, atrodo, pasiekė itin aukštą politinio, kultūrinio ir net psichologinio integralumo laipsnį. Karinių konfliktų grėsmė tarsi ir nuščiuvo. Bet įvairaus masto prieštaravimų, konfliktų ir nesusipratimų yra. Ir – jų bus. Nekalbu apie ekonomikos, verslo pasaulį. Mąstau apie tai, kad ir toliau (kaip chroniška sloga) išlieka nesusipratimai dėl įtakų nacionalinėse kultūrose, tautinėse tapatybėse. Tarp jų – kokiais kriterijais remiantis dalintis skirtingų kultūrų, skirtingų tautinių tapatybių sandūrose užgimusias ir išugdytas asmenybes? Ir, aplamai, ar tikslinga tarp savęs (t. y. tarp tautų) jas dalintis? O jeigu taip, tai vardan kokių tikslų? Tik, Dieve mano, nesuveskime tokių tikslų į tautinį, juolab šovinistinį egoizmą. Gal supraskime juos, tuos tikslus, kaip padedančius savyje integruotis socialinės organizacijos mazgams, kurie sustiprina, susaisto ir nuo visada plintančio negatyvo saugo visetą – pasaulio visuomenę.

Prabilau, nors ir netiesiogiai, apie visuotinį, kosmologinį įvairovės išsaugojimo ir tęstinumo dėsnį. Jis privalomas ne tik gamtai, bet ir socialiniam pasauliui. Telieka mums pripažinti: čia veikia abi priešpriešinės linijos. Globalizmo, „makdonaldizacijos“ – visko suvienodinimo linija, ir – teritorinės, kultūrinės tapatybės išsaugojimo ir tęstinumo linija. O šiaip, jų viduryje būna pilkoji, inertiškoji „medžiaga“, kuri, priklausomai nuo aplinkybių, šliejasi tai prie pirmos, tai prie antros linijos.

Vis dėlto „amžinasis variklis“ egzistuoja! Jis nuolat ir nuolat gimdo kinetinę (visuomenę, žmoniją keičiančią) energiją…   

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: profesorius Romualdas Grigas, monografijos „Lietuvių tautos išlikimo drama“ autorius.

(Bus daugiau)

2014.06.20; 07:20