Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( I )

1. Nenugalėtos viduramžių Lietuvos fenomenas

Atidesnis žvilgsnis į viduramžių Lietuvos istoriją verčia susimąstyti, ar įmanoma vien tiktai karine žemaičių ir lietuvių galia paaiškinti, kodėl pagonys lietuviškose teritorijose taip ir nepasidavė svetimšalių riteriams ir jų per jėgą peršamam Dievui.

Maža to – tolimesnė istorija pademonstravo visą Vakarų Europą pribloškusius įvykius. Turiu galvoje ne tik vokiečių ordino ir kviestinių riterių kariuomenės sutriuškinimą Žalgirio mūšyje 1410 m., bet ir neįtikėtiną viduramžių Vakarų sąmonei 1566 m. įvykį.

Tais metais Gardino seime nusilpusi ir nebepajėgianti kariauti Livonijos valstybė, kurią sudarė ir mūsų aptartas vienuolių riterių ordinas, ir Rygos miestas, ir 4 vyskupai su visais savo vasalais – riteriais, bajorais bei miestais, pasiprašė Lietuvos globos ir pagal sutartį tapo Lietuvos provincija su kunigaikštystės titulu.

Tokios košmariškos ateities turbūt net siaubingiausiame sapne nesapnavo XIII a. riteriai ir dvasininkai, vykdę Marijos žemės (dabartinės Latvijos ir Estijos) užkariavimus ir jėga pakrikštytų pagonių krašto dalybas.

Ką mums tai sako?

Akivaizdu, kad žemaičiai ir lietuviai jau XIII a. turėjo patikimą, gerai ginkluotą riteriją, mobilią kavaleriją, kurios paslaugomis naudojosi ir krikščionys lenkai. Antroji išvada taipogi akivaizdi: žemaičių ir lietuvių riteriai kartu su šauktiniais pėstininkais sudarė efektingą karinę jėgą, kurios nepajėgė pralaužti kariniai germanų ordinai ir kviestiniai Vakarų riteriai nei XIII a., nei kada nors vėliau.

Tačiau karinė senovės Lietuvos galia nėra tik karo technikos dalykas. Nenugalėtos viduramžių Lietuvos fenomenas neišvengiamai turėjo ir gilesnes tautos dvasinių jėgų šaknis, kažkokias ypatingas tautos stiprybės šaknis, kurių dažnai nematome ir net nemokame įvardinti.

Ar mums nedera bent literatūros istorijos puslapiuose pamąstyti apie dvasines tautos jėgas, juolab kad visi seniausios lietuvių literatūros kūriniai vienaip ar kitaip yra susiję su tikyba. Rašytojai šiuo klausimu gali pasakyti daug daugiau negu politiniai istorikai, kuriems pagal profesiją tiesiog neleistina gilintis į mistinius tautos gyvenimo klodus.

2. Lietuviškas kraštas – tautos gynėjas?

Pirmiausia prisiminkim visiems žinomą ir daugelio rašytojų bei poetų svarstomą ypatingą miškų vaidmenį lietuvių gyvenime.

Vien išoriškai pažiūrėjus, galima pastebėti, kad miškas, tarsi koks istorijos veikėjas, tampa senovės Lietuvos gynėjas. Šiuo požiūriu daugelis metraštininkų ir istorikų pamini priešui neįžengiamas girias. Bene gražiausiai lietuvių literatūroje S. Daukanto aprašytos Lietuvos ir Žemaitijos tankios ir nepraeinamos girios iš tikro ne kartą gynė taikius žemdirbius nuo atėjūnų kariaunų. S. Daukantas bene pirmasis talentingai aprašė, kaip senovės Lietuvos girios

be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo, […] keleivis, keliaudamas vilkų ir meškų suletentu (išmintu) taku keliavo, nesgi vieškelio tenai nebuvo; perskyra tarp dienos ir nakties tenumanė nuo bičių gaudesio, šovose (drevėse) siuvančių ar po medžių žiedus ūžiančių; dieną saulės, o naktį žvaigždės ir delčios pro lapus neregėjo, nesgi visur tenai amžina naktis viešpatavo; [rudenį] lapui iškritus ar žiemą keleiviai nuo žvaigždžių kelią tesekė, nesgi paklydusiam upeliai ir žvaigždės vadovu tebuvo. Jau pragyvenus tenai, nuo gaidžio ar šunies balso (pagal balsą) namus savo tegalėjo atsekti […]. Žmogus su gyvuliu niekaip negalėjo įeiti, nesgi, kaip sakiau, nė kokio kelio nebuvo; todėl žiemos laiku šunis užkinkę važinėjos upeliais, nuo ko tuo senu įpratimu šiandien dar ankštą kelelį per girią šunkeliu vadina: kaipogi jų šunys it kumeliai dar kudloti ir kelią namo sekė, ir nuo žvėrių patį keliautoją gyniojo (op. cit., p. 424–425).

Dėl to S. Daukantas pritarė viduramžių svetimšaliams, kurie tvirtino, kad Lietuvos girios lietuvius nuo priešų gynė: kaip „kitas tautas pilys, kalnai ir jūros nuo neprietelių gyniojo, taip žemaičius ir kalnėnus, arba aukštaičius, traškančios girios ir versmės dangavo“ (op. cit., p. 428).

Bet ar vien tik savo fizine galia ir tankme gynė lietuvius senovės Lietuvos girios?

Pastaroji mintis su klaustuku ir begaliniais atsakymais tarsi kiaurai perveria visą lietuvių rašytos literatūros istoriją nuo S. Daukanto istorinių veikalų iki Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“, nuo Vinco Pietario romano „Algimantas“ iki išeivijoje sukurto įspūdingiausio pokarinio lietuviško romano – Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“, nuo išeivijoje sukurtos Juozo Kralikausko romanų tetralogijos apie viduramžių Lietuvą iki skaitomiausios XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės (1961–2007) prisipažinimų: „taip, esu miesto vaikas, ir bent jau paauglystėje bei jaunystėje tuo labai didžiavausi. Tačiau nuo pat vaikystės vasaras leisdavau senelio statytoje vasarvietėje netoli Vilniaus – Turniškėse.

Tam tikru „hipiavimo“ periodu man išties atrodė tiesiog būtina laiką leisti ant miesto grindinio, tuomet vasarnamio vengiau kaip velnias kryžiaus. Tačiau visais kitais gyvenimo tarpsniais kiekvieni metai suskildavo tarsi į dvi dalis: miestiškąją ir „miškinę“. Kartais pajuokauju, kad kaip koks caras ar Dalai Lama turiu dvi rezidencijas: Žiemos ir Vasaros. Taigi vėlyvas ruduo ir žiema man yra susiję su miestu, kultūriniu gyvenimu, savotiškais bohemos ritualais, nervingumu, nerimu, stresais, o pavasaris ir vasara – labiau pavaldūs gamtos ritmui. Tai yra ne tik atokvėpio, atgaivos, atsipalaidavimo metas, bet ir laikas, kuomet „vidinės baterijos“ pripildomos saulės šviesos, žalumos, medžių šlamesio, paukščių čiulbesio ir kitų nuostabių dalykų. Miestų, net ir pačių įspūdingiausių, tokių kaip Niujorkas ar Paryžius, teikiami įspūdžiai dažniausiai yra labiau paviršutiniški, o gamtos grožio ir didybės teikiamas penas sugula sieloje, nusėda giliai pasąmonėje, o paskui savo ruožtu maitina kūrybą kaip gyvybingas, niekada neišsenkantis šaltinis.“ ^[1]

Įsidėmėtina, kad būtent rašytojai, tie jautriausieji tautos būties pulso ir dvasios galių ieškotojai, visais laikais nuolatos fiksuoja ir iškelia „lietuvį globojančios girios“ vaidmenį tiek istorijoje, tiek kasdienėje egzistencijoje. Politinėse Lietuvos istorijose apie tai nerasime ryškesnės pastraipos, bet mūsų literatūros istorija persmelkta tokiomis nuojautomis ir pranašystėmis, artėjančiomis prie religinių praregėjimų.

Jau ankstesniame savo veikale „Istorija žemaitiška“ (1838), bylodamas į priešiškame pasaulyje prabundančią intelektinei saviraiškai tautą, S. Daukantas teigė pažangiausių ano meto vokiečių filosofų Herderio, Humbolto ir kt. idėją apie unikalią tautos būtį bei saviraišką.

Kiekvienas žino, – rašė jis, – jog tautos, gyvendamos vienoje vietoje nuo neatmenamų amžių, taip tenai išsiveria, jog kalnai, upės, lieknai ir visas kraštas, kuriame žmonės ir jų dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikyba sukibę, bet su žmogaus būdu taip stipriai suaugę, jog tenai kas žemingas, o kas dievingas yra, nebegali išskirti. Kas kitose tautose, tas pats nutiko su lietuviais, kalnėnais ir žemaičiais.^[2]

Visoje lietuvių literatūros istorijoje galime įžvelgti panašias pastangas ne tik meniškai įamžinti, bet ir teoriškai nusakyti dvasinį lietuvio ryšį su Lietuva, neretai formuluotą kaip apskritai pirmapradį žmogaus ryšį su necivilizuota gamta. J. Ivanauskaitė savo anksti nutrūkusio gyvenimo saulėlydyje jautė ir sakė, „kad kuo toliau, tuo labiau gamta, miškas man tampa „pirmine“, taigi, esmine, o miestas – tik „antrine“ tikrove. Vis dažniau atrodo, kad savo kūnu jaučiu, kaip auga medis, kaip iš žemės dygsta koks augalėlis ar mokosi skraidyti mažas paukščiukas.

Būtent gamta suteikia pačias stipriausias būties pilnatvės, palaimos akimirkas, bet taip pat apdovanoja giliu, nors skaidriu liūdesiu, kad mūsų gyvenimas toks trumpas, ir turbūt vienintelis. Jau senokai dideles ir triukšmingas menininkų kompanijas mielai iškeičiu į tylią, bet iškalbingą medžių draugiją. Man rodos, kad savo prigimtimi esu tikra panteistė, nes gamtoje Dievo artumą jaučiu daug stipriau, nei bet kokioje kitoje šventovėje ar bažnyčioje. Būna akimirkų, kai kiekvienas medžio kamienas, lapas ar menkutis žolynėlis atrodo prisipildęs Dievo galybės, netikiu, kad mieste būtų įmanoma kažką panašaus patirti. Gamtoje man gera ir vėl pasijusti visumos dalimi, iš suardytos ir suskaldytos XXI a. realybės tarsi vėl sugrįžti į Pradžių Pradžią, kai pasaulis buvo vieningas ir vientisas. O juk tai kaip tik ir yra rojaus, kadaise mūsų prarastojo rojaus, būsena“ (ibidem).

Kodėl cituoju XXI a. lietuvių rašytojos tekstą knygoje apie seniausiąją XIII a. lietuvių literatūrą?

Tik todėl, kad rūpi giluminės lietuvių literatūros istorijos prasmės ir gijos, nusidriekiančios per visus čia bent punktyru sujungtus dešimtmečius (nuo 1838 m. iki 2005 m.), nors dar svarbesnis tikslas – atsekti tas pačias gijas XIII šimtmečio lietuvių mąstysenoje ir jausenoje. Tad Gerbiamą skaitytoją prašau apsišarvuoti kantrybe, o atpildas už ekskursą į žmogaus ir protėvių žemės sąryšio mistiką, tikiuosi, bus giluminės tiesos kruopelės, kurios paprastai išnyksta ar lieka išmestos iš Lietuvos politinės ar valstybinės istorijos studijų ir vadovėlių.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.02.20