Europos Humanitarinio Universiteto (EHU) Socialinių ir politikos mokslų departamento direktorius Virgis VALENTINAVIČIUS atsako į Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimus.
Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog Lietuva pasidžiaugti ramybe šiuo metu negali. Užtektinai daug politinių grumtynių, nesusipratimų, natūraliai ir dirbtinai eskaluojamų skandalų. Kas atsitiko?
Atsakyti į klausimą, kas dabar dedasi Lietuvoje, – paprasta. Artėja Prezidento rinkimai. Politinis šurmulys tokiais atvejais neišvengiamas. Tik šių prezidentinių rinkimų ypatumas toks, kad rinkimų rezultatai aiškūs jau dabar. Dalia Grybauskaitė turėtų įtikinamai laimėti. Intriga tik dėl vieno niuanso – laimės pirmąjame ar antrąjame ture. D.Grybauskaitės atotrūkis nuo kitų kandidatų per didelis, kad būtų įmanomi netikėtumai.
Vienintelis konkuruoti su Dalia Grybauskaite galėjo premjeras Algirdas Butkevičius. Bet socialdemokratų lyderis pasvėrė visus „už“ ir „prieš“, ir tiesiog nepanorėjo rungtyniauti. Pralošti rinkimus – menkas malonumas. Akivaizdu, jog rinkimus pralošęs politikas populiarumo daugiau tikrai neįgauna.
Bet jei Prezidento rinkimų rezultatai žinomi iš anksto, jie tampa puikia platforma siekti gerų rezultatų kituose rinkimuose. Omenyje turiu Europos Parlamento rinkimus. Daugelis intrigų, kurios šiuo metu kurpiamos, labiau nukreiptos ne į prezidentinius, bet į Europos Parlamento rinkimus.
Akivaizdu ir tai, jog destruktyvių jėgų užtenka tiek Lietuvos viduje, tiek ir už Lietuvos sienų. Rinkimai – puiki galimybė toms destruktyvioms jėgoms suaktyvėti. Dabar šį aktyvėjimą ir matome.
Vienas iš tokių pavyzdžių – Seimo pirmininkės laikysena?
Matome užtektinai nemalonių grimasų. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė – vientisa politinė grimasa. Nuo pat pirmosios buvimo šiame poste dienos. Rinkiminė kampanija tuos nesusipratimus tiesiog išryškina. Todėl pasigirti aukštu politiniu lygiu, omenyje turint L.Graužinienės atvejį, – negalime.
Nepamirškime ir aplinkybės, jog L.Graužinienė – Darbo partijos atstovė. Viešojoje erdvėje egzistuoja įairiausių sąmokslo teorijų. Viena iš jų byloja, jog Rusija norėtų turėti Lietuvoje tokių politikų, kurie lietuvius kompromituotų. Šią užduotį šiandien sėkmingai atlieka Seimo pirmininkė. Kaip, beje, ir visa Darbo partija.
Kita vertus, šie rinkimai bus greičiausiai paskutiniai, kai Darbo partija dar gali tikėtis laimėti vietų Seime, tegul pasitelkdama į pagalbą ir pačius grubiausius skandalus.
Baudžiamoji byla, iškelta Darbo partijai, – artėja į pabaigą. Žinoma, gėda valstybei, kad ji nesugebėjo žymiai greičiau išnarplioti šios bylos. Ir vis dėlto geriau vėliau negu niekad. Čia labai talkina principinga Prezidentės laikysena. Prezidentė elgiasi teisingai, bylodama, jog Darbo partija nėra normali partija.
Kas ką besakytų, o Darbo partija – išsikvėpusi, pavargusi. Ir pats Viktoras Uspaskichas pavargęs, jau nebedemonstruoja įprasto pasitikėjimo savo jėgomis. Gyvybingumo nerodo ir pati partija, jei po savo sparnu priglaudžia tokius politikus kaip Artūras Paulauskas ar Gediminas Vagnorius. Šių politikų įtaka užgeso dar prieš keletą kadencijų. Tad gretų papildymas būtent tokiais veikėjais skelbia, jog Darbo partija nepajėgs ilgai išsilaikyti kaip parlamentinė jėga.
Kad Prezidento rinkimuose nebus intrigos, nėra geras dalykas?
Žinia, jog D.Grybauskaitė neturi realių konkurentų, byloja prastą Lietuvos situaciją. Bet kokiai valstybei geriau, kai dėl Prezidento posto grumiasi bent jau keli maždaug lygiaverčiai kandidatai. Lietuvai būtų žymiai geriau, jei D.Grybauskaitė būtų turėjusi rimtų oponentų, bet jų paprasčiausiai nėra.
Kas ir kodėl eskaluoja skandalą, kilusį dėl neva slaptos pažymos paviešinimo?
Skandalas, kilęs dėl VSD pažymos, taip pat liudija, kad destrukcijos prieš rinkimus matysime daugiau, negu teigiamų veiksmų. Politologas Kęstutis Girnius visiškai teisus – čia audra stiklinėje. Iš piršto laužtas skandalas. Labai keista matyti, kaip, sakykim, A.Paulauskas, kurio kaip Seimo pirmininko kadaise atsikratė visos parlamentinės jėgos, nes joms buvo atsibodęs jo pomėgis manipuliuoti kompromituojančia ir operatyvine medžiaga, – dabar labai garsiai kalba apie teisėtumą, principingumą, sąžininumą. A.Paulausko apeliacijos į padorumą ir sąžiningumą atrodo ne tiek juokingai, kiek graudžiai.
Su slaptąja pažyma susijęs skandalas išryškino ir mūsų įstatymų spragas. Valstybės vadovė gauna medžiagos, kuri svarbi šalies likimui, kurią reikėtų kuo plačiau paskleisti, bet Prezidentė neturi jokių teisinių galimybių apie tai viešai prabilti. Prezidentės patarėja Daiva Ulbinaitė, mano įsitikinimu, pasielgė teisingai. Aš jos vietoje būčiau pasielgęs lygiai taip pat. Kodėl mes privalome saugoti Rusijos paslaptis? Ir kodėl Lietuvos VSD įpareigotas saugoti Rusijos paslaptis net įstatymiškai?
Estijoje – viskas kitaip?
Niekaip nesuprantu, kodėl Lietuva nenuėjo tuo keliu, kuriuo eina mūsų šiauriniai kaimynai estai? Estijos slaptosios tarnybos rengia viešas spaudos konferencijas ir jų metu, pavyzdžiui, paskelbia, kad Edgaras Saavisaras rinkiminės kampanijos metu buvo finansuojamas iš rusiškų šaltinių. Po tokio Estijos saugumo viešo pareiškimo visiems aišku, kokios jėgos rėmė E.Saavisaro kandidatūrą.
Taip, dėl tos slaptos pažymos rimtumo galima ginčytis. Ir vis dėlto politikai turi spręsti, ką daryti su tokiomis svarbiomis pažymomis – jas slėpti ar paskelbti viešai. Kodėl teisė slaptumo grifus dėlioti paliekama tik VSD, kuris yra ne politinė, bet techninė organizacija? Kodėl politikai neturi teisės spręsti, kada visuomenę reikia informuoti apie kylančias grėsmes?
Juolab kad vėliau slaptumo grifai kaitaliojami nuo visiškai slaptų iki labiau viešų. Slaptųjų grifų dėliojimas – beprasmis užsiėmimas. Prezidento rikimų išakarėse toks nesusipratimas įgauna specifinių neigiamų atspalvių, kuriuos mūsų nedraugai visomis išgalėmis bando išnaudoti savo reikmėms. Tik pamanyk, Prezidentė neatėjo į apklausą. Tik pamanyk, Prezidentė griauna teisinės valstybės pamatus!
Nieko panašaus. Juokiamės patys iš savęs. Gal nuo šiol Prezidentę kviesime ir į apklausas, jei kas nors neleistinoje vietoje perėjo gatvę, o Prezidentės limuzinas tuo metu važiavo netoliese? O jei neduos parodymų, šauksime jai apkaltą? Apsimesdami tokiais teisuoliais galime įklimpti labai giliai.
Panašių istorijų greičiausiai bus ir daugiau. Bet kiek anoji pusė tuos skandalus eskaluotų ,nemanau, kad Prezidentės populiarumas, naudojant tokias priemones, galėtų būti sumažintas iki pavojingos ribos, kai kyla grėsmė pergalei prezidento rinkimuose. Prieš D.Grybauskaitę nukreipti triukai tokie primityvūs, dirbtini, kad, drįstu manyti, jie ne tik Prezidentei nekenkia, bet atneša jai naudos. Visuomenė pamato, kas rūpinasi strateginiais šalies reikalais, o kas – tik drumsčia vandenį. Kaltinti Prezidentę, esą ji ne į tą stalčių padėjo dokumentą, – juokinga.
Lietuvos visuomenė, man regis, suvokia, kas kuo kvepia. Oponentai jau nebežino, ko griebtis. Iš maišo traukiamos net senos, nuvalkiotos istorijos. Be abejo, D.Grybauskaitė padarė klaidų. FNTT skandalas, kai abejotinos reputacijos VRM ministras iš šios institucijos postų atleido du vadovus, o Prezidentė tam pritarė, – jos klaida. Dabar šią istoriją ir vėl mėginama atgaivinti. Bet šis skandalas nūnai įgauna visai kitokias spalvas. Prezidentė lengviausiai apsigintų pripažindama, kad suklydo. Bet jos toks charakteris, jog prisipažinimų suklydus sunku tikėtis.
Ką byloja intriga dėl euro įvedimo? Valdančioji koalicija jau nebenori euro?
Labai pavojingai klostosi istorijos dėl euro įvedimo. Akivaizdu, jog L.Graužinienė, kritikuodama sprendimą įsivesti eurą, bando atkreipti rinkėjų dėmesį stiprinant Darbo partijos šanus laimėti EP rinkimus. Neatmestina versija, kad L.Graužinienė Prezidento rinkimuose lemiamu momentu pakeis A.Paulauską. Tokia rokiruotė įmanoma.
Bet politinės intrigos dėl euro ateities – pavojingos. Tai – labai rimtas klausimas. Anksčiau valdančioji koalicija tvirtino, jog eurą būtina įsivesti, dabar keičia nuomonę, esą 2015-aisiais euro Lietuva neturės. Po Prezidento rinkimų gali susidaryti kebli padėtis. Vienas dalykas, kai ginčijamasi, keliais litais būtina pakelti minimalią algą, visai kas kita, kai kvestionuojami pamatiniai uždaviniai. Euro įvedimas priskirtinas būtent strateginiams uždaviniams.
Po Prezidento rinkimų, jei diskusija dėl euro įvedimo – neįvedimo vis dar nenutils, įmanoma, jog iškils abejonės, ar valdančioji koalicija nusipelnė būti valdžioje. Briuselis su Strasbūru atidžiai seka Lietuvos žingsnius dėl euro įvedimo. Euro įvedimas – ne mažiau atsakingas reikalas nei Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai. Jei ši Vyriausybė parodys savo neįgalumą įvesti eurą, tai gali būti rimtas pagrindas pradėti diskusijas dėl vaivorykštinės koalicijos, kurią sudarytų socialdemokratai ir konservatoriai, o Pakso ir Uspaskicho partijos pasitrauktų į opoziciją.
Kol kas Premjero Algirdo Butkevičaus retorika dėl euro įvedimo – teisinga. Bet mes visi puikiai žinome jo pomėgį keisti pažiūras. Kartu aštri antikonservatoriška A.Butkevičiaus laikysena byloja, kad jis žaidžia ne itin garbingai ir išmintingai. A.Butkevičius puikiai žino, kokiomis sunkiomis sąlygomis teko dirbti konservatoriams.
Kiekvienas, tuomet atsidūręs valdžioje, būtų pasielgęs labai panašiai, kaip elgėsi A.Kubiliaus Ministrų kabinetas. Tad A.Butkevičius ne itin garbingai elgiasi, naudodamasis konservatorių darbo vaisiais – atsigaunančia ekonomika – auginant savo partijos populiarumą ir tuo pačiu grubiai koneveikdamas savo pirmtakus.
Padėkų niekas nesitiki. Politika – žaidimas, kai oponentas išnaudoja kiekvieną tavo klaidelę. Tačiau grubiai dergti savo pirmtakų, kuriems teko plušėti labai sudėtingomis sąlygomis, – nederėtų. Tonas galėtų būti kiek atsargesnis jau vien pragmatiškais sumetimais. Dar nežinia, kaip susiklostys politinė mozaika po Prezidento rinkimų, gal A.Butkevičiui teks ieškoti konservatorių paramos formuojant vaivorykštinę koalciją, todėl deginti tiltus nesutaikoma retorika – neišmintinga.
Ar galima tvirtinti, jog Dalios Grybauskaitės kandidatūra – nepriimtina Kremliui?
Remiantis tuo, ką matome politinėje erdvėje, – labai panašu. Tiesa, D.Grybauskaitė daug kam nepatogi. Jos asmenybė užtektinai kampuota. Bet Lietuvos rinkėjai mato arba bent jau turi matyti, kad D.Grybauskaitės politika – veiksminga. Prezidentė yra padariusi klaidų. Viena iš jos tipiškų kadencijos pradžios klaidų – kai nevyko pas JAV prezidentą Baraką Obamą kviestinių pietų.
Tiesa, reikia pripažinti, kad ji mokosi ir jau daug ko išmoko. Pirmiaisiais prezidentavimo metais pasitaikydavo nesusipratimų. Bet Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai ištempė būtent D.Grybauskaitė ir dar keletas ministrų. Pavyzdžiui, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Visuomenė jaučia, kas iš politikų rūpinasi vien savo kailiu, o kuriam rūpi dar ir valstybės reikalai.
Taigi Prezidentė išmoko racionaliau dirbti ir su Seimu, ir su Vyrausybe. Ji tapo visaverte ir kompetetinga žaidėja. Jau vien dėl šios aplinkybės Lietuvai pasisekė, kad aukščiausiuose valdžios sluoksniuose mes turime tokią politikę. Su vis aiškesniu Lietuvos strateginių poreikių suvokimu. Todėl nedera stebėtis, kodėl ji Rusijai nepriimtina. Rusijai būtų naudingiau, jei Lietuvos politikai nesuvoktų strateginių šalies poreikių. Rusija norėtų, kad Lietuvos politika būtų kuo kvailesnė ir primityvesnė.
Kaip Jūs vertinate Lietuvoje kilusį entuziazmą dėl referendumų?
Referendumai Lietuvoje šaukiami tada, kai reikia sužlugdyti kokią nors rimtą misiją. Kadaise A.Paulauskas šaukė referendumą dėl narystės Šiaurės Atlanto aljanse. Nepaisant gražių žodžių tikslas buvo aiškus – sužlugdyti stojimą į NATO.
Tokie pat tikslai buvo tuomet, kai rengtas referendumas, ar Lietuvai reikalinga naujoji AE. Neva būtina pasiklausti visuomenės nuomonės. O iš tiesų siekta, kad mes atsisakytume strategiškai svarbaus objekto. Paskutiniojo referendumo pagalba siekiama pakirsti Lietuvos pasitikėjimą ES ir tuo pačiu sumenkinti ES vadovų pasitikėjimą Lietuvos politika.
Antroji priežastis, kodėl šaukiami referendumai, – tai noras bet kokia kaina įgyti populiarumo. Kai kurie referendumuose dalyvaujantys siekia vien trumpalaikės politinės naudos. Jų laikysena – ciniška. Jiems nusispjauti, kad referendumas kenkia valstybės stabilumui, jiems svarbiausia, kad referendumo metu jie bus bent šiek tiek labiau matomi ir, tikėtina, sulauks šiek tiek daugiau populiarumo. Sakykim, gaji nuomonė, jog referendumas padidins dalyvaujančių EP rinkimuose balsuotojų skaičių, ir tai padės iškovoti vienu kitu mandatu daugiau.
Todėl ir sakau, jog skatinimas rengti referendumus nėra sąžiningas. Referendumai dažnai tampa politinių manipuliacijų įrankiu. Esu tikras, kad jei kartelę nuleisme iki būtinų 100 tūkst. parašų, manipuliacijų visuomenės nuomone tik padaugės. Šis Seimas privalo parodyti principingą požiūrį į akivaizdžiai destruktyvius veiksmus. Pastarasis referendumas labai panašus į įstatyminę iniciatyvą, kurios pagalba norėta įteisinti Seimo narių atšaukimo mechanizmą. O jei būtų įteisinta nuostata, leidžianti atšaukti parlamento narius, ji pakirstų normaliai veikiančios parlamentinės sistemos darbą.
Kas yra tikrieji referendumo dėl žemės pardavimo – nepardavimo užsieniečiams iniciatoriai?
Rengiant referendumą, ar galima parduoti žemę užsieniečiams iš ES šalių, ir vėl spekuliuota šventais lietuvių jausmais, lietuvių naivumu bei lietuvių prisirišimu prie gimtosios žemės. Noras rengti referendumus sustiprėjo pavykus surengti referendumą dėl Visagino AE reikalingumo – nereikalingumo.
Vienu iš aktyvesnių pastarųjų referendumų veiksnių tampa Valstiečių partijos lyderis ir savininkas Ramūnas Karbauskis. Jis vis labiau įsijaučia į lietuviškojo oligarcho vaidmenį a la Uspaskichas. R.Karbauskis yra vienas iš dešimties turtingiausių Lietuvos verslininkų. „Veido“ surengtoje apklausoje jo turtas įvertintas 450 mlj. litų. Vieša paslaptis, kad jis yra vienas iš stambiausių žemvaldžių Lietuvoje, nepaisant limitų, skelbiančių, kiek galima valdyti žemės.
Kaip ir V.Uspaskichas šis verslininkas savo partijos veiklą, atrodo, pradeda tvarkyti remdamasis ne politiniais, o verslo pagrindais. Jau vien tai, kad valstiečių partija tapo ir Žaliąja partija, – daugiau negu keista. Mat ES šalyse tokios draugystės – neįmanomos. Normaliose šalyse fermeriai su gamtosaugininkais konfliktuoja, pykstasi. O Lietuvoje – jungiasi į vieną darinį.
Nereikia pamiršti, jog R.Karbauskis turi rimtą finansinį interesą žaliojoje energetikoje – biokure ir vėjo energetikoje. Jam reikia daug žemių, kur galėtų statyti daug vėjo malūnų ir auginti daug žilvičių biokuro reikmėms. Bet kuriuo atveju laimi R.Karbauskis, gamindamas brangią elektrą, kurią paskui subsidijuos valstybė iš mokesčių mokėtojų kišenės. R.Karbauskio aktyvumas per Visagino AE referendumą rodo, kad nors jo partija ne itin populiari, tačiau įgauna vis didesnį destruktyvumo potencialą.
Jums ilgokai teko kartu dirbti su konservatoriais anoje Vyriausybėje? Kokias įžvelgtumėte svarbiausias konservatorių klaidas?
Kalbant ne visai rimtai, nereikėjo laimėti rinkimų prasidėjus giliai ekonominei krizei. Jie į valdžią atėjo nepatogiu momentu. Štai pagrindinė jų klaida, jei šį sprendimą galima pavadinti klaida.
Tačiau kai kuriuos strategiškai svarius projektus jie vis tik sugebėjo taip stipriai pastatyti ant bėgių, kad traukinio jau nebeįmanoma atsukti atgalios. Pirmiausia galvoje turiu Suskystintųjų dujų terminalo statybą. Šis projektas jau taip toli pažengęs į preikį, kad jo sužlugdyti nebeįmanoma. Be to, čia padeda tvirta Prezidentės laikysena – remti pagrindinius, svarbiausius energetinius projektus. Prezidentės žodis tokiais atvejais – labai tvirtas. Ir tuo pačiu – reikalingas. Socdemų premjeras priverstas gerbti Prezidentės poziciją. Taigi artimiausiu metu turėsime alternatyvą rusiškoms dujoms.
O štai referendumas dėl naujos Visagino AEstatybos šią idėją mirtinai sužeidė. Dabar A.Butkevičius elgiasi nesąžiningai, kaltindamas konservatorius, esą šie prastokai paruošė projektą. Demagogiški tvirtinimai. Juk socdemai tuo metu rėmė referendumą dėl naujos atominės jėgainės reikalingumo – nereikalingumo. Beje, surengtas referendumas akivaizdžiai sumažino latvių ir estų entuziazmą dirbti kartu. Tad socdemams nederėtų kaltinti A.Kubiliaus, kam šis neįtikino partnerių estų ir latvių statyti naująją AE. Neįtikino tik todėl, kad tuometiniai koalicijos partneriai ir opozicija nenorėjo padėti.
„Chevron“ – dar viena liūda istorija. Akivaizdu, kad A.Butkevičius nesuvaldė politinių procesų, ir „Chevron“ buvo priverstas pasitraukti. Čia derėtų pagirti ministrą Valentiną Mazuronį, kuris, berods, vienintelis dorai ir nuosekliai rėmė šios kompanijos atėjimą į Lietuvą – nuoširdžiai norėjo, kad Lietuva bent jau išsiaiškintų, kiek turi skalūnų dujų.
Mano supratimu, prieš skalūnų dujas ir AE susivienijo visi nedori energetiniai interesai, egzistuojantys ir Lietuvoje, ir už Lietuvos ribų. Be R.Karbauskio Lietuvoje esama ir daugiau magnatų, kurie nori mokesčių mokėtojų pagalba gaminti brangią elektros energiją. Tokiems magnatams pigi elektros energija tiesiog nereikalinga. Prie jų derėtų pridėti dar Rusijos energetinius interesus, ir bus aišku, su kokia rimta jėga Lietuvai tenka galynėtis.
Žinoma, atėjus į valdžią konservatoriai privalėjo nuosekliau aiškinti energetinių karų subtilybes. Bet nepamirškime, kokį milžinišką pasipriešinimą jiems teko atlaikyti. A.Kubiliaus Vyriausybė turėjo ir taip daug neatidėliotinų uždavinių gelbstint valstybę nuo bankroto. Todėl nenuostabu, kad neužteko jėgų ir laiko visuomenei deramai pristatyti energetinės strategijos. Tuometinė opozicija konservatoriams nė per nago juodymą nepadėjo.
Nuotraukoje: Virgis Valentinavičius, Europos Humanitarinio Universiteto (EHU) Socialinių ir politikos mokslų departamento vadovas.
2014.01.13; 16:00
