Arestovičius

Gintaras Visockas. Akivaizdi Džo Bideno ir Vladimiro Putino draugystė

Mes vis dar nenorime žinoti tiesos. Toks mūsų elgesys – natūralus. Tikroji tiesa – bjauri, kraupi. Dabartinis JAV prezidentas – visai ne tas, kuo dedasi. Joe Bidenas (Džo Baidenas) – ne Ukrainos, o Rusijos sąjungininkas. Šiandien Baltuosiuose rūmuose sėdintis politikas – ne laisvojo, ne demokratinio, ne tarptautinę teisę gerbiančio pasaulio, bet būtent karo nusikaltėlio Vladimiro Putino šalininkas.

Jei manome, kad Rusijos prezidentą V. Putiną privalu teisti tarptautiniuose karo tribunoluose, tai J. Bideną taip pat turėtume grūsti už grotų – kaip karo nusikaltėlio sėbrą. V. Putinui atseikėtume pačią griežčiausią bausmę, kokia tik įmanoma, o J. Bidenui – kiek švelnesnę. Nes J. Bidenas – tik sąjungininkas. Ne jis užpuolė Ukrainą. Jis tik netrukdo Krermliaus banditams terioti Ukrainos. Pajėgtų agresorių sugriebti už rankos, bet – nestabdo.

Beje, verslininko Devono Arčerio duoti parodymai Kongrese prieš JAV prezidento sūnų Hunterį Baideną (Hanteris Baidenas) leidžia įtarti, jog šiandieninis Baltųjų rūmų šeimininkas – dar ir korumpuotas. Ne itin stambus sukčius, bet vis tik leidęs savo sūnui prekiauti politinėmis įtakomis tarptautinėse arenose prisidengiant jo kaip viceprezidento ar net prezidento vardu.

**Hunter Biden – viešojoje facebooko erdvėje**

Ypač svarbu: J. Bideno šeimos korupcijos pėdsakai pastebėti ne tik Rumunijoje ar Kinijoje, bet ir Ukrainoje, Rusijoje. Ši žinia svarbi todėl, kad tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas (Donaldas Trampas) prašė ukrainiečius atidžiai ištirti galimas korupcines Bidenų šeimos schemas Ukrainoje. Ukrainos vadovai nepanoro veltis į neva Amerikos vidaus karus tarp respublikonų ir demokratų. Bet tuo pačiu – įsivėlė.

Jei žvelgsime priekabiai, prašydamas nuodugniai ištirti J. Bideno sūnaus gudravimus Ukrainoje ponas D. Trumpas neprašė nieko nusikalstamo. Kas čia smerktino, jei kviečia ištirti galimus finansinius nusikaltimus. Tuometinis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka neturėjo trukdyti teisėsaugai tirti minimas nusikalstamas veikas. Jei jau atvirai, jis pats, be D. Trumpo raginimų, privalėjo domėtis korupcija niekam nedarant jokių išimčių. Bet P. Porošenka, deja, pasirūpino, kad Ukrainos generalinis prokuroras, ėmęsis tirti H. Bideno veiklos, netektų savo posto. Firmos, su kurios vardu sietas H. Bideno vardas, vyriausiasis buhalteris nušautas Kijeve, o pats firmos vadovas pasitraukė į Kiprą, kur ypač stipri Rusijos žvalgybų įtaka.

Taigi tuometinis Ukrainos vadovas pasielgė … korumpuotai (kokią taktiką pasirinko šiandieninis Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis – kito straipsnio tema). P. Porošenka sąmoningai nesidomėjo J. Bideno sūnaus veikla Ukrainoje. P. Porošenka pasielgė ne tik amoraliai, bet dar ir pats, to nenorėdamas, įsivėlė į JAV politines vidaus kovas. Vaizdžiai tariant, D. Trumpą ir jo respublikonus pasiuntė velniop visas viltis siedamas tik su J. Bideno demokratais. Kokia ironija, vėliau pasirodė, kad J. Bideną labiau domina draugystė su V. Putinu, nei su Ukraina. Galima net įtarti, jog J. Bidenas pajuto Ukrainą esant jo Achilo kulnu, suprato, jog Ukraina – jo silpnoji pusė, ir dabar sąmoningai trokšta jos pralaimėjimo. Tegul V. Putino kariauna ją okupuoja, tuomet visi galimi korupcijos ryšiai tikrai prapuls skradžiai žemę.

Po šių žodžių oponentai mane greičiausiai mintyse draskys į skutelius. Jų akimis žvelgiant, Ukraina šiandien gyva tik asmeninio J. Bideno rūpesčio dėka.

Prisipažinsiu, šių eilučių autorius taip pat ilgokai priešiškai žvelgė į JAV prezidentą respublikoną D. Trumpą. Tiesa, slaptojo agento liudijimai, esą kartą Maskvoje viešėjęs verslininkas D. Trumpas pasikvietė į viešbutį prostitučių ir … Rusijos slaptųjų tarnybų buvo supainiotas nematomais kompromitavimo pančiais, – įdomūs. Bet jie – banaloki, primityvoki. Šiandien akivaizdu, kad jie – laužti iš piršto. JAV teisėsauga ilgainiui juos atmetė kaip nepagrįstus išsigalvojimus. Be to, atkreipkite dėmesį, kas gi tikrieji subliuškusio tyrimo užsakovai? Ogi Amerikos demokratai.

**Karikatūra: vis dar nežinome, kaip Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus**

Pareiškimai, jog D. Trumpas, antrą sykį nepatekęs į Baltuosius rūmus, kurstė amerikiečius maištauti, kelti riaušes, – taip pat pritempti už ausų. Jei Amerika – laisva šalis, kiekvienas JAV pilietis, įskaitant ir eksprezidentą, turi teisę reikšti nuomonę dėl rinkimų skaidrumo, turi teisę raginti tautiečius piktintis, protestuoti, mitinguoti. Tačiau tai nereiškia, kad jis atsakingas už protestų ir mitingų metu kilusius incidentus.

Galų gale kvaila kaltinti eksprezidentą, esą šis savo viloje neteisėtai laikė slaptų dokumentų. Remiantis JAV Konstitucija, prezidentas turįs teisę dokumentus paženklinti tiek žyma „Secret“, tiek šitą antspaudą – panaikinti.

Nūnai jau skelbiama, kad D. Trumpui inkriminuojama iš viso net penketas nusikaltimų. Ar tik senukas J. Bidenas ir jo komanda nepersistengė bandydami D. Trumpui prikergti visas pasaulio nuodėmes ir nusikaltimus? JAV istorijoje nėra atvejo, kad teisėsauga taip aršiai ir uoliai persekiotų buvusįjį prezidentą. Pastangos bet kokia kaina žlugdyti D. Trumpą neleidžiant jam antrą sykį balotiruotis į JAV prezidento postą primena Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos aršumą susidorojant su savais oponentais bei konkurentais (tai – Konstantino Borovojaus palyginimas). Skirtumas tik toks, kad Amerikoje oponentai nedingsta be žinios (vis dar nėra likviduojami), o štai Baltarusijoje – žudomi.

Stebėsitės, kodėl nebeprisimenu D. Trumpo ir V. Putino susitikimo Helsinkyje, kur JAV prezidentas kadaise dievagojosi mylįs ir gerbiąs Rusijos diktatorių? Taip, už tai D. Trumpą kritikavau vienoje iš savo ankstesnių publikacijų. D. Trumpo flirtas su Kremliaus diktatoriumi Suomijos sostinėje atrodė skandalingas, šokiruojantis.

**J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.**

Bet juk svarbu analizuoti ne vien pareiškimus. Lyginkime politikų žodžius ir konkrečius politikų žingsnius. O tiesa štai kokia: kol D. Trumpas prezidentavo, V. Putinas tupėjo tarsi pelytė po šluota. Nieko nepuldinėjo, niekam negrūmojo kumščiais. Nei Ukrainai, nei Gruzijai, nei Moldovai, nei Lenkijai (Gruzija užpulta ir Krymas okupuoti tuomet, kai JAV Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo demokratai Barakas Obama ir jo dešinioji ranka J. Bidenas). Akivaizdžiausias paradoksas: neva V. Putinas ir D. Trumpas – vandeniu neperliejami draugužiai, bet Kremliaus diktatorius puola Ukrainą būtent tada, kai į Baltuosius rūmus įžengia J. Bidenas! Turėtų būti atvirkščiai: jei V. Putinas ir J. Bidenas – tarsi šuo su kate, o su D. Trumpu – vos ne kraujo broliai, tai Kremliaus agresoriui veržtis į Ukrainą būtų buvę parankiau D. Trumpo prezidentavimo laikais!

Taip, D. Trumpas anuomet Helsinkyje su V. Putinu burkavo itin šlykščiai. Tačiau D. Trumpas neleido Kremliaus diktatoriui užsilipti ant sprando. D. Trumpas atšaukė tuometinio JAV prezidento Barako Obamos ir jo dešiniosios rankos J. Bideno draudimus tiekti Ukrainai kovos ginklus, pavyzdžiui, “Jawellin” ir “Stinger”. D. Trumpas sunaikino Sirijoje įsitvirtinusią kelių šimtų “Wagner” samdinių grupuotę. D. Trumpas uždarė Kremliui naudingą dujotiekį “Nord Stream 2”. D. Trumpas kritikavo tuometinę Vokietijos kanclerę Angelą Merkel už tai, kad ši gynybos reikmėms neskiria būtinų lėšų ir tokiu būdu silpnina visą NATO. Taigi D. Trumpas nesibaimino jokių V. Putino eskalacijų, įskaitant – žvanginimus atominėmis bombomis.

O kaip elgiasi J. Bidenas, tapęs JAV prezidentu? V. Putiną pavadina nusikaltėliu, tačiau valstybei, kurią atakuoja šis nusikaltėlis, neduoda jokių rimtų ginklų. Svarbu pabrėžti ne tik kokybės, bet ir kiekybės klausimus. Neduoda ukrainiečiams tiek rimtų ginklų, kiek reikėtų veiksmingai gynybai bei veiksmingam kotrpuolimui. Jau pavargau kartoti, kiek per šiuos pusantrų metų J. Bideno administracija kartojo – neduosime to, neduosime ano, neduosime trečio. Lengviau išvardinti, ko nedavė, nei tuos ginklus, kurie buvo nusiųsti. Net šiandien, kai karas jau tęsiasi daugiau nei pusantrų metų, J. Bidenas vis dar delsia Ukrainos kariams paaukoti užtektinai tankų (trisdešimt ar keturiasdešimt tankų – greičiau pasityčiojimas, nei rimta pagalba), vis nesiryžta atgabenti toliašaudžių pabūklų, kad ukrainiečiai galėtų bombarduoti karinius objektus Rusijos teritorijoje, nedovanoja modernių karo lėktuvų, be kurių neįmanomas rimtas kontrpuolimas. Toks skūpumas nepateisinamas, mat tiek toliašaudžių pabūklų, tiek kelis šimtus kilometrų lekiančių sviedinių, tiek tankų, tiek naikintuvų JAV turi užtektinai. Vaizdžiai tariant, padovanotų Ukrainai tūkstantį tankų, ir nė nepajustų nuostolių. Dabar gi siunčia trisdešimt šarvuotų mašinų ir dedasi labai dosnūs. Net ir garsusis Aleksejus Arestovičius, nuo pat karo pradžios mums pūtęs į akis miglą, jog Vašingtonas užvertė Ukrainą ginklais, todėl ukrainiečių kariai tuoj pradės rimtą kontrpuolimą, karts nuo karto, bet vis dar nenoriai, prasitaria, esą jis asmeniškai nebebijo D. Trumpo sugrįžimo valdžion. Bet vis dar nedrįsta pripažinti, jog per pusantrų metų J. Bidenas skyrė Ukrainai ginklų tik tiek, kad ukrainiečiai … nebūtų visiškai sužlugdyti

Ypač niekšiška JAV prezidento J. Bideno pozicija dėl Ukrainos oro gynybos reikalų. Regis, Ukrainos oro erdvės gynyba – šventas reikalas. Mat Rusijos kariškiai atakuoja ne tik karinius, bet ir civilius objektus visoje Ukrainoje. Žūsta vaikai, moterys, seneliai, gelbėtojai. Tačiau J. Bidenui nusispjaut į ukrainiečių civilių aukas. Ukrainos oro erdvė – vis dar neuždengta, vis dar skylėta. Tie keli “Patriot” tokiai šaliai kaip Ukraina – tai tik keli lietaus lašai dykumoje.

**JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas. EPA – ELTA nuotr.**

Beje, prisiminkime, kaip J. Bidenas pompastiškai šaukė, jog ekonominės sankcijos, kurias Rusijai taiko amerikiečiai, bus tokios veiksmingos, kad V. Putinas pasijus atsidūręs … pragare. O štai ekonomistas Andrėjus Ilarionovas paskaičiavo, jog nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios 2022-ųjų vasarį Rusijos ekonomika ženkliai sustiprėjo žvelgiant į BVP skaičiuojant doleriais. Pasiekė 21 proc. ribą. Ūgtelėjo net trejetą sykių.

O ir nuolatiniai J. Bideno pareiškimai, esą Vašingtonas užvertė Kijevą milijardinėmis paramomis, – neturi nieko bendro su tikrove. Nuo 2022-ųjų vasario mėnesio Ukrainai skirta ne 120-ies, ne 60-ies, ne 40-ies, o tik maždaug 19 milijardų dolerių parama išskirtinai karinėms reikmėms. Per mėnesį – maždaug du milijardai. Tokia skaudi realybė. Lyginant su tuo, kaip JAV rėmė Pietų Vietnamą, Pietų Korėją, Afganistaną, teberiame Izraelį – tai tik kapeikos, tik grašiai.

Dar prisiminkime, ką J. Bidenas tauzijo Vilniuje apie Ukrainos perspektyvas patekti į NATO (neva trūksta demokratiškumo). Dar pridėkime CŽV vadovo Wiljamso Biornso (William J. Burns) vizitus į Maskvą, jo derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų vadovais. Dar pridėkime J. Bideno komandos pareiškimus, jog Vašingtonas nesiekia Rusijos pralaimėjimo, netrokšta V. Putino žlugimo. Dar pridėkime J. Bideno administracijos atstovų teigimus, esą Kijevo ir Maskvos dvikovą būtina stabdyti derybomis be jokių įpareigojimų Kremliui išvesti visas savo kariaunas iš okupuotų Ukrainos žemių, – ir turėsime užtektinai liūdną vaizdelį.

Beje, dirsčiodami Vašingtono pusėn, kaip J. Bidenas neduoda karinės pagalbos ukrainiečių kariams, Ukrainą kapituliuoti jau ragina net NATO vadovai. Vienas iš paskutiniųjų akibrokštų – NATO atstovas leptelėjo, kad Ukraina turėtų paaukoti Rusijai žemes, kurias V. Putinas jau okupavo, ir tuomet įsivyraus taika bei ramybė. Tiesa, vėliau tas genseko J. Stoltenbergo sekretorius ukrainiečių atsiprašė. Tačiau atsiprašymas – neįtikinamas. To “taikos mylėtojo” lūpomis NATO generalinis sekretorius, matyt, tiria valstybių nuotaikas, kaip jos reaguos? Praleis negirdom ar piktinsis?

Mano supratimu, po tokio niekšiško pliurptelėjimo turėtų būti lauk išmestas ne tik minėtas “taikos mylėtojas”, bet ir po velnių tegul kulniuoja pats generalinis sekretorius J. Stoltenbergas. J. Stoltenbergas – silpnas NATO lyderis, nes V. Putinas užpuolė Ukrainą būtent jo, J. Stoltenbergo, vadovavimo laikais.

Tačiau tikroji atsakomybė už Rusijos siautėjimus vis tik krenta ant J. Bideno pečių. Jei šiandieninė JAV administracija būtų tinkamai parėmusi Ukrainos karius, šiandien padėtis būtų visai kitokia.

2023.08.18; 00:30

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Didžioji Volodymiro Zelenskio klaida

Šiandien tęsiu liepos 23 dieną publikacijoje „Demokratiškos cenzūros gniaužtuose“ išdėstytus nuogąstavimus. Jei Lietuva bijo viešai tarti bent menkiausią priekaištą Lenkijai, Izraeliui ir Armėnijai, tai oficialusis Vilnius bus dar atsargesnis, dar kuklesnis vertinant JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) administracijos veiklą. Tokia logika – suprantama. Lietuva – per mažai įtakinga, jog turėtų užtektinai raumenų visiems į akis rėžti karčią tiesą.

Tačiau kartais dalintis nepatogiomis nuojautomis bei įžvalgomis – būtina. Štai – tik keletas nuogąstavimų dėl Džo Baideno laikysenos. Ukrainai ginklai iš Vakarų keliauja itin lėtai ne todėl, kad Amerika jų neturėtų. JAV neskuba aprūpinti Ukrainos nei toliašaudžiais ATACAMS, nei šarvuotais Abrams, nei moderniais naikintuvais F-16 ne todėl, kad bijotų Trečiojo pasaulinio karo. Oficialusis Vašingtonas draudžia Ukrainai atakuoti Rusijos teritorijoje esančius karinius objektus ne todėl, jog drebintų kinkas dėl Vladimiro Putino atominio šantažo. Oficialusis Vašingtonas neleidžia Didžiajai Britanijai, Lenkijai ir Baltijos šalims rimtai remti ukrainiečių karių ne todėl, jog nuoširdžiai saugotų Europą nuo Baltarusijoje dislokuotų samdinių „Wagner“ pajudėjimų Varšuvos ir Vilniaus kryptimi.

Žinoma, atsakingai žvelgiantis į Pasaulio ateitį politikas tokių grėsmių neturi teisės ignoruoti. Viskas įmanoma, net – patys juodžiausi scenarijai.

Bet šiuo konkrečiu atveju – kitos priežastys. Vis įkyriau galvon lenda mintys, jog šiandieninė JAV prezidento administracija specialiai kenkia Ukrainai. Baltųjų rūmų šeimininkas nenori, jog Ukraina sėkmingai tramdytų Rusiją. Tarp Dž. Baideno ir V. Putino – bjaurūs susitarimai. Demokratų partijos prezidentai Barakas Obama ir Džo Baidenas senų seniausiai Kremliui padovanojo Ukrainą. Tai jau buvo akivaizdu 2014-aisiais, kai Vašingtonas įsakmiai draudė Kijevui ginti Krymo pusiasalį. Šiandien – dar akivaizdžiau. Vos tik JAV prezidento poste respublikoną Donaldą Trampą (Donald Trump) pakeitė demokratas Džo Baidenas, Kremlius vos po kelerių mėnesių pradėjo vadinamąją „specialiąją karinę operaciją“.

Vaizdžiai tariant, D. Trampą pakeitęs Dž. Baidenas leido V. Putinui grobti Ukrainos žemes, kiek tik pajėgs. Tik niekas nei Vašingtone, nei Maskvoje nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai taip šauniai priešinsis. Tad Dž. Baidenas šiandien pakliuvęs tarp kūjo ir priekalo. Jis priverstas gudrauti. Jei neduos Ukrainai nė vieno šovinio, išsiduos, jog yra V. Putino sąjungininkas, rizikuoja susipykti su Rytų Europa. Todėl demokratas Dž. Baidenas šiek tiek numeta Ukrainai ginklų. Bet – trupinius. Tik tiek, kad neįsižeistų Kremliaus diktatorius.

Tuo pačiu Dž. Baidenas visomis įmanomomis priemonėmis, o jis jų turi užtektinai, tramdo Londoną, Varšuvą, Vilnių, kad šios šalys per daug nuoširdžiai nesirūpintų Ukrainos likimu. Mat slaptuose Dž. Baideno ir V. Putino susitarimuose nėra Ukrainos. Visai panašiai, kaip slaptuose Molotovo ir Ribentropo protokoluose 1939-aisiais nebeliko Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Štai kokią versiją viešojoje erdvėje dėsto Andrėjus Ilarionovas, Konstantinas Borovojus ir Gary Tabachas. Stengiuosi nepraleisti nė vieno jų komentaro youtube.com erdvėje. Kuo toliau, tuo jų perspėjimai dėl giluminės Dž. Baideno išdavystės – įtikinamesni. Pareiškimai, esą D. Trampą užverbavo Maskvoje besilinksminant su prostitutėmis dar tomis dienomis, kai jis tebuvo verslininkas, esą jis kaltas dėl savo šalininkų įsiveržimo į Kapitolijų 2021-ųjų sausio 6-ąją, esą jis – iki ausų korumpuotas, mėto kur papuola slaptus dokumentus, – visa tai laužta iš piršto norint sukompromituoti Rusijai nepataikaujantį Amerikos politiką. Argumentai, girdi, Rusijos nacionalistas Vladimiras Žirinovskis kadaise džiaugėsi D. Trampo prezidentine pergale, net pakėlė šampano taurę į jo sveikatą, – tėra širma, skirta mulkinti lengvatikius. V. Žirinovskio liaupsės D. Trampui buvo tokios pat nenuoširdžios, kaip ir Dž. Baideno pareiškimai, esą V. Putinas – nusikaltėlis. Vieną sako, kitą – galvoja, trečią – daro!

**Donald Trump (Trampas). EPA – ELTA nuotr.**

Viename iš savo paskutiniųjų komentarų į JAV persikėlęs Rusijos politikas K. Borovojus, žymios disidentės Valerijos Novodvorskajos bendramintis, atvirai pareiškė: angažuodamas ir teismus, ir prokurorus, ir prisiekusiuosius, ir Federalinę saugumo tarnybą, Dž. Baidenas su savo oponentu D. Trampu grumiasi pačiomis bjauriausiomis priemonėmis, įskaitant ir neleistinas. Sakykim, kaltina D. Trampą neteisėtai savo viloje laikant slaptus dokumentus, nors pagal JAV Konstituciją prezidentai turi teisę spręsti, kokie popieriai – slapti, o kas – atvira. Kaltinti D. Trampą prieš tris dešimtmečius seksualiai priekabiavus prie merginos, – taip pat absurdiška.

Pasak K. Borovojaus, persekiodamas D. Trampą ponas Dž. Baidenas mažumėlę primena Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką, be menkiausių sąžinės skrupulų susidorojantį su savo oponentais. Taip, D. Trampas – dar nenužudytas, bet uždaryti į belangę jį siekiama ilgiems dešimtmečiams.

O juk, remiantis tiek A. Ilarionovo, tiek K. Borovojaus, tiek G. Tabacho įžvalgomis, demokratinė visuomenė tirtų ne vien D. Trampo, bet ir paties Dž. Baideno ir jo sūnaus Hanterio Baideno (Hunter Biden) veikas. Dž. Baideno sūnelis jau turėjęs bėdų dėl narkotikų ir nelegaliai laikyto ginklo. Tik stebėtinai lengvai išsisuko.

Mano paminėti apžvalgininkai mano, jog Volodymiras Zelenskis yra padaręs vieną grubią klaidą. Kai prezidento poste sėdėjęs D. Trampas kvietė jį į Vašingtoną aptarti gyvybiškai svarbius klausimus, taip pat – ir Baidenų šeimos verslo Ukrainoje skaidrumą, – Ukrainos prezidentas neva nepanoro veltis į JAV vidaus reikalus. Neskrido į Vašingtoną. Žvelgiant giliau, V. Zelenskis pasielgė korumpuotai – nepanoro tęsti tyrimų dėl Baidenų verslo teisėtumų Ukrainoje. Juk atviras politikas nedarytų niekam išimčių. Net prezidentams.

**Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto**

Tuometinis V. Zelenskio tendencingas palankumas demokratui Dž. Baidenui nūnai smogė tarsi bumerangas – atgal. Pasirodo, Dž. Baidenas – nėra nuoširdus Ukrainos draugas, o D. Trampas nėra Ukrainos priešas. Būtent D. Trampas teisus, įsivaizduojantis, jog šį karą įmanoma užraukti per keletą dienų. Jei V. Putinas nesutinka atsitraukti, JAV skiria Ukrainai tiek ginklų, kiek reikia. Tai reiškia, kad V. Putinas teturi dvi išeitis: arba kapituliuoja, arba sutriuškinamas mūšio lauke.

Beje, klaidų bus privėlęs ir garsusis Aleksejus Arestovičius. Šiandien matome, kad, duodant gausybę interviu Markui Feiginui, jo būta per daug optimistiško. Tik pamanyk – Amerika užvers Ukrainą ginklais, Rusijos kariuomenė išsibėgios, Rusijoje baigsis sviediniai, rusų generolams trūksta karių, sėkmingas ukrainiečių kontrpuolimas – neišvengiamas, lendlizas mums nereikalingas ir t.t.

Optimizmas – kartais labai puiki priemonė nuo depresijų ir nevilčių. Jis – reikalingas. Bet kai jo per daug, kai jis – nepagrįstas, – tuomet laukime didelės bėdos. Nusivylimas galįs būti toks milžiniškas, kad išklibins valstybės pamatus.

**Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias**

Ypač man nesuprantama, kodėl žymusis A. Arestovičius nepanoro akis į akį pasiginčyti su A. Ilarionovu, G. Tabachu, K. Borovojumi dėl, sakykim, lendlizo. A. Ilarionovas, G. Tabachas ir K. Borovojus ne sykį viešai minėjo, kokiuose kanaluose jie tapo „personomis non gratomis“. Vien už tai, kad kritikavo Dž. Baideną dėl per menkos karinės pagalbos Ukrainai! Jei šaunusis A. Arestovičius vengia nepatogių klausimų, tai jau – negerai. Pakvipę ukrainietiška cenzūra.

O kokios lietuviškosios cenzūros spalvos? Jei Dž. Baidenas ir V. Putinas dėl Ukrainos tikrai sukirtę rankomis (šių eilučių autorius vis dar viliasi, jog taip nėra), tai Lietuvai nėra ko džiūgauti, jog šių metų liepos 11 – 12 dienomis Vilnių savo vizitu pagerbė JAV prezidentas Dž. Baidenas. Ir senąjam Vilniaus universitetui – jokia garbė. Greičiau – milžiniška gėda.

Bet ar kas nors iš lietuvių išdrįs apie tai prabilti?

2023.07.25; 06:38

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Pone JAV ambasasdoriau Robertai S. Gilchristai, kur lendlizas?

**Markas Feiginas. Aleksejus Orestovičius. 236 karo diena**

Spalio 17-ąją peržiūrėjau Marko Feigino ir Aleksėjaus Orestovičiaus video interviu „236 karo diena“. Kodėl būtina atkreipti ypatingą dėmesį į šį pokalbį?

Tądien Ukrainos prezidento patarėjas A. Orestovičius pateikė nerimą keliančių žinių. Pasirodo, dronai – kamikadzės, kuriuos Rusija ėmė masiškai naudoti atakoms prieš Ukrainą, – kelia rimtą pavojų. Tai kas, kad Irane pagamintus ir Teherano slapta Maskvai perduotus bepiločius orlaivius ukrainiečių kariškiai dažniausiai numuša. Pavojinga tai, kad ukrainiečiai, stengdamiesi išvengti dronų-kamikadzių mėtomų bombų, šiuos įrenginius priversti daužyti brangiai kaštuojančiomis raketomis. Tokių raketų atsargos Ukrainos ginklų sandėliuose smarkiai senka.

Jei Rusija dronus – kamikadzes siųs masiškai, o jų galbūt iš Irano įsigijo net kelis tūkstančius, Ukrainai teks rinktis: arba taupyti raketas leidžiant bepiločiams orlaiviams bombas virš Ukrainos mėtyti be kliūčių, arba medžioti rizikuojant likti visiškai be specialiųjų raketų.

Į M. Feigino klausimą, nejaugi Vakarai nepajėgūs padovanoti ukrainiečių kariams specialiųjų raketų tiek, kiek reikia oro gynybai, A. Orestovičius atsakė ne itin aiškiai. A. Orestovičiaus pastebėjimus supratau taip: JAV ir Europa siunčia pagalbos Ukrainai pagal iš anksto sudarytus planus. Tiksliau tariant, situacija fronte keičiasi greičiau, nei Vašingtono, Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Romos politikai planuoja. Todėl parama ginklais – dažnai vėluoja. Arba ima plaukti ginklai ne tie, kurie labiausiai praverstų tomis konkrečiomis dienomis. Be to, ginklų, kurių šiandien gauna Ukraina, reikia Kijevui bent keletą kartų draugiau. Taigi karas greičiausiai užtruks ilgiau, ne planuota.

Juolab neaišku, ar Baltarusijoje sukauptos Rusijos jėgos po savaitės kitos nepuls veržtis Kijevo pusėn. Vadinamoji „baltarusiška grupuotė”, be abejo, bus sunaikinta. Bet tai iš Ukrainos vėl atims jėgų, resursų, gyvybių.

**Darbo stalas. Gario Tabacho interviu.**

Apie tai, o kaip gi veikia visų nuo gegužės 9-osios lauktas amerikietiškasis lendlizas (lend- lease), – nė žodelio. Nė sykio dėl lendlizo nepasiteiravo M. Feiginas, nė menkiausios užuominos neištarė ir A. Orestovičius.

Kokias išvadas brėžiu remdamasis paskutiniaisiais M. Feigino ir A. Orestovičiaus komentarais? Jau dešimt mėnesių Vakarai ginklų Ukrainai atgabena bent keletą kartų mažiau, nei narsiai besiginantiems ukrainiečių kariams verkiant reikia. O dėl lendlizo – jo greičiausiai nėra. JAV prezidentas Joe Bidenas įstatymą dėl lendlizo (kad galėtų ginklus siųsti besiginančiai Ukrainai sparčiau ir gausiau, apeinant visus biurokratinius barjerus) pasirašė šių metų gegužės 9-ąją. Vieni šaukė, kad amerikietiški giklai lėktuvais ir laivais bus gabenami į Ukrainą iškart, jau gegužės 10-ąją, kiti – tik tuomet, kai įsigalios naujieji finansiniai metai pagal JAV įstatymus. Bet štai išaušo spalio 1-oji, vadinamieji naujieji finansiniai Amerikos metai, o džiugių šūktelėjimų, jog lendlizas įsibėgėja, jog ginklų Ukraina jau turi daugiau nei svajojo, – nėra. Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis kasdien, kiekvieną dieną, kiekviename interviu šaukia, prašo, maldauja: „duokite mums daugiau rimtų ginklų“. O koks atsakas į šiuos jo prašymus?

**JAV ambasadorius R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.**

Taigi šių eilučių autoriui nebeaišku, kas meluoja: Vakarai, teigiantys, jog Ukrainai padeda „labai stipriai ir nuoširdžiai“, ar Ukrainos lyderis V. Zelenskis, teigiantis, jog Ukrainai neužtenka vakarietiškų ginklų, jog iš Amerikos ir Europos jis laukia kelis kartus daugiau ginklų, jog kiekviena uždelsta karo diena – tai naujos Ukrainos žmonių aukos?

Kaip, sakykim, šių eilučių autoriui derėtų vertinti Marijos Maksakovos pokalbį su JAV atsargos karininku Gariu Tabachu (youtube.com), kuris tvirtina, jog Ukraina buvo tiesiog apgauta, kai jai žadėjo lendlizą? Pasak G. Tabacho, nebus jokio lendlizo, nes taip norėjo JAV prezidentas Joe Bidenas. Esą abartinė JAV administracija ukrainiečius dėl lendlizo tiesiog vedžioja už nosies…

Įdomu, kaip tokius skeptiškus pareiškimus vertina Lietuvoje reziduojantis JAV ambasadorius ponas Robertas S. Gilchristas? Pone ambasadoriau, kur lendlizas?

2022.10.18; 12:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Pavėlavusi nelaimės vieton atvykti policija – niekam tikusi

Ir vėl – daug nerimo. Kremlius paskelbė mobilizaciją. Vladimirui Putinui verkiant reikia naujų karių. Viešoji erdvė mirgėte mirga nuo optimistinių prognozių, esą dalinė mobilizacija (iš tiesų – tai visuotinė mobilizacija), įsiūbuos protestų bei neramumų bangas pačioje Rusijoje, ir Rusijos diktatorius kris.

Būtų puiku, jei taip nutiktų. Bet ar tikrai Rusijoje kils skaitlingi pasipriešinimo mitingai? Ar tikrai Kremlius nesugraibys bent milijono kariauti Ukrainos fronte norinčių idiotų? Juk į kovą prieš „nekenčiamus chocholus“ jau verbuojami net kalėjimuose sėdintys recedyvistai. Nori į laisvę – pirma pašaudyk į ukrainiečius.

Šių eilučių autorius linkęs nagrinėti niūriausius variantus. Jei tokiu atveju apsiriksi – tai atneš tik džiaugsmo. O jei neapsiriksi – tai būsi bent pasiruošęs juodai dienai. Todėl rusiškoji visuotinė mobilizacija, mano supratimu, reiškia, kad ir Ukrainai teks šaukti į karą daugiau jaunų, stiprių, patriotiškai nusiteikusių, drąsių vyrų. Vadinasi, mūšiai Ukrainos fronte bus dar kruvinesni nei iki šiol. Menka paguoda, kad dauguma į nusikalstamą karą dabar šaukiamų rusų – prastai parengti kovoms, ir ukrainiečių kariai juos įveiks. Esama pavojaus, jog Vakarai, matydami, kaip plačiai liejasi kraujas, ims panikuoti: tegul oficialusis Kijevas paaukoja agresoriui keletą savų regionų vardan „pasaulinės ramybės“.

**Policijos sraigtasparnis. Slaptai.lt nuotr.**

Nuo tokios vakarietiškos išdavystės mes neapsaugoti. Praėjusią savaitę atidžiai peržiūrėjau dešimtis ukrainiečiams palankių Ukrainos, JAV, Rusijos politikų, ekspertų, žurnalistų video komentarų. Daugelis atvirai ar mažiau atvirai prasitardavo, jog Vakarai siunčia kariaujančiai Ukrainai ginklų, bet akivaizdžiai per mažai. Ukrainos prezidento ofiso patarėjas kariniams reikalams Aleksejus Arestovičius, Marko Feigino paklaustas viename iš paskutiniųjų interviu, ar Vakarai duos užtektinai ginklų, kilus dar žiauresniems mūšiams, atsakė teigiamai. Tačiau žodžiai „taip, duos“ skambėjo, atvirai tariant, neįtikinamai. A.Arestovičius akivaizdžiai abejojo, ką ir kaip atsakyti. Beje, jis tame pačiame interviu leido sau pastebėti, kaip akivaizdžiai muistosi Vokietija: tai tvirtina duosianti visko, ko reikia, tai pagalbą sulaiko. O kur žadėti tankai „Leopard – 2“, ponai vokiečiai? Tai – viešas A.Arestovičiaus klausimas.

Karinis ekspertas Olegas Ždanovas savuose video komentaruose neneigia, jog ukrainiečių kariams toliašaudžių artilerijos įrenginių trūksta mažų mažiausiai keletą kartų: turi kelias dešimtis, o reikėtų – kelių šimtų. Apie modernių, galingų ginklų trūkumus tvirtina Ukrainos prezidento patarėjas Michailas Podoliakas. Pats Ukrainos prezidentas Volodymiras Zeleskis net menkiausia proga prašo: duokite daugiau ginklų, ir mes juos sumalsime į miltus…

**Ugniagesių gelbėtojų automobiliai. Slaptai.lt nuotr.**

Portale diaspora.ua peržiūrėtame Bohdano Borovetso pokalbyje su JAV karininku Gary Tabachu ne sykį buvo minimi skaičiai: rimtų toliašaudžių pabūklų ukrainiečiai teturi vos keletą dešimčių, kuriais dengia ilgą, per tūkstantį kilometrų nutįsusią Ukrainos – Rusijos sieną, tuo tarpu jiems reikėtų kelių šimtų pabūklų. Ukrainiečiai maldaute maldauja modernių naikintuvų, modernių tankų. Bet kol kas Vakarai abejingi šiems prašymams.

Ponas G. Tabachas dar pastebėjo, kad JAV prezidentui Joe Bidenui nūnai labiausiai rūpi kova su klimato kaita, o ne Ukrainos reikalai (nors dėl karo Juodojoje jūroje – tikra ekologinė katastrofa). Amerikos prezidentas taip pat ne sykį tvirtino, jog Taivaną nuo galimos Kinijos atakos amerikiečių kariai gins visomis priemonėmis, o štai apie Ukrainą tepasakė, jog amerikiečių kariai į Rusijos – Ukrainos karą tiesiogiai nesikiš. Tai – ne mano, o JAV piliečio G.Tabacho priekaištai.

Ypač kategoriškas TV klub „Kontinent“ laidoje Nr. 535 buvo ekonomistas Andrėjus Ilarionovas (kadaise dirbo Vladimiro Putino komandoje, paskui pasitraukė į Vakarus). Jo nuolat kartojama versija: JAV duoda ginklų Ukrainai tik tiek, kad Kijevas nepatirtų pralaimėjimo. Skūpiai siunčiama ginkluotė Ukrainai reiškia, kad dabartinė JAV prezidento administracija nesuinteresuota greita, akivaizdžia Ukrainos pergale. O tai byloja, esą ukrainiečiai stumiami kapituliacijos link.

Pasak A.Ilarionovo, ukrainiečių kariai demonstruoja drąsos, sumanumo, ištvermės stebuklus, bet jei Baltuosiuose rūmuose Vašingtone bus nuspręsta jiems nesiųsti ginklų tiek, kiek reikia, jie pralaimės.

**Greitoji medicinos pagalba. Slaptai.lt fotografija**

Nenoriu visur įžvelgti išdavysčių bei sąmokslų. Tačiau vis tik nesuprantu: jei ukrainiečiai prašo kelių šimtų toliašaudžių pabūklų, tūkstančio modernių tankų, kelių dešimčių naikintuvų, kodėl Vašingtonas, Berlynas, Paryžius, Londonas ir Roma jų neduoda? Atsakymai į šį klausimą galimi tik du. Arba Vakarai niekam tikę, nes neturi angaruose užtektinai karo mašinų. Arba specialiai vilkina, ieškodami menkiausių priežasčių nepadėti Ukrainai, nes neįsivaizduoja pasaulio, kuriame – pergalę švenčianti Ukraina ir į šipulius sutriuškinta Rusija.

Kitų atsakymų nežinau. Todėl – velniškai neramu. Jei Vakarai šį sykį Rusijai sudarys galimybę nepralaimėti, vadinasi, Kremlius, išprievartavęs Ukrainą, savo žvilgsnius nukreips į Moldovą ir Baltijos šalis. Deramai nenubausta, atplėšusi nuo Ukrainos, pavyzdžiui, Donbaso, Luhansko, Zaporožės, Chersono sritis, Rusija pasuks savo mobilizuotą milijoną karių į Kišiniovą, Vilnių, Rygą, Taliną. Nejaugi tikrai manome, jog rusų kariai, kurie dabar terioja Ukrainą, aptilus mūšiams pietų ir rytų Ukrainos stepėse, patrauks namo? Jei Vakarai leis V.Putinui neprarasti orumo, jei Ukraina patirs teritorinių nuostolių, Kremliaus banditų apetitai tik išaugs. Jei pasaulis leido kraujyje paskandinti Čečėniją, užpulti Gruziją (Sakartvelą), į dvi dalis padalinti Ukrainą, vadinasi, Vakarai tylės ir tuomet, kai rusiški tankai ims žlegėti Moldovos ir Baltijos šalių pusėn. Juk V.Putinui mano Lietuva – tarsi rakštis užpakalyje. Trukdo tiesioginiam Rusijos susijungimui su Kaliningrado sritimi. Iš Latvijos norėtų atplėšti Latgaliją, iš Estijos – Narvą. Ir taip toliau…

Kaip tada elgsis oficialusis Vašingtonas? Vis dar manys, jog klimato kaitos tema svarbiau nei Rusijos sutriuškinimas? Vis dar tvirtins, jog pats svarbiausias Amerikos tikslas – apginti Taivaną? Vis dar krūpčios nuo menkiausio rusiško branduolinio šantažo? O gal net tada nedrįs Rusijos pavadinti terorizmą remiančia valstybe, nes, tik pamanyk, kentės JAV verslo santykiai su Rusijos teroristine valstybe nelaikančiomis Indija ir Kinija?

Vakarus tūpčiojimu vietoje kaltinu vadovaudamasis … policijos, greitosios medicinos pagalbos ir ugniagesių statutais. Šioms specialiosioms tarnyboms yra nustatyti griežti terminai. Jei į nelaimės vietą atvykstama per keliolika minučių – viena byla. Jei atlekiama pas ligonį, vaizdžiai tariant, po kelių ar net keliolikos valandų – visai kitas vertinimas. Todėl demokratiją, padorumą, teisingumą deklaruojantys Vakarai privalo skubėti. Po paros malšinti muštynių atlėkusi policija – niekam tikusi policija.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.09.29; 06:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Pats svarbiausias mūšis

**Pamušta rusų ginkluotė. Kijevas. Muziejus po atviru dangumi**

Geriausia žinia – Ukraina perėjo į kontrpuolimą rytų bei pietų kryptimis, ir ši karinė operacija – sėkminga. Šaunioji Ukrainos kariuomenė nuo rugsėjo pradžios jau išvadavo dešimtis savo gyvenviečių bei miestų. Išlaisvinta teritorija skaičiuojama tūkstančiais kvadratinių kilometrų.

Tai, ką Rusijos okupantai sugebėjo užimti per ketverius – penkerius mėnesius, patirdami milžiniškų nuostolių, ukrainiečių kariškiai išlaisvino per keliolika dienų nepatirdami didelių netekčių.

Viešojoje erdvėje vis daugiau pranešimų, kaip rusų okupantai paniškai sprunka iš mūšio laiko. Maskvos propagandistai, iki šiol televizijos kanaluose šūkavę, esą Ukraina neturi teisės egzistuoti, esą ukrainiečių tautą būtina sunaikinti, dabar pasimetę – nebežino, kaip traktuoti Rusijos armijos pasitraukimą. Iš okupuotų teritorijų neša kudašių ir separatistų lyderiai, kadaise kūrę neva nuo Ukrainos atskilusius Donecko ir Luhansko darinius

Net Vladimiro Putino dešinioji ranka Ramzanas Kadyrovas paskelbė keistų, dviprasmiškų pareiškimų, girdi, jis pasiruošęs pamokyti Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę, kaip kariauja tikri vyrai. Kodėl jis taip prabilo? R.Kadyrovas bijo, nes jei kris jo kuratorius V.Putinas, čečėno taip pat laukia liūdnas likimas. Pirma, jo nekenčia Rusijos slaptosios tarnybos, nes R.Kadyrovas jas ne sykį pažemino, šeimininkaudamas Maskvoje tarsi savo namuose. Antra, slopindamas antirusiškas nuotaikas Čečėnijoje ponas Kadyrovas susitepė savo rankas čečėnų nepriklausomybininkų krauju, tad dabar pelnytai baiminasi kraujo keršto.

Ukrainos karinės vadovybės pergales jau suskubo palankiai įvertinti net oficialusis Vašingtonas. Amerikiečių karo ekspertai pripažįsta, kad jie net nesitikėjo tokių sėkmingų ukrainietiškų atakų.

Kita puiki žinia – amerikiečių karinėje bazėje Vokietijoje nuspręsta dar stipriau, dar kiečiau remti Ukrainą rimtais ginklais. Nors ginklų tema visuomet subtili, čia galimi įvairūs sąmoningi nutylėjimai ir tyčiniai priešo klaidinimai, Ukrainos prezidento patarėjas karo reikalams Oleksejus Arestovičius viename iš paskutiniųjų savo interviu Marko Feigino internetinei televizijai pareiškė, jog – „viskas labai gerai, geriau nė nebūna“.

Taigi preteksto nerimauti, regis, nėra. Ir vis tik karas – bjaurus užsiėmimas. Atsipalaiduoti negalima nė akimirkai.

Šiandien itin svarbu ne tik nugalėti V.Putino kariauną. Labai svarbu sutriuškinti Kremliaus karinę mašiną kuo greičiau ir įspūdingiau. Kuo ilgiau užtruks karas, tuo daugiau atsiras verkšlentojų, raginančių Ukrainos prezidentą pradėt taikos derybas. Vokietijoje ir Čekijoje jau buvo surengti mitingai, kurių dalyviai šūkaliojo, esą ukrainiečiai privalo nusileisti okupantams, mat, priešingu atveju, čekams ir vokiečiams šią žiemą teks brangiau mokėti už šilumą. Laimė, tokių niekingų verkšlentojų į mitingus nesusirinko gausiai. Bet esama pavojaus, kad tokių daugės. Štai kodėl Vakarai privalo padėt Ukrainai kuo sparčiau sutriukškinti „nenugalimąją rusų kariuomenę“.

**Kijevo centre demonstruojas pamuštas rusų armijos tankas**

Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis, kreipdamasis į Vakarų partnerius, pabrėžė, jog ši žiema – labai svarbi, gal net svarbesnė už visus praėjusius tris dešimtmečius. Be to, Ukrainos prezidentas kiekviena proga prašo teikti jo šaliai dar daugiau pačios moderniausios, pačios galingiausios ginkluotės. Jei prašo, vadinasi, privalu duoti Ukrainai tiek ginklų, kad jų užtektų. Ukrainos prezidentas neturi mūsų prašinėti, mūsų maldauti. NATO ir Europos Sąjunga privalo taip sparčiai suktis, kad Ukrainos prezidentas V.Zelenskis, vaizdžiai tariant, ištartų: „ačiū, šiuo metu – užtektinai“. Štai tada bus galima pasakyti, jog Vašingtonas, Berlynas, Paryžius ir Roma padarė viską, ką privalėjo padaryti.

Kita svarbi tema – negalima prievartaut oficialiojo Kijevo sėstis prie derybų stalo. Pralaiminčiam Kremliui būtų labai paranku pradėt taikos derybas – jis svajoja įšaldyti esamą situaciją ilgiems mėnesiams. Tad leiskime Ukrainai laimėti. Tegul Ukraina sutriuškina okupantus mūšio lauke. Tuomet, išvijus svetimą kariauną iš Donbaso, Luhansko bei Krymo, bus visai kita kalba. Tegul V.Putinas ant kelių atšliaužia maldaudamas taikos derybų. Bet net tuomet, jei atšliauš, neskubėkime su juo šnekėtis. Tegul klūpi ant kelių valandų valandas, kol bus priimtas. O po to, po kapituliacijos, į kalėjimo kamerą – iki gyvos galvos, nes, deja, nėra mirties bausmės.

be kita ko, saugokimės pranašų, įrodinėjančių, jog negalima Rusijos žeminti, jog iš Rusijos nevalia reikalauti pilnos kapituliacijos. Tokie pranašai pliurpia, girdi, ir Ukraina privalanti bent kiek nusileisti. Ypač pavojingi pranašai, kurie kužda mums į ausį, esą Ukrainai negalima leist įspūdingai laimėti, nes, priešingu atveju, ukrainiečiai užries nosį. Šio sukirpimo demagogai baiminasi, kad į NATO ir Europos Sąjungą atėjusi Ukraina nustums nuo pjedestalo Vokietiją ir Prancūziją. Gal ir nustums, paversdama Prancūziją bei Vokietija ne tokiomis svarbiomis, įtakingomis šalimis. Bet tokia konkurencija būtų sąžininga, teisinga. Juk ne Vokietija ir ne Pancūzija sustabdė Rusijos kariuomenę. Ne vokiečiai ir ne prancūzai parodė pasauliui, kokia silpna, niekinga rusų karinė mašina.

Šių eilučių autorius laukia nesulaukia, kada Ukraina taps pilnateise NATO ir ES nare. Ukrainietiškas gyvybingumas, užsispyrimas, drąsa tegul tampa puiki pamoka ir Vašingtonui, kuriame būta politikų, vasario mėnesį maniusių, jog Kijevas ilgiausiai išsilaikys tik 72 valandas.

O priekyje – ruduo ir žiema. Turime daug vilčių, jog šie keleri mėnesiai taps lemiamu mūšiu, kuriame kris Rusijos imperija.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.09.15; 06:04

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Saulius Kizelavičius. Kada atsikvošės Armėnija?

**Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija**

Rugsėjo 13-osios vakarą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos vėl įsiplieskė kovos. Šaudymai tęsėsi kiaurą naktį. Tai nutiko Karabacho regione, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso Azerbaidžanui.

Priminsime – trisdešimt metų kantriai laukę Vakarų paramos ir jos nesulaukę azerbaidžaniečiai 2020-ųjų rudenį ryžosi savo žemes iš armėnų okupantų rankų susigrąžinti karinėmis priemonėmis. Karas dėl Karabacho grąžinimo teisėtiems šeimininkams 2020-ųjų rudenį tęsėsi 44 paras. Daugumą Karabacho žemių oficialusis Baku susigrąžino. Tačiau – ne visas (pavyzdžiui, Karabacho sostinė Hankendis – vis dar armėnų separatistų žinioje). Kodėl – ne visas? Kaip visuomet, įsikišo agresyvusis Kremlius, pažerdamas intrigų, ir vadinamųjų „rusų taikdarių“ pagalba Armėnijos valdžiai pavyko kelis Karabacho regionus išlaikyti savo įtakos zonoje.

Pastaruosius dvejis metus oficialusis Jerevanas rengė užtektinai daug bjaurių provokacijų – apšaudydavo azerbaidžaniečių karius, rengdavo trumpus įsiveržimus, minuodavo kelius, įvažiavimus į miestus ir gyvenvietes, degino Karabache išlikusius azerbaidžaniečių namus ir ūkius, mečetes, barbariškai kirto miškus. Tiksliau tariant, bet kokia kaina troško išlaikyti bent keletą Karabacho sričių savo žinioje, o tas teritorijas, kurias būdavo priversti grąžinti, stengdavosi taip suniokoti, kad jos taptų dykromis.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Beje, rengdama provokacijas Armėnija tuo pačiu dalyvavo konflikto sureguliavimo derybose, melagingai įsipareigodama po truputį taikiai išsinešdinti iš viso Karabacho. Tačiau derybos tebuvo širma. Kaip ir tie verkšlenimai, girdi, tai Azerbaidžanas puldinėja „taikius Karabacho gyventojus“. Armėijos premjeras Nikolas Pašinianas konstravo politiką taip, kad neapibrėžta situacija tęstųsi kuo ilgiau.

Regis, Azerbaidžanas senų seniausiai perprato Jerevano klastas ir deramai atsako į visas provokacijas. Tačiau galimybių rengti išpuolius prieš teisėtai savo teritorijas susigrąžinančius azerbaidžaniečius – vis mažiau. Paskutinę viltį prarandantis N. Pašinianas net kreipėsi pagalbos į Kremlių, kad Vladimiras Putinas bent kiek sutramdytų Azerbaidžaną. Šis Armėnijos premjero žingsnis, turint omenyje Rusijos pradėtą karą prieš Ukrainą, – ypač niekingas.

Beje, sunkiai suprantamas JAV valstybės sekretoriaus Entony Blinkeno pareiškimas, girdi, konfliktą Armėnija ir Azerbaidžanas privalo likiduoti taikiomis priemonėmis. Jei 30 metų nepavyko konflikto taikiai sureguliuoti, vadinasi, jo ir ateityje nebus įmanoma taikiai sureguliuoti.

**JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. EPA – ELTA foto**

Tokie demagogiški Vašingtono paraginimai – apgailėtini. Jie panašūs į pareiškimus tų demagogų, kurie šiandien ir Ukrainą ragina pradėt taikos derybas. Prezidentas Volodymiras Zelenskis labai taikliai pastebėjo: kol Rusija nebus išstumta iš visų ukrainietiškų žemių, tol nebus jokių derybų. Puikus atsakymas. Mes jau tūkstančius kartų įsitikinome, ko verti V.Putino troškimai bendrauti taikiai, garbingai, laikantis tarptautinių susitarimų. Lygai taip pat, kaip elgiasi dabar Ukraina, elgiasi ir Azerbaidžanas: jėga stumia lauk okupantus. Nes taikiai pasitraukti armėnai nelinkę. Jei dabar Sakartvelas sumanytų jėga susigrąžinti iš jų atimtas žemes, – taip pat elgtųsi teisingai. Nes naivu manyti, jog Rusijos remiami separatistai sutiktų gražiuoju atiduoti Tbilisiui tai, kas iš sakartvelų atimta jėga ir klasta.

Įdomus buvo paskutinis Marko Feigino videointerviu su Ukrainos karinės žvalgybos papulkininkiu Oleksejumis Arestovičiumi (rugsėjo 13-oji), kuris, paklaustas, kaip vertina rugsėjo 13-14-osios susirėmimus tarp armėnų ir azerbaidžaniečių, pabrėžė, kad Azerbaidžanas juda teisinga kryptimi – visomis priemonėmis mėgina išvaduoti savas žemes. O Armėnijos premjeras, prašydamas V.Putino pagalbos, elgiasi tarsi pametęs galvą.

Pats protingiausias Jerevano sprendimas būtų pradėt tikras, rimtas derybas su Azerbaidžanu ir Turkija, o ne su Kremliaus diktatoriumi.

Tiesa – Azerbaidžano pusėje.

2022.09.14; 08:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Svarbiausia karinį konfliktą užbaigti teisingai…

Šiandien šių eilučių autorius linkęs optimistiškiau žvelgti į ateitį. G7 ir NATO vadovų susitikimai byloja, jog Vakarai tarsi nusprendė daugiau nebeflirtuoti su Kremliaus išsigimėliu. Tiek Vašingtonas, tiek Briuselis, tiek Londonas keičia taktiką – daugiau nei tris mėnesius abejoję, tūpčioję Vakarai dabar nusprendė siekti absoliučios Ukrainos pergalės. Rems ją finasiškai, siųs daug galingos, modernios ginkluotės. Siųs tiek, kiek reikės.

Ukrainos fronte – rimtas proveržis

Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Aleksejus Arestovičius birželio mėnesio įvykius tarptautinėje arenoje vadina „esminiu lūžiu“. Jo manymu, į gerąją pusę pakrypo Vokietijos kancleris Olafas Šolcas ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. Jų – nebeatpažinti. O ką jau bekalbėti apie Didžiosios Britanijos premjerą Borisą Džonsoną, kuris atvirai pasityčiojo iš V. Putino pomėgio demonstruoti neva raumeningą krūtinę kalnų fone sėdint ant arklio. Vakarai jau užsiima tikromis, o ne išgalvotomis, ne dirbtinai sukurtomis problemomis. Jau vis mažiau vakariečių politikų Kijevą prievartauja konfliktą su Kremliumi reguliuoti „išimtinai taikiomis priemonėmis, suteikiant agresoriui teritorinių nuolaidų“.

Dabar ne tiek svarbu, kodėl Vakarai atsikvošėjo. Akivaizdu, jog Vakarus žavi ukrainiečių drąsa bei pasiaukojimas karo frontuose bei šiurpina Rusijos vadovybės žiaurumai bombarduojant civilius objektus, įskaitant prekybos centrus. Nūnai svarbiausia – Berlynas, Paryžius ir Vašingtonas su Londonu išsiblaivė po kelis dešimtmečius trukusio apdujimo, girdi, su Kremliumi įmanoma susišnekėti, esą be Kremliaus neįsivaizduojama Vakarų civilizacija. Žinoma, kai Vakarų politikai skelbia padėsiantys Ukrainai visur ir visada, linkiu neprarasti budrumo. Tokiais atvejais praverčia JAV gyvenančio atsargos karininko Gario Tabaxo atsargumas: „kol vakarietiškų ginklų dėka Ukrainos kariškiai nepereis į puolimą, tol tvirtinsiu, jog Vašingtonas ir Briuselis tepadeda Kijevui žodžiais, maitina niekuo neparemtais pažadais“.

**Griuvėsiai po Rusijos kariuomenės apšaudymų Ukrainoje. EPA – ELTA foto**

Taigi galime brėžti atsargią išvadą, jog Vladimiro Putino šiandien niekas nebebijo. Net Kazachstano prezidentas, viename svarbiame forume atvirai paskelbęs, jog nepripažins prorusiškų separatistinių darinių Luhansko ir Donecko regionuose esant valstybėmis. Nebijo net Vilnius, subtiliai priminęs Maskvai, jog tranzitas į Kaliningradą driekiasi būtent per jos teritoriją, ir Lietuva turinti teisę jį apriboti ar net blokuoti.

Tiesa, Europos Komisija nei iš šio, nei iš to pakėlė triukšmą, esą Lietuva, skirtingai nei likusi Europos Sąjunga, taikanti Rusijai griežtas ekonomines sankcijas, privalo Rusijai daryti kažin kokių išimčių. Tikiuosi, EK išsipagirios – ims blaiviau žiūrėti į „tranzito klausimą“. O Lietuvos vadovai pasiųs išimtis sugalvojusius EK biurokratus „po velnių“. Pasiųs taip toli, kad daugiau niekam iš EK „gudruolių“ nekils mintis mokyti Lietuvos, kaip jai pravartu reguliuoti „žemyninius kelius į Karaliaučių“. Tikroji diplomatija – ne visuomet atsargūs, neutralūs, malonybiniai aikčiojimai. Tikroji diplomatija – tai ir aštrūs epitetai. Kitaip apkiautę biurokratai tebeskraidžios padebesiais, pliurps nesąmones, kurps nesusipratimus.

**Ukraina. Masinė kapavietė Bučoje. EPA-ELTA nuotr.**

Beje, ar mūsų ambasadorius Europos Sąjungoje ponas Arnoldas Pranckevičius visiems EK nariams išsamiai išguldė, jog Rusija dabartinę Kaliningrado sritį administruoja neteisėtai, jog Kaliningrado sritis – tai ne vokiškos, ne lenkiškos žemės, o visų pirma – Mažoji Lietuva? Ar EK pirmininkė Ursula von der Leyen išsamiai supažindinta su Prūsijos, Mažosios Lietuvos istorija? Jei ne, tai leiskite paklausti, ką gi Europoje veikia mūsų ambasadorius? O gal manote, jog atvirai pateikiami klausimai ambasadoriams – nekorektiški? Mano įsitikinimu, klausiama turi būti įvairiausiais tonais – ir griežtai, ir piktai, ne vien nusižeminus, ne vien įsitikinus, jog ambasadorius tam ir paskirtas, kad nieko konkretaus nepasakytų. Jei vadovausimės taisykle, jog „tyla – gera byla“, tuomet ir ateityje turėsime tokią Europą, kuri pajėgi svarstyti vien gėjų, pabėgėlių, abortų klausimus, o štai karo prevencija, agresoriaus pažabojimas, karo nusikaltėlių gaudymas – ne jų nosiai.

**Po Rusijos atakų Kyjive. EPA-ELTA nuotr.**

Todėl negalėjo nepatikti Seimo Saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Lauryno Kasčiūno ištarti žodžiai, esą žmogaus teisių gynėjai, kaltinantys lietuvius barbariškai besielgiant su nelegaliais migrantais, – lyg iškritę iš Mėnulio. Labai taiklus apibūdinimas.

Žodžiu, laukiu nesulaukiu, kada Ukraina pereis į kontrpuolimą. Tuo pačiu perspėju saugotis netikrų pranašų, šūkaujančių, esą Ukrainos – Rusijos konfliktą būtina kuo greičiau užbaigti „taikos derybomis“. Žodis „taika“ – gražus, viliojantis, siektinas. Taika – geriau nei karas. Tačiau drįstu manyti, jog konfliktą svarbiausia užbaigti ne taikiai, ne derybomis, o teisingai, sąžiningai, principingai. Auka turi atgauti tai, ką buvo praradusi, agresorius – sulaukti griežčiausių bausmių. Kaip byloja Pasaulio istorija, taikiomis derybomis konfliktai neužbaigiami. Taikiomis derybomis dažniausiai konfliktai tik užšaldomi – iki naujo kraujo praliejimo. Agresorius labai retai sutinka gera valia atiduoti tai, ką neteisėtai pagriebė.

Štai kodėl pabrėžiu: taikos derybos tarp Rusijos ir Ukrainos įmanomos tik tuomet, kai ukrainiečių kariai išvys rusų kariškius iš visų savo žemių. Visi kiti pasiūlymai kuo greičiau Ukrainai sėstis prie derybų stalo – pasalūniški, išdavikiški, Kremliaus įtakos agentų arba „naudingų idiotų“ pakuždėti.

Džiaugiuosi, jog Lietuva laikosi aiškios, konkrečios pozicijos – jokių nuolaidų Kremliui dėl Ukrainos. V. Putinas privalo triuškinančiai pralaimėti, kad ne tik jis pats, bet ir visi kiti jį kada nors pakeisiantys prezidentai bijotų kreivai pažvelgti Ukrainos pusėn. Štai tada 2022-ųjų vasario mėnesį Rusijos pradėta invazija bus teisingai atmušta.

Apie lietuvišką akibrokštą 2012-aisiais metais

Tačiau naudodamasis šia proga noriu prisiminti vieną atvejį, kuomet kvailiojo … Lietuva. Kada ir kodėl elgėmės neteisingai? Tai nutiko lygiai prieš dešimt metų – 2012 metų gegužės 10 dieną. Tąsyk Lietuvos Seime balsavimui buvo pateikta rezoliucija „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Šioje diskusijoje aktyviai kalbėjo net vienuolika Lietuvos parlamentarų (dauguma jų šiandien – nebe parlamentarai).

**Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Ginčytasi iki užkimimo, kuo šis pareiškimas naudingas arba nenaudingas. Mano supratimu, nesvarbu, ar toji rezoliucija anuomet buvo palaiminta balsų dauguma. Bet kuriuo atveju – bereikšmis popiergalis. Vis tiek Azerbaidžanas 2020-ųjų pabaigoje buvo priverstas per 44 dienų trukusį karą jėga susigrąžinti jam priklausančias teritorijas. Nes veik tris dešimtmečius trukusios derybos tarp Baku, Jerevano ir Vakarų akivaizdžiausiai bylojo, jog iš ilgai trunkančių svaičiojimų apie taiką ir ramybę – maža naudos.

**Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.**

Šiuo konkrečiu atveju skandalingiausia – visai kas kita. Skandalingiausia, kad nė vienas tame plenariniame posėdyje dalyvavęs lietuvis seimūnas nepareiškė, jog konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos būtina sureguliuoti teisingai. Visi tarsi apkerėti šaukė „taikiai, taikiai, taikiai“. Tačiau niekas iš jų viešai nepaklausė, ar Lietuvoje esama politikų, žurnalistų, istorikų, kurie būtų studijavę azerbaidžanietiškus, turkiškus archyvus apie Karabacho praeitį? Niekas iš posėdyje kalbėjusiųjų nepasidomėjo, ar kas nors iš Lietuvos atstovų buvo pravėręs armėniškų archyvų duris? Juk ši aplinkybė – svarbi. Prieš pakeliant ar nepakeliant balsuoti ranką būtina išmanyti Pietų Kaukazo praeitį (šį regioną mes kur kas blogiau pažįstame nei Rusiją, kad galėtume brėžti griežtas išvadas).

Liūdna, kad niekas iš kalbėjusių neištarė ir dar vienos svarbios pastabos: remiantis tarptautine teise Karabachas priklauso Azerbaidžanui, ir visos armėniškos jėgos, administruojančios šį regioną, – neteisėtos, privalo kuo greičiau nešdintis lauk. Niekas iš lietuvių parlamentarų nesušuko: o juk Armėnija – neteisi, todėl oficialusis Vilnius teturi vieną pareigą – reikalauti armėnų pajėgų pasitraukimo iš Hankendžio, Šušos, kitų Karabacho miestų, gyvenviečių. Jei Lietuvai rūpi tiesa ir teisingumas, Lietuvos politikams turi rūpėti ir maždaug milijono iš gimtųjų žemių išvytų azerbaidžaniečių pabėgėlių likimas.

**Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija**

Bet 2012-ųjų gegužės mėnesį lietuviai parlamentarai elgėsi maždaug taip, kaip visai neseniai tarė amerikiečių politikas Henris Kisendžeris, reikalavęs, jog Ukraina padovanotų Rusijai naujų savo teritorijų – klusniai sėstųsi su V. Putinu prie apskritojo stalo. 2012-ųjų gegužės 10-ąją lietuviškieji henriai kisindžeriai prievartavo Azerbaidžaną nusileisti Armėnijos teritorinėms pretenzijoms, nors tarptautinė teisė dar ir šiandien skelbia, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas.

Kodėl lietuviai politikai kvailiojo 2012-ųjų gegužės mėnesį, – nežinau. Tikiuosi, jog daugiau panašių akibrokštų mes neiškrėsime niekad niekada ir niekas negalės mūsų kaltinti taikant „dvigubus standartus“ – vienokius Rusijai ir kitokius – Armėnijai.

2022.06.30; 11:45

Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Prancūziška-vokiška-itališka… išdavystė?

Istorija kartojasi. Prisiminkime: kai 1990-aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kategoriškai atsiribodama nuo Sovietų imperijos, Berlyne, Paryžiuje ir Romoje kilo didelis sąmyšis. Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderiai baiminosi, jog „karštakošiai lietuviai” neapgalvotais žingsniais pakenks „Gorbio perestroikai”. Vakarai tuomet balsiai reikalavo, kad vardan pasaulio ramybės lietuviai atsisakytų laisvės, bent jau palūkėtų – paklustų Michailo Gorbačiovo reikalavimams atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Net mano mylimos JAV neskubėjo pripažinti mūsų nepriklausomybės, nors iki tol Washingtonas visur ir visada tvirtino smerkiantis Baltijos šalių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Jei žvelgsime priekabiai, Amerika palaimino Lietuvą esant nepriklausoma valstybe viena iš paskutiniųjų: gerokai po tragiškų Sausio įvykių ir jau po žlugusio pučo Maskvoje. Tai, žinoma, ne bailumas, būtent Amerika savo principinga politika išardė SSRS, ir vis tik formaliai Ameriką galima kaltinti bailumu.

Laimė, 1990–1991 metais prof. Vytautas Landsbergis nepakluso Vakarų spaudimui atsižvelgti į tuometinės Maskvos reikalavimus.

Panaši padėtis dabar klostosi dėl Ukrainos. Vardan Vakarų ramybės esą Kijivas privalo nusileisti Kremliaus ultimatumams – sudėti ginklus paaukodamas savų teritorijų. Būtent šitaip vertinu Vokietijos kanclerio, Prancūzijos prezidento ir Italijos premjero vizitą į Kijivą. Kokie tikrieji buvo šios trijulės planai Ukrainos sostinėje, netiesiogiai išduoda Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo pareiškimai, jog Europos bosai privalo įtikinti Volodymyrą Zelenskį kapituliuoti.

**Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai**

Sakote, jog meluoju, nes svečiuosna į Kijivą atskubėjusi trijulė nepuolė V. Zelenskiui piršti kapituliantiškų nuotaikų? Taip, akivaizdžiai neprievartavo pasiduoti V. Putinui. Bet moralė, padorumas ir sąžiningumas čia – niekuo dėti. Trijulė pamatė, koks tikrasis ukrainiečių nusiteikimas, ryžtas, drąsa. Todėl ir atsitraukė. Bet atsisakė savų planų juk ne dėl to, kad juos būtų ėmusi graužti sąžinė.

Taigi būkime budrūs. Jei Vokietija dislokuoja Lietuvoje savų kariškių, jei į Vilnių vokiečių kariškių aplankyti atskrenda pats Vokietijos kancleris, tvirtinantis, esą Rusijos agresijos atveju vokiečių kariškiai tikrai gins Lietuvą tarsi savo tėvynę, – tai kol kas tik gražūs žodžiai. Nes atėjęs į valdžią Olaf Scholz kalbėdamas iš svarbių tribūnų jau keletą sykių niekingai susipaniojo: girdi, vokiški ginklai keliauja į Ukainą, o iš tiesų ginklai tuo metu net nemanė keliauti.

Beje, O. Scholz gudravo net ir Vilniuje, kartu su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda aiškindamas savo požiūrį bendroje spaudos konferencijoje. Klausydamasis jo pareiškimų susidariau nuomonę, jog Ukraina tiesiog užversta moderniais, galingais vokiškais ginklais. O juk tai – netiesa.

Todėl lietuviai turi teisę svarstyti, ko verti vokiški patikinimai dėl NATO įsipareigojimų nepalaužiamumo.

Žinoma, visur reikalingas saiko jausmas. Net ir kritikuojant kai kada būtina prikąsti liežuvį. Vien bardami potencialius draugus ir bičiulius už neryžtingumą pergalių nešvęsime. Už gerą darbą, tegul ir menkutį, privalu padėkoti. Kitaip tapsime panašūs į „nedėkingus prašytojus”. Tačiau kur toji riba, kuomet privalu sakyti tik tiesą, o kur galbūt derėtų net nusižeminti, prašant amerikietiškų, vokiškų, prancūziškų ar itališkų ginklų?

Senokai stebiu JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco videokomentarus. Jis – iš tų, kurie tvirtina, jog Amerika elgiasi teisingai, nedaro jokių klaidų ir padeda Ukrainai net daugiau, nei galima norėti. Viename iš paskutiniųjų interviu jis polemizuoja su klausytoju, vardinančiu, kaip mažai Amerika padeda Ukrainai. J. Švecas pažėrė rimtų argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Washingtono, nei
Joe Biden. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina tikrai nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent jis pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai”. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.

**Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas**

J. Švecas – teisus. Jei perlenksime lazdą, JAV gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – daug. Ypač – Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.

Tokios abejonės, tokie svarstymai – svarbūs, vertingi. Tačiau nepersistenkime tiek kritikuodami, tiek dėkodami. Man regis, J. Švecas, pažerdamas rimtų kontrargumentų, persistengia būtent dėkodamas ir pataikaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai.

Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainaitikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą nuo šiol jai nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Pasiuskite: Amerika užsidaro savyje. Taip J. Biden niekad niekur netvirtino.

Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijivo. Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei V. Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos mėgindamas „atkurti SSRS”; tai reiškia, kad Washingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO aljanse padėtį.

Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus…

Ypač keisti J. Šveco pamokymai, esą Ukraina pati labiau turėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Šie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.

**Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu**

Dažnokai lyginu pono J. Šveco komentarus su Ukrainos prezidento administracijos patarėjo kariniams reikalams Aleksejaus Arestovičiaus interviu, kuriuose jis tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du – tris sykius mažiau nei mums reikia, – piktinamės. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių bei nuo žemės paviršiaus nušluoti ukrainietiškų miestų kvartalai.

Karinės žvalgybos ekspertas A. Arestovičius – teisus. Bepigu mums iš prašmatnių ofisų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus. Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus”. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt netlabiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai.

O štai Vakarams piktintis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.

**Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis**

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (2022.06.23)

2022.06.24; 08:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Kodėl Joe Bidenas vėl sako netiesą

Lietuvos informacinė agentūra ELTA prieš keletą dienų paskelbė, esą JAV prezidentas Joe Bidenas priekaištauja Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui, jog šis karo išvakarėse „nenorėjo girdėti Vašingtono perspėjimų apie Rusijos invazijos grėsmę“. ELTA taip pat publikuoja štai tokią J. Bideno pastabą: „Amerika dar gerokai prieš vasario 24-ąją turėjo duomenų, kad Rusija rengiasi užpulti Ukrainą, „tačiau to nenorėjo girdėti nei V. Zelenskis, nei kiti Ukrainos vadovai“.

Šie JAV prezidento kaltinimai – neteisingi, nepagrįsti. Pirmiausia žvelkime plačiai. Jei esame sąžiningi, turime pripažinti, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – Vakarų augintinis, Vakarų kūdikis. V. Putiną išaugino būtent JAV ir Europa, pataikaudamos Kremliaus diktatoriui keletą dešimtmečių „visur ir visada“. V. Putiną kvietė į aukščiausiojo lygio susitikimus, su juo mezgė prekybinius ryšius, jam atleisdavo išpuolius prieš kaimynines šalis. Net ir Popiežius Pranciškus kadaise sutiko būti pažemintas drauge su visa savo tikinčiųjų bendruomene, kai net du sykius kantriai laukė beveik valandą vėluojančio Rusijos vadovo. Šventasis Tėvas pasielgė neapgalvotai ir tuomet, kai V. Putinui avansu įteikė Taikos angelo medalioną.

**Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.**

Taip, kai kurie Vakarų lyderiai manė, jog darydami politinių ir ekonominių nuolaidų galų gale pasotins V. Putino imperiškas ambicijas. Girdi, šis diktatorius vieną sykį pats sustos, tereikia jam padovanoti dar gabaliuką gruziniškų ar ukrainietiškų žemių. Kitiems vakariečiams, pripažinkime, tiesiog buvo nusispjaut į Kremliaus siautėjimus tarptautinėje arenoje: jei mūsų nepuola, tai ir užtenka. O į sakartvelų, ukrainiečių skausmus – nusišvilpt. Svarbiausia, kad benzinas būtų pigus ir pigi nafta lietųsi į vamzdžius.

Ir vieni, ir kiti – labai kalti. Vieni – dėl savo primityvumo, neišmanymo, kiti – dėl cinizmo, kurį šlykščiai pridengia lozungais apie demokratiją. Noriu pabrėžti: jų rankos taip pat suteptos žuvusiųjų per Rusijos agresijas žmonių krauju.

Kad būtų dar aiškiau, palyginkime Šiaurės Korėjos ir Rusijos vadovų elgesį. Šiaurės Korėjos banditas – daug sykių padoresnis už V. Putiną. Mat korėjietis kol kas skriaudžia tik savus, kai V. Putinas žudo ir savus, ir kaimynines tautas. Todėl su V. Putinu turėjome bendrauti kur kas griežčiau nei su Šiaurės Korėjos išsigimėliu. Bet – viskas atvirkščiai.

Tad J. Bidenas, žvelgiant plačiai, negali būti teisus. Dar 2014-aisiais metais Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino Rusiją „teroristine valstybe“, pabrėžė, jog Rusijai, jei ji nebus sustabdyta, neužteks Ukrainos. Vaizdžiai tariant, 2014-aisiais metais ponas J. Bidenas galėjo atskubėti į Vilnių – paprašyti D. Grybauskaitės konsultacijų. Tačiau neatskrido, nepaprašė patarimų.

Beje, J. Bidenas neteisus ir siaurąja prasme.

Peržvelkite Marko Feigino videointerviu su Ukrainos prezidento administracijos kariniu patarėjumi Oleksiejumi Arestovičiumi, kuriame pasakojama istorija, kaip „išprievartauta mergina buvo apkaltinta esanti pati kalta, nes ryšėjo per daug trumpą sijoną“. Taigi O. Arestovičius teigia, jog 2021-ųjų metų spalio mėnesį Ukrainos žvalgybos vadovas Kyrylas Budanovas pareiškė: karas su Rusija neišvengiamas, Rusija tikrai puls Ukrainą, veršis į Ukrainą iš visų pusių. K. Budanovas tai pareiškė viešai, atvirai. Neslėpė šios informacijos.

Tų pačių 2021-ųjų metų gruodžio 3 dieną Ukrainos gynybos ministras Oleksiejus Reznikovas viešai, atvirai pasakė: Rusija tikrai puls, todėl mums verkiant reikia vakarietiškų ginklų, taip pat būtina, kad Vakarai įvestų Rusijai perspėjančias ekonomines sankcijas.

Pasak O. Arestovičiaus, tokių viešų pareiškimų 2021-ųjų pabaigoje yra paskelbęs ir Ukrainos prezidentas V. Zelenskis, kiti aukšto rango Ukrainos politikai. Bet 2021-ųjų spalio – 2022-ųjų sausio mėnesiais Ukraina iš Vakarų nesulaukė nė menkiausio ginklo. 2021-ųjų lapkritį Ukraina maldaute maldavo „Stingerių“, „Jawelin“, o Vakarai, įskaitant Vašingtoną, nesileido net į derybas dėl ginkluotės ir nė nemanė taikyti Rusijai jokių sankcijų. Karinės žvalgybos specialisto O. Arestovičiaus teigimu, karo išvakarėse „iš JAV ukrainiečiai sulaukė tik 10 proc. to, ko prašė“. Daug tai ar mažai?

O. Arestovičius neneigia, kad Vakarai šiandien padeda Ukrainai. Jei ne Vakarų pagalba, dabar mūšiai griaudėtų tikriausiai ne tik Donecke, bet ir dėl Kijevo, Lvovo. Bet JAV padarė tris grubias klaidas. O. Arestovičius įvardino jas: pervertino Afganistano kariuomenę, esą ši sugebės keletą metų sėkmingai priešintis talibams; neįvertino ukrainiečių karių, esą Rusijos armada juos palauž per keletą parų; pervertino Rusijos kariuomenę, girdi, rusų kariškiai – vos ne antroji jėga Pasaulyje. Vadovaudamiesi šiomis savo klaidingomis įžvalgomis Vakarai klaidingai konstravo savąją „užsienio politiką“ – vis tiek teks šnekėtis su V. Putinu.

Minėtoje laidoje O. Arestovičius dar teigė: jei atėjo metas atviriems ir sąžiningiems klausimams, tai ir kalbėkime „avirai bei sąžiningai“. Pavyzdžiui, kodėl JAV tiekia ginklus Ukrainai vangiai net dabar, kai akivaizdu, jog V. Putino karinės gaujos nėra tokios stiprios, kaip dedasi? Jei Ukraina šiandien gautų tai, ko prašo, karą būtų galima užbaigti labai greitai. O kiekviena uždelsta diena – tai maždaug 100 žuvusių ukrainiečių karių. Nejaugi Vašingtonas nenori, kad karas būtų kuo greičiau užbaigtas? Kodėl Estija sugebėjo atiduoti Ukrainai net 30 proc. savosios ginkluotės, o kitos valstybės – nesukrapšto nė procento? Kodėl Ispanijai panorus padovanoti Ukrainai net 40 modernių vokiškų tankų, Berlynas, remiantis vokiškais leidiniais, tokio leidimo nedavė? Kodėl Vokietija, prasidėjus karui, įliejo į Rusijos ekonomiką net 6 milijarus eurų? Kodėl Italija perša Kijevui kažin kokius į Ukrainos kapituliaciją panašius taikos pasiūlymus? Kodėl Prancūzijos prezidentas šaukia, jog turės prabėgti dešimtmečiai, kol Ukraina bus priimta į Europos Sąjungą?

Klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, – tikrai daug…

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.06.16; 09:16

Trumposios naujienos

Kyjivas: nuo Rusijos invazijos pradžios žuvo maždaug 10 tūkst. Ukrainos karių

Kyjivas, birželio 11 d. (ELTA). Nuo Rusijos invazijos pradžios vasario 24-ąją žuvo maždaug 10 tūkst. Ukrainos karių, teigia Ukrainos prezidento patarėjas O. Arestovyčius, kurį cituoja BBC.

Pasak O. Arestovyčiaus, tokie yra Ukrainos žmogiškieji nuostoliai per 100 karo dienų, t.y. iki birželio 3 d.

Tačiau prezidento patarėjas pridūrė, kad atitinkami Rusijos nuostoliai yra kelis kartus didesni. Kyjivo duomenimis, invazijos metu žuvo daugiau kaip 30 tūkst. Rusijos karių. Tuo metu Jungtinės Karalystės (JK) žvalgybos tarnybų skaičiavimai yra kiek mažesni – apie 15 tūkst.

Sovietų Sąjungos kariuomenė per visą 1979-1989 m. Afganistano karą neteko maždaug 15 tūkst. karių.

Rusijos valdžios institucijos dar nuo kovo 25-osios neatnaujina duomenų apie savo Ukrainoje patiriamus nuostolius. Tada Maskva skelbė, kad nuo jos vadinamosios „specialiosios karinės operacijos“ pradžios žuvo 1 351 rusų karys.

Lina Linkevičiūtė (ELTA)

2022.06.12; 07:23

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Kodėl Vakarai bijo Ukrainos pergalės?

Nenoriu, kad mane vadintų juoduoju pranašu, bet, man regis, įsisiūbuoja bjaurios tendencijos. Pirmosiomis dienomis pamatę, jog Ukraina nė nemano pasiduoti agresoriui, jog sėkmingai kaunasi visuose frontuose, Vakarai tarsi nuoširdžiai puolė talkinti Kijevui. Tačiau prabėgo daugiau kaip trys kruvino karo mėnesiai, o galingų, modernių vakarietiškų ginklų Ukrainos kariuomenė vis dar neturi tiek, kiek reikėtų perlaužiant Rusijos stuburkaulį.

Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai vėluoja atkeliauti į Ukrainos kariuomenės sandėlius. Galbūt Kijevas tik dedasi supykęs, jog JAV, Vokietija, Prancūzija, Italija vangiai, tarsi nenoriai jiems siunčia toliašaudžius pabūklus. Gal ukrainietiški priekaištai – tik dūmų uždanga trokštant suklaidinti Kremliaus vadovus? Netikėtumo faktorius – labai svarbi karo dedamoji.

Ir vis tik toji į užsienį pasitraukusio rusų teisininko Marko Feigino laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Oleksiejus Arestovičius, – įsiminė. Atsimenu ir O. Arestovičiaus apibūdinimą, jog Vokietijos kancleris Olaf Scholz – „unikalus žmogus”. Šis apibūdinimas buvo ištartas ironiškai, vos susilaikius nuo pačių pikčiausių keiksmų (Bundestagui kancleris pareiškia, jog ginklai keliauja į Ukrainą, o iš tiesų niekas niekur nenukeliavo).

Įsidėmėjau ir Amerikos atsargos karininko Gary Tabach internetinius komentarus, jog Ukrainos kariuomenė kol kas nieko rimto iš Washingtono nesulaukė – iš už vandenyno vis dar atkeliauja vien tik pažadai. Ypač nuvylė diskusija, ar galima Ukrainai patikėti ginklus, kurie bombas sviedžia 300 km atstumu, ar vis tik užteks 70 km į priekį šaudančių įrenginių? Ukraina turi daugiau nei tūkstančio kilometrų ilgio sieną su Rusija, taigi įtikinėti aplinkinius, jog ukrainiečių kariams užtenka 70 km, – niekšiška, išdavikiška. Tokia G. Tabach pastaba.

Imkime analizuoti į JAV pasitraukusio ekonomisto Andrejaus Ilarionovo piktas pastabas, esą JAV prezidentas Joe Biden savo paskutiniuosiuose viešuose pareiškimuose, įskaitant spaudą, tvirtina padėsiąs Ukrainai apsiginti, bet niekur nebesako, jog jis padėsiąs Ukrainai laimėti. Savo pareiškimuose J. Biden vis konkrečiau, tvirčiau pabrėžia, jog nesieks Vladimiro Putino pašalinimo iš valdžios, neleis ukrainiečių kariams apšaudyti Rusijos Federacijos teritorijų, dėl Ukrainos nesivels į karą su Rusija.

Dar pridėkime JAV slaptosios tarnybos CŽV vadovo William Burns sugalvojimą, jog „V. Putinas negali sau leist pralaimėti, mes jį turime suprasti”, – ir turėsime įspūdingą puokštę gėlių, kuri įteikiama agresoriui, o ne aukai. A. Ilarionovas mano, kad tokie pareiškimai byloja cinišką Ukrainos išdavystę.

Prisiminkime ir rusų apžvalgininko Andrejaus Piontkovskio argumentus, jog Vokietija, Prancūzija, Italija ir dabar dar Vengrija tapo ryškiomis Rusijos advokatėmis – vis ieško preteksto priverst Ukrainą kapituliuoti. Net suplukusios aiškinasi, kokių nuolaidų privalo padaryti Kijevas, kad V. Putinas liktų patenkintas. Italija jau rašinėja taikos planus, nors Kijevas neprašė tokios pagalbos. Ukraina prašo ginklų.

**Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.**

Atkreipkime dėmesį į Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako atsargias pastabas, jog Vakarai remia Ukrainą, tačiau jau pasirodė pirmųjų nuovargio požymių. Taigi ima kelti galvas tie, kurie mano, jog bizniauti su banditu įmanoma, jog Ukraina galėtų vardan taikos paaukoti keletą savų teritorijų. Galų gale sukilo visa Vakaruose įsikūrusi slaptoji Kremliaus agentūra – ji ypač atkakliai perša nuostatą, jog V. Putinas privalo „išsaugoti savąjį veidą”.

M. Podoliakas įsitikinęs, jog Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, nenori imtis personalinės atsakomybės, Vakaruose subujojusi tokia bjauri biurokratija, kad tiesiog neįmanoma žengti nė vieno rimto žingsnio.

Tiesa, esama ir tokių, kurie mano, jog Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą. Omenyje turiu į Ameriką pasitraukusį buvusį KGB agentą Jurijų Švecą (šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų). Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Henry Kissinger tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui būtina išsaugoti savąją reputaciją, – tik pavieniai pareiškimai. Amerika skuba kuo greičiau nusiųsti į Ukrainą pačių moderniausių, galingiausių ginklų. Tik tai – ne taip paprasta. Užtat Ukrainos politikai, apžvalgininkai, kariniai ekspertai, kritikuodami Washingtoną dėl vėlavimų, kenkia prezidentui Volodymirui Zelenskiui. Atvirai kalbant, Washingtoną mėgina supykdyti su Kijevu. Kvailas užsiėmimas kritikuoti Vakarų lyderius, nuo kurių priklauso, ar Ukrainos kariai turės rimtų ginklų. Maždaug tokia J. Šveco pozicija.

**Italijos premjeras Mario Draghis. EPA – ELTA foto**

Kokia šių eilučių autoriaus pozicija? Vakarai, matydami ukrainiečių užsispyrimą, sunerimo. Būkime atviri: jie bijo ryškios, akivaizdžios Ukrainos pregalės. Nes Kijevui laimėjus nei NATO, nei Europos Sąjunga nebeliks tokios, kokios buvo iki šiol. Prancūzijai, Vokietijai, Italijai, o ir JAV teks susitaikyti su išaugusia Ukrainos įtaka, taip pat – ir su Rytų Europos, kuri mato iš Rusijos kylančius pavojus, nuomone. Tad senieji biurokratai, kuriems svarbiausia prekyba ir ramybė, nebežino, ko griebtis. Jie supranta, jog senoji Europa, du dešimtmečius nuolaidžiavusi Kremliui, griūna, žlunga.

O kartu iš pelningų, įtakingų postų Briuselyje ir Strasbūre privalės trauktis ir jie, ištižę bailiai, nes ateina karta politikų, kuriems svarbios tikrosios vertybės, kurie nelinkę pataikauti agresoriams, kurie dėl demokratijos pasiruošę ne vien rezoliuciją parašyti ar tarti gražią kalbą iš tribūnos…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.06.09; 08:18

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. „Taikos angelo“ medalionas – „nuorūkai“

Šiandien norėčiau prisiminti Jurjų Švecą. Šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Savo portale persispausdinęs į lietuvių kalbą išverstų šešiolika išsamių jo interviu. Anuomet J. Šveco viešuose svarstymuose man užkliūdavo dažniausiai tik viena aplinkybė – ar ne per daug menkinamas Vladimiras Putinas? Esą šis – niekam tikęs KGB mokinys, jo niekas Maskvoje rimtai nevertino, nemanė, kad galįs imtis svarbių darbų. J. Švecas savo tekstuose nevengė paniekinančiai vadinti V. Putino net „nuorūka“, kandimi. Nuolat kartojo, jog V. Putinas būtinai žlugs, jo galas – ne taip toli (o kas čia nuostabaus, juk mes visi – mirtingi).

V. Putinas atgrasus ir šių eilučių autoriui. Mano supratimu, taikliausiai V. Putiną apibūdino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iš Vakarų pasaulio lyderių ji, regis, vienintelė V. Putiną pavadino karo nusikaltėliu ir banditu dar gerokai iki 2022-ųjų vasario 24-osios, kai Kremlius ėmėsi plataus masto agresijos prieš Ukrainą.

Taigi analizuojant emocingus J. Šveco pareiškimus nuolat kildavo noras svarstyti, o kokia tikrovė? Tikrovė – priešinga tam, ką apie V. Putiną sakė ponas J. Švecas. Toji „nuorūka“ jau 22 metus vadovauja Rusijai. „Nuorūka“ sugebėjo išsilaikyti prezidento poste nurungdamas visus konkurentus, opozicionierius, oligarchus. Rusijoje du dešimtmečius tvarkėsi taip, kaip jam patiko. Deja, ir tai svarbiausia, „nuorūka“ visus pastaruosius du dešimtmečius šokdino ne vien savus, Rusijos piliečius. Jis šokdino visus Vakarus, įskaitant NATO ir Europos Sąjungą. Jis puolė Gruziją (Sakartvelas), atplėšdamas keletą jos teritorijų, pavergė savo žinion Baltarusiją, iš Ukrainos atėmė Krymą. O 2022-aisiais užsimojo okupuoti visą Ukrainą. Ir jau daugiau nei šimtą dienų griauna Ukrainą kaip tik įmanydamas.

Vakarai nesugebėjo jo niekur sustabdyti: nei žlugdant demokratiją Rusijoje, nei puldinėjant kaimynines šalis. Taip – V. Putinas niekšas, kraugerys, okupantas. Bet pravardžiuoti jį „nuorūka“ – netikslu. Jam labiau tiktų Blogio genijaus apibūdinimas. „Nuorūkomis“ ir kandimis labiau derėtų pravardžiuoti Vakarų politikus, kurie nuolaidžiavo V. Putinui.

Pagalbon pasitelksiu akivaizdžiausius pavyzdžius. Užfiksuoti net devyneri V. Putino vėlavimai susitinkant su Vakarų lyderiais: Popiežiumi Pranciškumi, Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II, britų premjeru Tony Blairu, Ispanijos karaliumi Juanu Carlosu II, JAV prezidentu Baracu Obama, JAV valstybės sekretoriumi Johnu Keriu, Pietų Korėjos prezidentu Pak Kun He, Vokietijos kanclere Angela Merkel, „Normandijos ketvertuku“ (Prancūzijos, Vokietijos ir Ukrainos vadovai), Švedijos karaliumi Karoliu XVI…

Tie vėlavimai – tarsi nieko ypatingai baisaus, gyvenime visaip pasitaiko, nors V. Putinas vėluodavo ir valandą, ir net ilgiau. Ir vis tik keista: nė vienas iš Vakarų lyderių neįsižeidė, nesupyko. Popiežius Pranciškus kadaise įteikė net „Taikos angelo“ medalį (kokia Vatikano kvailystė !). O A. Merkel, kai į derybas V. Putinas atsivedė savo šunį, nors puikiai žinojo, jog Vokietijos kanclerė bijo keturkojų, šiai moteriškei pritrūko drąsos bei savigarbos ryžtingai nutraukti pokalbį patraukiant atgal į Berlyną. Prie šio sąrašo dar pridėkime šimtus Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderių skambučių V. Putinui prašant liautis šantažavus kaimynines šalis ir griovus demokratiją, galų gale prisiminkime, kaip Helsinkyje V. Putiną liaupsino Donaldas Trumpas, kokių būta pirmųjų naujojo JAV prezidento Joe Bideno reakcijų, ir turėsime sodrų paveikslą, bylojantį, kas ko paniškai bijo, kas iš tikrųjų drebina kinkas.

**V. Putinas į susitikimą su popiežiumi 2013 ir 2015 atvyko pavėlavęs daugiau nei 50 minučių. EPA-ELTA nuotr.**

**Vladimirą Putiną demaskuojantys leidiniai**

Kita keista J. Šveco tezė pasirodė po 2022-ųjų vasario 24-osios – esą Vakarai gelbėja Ukrainą kiek įmanydami, deda visas pastangas, jog Kijevas laimėtų. Nesiginčysime – Vakarai išties padeda Ukrainai ir, tikiuosi, padės ateityje. Tačiau J. Šveco komentarus lyginu su Marko Feigino (iš Rusijos į JAV pasitraukęs teisininkas), iš Rusijos pasitraukusių politikos komentatorių Andrėjaus Ilarionovo, Andrėjaus Piontkovskio, JAV atsargos karininko Gario Tabacho, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako, Ukrainos žvalgybos karininko, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Oleksejaus Arestovičiaus viešais komentarais youtube.com erdvėje, ir matau, kad ne viskas slysta tarsi per sviestą. Keliuose komentaruose O. Arestovičius net keikėsi – kur žadėti ginklai, kodėl vėluojate, kodėl meluojate?

Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai neteikiami, nors jie iš tikrųjų slapta keliauja į Ukrainą. Ir vis tik toji laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas O. Arestovičiaus, – įsiminė. Mano supratimu, labai teisinga, kai ukrainiečiai atvirai kritikuoja sąjungininkus dėl vėlavimų. Juk mes – demokratai, privalom gerbti kritines pastabas, mums taikomas. Juolab prisiminkime žiaurias aplinkybes. Ukrainiečius užpuolė galinga Rusijos imperija, ir jei Ukrainos politikai pratrūksta keiksmažodžiais, – atleiskime jiems, supraskime juos. Įtampa – didžiulė. Kiekvieną dieną žūsta tiek ukrainiečių civilių, tiek ukrainiečių karių. Bepigu vakariečiams politkorektiškai politikuoti saugiuose miestuose, saugiose valstybėse, minkštuose krėsluose nebijant iš dangaus krintančių bombų.

J. Švecas tikrai be reikalo kabinėjasi prie aštresnių ukrainietiškų žodžių, esą taip elgtis didžiojoje politikoje negalima. Atvirkščiai – tik po kai kurių atviresnių ukrainietiškų epitetų kai kurie apkiautę Vakarų politikai sparčiau sujudo.

Dar viena keista J. Šveco tezė – esą Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Esą Henrio Kisindžerio tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui, tik pamanyk, svarbu išsaugoti savo reputaciją, – neva pavieniai pareiškimai. Tačiau O. Arestovičius pastebi, jog Vokietijos kancleris Olafas Scholzas plėšomas į dvi puses: vieni už tai, kad Berlynas padėtų Ukrainai, kiti – prieš rimtą pagalbą Ukrainai. A. Piontkovskis pastebi, kaip Vakaruose vis daugėja tvirtinančiųjų, jog neleistina žeminti Rusijos, jog Ukraina galėtų būti sukalbamesnė – tegul nusileidžia V. Putinui paaukodama vieną kitą rajoną.

Tokių pareiškimų daugėja ir televizijose, ir spaudoje, ir tarptautiniuose forumuose. Jei kiek anksčiau Vakarų politikai dievagojosi, jog sieks absoliučios Ukrainos pergalės, tai dabar jau prabyla, jog neleistina žeminti Kremliaus, jau užteks ir to, kad Ukraina nepralaimėtų. Ypač skeptiškas dėl JAV paramos besiginančiai Ukrainai ponas Andrejus Ilarionovas. Jis vis pabrėžia, kad Joe Bidenas sumažino pagalbą Ukrainai lyginant su Donaldo Trampo parama.

Žodžiu, keista, kad J. Švecas nemato Vakaruose sukilusių Kremliaus įtakos agentų, raginančių prievartauti būtent Ukrainą, o ne Rusiją. Buvęs KGB analitikas turėtų mažų mažiausiai nujausti, kiek daug visokių agentų agentėlių knibžda tiek NATO, tiek Europos Sąjungos erdvėse.

Žodžiu, po 2022-ųjų vasario 24-osios lioviausi rimtai žvelgęs į J. Šveco komentarus. Per daug viskas gražu jo įžvalgose: V. Putinas neišvengiamai žlugs, Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą, Budapešto memorandumas, kuriuo JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą – tik popiergalis, o štai Kijevas daro daug klaidų, priimdamas pagalbą, derėdamasis dėl pagalbos…

Toks būtų ironiškas paskutiniųjų J. Šveco komentarų apibūdinimas.

2022.06.06; 09:30

Žvalgyba

O. Arestovyčius: Rusija vilkins karą, kad priverstų Ukrainą atiduoti dalį savo teritorijos

Kyjivas, gegužės 10 d. (ELTA). Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovyčius teigia, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per savo Pergalės dienos kalbą leido suprasti, jog jis nėra suinteresuotas karo eskalacija pasitelkiant branduolinius ginklus ar įsiveliant į tiesioginį konfliktą su NATO, rašo agentūra AP.

O. Arestovyčius atkreipė dėmesį į V. Putino teiginį, kad Rusija pagerbs Antrajame pasauliniame kare besikovusių žmonių atminimą „darydama viską, kad nepasikartotų pasaulinio karo siaubas“. Pasak Ukrainos prezidento patarėjo, tai reiškia, „kad branduolinio karo nebus. Karo su NATO nebus. Tačiau bus lėtai bandoma išspręsti tris pagrindines problemas – visišką Luhansko, Donecko ir Chersono sričių kontrolės perėmimą.”

Jei Rusija įgyvendintų šiuos planus, ji įgytų pramoninio Donbaso, apimančio Mariupolio uostamiestį, kontrolę ir galėtų suformuoti sausumos koridorių į 2014 metais aneksuotą Krymą.

Vėlų pirmadienį duodamas interviu, O. Arestovyčius nurodė, kad Rusija vilkins karą, siekdama priversti Ukrainą atsisakyti šių teritorijų kontrolės. Pasak jo, Ukrainos galimybės sužlugdyti šiuos planus priklausys nuo to, ar Vakarai pristatys šaliai jai taip reikiamų sunkiųjų ginklų.

Lina Linkevičiūtė (ELTA)

2022.05.10; 09:56

Gordijo mazgas

O. Arestovičius: ukrainiečių genocidas tęsiasi

**Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.**

Kyjivas, gegužės 9 d. (ELTA). Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius interviu Izraelio televizijai pareiškė, kad šiuo metu Ukrainoje vyksta dar „keturios Bučos“: dvi – Zaporižės kryptimi, dvi – Chersono, praneša „Ukrinform“.

„Kol kas aktuali ukrainiečių tautos išlikimo tema, kadangi Rusijos armija čia vykdo akivaizdų genocidą. Ir Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas šią bylą nagrinėja kaip Rusijos genocidą prieš Ukrainą – byla vadinasi būtent taip, o ne kaip nors kitaip“, – sakė jis.

„Masinis žaginimas, vaikų ir senelių žudymas, civilių šaudymas ir t. t. – apie kokią „brolybę“ galima kalbėti? Net jei ir bus atnaujinti santykiai – mes vis dėlto esame kaimynai, – tai dar labai tolima istorija. O dabar mūsų uždavinys – išgyventi“, – pabrėžė patarėjas.

Penktadienį Ukrainos generalinė prokurorė Iryna Venediktova pranešė, kad Rusijos karo nusikaltimus Ukrainoje jau tiria 17 šalių.

Vasario 24 d. Rusija pradėjo tarptautinės bendruomenės smerkiamą karinį įsiveržimą į Ukrainą. Jos pajėgos atakuoja ir civilinius objektus.

Vakarų šalys, reaguodamos į agresiją, paskelbė Rusijai labai griežtas sankcijas ir teikia ekonominę bei karinę paramą Ukrainai.

Stasys Gimbutis (ELTA)

2022.05.09; 08:00

Gordijo mazgas

O. Arestovičius pakomentavo Rusijos sprendimą nešturmuoti „Azovstal“

Kyjivas, balandžio 21 d. (ELTA). Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius ketvirtadienį pakomentavo Rusijos vadovybės sprendimą nebešturmuoti metalurgijos kombinato „Azovstal“ Mariupolyje, praneša UNIAN.

O. Arestovičius per spaudos konferenciją priminė, jog ketvirtadienio rytą įvyko Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir gynybos ministro Sergejaus Šoigu pasitarimas, po kurio buvo pareikšta, kad Mariuplis jau paimtas ir kad atsisakoma šturmuoti gamyklą „Azovstal“ siekiant išvengti Rusijos kareivių nuostolių, nes jiems tektų kovoti įnirtinguose mūšiuose metalurgijos įmonės griuvėsiuose.

**Rusijos generolai. Centre – Sergejus Šoigu**

„Putinas pademonstravo „rūpinimąsi“ rusų kareiviais, kad jie ten nežūtų. Tai reiškia štai ką: jie fiziškai negali paimti „Azovstal“, jie tai suprato – jie ten patyrė didžiulių nuostolių“, – sakė O. Arestovičius.

Anot patarėjo, metalurgijos kombinatas tebėra Ukrainos gynėjų rankose. O Rusijos sprendimą nebešturmuoti „Azovstal“ galima paaiškinti tuo, jog Rusija dalį savo kariuomenės permetė šiauriau, kad sustiprintų savo pajėgas, kurios mėgina išspręsti svarbiausią politinį uždavinį – pasiekti Luhansko ir Donecko sričių administracinę ribą.

„Jiems nepavyks to padaryti. Ir šis pirmalaikis pergalių skelbimas, nebelaukiant nei Velykų, nei gegužės 9-osios, rodo, kad rusai suvokė savo pastarosios aktyvios operacijos dabartiniame karo etape neperspektyvumą“, – pabrėžė O. Arestovičius.

Stasys Gimbutis (ELTA)

2022.04.22; 06:45

Gordijo mazgas

O. Arestovičius: jeigu Rusija smogs NATO bazei, Aljansas užbaigs karą per tris paras

Kyjivas, balandžio 19 d. (ELTA). Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Oleksijus Arestovičius antradienį pakomentavo Rusijos smūgio NATO bazei tikimybę. Pasak jo, tokiu atveju karas truktų tik kelias paras, praneša UNIAN.

Jis tai pareiškė nacionalinio televizijos maratono eteryje.

O. Arestovičius buvo paprašytas pakomentuoti Didžiosios Britanijos pareigūno žodžius, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali įsakyti smogti NATO bazei, kad sustabdytų Ukrainos kariuomenei skirtų ginklų srautą.

„Na, tegul smogia. Manau, kad po to karas truks tris paras“, – sakė jis.

Anksčiau buvęs Jungtinės Karalystės vyriausybės pirmasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimams Peteris Rickettsas pareiškė, jog V. Putinas gali apsvarstyti galimybę atakuoti NATO bazę, kad nutrauktų ginkluotės tiekimą Ukrainai.

Savo ruožtu kompanijos „Defense Express“ analitikas Sergejus Zgurecas pareiškė, jog Ukraina negali atmesti Rusijos smūgio ginklų tiekimo iš NATO šalių keliams galimybės, bet Maskva taip pat turi suvokti, kad tai reikš tiesioginį Aljanso įtraukimą į karą.

Stasys Gimbutis (ELTA)

2022.04.20; 05:35

Trumposios naujienos

O. Arestovyčius: Rusijos antskrydžiai dabar nukreipti į Rytų Ukrainą

Kyjivas, balandžio 7 d. (ELTA). Rusijos antskrydžiai Ukrainoje dabar daugiausiai nukreipti į šalies rytus. Tai pareiškė Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovyčius, kurį cituoja portalas „Sky News“.

Pasak jo, čia Rusijos kariai bando apsupti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.

O. Arestovyčius kartu nurodė, kad pietinis Mariupolio uostamiestis vis dar laikosi, o Rusijos pastangos apsupti ukrainiečių karius šalies rytuose bus bergždžios. „Situacija kontroliuojama“, – nacionalinei televizijai sakė jis.

Jungtinės Karalystės (JK) gynybos ministerija anksčiau patvirtino informaciją, kad dabar Rusija daugiausiai dėmesio skiria Ukrainos rytams. Ministerija pridūrė, kad Rusijos pajėgoms trūksta motyvacijos ir išteklių.

Lina Linkevičiūtė (ELTA)

2022.04.08; 08:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Išdavystė, sabotažas ar nekompetencija?

Prabėgo daugiau nei mėnesis, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą mesdama gausias karines pajėgas. Tad turime teisę brėžti preliminarias išvadas, kas gi nutiko.

Mano supratimu, išryškėjo daug negražių dalykų, kuriuos derėtų vadinti arba išdavyste, arba sabotažu, arba šokiruojančia nekompetencija.

Sprendžiant iš kai kurių į viešumą vis dažniau prasiveržiančių informacijų, Vakarai, net ir žinodami, jog Vladimiras Putinas puls iš visų pusių panaudodamas tankus, karo lėktuvus ir galingas raketas, nesiruošė rimtai padėti Ukrainai. Nesiruošė jos gelbėti ne tik todėl, kad dabartinis JAV prezidentas Joe Bidenas pilnas keisto antiukrainietiško nusistatymo, o tai reiškia, kad į Baltųjų rūmų lyderį norom nenorom priversti lygiuotis ir prancūzų, vokiečių, britų vadovai. Esama dar vienos priežasties: puikiai žinoję, jog Kremlius ruošiasi šturmui, JAV analitikai buvo įsitikinę, esą Ukraina neišsilaikys nė dviejų parų (vienas Vakarų lyderis taip ir prasitaręs: kam padėti Ukrainai, jei ji po dviejų parų kris?).

Beje, egzistuoja dar ir trečioji priežastis, kodėl oficialusis Vašingtonas senų seniausiai galėjo išmušti V.Putinui iš galvos norą kariauti, bet drąsiai ir ryžtingai nesielgė. Ne vien pragmatiškais sumetimais netramdė Kremliaus diktatoriaus (pelninga prekyba dujomis ir nafta). JAV žvalgybos buvo įsitikinusios, jog Rusijos kariuomenė – labai galinga. Proto bokštai iš CIA, CŽV, Pentagono nenumatė korupcijos ir apsileidimo faktorių.

Ukraina šias JAV analitikų išvadas apvertė aukštyn kojomis. Pasirodo, Kijevas, nepaisant milžiniškų Rusijos pastangų milijardais papirkti ukrainiečių politikus bei kariškius, gavo į kaulus taip, jog visiems akivaizdu: kad ir kaip baigsis šis karinis konfliktas, Ukraina švenčia moralinę pergalę, ir šios pergalės iš jos niekas nebeatims, net jei V.Putinas ją užmėtys atominėmis bombomis. Taigi Vašingtonas apsižioplino du kartus. Pirma, Vašingtonas nesitikėjo, jog Ukrainos kariai moka ne tik kariauti, ne tik drąsūs, bet dar, labai svarbu, myli savo Tėvynę, nesiruošia jos išduoti. Kad amerikiečiai brėžė neteisingas išvadas dėl neva Ukrainos kariuomenės silpnumo, JAV išsidavė tuomet, kai, karo išvakarėse iš Kijevo atšaukė savo ambasadorius ir pirmosiomis karo valandomis pasiūlė Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui bėgti iš šalies, garantuodami politinį prieglobstį.

Antroji Vašingtono klaida: Amerikos analitikai pervertino Rusijos karinės mašinos pajėgumus. Rusijos kariuomenė pasirodė esanti ne tokia stipri, kokia dėjosi visus pastaruosius keliolika metų.

Trečiasis variantas – pats blogiausias, pats baisiausias. JAV žinojo, kokia ištižusi V.Putino karinė armada, o Ukrainos kariuomenė, – tvirta kaip uola, bet vis tiek nusprendė nesikišti. Amerika nusprendė, kad Rusiją verčiau tramdyti ukrainiečių rankomis.

Žodžiu, dabar Amerika priversta keisti savo strategijas ir taktikas. O tai – nėra lengva. Techniškai sudėtinga. Vašingtonas manė teiksiąs tik lengvąją ginkluotę po Ukrainą išblaškytiems ukrainiečių partizanams (šaunamieji ginklai, rankiniai kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai). Dabar gi paaiškėjo, jog Ukrainai reikia karo naikintuvų, oro gynybos įtaisų, tankų. Šią ginkluotę perduoti Ukrainai – jau sudėtingiau. Tačiau jei norėtų, tai suskubtų. Bet kažkodėl trypčioja vietoje. Tvirtina duodanti Ukrainai kiek tik galinti. Bet tai – melas. Ukraina negauna tokių ginklų, kokių prašo. Palyginkime JAV prezidento ir NATO generalinio sekretoriaus pareiškimus dėl siunčiamos ginkluotės su V.Zelenskio maldavimais kreipiantis į JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos parlamentus teikti sunkiuosius, tikruosius ginklus. Skiriasi kaip diena ir naktis. Vakarai teikia Ukrainai labai mažai, labai skūpiai, labai atsargiai. Viena iš mažiausiai Ukrainą remiančių šalių – būtent JAV. Palyginkime, ką Ukrainai persiunčia, sakykim, Čekija, ir ką – amerikiečiai. Amerikai turėtų būti labai gėda.

Kodėl Vakarai taip lėtai, tarsi nenoromis padeda Ukrainai? Bijo Kremliaus atominio šantažo? Nė kiek. Tik apsimeta, kad drebina kinkas. Jei rimtai bijotų, aplink Ukrainos atomines jėgaines senų seniausiai būtų dislokuoti JAV ir Didžiosios Britanijos kariai. Galų gale, baimindamiesi neva atominių atakų iš Rusijos mes išsiduodame, jog V.Putino branduolinis šantažas galįs veikti ir tuomet, kai Rusija pareikalaus NATO priešakiniams gynybos daliniams nešdintis iš Baltijos šalių. Mąstykime logiškai: jei Vakarai bijotų atominio karo dėl Ukrainos, jie bijotų atominių užpuolimų ir dėl Lietuvos, Latvijos, Estijos. J.Bidenas nuolat išdidžiai kartoja, jog gins kiekvieną NATO erdvės centimetrą. Bet šiuose jo žodžiuose pasigendu būtent sveiko proto. Nes radiacijai nusispjaut, kur NATO, o kur ne NATO žemės.

Greičiausiai egzistuoja visai kitos priežastys, kodėl J.Bidenas taip akivaizdžiai nenori padėti Ukrainai. Į šį klausimą būtų lengva atsakyti, jei žinotume, kokių priežasčių paskatintas JAV slaptųjų tarnybų vadovas prieš karą buvo nuvykęs į Maskvą ir ten net dvi paras tarėsi su Rusijos žvalgybų vadovais. Kad ir kaip nemėgstu sąmokslo teorijų, tačiau man dingojasi, jog vyriausiasis JAV „džeimsas bondas“ į Maskvą vyko ne tam, kad aptartų, kaip saugoti Ukrainą. Tarėsi dėl kažko kito. Gal kurpė planus, kaip su Rusija teks bendradarbiauti, kai ši okupuos visą Ukrainą?

Išdavystės varianto neatmetu. Tik prisiminkite, kiek sykių J.Bidenas viešai kartojo, jog Amerika nepasiųs savo karių į Ukrainą, net jei V.Putinas ten siautės kaip išmanąs. Net jei toks J.Bideno apsidraudimas – racionalus, teisingas, kam viešai, atvirai priešui pasakoti, kokių veiksmų tu nesiimsi? Tokiais savo plepėjimais senukas J.Bidenas tarsi atriša rankas V.Putinui Ukrainoje žudyti be pasirinkimo, be atvangos (nuo žemės paviršiaus nušluojami milijoniniai miestai, ukrainiečių civiliams trukdoma pasitraukti iš bombarduojamų miestų, specialiai bombarduojamos ligoninės, mokyklos, naftos perdirbimo įmonės). Kalbėkime atvirai, Ukrainą pažemino. Esą ukrainiečių gyvybės nerūpi. Esą į ukrainiečių vaikų skausmą – nusispjauti.

Beje, plepėdama, jog Ukrainos ji ginklu negelbės, Baltųjų rūmų administracija siunčia ženklą ir toms valstybėms, kurios nori padėti Ukrainai. Vašingtono valdžia tarsi sako: turėkite omenyje, kad J.Bidenas nesiųs savo karių į Ukrainą. Vašingtono bosai tarsi sako: neverta persistengti padedant Ukrainai.

**Joe Bidenas – itin garbaus amžiaus vyriškis. EPA-ELTA nuotr.**

Jau daugiau nei trisdešimt parų, kai kiekvieną vakarą peržiūriu Marko Feigino videointerviu su Ukrainos prezidentūros atstovu, karo ekspertu Aleksiejumi Arestovičiumi. Kuo toliau, tuo atviriau šis analitikas tvirtina, jog Vakarų pagalba Ukrainai – nei šiokia, nei anokia. Vienas žingsnis – į priekį, du žingsniai – atgal. Ukraina dabar galėtų daug kur pereiti į kotrpuolimą, bet jai trūksta ginklų. Tuo tarpu Rusija visais įmanomais ir neįmanomais būdais sukrapštė rezervų, ir dvi būsimos savaitės Ukrainos kariuomenei bus labai sunkios.

Šiandien taip matau tarptautines intrigas dėl Ukrainos: renkuosi žodį „IŠDAVYSTĖ“. Net jei Amerikos administracija dabar kardinaliai keisis gerojon pusėn, pirmosiomis karo savaitėmis J.Bidenas elgėsi tarsi būtų Ukrainos oponentas.

2022.04.02; 06:36

Skaitomiausios Trumposios naujienos

Oleksijus Arestovičius: nesielkime taip, kaip elgiasi jie

Kyjivas, kovo 22 d. (ELTA). Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovičius paragino ukrainiečius nedehumanizuoti priešo, praneša naujienų agentūra UNIAN.

Jis tai pareiškė vaizdo kreipimesi, paskelbtame „Telegram“ kanale.

„Noriu jūsų paprašyti: nereikia dehumanizuoti priešo. Raginimai tyčiotis iš belaisvių, smogti Rusijos Federacijos ir ją remiančių šalių, pavyzdžiui, Baltarusijos, gyventojams ar juos naikinti yra neleistini“, – pabrėžė jis.

O. Arestovičius priminė, kad Ukraina yra Europos šalis su europietiška armija.

„Mes su jumis nesame barbarai. Mes – civilizacija, kariaujanti su barbarais“, – sakė jis.

Antradienį Ukraina pranešė, kad jos armija jau nukovė apie 15,3 tūkst. Rusijos kareivių, numušė 99 lėktuvus ir 123 sraigtasparnius.

Stasys Gimbutis (ELTA)

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Antanas Rašimas. Dar sykį – apie Džo Baideno išdavystę

Sulyg kiekviena diena vis aiškiau ir aiškiau. Šiandieniniai amerikietiškieji pareiškimai, esą Rusija tuoj tuoj surengs prieš Ukrainą plačią karinę kampaniją, – neįtikinami. Sveikas protas byloja, jog Rusija nepajėgi pradėti rimto karo.

Plačiau pasižvalgykime po užsienio spaudą. Jei amerikietiškieji leidiniai skambina pavojaus varpais, esą milžiniškas karas – čia pat, analitikai Andrėjus Ilarionovas, Aleksejus Arestovičius skelbia konkrečius faktus: kokia tvirta šiandieninė Ukrainos kariuomenė ir kokia kariauna „pasigirti“ nūnai galinti Rusija? Kai lygini, vertini jų pateikiamus skaičius apie tankus, karius, prieštankinę ginkluotę, akivaizdu: Rusija nepajėgi plačiam puolimui. Surengti keletą kruvinų vietinio pobūdžio išpuolių, provokacijų – taip. Bet pradėt kampaniją siekiant užimti visą arba bent jau pusę Ukrainos – nesąmonė. Pareiškimai, esą Kremlius pajėgus tolimojo nuotolio raketomis nuo žemės paviršiaus nušluoti Kijevą, susprogdinti visus svarbiausius ukrainiečių sprogmenų ir šaudmenų sandėlius, – tai pat blefas. Gal viena kita raketa ir pataikys, kur turėtų pataikyti, bet nei ukrainiečiai, nei jų kariuomenė to nepajus. Reikia pavyzdžių? Prisiminkime, kaip dar visai neseniai amerikiečiai intensyviai bombardavo Serbijos karinius objektus? Tuometinė Serbijos kariuomenė nepatyrė bent kiek rimtesnių nuostolių.

Tad ko nori Vladimiras Putinas? Jis nenori okupuoti Ukrainos. Jam tai – nereikalinga. Jis tetrokšta Ukrainą kontroliuoti. O tai reiškia, kad V. Putinas siekia Kijevui primesti visiškai nepriimtinus vadinamuosius Minsko susitarimus, kurie, vaizdingai tariant, sako, jog ne Kijevas kontroliuoja Donbasą ir Luhanską, o Kremliui ištikimos Donbaso ir Luhansko formuotės vadovauja Kijevui. V.Putinas svajoja dar Ukrainai primesti prorusišką prezidentą ir prorusišką parlamentą, kurie paisytų vien Rusijos, o ne Ukrainos interesų. Tai – šventa tiesa.

Jūs paklausite, tad kodėl apie Rusijos keliamą pavojų Ukrainai dabar labai garsiai šaukia Amerika, pradedant oficialiuoju Vašingtonu ir baigiant svarbiais amerikietiškais leidiniais?

Andrėjus Ilarionovas, puikus analitikas, kurio įžvalgas seku jau dešimt metų, ir Aleksejus Arestovičius, kurio videointerviu susidomėjau prieš metus, turi logišką paaškinimą. Kremlius ir Vašingtonas susidraugavo. V.Putinas blefuoja, kad visais frontais puls Ukrainą. Dž.Baidenas (Joe Bidenas) blefuoja, kad stengiasi išgelbėti Ukrainą nuo didelės kruvinos mėsmalės. Dž.Baideno pastangos išgelbėti Ukrainą – priversti Kijevo valdžią paklusti Kremliaus žaidimo taisyklėms. Girdi, jei Kijevas atmes Minsko susitarimus pagal V.Putino traktuotę, – kils didelis karas. Sujauks visos Europos gyvenimą. Todėl Ukrainos prezidentai neva neturi kitos išeities – tik atsiklaupti ant kelių prieš V.Putiną. Štai kokia gudri ir tuo pačiu niekšiška Vašingtono išdavystė: sukelti dirbtiną triukšmą dėl karinio pavojaus ir, prisidengus šiuo pretekstu, išprievartauti Ukrainą šokti pagal Kremliaus dūdelę. Senukas Džo Baidenas ir jo suburta komanda tarsi subtiliai perša nuomonę: kito varianto nėra. Arba kapituliuojate, arba didelis didelis bum.

Kai tai turime omenyje, tuomet tampa aiškiau, kodėl Dž.Baidenas įsivėlė į V.Putino pasiūlytas derybas dėl saugumo. Visai tai – politinis teatras siekiant pridengti tikruosius tikslus – Ukraina neva privalanti vadinamosioms Donbaso ir Luhansko „respublikoms“ suteikti pačią plačiausią politinę autonomiją. Omenyje turima tokia teisė, kuri prorusiškiems separatistams suteiktų galimybę nurodinėti Ukrainai, į kokius karinius ir ekonominius aljansus jai leidžiama įsilieti, o su kuo draugauti – griežtai draudžiama.

**Andrėjus Ilarionovas kalba Marko Feigino laidoje Feigin Live**

Amerikietiškieji pasiteisinimai, esą dabar Ukainos negalima priimti į NATO, nes ji – korumpuota, – neverti nė sudilusio skatiko. Kitoms valstybėms, jau senokai įstojusioms į NATO, korupcijos klausimas niekad nekeltas. Korupcija – ne NATO tema. JAV administracija, kuriai vadovauja Dž.Baidenas, turėtų tai žinoti.

Jūs klausiate, o kodėl tuomet Amerika ėmė teikti tikrų kovinių ginklų Ukrainai? Ar tai – neverta pagarbos? Žinoma, džiugu, kad Amerika pradėjo tiekti Ukrainai ginklų. Geriau – žvirblis saujoj nei Jautis – laukuose. Bet vėl: karinis ekspertas A.Arestovičius pastebi, jog tai, ką duoda šiandien JAV, – juokingai mažai. Rimta karinė pagalba tokiai didelei valstybei kaip Ukraina atrodytų visai kitaip. Į Ukrainą atkeliaujantys ginklai – tik simbolinis žingsnis. Be to, ginkluotę Amerika tiekia Ukrainai ne tik tiesiogiai, bet ir, sakykim, Baltijos šalių rankomis. Tarsi kažko bijodama, vengdama, tarsi apsidrausdama. Be abejo, Baltijos šalys siunčia amerikietiškus ginklus į Kijevą suderinusios su Vašingtonu, sulaukusios Vašingtono leidimo. Bet niuansas – akivaizdus.

Be to, pridėkime JAV pareiškimus, jog Amerika nesiųs savo karių kariauti už Ukrainą. Net jei taip ir ketinama elgtis, kodėl šitai pareiškiama garsiai, demonstratyviai, kad girdėtų visas Pasaulis, ne vien Kremlius? Kodėl Vašingtonas negalėj ištarti kur kas painiau, sukčiau, neapibrėžčiau? Tegul V.Putinas spėlioja: pasiųs – nepasiųs. Be to, Vašingtono pareiškimas nesiųsti savo karių į Ukrainą prieštarauja prieš tris dešimtmečius JAV prezidento duotiems įsipareigojimams saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Kalbant visiškai atvirai, Amerika šiandien turėtų grąžinti Ukrainai atominius ginklus, kuriuos kadaise išviliojo manais į teritorines garantijas.

Kita niekinga Vakararų pozicija – JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų darbuotojų pasitraukimas iš Ukrainos. Šis pasitraukimas tarsi turėtų sustiprinti įspūdį, jog pavojus – realus. O kokia politinio spektaklio kaina? Iš Ukrainos bėga rimti investuotojai, į Ukrainą nebeateina rimti verslininkai. Ukraina netenka milijardų. Ukraina žlugdoma ekonomiškai.

Apie ekonomines sankcijas, kurias Amerika su savo Vakarų sąjungininkais vis ruošiasi įvesti Rusijai, – nenoriu nė kalbėti. Vis ruošiasi, vis grasina, vis perspėja. O rimtų, viską apimančių, tikrai skausmingų ekonominių apribojimų – kaip nėra, taip nėra. Ištisus aštuonerius metus Ukraina beveik viena priešinasi Rusijos agresijai, o Vašingtono administracija vis dar ruošiasi. Manau, kad ilgainiui išgirsime šmaikščių anekdotų apie tai, kaip amerikiečiai skelbė Rusijai ekonomines sankcijas. Skelbė tokias baisias sankcijas, skelbė taip garsiai, kad Rusija nė nepajuto arba beveik nepajuto. Juk uodo įkandimas yra tik uodo įkandimas.

Šitaip rašydamas sakau, kad gėdingai su Kremliaus diktatoriumi flirtuoja ne visa JAV – tik Dž. Baidenas ir dalis Demokratų partijos. Ir vis tik Dž.Baideno išdavystė nedaro garbės visai Amerikai.

2022.02.01; 07:30

SLAPTAI

Gintaras Visockas. Akivaizdi Džo Bideno ir Vladimiro Putino draugystė

Gintaras Visockas. Didžioji Volodymiro Zelenskio klaida

Gintaras Visockas. Pone JAV ambasasdoriau Robertai S. Gilchristai, kur lendlizas?

Gintaras Visockas. Pavėlavusi nelaimės vieton atvykti policija – niekam tikusi

Gintaras Visockas. Pats svarbiausias mūšis

Saulius Kizelavičius. Kada atsikvošės Armėnija?

Gintaras Visockas. Svarbiausia karinį konfliktą užbaigti teisingai…

Gintaras Visockas. Prancūziška-vokiška-itališka… išdavystė?

Gintaras Visockas. Kodėl Joe Bidenas vėl sako netiesą

Kyjivas: nuo Rusijos invazijos pradžios žuvo maždaug 10 tūkst. Ukrainos karių

Gintaras Visockas. Kodėl Vakarai bijo Ukrainos pergalės?

Gintaras Visockas. „Taikos angelo“ medalionas – „nuorūkai“

O. Arestovyčius: Rusija vilkins karą, kad priverstų Ukrainą atiduoti dalį savo teritorijos

O. Arestovičius: ukrainiečių genocidas tęsiasi

O. Arestovičius pakomentavo Rusijos sprendimą nešturmuoti „Azovstal“

O. Arestovičius: jeigu Rusija smogs NATO bazei, Aljansas užbaigs karą per tris paras

O. Arestovyčius: Rusijos antskrydžiai dabar nukreipti į Rytų Ukrainą

Gintaras Visockas. Išdavystė, sabotažas ar nekompetencija?

Oleksijus Arestovičius: nesielkime taip, kaip elgiasi jie

Antanas Rašimas. Dar sykį – apie Džo Baideno išdavystę

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą