Seimo narė Aušra Maldeikienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Europarlamentarė Aušra Maldeikienė įstojo į Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partiją. Tai, kad žinoma politikė penktadienį prisijungė prie valdančiosios konservatorių partijos, Eltai patvirtino TS-LKD vykdantysis sekretorius Martynas Prievelis.
„Penktadienį vyko Vilniaus Šeškinės posėdis ir Aušra Maldeikienė tapo Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos nare“, – Eltai sakė M. Prievelis.
A. Maldeikienė yra buvusi Seimo narė ir dabartinė Lietuvos atstovė Europos Parlamente. A. Maldeikienė buvo išrinkta į Seimą 2016–2020 m. kadencijai, o 2019 m. su visuomeniniu rinkimų komitetu laimėjo mandatą į Europarlamentą ir tapo 1 iš 11 Lietuvoje išrinktų Europos parlamento narių. Europarlamente ji prisijungė prie Europos Liaudies Partijos (Krikščionių demokratų) (EPP) grupės.
Tokį straipsnelio pavadinimą pasirinkau įkvėptas Aušros Maldeikienės pavyzdžio. Tačiau neperskubėkite pagalvoti kažką nederančio čia, nes aš pats A. Maldeikienę esu linkęs laikyti labai netrivialia asmenybe ir turinčia ką pasakyti ekonomikos reikalų eksperte. Žinia, ji labai dažnai aršiai kritikuodavo savo kolegų ekonomistų darbus ir pasisakymus, ypač negailestingai vertindama jų sovietmečio laikų kūrybinę raišką.
Kai kartą ši kritikė į šuns dienas išdėjo ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus jaunystės laikų disertaciją dėl ten padarytų komunistinių įtūpstų, slaptais kanalais pasidomėjau, pabandžiau atknisti tai – kokias problemas buvo užsimojusi išspręsti mūsų didžioji kritikė savo komjaunuoliškos jaunystės laikais sukurptoje ekonomikos mokslų disertacijoje? Nenustebsite, anosios disertacija vadinosi – „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“.
Kaip matote, nieko geresnio net ir specialiai nesugalvotume, nes būtent toks, o ne kitoks pavadinimas labiausiai dera prie Maldeikienės veido, kuri savo ankstyvosios jaunystės laikais tikriausiai buvo dar didesnė maksimaliste nei dabar, nors pagal disertacijos pavadinimo pretenzingumą nesunku būtų atsekti anosios pavardę ir šiandien. Kai kiti to meto ekonomistai pelnydavo SSSR Mokslų akademijos tikrojo nario statusą ir kitus priklausymo tuomečiam mokslo elitui liudijančius kredencialus, visą gyvenimą nedrąsiai spręsdami tokius scholastinius marsistinės doktrinos klausimus, neturinčius jokios euristinė vertė, kaip – ar darbo objektas įeina į gamybinių jėgų apibrėžimą, – būsimoji Maldeikienė stačiai ėjo prie esmės, užsimojusi atskleisti galutinę tiesą, tinkančią vieną kartą ir visiems laikams.
Gundymai. Vitrina. Slaptai.lt foto
Ilgai, oi ilgai svajojau sutikti A.Maldeikienę kokiame nors forume jau sukaupęs drąsą paklausti – o koks pagaliau yra tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis, puoselėdamas viltį, kad nuo pelnyto atsakymo, kai tiesa pasirodo iškart visu savo gražumu, kokia, tarkime, yra Atėnė, užgimstanti savo iškiliu stotu ir su visa amunicija tiesiai iš Dzeuso galvos, turėtų nušvisti mano akys. A.Maldekienės garbei pasakysiu, kad niekados nemaniau, kad žinoma ekonomistė, anais laikais užsimojusi nusakytį pagrindinį socializmo dėsnį, būtų turėjusi galvoje socialistinio lenktyniavimo pavadinimą įgijusį tragikomišką farsą. Kas be ko, ne man vienam užkliūna jos poleminis įkarštis ir prasimušančių žodžių tulžingumas, tačiau pagalvojus apie tai, kad moters tulžingumas yra tik sublimuotas jos aistringumo pavidalas, nekyla noro labai prieštarauti ir priešintis. Kaip sako klasikai, karšta moteris yra poeto svajonė. Nuo savęs pridurčiau, kad moteris yra ne mažiau paslaptingas dalykas nei pagrindinis socializmo dėsnis.
Taip jau atsitinka, kad pagalvojus vieną akimirką apie A.Maldeikienę, negali sustoti toliau tą patį galvojęs, nors aš čia nuo pat pradžių buvau nusiteikęs kalbėti visai ne apie A. Maldeikienę, o apie gėjus.
Nebijok, gėjus neįkąs, – sako protingi žmonės. Galimas daiktas, ne be pagrindo yra sakoma ir tai, kad viešai demonstruojantis savo neapykantą gėjams žmogus visų pirma kovoja su savo vidiniais demonais. Kartais perspėjau save ir dėl to, kad pernelyg dažnas kalbėjimas apie gėjus gali sugadinti karmą, kas lemtų, jog kitame gyvenime atgimsi gėjumi. Ar dėl tiesos kas nors ryžtųsi taip aukotis, a? Kita vertus, leiskite nuraminti, pažadant, kad čia mes šaltai diskutuosime ne apie meilę ir neapykantą, bet apie intelekto saviapgaulę ir perspektyvų sutrikimą, iškylantį tada, kai žmogaus teisių tematika yra suvedama į seksualinių mažumų tapatybės paieškos ir įtvirtinimo klausimus.
Nepavargsiu kartodamas, kad ten, kur žmonės nėra persekiojami dėl savo lytinės orientacijos, nėra jokio pagrindo forsuoti visiškai išgalvotą homoseksualių žmonių teisių klausimą! Homoseksualumas prie žmogaus teisių nieko neprideda ir nieko neatima, nebent gėjai ir lesbietės pareikštų pretenzijas be bilieto važinėtis traukiniais. Kaip atrodo bent man, homoseksualių žmonių teisių klausimas didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus. Dirbtinai sukeltas triukšmas, pastoviai pakurstoma isterija dėl seksualinių mažumų teisių yra dėmesį atitraukiantis manevras, ne kitaip. Čia tas atvejis, kai antraeilė ir klaidinga problema paslepia tikrąją (kokia yra tikroji, – tai jau kitas klausimas). Dar kartą leiskite atkreipti dėmesį į tai, kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises, todėl primestoje diskusijoje dėl homoseksualių žmonių teisių kaip niekur kitur trūksta konkretumo. Pabandykime įsivaizduoti tai, kaip tragikomiškai atrodytų iniciatyva, jeigu kažkas pakviestų pasaulio tautas pasirašyti homoseksualių žmonių teisių chartiją, nežiūrint to, kad pasaulyje yra pripažįstama ir išpažįstama net vaikų teisių chartija.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Prisiminkime, kad Tomas Vytautas Raskevičius, pakilęs į kovą dėl homoseksualių žmonių teisių, Seimo posėdyje iškilmingai pareiškė, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku, žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas.
Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus, neslepiančio savo homoseksualumo, žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Kad ir iš kokio galo žiūrėtume į tokį pareiškimą, jis nuskamba kaip žmogaus intelekto pažeminimas, kaip didžiausia nesąmonė, kada nors įgarsinta Lietuvos Seime.
Tačiau, norite tikėkite, norite ne, čia dar ne galas, žengiant mūsų padangėje žmogaus teisių klausimo suprofanavimo ir kretinizacijos, nepasakius, kanalizacijos linkme. Normalių refleksų žmogų ištinka šokas, pastebėjus, kad beveik visose kaip gyvas velnias prisidauginusiose valstybinėse žmogaus teisių gynimo institucijose vadovaujančius postus užima gėjai ir lesbietės. Ar gėjai ir lesbietės turi kažkokį ypatingą geną, leidžiantį jiems labiau sėkmingai triūsti žmogaus teisių gynimo sferoje? Net jeigu gerai suprantu tai, kodėl sultonas haremo prižiūrėtojais renkasi eunuchus, negaliu perprasti to, kodėl darbui žmogaus teisių apsaugos srityse dažniausiai yra pasirenkami seksualinių mažumų atstovai? Dar labiau klausimą komplikuoja tai, kad bent Seimo pirmininkės V.Čmilytės-Nielsen aplinkoje toks pasirinkimas, kaip atrodo, persidengia su politine korupcija ir nepotizmu. Kyla net toks fantasmagorinis įspūdis, kad, tarkime, įtakingai šeimai, galinčiai lemti savo likimą, sužinojus, jog sūnus ar dukra turi homoseksualių polinkių, šeima nusprendžia, kad nelieka nieko kito kaip nukreipti savo palikuonis žmogaus teisių gynimo tarnystės linkme. Keista, ar ne?
Kaukė vitrinoje. Slaptai.lt nuotr.
Aš pats esu atkreipęs dėmesį į tą aplinkybę, kad gėjai yra talentingi siuvėjai (lrytas.lt), tačiau jokiu būdu taip drąsiai netvirtinčiau, jog seksualinių mažumų atstovai išsiskiria iš kitų žmonių didesniu nei įprasta širdies dosnumu. Dar daugiau, – kaip parodė paskutinių dienų įvykiai, tokia iliuzija gali sutrikdyti tikros dalykų padėties matymo perspektyvas ir užderėti nepavydėtinais nuostoliais. Kad ir kaip žiūrėtume, vis tik nesunku bus pastebėti tai, kokia nuostolinga šiandien visai visuomenei yra žmogaus teisių gynėjo Vytauto Valentinavičiaus veikla, kuris, iš vienos pusės, purvais drabsto valstybės tarnybų pastangas užkardinti nelegalią migraciją, o, iš kitos, yra pasiryžęs prie savo motiniškos krūtinės priglausti ir paguosti kiekvieną nelegalą, palikdamas jam savo vizitinę kortelę. Ką reiškia toks angelizmo pavyzdys, ar ne šventvagiška būtų priekaištauti žmogui dėl empatijos pertekliaus net ir tokiu atveju, kai tai užtraukia grėsmę tėvynainiams? Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, homoseksualo pasijoje nėra tėvynės dėmens, tai vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos pasija. Kita vertus, iškyla didelės abejonės dėl nelygstamo V.Valantinavičiaus taurumo, matant kaip jis nagais ir ragais kabinasi į savo postą, grasindamas pasauliniu skandalu visiems, kas išdrįs iškelti klausimą dėl jo tinkamumo būti Seimo įgaliotu žmogaus teisių gynėju. Taigi, kaip atrodo, čia matome ne tiek empatijos, kiek falšo iškūpėjimą per viršų.
Jeigu aš būčiau dalijęs vizitines kortele kiekvienai studentei, kuriai, kad ir kaip liūdna, tekdavo parašyti nepatenkinimą pažymį, dekanas to būtų nesupratęs, tačiau tarp nepažangių studenčių, galimas daiktas, būčiau pelnęs švelniaširdžio dėstytojo vardą.
Mielas tėvynaini, apsižvalgyk aplinkui ir įsitikink – ar už nugaros netyko toks Vytautas Valentinavičius, pasiruošęs įkasti ir apkrėsti tave motinos Teresės kompleksais?..
Seimo narė Aušra Maldeikienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Aktyvesnis ir atviresnis Lietuvos dalyvavimas ES turi tapti Lietuvos užsienio politikos stuburu, sako Seimo narė, ekonomistė Aušra Maldeikienė. 2019 m. prezidento rinkimuose planuojanti dalyvauti ir jau prezidento rinkimų programos gaires pristačiusi ekonomistė pabrėžia, kad Lietuva kol kas neturi užsienio politikos apskritai. Dabartinę užsienio politiką ekonomistė vadina siaura, pigia ir nesubalansuota.
Politikė kritiškai atsiliepia apie tai, kad, pasak jos, Lietuvai įdomios tik tarp ES ir Rusijos įtakų įstrigusios Rytų partnerystės valstybės. A. Maldeikienė ragina Vilnių aktyviau ir plačiau įsitraukti ir į kitų, nuo Lietuvos pasienio toliau esančių ES aktualių problemų sprendimą. Anot jos, tik taip Lietuva gali tikėtis, kad bus atsiliepta ir į jos nacionalinius interesus.
Aušra Maldeikienė itin griežta prezidentės Dalios Grybauskaitės vykdytos užsienio politikos atžvilgiu ir kritikuoja, kad ši nesuformulavo aiškių Lietuvos politikos ES atžvilgiu gairių.
Ekonomistė kategoriškai kalba ir apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Ji pabrėžia, kad Lietuvos bendradarbiavimas su ekonomiškai nestabilia Rusija yra pirmiausia žalingas Lietuvai. Todėl, akcentuoja politikė, geriausiai neturėti nei politinių, nei ekonominių santykių su Maskva.
Pasak jos, didžiausias iššūkis Lietuvos nacionaliniam saugumui yra emigraciją bei korupciją lemiantis nesubalansuotas ekonominis ir socialinis valstybės organizavimo modelis. Užsienio politikoje, tvirtina A. Maldeikienė, pastaruosius devynerius metus taip pat vyravo panaši išbalansuota situacija.
Seimo narė Aušra Maldeikienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Aš esu už gerokai atviresnę Lietuvos užsienio politiką“, – tvirtina A. Maldeikienė ir pabrėžia, kad tapusi šalies vadove daugiau dirbtų su ES valstybėmis. Ji teigia, kad pirmiausia siektų Lietuvą įtvirtinti ne kaip virkaujančią išteklių prašytoją, bet kaip įdomią, į kitų valstybių interesus įsiklausančią bei idėjų turinčią šalį.
Ekonomistės nuomone, Lietuva privalo plėsti valstybių, su kuriomis intensyviai bendrauja ir kurioms gali padėti, spektrą.
„Mes turime situaciją, kai Lietuvos užsienio politika susiveda į vieną ar pusantro klausimo – tai yra konfliktavimas su Rusija ir iš dalies Rytų partnerystės problemos“, – sakė A. Maldeikienė. Pasak jos, užsienio politikos susiorientavimas tik į šiuos klausimus nėra labai perspektyvus, nes ES yra kur kas daugiau svarbių problemų. Politikė išskyrė pabėgėlių problemą, kurioje Lietuva turėtų būti aktyvesnė.
Euroatlantiniai santykiai
Kalbėdama apie euroatlantinėje erdvėje tvyrančias ES ir JAV trintis, A. Maldeikienė tvirtino, kad Lietuva turėtų ieškoti balanso. Tačiau, pabrėžė ekonomistė, būtina atsiminti, kad Lietuva gyvena Europoje.
„Mes esame Europos Sąjungos nariai ir mes visada turėtume atsižvelgti į savo partnerių Europos Sąjungoje interesus. Tuo aš labai nuoširdžiai tikiu“, – pabrėžia politikė ir euroatlantinių ginčų fone ragina nepamiršti, kad ketvirtį Lietuvos biudžeto sudaro ES skiriamos lėšos.
Europa mums sukuria ekonominę gerovę, pagrindinės eksporto rinkos yra Europos Sąjungoje, vardina A. Maldeikienė ir teigia, kad tai labai svarbūs faktai priimant bet kokius sprendimus užsienio politikoje.
Visgi saugumo problemas ekonomistė išskiria kaip atskirą klausimą. Pasak jos, užtikrinant karinį saugumą alternatyvų JAV nėra. Todėl politikė ragino ieškoti konkrečių iniciatyvų, galinčių atkreipti didesnį JAV dėmesį į Lietuvą.
Klaipėdos uostas žiemą. Slaptai.lt nuotr.
Vienas iš A. Maldeikienės siūlymų – siekti paversti Klaipėdos uostą strateginės reikšmės objektu Jungtinėms Valstijoms. Mums reikia pasistengti būti Amerikai įdomiems ir mes galime būti tokie įdomūs, jei sugebėsime juos įtikinti Klaipėdos uosto strategine reikšme, samprotavo ekonomistė.
Galiausiai ekonomistė pernelyg nesureikšmino ekonominių ir politinių nesutarimų tarp JAV ir ES. Juos ir prieštaringai vertinamą D. Trumpo politiką A. Maldeikienė aiškino kaip natūralų ekonomikos ciklo etapą.
Pasak jos, jei ne D. Trumpas, tai bet kuris kitas tapęs JAV prezidentu anksčiau ar vėliau būtų ėmęsis protekcionistinės politikos.
Kinijos žemėlapis
„Trumpas yra naujo protekcionistinio pasaulio veidas. Nebūtų Trumpas – būtų kažkas kitas“, – tvirtino politikė ir akcentavo, kad neverta jo, kaip valstybės vadovo, kritikuoti.
Aušra Maldeikienė, kalbėdama apie euroatlantinius santykius, akcentavo, pasak jos, tarp Lietuvos politikų ir apžvalgininkų dažnai užmirštamą Kinijos veiksnį.
Ekonomistė kritikavo Lietuvos valdančiuosius, kad šie deda daugiau pastangų pritraukti Kinijos, o ne JAV investicijas į šalį.
Tai A. Maldeikienė įvertino ganėtinai skeptiškai. Pasak jos, ekonominis bendravimas su Kinija turi būti priimamas kartu su visomis iš to kylančiomis politinėmis rizikomis. Politikė akcentavo savo politinėje programoje pabrėžtas tezes, kad santykius su Kinija plėtoti galima tik nepamirštant demokratijos klausimų ir to, jog Vakarų didžiosios valstybės į Kinijos didėjančią įtaką ir jos ekonominį skverbimąsi į Rytų Europos valstybes žiūri labai atsargiai.
Santykiai su Rusija
Pasak A. Maldeikienės, labai gerai, kad šiandien Lietuva neturi jokios politikos su Rusija.
„Mūsų didžiausias užsienio politikos pasiekimas, kad mes neturime užsienio politikos su Rusija“, – akcentavo ekonomistė ir tai argumentavo tuo, kad ekonominiai santykiai su šia valstybe Lietuvai yra nenaudingi.
Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Anot jos, rizikos dėl plėtojamų Lietuvos ir Rusijos santykių pirmiausia kyla ne tik dėl imperinio Rusijos siekio susigrąžinti anksčiau turėtas teritorijas, bet ir dėl ekonominio šios valstybės neapibrėžtumo.
Politikė teigė, kad Rusijos ekonomika yra labai nestabili, pastatyta ant molinių kojų. Tai, pasak jos, kelia nuolatines grėsmes Lietuvai.
„Mums ekonomiškai Rusija yra visiškai nereikalinga. Visokie matijošaičiai su savo verslais – tai yra jų problemos. Lietuvai tai kainuoja labai daug“, – Rusijos rinkose dirbančių Lietuvos verslininkų interesus apibendrino A. Maldeikienė.
Ekonomistė rinkimų programoje akcentuoja, kad Lietuvos santykiai su Rusija turi būti Europos Sąjungos užsienio politikos dalimi. Labai panašiai santykius su Rusija apibendrina potencialus A. Maldeikienės konkurentas 2019 m. prezidento rinkimuose – diplomatas Vygaudas Ušackas. Jis ne kartą viešai deklaravo poziciją, kad su Rusija reikia bendrauti tose srityse, kurias leidžia ES bendravimo su Rusija principai.
Tačiau, nepaisant to, A. Maldeikienė kaltino V. Ušacką deklaracijų apie politiką su Rusija aptakumu ir nuogąstavo, kad jis būsimuose prezidento rinkimuose santykių atnaujinimo su Rusija kortą gali nesąžiningai išnaudoti, siekdamas pritraukti politikoje nesusigaudančius rinkėjus.
D. Grybauskaitės politikos vertinimas
Prezidentė D. Grybauskaitė, pasak politikės, užsienio politikoje sukūrė tikrą chaosą. Pastaruosius devynerius D. Grybauskaitės vykdytos užsienio politikos metus A. Maldeikienė vertino labai kritiškai ir stebėjosi tarptautiniu šalies vadovės autoritetu.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Politikė kaltino prezidentę nenuoseklumu ir nepagrįstu politinių pozicijų kaitaliojimu. Anot jos, taip ir liko neaišku, kodėl D. Grybauskaitė keitė Lietuvos pozicijas politikos Rytų partnerystės valstybių atžvilgiu, kodėl nenorėjo susitikti su JAV prezidentu Baraku Obama, kodėl, pasak jos, nuo pat pradžių nerėmė išlaidų šalies gynybai didinimo.
„Jos politika – neturėti politikos“, – griežtai apibendrino A. Maldeikienė ir reiškė pretenzijas, jos nuomone, nesąžiningai ir nedirbančiai Lietuvos žiniasklaidai, kad ši per visą laiką neuždavė prezidentei esminių klausimų.
******
Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas. Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.
Užsienio politikos prioritetas
Aktyvesnis Lietuvos įsitraukimas į ES politiką, plėsti europinių problemų, kurių sprendime aktyviai dalyvauja Lietuva, spektrą
Santykiai su Rusija
Su Rusija nereikia palaikyti politinių ir ekonominių santykių, nes tai visų pirmiausia politiškai ir ekonomiškai kenkia Lietuvai
Santykiai su ES
Lietuva turi palaikyti tolesnę ES integraciją, ragina aktyviau perimti ES šalių patirtis ir plačiau įsitraukti į europinių problemų sprendimą. ES yra svarbiausia strateginė partnerė Lietuvai
Santykiai su JAV
JAV yra svarbiausia karinio saugumo garantija Lietuvai. Vilnius turi stengtis tapti kuo įdomesniu JAV. Siūlo įtikinti amerikiečius Klaipėdos uosto strategine reikšme. Dėl prekybos kylantys konfliktai tarp ES ir JAV yra ne D. Trumpo, bet ekonominio ciklo kaltė
Lietuvos užsienio politikai aktualus regionas
Nėra išsiskiriamas konkretus regionas. Pabrėžiama būtinybė įsitraukti kuo plačiau į ES ir kitų regionų (ne tik Rytų Europos) problematiką
Didžiausios grėsmės nacionaliniam saugumui
Nesubalansuota Lietuvos ekonominė ir politinė sistema, lemianti neigiamas demografines bei korupcijos tendencijas
D. Grybauskaitės politikos vertinimas
Labai neigiamas. Prezidentės užsienio politiką vertina kaip nenuoseklią, žalingą valstybei. Kritikuoja D. Grybauskaitę, kad ši, keisdama savo pozicijas užsienio politikoje, jų nepaaiškino
Ryškiausi raktažodžiai
ES, ekonomika, kritika D. Grybauskaitei
Pirmoji aplankyta užsienio valstybės sostinė (tapus prezidentu)
Nenurodė. Kur vykti spręstų įvertinusi aplinkybes
Ar įteisinti w, q, x raidžių rašybą Lietuvos oficialiuose dokumentuose?
Seimo narė Aušra Maldeikienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Nors šių metų liepą turėtų įsigalioti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai, Seimo narė Aušra Maldeikienė sako, kad kol kas neaišku, kaip realiai veiks pertvarkyta sistema.
„Deja, priešingai, nei nuolat kartoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ryšių su visuomene specialistai, vaiko teisių apsaugos sistemos ilgamečiai darbuotojai tvirtina, kad tokiai didelei reformai nėra tinkamai pasiruošta, ji vykdoma labai skubotai, neturint poįstatyminių aktų, neišsprendus funkcijų pasidalinimo tarp centrinės institucijos ir savivaldos, negalvojant apie pasekmes vaikui, kurio interesams, sakoma, atstovaujama“, – sako parlamentarė.
Nors pernai rugsėjo pabaigoje priimtame įstatyme akcentuotas vaikas, bet realiai dėmesys koncentruojamas, anot jos, į institucinę pertvarką, kuri tarsi savaime turėtų garantuoti vaiko gerovę. „Kita vertus, nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktoje pertvarkos programoje buvo akcentuotas administracinės naštos mažėjimas, dabar, priešingai, biurokratinis aparatas didinamas: kuriami nauji struktūriniai padaliniai regionuose su dviem vadovų pareigybėmis ir komunikacijos specialistu, o skyriams numatomi tik vienas ar du darbuotojai“, – pastebi A. Maldeikienė.
Jos teigimu, kol kas neaiškus ir darbų pasidalijimas tarp savivaldos bei centrinės institucijos, neapibrėžtas mobilios komandos darbas ir jos komunikavimas su atvejo vadybininku ir pačia savivaldybe.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Dar blogiau tai, kad teisiškai nesureguliuoti savivaldos ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus santykiai: pastarasis, nors ir nepavaldus savivaldai, rašys teikimą savivaldybės administracijos direktoriui dėl laikinosios globos nustatymo vaikui, ir, nors savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai sprendimo priėmime nedalyvaus, vis dėlto, jeigu paaiškės, kad sprendimas dėl vaiko laikinosios globos nustatymo buvo netinkamas, būtent jam teks atsakomybė ir žalos atlyginimas“, – sako A. Maldeikienė.
Taigi bent kol kas situacija parlamentarei atrodo tragikomiškai. „Sprendimą dėl vaiko paėmimo priima Vaiko teisių apsaugos skyrius, įsakymą pasirašo savivaldybės administracijos direktorius, globos priežiūrą vykdys neaišku kas (gal pats Vaiko teisių apsaugos skyrius, o gal savivaldybė), o jau globos panaikinimo klausimą vėl spręs Vaiko teisių apsaugos skyrius“, – sako Seimo narė.
Kol kas jai neaiškus ir finansavimo klausimas. „Savivaldybės šiuo metu jau teikia taryboms tvirtinti rajonų 2018 metų biudžetus, kuriuose lėšos įstatyme numatytiems darbams nėra numatytos“, – sako A. Maldeikienė.
Praėjusį šeštadienį įvyko paskutinis trečiosios Seimo sesijos posėdis. Baigdama jį parlamento vicepirmininkė Rima Baškienė sakė: „Šiandien yra ypatinga diena. Mes baigėme pratęstą trečiąją šios kadencijos sesiją. Buvo visko – ir atsiprašymų, ir emocijų, ir nesusikalbėjimo, ir galbūt diskusijų trūko.“
Labai jau švelniai pasakyta. Taip, nesusikalbėjimų tikrai būta, emocijų taip pat; kur jau ten be emocijų Seime.
Bet paklauskite, ar kas nors iš rinkėjų prisimena kokį nors įsimintiną kurio nors tautos išrinktojo atsiprašymą?
Ar atsiprašė su perdegusio mėšlo tvaike dūstančia partija „Tvarka ir teisingumas“ į Seimą pakliuvęs K. Pūkas, prišvinkinęs tautos atstovybę savo seksualiniais priekabiavimais? Ilgai reikėjo vargti, kol, galų gale, Konstitucinio Teismo išvadų dėka, šis persona, pagaliau užspeistas į kampą, pats save išsigrūdo.
Manote, kada nors atsiprašys tūlas P. Gražulis, irgi tvarkietis ir tapšnotojo sekėjas? Pažvelkite į jo akis, tik į akis, nereikia klausytis net bet kokiame kontekste jo tariamų žodžių, – ir suprasite, kad net atsiprašydamas (jeigu taip netyčia atsitiktų) jis vis tiek liktų teisus ir nepakaltinamas. Net ir tuomet, kai, duodamas interviu mums priešiškos šalies žurnalistei, ar iš kremlinių pirkdamas automobilį patvarkina Lietuvą.
O juk kažkada, sako, buvęs lyg ir disidentas.
Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis, reaguodamas į Gražulio, gal ir neprilygstančio garsiajam Žirinovskiui, pasiūlymą konservatoriams pasitikrinti savo psichinę būseną, tarsi turėdamas labai daug laisvo laiko tarp įstatymų kūrimo, rašo laišką Seimo nariams:
„Sutinku be jokių rezoliucijų pasitikrinti psichikos būklę, kraują, šlapimą, kompetencijas, IQ ir EQ, praeiti STT filtrus ir mašinas ir dar plokščiapėdystę bei išangę, bet tik tada, jei jūs pats visą tai padarysite. Išviešinsime tyrimo rezultatus. Bus linksma. Pirmyn, rodykite pavyzdį mielas Seimo herojau“.
Vladimiras Žirinovskis
Oru taip – Seimo nariui?
„Facebook“ paskyroje P. Gražulis atrašė: „Nors pavasaris dar toli, bet konservatorių gretose pasirodė pirmoji kregždė, sutinkanti pasitikrinti savo psichinę sveikatą ir ne tik ją… “
Feisbukinė epidemija apėmusi ne tik mūsų auksinį, ir ne auksinį, jaunimą, kuris po kiekvieno, anot suvalkiečio, pirdžio vandeny viešai nusimauna savo ne pirmo baltumo baltinius; ji giliai įsismelkusi ir į valdžiažmogių smegenų rieves.
Sakysite, kad tai naujas, modernus komunikavimo būdas? Sėdi greta savo oponento, galėtum jam kad ir į ausį pašnibždėti: šiknius esi. Bet ne, – feisbukini. Dar anais sovietiniais laikais, kai žodžiai būdavo išliejami tik popieriuje, mano jaunystės bičiulis yra taip taikliai prasitaręs: laiške bučiuoti, tai tarsi medų per stiklą laižyti; arba nuodus.
Štai E.Jakilaitis feisbuke susirašinėja su R. Karbauskiu. Dar humoristas toks; jeigu tai – humoras.
Kol kas rezultatas – nulis nulis.
Beje, kas gali atsitikti, jeigu staiga pasirodys, kad „humoro“ daugiau LRT, kur taip įsijautęs valstiečius murkdyti Jakilaitis, o ne „Agrokoncerne“? Kas tada, mieli ponai?
Ar atsiprašė L. Balsys, Seime į žurnalistų atneštą alkotesterį įpūtęs 1,82 promiles ir, negana to, vėliau, galimai girtas, sėdęs į automobilį ir išvykęs, o vėliau į namus net neįsileidęs policijos pareigūnų?
Ar atsiprašė bent kartą Prezidentės, kurią, palikęs darbą prezidentūroje, progai pasitaikius ir be progos, kiek įstengdamas šandijo (švelniai pasakius)? O juk, būkime atviri, jos dėka pateko ir į Prezidentūrą, o vėliau – ir į Seimą. Jau antra kadencija!
Peilis į nugarą ir – pirmyn.
Ar atsiprašė N. Puteikis, nuolat Seime (ir ne tik) genantis vėjus bet kuria kryptimi? Paprastai tai vadinama demagogija.
Ir kiti, ir daugelis kitų – ne pašauktųjų, bet išrinktųjų?
Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ačiū Dieve, kad Seime yra tokia Aušra Maldeikienė.
Ačiū, pagaliau, Dievui, kad yra Aurelijus Veryga.
Anądien nuėjau į Antakalnio gale esančią mažą „maximos“ parduotuvę nusipirkti vieną (!) butelį (5 laipsnių) alaus. Priešais mane tokia inteligentiška močiutė su kruopomis ir aliejumi stovėjo. Atsigręžė. Jūs mažai perkat. Užleidžiu.
Kai mandagiai padėkojęs atsisakiau atsistoti eilėje pirma jos, ji man pasakė: mano tokia etika.
Dabar sėdžiu vienkiemyje tarp miškų, kur net LRT blogai rodo. Todėl žiūriu į apšerkšnijusius medžius. Sidabras ramina labiau nei auksas, kažkodėl pagalvoju.
Vėl bobų vasara. Kartais jų rudenį būna net kelios. O štai diedai neturi nei vasaros, nei žiemos, vyriškajai giminei priskiriami kažkokie pereinamieji metų laikai, pavasaris ir ruduo, gerai bent jau, kad pastarasis Lietuvoje tęsiasi visus metus, tuo jis panašus į politiką, kuri, beje, jau moteriškos gimininės ir piktų žmonių dažnai vadinama prostitute.
Prostitucijos – nors vežimu vežk
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prostitucijos pastaruoju metu Lietuvos politikoje – nors vežimu vežk. Nemažai piliečių, ko gero, jau ir nesusigaudo, kas dedasi, kas su kuo skiriasi, tuokiasi, sanguliauja. Seimo narys Petras Gražulis, šūkio „Už Lietuvą vyrai!“ autorius, neaiškiais santykiais palapinėje įtaria du diedus, Gabrielių Landsbergį ir Gintautą Palucką, kiti šaiposi, kad Petras taip kalbąs iš pavydo, kad jo į palapinę diedai nepasiėmė.
Nenusileidžia keistenybėmis ir Seimo bobos, antai Aušra Maldeikienė pradėjo guostis, kad jai 1800 eurų Seimo narės atlyginimas neleidžia padoriai tarnauti Lietuvai, o Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jansson nenori diedo ant žirgo Lukiškių aikštėje ir patyliukais rezga planą, kaip prestižinėje Lietuvos vietoje driokstelėti paminklą bobai ant šluotos.
Susipratę piliečiai siūlo bobą su šluota statyti Simono Daukanto aikštėje, priešais prezidentūrą, kur dažnai piketuoja nepatenkinti „prieš ir už“ susiskaldžiusios visuomenės atstovai, esą, seniau ten buvo deginamos raganos.
Balsingiausias Seimo narys, Vytautas Juozapaitis, po L. Ruokytės – Jonsson suktinio kultūros politikoje ir monumentaliosios architektūros dirvonuose, suabejojo jos išsilavinimu, o apsukrūs žurnalistai susigriebė ieškoti Rodžerio Jonsson (Roger Jonsson), su viltimi išsiaiškinti, ar mėgsta jis žvejybą, ar nebuvo jam ešeržuvė barakuda Batijos jūroje užkibusi.
Iš esmės bobų ir diedų santykiai po Ramūno Karbauskio ir Gretos Kildišienės graudžios melodramos Seime ir už jo ribų, viešųjų ryšių agentūroje, tapo sudedamąja bet kurio politikos diskurso dalimi.
Lietuvių diedai ir lenkų boba
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę visi politika šiek tiek besidomintys piliečiai griebėsi už galvų po Remigijaus Šimašiaus, Liberalų sąjūdžio pirmininko ir Vilniaus mero, netikėto akibrokšto Vilniaus miesto taryboje. Ėmė Vilniaus liberalai ir išgrūdo pro duris iš koalicijos Vilniaus konservatorius su Valdu Benkunsku priešakyje. Vietoj vicemero V. Benkunsko pasikvietė pas save Lietuvos lenkų (o gal lenkų Lietuvos?) rinkimų akacijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovę Editą Tamošiūnaitę. Logikos politikoje ieškantiems politologams nusviro rankos, akys ant kaktos iššoko, o žurnalistams burnos kąsniui atsivėrė, nes suprasti šio poelgio prasmės iki šiol niekam nepavyksta.
Juolab, kai paaiškėjo, kad E. Tamošiūnaitė atėjo viena, o lenkai pasiliko krikščioniškų šeimų prieglobstyje. Sėdi štai dabar liberalų diedai lietuviai, žiūri į rinkimų akcijos bobą lenkę ir nežino ką daryti, gal ir patys nebesuvokia, kodėl taip padarė ir ką su ta boba daryti. O juk viskas buvo gerai apgalvota, lyg ir paprasta ir apskaičiuota. Linksmajam diedukui R. Šimašiui tiesiog atsibodo suniuręs diedas V. Benkunskas, tad ir nusprendė jis diedą išvyti ir pasikviesti į komandą gražią bobą. Tikėjosi vienu šūviu nušauti 6–7 zuikius: turės kur akis paganyti; turės naują koalicijos partnerį – lenkus ir krikščioniškas šeimas; prisidės prie lyčių lygybės principų įtvirtinimo sostinės savivaldybėje; prisidės prie mažumų (šiuo atveju – tautinių) teisių ginimo Vilniuje; kai diedų komandoje atsiras dama, diedai, bent jau posėdžio metu perstos keiktis, rūkyti ir mušis; kadangi be LLRA–KŠS neišsivers valdančioji koalicija Seime, per koalicijos partnerius atsiras galimybė įtakoti Seimo ir Vyriausybės diedus ir bobas palankiau žiūrėto į R. Šimašiaus valdomo Vilniaus reikalus ir į liberalų neaiškius santykius su aiškiais verslininkais ir t.t.
Žengti šį žingsnį paskatino ir dar vienas motyvas, jau kuris metas miegoti liberalams neduodantis keršto jausmas, kai pagaliau susivokė, kad ne nelabasis jiems išdaigas krečia, gundo ir apgaudinėja, o konservatorių diedai yra prie liberalių nelaimių nagus prikišę, kai prieš naujos koalicijos formavimą Seime teisėsauga staiga pareiškė partijai naujus įtarimus, kurie pasirodo besą seni, t.y. tie patys įtarimai, o tik pats pareiškimas naujas, tačiau tokiu būdu buvo „užkardytos“ jų galimybės būti pakviestais prie pyrago dalybų.
Nesėkmingas viliotinis
Nors apie viską buvo pagalvota, jokių kliūčių nesimatė, vylėsi liberalų diedai bent jau aplinkiniais keliais atsigriebti ir valstybės biudžeto valdymo laimės atsiriekti. Nesėkmingai paobuoliavus su velniu, konservatorių asmenyje ir smailiabarzdžiu jų patriarchu priešakyje, baisiausios lenkų davatkos nebegalėjo liberalų išgąsdinti.
Bet įvyko konfūzas. Lietuvos lenkų (ar lenkų Lietuvos, taip ir neaišku) ir Krikščioniškų šeimų sąjungos idėjinis vadas, Georgijaus juostelių kavalierius, europarlamentaras Valdemaras Tamaševskis pareiškė, kad nesusidės jo tautiečiai Vilniuje su liberalais ir „proše pane“. Kodėl nesusidės, plačiau V. Tamaševskis neaiškino, bet galima numatyti, kad turėjo gana logiškų priežasčių. Pirmiausia, pats „gyvenimo susidėjus“ būvis netiko. Kai Lenkų rinkimų akcija antrą partijos dėmenį „Rusų aljansą“ pervadino į „Krikščioniškas šeimas“, atsirado prievolė tarpusavyje gyventi susituokus pagal visus krikščionybės kanonus, o liberalai daugiausia yra bedieviai, net raganų savo gretose yra ne vieną turėję. Garsiausia jų netgi Lietuvos raganų ragana Vilija Lobačiuvienė bei dar visokių sekso eksperčių ir panašiai pas juos ilgainiui yra prisirinkę.
Antras reikšmingas veiksnys – Lenkų rinkimų akcija, visgi, nacionaliniu pagrindu susibūrusi partija, o liberaliai – kosmopolitai, jiems nacijų interesai yra prigimtinis blogis, kurį reikėtų sunaikinti arba leisti pačiam nunykti.
Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.
Berods prieš 15 ar daugiau metų, kai liberalams vadovavo dar Rolandas Paksas, liberalai bandė bendradarbiauti su lietuviais tautininkais, buvo net sutartį pasirašę, bet liberalizmo ir nacionalizmo principams prieštaraujantis susitarimas, kaip ir reikėjo tikėtis, ir tuomet buvo negyvybingas.
Tad ir susiklostė dabar Vilniaus taryboje keista situacija, kai liberalų diedai turi tik bobą lenkę, bet nei lenkų, nei krikščionių neturi. Strateginis daugiaplanis liberalų žygis baigėsi maža Brisiaus balute Europos aikštėje priešais Vilniaus savivaldybę.
Viltys į laisvos rinkos dėsnius
Iš kitos pusės, nusižiūrėjus į Seimą, kur diedas S. Skvernelis geriausiai bendradarbiauja pats su savimi ir lygiomis dalimis su visais kitais ir kitom, priklausomai, kur, kame, kada, kaip ir kam tų kitų prireikia, liberalų diedai, bobos ir raganos irgi tikisi pabandyti kortomis lošti, kai formaliai lyg ir nebendradarbiaujant, neformaliai bus galima bendrų interesų surasti, remiantis paprasčiausiais laisvos rinkos dėsniais: perku – parduodu, mainau ir pan., jei tik liberalai turės, ko reikia lenkams, ir atvirkščiai.
Su civilizuota politika – tai nieko bendro neturi, nieko bendro neturi netgi su liberalizmu, bet turi daug sąsajų su bobų ir diedų tradiciniais santykiais, kurie 2 tūkst. Vakarų civilizacijos formavimosi metų ne kartą buvo reikšmingesni už įvairiausias idėjas ir ideologijas.
Matriarchatas sugrįžta
Galime pažvelgti ir dar giliau, į pačią senovę, matriarchato žmonių civilizacijoje laikus, nes Lietuvos atveju, ta senovinė indoeuropiečių tarpusavio santykių hierarchinė sankloda be jokios abejonės sugrįžta.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pokytį žymi laikas, kai Lietuvos prezidente tapo Dalia Grybauskaitė. Įvairiai ji politinio elito ir paprastų žmonių vertinama, vieniems ji stūgaujanti ragana Daukanto aikštėje, kitiems valstybės garbė, orumas ir sąžinė viename, tačiau faktas, kad jai tapus šalies vadove, diedai pradėjo patirti nuoseklią ir kryptingą diskriminaciją, kuri ypač jaučiama tiesiogiai prezidentės kuruojamose srityse.
Tarkim, užsienio politikoje, vien tik pažiūrėję į Lietuvos diplomatinį korpusą, ką pamatome? Svarbiausiose nuolatinių atstovų aukščiausiose tarptautinėse organizacijose pareigose: Europos Sąjungoje – Jovita Neliupšienė, Europos Taryboje – Laima Jurevičienė, Jungtinėse Tautose – Audra Plepytė, UNESCO – Irena Vaišvilaitė, prie jų galima pridėti dar ir gražų vasarinių ir rudeninių bobikių – Lietuvos ambasadorių ratelį įvairiose šalyse. Negalima teigti, kad dėlto Lietuvos užsienio politika tapo geresnė ar blogesnė, bet faktas, kad tapo įdomesnė, ne tik vizualaus dailiosios lyties atstovių patrauklumo atžvilgiu. Vien ko verta žinia, kad net pagrindinis Rusijos diedas Vladimiras skundėsi ES atstovui Maskvoje Vygaudui Ušackui pagrindinės Lietuvos bobos elgesiu, kuri, anot diplomato paviešintų V. Putino žodžių, nuolat ant jo varanti.
Bobiškoji žmogiškųjų santykių dimensija neabejotinai turi išraiškų ir vidaus politikoje, nors dabartiniame Seime bobikių ne tiek jau daug, tik 29, tačiau – tai, kad jų bent 11 valdančioje Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, o ir kitų aktyvi ir vieša saviraiška, dažnai sudaro įspūdį, kad jų Seime mažiausiai du trečdaliai. Aktyvumu nepralenkiama A. Maldeikienė, nedaug jai nusileidžia Ingrida Šimonytė, Agnė Širinskienė, Rasa Butbergytė, o pastaruoju metu sužibėjo ir Irenos Šiaulienės žvaigždė.
Patriarchatas traukiasi
Vis dėlto vidaus politikoje, matyt, gyvename pereinamuoju laikotarpiu iš patriarchato į matriarchatą, ir tai sukelia didelių nesusipratimų tiek tarp asmenybių, tiek tarp politinių grupių bei šių grupių viduje. Tarkim, kai socialdemokratus valdė a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas, viskas pas juos buvo aišku. Trinkteldavo kumščiu į stalą stuomeningas diedas, visi kirkilai, butkevičiai, bernatoniai ir netgi andriukaičiai kaip mat po stalu sukrisdavo.
Feministės – prieš Vladimirą Putiną
Tais laikais G. Paluckui dar ūsai neaugo ir jis tik gudriai šypsodamasis svajonėse audė tolimus planus, kaip užimti AMB vietą. Užėmė – ir iškart radikalūs pokyčiai partijoje prasidėjo, tik šast ir Vilniaus socdemų vade patapo Auksė Kontrimienė. G. Palucko apsuptyje, beje, ir daugiau bobų nei diedų žvaigždės žiba. Tik I. Šiaulienė pasijuto atstumtąją ir nori tapti politinės prievartos auka, pareiškusi, kad „bevelytų būti išmesta“, pati iš partijos nenorinti eiti, nors vėliau persigalvojo ir draugia su frakcijos diedais pasirinko laisvą meilę Lietuvos kėdėms be jokių partijų.
Kad bobiškąjį politikos veiksnį politikės puikiai suvokia, atspindi kad ir tos pačios A. Maldeikienės pareiškimas apie motyvus kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus, kur ji teigia: kad „<…> jei prezidento rinkimuose nedalyvaus politikė Ingrida Šimonytė, savo kandidatūrą kelsianti ji pati <…>. Į šiuos pareiškimus derėtų žiūrėti gana ir rimtai. D. Grybauskaitės feministinės – protekcionistinės politikos kryptis įgavo pagreitį, per dvi prezidentės kadencijas bobų vaidmens politikoje padidėjimas tapo įprastu, visuomenės natūraliai priimamu reiškiniu, tad prezidento rinkimuose bobiškąsis veiksnys turės vieną esminių privalumų, juolab, kad Lietuvoje pagal demografinius duomenis, bobų jų yra 11 proc. daugiau nei diedų.
Rinkimuose – tai rimtas koziris. Turint galvoj, kad socialdemokratams po visų skyrybų, dalybų, kovų ir taikų liks, ko gero, tik viena galimybė prezidento rinkimuose kelti Viliją Blinkevičiūtę, turint galvoj apylygę galimybių dėlionę būsimuosiuose prezidento rinkimuose, kai nėra aiškių favoritų, tikimybė, kad Daukanto aikštėje ir toliau gyvens raganos, gana didelė.
Trys prieš vieną
Lietuvių rašytoja, švietėja Julija Žymantienė – Žemaitė. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.
Iš esmės, politikos jovalas Lietuvoje ir užvirė, ko gero, todėl, kad rinkimus laimėjo ne kuri nors iš tradicinių, subobėjimo kryptimi judančių partijų, bet aiškūs tradicinės patriarchalinės visuomenės atstovai – ūkininkai, apie kuriuos (Vingių Joną ir kt.) gražiai rašė feministė Žemaitė apsakyme „Marti“.
Viena esminių dabartinės Lietuvos vidaus politikos problemų yra ta, kad trys iš keturių įtakingiausiųjų šiuo metu valstybėje yra diedai – S. Skvernelis, Viktoras Pranskietis ir R. Karbauskis prieš vieną D. Grybauskaitę.
Jeigu R. Karbauskis – tradicinis lietuviškas diedas, lengvai nuspėjamas, tad jau ir diskutuoti apie jo pažiūras nebeverta. V. Pranckietį galima laikinai nurašyti, nes žmogaus toks charakteris, kad jei ne po bobos, tai po S. Skvernelio padu, nuolat papuola, – tai, kaip bežiūrėtum, bet S. Skvernelio, tipiško politikos oportunisto, prisitaikančio prie bet kokios situacijos, perspektyva, žvelgiant per bobų ir diedų santykių prizmę, yra be galo įdomi.
Turint galvoj laukiančią įtemptą politinę darbotvarkę, bus įdomu stebėti, kokią ateityje premjeras lytiškosios politikos vertybinę dimensiją pasirinks – prisišlies prie diedų, ar glausis prie bobų. Iš pradžių jis aiškiai užėmė diedo – patino vaidmenį ir, atrodo, kad laikosi šio vaidmens ir šiol.
Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ paklaustas apie ketinimus kandidatuoti į prezidentus, S. Skvernelis aiškino, kad „<…> premjero pozicija irgi yra ta, apie kurią kažkada net negalvojau, negalvojau, kad gali tekti tokią poziciją užimti. Šis darbas tikrai yra sunkus, atsakingas, bet įdomus. Labai įdomus. Todėl kol kas aš save pozicionuoju čia, o toliau – laikas parodys. Daug kas priklauso nuo situacijos <…>“.
Taip susiklostė, kad Lietuvos premjerais, išskyrus pačią pirmąją Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suformuotą Kazimieros Prunskienės vyriausybę, visada buvo diedai, tad pozicionuodamas save į šias pareigas, S. Skvernelis priima ir tradicinį Lietuvos premjero, diedo, vaidmenį.
Tačiau, prezidento rinkimams toks vaidmuo naudos daug neneš, nes S. Skvernelio charakteris atskleidžia ne tiek „kieto bičio“, kiek „sukto šulerio“ savybes. Politiniai pokeriai Seime, kai koalicija formuojama su bet kuo ir bet kokia kaina, nepaisant jokių vertybinių kriterijų, išmintingo politiko įvaizdžio S. Skverneliui nekuria. Tad jei planuos pretenduoti į svarbiausią poziciją valstybėje, jam ar jo viešųjų ryšių patarėjams reikės pasukti galvą, kaip patikti ne tik toms sadomozochistinėms boboms, kurias diedai muša ir joms tai patinka, bet ir toms, kurios muša diedus, nes yra už juos stipresnės, ypač susivienijusios vardan švento reikalo.
Klausimai: kas, su kuo, kur?
Tiesa, S. Skverneliui gali tekti ir laikinai pamiršti pretenzijas į aukštesnes valdžios viršūnes. Žaliųjų ir valstiečių sąjungai tarpusavyje neišsiriejus ir neišsiskaldžius, prabilo sunkioji artilerija. Raimondas Lopata informaciniame portale Delfi pateikė gana įdomų sąrašą dabartinio Seimo veikėjų, kurių ryšiai su Rusijos tarnybomis arba neaiškios praturtėjimo aplinkybės turėtų sukelti rezonansą išlikusios neapatiškosios Lietuvos visuomenės tarpe.
Lietuvos saugumo (VSD) būstinė. Slaptai.lt nuotr.
Politologas apžvelgia platų politikos bobų ir diedų ratą, pradedant Seimo Antikorupcinės komisijos pirmininku Vytautu Baku, vienu iš vadinamojo žemės pardavimo užsieniečiams referendumo aktyvistu, vienu iš ekspertai.eu, anot mūsų VSD – Kremliaus ruporo – steigėju ir laiškų rašytoju Rusijos profsąjungoms, baigiant S. Skverneliu, kuris, pokalbyje su žurnalistais apie mokesčių vengimą prisipažino, kad „Buvo tokia situacija. Neslėpkime. Prieš dešimtmetį ir daugiau, kai tikrai faktiškai tam pačiam statybų versle viena iš pusių diktuodavo, kokiais būdais jie nori gauti atsiskaitymą“.
Politologas klausia: „Ar kas matė premjero S. Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas, su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 tūkst. eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“ Tokiame kontekste kitaip atrodo Žaliųjų ir valstiečių bendradarbiavimo atvirumas su bet kuo, kai į frakcijų koaliciją drauge su nuo partijos atsiskyrusių socdemų aštuntuku pakliūna bent du Darbo partijos, kuriai, kaip ir liberalams pareikšti įtarimai korupciniais nusikaltimais, atstovai ir kt. margos, daugiaprasmės ir daugialytės visuomenės atstovai.
Keistas dar vienas Lietuvos paradoksas. Nepaisant įvairiausių įtarimų korupcija, Rusijos įtaka ir pan., tiek Liberalų sąjūdis, tiek Lenkų rinkimų akcija visuomenės nuomonių apklausose užtikrintai išsilaiko virš 5 proc., reikalingų pakliūti į Seimą ribos. Nekrenta ir Valstiečių ir žaliųjų reitingai, nepaisant, kad per metus laiko jau visi rinkėjai turėjo patirti, jog šis politinis darinys juos paprasčiausiai apgavo, bent jau vykdo kitokią politiką nei savo programoje žadėjo.
Ar tokios tendencijos reiškia, kad korupcija, potenciali valstybės interesų išdavystė ir elementarus sukčiavimas tampa rinkėjų toleruotina Lietuvos politikų yda? Jei prielaidos diskusijai apie tokias visuomenės „vertybes“ atsiranda, reiškia, kad valstybė pasuka į susinaikinimo kelią ir klausimus kelti, kodėl taip atsitinka, jau ne tik laikas, bet gal ir per vėlu. Nes per kitus rinkimus atsitiks taip, kad „teistumo“ argumentas taps ne pretendentų į valdžios struktūras minusu, bet pliusu.
Santarvės akligatviai
Seime, savivaldybėse ir gyvenime verdant smagiam politiniam jovalui ir belieka, norint įnešti į vykstančius procesus šiek tiek aiškumo, pasitelkti boboms ir diedams būdingus tarpusavio santykių aiškinimo modelius. Ne tik todėl, kad jau ir garbi žurnalistė Indrė Makaraitytė rėžė tekstą, kuriame į priekį iškeliamas plikų papų klausimas žiniasklaidoje, bet todėl, kad politiniai, etiniai, moraliniai temų parutuliojimai prasmę turi tik tol, kol jų turinys yra reikšmingas objektams, apie kuriuos tekstuose kalbama ir rašoma. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad į mūsų politiką veržiasi srautas pašalinių, dėmesį blaškančių šiukšlių, į klystkeliais ir akligatvius vedančių nuorodų, kur baltas ir juodas spalvas keičia begalinės pilkų ir balkšvų spalvų gamos, visiems džiūgaujant, kad gyvenimas negali būti tik baltas ir juodas, juk jis esąs spalvotas, kaip tie rudens lapai bobų vasarą.
Tačiau geriau įsižiūrėjus į valdžios darinius, vis dažniau išryškėja ne margi apdarai, bet paaiškėja, kad ne tik karaliai, bet ir karalienės laksto nuogi, patys nepastebėdami nei plikų papų, nei nuogų užpakalių. Todėl ir diskusija apie vertybinius bobų ir diedų santykius, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška, bet iš tiesų yra prasmingesnė, nes kalbama apie tikrąsias žmonių vertybes ir savybes, nors jos yra tik fizinės.
Galų gale, jeigu rimtai diskutuojame apie skirtingų amžiaus kartų, nacijų, ideologijų, socialinių ir finansinių grupių konfliktus politikoje, turėtume diskutuoti ir apie lyčių konfliktus, kadangi šiuo metu ši dedamoji politiniuose procesuose akivaizdžiai dalyvauja. Kai nebelieka bendražmogiškų vertybių politikoje, visuomenėje, žiniasklaidoje, juos keičia bendražmogiškieji konfliktai, kuriuose kompromisų nėra ir gali būti laimėjusioji ir pralaimėjusioji pusės.
Diedų pavasaris
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje, kaip grybų po lietaus, pasipylė „idėjų Lietuvai“ pasiūlymai. Teikia jas bankininkai, politikai, moksleiviai, pensininkai, mokslininkai ir verslininkai. Reikėtų ir visiems Lietuvos diedams susivienyti ir pateikti idėją Lietuvai, visus klimato pašaltėjimus birželio mėn., ir pašiltėjimus gruodį, pavadinti „diedų pavasariais“ ir „diedų rudenimis“. Prieš diskriminaciją reikia kovoti, nes panašu, kad karjerą ateities politikoje galės daryti tik policininkai ir bobos, diedų vaidmuo, kuo toliau, tuo mažiau reikšmingas, dar metai, kiti ir išnyks jie kaip atskira lytis.
Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartais stebint politikos procesą tėvynėje, iš tiesų apima jausmas, kad gyvename amžinoje Samuelio Becketto kūrinio „Belaukiant Godo“ būsenoje, kad į politikus būtų geriau žiūrėti, kaip į meteorologus, kurie Lietuvai vietoj klimato šiltėjimo siunčia klimato šlapėjimo procesus arba tiesiog išeiti pasivaikščioti į Neries pakrantes gražią bobų vasaros dieną ir pasvajoti apie laikus, kai Lietuvos premjerai ir visa kita politikos diedų ir bobų plejada baigs pozicionuoti save į premjerus, Seimo narius ir nares, bet, perfrazuojant Konstantiną Stanislavskį, pradės ieškoti ne tik savęs valstybės kėdėse, bet ir valstybės savyje.
Seimo nariai Aušra Maldeikienė ir Bronislovas Matelis kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl žiniasklaidoje pasirodžiusių žinių, kad Seimo narys Artūras Skardžius esą tarėsi su Seimo nariu Ramūnu Karbauskiu dėl Seimo Antikorupcijos komisijos veiklos ir jos pirmininko Vitalijaus Gailiaus pozicijos.
Politinė korupcija
Šiuo metu Seimo Antikorupcijos komisija atlieka tyrimą dėl Artūro Skardžiaus šeimos narių interesų energetikos sektoriuje.
Seimo nariai prašo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pradėti tyrimą ir apklausti Seimo narius Ramūną Karbauskį, Artūrą Skardžių ir Vitalijų Gailių, ar pirmieji du asmenys nedarė spaudimo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui dėl šio šiuo metu vykdomo tyrimo rezultatų.
Taip pat Seimo nariai ragina komisiją apklausti Seimo narius R. Karbauskį ir A. Skardžių, ar jie privačiuose pokalbiuose neaptarinėjo būsimo Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo likimo ir ar nebuvo aptariama išankstinė sąlyga, kad Seimo narys Vitalijus Gailius liks savo pozicijoje tik su sąlyga, jei Seimo Antikorupcijos komisija nutars, kad Seimo narys Artūras Skardžius nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų.
„Raginame apklausti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūną Ramūną Karbauskį, ar jis viešai spaudė Seimo narį Vitalijų Gailių palikti Seimo Liberalų sąjūdžio frakciją, už tai žadant palikti jį Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo pozicijoje“, – sako kreipimosi iniciatoriai.
Kaip pažaboti korupciją?
Taip pat prašoma komisijos į tyrimą įtraukti Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūną Andrių Palionį ir apklausti jį, taip pat galimai kitus koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija sutartį pasirašiusius Seimo narius. A. Maldeikienė ir B. Matelis siūlo išsiaiškinti, ar šis Seimo narys (ar nariai) šių metų rugsėjo mėnesį vykusiose derybose dėl koalicijos su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija nepradėjo šiuo metu vykdomo Mindaugo Basčio apkaltos proceso ir tyrimo dėl Artūro Skardžiaus veiklos vilkinimo ir galimo nutraukimo kaip išankstinės sąlygos Socialdemokratų partijos frakcijos prisijungimui prie „valstiečių“ koalicijos.
„Šie klausimai yra esminiai Seimo, kaip institucijos, prestižui. Prašome įvertinti, ar šie politikų veiksmai yra priimtini Valstybės politikų elgesio kodekso visa imtimi, konkrečiai, ar jie dera su jame išdėstytais teisingumo, sąžiningumo, skaidrumo ir viešumo, padorumo, nesavanaudiškumo ir nešališkumo principais“, – sako A. Maldeikienė ir B. Matelis.
Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pradėjo ikiteisminį tyrimą, gavusi Seimo narių kreipimąsi dėl žiniasklaidoje pasirodžiusios informacijos, kad Seimo narys Artūras Skardžius gauna pajamų nuomodamas žemės sklypus vėjo jėgainių verslui plėtoti verslininkams, kurių interesus galimai gina Seime.
Vėjo jėgainės
Atliekant tyrimą bus surinkti, išanalizuoti duomenys ir įvertinta, ar buvo padaryta korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų rengiant ir svarstant atskirus teisės aktų projektus, kuriais reglamentuojamas vėjo energetikos ir kitų atsinaujinančių išteklių energetikos rūšių plėtros skatinimas.
Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jį kontroliuoja Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas.
Praėjusią savaitę Seimas pavedė Seimo Antikorupcijos komisijai ištirti Seimo nario A. Skardžiaus veiklą.
Parlamentarai suteikė šiai komisijai laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus ir pavedė atlikti parlamentinį tyrimą dėl žiniasklaidoje paskelbtos informacijos, kad Seimo narys A. Skardžius galimai gavo asmeninės naudos darydamas poveikį Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų sprendimams, primena ELTA.
Antikorupcijos komisijai pavesta nustatyti, ar A. Skardžius darė poveikį fiziniams ar juridiniams asmenims, darydamas įtaką AB „Lietuvos energija” skelbto konkurso dėl Šilutės rajone numatyto plėtoti vėjo jėgainių parko prijungimo prie elektros tinklų sąlygų, kurį laimėjo UAB „Naujoji energija“, rezultatams; jeigu darė poveikį, kokiais konkrečiais veiksmais šis poveikis buvo padarytas.
Seimo Antikorupcijos komisija aiškinsis, ar Seimo narys A. Skardžius ar jo šeimos nariai gauna pajamų iš žemės nuomos Šilutės rajono Čiūtelių kaime, kai galutinė žemės naudotoja yra toje vietovėje įsteigto vėjo jėgainių parko konkurso laimėtoja ir eksploatuotoja UAB „Naujoji energija“, ir ar žemės nuomos kaina pagal sutartyje numatytas sąlygas, sklypo dydį ir paskirtį yra pagrįsta.
„Jei nuomos kaina laikytina nepagrįsta, kas leidžia konstatuoti esamos kainos nepagrįstumą ir kokia kaina būtų laikytina pagrįsta“, – toks klausimas pateiktas Antikorupcijos komisijai.
Parlamentinį tyrimą atliekanti komisija turės nustatyti, ar A. Skardžiaus ar jo šeimos narių sudarytose žemės nuomos sutartyse įrašyta žemės nuomos kaina keitėsi, jei keitėsi, kada ir dėl kokių priežasčių. Komisija domins ir tai, ar A. Skardžius asmeniškai nedarė įtakos valstybės institucijoms, kad padidėtų elektros energijos supirkimo, tuo pačiu ir žemės nuomos kaina. Jei įtaka buvo daroma, Antikorupcijos komisija turės nustatyti, kokiais konkrečiais veiksmais ji pasireiškė.
„Ar A. Skardžius kaip nors dalyvavo svarstant ar priimant šiuo metu galiojančio Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, Specialiųjų tyrimų tarnybos požiūriu, ydingą nuostatą, kad verslininkai, savo lėšomis jūroje atlikę poveikio aplinkai vertinimą dėl vėjo jėgainių parkų statybos, įgyja teisę reikalauti be konkurso statyti toje teritorijoje vėjo jėgainių parką, ar teikė pasiūlymus dėl šios nuostatos įrašymo“, – toks klausimas pateiktas Seimo nutarime.
Parlamentinio tyrimo metu bus atsakyta, ar A. Skardžius gavo asmeninės naudos iš sprendimų, kuriuos priimant jis asmeniškai dalyvavo ar galimai paveikė kitų institucijų sprendimus kaip asmuo ar Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos vadovas.
Taip pat numatyta įvertinti antikorupciniu aspektu A. Skardžiaus teiktus pasiūlymus dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo.
Ji turės išsiaiškinti ir tai, kokie fiziniai ar juridiniai asmenys valdo Baltarusijos įmonę „Investenergostroj“, kuriai paskolą yra suteikę A. Skardžiaus šeimos nariai, įsigiję tos įmonės akcijų, kokie šių asmenų ryšiai su A. Skardžiumi, ar jie neturėjo įtakos Seimo nario parlamentinei veiklai.
Seimo Antikorupcijos komisija iki šių metų lapkričio 10 d. turės atlikti parlamentinį tyrimą ir pateikti Seimui išvadas.
Beje, A. Skardžius atsidūrė ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijos akiratyje. Ši komisija nutarė pradėti tyrimą dėl jo galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto.
Etikos sargai atsižvelgė į Seimo narės Aušros Maldeikienės prašymą išnagrinėti žiniasklaidoje pateiktą informaciją dėl galimai supainiotų Seimo nario A. Skardžiaus privačių ir viešųjų interesų.
Tyrimas pradėtas ir vykdant Seimo pavedimą Etikos ir procedūrų komisijai išnagrinėti ir pateikti išvadas dėl Seimo nario A. Skardžiaus veiklos suderinamumo su Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Seimo statuto ir kitų teisės aktų nuostatomis.
Birželio 20 d. Seimas priėmė tokį Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio pateiktą protokolinį nutarimą, primena ELTA.
Seimas pavedė etikos sargams nustatyti, ar A. Skardžius tinkamai deklaravo savo privačius interesus, ar nekyla interesų konfliktas A. Skardžiui einant Seimo nario pareigas dėl nuomojamos žemės subnuomininko UAB „Naujoji energija“ veiklos – vėjo jėgainių parko eksploatacijos.
Seimo Etikos ir procedūros komisija taip pat turės nustatyti, ar Seimo nariui A. Skardžiui dėl jo šeimos turimos žemės nuomos sutarties su UAB „Renovacijos partneriai“ nekyla viešųjų ir privačių interesų konfliktas svarstant Seime klausimus, kurie yra tiesiogiai susiję su Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimais, reglamentuojančiais vėjo energetiką.
Seimo Etikos ir procedūrų komisija turės pateikti Seimui išvadas bei pasiūlymus iki šių metų rugsėjo 1 d.
Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) turėtų imtis parlamentaro Artūro Skardžiaus veiklos tyrimo ir nustatyti, ar jis nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų, proteguodamas vėjo verslininkų interesus, mano Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Arvydas Anušauskas.
Vėjo jėgainės
Parlamentaro teigimu, tai taip pat atveria galimybę Specialiųjų tyrimų tarnybai (STT) tyrimui dėl galimos prekybos poveikiu, kurios rezultatas – Seime priimti vėjo energetikos verslui palankūs sprendimai ir iš to paties verslo gautos pajamos.
Taip A. Anušauskas nutarė reaguoti į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją, kad Seimo narys Artūras Skardžius kasmet galimai gauna dešimtis tūkstančių eurų iš energetikos verslininkų, kurių interesus gina Seime. Remdamasis 15min. atlikto tyrimo duomenimis, parlamentaras sako, kad A. Skardžius vėjo verslininkams nuomoja jam Šilutės rajone priklausantį žemės sklypą, kuriame stovi vėjo jėgainių parkas, ir gauna gerokai didesnę nuomos kainą nei šalia esančių sklypų savininkai. A. Anušauskas atkreipia dėmesį, kad A. Skardžius aktyviai dalyvauja rengiant, svarstant ir priimant teisės aktus, susijusius su elektros energija ir atsinaujinančiais ištekliais.
Seimo narys Artūras Skardžius
„Šiuo metu būtent dėl priešiškos A. Skardžiaus pozicijos yra vilkinamas dabartinės tvarkos dėl jėgainių statybos, kurią Specialiųjų tyrimų tarnyba įvertino kaip ydingą ir sudarančią prielaidas korupcijai, pataisų priėmimas“, – sako parlamentaras.
Seimo TS-LKD frakcijos nario A. Anušausko nuomone, tokie atvejai atskleidžia „vis dar neįveikiamas potencialios korupcijos džiungles, žemina Seimo autoritetą bei kelia dar didesnį visuomenės nepasitikėjimą valdžia“.
Tuo tarpu Seimo narė Aušra Maldeikienė kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, prašydama išnagrinėti žiniasklaidoje pateiktą informaciją dėl galimai supainiotų Seimo nario Artūro Skardžiaus privačių ir viešųjų interesų.
Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis reikalauja, kad Vyriausybė būtų sudaroma iš „profesionalų“, o partijų lyderiai, taip pat ir Gabrielius Landsbergis, vykdomojoje valdžioje neturėtų jokių pareigų. Ką Lietuvai duotų tokia „profesionalų“ Vyriausybė, kas tie „profesionalai“ yra ir kokia praktika yra kitose šalyse?
Ministrui neužtenka būti specialistu
R.Karbauskio pagrindinė mintis, kurią jis teigia rinkėjams yra ta, kad aktyvūs partijų nariai tapdami ministrais paaukoja valstybės interesus, o pradeda veikti savo partijų naudai. To išvengti galima sudarant tokią vyriausybę, kurios nariai nebūtų surišti su konkrečiomis partijomis ir neturėtų kreipti į jas dėmesio, bet gerai išmanytų savo kuruojamą sritį ir siektų bendrojo gėrio.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Skamba patraukliai, bet naiviai. Kiekvienas atskiras žmogus nėra robotas, veikiantis pagal abstrakčias esą „profesionalias“ schemas. Jis turi savo asmenines pažiūras, pasaulėžiūrą ir jo darbe tos pažiūros atsispindi. Vertybių skirtumai lemia, kad „profesionalai“ skirtingai vertina reiškinius ir siūlo skirtingus sprendimus. Pavyzdžiui, Aušra Maldeikienė, Rūta Vainienė, Romas Lazutka yra savo srities – ekonomikos žinovai, tačiau jų vertybės visiškai priešingos, kaip ir situacijų vertinimas bei siūlomi sprendimo keliai. Taigi ir jų, kaip „profesionalių“ ministrių, darbai būtų kardinaliai priešingi.
Labai sunku apibrėžti ir vienodai sutarti, kas yra „profesionalas“, o kas nėra. Universiteto diplomas, darbo patirtis, pripažinimas kokiais nors apdovanojimais? Na, tiek to, dėl kažkokių kriterijų bus sutarta, bet ar užtenka geram ministrui būti tik savo srities specialistu? Ar geras gydytojas bus geras sveikatos apsaugos ministras? Juk gydyti ligonius ir valdyti mediciną yra ne tas pats. Ministerijos dažnai apima ne vieną kuruojamą sritį, o kelias ir net keliolika, ir labai skirtingų. Aplinkos ministerija kuruoja statybų sektorių, tačiau ir žvejybą, bet dar ir gyvąją gamtą, o dar ir saugomas teritorijas, daugiabučių renovavimą, taršos klausimus, miškus, urbanistiką, medžioklę, žemės gelmių turtus ir kt. Tai kokio profesionalo reikia tokiai ministerijai? Ar geras gamtos apsaugos žinovas bus statybų srities „profesionalas“? Ar atvirkščiai?
Profesionalas – tai asmuo, kuris gerai išmano savo sritį, bet politikas yra daug daugiau nei tik savo srities žinovas. Demokratinėje visuomenėje politikui neužtenka tik dirbti savo darbą, jam būtina ir ypač svarbu komunikuoti su visuomene bei paaiškinti savo sprendimus. Reikia labai gerai išmanyti, kaip sprendimai priimami ir kaip pasiekti kompromisą tarp įvairių grupių, kad visi liktų patenkinti. Labai geri ir valstybei svarbūs darbai neatliekami, nes jie visuomenėje nėra populiarūs. Taigi dar svarbesnės savybės, nei savo srities išmanymas, yra politiko charakterio savybės bei gebėjimas organizuoti bei kontroliuoti procesus. Ministras visada gali pasikviesti ir išklausyti geriausius patarėjus, bet jis turi būti tas žmogus, kuris suvaldys procesą. Apie tokias būsimų ministrų savybes valstiečiai nekalba, nors politiniame poste jos yra ne mažiau svarbios nei žinios.
Be politikų nebūna demokratijos
Demokratinėse šalyse ne šiaip vyksta rinkimai, o būtent per rinkimus piliečiai suteikia mandatą vienai ar kitai partijai vykdyti programą. Rinkimų metu žmonės renkasi, kurie pažadai jiems atrodo realūs ir pageidaujami, o kurie ne. Juk gali būti tie patys tikslai ir skirtingi būdai jiems pasiekti. Ar valstybės pinigais remti privačias mokyklas ar ne, ar mokėti po 100 eurų už vaiką privatiems darželiams, ar uždaryti mokyklas kaime, kuriose mažiau vaikų nei mokytojų? Tai nėra „profesionalo“ ar „neprofesionalo“ klausimai, tai yra politinis apsisprendimas. Galima eiti įvairiais keliais ir visi bus profesionalūs. Neuždaryti mokyklos, bet susitaikyti, kad neužteks pinigų orioms mokytojų algoms, o gal padidinti mokytojams algas, bet sumažinti finansavimą krašto apsaugai?
Yra valstybių, kur tokių politinių apsisprendimų rinkėjams nereikia daryti, nes nėra rinkimų. Rusijoje ar Kinijoje vyriausybės visada yra sudaromos be koalicijų ir be pasitikrinimo rinkimuose. Tiesiog valdantys asmenys pasirenka, jų manymu, geriausius vykdytojus, kurie beveik visada atitinka „profesionalo“ apibrėžimą. Ar jie nedaro klaidų, ar žmonės visada jų sprendimais yra patenkinti? Anaiptol, tačiau rinkėjai nieko negali padaryti, nes nevyksta rinkimai.
Klausant p. Karbauskio, kartais kyla klausimų, gal „profesionalai“ yra tiesiog nustumti nuo valstybės valdymo? Anaiptol, politikų Lietuvoje yra sąlyginai nedaug, vos keli tūkstančiai, o štai profesionalų žymiai daugiau. Vien apie 50 tūkst. žmonių, kurie dirba administracinį darbą valstybės institucijose, valstybės įmonėse ir organizacijose yra savo srities profesionalai, kurių tikslas yra karjera. Kaip atrodo eilinė ministerija – ministras, keli viceministrai, dar apie dešimt patarėjų ir padėjėjų – tai politinė komanda ir dar apie 200 tarnautojų, kurie yra šios ministerijos profesionalai, gerai išmanantys savo sritį. Dažnai tarp politinės komandos ir administracijos kyla įtampų, nesusikalbėjimų, buvo net atvejų, kai administracija nenorėjo vykdyti politikų programos, ją sabotavo, vilkino ir kenkė. Prisiminkim, kaip ir kodėl atsirado Energetikos ministerija? Ministras Arvydas Sekmokas tiesiog negalėjo vykdyti programos, nes jo darbuotojai manė, kad geriau žino, ko reikia valstybei.
Profesionalų vyriausybė iš bėdos
Kitose šalyse retais atvejais būna sudaromos nepartinių „profesionalų“ vyriausybės. Jos atsiranda tada, kai politinė situacija valstybėje atsiduria aklavietėje. Kai valstybėje nesusiformuoja aiški dauguma, arba šalyje vyksta karas, ar krizė, tada kaip kompromisas yra sudaromos „niekieno“ vyriausybės. Bet niekada tokios vyriausybės nepasiekia proveržio, jų tikslai būna tiesiog vykdyti kasdienišką veiklą ir rutininius darbus. Kodėl taip yra?
Bet kokia didelė reforma ar pokytis būtinai sulaukia kokios nors visuomenės grupės pasipriešinimo, taigi reikia paramos tokiai reformai, o jeigu nėra stiprios valdančiosios koalicijos, tai iš kur ta parama?
Įsivaizduokim, kad „profesionalų“ vyriausybė nutaria uždaryti kokią nors ligoninę ar mokyklą. Prasidės mitingai, streikai, reikalavimai, įsikiš profsąjungos, sunerims visuomenė. Tai kam politikams parlamente palaikyti tokį sprendimą, kuris daliai visuomenės nepatinka, juk yra rizika prarasti dalį rinkėjų? O jeigu klausimas yra dar stambesnis – mokesčių reforma, švietimo reforma, sveikatos apsaugos reforma? Tokių reformų negali vykdyti jokia stipraus politinio palaikymo neturinti vyriausybė.
Politikai priimdami sprendimus bijo, kad jie taps nepopuliarūs ir bus neperrinkti, o profesionalai gali daryti bet ką, nes jų niekas nerenka. Jeigu jie neatsakingi savo partijoms, tai kas prisiims atsakomybę už profesionalų klaidas ir blogus sprendimus? Juk blogi sprendimai gali atsirasti ne dėl korupcinių priežasčių, bet tiesiog dėl blogai pasirinktos strategijos. Štai tikri teisės profesionalai Konstituciniame Teisme nutarė, kad jiems reikia pasididinti savo algas ir kitas socialines garantijas. Niekas jiems nieko negali pasakyti, nes jie nėra politikai, nedalyvauja rinkimuose ir prieš nieką nėra atskaitingi. Negi kas paneigs, kad jie ne „profesionalai“, bet ar jų poelgis yra garbingas?
Koks „profesionalų“ vyriausybės tikslas?
Mūsų visuomenėje politikai nėra populiarūs, o terminas „profesionalas“ yra vertinamas teigiamai. Tai gal kalbomis apie „profesionalus“ tėra siekiama palankios viešosios opinijos?
Gal po tokiu siūlymu slypi noras ministrais skirti silpnus vykdytojus, kad iš Seimo juos būtų galima stumdyti, vertinti ir kritikuoti. Tai galėtų būti būdas partijoms išvengti atsakomybės už vyriausybės veiksmus, o tik išlaikyti visuomenės populiarumą. Bet ar tai solidi ir atsakinga pozicija?
Siūlymas turėti „profesionalus“ vyriausybėje yra priimtinas, jei tuo norima pasakyti, kad vyriausybėje turi dirbti patys stipriausi asmenys, turintys politinę paramą. Bet kam tada iškart nurašyti profesionalius politikus? Partijos laimi rinkimus tam, kad vykdytų savo programas, tai kodėl svarbiausių postų negali patikėti tiems, kuriais pasitiki? Kaip tada prisiimti atsakomybę už priešrinkiminius pažadus?
R.Karbauskio reikalavimas dėl „profesionalų“ vyriausybės yra svarstytinas ir diskutuotinas variantas, jei bus sutarta dėl sąvokos. Bet kas bus, jei sutarta nebus? Ar tokie radikalūs reikalavimai nesukels šalyje krizės ir neišprovokuos pirmalaikių rinkimų?
Birželio 28-ąją naujienų agentūroje ELTA „Lietuvos sąrašas“ pristatė savo programines nuostatas – piliečiams Seimo rinkimuose siūlomą politinę alternatyvą.
Klausimų daugiau nei atsakymų.
„Neapibrėžtame, neaiškiame dabarties pasaulyje politinis „Lietuvos sąrašo“ judėjimas siūlo stiprinti savo visuomenę ir valstybę – atgaivinti laisvų piliečių Respubliką su stipria vietos ir profesine savivalda, pakeisti dabartinį visuomenę ardantį socialinį ekonominį valstybės modelį ir pereiti prie socialinės rinkos ekonomikos, dėmesį sutelkti į tautos išlikimui gyvybiškai svarbias švietimo, mokslo ir kultūros sritis. Būtent švietimas, auginantis stiprias ir bendruomeniškas asmenybes, yra laisvos Respublikos pagrindas“, – teigė „Lietuvos sąrašo“ pirmininkas Darius Kuolys. Pasak jo, politinis judėjimas į Seimo rinkimus eina „ne imti valdžios, bet sugrąžinti valdžią žmonėms – sugrąžinti demokratijos esmę“.
„Šiandien Lietuvai reikalinga tikra, tautos likimu ir išlikimu besirūpinanti politika, kurią pakeitė nomenklatūriniai sprendimai, stambaus verslo diktatas ir viešieji ryšiai, padedantys nutylėti opiausias visuomenės problemas, užuot jas sąžiningai įvardijus ir sprendus“, – sakė D. Kuolys.
„Sieksime, kad Lietuva būtų savimi – savimi pasitikinti ir pasauliui atvira šalis. Turime atgauti valstybės šeimininkų teises, orumą ir savigarbą. Todėl dabartinę vietvaldą būtina keisti tikra žmonių savivalda. Reikia telkti žmones, skirtingas politines ir intelektualines jėgas bendram reikalui, nacionaliniams interesams ginti. Būtent tokį savo vaidmenį matome. „Lietuvos sąrašas“ eina į oficialią politiką ne priešų ieškodamas, bet jungdamas, kviesdamas viešai diskutuoti ir tartis visais visuomenei svarbiais klausimais“, – teigė profesorius Antanas Kulakauskas.
„Turime apsispręsti – ar mums reikia valstybės, ar Spalio revoliucijos. Jeigu valstybės, privalome ja rūpintis. Mūsų ekonominė politika turi stiprinti visuomenę, saugoti jos struktūrą, ypač – vidurinę klasę kaip valstybės stuburą. Tas stuburas – tai smulkūs verslininkai, mokytojai, gydytojai… Todėl siūlome iš esmės peržiūrėti valstybės socialinį ekonominį modelį – pereiti prie Europoje įprasto socialinės rinkos modelio, kuris paremtas socialine partneryste, o ne savitiksliu ekonominiu efektyvumu. Mes pasisakome už tokią neapmokestinamų pajamų dalį, kuri leistų žmogui išgyventi (o tai – 450-500 eurų per mėnesį asmeniui) ir vakarietiško tipo progresinę mokesčių sistemą su 3-4 laipteliais. Pajamas, viršijančias 1 milijoną eurų per metus, siūlome apmokestinti 40-45 procentų mokesčių tarifu“, – kalbėjo dr. Aušra Maldeikienė.
Pasak jos, stabdant emigraciją, būtina papildomą paramą skirti šeimoms, auginančioms vaikus – joms turi būti suteikta papildoma pajamų mokesčio lengvata ir sugrąžinta mokestinė lengvata pirmojo būsto palūkanoms. „Suprantame, kad perėjimui prie socialinės rinkos modelio reikės papildomų pinigų. Todėl kartu siūlome peržiūrėti ir mažinti valstybės išlaidas neveiksmingoms iš biudžeto finansuojamoms sritims, visų pirma – biurokratijai“, – sakė A. Maldeikienė.
Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė pabrėžė „Lietuvos sąrašo“ nusistatymą keisti piliečių ir biurokratinės struktūros santykius. Pasak jos, „viešajame sektoriuje trūksta atsakomybės ir bendradarbiavimo, problemų visumos matymo, savalaikių prevencinių sprendimų ir taip yra dėl to, kad piliečiai stokoja realių galimybių dalyvauti priimant sprendimus“. „Mes siūlome sutelkti dėmesį į socialinių problemų prevenciją, teikti paramą šeimoms anksčiau, nei jos patenka į rizikos grupę. Lietuvai reikalinga valdymo struktūrų pertvarka, kad skirtingos ministerijos neliktų užsidariusios, kad matytų žmogaus, visuomenės problemas ir jas nuosekliai spręstų bendradarbiaudamos“, – sakė K. Paulikė.
„Lietuvos piliečiai turėtų sekti Vakarų visuomenių pavyzdžiu ir atkakliau kovoti už savo teises. Piliečiams, bendruomenėms būtina atgauti savisaugos instinktą. Mes turime teisę į teisingą valdymą, bet ši teisė per krizę buvo pažeista: su silpnesniais piliečiais pasielgta neteisingai. Todel „Lietuvos sąrašas“ kviečia piliečius telktis į savisaugos (plačiąja prasme) bendruomenes ir ginti savo teises. Grupės ieškiniais tai galėtų daryti mokytojai, mokslininkai ir kitos visuomenės grupės, kurių teisės buvo pažeistos“, – spaudos konferencijoje sakė advokatė Jūratė Zabielaitė.
Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorius, mokytojas Egidijus Visockas akcentavo „Lietuvos sąrašo“ keliamą būtinybę turėti atsakingesnę ir išmintingesnę regionų politiką. „Regionuose beveik nebeliko šeimų, kurių nebūtų palietusi emigracija: tėvai išlaiko namus ir laukia vasaroti iš užsienio grįžtančių vaikų. Keisdami mokesčių politiką, mažindami biurokratiją, atkurdami pasitikėjimą savo šalimi, turime pristabdyti jaunimo emigraciją“, – teigė E. Visockas. Pasak jo, „grandinė yra stipri tiek, kiek stipri silpniausia jos grandis – tad ir valstybė bus stipri tiek, kiek stiprus labiausiais nutolęs jos pakraštys“.
Informacijos šaltinis – „Lietuvos sąrašas“, Spaudos centro pranešimas.
Vilnius turi tris įžymybes – surūdijusį vamzdį šalia Neries – jau girdžiu balsus – tai "postmodernistinis menas", poną Užkalnį ir "geležinę lady" – ponią Maldeikienę. Kiekvienas savaip unikalus, "įstabus" ir kiekvienas skirtingai reiškiasi.
Vamzdis aprūdyjęs, liūdnai žiūri į tekančią Nerį ir žmonių minias, besispitrinančias į jį, ir besistebinčias, kodėl gi jis ne po žeme, mat, dauguma jį palaiko kanalizacijos vamzdžiu…
Neverkit, broleliai, niekas nesirengia mūsų nelygybės parduoti. Niekam mes nebeįdomūs. Patys pasiduodam ir atsiduodam, nes norim gauti paskolas. Don Kichotų laikai praėjo. Dabar visi laisvi, nepriklausomi ir turi paskolas. Tai Don Kichotas jodinėjo kur patiko. Ir pliekėsi, su kuo tik norėjo. Nes paskolos neturėjo.
Būti Ar Nebūti Progresiniams. Klasikinė komedija. Premjera kas keturi metai. Autorius, režisierius – sustatytojas, pagrindinio vaidmens atlikėjas ir žiūrovai visada tie patys. Tie, kurie turi paėmę paskolas.
Buvęs Lietuvos saugumo (VSD) vadovas Jurgis Jurgelis išsišaipė iš prezidento Valdo Adamkaus, profesoriaus Vytauto Landsbergio, Seimo narės Rasos Juknevičienės, vienaip arba kitaip pagerbusius partizaną Kraujalį, vadindamas jį nėščių moterų žudiku, o ne sektinu herojumi.
Beveik tuo pat metu televizija parodė partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago įtariamuosius išdavikus. Moteris į teismą buvo vežama lovoje, ji iš tiesų ar apsimestinai jau nieko nesuvokia. Nesvarbu: teismas juos išteisins ar nuteis – realios bausmės jie jau nepatirs.
Prisipažinsiu, jog gyvenime myliu vieną moterį – savo žmoną. Todėl manęs nekankina "meilės" maldeikienėms, kuodžiams ar mačiuliams, – arba visiems tiems, kurie, griežtų racionalistų pozicijomis vertinant, mane domina kaip grynai mokslinės diskusijos dalyviai, visuomeninikai etc. Tačiau kai kuriems jauniesiems (ar "naujiesiems") Lietuvos viešosios nuomonės formuotojams racionalus mąstymas yra svetimas. Ypač liūdna, kai kalbame apie mokslinės bendruomenės narius.
Lietuvos laisvosios rinkos instutite (LLRI) dirba tokia Austėja Kazlauskytė. Šio instituto internetiniame bloge, straipsnyje "Ką iš tiesų reiškia referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams?", LLRI ekspertė sudirbo parašus renkančiųjų pozicijas. Anot jaunosios ekonomistės, tik apsijuoksime prieš Europos Sąjungą su "savo referendumu".
Vienuolika metų Sibiro tremtyje šalčius kentęs tėvukas prisiminimuose "Mūsų šeimos tremtis" apgailestauja (kalba – netaisyta):
"Pradėjo mokėti gerus atlyginimus, po 2000-2500 rubl. į mėnesį, (išskirta – A. D.), norėjosi čia jau dirbti ir gyventi, gaila tik buvo, kad čia jau nebuvo lietuvių. Antra vertus, tėvai kiekviena proga primindavo, kad jie nori į Lietuvą, neišlaikęs spaudimo sutikau ir 1959 metais kovo mėnesį išvažiavom į Lietuvą. Lietuvoje didelių pastangų dėka šiaip ne taip priregistravo kolchoze, kuriame į dieną uždirbdavom darbdadienį, o metams pasibaigus už jį gaudavom 2 kg grūdų. Prasidėjo antras Sibiras"…
Buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė 2011 metais stebėjosi žmonėmis, paliekančiais savo kraštą dėl gero gyvenimo. Į tai "Delfi" komentatorius atsiliepė paprasta replika: "Degutienei: pagyvenk už 670 litų per mėn. ir suprasi, labai greitai". (A. Maldeikienė, "Melo ekonomika", p. 16).
Akylesni piliečiai pastebi, kaip ekonomistė Aušra Maldeikienė viešojoje erdvėje neretai kartoja frazę „O ko jie nepasakė“. Sąvoka „jie“ apima įvairaus plauko politikus, prisitaikėlius ekonomistus, alia mokslininkus ir kitus veikėjus. Žinoma ekonomistė vis primena žmonėms ieškoti to, kas nutylima.
Kas šiuo metu nutylima FNTT istorijos atomazgoje? Teismas Vitalijų Gailių išteisino, taigi viskas puiku, gyvenimas tęsiasi. Tačiau nei didiesiems apžvalgininkams, nei Jos Ekscelencijos patarėjams dėl poligrafo, dar vadinamo melo detektoriumi, naudojimo pasekmių nekilo jokių papildomų klausimų.
O tokių klausimų, panagrinėjus mokslinius šaltinius bei atsiribojus nuo simpatijų /antipatijų konkrečiai politinei partijai, kyla ne vienas. Tarp tų klausimų netikėtai atsiranda ir su aukštų pareigūnų atsakomybės problema susijusių dalykų.
Šeštadienį, liepos 27 dieną, suėjo lygiai pora mėnesių, kai autoavarijoje buvo sužalotas "Laisvo laikraščio" redaktorius. Pora – gražus skaičius. Juk liaudyje sakoma: "Ei, nesinešk lyginio skaičiaus gėlių – nebent į laidotuves eitum".
Prisimindamas taikų močiutės palinkėjimą, susimąsčiau, ar galima gegužės 27-ąją laikyti laisvos lietuviškos žurnalistikos mirties diena.
Pasižvalgius į praktikas Vakarų pasaulyje, sunku visų pirma atsakyti į klausimą, kur nuėjome per ketvirtį amžiaus. Ar išties pasukome demokratijos link, ar dar labiau leidome suvešėti subtiliai saviapgaulei, esą pasirašius stojimo sutartį Eurosajūzan, mūsų sąmonė ir visuomenės savirefleksija automatiškai tapo laisva de facto?
