Ukrainos prezidentas V.Zelenskis
Berlynas, kovo 17 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis emocingame vaizdo kreipimesi į parlamentą ragino Vokietiją padėti sugriauti naują „sieną“, kurią Rusija stato Europoje.
„Tai ne Berlyno siena – tai siena Vidurio Europoje tarp laisvės ir vergijos, ir ši siena didėja su kiekviena bomba, numesta ant Ukrainos”, – sakė V. Zelenskis parlamentarams.
„Gerbiamasis pone Scholzai, nugriaukite šią sieną“, – maldavo jis Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą, primindamas JAV prezidento Ronaldo Reagano šaltojo karo laikų kreipimąsi Berlyne.
Vokietijos deputatai ketvirtadienį stovėdami plojo Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui prieš jo vaizdo kalbą, kurią jis pasakė Bundestagui – parlamento žemiesiems rūmams kitą dieną, kai paprašė pagalbos kreipdamasis į JAV Kongresą.
„Suteikite Vokietijai lyderės vaidmenį, kurio jūs Vokietijoje nusipelnote“, kalbėjo V. Zelenskis, ekrane pasirodęs su dabar jau jo prekės ženklu tapusiais chaki spalvos marškinėliais ir tamsiais ratilais paakiuose.
Tačiau jis ne tik meilikavo, bet ir smarkiai priekaištavo Berlynui dėl ilgus metus trukusio nenoro atsispirti Maskvai ir nutraukti tvirtus energetinius bei verslo ryšius su Rusija.
„Mes į jus kreipėmės, – kalbėjo jis. – Mes jums sakėme, kad „Nord Stream“ (dujotiekiai) yra tam tikras pasirengimas karui. Ir atsakymas, kurį gavome, buvo grynai ekonominis – tai ekonomika, ekonomika, ekonomika, nors tai buvo cementas naujai sienai“.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos invazija į Ukrainą vasario 24 d. paskatino esmines permainas Vokietijos energetikos, ekonomikos ir saugumo politikoje, kuri mažai keitėsi nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Vokietija sustabdė dujotiekio „Nord Stream 2“ projektą, prisijungė prie sąjungininkių įvedant baudžiančias sankcijas dėl Ukrainos ir pažadėjo labai padidinti išlaidas gynybai bei, siekdama padėti Ukrainai, panaikino draudimą eksportuoti ginklus į konflikto zonas. Vokietija taip pat pareiškė, kad iki šių metų pabaigos ketina beveik išsilaisvinti nuo Rusijos naftos importo, nors vis dar yra labai priklausoma nuo rusiškų dujų.
Tačiau Berlynas priešinasi visiškam Rusijos energijos importo stabdymui ir perspėja, kad tai sukels trūkumą žiemai nepasibaigus bei padidins infliaciją, o tai sukels potencialų nestabilumą didžiausioje Europos ekonomikoje.
Policija pranešė apie Vokietijos sostinėje Berlyne nuaidėjusius šūvius. Šūviai aidėjo miesto centre, Frydricho gatvėje, skelbia „Deutsche Welle“.
Pasak vietos žiniasklaidos, šūviai susiję su apiplėšimu, kuris buvo įvykdytas kavinėje „Starbucks“ netoli „Checkpoint Charlie“, orientyro, žyminčio postą, iš kurio buvo stebima Rytų ir Vakarų Berlyną skyrusi siena. Tai populiari ir turistų mėgstama vieta, o švenčių laikotarpiu šioje teritorijoje būna ypač daug žmonių.
Valdžios atstovai teigė ieškantys nežinomo užpuoliko. Kiek vėliau policija informavo valdanti situaciją.
Saugumo tarnybos aptvėrė teritoriją aplink Frydricho gatvėje esančią sankryžą.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pavadino lemtinga šalies istorijai Berlyno sienos griūties prieš 30 metų dieną. Ji tai pareiškė šeštadienį per ceremoniją prie memorialo Bernauerio gatvėje, kur išliko sienos fragmentas.
„Lapkričio 9-oji – lemtinga diena Vokietijos istorijai“, – sakė kanclerė. „Mes šiandien taip pat prisimename 1938 metų pogromų aukas, prisimename nusikaltimus Vokietijos žydams, padarytus naktį iš lapkričio 9-osios į 10-ąją“, – pabrėžė ji.
„Lapkričio 9-oji atspindi tiek siaubingus, tiek laimingus mūsų istorijos momentus, moko mus ryžtingai priešintis neapykantai, rasizmui ir antisemitizmui“, – pabrėžė A. Merkel. „Ši diena mus ragina ginti laisvę ir demokratiją, žmogaus orumą ir teisinį valstybingumą“, – pridūrė politikė.
Anot kanclerės, prie Berlyno sienos griūties prisidėjo ir įvykiai Rytų Europoje. „Taiki revoliucija Vokietijos Demokratinėje Respublikoje turėjo drąsių pavyzdžių“, – sakė A. Merkel. Ji priminė „Solidarumo“ judėjimą Lenkijoje, „Chartiją 77“ Čekoslovakijoje, manifestacijas Baltijos šalyse ir Vengrijoje. „Raginimas siekti laisvės sukūrė naujas demokratijas Vidurio ir Rytų Europoje. Vokietijai ir Europai pagaliau pavyko susivienyti“, – pareiškė politikė.
Pasak jos, laisvė ir demokratija nėra kažkas savaime suprantama, jas reikia nuolat ginti.
Memorialas Bernauerio gatvėje laikomas vienu iš padalytos Vokietijos simbolių. 1961 metais pradėjus statyti Berlyno sieną, namai vienoje gatvės pusėje atsidūrė rytinėje miesto dalyje, o palei juos einantis šaligatvis – vakarinėje.
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris pažymėjo buvusio SSRS lyderio Michailo Gorbačiovo, JAV vyriausybės ir Višegrado grupės šalių (Vengrijos, Lenkijos, Slovakijos ir Čekijos) piliečių indėlį į Berlyno sienos likvidavimą.
„Žinoma, be didelės paramos iš Vašingtono, bet taip pat ir be drąsių ir žmogiškų M. Gorbačiovo sprendimų Maskvoje istorija nebūtų buvusi tokia laiminga ir viskas nebūtų vykę taip taikiai“, – pareiškė šeštadienį Vokietijos valstybės vadovas per ceremoniją prie memorialo Bernauerio gatvėje, kur išliko sienos fragmentas. „Mes šito nepamiršome, mes šito nepamiršime“, – pridūrė jis.
Pasak F. W. Steinmeierio, Berlyno siena nebūtų sugriuvusi be manifestacijų Budapešte, Poznanėje, Varšuvoje, Gdanske ir Krokuvoje, be įvykių Prahoje ir Bratislavoje. „Berlyno siena griuvo po ilgos, dažnai desperatiškos ir todėl narsios kovos“, – pabrėžė Vokietijos prezidentas.
Anot jo, „Vengrija, Lenkija, Čekija ir Slovakija išplėšė sau laisvę“ ir tuo būdu „padarė galą žemyno suskaldymui“. „Europos laisvė – tai jų nuopelnas“, – pažymėjo F. W. Steinmeieris. „XX amžiaus baisumai ir klaidos po 1989 metų lapkričio 9-osios tapo istorija, mums visiems atsivėrė naujas senasis pasaulis“, – sakė prezidentas.
Ceremonijoje Bernauerio gatvėje dalyvavo Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Višegrado grupės šalių lyderiai.
Iškilmių kulminacija šeštadienį bus koncertas prie Brandenburgo vartų. Jame dalyvaus Berlyno valstybinė kapela, kuriai diriguos Danielis Barenboimas.
Berlyno siena buvo vienas iš šaltojo karo simbolių. Ji buvo pastatyta 1961 metais, kad VDR gyventojai masiškai nebėgtų į VFR.
Šiandien visi bijo Trečiojo pasaulinio karo. O pagrįsti šiai baimei yra kelios priežastys – vis labiau įsibėgėjantis visuotinis ginklavimasis ir sparčiai augantis tarptautinis terorizmas.
Lapkričio 9-ąją minėsime Berlyno sienos griuvimo 30-ąsias metines. Jų išvakarėse buvęs blogio imperijos (cit. R. Reiganas, JAV prezidentas) pirmasis ir paskutinis prezidentas Michailas Gorbačiovas davė interviu vokiečių leidiniui Die Welt. Pasak jo, dabartinis Rusijos prezidentas Putinas, kaip ir jis kadaise, yra linkęs išsaugoti taiką.
„Putino populiarumas, jo didelis autoritetas tarp Rusijos gyventojų yra nenuginčijamas. Tai susiję su jo asmeninėmis savybėmis, jo intelektu ir sugebėjimu atstovėti savo (…). Iš principo Putinas nusiteikęs išsaugoti taiką, remdamasis bendradarbiavimu. Bet aš matau daug ką, kas jam sukelia nerimą. Prie mūsų vakarinių sienų staiga telkiamos NATO pajėgos. Ką jos ten pamiršo? Ko ten reikia amerikiečiams?“, – klausia Gorbačiovas.
Pravartu būtų paklausti paskutiniojo SSRS genseko, ką pastaruoju metu Baltarusijos miškuose veikė rusų šarvuočiai; arba kodėl metai iš metų vis labiau militarizuojamas Karaliaučiaus kraštas, ir taip jau apsmaigstytas rusiškomis vidutinio nuotolio raketomis?
Vokiečių žurnalisto paklaustas, kaip vertina Krymo prijungimą prie Rusijos, M Gorbačiovas atsako: „Kalbant apie Krymo prijungimą prie Rusijos, aš buvau laimingas, kai Krymas sugrįžo, aš ne kartą apie tai kalbėjau. Krymas – istorinė mūsų žemė, dėl kurios Rusija įdėjo daug jėgų ir patyrė daug aukų“.
Į šiuos naivius, nusenusio genseko sapaliojimus galima būtų nekreipti dėmesio. Tačiau realybė visiškai kitokia.
Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą
Po sovietų sąjungos griūties Vakarai dėjo daug pastangų, kad griuvusios imperijos teisių ir pareigų perėmėja Rusija įsilietų į civilizuotą Vakarų pasaulį. O ir sąlygos, keliamos Rusijai, nebuvo neįgyvendinamos: pagarba žmonių teisėms, tarptautinių susitarimų ir tarptautinės teisės laikymasis, laisva rinka. Štai bene ir viskas. Būta minčių, jog Rusija galėtų net įsijungti į NATO aljansą.
Deja, Rusija pasuko kitu keliu. „Mus parklupdė ant kelių, mus pažemino, sunaikino mūsų armiją, sužlugdė mūsų ekonomiką…“ – virkauja revanšistinėmis nuotaikomis degantys, komunizmą, bolševizmą ir kitokį –izmą iš pelenų bandantys kelti kai kurie Rusijos politikai.
Ir jie jau nemažai pasiekė. 2008-aisiais Rusija įsivežė į Gruziją. Savaitės trukmės karo rezultatas – nuo Gruzijos atplėštos Abchazijos ir Osetijos teritorijos.
Šis kėlimosi nuo kelių modelis pakartotas ir 2014-aisiais. Ukrainai pasukus Vakarų vertybių link, Donbaso šachtininkai bei kolūkiečiai griebėsi ginklo ir išvijo ukrus iš savo žemių…
2015-aisiais stojo ginti budelio Bašaro al-Asado Sirijoje. Dabar dairosi į Afriką.
O kur dar anksčiau vykę karai Čečėnijoje, okupacinės rusų kariuomenės bazės nuolankioje Armėnijoje…
Rusijos Federacija tikrai nebuvo ne prie ko…
Šiemet Ukrainos prezidentu tapęs V. Zelenskis rodo visus įmanomus ženklus sustabdyti karą Ukrainos Rytuose. Tačiau Kremliaus samdomi ir itin dosniai apmokami propagandistai iš valstybės valdomų televizijos kanalų diena iš dienos lieja purvą ant Ukrainos tautos ir jos prezidento: šoumenas, nevykėlis… O ir pati Ukraina, kaip nepriklausoma valstybė, yra neįvykusi, negalima, neįmanoma be glaudžios sąjungos su vyresniuoju broliu…
Vladimiras Putinas Sibire. EPA – ELTA nuotr.
Ar šis paveikslas jums neprimena praėjusio amžiaus 1938-ųjų, 1939-ųjų, kuomet Adolfas Hitleris, atvirai tyčiodamasis iš naivių, baldakimuose užstrigusių Europos hedonistų, ėmė vieną teritoriją po kitos?
Ir tuomet apetitą pajuto ir pats Stalinas: kodėl Hitleriui galima, o man ne?
Ai, kaip pyksta Rusijos propagandistai, kuomet į vieną gretą pastatomi du baisiausi 20-ojo amžiaus budeliai – Hitleris ir Stalinas!
Ir imasi atstatinėti paminklus savo vadui visoje bekraštėje, neapžiojamoje Rusijoje.
Šiandieniniai Rusijos propagandistai, diriguojami Kremliaus vyriausiojo ceremonmeisterio lazdele, jau atvirai kalba apie Rusijos imperijos teritorijų susigrąžinimą. Nebūtinai tai turėtų vadintis, pasak jų, Sovietų sąjunga, galimas ir kitas pavadinimas…
Hitlerio ir Stalino „vestuvės”. 1939-ųjų metų karikatūra
Susitaikyti su pralaimėjimu, – toks turėtų būti orios imperinės valstybės credo. Senovės romėnai buvo pratę prie pralaimėjimų. Anot Oksfordo universiteto mokslų daktaro Yuval Noah Harari, kaip ir daugelis kitų didžiųjų imperijų įkūrėjų, jie galėdavo pralaimėti mūšį po mūšio, tačiau laimėdavo karą. Imperija, kuri subyra po pirmo smūgio, išties nėra imperija.
Berlynas – Vokietijos sostinė ir didžiausias šalies miestas. Berlynas taip pat yra viena iš 16 Vokietijos žemių. Tai trečias pagal dydį Europos Sąjungos miestas.
O čia – Vienas garsiausių piešinių ant Berlyno sienos: tuometinio Sovietų sąjungos vadovo Leonido Brežnevo ir Rytų Vokietijos lyderio Ericho Honeckerio bučinys.
Ketvirtadienis, gegužės 25 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko į Briuselį, kur dalyvaus NATO vadovų susitikime.
Šis susitikimas, į kurį atvyksta visų 28 Aljanso valstybių ir vyriausybių vadovai, yra pirmasis, kuriame dalyvaus JAV Prezidentas Donaldas Trumpas ir naujasis Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas. Jame taip pat pirmą kartą dalyvaus Juodkalnija, kuri visateise NATO nare taps birželio 7 dieną.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valstybių vadovai aptars NATO narių indėlio ir atsakomybės pasidalijimą, užtikrinant kolektyvinę gynybą, kovos su terorizmu stiprinimą, pernai Varšuvoje sutartų atgrasymo priemonių įgyvendinimą ir priešakinių batalionų Baltijos šalyse bei Lenkijoje dislokavimą, tolesnį Aljanso stiprinimą.
Šiuo metu NATO priešakinių pajėgų batalionai, vadovaujami Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir JAV, jau yra dislokuoti Lietuvoje, Estijoje ir Lenkijoje. Birželį Kanados vadovaujamas batalionas bus dislokuotas Latvijoje. Stiprinant NATO atgrasymą į Rusijos keliamą grėsmę dvišalių pagrindu regione taip pat nuolatos rotuojasi papildoma JAV karių brigada ir sunkioji technika.
Susitikimo Briuselyje metu, dalyvaujant Belgų Karaliui Philippe’ui, bus atidarytas naujasis NATO būstinės pastatas. Tai vienas moderniausių statinių pasaulyje, kuriame ypatingas dėmesys skiriamas ekologijai ir tvariam energijos naudojimui.
Briuselyje taip pat bus atidengti 2 memorialai. Vienas jų, skirtas Berlyno sienai, simbolizuoja laisvės pergalę prieš priespaudą.
Antrasis memorialas primena 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristines atakas Niujorke. Būtent tuo metu buvo pirmą kartą aktyvuotas Vašingtono sutarties 5-asis straipsnis, kuriame įtvirtinti esminiai NATO kolektyvinės gynybos principai. Per teroristines atakas Niujorke žuvo tūkstančiai žmonių ir buvo sugriauti Pasaulio prekybo centro dangoraižiai dvyniai.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Prieš 25 metus Berlyne buvo pradėtos statybos teritorijoje, per kurią dar visiškai neseniai driekėsi Siena, tris dešimtmečius dalijusi Vokietijos valstybę, jos sostinę Berlyną ir visą Europą į du pasaulius – Vakarų ir Rytų, demokratijos ir totalitarizmo. Pasiryžusiems nusigauti per ją į Vakarų pasaulį grėsė mirtis.
Dabar ten Berlyno gyventojai gyvena ir dirba, kartu su miesto svečiais pramogauja ir linksminasi. Lieka tik pavydėti jiems ir gal kai ko pasimokyti.
Berlynas dabar – vienas gražiausių pasaulio miestų
Kai tuneliai veda į niekur
1949 metais Europos politiniame žemėlapyje radosi dvi Vokietijos respublikos – kapitalistinė (Vokietijos Federacinė) ir socialistinė (Vokietijos Demokratinė). Pastarajai teko rytinė Berlyno dalis, o nei vienai, nei kitai valstybei nepriklausantis kapitalistinis Vakarų Berlynas liko VDR tekusių žemių apsiaustyje. Ilgainiui priešiškose stovyklose atsidūrę vokiečiai susvetimės ir ims pravardžiuoti vieni kitus – Ossis ir Wessis.
Tačiau iš pradžių jie dar galėjo tiesiogine tų žodžių reikšme įsėsti į traukinį, vežantį jiems mielesne kryptimi. Mat susisiekimą tarp rytinės ir vakarinės miesto dalių nutraukė ne iš karto. 1951-aisiais neliko autobusų eismo, po dvejų metų – tramvajaus, tačiau ir po 1953 m. birželio 17 d. darbininkų politinio streiko (sukilimo) Rytų Vokietijoje mieste tebekursavo elektriniai traukiniai (S-Bahn), kasdien perveždavę apie pusę milijono Berlyno gyventojų; dalis VDR gyventojų, savo akimis pamatę Vakarų Berlyno gyvenimą, nebegrįždavo į žadamą socialistinį rojų.
6-7 dešimtmečių sandūroje į Vakarus kasdien pabėgdavo vidutiniškai 500 žmonių. 1956 metų rudenį į Vakarus buvo persikraustę 1 milijonas Ossis, o iki 1961-ųjų ten atsidūrė apie 2,7 milijono (beveik 1/5 VDR gyventojų). Vakarų Berlynas tapo juodąja skyle, kur pranykdavo socialistinės respublikos gyventojai, ir komunistai nutarė padaryti tam galą. 1961 m. rugpjūčio 13 d. naktį dešimt tūkstančių VDR kareivių ir policininkų blokavo visus kelius, vedančius į Vakarų Berlyną, o sovietinės kariuomenės būriai apsupo kontrolės ir praleidimo punktus. Per vieną naktį VDR atsitvėrė nuo Vakarų Berlyno spygliuotosios vielos tvora (betoninę sieną ėmė statyti vėliau). Pertvėrė 193 gatves, 8 tramvajaus kelius ir 4 metropoliteno linijas (U-Bahn); pasienyje aklinai užvirino vandens ir dujų tiekimo vamzdžius, nukirpo elektros ir telefono laidus, užmūrijo kanalizacijos tunelius. Spygliuotoji tvora kai kur ėjo palei pat namo pamatus, kaip Bernauer Strasse, kur šaligatvis atsidūrė Vakarų Berlyne, o namai liko VDR; čia užmūrijo duris ir apatinių aukštų langus, kad žmonės negalėtų nušokti ant išganingojo šaligatvio…
Berlyno metro linijos eina tiek po žeme, tiek išnyra į paviršių
Kitur siena ėjo mįslingais vingiais. Antai Raudonosios armijos užimtas Reichstagas atiteko Vakarams, o už puskilometrio dunksantys Brandenburgo vartai – VDR. Rytams tekęs miesto centras (Stadtmitte) žemėlapyje atrodė įlindęs į Vakarų Berlyną kaip kiaulės šnipas. Kaip tik šiame iškyšulyje atsidūrė dviejų iš šiaurės į pietus einančių Vakarų Berlyno metropoliteno linijų C ir D (dabar U6 и U8) tuneliai, 11 stočių. Komunistai leido požeminį eismą per VDR teritoriją, tačiau traukiniai tais ruožais turėjo riedėti nesustodami (Vakarų Berlyno metropoliteno valdyba už šį leidimą mokėjo 2,8 mln. VFR markių per metus).
Keliose stotyse kirtosi ir tų, ir kitų linijos (Rytų Berlynui teko tik dvi, dabar U2 ir U5), pavyzdžiui, Aleksander platz stotyje Ossis persėsdavo iš vienos linijos į kitą. Tačiau priešiškų pasaulių keleiviai nematė vieni kitų – platformą skyrė iki lubų išmūryta siena. Traukiniai ėjo pro tamsoje skendinčius peronus ir tik švystelėjus prožektoriui galėjai pamatyti už kolonų pasislėpusius VDR kareivius. Liudininkų žodžiais, traukinys riedėdavo kraupiu tuneliu, rodėsi, ištisą amžinybę, kol išnirdavo tviskančioje Vakarų Berlyno stotyje.
Siena perpjovė pusiau Potsdamo aikštę (Potsdamer Platz). 3-4 dešimtmečiais tai buvo viena gyviausių Europos viešųjų erdvių, o kartu su Alexander platz – Berlyno kultūrinio gyvenimo šerdis, bohemos rojus. Prabangūs viešbučiai, daugybė kavinių. Visa tai paskutinę Antrojo pasaulinio karo savaitę pabaigė sugriauti bombos ir artilerijos sviediniai (kažin kokiu stebuklingu būdu sveikas išliko vienintelis pastatas –”Haus Huth”). Balandžio 30 d., netrukus po to, kai Hitleriui pranešė, kad rusai jau pasiekė Potsdamo aikštę, taigi visiškai priartėjo prie Reicho kanceliarijos bunkerio, fiureris atsisveikino su bendražygiais ir nusižudė… Reicho kanceliarijos griuvėsius pašalino 1952-ųjų pabaigoje, o štai Hitlerio bunkerio išsprogdinti nepavyko ir jis riogsojo dykynėje iki 1988 metų, kai čia pradėjo statyti gyvenamuosius namus. Potsdamo aikštė merdėjo dar ilgiau – stovėjo tuščia kelerius metus ir po Vokietijos susivienijimo, nors kaip tik čia žmonės 1989 m. lapkričio 9 d. pirmiausia prasilaužė į Vakarų Berlyną.
Nuo 1961-ųjų komunistai vis tvirtino Sieną – radosi apsauginės juostos, papildomos tvoros, užtvaros, grioviai; išilgai slankiojo patruliai ir risnojo šunys. Potsdamo aikštė buvo, galima sakyti, pavyzdinė mirties juosta – su platesniu nei visur kitur pasienio ruožu ir didžiausiomis kliūtimis. Joje atsidūrusi metro stotis stovėjo apleista iki 1993 metų, kai vėl atsinaujino eismas čia dar 1902 metais nutiesta pirmąja Berlyno metropoliteno linija. Pamėkle tris dešimtmečius buvo virtusi ir čionykštė miesto geležinkelio (S-Bahn) stotis; vokiečiai tokias stotis vadino Geisterbahnhofe, amerikiečiai – Ghost Stations. Vakarų Berlyno senatas kitoje aikštės pusėje palaipsniui supirkinėjo žemės sklypus ir valė juos nuo griuvėsių.
Požeminiame Berlyno metro. Apskaičiuota, kad tai – viena iš patogiausių susisiekimo priemonių
2007-aisiais BBC pranešė apie buvusios VDR valstybės saugumo ministerijos (Stasi) archyve aptiktą 1973 metais rašytą dokumentą – įsakymą šaudyti į visus be išimties mėginančius pabėgti per Sieną, taip pat ir vaikus. Vis dėlto iki 1989 m. lapkričio 9-osios, kai į Vakarų Berlyną pabėgo 5075 žmonės. Beje, 1964-1989 metais 215 tūkstančių VDR piliečių ir 34 tūkstančiai politinių kalinių išvyko iš VDR legaliai – už jų išlaisvinimą VFR sumokėjo 3,5 mlrd. markių (2,7 mlrd. JAV dolerių). Komunistų tvirtinimu, mėgindami įveikti Sieną žuvo 125 žmonės, BBC duomenimis – 1245.
Fudzijamos kalnas Potsdamo aikštėje
Ne veltui Vakarų Berlynas supirkinėjo žemės sklypus Potsdamo aikštėje ir apie ją. Po Vokietijos susivienijimo Berlynui čia atiteko 60 hektarų laisvos teritorijos, kurią miesto senatas 1991 metais nutarė parduoti, padalijęs į keturis sklypus. Į staiga didelio Europos miesto centre prieinama tapusią žemę nukrypo didžiausių kompanijų žvilgsniai. Labiausiai pasisekė „Daimler-Benz“ (vėliau persivardijo į „Daimler-Chrysler”, o dabar „Daimler AG“), kuri kreipėsi pirmoji ir nusipirko didžiausią iš keturių dalių – apie 70 tūkst. m² už kiek daugiau kaip 100 mln. markių; Berlynas čia aiškiai pasikuklino. Iš kito pirkėjo – japonų „Sony“ – paėmė beveik 2,5 karto brangiau už 26,4 tūkst. m². Žemės sklypą čia taip pat įsigijo vokiečių milijardierius, vieno didžiausių pasaulyje mažmeninės prekybos tinklo, „Metro“, įkūrėjas Otas Baishaimas (Otto Beisheim) ir kiti.
Dabar sukruto garsiausi pasaulio architektai (Renzo Piano, Hans Kollhoff, Richard Rogers, Arata Isozaki, Lauber&Wöhr, Rafael Moneo). Jie miesto bendruomenės teismui pateikė didžiulį Potsdamo aikštės rekonstrukcijos maketą. Jame dominavo raudonas smailiaviršūnis dangoraižis (Hans Kollhoff, Helga Timmermann), primenantis 3 dešimtmečio Niujorko daugiaaukščių siluetus, tačiau daugiausia buvo modernių high-tech (aukštųjų technologijų) stiliaus pastatų. Dabar iš „Kollhof-Tower“ 25 aukšte esančio „Panorama Punkt“ galima apžvelgti, kaip per paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį persimainė 50 metų merdėjusi Potsdamo aikštė. Dabar vienas jos naujų vardų – „Berlyno Manhetenas“.
1998 metais „Daimler“ sklype baigė statyti 180 metrų ilgio prekybos kompleksą „Potsdamer Platz Arkaden“ (Renzo Piano), kur 40 000 m² plote išsidėstė apie 140 parduotuvių, daugybė restoranų ir kita; čia po vienu stogu telpa 4000 automobilių. 1993-1998 metais „Daimler“ sklype pastatyta 19 šiuolaikinių pastatų – ištisas kvartalas su Marlenės Ditrich (Dietrich) aikšte ir 10 gatvių, aukštos klasės viešbučiais, didžiausiu Europoje kazino, 1 800 vietų sale (Berlyno tarptautinio kino festivalio arena). 2000-aisiais kaimynystėje duris atvėrė įspūdingas „Sony Center“ (Helmut Jahn). Jį sudaro septyni pastatai, kuriuos dengia milžiškas stiklo kupolas – japonų šventojo kalno Fudzijamos priminimas; į stiklo ir plieno interjerą įkomponavo 1 300 tonų sveriantį garsaus prieškario viešbučio „Esplanade“ fragmentą (Kaisersaal), „pastūmėję“ jį 70 metrų. „Sony Center“ įkūnijimas, skelbiama, kainavo apie 750 mln. eurų, o kartu su kitomis statybomis į Potsdamo aikštę įdėta apie 2 mlrd. eurų.
Ypač Berlynas įspūdingas naktį
Kai kas sakė, esą milžiniškos statybos nepasiteisins, nes po šeštos vakaro Potsdamo aikštėje bei gatvėse neliks žmonių. Ir labai klydo (nors įgyvendinant šį didelį projektą ne viskas sklandžiai klostėsi – mat ne viską numatė). Šiokiomis dienomis čia apsilanko 70 000 Berlyno gyventojų ir miesto svečių, o savaitgaliais – iki 100 000. Tiesa, ne visiems patinka dangoraižiai ir atgaivintos aikštės naujoviškumas, tačiau ji kuo geriausiai tarnauja žmonėms kaip miesto transporto, prekybos, kultūros, pramogų centras.
Ano amžiaus antroje pusėje, kai Potsdamo aikštė buvo kaip ir niekieno žemė, Vakarų Berlynas miesto gyvenimo šerdimi pasirinko Kurfürstendamm bulvarą su apgriauta Kaizerio Vilhelmo bažnyčia, o Rytų Berlynas – Alexanderplatz su 365 metrų aukščio televizijos bokštu ir Frankfurter Allee (Stalinallee, 1949, Karl-Marx-Allee, 1961). Kaip vaizdingai parašė viena lenkų autorė (Małgorzata Lange), Berlynas buvo padalytas į du kūnus ir turėjo dvi širdis. XXI amžiaus pradžioje prieškarinio Berlyno širdis, Potsdamer Platz, grįžo į savo vietą. Potsdamo aikštė – Vokietijos susivienijimo simbolis. Čia priešais naująją S-Bahn stotį stūkso Sienos memorialas, o dviejų grindinio trinkelių pločio juosta rodo, kaip ir visame mieste, kur jos eita.
Ilgiausią Sienos dalį su joje įamžintais Vokietijos suvienijimui skirtais 118 menininkų iš 21 pasaulio šalies kūriniais (1316 m) paliko Fridrichshaine rajone, ten veikia East Side Gallery – ilgiausia pasaulyje ekspozicija po atviru dangumi. 2013 metų pradžioje vokiečių žiniasklaidoje imta rašyti, jog 22 metrų ilgio ruožą numatyta perkelti kitur, nes prireikė prieigos prie per Šprė upės, kur netrukus turėtų būti pradėta 63 m aukščio elitinio gyvenamojo namo statybą. Projekto vertė – €35 milijonai. Nekilnojamojo turtas čia brangsta ir 1 m² gyvenamojo ploto kaina gali šoktelėti iki €10 000. Tuo tarpu Berlyno gyventojai protestuoja ir prieš Sienos memorialo ardymą, ir prieš namo statybą…
Vokiečių žurnalistai buvusią Sieną palygino su investuotojus traukiančiu magnetu: buvusio šaltojo karo simbolio vietoje statomi nauji namai, kurie turės didelę paklausą. Ir tai suprantama – laisvas plotas pačiame miesto centre! Prestižine tą vietą daro ir jos istorinė praeitis.
Nepalaidoti idėjos po asfaltu
Mūsų sostinėje Vilniuje neretai, deja, prireikia dešimtmečių, kol apsisprendžiama įkūnyti kokį sumanymą. Lenino paminklą nukėlė 1991-aisiais, keliolika metų svarstė, kaip sutvarkyti pagrindinę Vilniaus aikštę, tačiau iki šiol reikalas nė krust. Prieš ketverius metus išrinko ten Nepriklausomybės šimtmečiui statytiną paminklą ir… atsisakė jo. Naują konkursą skelbti jau vėlu. Nebūtų taip pikta, jeigu iš didelių užsimojimų ir jų keliamo triukšmo neišeitų šnipštas. Panašiai su Vilniuje ketinamu statyti Jono Basanavičiaus paminklu…
Beveik prieš 10 metų „Metro sąjūdis“ įžiebė naują diskusiją dėl metropoliteno statybos Vilniuje (tiesti tunelius bėginiam transportui motasi dar sovietų laikais). Tada architektas Valdas Jurevičiaus supliekė Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengtą detalųjį Šiaurinės gatvės planą. Esą jis nedaug skiriasi nuo sovietmečiu Miestų statybos projektavimo instituto pasiūlymų nutiesti gatvę, kuri eitų per sostinės šiaurinius rajonus. Tuo tarpu per pastaruosius dešimtmečius automobilių čia smarkiai padaugėjo ir tokia gatvė, kokią siūlo projektuotojai, neišgelbės nuo transporto spūsčių. Kaip parodė anuo laiku atliktas tyrimas, Vilniuje dėl transporto spūstyse deginamo kuro ir gaištamo laiko buvo patiriamas 1,5 mlrd. litų nuostolis per metus. O juk dar išmetamosios dujos ir iš viso – iš pat ryto sugadinta nuotaika.
Architektas pristatė savo įmonės parengtą Šiaurinės gatvės, eisiančios per Fabijoniškių, Šeškinės, Justiniškių, Pašilaičių rajonus iki Pilaitės, projektą, kuriame numatyta ir bėginė viešojo transporto rūšis – metropolitenas. Architekto žodžiais, jie atsižvelgę ir į užsienio miestų patirtį, pavyzdžiui, Berlyno. Esą Šiaurinės gatvė eitų per neužstatytas žemes, kurių čia yra panašiai kaip kadaise susidarė nugriovus Berlyno sieną. Esą Vilniuje aukštos įtampos elektros linijos apsauginė juosta trukdanti statyboms panašiai kaip kadaise Berlyno siena: žemės yra, o statyti joje negalima. Todėl projektuotojai pasiūlė elektros tiekimo liniją perkelti po žeme. Apskritai, beveik visa gatvė turėtų eiti po žeme, išlįsdama į paviršių tik viršum didelių sankryžų; joje numatyta ir metropoliteno linija – tarp automobilių eismo juostų. Nukreipus eismą į požemį, paviršiuje atsirastų nepalyginti daugiau laisvo ploto gyvenamiesiems ir komercinės paskirties pastatams.
Kaip matėme, Berlyno senatas po Sienos nugriovimo išsilaisvinusius žemės sklypus pardavė nepigiai, nors ir susilaukė kritikos: galėjo ir daugiau užsiprašyti! Vilniuje tada, prieš dešimt metų, siūlė parduoti žemės sklypus pageidaujantiems viršum požeminio kelio ir greta įsikurti verslininkams parduoti už simbolinę kainą. Tačiau jie privalėtų skirti pinigų tam tikrai požeminės gatvės atkarpai nutiesti. Tada buvo apskaičiuota, dar litais, kad 4 km Šiaurinės gatvės atkarpą su visais keliais nutiesti kainuotų kiek daugiau kaip 800 mln. litų. Beje, kalbėta, kad ir Vyriausybė čia galėtų perkelti kai kurias ministerijas.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
„Vilniaus plano“ projektuotojai pastaruosius metus, atrodo, nesėdėjo sukryžiavę rankas. Ką reiškia tai, kad Šiaurinę gatvę tiesti buvo numatytas Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 metų susisiekimo tinklo plėtros sprendiniuose, paprastam mirtingajam ne visiškai suprantama. Tačiau norėtųsi tikėti projektuotojus galiausiai išsprendus kažin kokias lygtis. Dar 2012-aisiais sužinojome kompetentingas žinybas padarius išvadą, jog ūkinė veikla Šiaurinėje Vilniaus miesto dalyje, kur nuo Vakarinio aplinkkelio iki Kareivių gatvės planuojama tiesti naują 6,5 km ilgio apšviečiamą gatvę su dviračių taku ir šaligatviais, aplinkai nepakenks. Vienoje vietoje, ties Šeškinės sodų bendrija, planuojamas apie 1300 m ilgio tunelis. Ten nugriautų statinius, išraustų apie 7 m gylio iškasą, ją uždengtų ir apsėtų žole.
Veja viršum tunelio – gražu. O štai vokiečiai palei geležinkelį paliko viską kaip augo ir net neapsišienavo. Tai – naujai pastatytų penkių namų kompleksas toje pačioje Potsdamo aikštėje – „Park Kolonnadenin Potsdamer Platz“ (Giorgio Grassi ir kiti). Biurai, parduotuvės, būstai. Ir U-Bahn linija, šaunanti į požemį ir toliau einanti po namais…
Kadaise Berlyno metropoliteną tiesė palei pagrindines miesto gatves ir tunelius kasė atviru būdu. Taip paprasčiau ir pigiau. O štai prireikė trumputės požeminės linijos, kuri sujungtų Brandenburgo vartus su Aleksander platz, ir garsiojoje Unterden Linden gatvėje teko kirsti ne mažiau garsias liepas. Net kantrūs vokiečiai skundžiasi, jog tunelių kasėjai keleri metai kelia čia didelių nepatogumų ir pabaiga dar negreitai. Suprantama, dabar nereikėtų tiek vargti prieš šimtą metų įžvelgus atsirasiant tokį projektą.
Tačiau jeigu dabar ko nors imamės, tai pažvelgime į ateitį – kad vaikams netektų vargti ardant tėvų pastatyta.
Reinhardas Gelenas (Reinhard Gehlen, 1902–1979)-Vokietijos karinės žvalgybos operacijų Rytų (Rusijos) fronte operacijų vadovas antrajame pasauliniame kare, vėliau – Vakarų Vokietijos užsienio žvalgybos tarnybos (BND–Bundesnachrichtendienst) šefas.
Kadrinis kariškis, Reinhardas Gelenas pradėjo savo karjerą artilerijoje. 1940 metų gegužę, Prancūzijos kampanijos metu, jis ėjo ryšių karininko pareigas prie didelių karo vadų, o tų pačių metų liepą buvo paskirtas į Generalinį štabą.
Vėliau R.Gelenas buvo pasiųstas į Rytų frontą, o 1942 metų balandį, būdamas papulkininkis, jis tapo Generalinio štabo karininku, atsakingu už reikalus Rytų fronte, pradėjo vadovauti 12-ajai valdybai – Rytų užsienio armijoms.
Nobelio taikos premijos suteikimas Europos Sąjungai vokiškus portalus užtvindė publikacijų srautu – beveik trys milijonai straipsnių. Beveik tris milijonus staripsnių yra užfiksavęs „išmanusis“ intenetas. Daugiausia – kritiškai vertinančių tokį Nobelio komiteto sprendimą, vertinančių jį su pašaipa, pykčiu ir net pagieža.
Ypač daug komentarų susilaukė žinomo žurnalisto, rašytojo Henryko M. Broderio publikacijos. Jo straipsnis „ES nesprendžia problemų, ji pati yra problema“, paskelbtas laikraštyje „Die Welt“ 2012 m. gruodžio 20 d.
Manytume, kad Slaptai.lt skaitytojams bus įdomu susipažinti su vieno talentingiausių Europos publicistų tikrai ne optimistinėmis mintimis apie Europos dabartį ir ateitį.
2012 m. kovo 19 d.- Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 40-metis, jau paminėtas Vilniuje, bus minimas Simne, Kaune, kitur. Tai leidinys, išgarsinęs Lietuvos laisvės bylą, KGB taip ir neįstengtas sutriuškinti, griovęs sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą bei tariamą dvasinio gyvenimo, religinių įsitikinimų laisvę Sovietų Sąjungoje.
Pavergtoje Lietuvoje “LKB Kronika” drąsino tikinčiuosius už religijos, sąžinės laisvę, drausmino linkusius kolaboruoti, puoselėjo tautiškumo apraiškas. 1972 – 1989 metais Kronika registravo ir skelbė Bažnyčios veiklos varžymo, tikinčiųjų persekiojimo ir žmogaus teisių pažeidimo faktus, spausdino apie tai liudijančius dokumentus. Šis balsas, padedant Rusijos disidentams, sugebėjo peržengti visas Berlyno sienas ir skelbti pasauliui, kad tauta pavergta, bet gyva, kad Bažnyčia persekiojama, bet tiki savo prisikėlimu.
Kronikos leidyba Lietuvoje ir Vakaruose, jos platinimas laisvajame pasaulyje sujungė šiapus ir anapus geležinės uždangos buvusius žmones, kuriems žodžiai Dievas ir Tėvynė buvo šventi. KGB persekiojimai, areštai, lageriai ir tremtys neįstengė nugalėti gilaus tikėjimo, pareigos jausmo savo Tėvynei ir jos laisvei. Iš viso buvo išleista 81 Kronikos numeris. Vakaruose Kronika buvo leidžiama anglų, italų, ispanų, vokiečių kalbomis.
Kovo 16 d. Seime, Kovo 11-osios salėje įvyko konferencija-minėjimas. Joje pranešimus skaitė ir atsiminimais pasidalino arkivyskupas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos redaktorius, leidėjas J.E. Sigitas Tamkevičius, LKB Kronikos leidėjas, platintojas Petras Plumpa, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, LKB Kronikos platintojas, buvęs Seimo narys Arimantas Raškinis, Rusijos disidentas, LKB Kronikos platintojas Aleksandras Lavutas, vyskupas, LKB Kronikos redaktorius, leidėjas J.E. Jonas Boruta, Laisvės premijos laureatas, LKB Kronikos platintojas, Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas, LKB Kronikos redaktorė, platintoja sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė, laikraščio “XXI amžius” redaktorius Edvardas Šiugžda, Vilniaus universiteto doktorantė Inga Arlauskaitė, Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja, projekto “Lietuvos valstybingumo istorinis paveldas elektroninėje erdvėje” vadovė Angonita Rupšytė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnioji istorikė Monika Kareniauskaitė ir kt.
Skelbiame kelias dešimtis nuotraukų, kuriose matome LKB kronikos leidėjus, redaktorius, platintojus ir talkininkus.
Džefris Karnis viso labo teturėjo Amerikos ginkluotųjų pajėgų seržanto laipsnį. Tačiau tarnavo itin slaptame kariniame JAV objekte. Taigi turėjo teisę dirbti su slaptais ir visiškai slaptais dokumentais. Ir tuo pačiu buvo labai įdomus sovietų slaptosioms tarnyboms.
Šis JAV karinių oro pajėgų seržantas nuo 1982 metų iki 1984-ųjų tarnavo amerikiečių karinėje bazėje, dislokuotoje tuometiniame Vakarų Berlyne. Netoli aerouosto Tempelhof.
Pagrindinė šios bazės darbuotojų užduotis buvo kontroliuoti sovietinio Rytų bloko šalių ryšio linijas. 1984-ųjų metų pabaigoje seržantas Džefris buvo perkeltas tarnauti į karinę bazę Tehaso valstijoje Amerikoje. O 1985-aisiais metais seržantas Dž.Karnis dezertyravo iš JAV kariuomenės – pabėgo gyventi į sovietinę Rytų Vokietiją.
Po Antrojo pasaulinio karo atsirado dvi Vokietijos, taigi ir dvi specialiosios tarnybos: BND ir “Štazi”. Šįkart daugiau apie pirmąją, BND, “Konstitucijos apsaugos tarnybą”, Vakarų Vokietijos kontržvalgybinę žinybą.
Ji buvo kuriama pirmą kartą, daugiausia anglų ir amerikiečių specialiųjų tarnybų pastangomis, labiau orientuojantis į angliškąjį (MI 5) modelį. BND, pavyzdžiui, neturėjo įgaliojimų sulaikyti ir areštuoti. Vokiečių specialiosios tarnybos kūrėjai anglai ir amerikiečiai bijojo savo rankomis sukurti kažką panašaus į Gestapą arba SS. Juk jų kadrai – tai visų pirma buvusieji nacistai. O po to, kai Vakarų ir Rytų Vokietijos susijungė, iškilo “dvigubų agentų”, dirbusių “Štazi”, problema.
Mums, sovietinukams, dešimtis metų buvo kalama į atmintį, kad NATO – agresyvus, piktas žvėris, kiekvienu momentu pasirengęs pulti “taikos tvirtovę” Sovietų Sąjungą. O iš tiesų buvo atvirkščiai: Šiaurės Atlanto Sąjunga sukurta galimai SSRS agresijai Vakarų Europoje atremti.
Pirmiausia buvo Berlyno blokada. Sugriauta Vokietijos sostinė Berlynas tapo pasaulio slaptųjų tarnybų veiklos, špionažo centru. “Šaltojo karo” pradžioje kai kada abiejose padalytos Vokietijos dalyse veikė iki 8000 šnipų. Daugiausia jų dirbo Berlyne. Tačiau ši kiekybė nereiškė kokybės. Vakarų šalių žvalgybos, nors ir pasiekė kai kurių laimėjimų, nesugebėjo numatyti kelių rimtų vadinamųjų “Berlyno krizių”.
Tarp gausybės 2009-aisiais metais iškilusių bei logiškų ir aiškių atsakymų reikalaujančių klausimų yra Berlyno Sienos griūties klausimas. Esama nemaža kandidatų į nuopelnus už tos sienos griūtį. Ko gero, vienu ar kitu būdu, kad ir netiesiogiai, daugelis kandidatų yra teisūs. Tarp labiausiai prie tos griūties prisidėjusių, žinoma, yra kovojusieji prieš raudonąją tironiją ir sovietinę okupaciją ginklu, sukilimais Gulage, politiniu bei dvasiniu pasipriešinimu sovietinei tironijai. Tačiau galima teigti, jog Berlyno sieną iš tikrųjų nugriovė griūvančios Sovietų imperijos griuvėsiai. Panašiai nuo užsitęsusio lietaus įmirkusios šlaito žemės slinktis nuverčia pakalnėje stovinčius pastatus. Taip pat matėme, kaip sienos griūtis atvedė prie tolimesnės Sovietų imperijos griūties.
Tokią išvadą perša ne mūsų, o Vokietijos istorikai. Štai Aleksanderis von Plato sako, kad Vokietijos susivienijimui didelės įtakos turėjo Sąjūdis. Kodėl?
Jei prisimename tuos laikus, tai tarptautinėje viešojoje erdvėje buvo daug diskutuojama apie tai, kad galbūt reikia paaukoti Baltijos valstybes vardan nuolaidų dėl Vokietijos. Be to, galvota, kad jei jau sovietai nusileidžia Vakarams, tai negalima spausti Michailo Gorbačiovo dėl Baltijos šalių nepriklausomybės, tai tik sukels reakcingų jėgų pasipiktinimą, o M. Gorbačiovas gali būti nuverstas.
