Gintaras Vaičiūnas. Istorikas. Slaptai.lt nuotrauka
Knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ apžvelgiama Anykščių krašto visuomenės įvairių socialinių bei tautinių grupių atstovavimas patriotinei visuomenės daliai ir kolaborantams, Atskleidžiama sovietų ir nacių kolaborantų veikla 1920–1941 m. Anykščių krašte. Apžvelgiami dviejų politinių viena kitai priešingų visuomenės grupių gyvenimo ir veiklos etapai – Lietuvos nepriklausomybės, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos ir pirmaisiais vokiečių okupacijos metais.
Knygoje išsamiai nagrinėjama penktosios kolonos formavimosi ir jos virsmo okupacijos metais kolaboracine sistema Anykščių krašte priežastys bei eigą 1920–1940 metais. Šio krašto tautinių bendruomenių; lietuvių, rusų ir žydų dalyvavimas kolaboruojant su SSRS ir Vokietija bei jų bendradarbiavimas vykdant antivalstybinę veiklą, pateikiamas išsamus Anykščių bei Kavarsko valsčių komunistinių organizacijų dalyvių bei jų rėmėjų sąrašas, kuriame įvardinti 255 asmenys.
Kolaborantų judėjimas Lietuvoje atsirado Sovietų Rusijai aktyviai ir slaptai remiant. Bolševikinė Rusija niekada nebuvo atsisakiusį pasaulinės revoliucijos idėjos, todėl Rusijoje dar tebevykstant pilietiniam karui Lietuvoje 1919-1920 m. jau kūrėsi pirmosios komunistinės kuopelės. Vertinant nepriklausomybės metais veikusių bendrą kolaborantų ir jų rėmėjų skaičių Anykščių valsčiuje (mieste ir kaimuose), jų buvo nedaugiau kaip 80 asmenų – komunistų, komjaunuolių ir MOPR-o narių skaičius nesudarė nei 1 proc. (0,58) valsčiaus gyventojų (1939 m. rugsėjo mėn., valsčiuje gyveno 13741 žmogus). Iš viso Anykščių vlsč. 1940 m. buvo 18 komunistų ir apie 30 komjaunuolių ir MOPR-o narių bei tiek pat (apie 30) jų rėmėjų (daugiausiai laiduotojai savo turtu už sulaikytus komunistus). Anykščių mieste 1936 m. gyveno (dalis iš jų tuo metų atliko bausmę kalėjimuose) 37 komunistinių organizacijų nariai, iš jų 33 žydai, tai sudarė tik 2,34 proc Anykščių mieste gyvenusių žydų bendruomenės (1939 m. rugsėjo mėn. duomenimis Anykščių mieste gyveno 1405 žydai). Lietuvos saugumo policija sėkmingai kontroliavo komunistų veikimą ir jie nebuvo valstybei labai pavojingi. Dėl savo neskaitlingumo ir didžiosios visuomenės dalies priešiškumo komunistams jie neturėjo jokių galimybių ir būdų pakeisti valdžią nei rinkimų metu (LKP Lietuvoje buvo uždrausta), nei naudojant jėgą -smurtiniu keliu.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Padėtis iš esmės pasikeitė Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kada buvusi Penktoji kolona – komunistinių organizacijų nariai ir jų rėmėjai, kartu su okupantų atstovais, užėmė beveik visus svarbiausius valdžios postus bei darbo vietas ir ėmėsi griauti, naikinti viską, kas susiję su Lietuvos nepriklausoma valstybe ir savarankiškumu. Sovietams užėmus Anykščių kraštą, ryškiausias viešosios nuotaikos pasikeitimas buvo tarp anykštėnų žydų. Ankščiau jie viešajame gyvenime aktyviai nedalyvavo, bet prasidėjus sovietinei okupacijai joks mitingas neapseidavo be jų džiaugsmingo žodžio. Lietuviai negalėjo suprasti ir menkai buvo informuoti apie tai, kad žydų viešai demonstruojamas džiaugsmas okupantais ir jų veikla reiškė pasitenkinimą ir viltį, jog Lietuvą užėmus sovietams visai jų bendruomenei nebegrės nacių persekiojimai bet lietuviai pasikeitusiame žydų elgesyje įžiūrėjo tik jų norą įsiteikti sovietiniams okupantams.
Apžvelgiant patriotinės visuomenės veiklą daug dėmesio knygoje skyriama Anykščių valsčiaus šaulių organizacijai, parodomas šaulių dalyvavimas pasipriešinime sovietinei okupacijai bei 1941 m. Birželio sukilime, jų kova su kolaborantais, pateikiamas 289-ių sukilimo dalyvių ir Anykščių apsaugos kuopos narių sąrašas, vadovaujantis šiuo sąrašu sudarytas Anykščių valsčiaus sukilimo dalyvio socialinis portretas – tai 30 metų amžiaus vyras gyvenantis miestelyje arba besiribojančiame su miesteliu kaime, pradinio išsilavinimo ūkininkas, vedęs, Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmųjų partizanų būrių organizatoriai bei pasipriešinimo dalyviai Anykščių valsčiuje buvo šauliai. Prieš pirmąją sovietinę Lietuvos okupacija 1940 m. valsčiuje veikė keturi 2-osios Utenos šaulių rinktinės būriai; 4-asis Anykščių, kurį sudarė 3 būriai; vienas pėstininkų, vienas raitininkų (dragūnų) ir vienas moterų šaulių būrys, tai pat 38-asis Andrioniškio miestelio, 48-asis Burbiškio bažnytkaimio ir 36-asis Pavarių kaimo. Bendras šaulių skaičius juose buvo apie 200 narių. Šaulių sąjungos nariais buvo beveik visas tuometinis Anykščių miesto bei valsčiaus visuomenės elitas.
Prasidėjus sovietinei okupacijai sukilimui prieš okupantus Anykščių krašte pradėta ruoštis 1941 m. balandžio mėnesį, kai prasidėjo aktyviausių šaulių suėmimai ir represijos, tuo metu dalis buvusių Anykščių ir Andrioniškio šaulių pradėjo slapstytis Pavarių bei Andrioniškio miškuose ir burtis į partizanų būrius. 1941 m. birželio 24 d. Anykščių valsčiuje prasidėjo visuotinis sukilimas ir vyko 2 dienas. Birželio 24 dieną sukilėliai Anykščių mieste apšaudė besitraukiančius rusų kareivius, nuginklavo ir suėmė Šeimyniškių kaime (priemiestyje) sargybos poste budėjusius rusų kareivius, o birželio 25 d. visiškai išvadavo valsčiaus centrą – Anykščius. Sukilimas, prasidėjęs birželio 24 dieną, baigėsi birželio 25 d., kai antroje tos dienos pusėje Anykščių valsčiuje pasirodė vokiečių kariuomenės avangardas – motorizuotas žvalgų būrys. Birželio 25 d. pasiektas galutinis sukilimo tikslas – Anykščių valsčius išvaduotas nuo sovietinės okupacinės valdžios.
Birželio sukilimas Anykščių valsčiuje buvo Lietuvos patriotinės visuomenės daugiausiai Anykščių, Andrioniškio, Burbiškio, Niūronių-Pavarių šaulių būrių narių sėkmingai įvykdyta karinė-politinė operacija. 1941 m. birželio 25 d. įvyko laisvų piliečių susirinkimai Anykščiuose, Andrioniškio ir Burbiškio bažnytkaimiuose. Sukilėliai, užėmę Anykščius birželio 25 d., Anykščių valsčiuje suformavo 8 apsaugos būrius (AB), sujungtus į vieną karinį organizacinį vienetą – Jungtinę apsaugos kuopą (AK), kurią sudarė 289 kovotojai, jai vadovavo birželio 25 d. sukilėlių vadovybės suformuotas štabas. Anykščių valsčiuje suformuota (AK) savarankiškai veikė labai trumpai – iki birželio 29 d., kai į Anykščius iš Utenos vokiečių karinės komendantūros atvyko 6 vokiečių kariškiai. Jie Anykščių mieste įvykdė ir pirmuosius masinius, parodomuosius sulaikytų žydų vyrų šaudymus. Vokiečiai nuo 1941 m. birželio 29 d., remdamiesi karo stoviu, stengėsi perimti (AK) kontrolę, taip siekdami jos būrių narius panaudoti nacistinės Vokietijos vykdomai masinio žydų tautos genocido politikai bet tik nedidelė (AK) kovotojų dalis bendradarbiavo (kolaboravo) su vokiečiams persekiojant ir žudant žydus. Anykščių (AK) vokiečių karinės administracijos Utenos apskrityje nurodymu išformuota 1941 m. rugsėjo mėnesio pradžioje. Vietoj (AK) Anykščių valsčiuje sudarytas pagalbinės policijos būrys.
Dėl gyvenimo sąlygų ryškaus pablogėjimo, represijų, sovietizacijos ir rusifikacijos, lietuviai karo laukė kaip išsigelbėjimo. Todėl jie karo pradžią sutiko tai pat džiaugsmingai kaip žydai 1940 m. sovietinės okupacijos pradžią. Lietuviai džiaugėsi kad prasidėjęs karas nutraukė sovietų represijas ir visko kas buvo lietuvišką naikinimą, tuo tarpu žydai prasidėjus sovietinei okupacijai džiaugėsi kad jų bendruomenei nebegrės vokiečių persekiojimai. Pirmoji sovietinė ir iš karto po jo sekusi vokiečių okupacija sukiršino lietuviškąją ir žydiškąją Anykščių krašto bendruomenes pasėjo neapykantą, tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių kodėl tarp sukilėlių vadovybės sudarytos Anykščių AK kuopos narių atsirado asmenų kurie kolaboravo su vokiečiais persekiojant ir naikinant žydus, bet juos nustatyti nemažiau sudėtinga kaip kolaboravusius su sovietų valdžia asmenis. Autoriui pavyko surasti ir išnagrinėti 63 anykštėnų Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų baudžiamasias bylas. Nors liudininkų parodymuose daug prieštaravimų, išsigalvojimų ir melo bet 109 liudininkų parodymai 63 baudžiamosiose bylose kurios su pertraukomis buvo keliamos ir nagrinėjamos nuo 1944 rugsėjo mėn. iki 1955 m. rugpjūčio mėn. leidžia jas sugretinus išsiaiškinti ir išryškinti svarbiausius 1941 metų įvykius bei jų dalyvius Anykščių valsčiuje.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais. LGGRTC; 2023 metai
Knygos VI skyriuje „Apsaugos kuopos (AK) kovotojų veikla Anykščių valsčiuje įsigalėjus vokiečių okupaciniam režimui. Žydų genocidas ir kolaboravimas su naciais“ parodomas Anykščių žydų bendruomenės persekiojimas ir sunaikinimas bei nacių kolaborantų veikla, knygos gale pateikiamas 24-ių kaltinamųjų ir liudininkų parodymais sudarytas dalyvavusių šaudant žydus, asmenų vardinis sąrašas. Apsaugos kuopos narių, kolaboravusių su nacistiniu režimu, skaičius buvo nedidelis. Iš 63 suimtų sukilėlių ir Anykščių apsaugos kuopos narių per tardymą kad šaudė žydus prisipažino tik 5 liudininkai. Nors parodymai baudžiamose bylose kelia nemažai abejonių, knygoje pateikiami tokie bendradarbiavusių su naciais Apsaugos kuopos narių skaičiai: žydus saugojo ir konvojavo apie 20-30 (7-10 proc.) iš 289 Apsaugos kuopos narių, o tiesiogiai šaudymuose dalyvavo apie 10-15 (3-5 proc.) jos narių iš 289. Kiti patruliavo miesto gatvėmis, saugojo svarbesnius miesto objektus, vykdavo į kaimus sulaikyti RA kareivių bei sovietinių aktyvistų, palaikė viešąją tvarką mieste ir valsčiuje.
Knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ išsamiai ištirtas Anykščių krašto visuomenės įvairių grupių atstovavimas patriotinei visuomenės daliai ir kolaborantams. Išryškinami kolaborantų ir 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bei po sukilimo susikūrusios Anykščių apsaugos kuopos narių veiklos ypatumai. Kritiškai įvertinti ir išanalizuoti
istoriniame tyrime naudoti šaltiniai. (Žr. VII knygos skyrių „Liudininkų parodymai kaip informacijos šaltinis 1941 Birželio sukilimo dalyvių baudžiamosiose bylose. Anykščių valsčiaus pavyzdys“). Knygoje atskleidžiamos aktyviausių kolaborantų bei patriotų biografijos kurios parodo abiejų pusių mentaliteto ypatybes. Autoriaus pateiktas išvadas apie kolaboravimą ir patriotizmą apibendrina 14 diagramų, knygos tekstą pagyvina virš 20 fotografijų. Knyga „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ papildo sukilimo bei kolaboravimo su SSRS bei Vokietijos okupaciniais režimais Lietuvos provincijoje istoriją naujai faktais ir išvadomis.
Įspūdžiai iš diskusijos „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“ (diskusijos objektas – partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktai ir veikla“
Ukmergės savivaldybė vis aktyviau valstybės institucijų spaudžiama išmontuoti paminklinį akmenį, skirtą Lietuvos laisvės gynėjui, Vyties apygardos partizanų vadui kapitonui Juozui Krikštaponiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 ir šiais metais kreipėsi į Ukmergės savivaldybę prašydama išmontuoti paminklinį akmenį J.Krikštaponiui, todėl kad Lietuvos žydų bendruomenės ir, istorikų profesionalų nuomone, kurie atstovauja Lietuvos istorijos institutą ir LGGRTC, tai yra institucijas, turinčias teisę vykdyti ekspertizes istoriniais klausimais, J.Krikštaponis dalyvavo žydų žudynėse. Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas savo rašte atsakydamas Lietuvos Respublikos kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai nurodė, kad iš istorikų gautoje istorinėje bei archyvinėje medžiagoje nėra pateikta nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų dėl Krikštaponio dalyvavimo žudynėse. Dėl to Ukmergės rajono savivaldybė Mero iniciatyva, suderinus su Lietuvos istorijos instituto vadovybe, buvo nutarta organizuoti viešų diskusijų ciklą, pavadintą „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“.
Ginčytini J.Krištaponio biografijos faktai
Diskusijos pagrindu tapo Lietuvos istorijos instituto mokslų daktaro Mindaugo Pociaus pranešimas ir jo parengta pažyma „Apie J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografiją ir veiklą“. Savo pranešime istorikas akcentavo, kad archyviniuose dokumentuose J.Krištaponis ne kartą paminėtas kaip Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono 2-os kuopos vadas. Tai patvirtino net 9 buvę šio bataliono policininkai per savo duotus parodymus KGB-bistams (M.Pocius savo pranešime dėl laiko stokos nekonkretizavo, kokius konkrečiai parodymus apie J.Krikštaponį davė šie policininkai, pažymoje smulkiau išnagrinėjo tik 3 iš 9 liudininkų parodymus apie J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais), taip pat šį faktą, M.Pociaus teigimu, patvirtina išlikę 2-ojo policijos bataliono dokumentai. M.Pociaus pažymoje nurodyta, kad šis batalionas 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sušaudė 15 452 žydus ir ne mažiau kaip 2360 karo belaisvių. Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos, o 2-ai šio bataliono kuopai likviduojant Rudensko getą 1941 m. spalio 10 d. vadovavo J.Krikštaponis. Kad jis tuo metu ėjo 2-os kuopos vado pareigas, patvirtina Kauno policijos komendantūros dokumentai ir 2-osios kuopos policininko Martyno Kačiulio 1980 m. duoti pakartotini parodymai (pirmą kartą duodamas parodymus KGB-istams jis tvirtino, kad tuo metu 2-ai kuopai vadovavo Nikodemas Reikalas; taip ir neaišku, kodėl M.Kačiulis po 32 metų pakeitė parodymus).
Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Kitas M.Pocius pažymoje nurodytas J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse faktas – Minsko karo belaisvių lagerio Nr. 352 kalinių sušaudymas. Apie tai, kad J.Krikštaponis dalyvavo šiose žudynėse, patvirtino 2-os kuopos policininkas Stasys Rutkauskas per KGB apklausą 1961 metais ir 2-ojo bataliono 1-os kuopos vadas kpt. Juozas Ūselis, kuris savo 1962 m. duotose parodymuose KGB parodė, kad tuo metu, kai vyko karo belaisvių stovyklos naikinimo operacija, J.Krikštaponis vadovavo antrajai kuopai, tai pat paminėjo ir J.Krikštaponio padėjėjo Tamošiūno pavardę. Svarbus faktas, įrodantis J.Krikštaponio kaltę, M.Pociaus nuomone, yra Kauno policijos komendantūros dokumentai, 2-ojo policijos bataliono dokumentai, patvirtinantis, kad tuo metu, kai buvo likviduojamas Rudensko getas ir Minsko karo belaisvių lageris Nr. 352, J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, taip pat šių žudynių liudininkų ir dalyvių M.Kačiulio, S.Rutkausko, J.Ūselio ir dar 6 M.Pociaus nekonkretizuotų nei jo pažymoje, nei pranešime liudininkų parodymų KGB-istams.
Sulyginęs šiuos dokumentus M.Pocius padarė galutinę išvadą: „Dėl J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse nėra abejonių ir čia reikia dėti tašką“.Baigdamas apkaltino valstybės institucijas bei oponentus: „Grįžtant prie J.Krikštaponio istorinio atminimo problemos dera pasakyti, kad ji byloja apie kai kurių valstybinių įstaigų politinės valios nebuvimą, nepasitikėjimą valstybės ekspertinėmis institucijomis, specialistais, kartu atskleidžia dalies visuomenės istorinės sąmonės nebrandumą, abejingumą, pasyvumą, bendražmogiškų vertybių stoką. Institucijų sprendimai ar neveiklumas dėl J.Krikštaponio veiklos yra indikatorius, rodantis ir ateityje parodysiantis mūsų įstaigų vadovų refleksiją ir sąmoningumo lygmenį holokausto politinės atminties ir valstybės istorinės atminties būklę“.Baigdamas šį pranešimą istorikas M.Pocius pasiūlė demontuoti Ukmergės centre stovintį paminklą Vyties apygardos partizanų vadui J.Krikštaponiui.
Išklausius istoriko M.Pociaus pranešimą diskusijoje atsirado ir jam oponuojančių klausytojų. Daugiausiai M.Pociui buvo oponuojama dėl J.Krištaponio asmenybės nustatymo. Pranešimą skaitęs Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininkas Audrius Skaistys pastebėjo, kad įvairiuose dokumentuose partizanų vado pavardė rašoma skirtingai: Krikštaponis ir Krištaponis, kartais jis vadinamas ne Juozu, bet Jonu, vienuose dokumentuose jis įvardintas Jono sūnumi, kituose – Karolio sūnumi.
Alfonsas Vaišvila. Slaptai.lt nuotr.
Pranešimą skaitęs teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius, žinomas teisės teoretikas ir filosofas Alfonsas Vaišvila pabrėžė, kad diskusijos metu turi būti atsakyta į visus klausimus nieko nenutylint. Jis savo pranešimą pavadino “kelias į susikalbėjimą yra mąstymas nuo abstraktaus prie konkretaus” ir konstatavo, kad šią problemą būtina įvertinti visapusiškai ne tik iš istorinės, bet ir teisinės pusės. Pranešėjo nuomone, tai, ką istorikai įrodys ar kas bus pasakyta dėl J. Krikštaponio veiklos, bus tik privačios nuomonės, neturinčios oficialumo ir todėl neįpareigojančios. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo mūsų konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu” Šis klausimas yra grynai teisminis, ir tie oficialūs asmenys, kurie J.Krikštaponį vadina žudiku, viešai skelbiasi gyvenantis neteisinėje autoritarinėje valstybėje, kur atskiri pareigūnai ar šiaip asmenys gali pavaduoti teismus ir patys spręsti, kas yra kaltas, kam ir už ką gali būti statomi ir nestatomi paminklai. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad, jo nuomone tik privati, o privačiomis nuomonėmis teisinėje valstybėje nėra valdoma.
Profesorius A.Vaišvila pažymėjo, kad svarbu išsiaiškinti, kokie yra žinomi dokumentai ir šaltiniai ir kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti, nes KGB tardytojai, vykdydami savo viršininkų valią, sukurpdavo jiems naudingus dokumentus, pvz., visiems žinomą plataus masto nusikaltimą sušaudant lenkų karininkus Katynėje KGB-istai priskyrė vokiečiams, net surado virš 100 liudininkų bei ekspertų kurie patvirtino šią išvadą. KGB-istai nuslėpė žiaurius A.Ramanausko-Vanago kankinimus dokumentuose įvardindami, kad sužalojimus sau padarė pats kalinys, ir daugelis kitų atvejų, todėl naudoti šiuos protokolus istoriniuose tyrimuose reikia ypač atidžiai ir atsakingai.
Įvertindamas istoriko M.Pociaus pranešimą A.Vaišvila pastebėjo, kad savo pranešime istorikas labai neatsargiai užsiminė, kad kai kurie dokumentai dar nėra pakankami, jog galima būtų padaryti kategorišką išvadą dėl J.Krikštaponio kaltės,
Pranešimą skaitęs buvęs Lietuvos generalinis prokuroras, teisėjas, Ukmergės teisininkų bendruomenės atstovas Evaldas Pašilis atkreipė į daktaro M.Pociaus pažymoje esančius prieštaravimus paskaitęs šią ištrauką: „Asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų), bet galima daryti atsargią prielaidą, kad tikrasis J. Krikštaponio (Krištaponio) asmenvardis buvo Krištaponis. Galima prielaida, atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardis Krištaponis dėl dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų pradėtas klaidingai rašyti kaip Krikštaponis. Tai neturėtų klaidinti dėl asmens tapatybės. Tai vienas ir tas pats asmuo“. E.Pašilis atkreipė dėmesį, kad pažymos autorius, išreikšdamas abejonę, kad „asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“, o po to tvirtindamas, kad tai vienas ir tas pats asmuo, tuo pasako, kad ir jis pats nėra galutinai išsitikinęs, ar būtent partizanų vadas J.Krikštaponis yra tas pats asmuo, tarnavęs Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo batalione Baltarusijoje.
E.Pašilio nuomone, asmenvardžio nustatymo faktas yra esminis bet kokios ekspertizės išvadoje teisme, bet teismui ekspertizės išvados yra tik rekomendacinės ir nėra privalomos. E.Pašilis taip pat pastebėjo, kad ne vien tik J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-os kuopai, jį šiose pareigose keisdavo Nikodemas Reikalas, todėl M.Pocius pažymoje parašė, kad dėl šio fakto nustatymo reikalingi papildomi tyrimai. E.Pašilys atkreipė dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia. Tai pat atkreipė dėmesį į policininko Martyno Kačiulio parodymus, kuris 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio- lapkričio mėnesiais (kai vyko žudynės) 2-ojo bataliono 2-os kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, o per 1980 m. vykusią apklausą tas pats M.Kačiulis tvirtino, kad kuopai vadovavo J.Krištaponis. Pažymos autorius M.Pocius tai pat pastebėjęs šį prieštaravimą parašęs „Kodėl M.Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“. Įvertinęs daktaro M.Pociaus pažymą iš teisinės pusės E.Pašilys pasiūlė rašyti tokią išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų”.
Po pranešėjų trumpai pasisakęsLR Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, prof. dr. Valdas Rakutis pažymėjo, kad dirbdamas prie Lietuvos kariuomenės karininkų vardyno jis rado ne vieną besidubliuojančią pavardę, tarp jų surado ir kelis Krištaponius bei Krikštaponius. Patarė pažymos autoriui M.Pociui panagrinėti ir prie sovietų 1940-1941 m. baigusių Kauno karo mokyklą karininkų sąrašą. Pažymėjo, kad šioje srityje istorikai iki galo neatliko savo darbų, būtina iki galo atlikti J.Krištaponio asmenybės indentifikaciją ir patarė nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.
Po pranešimų prasidėjo diskusijos, kuriose dalyvauti užsirašė (buvo pakviesti) istorikas Petras Stankeras, LGGRTC istorikas, mokslų daktaras Alfredas Rukšėnas, dienraščio “Lietuvos rytas” žurnalistas Vytautas Bruveris ir Vilniaus Universiteto docentas, istorijos mokslų daktaras Nerijus Šepetys.
Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Diskusiją pradėjęs P.Stankeras pastebėjo, kad Lietuvoje prasidėjo kova su preitimi ir ši veikla labiausiai pastebima demontuojant paminklus. Jis pasiūlė saugoti visus paminklus, nesvarbu kam jie bebūtų pastatyti ir pateikė paminklų asmenybėms, kurios vertinamos nevienareikšmiškai, pavyzdžius – pastatyti paminklai iki šiol saugomus demokratinėse Vakarų šalyse.
LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas labiausiai iš visų istorikų Lietuvoje ištyręs J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais detaliai išdėstė visus šaltinius ir juose surastą informaciją apie J.Krikštaponį. Jo nuomone, J.Krikštaponis nebuvo blogietis, nes prasidėjus karui nuo pirmos dienos pasitraukė iš Raudonosios armijos, nuo 1943 metų antinacinės rezistencijos dalyvis, buvo Lietuvos partizanų vadu, tačiau tiesiog buvo patekęs į nedėkingas aplinkybes. A.Rukšėnas išsamiai paaiškino susirinkusiems, kad istorikams užtenka faktų archyviniuose dokumentuose tvirtinti, kad buvo tik vienas Lietuvos karininkas Juozas Krikštaponis nežiūrint, kad kai kuriuose dokumentuose ši pavardė rašoma skirtingai – Krikštaponis ir Krištaponis. Istorikas paminėjo, kad J.Krikštaponis buvo išvykęs į Baltarusiją Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono sudėtyje ir ten pakaitomis 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais su Lietuvos kariuomenės karininku Nikodemu Reikalu vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. A.Rukšėnas nedetalizavo archyviniuose dokumentuose surastos informacijos apie konkrečią J.Krikštaponio veiklą Baltarusijoje, bet pažymėjo kad esamos gausios informacijos iš pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentų bylos ir buvusio šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolų užtenka tvirtinti, kad J.Krikštaponis tikrai buvo Baltarusijoje ir vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, kai šį kuopa šaudė Rudensko žydus ir Minsko karo belaisvių lagerio kalinius. A.Rukšėnas pažymėjo, kad šios išvados daromos sugretinus ir išanalizavus dviejų rūšių dokumentus, vokiečių okupacijos metais sudarytus 2-ojo policijos bataliono dokumentus ir sovietinės okupacijos metų surašytus buvusių šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolus.
Jeigi nesimokėte istorijos – išmintingai patylėkite. Slaptai.lt nuotr.
VU docentas Nerijus Šepetys savo kalboje daug dėmesio skyrė koloboravimo problemai. Jis kaip ir M.Pocius kritikavo diskusijoje dalyvavusių teisininkų argumentus. Jo nuomone, vienų ar kitų Lietuvos žmonių bendradarbiavimas su okupaciniu režimu jau nebėra teisinė problema, nes tai įrodo Lietuvos teismų praktika, kai tokios bylos sprendžiamos, bet kokių istoriniu klausimu ekspertai teismuose yra tik istorikai, nes niekas kitas nėra kompetentingas paaiškinti šiuos klausimus. Žmogus, kuris duoda įsakymą, yra didesnis ir svarbesnis nusikaltėlis, negu tas, kuris laiko ginklą. Istorikai remiasi faktais, kurie yra gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalykas. Pagrindinė šio klausimo pusė moralinė. J.Krikštaponis buvo ir Lietuvos laisvės kovotojas, ir karo nusikaltėlis. Gali būti ir komunistinis veikėjas, dalyvavęs žydų žudynėse. Gali būti ir žydas, dalyvavęs karo nusikaltimuose, tiesa, priverstas prieš savo tautiečius. Gali būti buvęs nacis, paskui padėjęs gelbėti žydus. O mes nutarėme blogus darbus nutylėti ir pripažinti tik gerus darbus. J.Krištaponis bendradarbiavo su vokiečių okupacine administracija, todėl jis buvo koloborantas.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Diskusijoje dalyvavęs „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris pabrėžė, kad tai nėra vien J.Krikštaponio atvejis, panašių istorijų yra daugiau, ir nupasakojo, kad net partizanų vadų 1949 m. vasario 16 akto signatarų tarpe galimai 2 yra prisidėję prie holokausto. Tai esą nustatė LGGRTC istorikai, rengdami leidinį apie partizanų akto signatarus. Vienas iš tokių pagrindinis 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos autorius Juozas Šibaila-Merainis. „Yra istorinių duomenų, kurie leidžia teigti, kad J.Šibaila-Diedukas galėjo dalyvauti konvojuojant žydų tautybės asmenis iš Balninkų į jų žudynių vietą prie Ukmergės“. Apžvalgininkas iškėlė klausimą apie holokaustą ir pats į jį atsakė. Tai buvo milžiniška industrija, tam reikėjo viso aparato, nebūtinai dalyvavę šiame nusikaltime tik žudė. Mes turime išrinkti iš savo panteono tuos kovotojus už laisvę, kurie prisidėjo prie holokausto, tuo mes susilpninsime priešo (rusų) pozicijas. Mes pademonstruosime, kad mūsų patriotizmas blaivus ir atviras. Rusų propogandoje žydų žudynės Pabaltijo šalyse esminė tema. Pagrindinis to tikslas – kompromituoti mus Vakarų partnerių akyse vis dar kaip antisemitinę naciją, meluojančią ir kažką slepiančią. Kai parodysim, kad mes patys išsiaiškinom, va mes turime duomenis ir tuo būdu išmušim pagrindines kortas priešams iš rankų.
Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas
Tai niekaip nediskredituoja partizanų kovos,bet kaip tik ją sustiprina. „Ar, mūsų nuomone, kaip valstybės ir visuomenės nuomone, tokie žmonės pagrįstai galėjo būti ar galimai yra susitepę vienokiu ar kitokiu dalyvavimu holokausto procese? Ar jie turi būti gerbiami, įamžinami valstybės ar savivaldybės institucijų rankomis?“ Baigdamas V.Bruveris nepritariančius jo nuomonei oponentus ir dalį nebrandžios visuomenės apibūdino kaip žmones, kuriems būdingas banalus antisemitizmas, iškreiptas infantilus ir visiškai nebrandus patriotizmas, akla kietakaktiška gynyba, empatijos Lietuvos piliečiams, kurių nužudyta beveik 200 000, nebuvimu.
Baigdamas diskusiją Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas pasidžiaugė, kad pavyko suorganizuoti šį renginį, padėkojo visiems atvykusiems ir kalbėjusiems diskusijose ir paklausė „Kas toliau, kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategija šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra.
Išklausius diskusijos dalyvių, kurie visapusiškai iš istorinės, teisinės ir moralinės pusės nagrinėjo partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktus ir veiklą bei išnagrinėjus istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymą apie J.Krikštaponio veiklą man kaip šios diskusijos klausytojui kilo tokių minčių ir įžvalgų.
LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamas Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-asis batalionas nebuvo savarankiškai veikiantis lietuvių policijos organizacinis vienetas, jis klausė nacių okupacinės vadovybės. Tiesiogiai lietuvių policijos batalionas buvo pavaldus vokiečių 11-ajam rezerviniam policijos tarnybos batalionui bet istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymoje tik užsimenama apie A.Impulevičiaus bataliono pavaldumą, bet nesinaudojama archyviniais dokumentais, kuriuose galima būtų rasti informacijos apie vokiečių 11-ojo rezervinio policijos tarnybos bataliono veiklą ir išsiaiškinti apie šio bataliono vokiečių policininkų vykdytas žydų ir karo belaisvių žudynes. Išnagrinėjus visus žinomus šaltinius, ypač vokiečių archyvų dokumentus apie jų rezervinių policijos dalinių veiklą Baltarusijoje, galima būtų atsakyti į šiuos esminius klausimus J.Krikštaponio „byloje“;
Kokią įtaką ir galią turėjo lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono, šių batalionų kuopų ir būrių vadai (tarp jų ir J.Krikštaponis) paskiriant jiems pavaldžius policininkus į „šaudymo“ komandas ir jiems vadovaujant šaudymų metu.
Kieno įsakymu, (žodiniu nurodymu) vokiečių 11-ajam rezervinės policijos tarnybos bataliono vadovybės narių ar Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo policijos tarnybos bataliono vadovybės narių (tarp jų ir J.Krikštaponio) buvo atrenkami į „ šaudymo“ komandas lietuvių policininkai. Telšių kalėjimas, iš kurio NKVD išvežė politinius kalinius į Rainių miškelį ir ten žiauriai nukankino. Slaptai.lt nuotr.
Istoriko M.Pociaus pažymoje kaip žydų ir karo belaisvių žudikai nurodytos LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamos Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos bataliono trys kuopos. Tarp jų ir 2-oji kuopa, vadovaujama J.Krikštaponio. M.Pocius savo pažymoje naudoja klaidingą išsireiškimą – „kuopa šaudė“. Karinį dalinį – kuopą sudaro 3 būriai ir 90-120 karių. Kaip rodo kiti istoriniai šaltiniai, „šaudymo“ komandas visada sudarydavo tik savanoriai. Todėl pilnos sudėties 2-oji kuopa (apie 100 policininkų) negalėjo šaudyti. ,šaudė tik dalis šios kuopos policininkų ir jiems, matyt, vadovavo ne kuopos vadas J.Krikštaponis, bet žemesnio rango kuopos pareigūnas, toks kaip ne vieno policininko per apklausas paminėtas LK leitenantas, kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai pat LK leitenantas kuopos vado J.Krikštaponio padėjėjas J.Tamošiūnas. M.Pociaus pažymoje nurodoma, kad 2-oji kuopa (apie 100 policininkų) sušaudė apie 70 Rudensko geto žydų, (pvz., Vilniaus ypatingąjį būrį, kuris sušaudė Paneriuose prie Vilniaus apie 70 000 žmonių, sudarė tik 70 šaudytojų, vėliau būrys sumažintas iki 40 asmenų.) Todėl būtina išsiaiškinti šiuos klausimus:
Ar lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentuose yra informacijos apie policininkus, kuriems buvo mokami atlyginimų priedai po šaudymų?.
Kodėl 2-osios kuopos ginklininkui N.Reikalui buvo mokomas kuopos vado atlyginimas ir kokias pareigas jis tiesiogiai privalėjo vykdyti?
Ar 2-ojo bataliono dokumentuose yra išlikę sąrašai policininkų, kuriems buvo nemokamai išduodama degtinė (šio produkto nemokamai išduodavo šaudymuose dalyvavusiems asmenims)?
Istorikai A.Rukšėnas ir M.Pocius, vadovaudamiesi lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentais nustatė, kad J.Krikštaponis 1941 m. spalio mėnesio 6 d. buvo komandiruotas į Baltarusiją. Taip pat šie istorikai, jau vadovaudamiesi kitais dokumentais – buvusių šio bataliono policininkų parodymais, KGB tardytojams duotais 1962-1982 metais, nustatė, kad spalio 10 d. J.Krikštaponio vadovaujama 2-oji kuopa Rudenske šaudė žydus, o spalio 16 dieną jo vadovaujama kuopa šaudė karo belaisvius greta Minsko. Šiuos dokumentus sugretinę jie daro išvadą, kad J.Krikštaponis tuo metu dalyvavo šaudymuose, nes vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. Manau kad ši išvada negali būti galutinė ir nėra teisinga. Norint ją pagrįsti būtina atsakyti į šiuos klausimus; Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
Kodėl istorikai, darydami galutinę išvadą apie J.Krikštaponio vadovavimą šaudymams remiasi tik 1962-1982 pakartotinų tardymų metu sudarytais buvusių policijos tarnybos 2-ojo bataliono policininkų apklausos protokolais ir J.Krikštaponio kaltės įrodymų neranda Stalino režimo metais rašytuose to paties bataliono policininkų apklausų protokoluose?. Nuo 6-ojo dešimtmečio KGB keitė taktiką ir kovai su savo priešais vis aktyviau pasitelkdavo kompromitavimą ir dezinformacija. Taikant šiuos metodus buvo stengiamasi formuoti viešąją nuomonę. Kompromituojanti informacija dažnai buvo pačių KGB-istų kūrinys siekiant apjuodinti gerą žmogaus vardą, todėl KGB tardytojams buvo keliami ir informacinio karo uždaviniai. Postalininiu laikotarpiu iš tardomųjų gauta informacija apklausų protokoluose buvo surašoma taip, kad tiktų KGB priešų kompromitacijai. Šie protokolai buvo pradėti spausdinti propogandinėse knygose, KGB parengtuose dokumentų rinkiniuose, pvz. „faktai kaltina“ rajonų spaudoje. Tokie informacinio karo specialistų parengti dokumentai buvo pateikiami ir vykdant JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymus nagrinėjant asmenų, įtariamų karo nusikaltimais, bylas. Pagrindinis to tikslas – trukdyti kelti išeiviams Lietuvos laisvinimo bylą Vakaruose. Tą labai gerai iliustruoja 2-ojo bataliono, 2-osios kuopos policininko M.Kačiulio parodymai. Jeigu 1948 m. jis tvirtino, kad civilių asmenų šaudymui Rudenske ir greta Minsko vadovavo 2-osios kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai po 32 metų apklausos metu jis “prisiminė”, kad tuo metu kuopai vadovavo J.Krikštaponis. Parodymus jis davė 1982 m. rugpjūčio 16 d. vykdant SSRS generalinio prokuroro pavedimą dėl JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymo 2-ojo bataliono 2-os kuopos 3-ojo būrio vado Jurgio Juodžio byloje.
Kodėl istoriko M.Pociaus pažymoje neišanalizuoti visų 2-ojo bataliono policininkų tardymo ir apklausų protokolai ir neatsakyta į šiuos klausimus; kiek iš viso policininkų nurodė, kad J.Krikštaponis vadovavo šaudymams ir kiek 2-ojo bataliono policininkų, duodami parodymus, neminėjo V.Krikštaponio pavardės? NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Kodėl istorikas M.Pocius, skaitydamas pranešimą, akcentavo, kad yra net 9 buvusių 2-ojo bataliono policininkų parodymai apie J.Krikštaponio dalyvavimą civilių gyventojų šaudymuose, nors jo pažymoje pateiktos ištraukos tik iš trijų liudininkų 2-ojo bataliono policininkų; Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio pakartotinų apklausų vykdytų 1961-1962 ir 1980-1982 protokolų?
Kodėl daugiausiai apie J.Krikštaponio veiklą per apklausas papasakojusio liudininko Martyno Kačiulio parodymai prieštaringi (skiriasi 1948 ir 1980 m. parodymai dėl J.Krikštaponio)?
Koks buvo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos policininkų, kurie buvo apklausiami kaip liudininkai ar kaltinamieji, likimas. Ar visi jie buvo nuteisti, kur gyveno ir dirbo atlikę bausmę? Kaip susiklostė pagrindinių liudininkų Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio likimas?
Ar keitėsi ir kaip šiems liudininkams pateikti kaltinimai jiems iškėlus bylas ir ar išliko tie patys kaltinimai jų nuosprendžiuose?
Iš teisinės pusės
Istorikų pasisakymuose, pritrūkus konkretumo ir tikslumo vertinant J.Krikštaponio veiklą, pačią šios problemos esmę savo pasisakymuose nurodė teisininkai; teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius Alfonsas Vaišvila ir buvęs Lietuvos Generalinis prokuroras, teisėjas Evaldas Pašilis. Jie atkreipė dėmesį, kad J.Krikštaponis be teisinio pagrindo kaltinamas sunkiais nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais ir pabrėžė, kad šis klausimas yra grynai teisminis. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo Lietuvos Respublikos konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu”. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad jo nuomonė tik privati, o privačiomis nuomonėmis bei pažymomis teisinėje valstybėje nėra valdoma.
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Profesorius A.Vaišvila siūlė išsamiai panagrinėti šaltinius apie J.Krikštaponio veiklą ir jų sudarymo aplinkybes. Svarbiausia, kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti. E.Pašilis papildė profesorių atkreipdamas dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia, todėl iškyla jų parodymų legitimumo klausimas. Teisininkai buvo vieningos nuomonės, kad istorikų pateiktoje informacijoje apie J.Krikštaponio veiklą nėra nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų kategoriškai teikti, kad J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse ir yra karo nusikaltėlis. E.Pašilis teisiškai išnagrinėjęs istoriko M.Pociaus pažymą apie J.Krištaponio veiklą pasiūlė istorikui šiai pažymai parašyti tokią galutinę išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų“. Lietuvos Respublikos Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, profesorius Valdas Rakutis, apibendrindamas istoriko M.Pociaus pasisakymą bei jo sudarytą pažymą apie J.Krikštaponio veiklą bei įvertinęs teisininkų pastabas, išsakė tokią savo nuomonę; istorikai iki galo neatliko savo darbų ir patarė nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.
Atsakydamas į kritiką M.Pocius pabrėžė, kad jis vykdo ne ikiteisminį tyrimą ir nėra prokuroras, bet vykdė istorinį tyrimą, kurio rezultatas jam aiškus: J.Krikštaponis dalyvavo žudynėse, čia nėra jokių abejonių, ir kad istorikų nuomonė šiuo klausimu vieninga – J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Mano, kaip eilinio diskusijos klausytojo, nuomone, istoriniu požiūriu tyrimas dėl J.Krikštaponio veiklos bus nebaigtas, kol bus neatsakyta į šiame straipsnyje mano pateiktus ir daugelio besidominčių Lietuvos laisvės kovų istoriją piliečių klausimus.
Teisiniu požiūriu problemos nėra – žmogaus kaltumą ar jo nekaltumą, taip pat ir J.Krikštaponio, gali įrodyti tik teismas.
Moraliniu požiūriu, jeigu mes pradėsime vertinti mūsų laisvės kovų didvyrius vadovaudamiesi tik čekistų tardymų metu surašytais apklausų protokolais ir juos vertinsim nekritiškai, o kaip gryną tiesą, tai dauguma 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bus vertinami tik kaip nacių talkininkai ir holokausto dalyviai, o tie Lietuvos partizanai, kurie 1941 m. buvo dar per jauni dalyvauti sukilime, bus įvardinti kaip nekaltų civilių Lietuvos gyventojų žudikai. Bet moralistai pamiršta, kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti okupantai, kurių užrašyti “faktai” kai kuriems istorikams tampa nenuginčijama tiesa, kuriuos jie įvardina gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalyku.
Labai taikliai diskusiją baigė Ukmergės rajomo savivaldybės meras Rolandas Janickas: „Kas toliau kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategiją šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra”.
Juozas Krikštaponis. Wikipedija.ltJonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jonas BUROKAS
Akivaizdžią šmeižto kampaniją prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvos“, Socialistinio liaudies fronto, „Lietuva be nacizmo“ organizacijos, vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, įžūliai meluodamos, neva žuvusieji prie televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 dieną yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“.
Panašios provokacijos nuo pirmų atkurtos Lietuvos valstybės laikų tęsiasi iki šiol. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo šmeižto kampanija prieš 1941 sukilėlius, Lietuvos partizanų vadus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, nepelnytai juos paskelbiant prie „Holokausto pridėjusiais asmenimis“. Nei iš šio, nei iš to kažkoks Stanislovas, užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą Jono Noreikos- Generolo Vėtros atminimo lentą. Greičiausiai šiam vandalizmo aktui Stanislovą paskatino išvakarėse Emanuelio Zingerio organizuotas sušaudytų žydų pavardžių skaitymas prie Vrublevskio bibliotekos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangomis Vilniuje buvo panaikintas pirmojo Lietuvos savanorio, iškėlusio Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, 1941 m. sukilimo vadovo pulkininko Kazio Škirpos alėjos pavadinimas. Rūta Vanagaitė kartu su „žydšaudžių medžiotoju“ E. Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui–Vanagui nebūtų pastatytas paminklas jo gimimo vietoje JAV. Minint kito legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto 100-metį žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky be jokių įrodymų viešai jį apkaltino prisidėjus prie Holokausto. Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas sovietų okupacijos metu Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai. Pastarosiomis dienomis M. Ivaškevičiui dar kartą „atsilyginta“ už drąsą – jis tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgu.
Lietuvos visuomeninės patriotinės organizacijos kreipėsi į visas aukščiausias Lietuvos valstybės institucijas, bažnyčios hierarchus, kviesdamos viešai ir iškilmingai paminėti 1941 m. birželio sukilimo 80 metų sukakties jubiliejų, prašydamos, kad visose Lietuvos bažnyčiose 2000 sukilėlių žūties garbei suskambėtų varpai. Tačiau Seimas atsisakė viešai pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir apsiribojo tik uždaromis diskusijomis konferencijų salėje. Todėl šiais metais sukilimo sukaktis, kaip ir kasmet, suskambus Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpams, dalyvaujant iš visos Lietuvos atvykusiems rokeriams, buvo paminėta Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato ir Seimo aikštėje pakeliant vėliavas bei nuskambant Lietuvos himnui.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Įžengėme į ketvirtą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, tačiau Vilniuje, centrinėje Lukiškių aikštėje, vis dar nėra paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Garbių architektų, visuomeninių patriotinių organizacijų pastangomis aikštėje suformuotas Šimtmečio ratas, jo centro nišoje užkastos ir pašventintos iš visos Lietuvos suvežtos kovų relikvijos, tačiau taip ir nesugebėta pastatyti visus vienijančio Lietuvos simbolio – Vyties. Atvirkščiai, Vilniaus meras R Šimašius išsityčiojo iš kilnios idėjos ir greta Šimtmečio rato, relikvijų, privežęs smėlio įrengė „pliažą“. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė įstatymą, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas – Lietuvos simbolis Vytis, įstatymą patvirtino ir Prezidentas. Deja, šios kadencijos atstovas, Seime užsisėdėjęs Eugenijus Gentvilas, paruošė projektą šį įstatymą atšaukti.
Ne kartą kreipiamės į Prezidentą, Seimo, Vyriausybės vadovybę, kad iš pagrindų būtų pagerinta Tarptautinės nacių ir sovietinių nusikaltimų įvertinimo komisijos veikla, kuriai kažkodėl daug metų vadovauja politikas E. Zingeris – rekomendavome paskirti kitą, mažiau angažuotą, pirmininką. Deja, ir toliau E. Zingeris lieka nepajudinamas, o komisija – neobjektyvi, itin šališka. Politinė kova dėl istorinių vertinimų ypač išryškėjo, kai LGGRTC generaliniu direktoriumi buvo paskirtas prof. Adas Jakubauskas, ėmęsis reikalingų pertvarkų Centre.
Nepaisant patriotinių visuomeninių organizacijų palaikymo A. Jakubausko reformos buvo sustabdytos, o jis pats iš LGGRTC vadovų atstatydintas. Neapsikentęs nepagrįstų puolimų atsistatydino ir A. Jakubausko patarėjas, daugiametis istorijos tyrėjas, Vakarų šalyse esančių lietuviškų archyvų analitikas, žinomas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Panašaus likimo susilaukė ir Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas, istorikas prof. Valdas Rakutis: jam užsiminus apie žydus, dalyvavusius sovietiniuose nusikaltimuose ir Holokauste, E. Zingeriui pareikalavus, buvo priverstas atsistatydinti. Jau tris dešimtmečius Seime sėdintis E. Zingeris taip pat reikalauja atlikti ir buvusiuose KGB rūmuose sušaudytų, nukankintų asmenų analizę, teigdamas, neva kai kurių sušaudytų, nukankintų asmenų vardai ir pavardės, iškaltos ant rūmų cokolio, nevertos pagarbos.
Štai taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai tokią pagarbą naujoji Seimo dauguma reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę. Ir šios kaitos geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko, Lietuvos karininko, Prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene, Juozo Krikštaponio gyvenimo pagerbimo istorija.
Ukmergėje, Vytauto gatvėje, prie bibliotekos stovintis paminklinis akmuo su partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu. Jau beveik dešimtmetis, kai reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Netikėta simbiozė: prie radikalių „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų, prie buvusio užsienio reikalų ministro, VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus pastaruoju metu prisijungė ir TS-LKD vadovybė. Šių metų balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo TS-LKD pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J. Krištaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų. Neva autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krištaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės, žudymo. Ministro raštas nuostabą kelia ne tik dėl to, kad kalbėdamas apie nusikaltimus žmoniškumui jis remiasi ne teisininkų, o neįvardintų istorikų išvadomis, bet ir dėl to, kad jo minimam asmeniui KriŠtaponiui Ukmergėje nėra jokio paminklo. Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene, kuriam po mirties Lietuvos valstybė suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį. Taigi, paminklo KriKŠtaponiui iškėlimas, kaip to reikalauja ministras, reikštų Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Nesulaukęs iš mero atsakymo G. Landsbergis pasiuntė į kovą savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją (jis Ukmergės miesto vadovus pavadino („valdžiuke“), griežtai pareikalavo jam nepavaldžių miesto vadovų iškelti paminklą.
Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist
Manau, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės demaršai yra neatsitiktiniai, jie vykdomi dėl užsienio valstybių diplomatų spaudimo. Šiemet rugpjūčio 23 d. JAV ambasadorius Lietuvoje R. S. Gilchrist, kreipėsi į merą aiškindamas, kad Krištaponis jau žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus (įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė). O Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Lewy rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį močiutes ir kūdikius netoli Minsko“.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereaguoja į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalauja diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius? Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky, neseniai pažadėjusi, kad paminklas Ukmergėje J. Krištaponiui bus nugriautas? Ko verta valstybė ir jos politikai, kurie savo istoriją patiki užsienio valstybėms arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims?
Siekdamas nuo nepagrįstų, užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos argumentus:
Juozas Krikštaponis kaltinamas dalyvavęs šaudant žydus Baltarusijoje. Kaltinimai paremti vien sovietų (KGB) dokumentais. KGB užsiėmė ne tik žmonių prievartavimais, kalinimais ir žudymais, bet ir propagandine veikla. Tad ar jų protokolai yra patikimas, pakankamas šaltinis galutinėms išvadoms? Nuo kada Lietuvoje teisinius verdiktus skelbia ne teismai, o politikai, diplomatai ir istorikai? Ar tokiais veiksmais mes labai skiriamės nuo sovietų Lietuvos „teisingumo“?
1948-1949 m. už sovietinių piliečių naikinimą sovietai nuteisė 40 bataliono karių, tačiau tardymų metu nei vienas jų nepaminėjo J. Krikštaponio. Tik praėjus 20-40 metų, t.y.1961 m.,1980-1982 m., du iš 14 apklausiamųjų (ne tardomų bataliono karių) prisiminė J. Krištaponį neva dalyvavus žydų žudynėse.
Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, Jono sūnui. O KGB dokumentuose žydų žudymu vienoje vietoje kaltinamas Juozas KriŠtaponis, Karolio sūnus, kitose – Jonas Krištaponis, ltn. Juozas Krištaponis, kpt. J.Krištapavičius. Noriu priminti, kaip pavojinga remtis tokiais nepatikimais šaltiniais: praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje remdamiesi KGB šaltiniais pasaulinė spauda, politikai, buvo viešai nuteisę JAV gyvenantį ukrainietį Ivaną Demjanuką, vadino jį „Ivanu rūsčiuoju“, iš jo buvo atimta JAV pilietybė, nes jis neva vesdavo į mirties (dujų) kameras konclageryje kalinčius žydus. Ir tik Izraelio Aukščiausiasis Teismas išteisino Demjanuką, kai buvo pateikti įrodymai, kad KGB sąmoningai supainiojo asmenybes.
Giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad J. Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną, tačiau 1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus armijoje – Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys. Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Vokiečių okupacijos metu Juozas Krikštaponis išgelbėjo Bagnapolio kaimą nuo sudeginimo, o jo gyventojus nuo sušaudymo. Apie tai man ir kitiems liudijo mano klasės draugas Julius Čeponis. Raudonieji partizanai netoli kaimo nušovė 2 vokiečių karius, todėl vokiečiai, manydami, kad tai kaimiečių darbas, suvarė visus kaimo gyventojus ir ruošėsi sušaudyti. Tai sužinojęs Juozas Krikštaponis ir Lėno klebonas skubiai atvyko į būsimos egzekucijos vietą ir įtikino vokiečius, kad kaimo gyventojai nekalti.
Pasak liudijimų, J. Krištaponis nekentė vokiškųjų okupantų. Ukmergės restorane vokiečiams pavadinus valstiečius lietuviškomis kiaulėmis, Krikštaponis pagriebė už sprando 2 vokiečių karininkus ir ištrenkė pro duris nuo laiptų lauk. J. Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui. Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietų okupacijai J. Krikštaponis buvo raginamas trauktis į Vakarus, bet atsisakė: liks tėviškėje ir kaip garbingas Lietuvos karininkas kovos už savo tėvynės laisvę.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Juozas Krikštaponis tapo partizanų Vyčio apygardos vadu, apginklavo partizanus geriausiais ginklais ir 1945 m. sausio 12 d. didvyriškai žuvo mūšyje su NKVD kariuomene. Mūšyje žuvo 18 partizanų ir per 100 NKVD karių. Dar 12 partizanų sugebėjo iš apsupties žiedo pasitraukti. Vado brolis Jonas Krikštaponis buvo sunkiai sužeistas. Juos abu – žuvusio vado lavoną ir sunkiai sužeistą brolį – NKVD kariai išvežė į Ukmergę. Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Po mūšio kaimo žmonės iš ryto buvo išvaryti rinkti rusų karių lavonų: rinko juos po mišką, vežė prie kelio, o nuo kelio – į Taujėnus.
1945 m. sausio 12 d. NKGB generolas majoras P. Kapralovas pranešė generolui I. Tkačenkai, kad sunaikintas Krištaponio 30-ies partizanų būrys, nukautas vadas Jonas Krištaponis, Jono, 1912 m. gimimo, buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas, kuris vokiečių okupacijos metais buvo suimtas gestapo ir 3 mėnesius kalėjo Kauno kalėjime. Tačiau iš tiesų buvo nukautas Juozas Krikštaponis, o jo brolis Jonas buvo sunkiai sužeistas į krūtinę. Šis dokumentas yra ne tik dar vienas patvirtinimas apie abiejų brolių Krikštaponių didvyrišką kovą už Lietuvos laisvę, bet ir akivaizdus įrodymas, kaip kagėbistai painiodavo asmenis.
Žuvus Juozui Krikštaponiui jo graži sodyba liko tuščia. Atėjus pavasariui, iš Taujėnų atjojo rusų garnizono kariai uždegė trobesius, daržinę su javais, iškirto vaismedžius. Taip okupantai atkeršijo Lietuvos didvyriui, Lietuvos karininkui už neapsakomą meilę savo Tėvynei, savo kraštui.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
2015 m. Generalinė prokuratūra, įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl tariamo žydų naikinimo, pranešė, kad tokie kaltinimai „nelaikytini abejonių nekeliančiais ir pakankamais įrodymais“. Pagal mūsų Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai ar kitų valstybių ambasadoriai. Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis kažkuo nusikalto, tai kodėl jo kova už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, o paminklas nukeltas? Kodėl Juozas Krikštaponis kai kurių politikų (E. Zingerio, L. Linkevičiaus, G. Landsbergio, M. Adomėno ir kt.) daromas kaltu be teismo sprendimo? Kodėl tokiu būdu ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir šmeižiama Lietuvos laisvės kovų istorija?
Išleidžiamas trečiasis pašto ženklų blokas partizanams
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas 2021-09-11 organizavo žygį Vyčio apygardos partizanų kovoms atminti. Žygio pradžia prasidėjo prie paminklinio akmens, skirto pirmajam Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, žuvusio 1945 m. Užulėnio miške, Taujėnų vlos, Ukmergės aps. atminimui. Dėkoju LPKTS Ukmergės filialo pirmininkei Aldonai Kalesnikienei už man suteiktą, pradedant žygį, įžanginį žodį. Džiaugiausi prie paminklo susirinkusių ukmergiškių, atvykusių ir kitų rajonų delegacijų gausa, ypač jaunimu. Prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Kviečiu visus savo gimtojo miesto piliečius, šaulius, mokytojus, moksleivius nepraeiti abejingai pro didvyrio paminklą, sustoti prie jo, nulenkti galvą, padėti gėlelę, uždegti žvakutę, o svarbiausią apginti nuo besikėsinančių iškelti paminklą už Ukmergės ribų.
Kęstučio Skrupskelio veikalas „Užpulti gynėmės. 1940–1941 metų įvykiai ir jų ištakos“
Minėdamas 1941 m. Birželio sukilimo 80-etį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido VDU garbės daktaro prof. Kęstučio Skrupskelio straipsnių rinkinį „Užpulti gynėmės. 1940–1941 metų įvykiai ir jų ištakos“.
Knygoje spausdinami 25 straipsniai, kuriuos K. Skrupskelis parašė per pastaruosius dvidešimt metų. Knyga suskirstyta į 4 skyrius: „Kas sukilo“ (čia daugiausia dėmesio skiriama aktyviausiems Birželio sukilimo dalyviams), „Lietuvių ir žydų santykiai“, „Okupacijoje ir sukilime“ (šiame skyriuje apžvelgiamos pirmosios bolševikų okupacijos dienos ir 1941-ųjų sukilimas) ir „Laikinoji vyriausybė ir antroji okupacija“.
Juozas Brazaitis
Įvadinį tekstą parašė dr. Kęstutis Girnius, knygos sudarytojas Vidmantas Valiušaitis.
Pateikiame kelias knygos autoriaus K. Skrupskelio mintis:
„Sukilimą liečiantys pagrindiniai nesutarimai kryžiuojasi apie rengėjų vidines nuostatas. Brazaitis ir kiti jo interpretacijai artimi autoriai tvirtina, jog sukilimo vadovai, labai sunkiomis sąlygomis veikdami, manevravo, turėdami tikslą Lietuvai laimėti nors ir ribotą, bet tikrą nepriklausomybę. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad jie bandė sukurti bazę, kuri padėtų kraštui atsilaikyti naujos okupacijos metu ir, politinėms aplinkybėms pasikeitus, taptų naujos atkuriamos valstybės pagrindu. Taip sako Brazaitis. Tuo metu jo kritikai (ir aktyvistų kritikai apskritai) – visur temato pataikavimą, kolaboravimą su naciais. Tačiau skirtumą tarp manevravimo ir pataikavimo tegalime atskleisti įsigilinę į įvairių veikėjų vidines nuotaikas. Jeigu įsivaizduojame žmogų, kuris eina nužudyti karaliaus, suprantame ką jis daro: jis atrodys nuostabus pataikūnas. Norėdamas prieiti prie karaliaus, jis turi karalių garbinti. Bet būtų labai neteisinga tvirtinti, kad jis yra pataikūnas. Jis siekia visai ko kito, nors iš šalies žiūrint ir nesuprantant, kas vyksta karaliaus dvare, jo elgesys atrodys kaip pataikavimas. Dėl to dėmesys ir turi būti kreipiamas į tai, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Kadangi žvelgdamas iš šalies, nematysi skirtumo tarp pataikavimo ir bandymo savo priešą apgauti.“
Pulkininkas Kazys ŠkirpaKęstutis Skrupskelis. Slaptai.lt nuotr.
„Apmaudu, bet po šitiekos ginčų ir praėjus daugybei metų vis dar mažai ką žinome apie patį Škirpą. Mokslų Akademijos bibliotekoje perskaitęs jo 1941 m. sausio 31 d. rašytą ilgą laišką Draugo redaktoriui Leonardui Šimučiui, nustebau. Pasirodo, Lietuvos situaciją ir galimybes Škirpa išanalizavo ypač kruopščiai ir detaliai – jeigu darysime vienaip, tai pasekmės bus tokios ir tokios, o jeigu kitaip, tai va kas iš to išeis. Jis skaičiavo divizijas, tankus ir puikiai suprato, kad didieji įvykiai Lietuvos neaplenks, o čia ji jau nieko negalės pakeisti. Politinėje plotmėje sukilimas ir Laikinoji vyriausybė buvo nukreipti prieš vokiečius – svarbiausia priversti juos skaitytis su įvykusiu faktu, kad užėmę Lietuvą negalėtų visiškai laisvai šeimininkauti. Manau, Škirpa vertas keleto biografijų. To nebūčiau sakęs, prieš atsitiktinai užkliūdamas už šito įžvalgaus laiško, kuris keletui istorikų yra žinomas, bet niekur nepaskelbtas.“
„Aktyvistų frontas nebuvo vienos ideologijos organizacija, jungė įvairių politinių pažiūrų bei įsitikinimų žmones. Jame galėjo dalyvauti ir pronaciškų pažiūrų žmonės. Brazaitis mini majorą Joną Pyragių, kuris buvo vienas iš Aktyvistų fronto steigėjų. Pagal Brazaitį, audringą ir jam nesėkmingą pokalbį su Laikinosios vyriausybės nariais jis baigė atsisveikinimu „Heil Hitler“. Jeigu žmogus privačiai šitaip atsisveikina, tai kažką pasako apie jo nuotaikas. Pyragius priklausė voldemarininkų grupei, kuri surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Iš tiesų būtų nuostabu, jeigu visi Aktyvistų fronto žmonės apie Hitlerį bei nacių ideologiją būtų galvoję lygiai taip pat. Todėl tikėtina, kad kai kurie dokumentai, kurie tuo laikotarpiu atsirado, buvo kompromisinio pobūdžio, fragmentiškai atspindintys įvairių grupių pažiūras. Tačiau stipri tendencija: skaitai dokumentą, randi frazę – tuojau kaltinamas Brazaitis, kaltinamas Maceina.”
„Interpretuojant dokumentus būtina tokią [holokausto] periodizaciją turėti omenyje. 1941 metų vasaros veiksmus reikia vertinti vienaip, o panašius veiksmus tų metų rudeny – jau kitaip. Pavyzdžiui, iš pradžių daug kas – tiek lietuvių, tiek žydų, – getus įsivaizdavo kaip tam tikras saugesnes užuovėjas. Tik vėliau pradėta suprasti getus esant spąstais. Dar 1941 metų liepą getus steigti galėjo ir geros valios žmonės, net žydų užtarėjai, gelbėtojai. Apie vėlesnį laikotarpį to paties pasakyti jau nebegalima.“
Birželio sukilimas 1941-aisiaisBirželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“.LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
„Įdomiausia istorija yra aiškinamoji istorija, kuri, tarp kitų uždavinių, skverbiasi į patį istorijos veikėjų vidų ir stengiasi suvokti, kas iš tiesų juos skatino geriems ar blogiems darbams. Vadovaujantis tokios istorijos samprata, išryškinus sukilimo rengėjų motyvus, neišvengiamai susiduriame su klausimu: ar jie teisingai įvertino susidariusią padėtį ir surado geriausią išeitį? Nors ir geriausių norų vedami, gal jie pervertino manevravimo galimybes ir savo pareiškimais tarnavo tiktai nacių politikai? Pirmasis jų veiklos motyvų klausimas liečia tik jaunųjų katalikų moralinę vertę. Jie yra smerkiami kaip nemoralūs žmonės, nes pritarė Hitleriui ir t.t. Ir tas tonas labai ryškus. Antruoju motyvu, kurį dabar keliu, gilinamės į jų sugebėjimą mąstyti ir veikti. Ir geros valios žmonės per žioplumą padaro daug žalos. Manau, jog jaunieji katalikai buvo geros valios žmonės. Ar jie buvo tomis sąlygomis pakankamai išmintingi? Šio klausimo nesiimu svarstyti (…).“
Tai ar buvo 1941 m. Birželio sukilimas nevienareikšmiškas?
Mintys po istoriko Dainiaus Noreikos interviu Nemyrai Pumprickaitei LRT TV laidoje „Savaitė“ (2021-06-27).
Atsakydamas į N. Pumprickaitės klausimą „Gerai, tai kodėl tada tie žydai atsirado sukilėlių akiratyje?“, istorikas pradėjo aiškinti.
„Bet taip pat svarbu pažymėti, kad vietose, kuriose pirmosiomis karo dienomis pradėjo veikti nacių saugumas, susidorojimai su žydais greitai įgavo ir etninio smurto pobūdį ir įtraukė vis daugiau lietuvių. Pavyzdžiui, birželio 24 dieną Gargžduose buvo nužudyta apie 200 žydų ir tai suorganizavo ir Tilžės gestapo, ir nacių saugumo tarnyba, o įvykdė iš Klaipėdos atsiųsti nacių policininkai.“
Niekur neteko skaityti, kad iš vokiško Memelio atsiųsti nacių policininkai buvo lietuviai, juo labiau – sukilėliai.
Toliau istorikas sako: „25 ir 27 birželio žydų žudynėse Kauno Vilijampolėje ir „Lietūkio“ garažo kieme taip pat organizatorių vaidmenį atlieka nacių saugumo tarnyba, o vykdo jau lietuviai, kurie prieš karą buvo užverbuoti nacių veikti kaip 5 kolona Lietuvoje.“
Birželio sukilimas 1941-aisiais
Ir vėl lietuviai ir sukilėliai suplakami į vieną krūvą. Kukliai nutylima, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė tą pačią dieną nagrinėjo žudynių klausimą ir nutarė: „Nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams (ne dėl jų tautybės – mano pastebėjimas), vengti viešų žydų egzekucijų.“ Be to, kabinetas sutarė, jog šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendra neturi nei su Aktyvistų Štabu, nei su Laikinąja Lietuvos Vyriausybe, taigi, ne sukilėlių.
„Po 2-3 dienų, t.y. birželio 30-ąją Kauno 7 forte prasideda taip pat žydų žudynės, jos vykdomos nacių saugumo įsakymu, bet jas jau vykdo Lietuvių pagalbinės policijos kuopa, į kurią dalis žmonių, atėjo iš sukilėlių būrių.“, – sakė istorikas.
Rainių miškelio aukos. Slaptai.lt nuotr.
Bet juk sukilėliai tuo metu jau buvo sudėję ginklus, o tie, kurie atėjo į Lietuvių pagalbinę policiją – jau nebe sukilėliai ir atsako tik už savo pačių, kaip policininkų, veiksmus. Tai, kad jie pradėjo vykdyti nusikaltimus, nemeta nei mažiausio šešėlio ant paties birželio 22-28 d.d. Sukilimo.
Interviu pabaigoje paklaustas, kokia yra Birželio sukilimo vieta Lietuvos istorijoje, istorikas pakartojo niekuo nepagrįstą apsidraudžiantį apibūdinimą, kad jis – nevienareikšmiškas. Tiesa, pridūrė, jog Sukilimas gerbtinas.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Nenuostabu, kad, prisiskaitę tokių Lietuvos istorikų (ne vien D. Norkaus) svarstymų apie Birželio sukilimo nevienareikšmiškumą, aukščiausieji Lietuvos pareigūnai iki šiol nesiryžta oficialiai paminėti jo metinių ir pagerbti žuvusius sukilėlius (pagal įvairius šaltinius – nuo 650 iki 6 000).
Nejauku buvo stebėti Birželio Sukilimo ir Nepriklausomybės atstatymo deklaracijos paskelbimo 80-mečio paminėjimą Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo. Aikštė buvo beveik tuščia: Karių rikiuotė, Krašto apsaugos ministras, Kariuomenės vadas, keliasdešimt civilių, ir viskas, nes renginio niekas neanonsavo.
Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt
Ačiū Dievui, kad alinančiame karštyje paminėjime sudalyvavo profesorius Vytautas Landsbergis. LRT TV laidoje „Panorama” jis paaiškino: „Sukilimo dėka tūkstančiai žmonių buvo išgelbėti nuo Rainių kankinių likimo, štai ką parodė sukilimas tuo metu, kokia jo istorinė reikšmė visiems laikams, sukilimas parodė, kad Lietuva nebuvo sovietinė respublika”, – sakė Lietuvos Sąjūdžio lyderis atstatant Lietuvos Nepriklausomybę ir pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos vadovas.
Birželio 23-ą minime 80 metų nuo Birželio sukilimo, kurio tikslas buvo išvaryti sovietų okupantus ir atkurti prieš metus prarastą Lietuvos nepriklausomybę. 1941 m. birželio 22-28 d. vykęs sukilimas taip pat buvo ir lietuvių pasipriešinimas sovietų vykdytam Lietuvos gyventojų naikinimui – masiniams suėmimams, trėmimams, žudymams.
Sukilimo pradžia buvo taikyta prie 1941 m. birželio 22 d. prasidėjusio Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą. Svarbiausi sukilimo uždaviniai – paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir sudaryti Lietuvos Laikinąją Vyriausybę – prieštaravo abiejų okupantų – tiek besitraukiančių sovietų, tiek ateinančių nacių planams. Sukilime aktyviai dalyvavo apie 20 tūkst. sukilėlių visoje Lietuvoje, sukilimą palaikė didžioji Lietuvos gyventojų dalis. Pasak moderniosios istoriografijos kūrėju vadinamo Edvardo Gudavičiaus, Birželio sukilimas vertintinas kaip „vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis“, kai pavergta, naikinama tauta sugebėjo žaibiškai ir vieningai sukilti.
Sukilimą rengė 1940–1941 m. antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyviai, kuriuos sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai priskirtini tie, kurie nepriklausė organizuotam pogrindžiui, tačiau nuo pat pirmosios sovietų okupacijos dienos nebijojo kritiškai, priešiškai pasisakyti įvairių sovietų režimo realijų atžvilgiu. Antrajai grupei priskirtini tie gyventojai, kurie priklausė organizuotam pogrindžiui.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Organizuoto antisovietinio pogrindžio pradžia sąlyginai galima laikyti 1940 m. birželio 15-ąją, kai Sovietų Sąjungos pajėgos okupavo Lietuvą. Tarp pasipriešinimo judėjimo narių buvo nemažai moksleivių – pogrindinės Ateitininkų sąjungos narių, taip pat uždraustos Šaulių sąjungos atstovų ir kt. 1940-ųjų rugsėjį antisovietinis sąjūdis Lietuvoje vis labiau plėtėsi, tačiau nebuvo glaudaus bendradarbiavimo, tvirtų ryšių, dėl to kilo būtinybė įsteigti pasipriešinimo centrus, kurie koordinuotų pogrindininkus.
VDU profesorius, ateitininkų korporacijos „Grandis“ įkūrėjas dr. Adolfas Damušis, ateitininkas ekonomistas Leonas Prapuolenis, Ateitininkų federacijos generalinis sekretorius Jonas Senauskas ir kiti 1940 m. spalio 9 d. įsteigė Kauno sektoriaus lietuvių aktyvistų štabą, kuriame buvo apie penkiolika asmenų. Apytikriai tuo pačiu laiku Vilniuje irgi įkurtas pasipriešinimo centras, kurio vadovu tapo gen. štabo majoras Vytautas Bulvičius. Lietuvos pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vokietijai Kazio Škirpos iniciatyva jo bute Berlyne 1940 m. lapkričio 17 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriam pirmininkavo Lietuvos tautinio komiteto pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Po steigiamuoju aktu pasirašė 28 asmenys. 1940-ųjų gruodį Berlyno LAF’o (Lietuvių aktyvistų fronto) ryšininkai kpt. Albertas Švarplaitis, kpt. Bronius Michelevičius per sieną atvyko į Lietuvą ir užmezgė ryšius su Lietuvos pogrindžiu, pasipriešinimo centrai Kaune ir Vilniuje pradėti vadinti LAF’u.
Adolfas Damušis
Apie tai, kad Lietuva turi priešintis sovietų režimui tiek ginkluotu, tik kitais būdais, jau buvo kalbama 1940-ųjų vasarą, tačiau sukilimui tikslingai pradėta rengtis susikūrus pasipriešinimo centrams, t. y. nuo 1940-ųjų pabaigos. Pasipriešinimo judėjimo dalyviai, siekdami savo tikslo, rengė ir platino antiokupacinę, patriotinio pobūdžio literatūrą, kaupė ginklus, formavo kovines Tautinio darbo apsaugos pajėgas, kurios į kovinę parengties būklę turėjo pereiti atsižvelgdamos į žinias apie karo pradžią. Dalį pasipriešinimo judėjimo dalyvių sovietų saugumas susekė ir represavo dar iki sukilimo pradžios. Ypač nuostolingas rezistentams buvo Vilniaus LAF’o štabo vadovybės (mjr. V. Bulvičiaus, kpt. J. Kiliaus, adv. A. Kamantausko ir kitų) represavimas 1941-ųjų birželį.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, organizuoto pogrindžio nariai iš parengties būklės perėjo prie atviros ginkluotos kovos prieš sovietų režimą. Prie jų spontaniškai prisijungė kiti patriotai. Sukilimo centru tapo Kaunas. 1941 m. birželio 22 d., 10 val. ryto, Žaliakalnyje, Aukštaičių g. 4, į posėdį susirinko Kauno LAF’o štabo nariai. LAF’o įgaliotiniu buvo patvirtintas L. Prapuolenis, o jo pavaduotoju P. Žukauskas (Narutis). Jiems nurodžius partizanai sukilėliai Kaune perėmė savo kontrolėn Prezidentūrą, paštą, telefoną, telegrafą, radijo stotį ir radiofoną. 1941 m. birželio 22 d., apie 15 val., Aleksoto LAF’o radijas pradėjo laidas, skelbiančias, kad lietuviai atkuria savo valstybę, ir ragino raudonarmiečius pasiduoti. 1941 m. birželio 23 d. L. Prapuolenis, dr. A. Damušis, J. Vėbra ir kiti nuvyko į Kauno radiofoną, iš ten 9 val. 28 min. Leonas Prapuolenis LAF’o Vyriausiojo štabo vardu per radiją paskelbė:
„Susidariusi laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Po to buvo paskelbta Lietuvos laikinosios vyriausybės sudėtis, sugrotas Lietuvos himnas ir tautinė giesmė „Lietuviais esame mes gimę“.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Galiausiai nuskambėjo Kipro Petrausko „Saulelė raudona“ – tai buvo sutartas LAF’o signalas Lietuvai sukilti. Nors Lietuva jau buvo sukilusi prieš dieną, tačiau minėti dalykai suteikė sukilimui stiprų papildomą akstiną. Birželio 23-iąją Kaune iškeltos trispalvės, svarbiausi pastatai ir įmonės buvo sukilėlių rankose. Atkakliausios kautynės vyko Šančiuose. Nemaži sukilėlių būriai susidarė „Drobės“, „Metalo“, „Tilkos“ fabrikuose. Jie apšaudė A. Juozapavičiaus prospektu besitraukiančius raudonarmiečius, gynė Kauno geležinkelio stotį, atmušinėjo per Nemuną laiveliais ir keltu besikeliančias Raudonosios armijos dalis. Naktis iš birželio 23-iosios į 24-ąją buvo LAF’o triumfo naktis. P. Žukausko (Naručio) duomenimis, Kaune žuvo 162 sukilėliai. Sukilimas Kaune baigėsi 1941 m. birželio 25 d. vokiečių kariuomenei įžengus į miestą.
Vilniuje sukilimas vyko birželio 23–24 d., jis buvo mažesnio masto dėl kitokios tautinės padėties (iš maždaug 200 tūkst. gyventojų lietuvių buvo apie 10–15 tūkst.) ir dėl to, kad sukilimo išvakarėse sovietai suėmė Vilniaus štabo vadus. Svarbiausias sukilėlių štabas buvo įsteigtas Vilniaus universiteto Teisės mokslų fakulteto dekanato patalpose. Jo nariai, vadovaujant doc. Stasiui Žymantui (Žakevičiui), nutarė sukilti apie 19 val., užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus, išlaisvinti politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo ir iš traukinių Vilniuje bei Naujojoje Vilnioje, kontroliuoti pagrindines miesto gatves ir kelius iš miesto. Sukilėliai savo slaptažodžiu pasirinko „Gedimino kalną“. Šiuos tikslus įgyvendinti pavyko. Birželio 23-iąją, apie 15–16 val., sukilo ir Trakų, T. Kosčiuškos gatvių kareivinėse, Karo mokykloje (Antakalnio gatvėje) likę, į pratybas Varėnos ir Pabradės poligonuose 1941 m. gegužės mėnesį neišvežti lietuvių kariai. Jie nukovė politrukus, apšaudė raudonarmiečius šiose gatvėse, Gedimino kalno papėdėje (kalne buvo iškelta trispalvė) ir kitose miesto vietose. Per sukilimą Vilniuje žuvo 42 partizanai sukilėliai.
Vytautas Bulvičius
Ne visose Lietuvos vietovėse sukilėliams pavyko įsitvirtinti ir paimti valdžią iki vokiečių atėjimo: pasienyje esančias Kretingos, Tauragės apskritis naciai labai greitai okupavo. Kai kuriuose centruose sukilėliai įsitvirtino tik kartu su vokiečiais (Telšiai, Tverai). Viso Lietuvoje būta apie 400 partizanų sukilėlių būrių, turėjusių apie 20 tūkst. narių. Vien Kretingos, Mažeikių, Telšių apskrityse buvo 53 būriai, juose kovėsi 3958 partizanai sukilėliai. 1941-ųjų birželio sukilėlių sąjungos tarybos nariai Algimantas Biliūnas ir Alfonsas Žaldokas, naudodamiesi įvairiais šaltiniais, sudarė žuvusių Sukilimo dalyvių sąrašą. Jame minimos 845 pavardės. Birželio sukilimą rašiusieji S. Raštikis ir Z. Ivinskis nurodo gerokai didesnius žuvusiųjų skaičius – apie 2000.
Sukilėliai išvadavo arba sudarė sąlygas išsilaisvinti apie 3300 (vien Kaune beveik apie 2000) politinių kalinių. Išlaisvinta beveik pusė Vilniaus kalinių, taip pat Marijampolės, Tauragės, Ukmergės, Utenos kaliniai.
Nors Vokietija ir nepripažino, kaip tikėtasi, Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės, sukilimas buvo labai reikšmingas keliais aspektais: sugriovė pasauliui skleidžiamą sovietų mitą apie savanorišką Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą, padėjo gyventojams atsigauti po 1940-ųjų vasarą ir vėliau patirtų pažeminimų, įkvėpė tautai ilgai, iki 1990 m. kovo 11 d. trukusiai, kovai už laisvę – po antrosios sovietų okupacijos nemažai sukilėlių tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio dalyviais, o tauta atgavo pasitikėjimą, reikalingą naujoms okupacijoms atlaikyti.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Šiandien – birželio 22 d., diena, kurią prieš 80 metų prasidėjo Birželio sukilimas.
Apie tai, koks tai buvo sukilimas, ką jis davė Lietuvai, jau kelinta diena dūzgia internetas, dunda feisbukas. Su baltu pavydu nulydžiu akimis informaciją apie tai, kad šiandien, t. y. birželio 22 d. jaunimo sambūris „Pro Patria“ Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje suorganizavo Birželio sukilimo 80-mečiui paminėti skirtą konferenciją „Birželio sukilimas: faktai ir atmintis“. Joje pranešimus skaito prof. Rasa Čepaitienė, Vidmantas Valiušaitis, istorijos mokytojų asociacijos pirmininkas Robertas Ramanauskas, o gal dar ir kariuomenės atstovas. Neabejoju, kad sukilėliai ir jų veiksmai bus prisiminti deramai, objektyviai, nesiremiant vien okupacinės rusų valdžios sukurptais melagingais protokolais.
Didžiausiame portale Delfi.lt paskelbtas Kęstučio Girniaus straipsnis, kurio jau vien pavadinimas leidžia tikėtis pagarbaus kovotojų už mūsų valstybės garbę prisiminimo: „Birželio sukilimas: laisvės nevertas, kas negina jos“.
O rytoj, birželio 23 d. įvairios visuomeninės organizacijos ir politinės jėgos rengia mitingą-minėjimą Lukiškių aikštėje.
Nemiega ir Kaunas, kuris buvo tapęs sukilimo centru, ir už tai iki šiol yra apipilamas purviniausiais šmeižtais.
Savo ruožtu nesnaudžia ir kiti Lietuvos miestai, regionai.
Nacionalinio susivienijimo partijos aktyvistai jau kelios dienos skelbia, jog Birželio sukilimą mena ir Žemaitija, kurioje anuomet įvyko keletas sukilėlių mūšių su besitraukiančia Raudonąja armija ir sovietų okupacinės valdžios kolaborantais. Birželio 23 d. partija pakvietė susirinkti keliose Žemaitijos vietovėse ir išreikšti amžiną padėką už Tėvynę kovojusiems ir kritusiems didvyriams!
Sostinės Nepriklausomybės aikštėje Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga minėjo 77-ąsias 1941 m. Tautos (Birželio) sukilimo metines. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Minėjimai prasideda Viekšnių (Mažeikių rj.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje, persikelia į Maigų mišką, kur sovietų sadistai nukankino kunigą kanauninką J. Navicką, tęsiasi prie paminklo Lūšės sukilėliams bei prie Baltojo Rupėkių kryžiaus, kur kartu su kitais žuvusiais prisimintas ir paskutinysis Kretingos grafas Kazimieras Tiškevičius, o užsibaigia atminties žygis bolševikų įvykdytų žiauriausių žudynių vietoje Rainiuose (Telšių rj.).
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Parašiau „paskutinysis Kretingos grafas“ ir nesulaikiau nusivylimo atodūsio: kol kas negirdėti, kad grafas ir jo žygdarbis kaip nors prisiminti jo gimtajame mieste Kretingoje. Kodėl? Galiu tik spėti: arba kretingiškių ypatingai trumpa atmintis, ir jie gyvena tik šiandienos problemomis, arba jie nesiryžta viešinti savo nuomonės apie Birželio sukilimą ir jo dalyvius. Nes iki šiol netyla šmeižto kampanija prieš kai kuriuos sukilimo vadus bei dalyvius, o sukilimo tikslus ir rezultatus valdžios ruporai, spaudžiami tendencingai nuteiktų kolegų iš užjūrių, interpretuoja remdamiesi beveik išimtinai okupantų sukurptais „liudijimais“ ir dokumentais.
Mes negalime pasirinkti istorijos, kurią turime išgyventi, bet galime pasirinkti tuos istorijos veikėjus, kurių atmintį puoselėjame, kurių pavyzdžiu ryžtamės sekti.
Būtų puiku, jei jubiliejinės sukakties proga būtų vardais/pavardėmis įgarsinami visi to istorinio įvykio dalyviai, paaukoję savo gyvybes už laisvą Lietuvą, nes minint žuvusiuosius, prisimenama ir iškeliama moralinė-pilietinė sukilimo reikšmė. Bet iki šiol neturime vieningos nuomonės dėl to, kurie vardai minėtini, o kurie – nutylėtini.
Prisimenant Birželio sukilimą, kažkodėl nutylima ir tai, kad akstiną pasipriešinimui davė birželio 15 d. sovietų valdžios ir jos pakalikų prasidėję masiniai Lietuvos žmonių trėmimai. Tuoj po jų miestus, miestelius ir net kaimus pasiekė LAF pasiuntiniai iš Kauno, kurie pogrindžio grupėms perdavė įsakymą pereiti į nelegalią padėtį, apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo. Lietuvoje staiga susikūrė daug prastokai ginkluotų partizanų būrių, kuriuos, beje, pastebėjo ir sovietinio saugumo organai ne be vietinių išdavikų pagalbos, dėl to sukilimas prasidėjo ir vyko ne taip organizuotai, kaip buvo planuota.
Taip jau atsitiko, kad per porą paskutinių metų prieš Antrąjį pasaulinį karą trys skirtingos valstybės – Lenkija, Vokietija ir Rusija, – buvo pateikusios Lietuvai ultimatumus, ir visi jie buvo priimti, neparodžius pasipriešinimo. Visuomenę, tautą tai, žinoma, stipriai demoralizavo. Mat, agresoriui pasipriešinęs žmogus net ir po pralaimėjimo paprastai psichologiškai jaučiasi geriau, garbingiau, nei tas, kuris savo pozicijas apleido be kovos. Todėl Birželio sukilimas savo organizuota karinio pasipriešinimo forma lietuvių tautai grąžino pasitikėjimą savimi, orumą, kuris paskatino ir įkvėpė mūsų tautą tolesniam apie dešimtmetį trukusiam partizaniniam pasipriešinimui prieš rusiškuosius okupantus.
Šiandien Lietuvoje moderniais save vadinantys piliečiai neretai šaiposi iš patriotiškai nusiteikusių tautiečių ir ne tik neapgina netolimos praeities iškilių, patriotiškų asmenybių garbės, bet ir pritaria jų niekinimui bei šmeižimui. Moraliniai vėzdai, kuriais mėgsta naudotis „modernieji lietuviai“, siekdami sukompromituoti patriotus, yra bent keli:
Patriotams yra priskiriamas agresyvusis nacionalizmas, kad tokiu būdu juos sutapatintų su „nacistais“, „fašistais“.
Patriotus mėgstama vaizduoti kaip menko išsilavinimo ir/arba kaimiečius, necivilizuotus, aukštosios kultūros neragavusius kvailelius.
Patriotų reputaciją mėginama suteršti, kaltinant juos dalyvavimu žydų žudyme. Ta dėmė ypač aktyviai klijuojama prie ne vieno Birželio sukilimo herojaus, ir diskusijos dėl jų reputacijos nesibaigia iki šiol.
Užtat Kretingos krašto žmonės gali švaria sąžine didžiuotis tuo, kad Kretingoje gimė, augo, subrendo iškili asmenybė, Birželio sukilimo dalyvis, kuris visu savo gyvenimu šluote nušluoja tokio tipo kaltinimus.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Tas žmogus – paskutinysis Kretingos grafas Kazimieras Tiškevičius.
Savo kilme grafas Kazimieras buvo lenkas, tad kaltinti jį lietuvišku nacionalizmu būtų juokinga. Jis tiesiog mylėjo tą kraštą, kuriame gimė jis pats, jo tėvas, broliai, seserys, mylėjo jo istoriją, kalbą ir pats laisvai kalbėjo žemaitiškai.
Dar Pirmojo pasaulinio karo metais grafas Kazimieras įgijo kariškio išsilavinimą ir kovojo Rusijos Vakarų fronte. Ta patirtis jam ir Lietuvai labai pravertė, kai po 1917 m. bolševikų surengto ginkluoto perversmo Rusijoje, grafas grįžo į Kretingą ir įstojo į Lietuvos kariuomenę. Vadovaudamas Pirmojo kavalerijos pulko kulkosvaidžių eskadronui, dalyvavo kovose su raudongvardiečiais, su bermontininkais (rusų baltagvardiečių ir vokiečių samdiniais) ir Vilniaus kraštą užėmusiais Lenkijos kariuomenės legionieriais. Įvedus karinius laipsnius Kazimieras Tiškevičius tapo leitenantu.
Birželio sukilimas 1941-aisiais
Nepriklausomybės karams pasibaigus, 1921 m. grafas Kazimieras demobilizavosi ir grįžo į Kretingą. Baigęs agronomijos mokslus, padėjo tėvui, grafui Aleksandrui ūkininkauti dvaro žemėje. Vyresniesiems broliams Stanislovui ir Juozapui Tiškevičiams po Lietuvos valstybės atkūrimo atsidūrus Lenkijoje ir tapus jos piliečiais, Kazimieras liko vieninteliu teisėtu Kretingos dvaro paveldėtoju. Jis rūpinosi dvaro sodyba, rūmų remontu, o nuo 1925 metų pats ėmėsi plėtoti verslą.
Nebuvo jaunasis grafas įsikūnijusi dorybė-tobulybė. Pavyzdžiui, grafas važinėdavo anglišku lengvuoju automobiliu „Dodge“ ir daugybė surašytų protokolų byloja, kad Kazimieras mėgo greitį, už kurio viršijimą ne sykį buvo baudžiamas administracine tvarka nustatytomis piniginėmis baudomis. Tačiau tai jam netrukdė aktyviai dalyvauti Kretingos krašto visuomeniniame gyvenime. Jis buvo renkamas daugybės įvairiausių valdybų ir komitetų nariu, rėmė lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių, Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos kuopą.
Beje, prie grafo Kazimiero Tiškevičiaus nelimpa ir antisemito etiketė. Grafo šeima, pradedant jo seneliu, pirmuoju Kretingos grafu Juozapu Tiškevičium, su žydais nuolat palaikė gerus, ekonominius-finansinius santykius. Jau gerokai po Antrojo pasaulinio karo, Novosibirske (Rusija) gyvenantis Kretingos verslininko Zalmano (Solomono) Tubianskio ainis Maksimas Kostinas, apsilankęs Kretingoje, pasakojo apie tai, kaip jo protėviai artimai ir gražiuoju bendravo su grafais Tiškevičiais.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Tai ar galima tokį žmogų priskirti prie menkai išsilavinusių, neva primityvių kaimiečių, nacionalistų? Žinoma, ne. O visgi toks žmogus aktyviai įsijungė į Birželio sukilimą kartu su kitais Lietuvos patriotais, žemaičiais, lietuviais…
1940 metų vasarą rusams užėmus Kretingą, Tiškevičių rūmuose buvo įrengtas kariškių bendrabutis bei NKVD pasienio kariuomenės karo ligoninė, todėl grafui Kazimierui su tėvais ir seserimi teko glaustis įvairiose vietose, kol galiausiai išsikėlė į motinai Marijai Tiškevičienei priklausiusį Židikų dvarą Skuodo rajone. Ten Kazimieras ir įsitraukė į pasiruošimą Birželio sukilimui, vadovavo Židikų pulkui.
Per vieną susirėmimą su besitraukiančiais raudonarmiečiais buvo sunkiai sužeisti keli sukilėliai. Iš rusų atimta trofėjine mašina, vadinama „polutarka“, grafas Kazimieras sužeistuosius 1941 m. birželio 24 d. išvežė į ligoninę. Tačiau prie Skuodo jau budėjo vokiečių kareiviai. Pamanę, jog „polutarka“ bando prasiveržti rusai, vokiečiai automobilį apšaudė, o jį vairavusį grafą nukovė. Išsiaiškinus aplinkybes, Kazimieras su keliais sukilėliais buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse.
Rainių miškelio aukos. Slaptai.lt nuotr.
Frontui nuslinkus į Rytus, žuvusiuosius buvo leista perlaidoti. Tėvo Aleksandro rūpesčiu karstas su grafo Kazimiero palaikais buvo parvežtas į Kretingą ir pastatytas grafų Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus kriptoje. Jei ne karantino suvaržymai, kretingiškiai gal būt kriptoje būtų uždegę žvakes savo didvyrio atminimui.
Telšių kalėjimas, iš kurio NKVD budeliai išvežė politinius kalinius į Rainių miškelį ir ten žiauriai nukankino. Slaptai.lt nuotr.
Birželio sukilimas, ginkluotas pasipriešinimas, kovotojų už valstybės orumą ir laisvę kraujas neleido laisvę mylintiems žmonėms nuleisti rankų visą sovietinį laikmetį, o jų vardai švietė lietuvių tautai jos nelengvame kelyje į laisvę.
Šiandien, kai mes jaučiamės laisvę pasiekę, laimėję, labai svarbu neduoti tam švyturiui užgesti, neleisti atminčiai išblėsti.
Grupė iškiliausių antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, Laisvės premijos laureatų, kartu su dar keliais rezistencijos įamžinimu besirūpinančiais bendraminčiais kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorių, prašydami leisti ant Centro valdomo KGB muziejaus pastato Aukų g. 6 Birželio sukilimo metinių proga pakabinti atminimo lentą pirmajam savanoriui ir Sukilimo organizatoriui pulkininkui Kaziui Škirpai.
„Kazys Škirpa (1895-1979) buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, faktinis Vilniaus karo komendantas, Vėliavos diena tapusio Trispalvės iškėlimo Gedimino pilies bokšte organizatorius, Steigiamojo Seimo narys, ambasadorius, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjas ir Birželio sukilimo organizatorius. Lietuvos valstybės istorijoje mažai taip pasiaukojamai visą gyvenimą tėvynės reikalams atsidavusių asmenų. 1918 metų pabaigoje dabartinio KGB muziejaus pastate buvo įsikūrusi Vilniaus miesto komendantūra, jai faktiškai vadovavo (ėjo pavaduotojo pareigas) ir čia dirbo Kazys Škirpa. Prašome […] leisti ant šio pastato sienos Aukų gatvės pusėje pakabinti su mūsų pritarimu jaunimo sambūrio „Pro Patria“ iniciatyva ir lėšomis pagamintą pulkininko Kazio Škirpos atminimo lentą.“, – rašoma prašyme.
Raštą pasirašo Laisvės premijos laureatai Jonas Kadžionis-Bėda, Albinas Kentra-Aušra, Bronislovas Juospaitis-Direktorius, Juozas Mocius-Šviedrys, kardinolas Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė ir Antanas Terleckas, taip pat rezistentai vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Robertas Grigas, Petras Plumpa, Jonas Burokas, partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė, skulptorius prof. Gediminas Karalius, architektas prof. Algis Vyšniūnas, istorikas prof. Bronius Makauskas, Vilniaus pramonės ir verslo asociacijos prezidentas Sigitas Besagirskas.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Prašyme atkreipiamas dėmesys, jog pastarąjį dešimtmetį Kazys Škirpa patyrė daug šmeižto dėl tariamo antisemitizmo, nors nėra jokių konkrečiai jo veiksmų ar asmeninių pasisakymų, palaikančių Holokaustą Lietuvoje. „Priešingai, iškilus Lietuvos žydas Vitalijus Karakorskis yra radęs dokumentų, liudijančių Kazį Škirpą gelbėjus Vokietijos žydus nuo nacių persekiojimo“, – teigiama rašte.
LGGRTC direktorius atsakydamas nurodė, kad negali spręsti šio klausimo, nes dėl atminimo lentų kabinimo esą reikalinga kreiptis ne į pastato valdytoją, o į Vilniaus miesto savivaldybę ir Kultūros paveldo departamentą.
Atminimo lentos Kaziui Škirpai iniciatyvą iniciavęs „Pro Patria“ sambūris primena, kad 2019 metais jau pakabino atminimo lentą kitam Birželio sukilimo dalyviui, nacių kalintam ir sovietų nužudytam Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai. Jie akcentuoja, kad tada atminimo lentos kabinimas derintas tik su pastato valdytoju ir Kultūros paveldo departamentu, o į savivaldybę dėl leidimo nesikreipė.
„Vilniaus miesto valdžios atsakymas į kovai už tautos laisvę ir valstybės atkūrimą savo gyvenimus paskyrusių rezistentų prašymą atskleis tikrąjį Lietuvos ir sostinės valdančiųjų požiūrį į visą antisovietinio pasipriešinimo judėjimą, jo dalyvius ir organizatorius bei vadovus“, – sako „Pro Patria“ pirmininkas politologas Vytautas Sinica.
Birželio sukilimas 1941-aisiais
Sukilti dėl Lietuvos valstybės – teisė, pareiga ir garbė!
1941 m. Birželio sukilimas savo didingumu ir reikšme prilygsta 1918 m. vasario 16-ajai ir 1990 m. kovo 11-ajai. Jis buvo trečias lietuvių tautos mėginimas XX a. išsikovoti savo nepriklausomą valstybę. Lietuvių tauta, kaip ir visos tautos, turėjo neatimamą ir besąlyginę teisę sukilti ir ginti savo valstybę ir savo laisvę. Birželio sukilimas buvo garbinga ir teisinga tokios kovos forma.
Sovietinių okupantų pradėtas Sukilimo menkinimas ir juodinimas nesibaigia ir šiomis dienomis. Lietuvos valdžia užsimojo ištrinti jį iš Tautos atminties, kas reiškia tik viena – siekiama ištrinti ir pačią Lietuvos valstybingumo idėją. Oficialiu valstybiniu lygmeniu minėti Sukilimo 80-ečio jubiliejų uždrausta! Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Tačiau paminėkime sukilimą mes patys – kaip laisva ir ori Tauta įveikime mums skiepijamą savo praeities baimę, nebesitaikstykime su mūsų laisvės kovų istorijos klastojimu, menkinimu ir tautos žeminimu. Ateikime ir išreiškime amžiną padėką už Tėvynę kovojusiems ir kritusiems didvyriams!
Kviečiame birželio 22 dieną į Lukiškių aikštę:
12:00 – 20:00 Lukiškių aikštėje
Sukilimo archyvinių nuotraukų paroda Lukiškių aikštėje. Parodos rengėjai Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai Gintautas Šeimyniškis ir dailininkas Gediminas Ruzgys
Nacionalinis susivienijimas
Lietuvos laisvės kovos sąjūdis
Jaunimo sambūris „Pro Patria“
NOKT (Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus koordinacinė taryba)
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga
LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą
Šiemet birželio 23-iąją sukanka 80 metų, kai lietuvių tautos sukilimas paskelbė Lietuvos laikinąją vyriausybę. Nors praėjo daug metų, apie pastangas 1941 m. birželį atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą vis dar diskutuoja ir akademinė bendruomenė, ir visuomenė Lietuvoje ir už jos ribų.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka yra atvira pasauliui, žmonėms, nuomonių įvairovei ir visų tautų intelektiniam turtui. Esame tarpininkai, padedantys visuomenei pažinti savo ir užsienio šalių kultūrą, istoriją, įvairių krypčių autentišką dokumentinį paveldą. Tam pasitelkiame mokslininkų įžvalgas, laikomės ideologinio neutralumo.
Birželio sukilimo 80 metų sukakčiai paminėti Nacionalinėje bibliotekoje vyks trys renginiai.
Renginyje dalyvaus politikas, meno, muzikos, kultūros istorikas, kultūrologas, publicistas ir visuomenės veikėjas prof. Vytautas Landsbergis, renginį ves Lietuvos Respublikos Seimo narys Audronius Ažubalis.
Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.
Visuomeninės iniciatyvos pagrindu sudaryta redakcinė komisija parengė straipsnių ir dokumentų rinkinį, skirtą Birželio sukilimo 80-mečiui. Tarp jos autorių – Arvydas Anušauskas, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, Bronius Makauskas, istorinės asmenybės Juozas Brazaitis, Adolfas Damušis, Vincas Trumpa, Jonas Algirdas Antanaitis ir kiti.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikiantis Adolfo Damušio demokratijos studijų centras, tęsdamas A. Damušio pradėtus darbus, kviečia į mokslinį seminarą „1941 m. Birželio sukilimas: atminties, istorijos ir politikos sankirtose“. Visuomenei bus pristatyti naujausių tyrimų rezultatai ir aptariamos kontroversijos, susijusios su šia tematika.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Seminare sutiko dalyvauti ir tyrimų rezultatais bei įžvalgomis pasidalyti aktyviai tiriantys šią tematiką Dainius Noreika, Kęstutis Ignas Skrupskelis, Simonas Jazavita, Arūnas Bubnys, Arūnas Streikus.
Renginio dalyvius ir žiūrovus sveikins Nacionalinės bibliotekos generalinis direktorius prof. dr. Renaldas Gudauskas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro Tarybos narė Gintė Damušytė.
Jaunimo sambūris „Pro Patria“ kviečia į konferenciją „Birželio sukilimas: faktai ir atmintis“. Pranešimus skaitys prof. Rasa Čepaitienė, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorijos mokytojų asociacijos pirmininkas Robertas Ramanauskas, Auksė Ūsienė (Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamentas).
Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Birželio sukilimas – vienas reikšmingiausių modernios Lietuvos istorijos įvykių, tačiau šiandien yra kontroversiškai vertinamas, juodinamas Lietuvoje ir pasaulyje. Menkas mūsų visuomenės susipažinimas su sukilimo istorija sudaro tam puikią terpę, kurioje sklinda tiek sovietiniai, tiek naujai kuriami mitai. Pasitinkant sukilimo sukaktį prasminga plačiau aptarti ne tik patį Birželio sukilimą ir mažiau žinomus jo aspektus, bet ir tai, kaip jį atsimename, ko apie jį mokoma mokyklose, kokie išoriniai veiksniai prisideda tą atmintį formuojant“, – teigia renginio organizatoriai.
SVARBU! Laikantis saugumo reikalavimų žiūrovai įleidžiami tik pagal išankstinę registraciją ir ne anksčiau nei likus 15 min. iki renginio. Lankytojai, turintys ūmių viršutinių kvėpavimo takų ligų požymių, į renginį neįleidžiami. Dalyviams būtina dėvėti apsaugines (medicinines) veido kaukes arba respiratorius, laikytis saugaus atstumo, naudotis rankų dezinfekcijos priemonėmis. Atėjus į renginį bus privaloma užpildyti COVID-19 anketą. Norintys dalyvauti renginyje turi registruotis. Atsiprašome už nepatogumus.
Informacijos šaltinis – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Prieš kelias dienas Jono Noreikos anūkė Silva Foti savo asmeninę istoriją ir atradimus, susijusius su J. Noreikos veikla Antrojo pasaulinio karo metais, atskleidė BBC „Hard Talk“ laidoje, mesdama kaltinimus Lietuvai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją. Užvakar tai pranešė LRT.lt straipsnyje “Lietuva vėl skamba pasaulyje: Jono Noreikos anūkė priekaištauja šaliai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją”.
S. Foti kaltina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC), kad jis nėra išnagrinėjęs Lietuvoje saugomų dokumentų.
LRT.lt atsiųstame komentare LGGRTC nurodo, jog Lietuvos ypatingajame ir centriniame valstybės archyvuose bei kitur šalyje saugomi dokumentai jau yra išnagrinėti. Vis dėlto centras pripažįsta, kad reikėtų papildomo tyrimo, siekiant įvertinti šiuos dokumentus, taip pat aiškumo galėtų įnešti ir Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke teismo proceso Vakarų Vokietijoje dokumentų analizė.
Taigi, naujų dokumentų nėra, o esamus jau įvertino aukštesnė, negu LGGRTC, instancija – teismas. 2020 m. balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G. A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros veiklos yra netenkintinas. Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Centras, radęs naujų istorinių šaltinių, šia pažyma paskelbė, kad Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
Tik ką naujuoju LGGRTC generaliniu direktoriumi Seimas patvirtino Arūną Bubnį, Centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorių. Prieš patvirtinant departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas dr. Alfredas Rukšėnas, “daugiausiai istorinių tyrimų šia tema atlikęs”, sakė, kad J. Noreikos asmenybės ir veiklos vertinimo klausimu yra priešingų nuomonių, kurioms patvirtinti arba paneigti reikalingi stipresni nei šiuo metu žinomi argumentai, tad istorikų darbas šiame žinojimo etape nėra baigtinis.
Priminsiu, teismo nutartis dėl J. Noreikos, kaip antinacinio pasipriešinimo dalyvio, gelbėjusio ir žydus, vertinimo yra neskundžiama, nebent atsirastų naujos dokumentinės aplinkybės (bet ne Silvos Foti ar Vladimiro Putino interviu).
Nejaugi ruošiamės kapituliuoti prieš įžūlų prokremlinių jėgų, turinčių įtakos agentų ne vienoje valstybėje (kurie, pavyzdžiui, reikšmingai įtakojo prieš tai buvusio JAV Prezidento rinkimų rezultatą), spaudimą?
Greitai mūsų laukia ir kitas valdančiosios daugumos bei Prezidento panašus išbandymas. Birželio 23-osios 80-mečio paminėjimas valstybės mastu.
Ado Jakubausko spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pareigų atleistas Adas Jakubauskas tvirtina, kad jo vadovavimas Centrui valdantiesiems neįtiko dėl atsisakymo pasiduoti politiniam spaudimui, o Lietuvoje pasikeitusi politinė kultūra skatina telkti Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį, kuris užkirstų kelią globalistinėms idėjoms. A. Jakubauskas priduria, kad jis būtų pasirengęs tapti vienu tokio sąjūdžio iniciatorių.
„Lietuvoje keičiasi politinė kultūra. Atėjo laikas telkti žmones į Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį, užkirsti kelią globalistų idėjoms ir įtakai, kitaip mes prarasime valstybę ir tautą“,– penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje tvirtino A. Jakubauskas.
Jis pažymi, kad Lietuvai pavyzdžiu galėtų būti Lenkija, kuri, jo nuomone, tinkamai kovoja už savo vertybes.
„Jeigu bus toks poreikis, aš esu pasirengęs būti vienas iš naujojo Lietuvos sąjūdžio telkėjų. Galiu pasakyti, kad toks pavyzdys būtų Lenkijos Respublika, kuri sugeba kovoti už savo vertybes“,– teigė iš LGGRTC vadovo pareigų atleistas A. Jakubauskas.
Pasak buvusio LGGRTC direktoriaus, tikroji jo atleidimo priežastis yra pasipriešinimas neva keliamam politikų spaudimui pasmerkti Lietuvos rezistentus, Birželio sukilimo dalyvius ar Lietuvos aktyvistų frontą.
„Tapau taikiniu dėl to, kad atsisakiau pasiduoti politiniam spaudimui be mokslinių įrodymų, iš anksto pasmerkti Birželio sukilimo dalyvius“, – sakė A. Jakubauskas, pridurdamas, kad lūkesčius pasmerkti dalį rezistentų jau yra išsakę ir valdantieji politikai.
„Pastaruoju metu žiniasklaidoje tiek apžvalgininkai, tiek valdantieji politikai nedviprasmiškai išsakė lūkesčius, kad pašalinus mane ir vykdant tolesnius pokyčius Centre, reikėtų pereiti prie dalies rezistentų statuso, titulų ir įamžinimų panaikinimo“, – teigė jis.
ELTA primena, kad Seimas ketvirtadienį slaptu balsavimu iš pareigų atleido LGGRTC direktorių A. Jakubauską. 79 Seimo nariai balsavo už atleidimą, 4 – prieš, vienas biuletenis buvo sugadintas. Tam, kad A. Jakubauskas būtų atleistas, reikėjo bent 71 balso.
Šio centro darbuotojai sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės veiksmų. Kreipimesi teigta, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme.
Pažymėta, kad LGGRTC vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“. Adas Jakubauskas. Spaudos konferencija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Darbuotojai taip pat pareiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas ir kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams. Pasipiktinimas reikštas ir dėl LGGRTC direktoriaus A. Jakubausko, ir jau iš pareigų pasitraukusio vyresniojo patarėjo, žurnalisto, publicisto, knygų autoriaus Vidmanto Valiušaičio. Abejota dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas. Po kilusių įtampų V. Valiušaitis pranešė pasitraukiąs iš einamų pareigų.
Pastaruoju metu įtampas pakurstė tai, kad A. Jakubauskas atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri LGGRTC vadovybei negailėjo aštrios kritikos. Pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, tačiau už neteisingos informacijos sklaidą.
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr. Įdomiausi yra laiko dokumentai – jie kalba patys už save, dažnai nereikalingi papildomų paaiškinimų ar komentarų. Štai, kad ir 1941 m. Birželio sukilimo atžvilgiu – koks aiškus, suprantamas ano meto balsas demokratinės šalies, cenzūros nesuvaržytos spaudoje skiltyse!
Jau išsyk po Sukilimo pasigirdo balsų: ar „apsimokėjo” sukilti, gal verčiau reikėję „palaukti”, vokiečiai ir taip būtų „išvadavę”.
1941 m. liepos 25 d. Amerikos lietuvių laikraštyje „Vienybė” paaiškinama kodėl sukilti vis dėlto „apsimokėjo”.
Vidmantas Valiušaitis
XXX
AR GERAI, KAD LIETUVIAI SUKILO PRIEŠ BOLŠEVIKUS LIETUVOJE?
Ar gerai, kad lietuviai sukilo prieš bolševikus
Girdėti kalbų, kad nebuvo reikalo žmonėms sukilti. Girdi, būtų palaukę porą dienų, Vokietijos armija ir be lietuvių pagalbos būtų išvijusi bolševikus. Nebūtų buvę tiek aukų.
Taip kalba ne tik taip sau mėgstą patogų, ramų gyvenimą politikuoją piliečiai, bet arti tokios nuomonės ir vieno dienraščio redaktorius, padėjęs į kabutes, kad žuvę „dėl Lietuvos laisvės“. Jam, deja, neaišku kokiu būdu tie sukilėliai kovojo dėl Lietuvos laisvės. Jo nuomone, tai tik kerštas ir ne daugiau. Labai ir labai gaila, kad herojiškas drąsuolių žygis tik taip įvertintas.
Ne kiekviena kova susilauks laimėjimo ir tauta laisvės, bet nebus laisvės be kovos, be gyvybės ženklo ir aktyviai parodyto noro laisvai gyventi.
Kuomet Suomija atkakliai gynėsi prieš sovietų armiją, viso civilizuoto pasaulio simpatijos buvo jos pusėje. Kad ji nelygios kovos neišlaikė, vis dėlto tautos heroizmas ir aukos nenuėjo veltui.
Baltijos valstybės buvo okupuotos klasta ir todėl jos užimtos be kovos, bet tą, faktą mums dažnai prikaišioja, politikai, kurie nepažinojo Baltijos kraštų padėties iš arti ir nepasistengė giliau susipažinti. Jei ir dabar žmonės pasyviai lauktų tik vokiečių atėjimo, tai tie vokiečiai atėję rastų ten gyventojus, kurie savo likimu nesidomi ir dėl savo laisvės nė piršto nepajudina. Teisybė, Lietuvos kariuomenė, šauliai ir šiaip gyventojai, tapę sovietų okupantų visiškai nuginkluoti, anksčiau nematė galimumo prieš nepakenčiamą režimą sukilti.
Dabar gi per radiją ar kitokiu būdu išgirdę apie galimą sau pagalbą, stvėrė kas buvo po ranka ir išsilaisvino iš vieno žiauraus okupanto. Nauji atėjūnai rado jau ne supančiotus kalinius, bet laisvus piliečius su savo valdžia.
Tuo lietuviai parodė, kad 22 laisvo gyvenimo ir tautinio auklėjimo metai nepraėjo veltui, kad lietuviai politiniai yra subrendę. Legendos, kad lietuviai „savo noru“ prisijungė prie Sov. Rusijos, tuo būdu išblaškytos. Vokiečiams irgi tenka skaitytis su įvykusiu faktu ir esama vyriausybe – jei jie to nepadarytų, tuo pačiu ir gyventojai žiūrėtų į juos kitaip. Bet neradę vyriausybės, vargu leistų jai susidaryti. Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Lietuvą dabar dar negalima laikyti laisva, betgi tenka atiduoti pagarbą politinei išminčiai ir narsumui ten likusių žmonių – dėka jų sumanumui ir narsumui padaryta didelis šuolis pirmyn į laisvę. Negalima peikti žmonių, kuriems grėsė pavojus ir jie, gelbėdami savo gyvybę, iš ten pabėgo – reikia džiaugtis, kad daug šviesuomenės išsigelbėjo. Betgi dabar valdžios sudaryme pirmą žodį turi tie, kurie metus kentėjo ir vargo, ir pirmieji griebė ginklą ar kirvį ne keršto jausmo vedami, bet rizikuodami galvas už laisvą, nepriklausomą Lietuvą!
Kaip Lietuvos žmones nusistatys prieš dabartinius atėjūnus, priklausys nuo tų atėjūnų elgesio. Mes suprantame, kad jie negalėjo tik pavergtus kraštus vaduoti, bet ir laukiame, kad jie respektuos žmonių norą laisvai gyventi, patiems valdytis.
LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Šiemet birželio 23-ąją sukaks aštuoniasdešimt metų nuo Lietuvių Tautos sukilimo, kuris paskelbė atkuriamą Lietuvos valstybę ir Laikinąją Vyriausybę, vijo okupantą ir perėmė krašto administravimą anksčiau negu pasirodė vokiečių armijos daliniai.
Sukilimas buvo Lietuvių Tautos ginkluotos rezistencijos pradžia ir penkis dešimtmečius trukusios kovos už Lietuvos laisvę bei valstybinę nepriklausomybę istorinės reikšmės gairė. Nuo tada Lietuvių Tauta nesiliovė priešinusis okupantams. Keitėsi rezistencijos veikėjai ir organizacijos. Keitėsi rezistencijos formos ir metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas atkakliausiai reiškėsi. Tačiau nepakitusi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai. Dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gyventi ir kurti laisvėje, pasiryžimą priešintis smurtu primetamam svetimam gyvenimo būdui. Dvasia, kuri atvedė Lietuvą ir į Kovo 11-ąją.
1941 sukilimas įsirikiavo Tautos istorijoje į kitų sukilimų eilę – šalia 1794 metų, šalia 1831 ir 1863 sukilimų. Taip pat šalia 1905-ųjų metų. Pagaliau šalia 1919-21 ir 1944-1954 metų kovų dėl laisvės. Tai vis Tautos ginkluotos kovos pastangos nusikratyti baltosios, carinės ir dar žiauresnės raudonosios, diktatūrinės Rusijos okupacija.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Prancūzų filosofas Ogiustas Komtas (Auguste Comte) yra sakęs, kad Tautą sudaro gyvieji ir mirusieji. Mūsų istorikas Vykintas Vaitkevičius rašo apie „piliakalniuose ir pilių požemiuose miegančią ir tuoj prabusiančią lietuvių kariuomenę“, kuri XIX a. pabaigoje „žadino viltį, kad Tėvynė netrukus bus išvaduota iš svetimųjų priespaudos“.
Su šia viltimi akis užmerkė tūkstančiai laisvės kovotųjų ir jų simboliais tapusieji Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurių atminimą vertai pagerbėme laisvę atgavusioje Tėvynėje. Taip pat ir Juozas Lukša-Daumantas bei Julijonas Būtėnas, kurių žūties 70-ąsias metines minėsime šiemet. Juo sąmoningesnė Tautos dalis yra gyvieji, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Mums natūralu saugoti savo piliakalnius, žyminčius praeities buvimo aukštumas, kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes.
Juozas Brazaitis, dar viena šviesios atminties rezistencinio sąjūdžio asmenybė, apie tai sako: „Sukilimai susiklosto vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni ir antri byloja apie žmones, kurie buvo tokie pat kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo – tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui tai aukštesnio prado laimėjimas žmoguje.“
Filosofas Antanas Maceina, demaskuodamas melą kaip esminę Blogio karalystės žymę, skatina rezistenciją prieš melą. Artėjanti sukaktis suteikia progą pasipriešinti sovietinės istoriografijos orkestruotam melui, kuriuo bandoma sumenkinti Birželio sukilimą. Sukilimo 80-metis – dėkinga proga pabrėžti, kad:
1.Lietuvių Tautos sukilimo faktas paneigė sovietinį melą, jog Tauta savanoriškai prašėsi būti priimama į kruvinojo Stalino režimo engtą dirbtinę Sovietų Sąjungą.
2. Sukilimo veiksmas prieš įsakmiai pareikštas vokiečių direktyvas neskelbti Lietuvos nepriklausomybės ir nesudarinėti Vyriausybės paneigė sovietinį melą, kad sukilimo iniciatoriai buvo Vokietijos naciai.
3. Sukilimui vadovavusios organizacijos vadovų suėmimai ir tremtys į sovietų bei nacių koncentracijos stovyklas, kovotojų paskelbimas okupanto „išdavikais“ patvirtino faktą, kad naciai ėjo tuo pačiu keliu kaip ir jų sąjungininkai Kremliuje – kalėjimais, deportacijomis ir žmonių žudynėmis gniaužė laisvės siekimą. Tauta turėjo sukilti.
SUKILIMĄ PAMINĖTI kviečiame plačiąją visuomenę renginiais ir paskaitomis, sukilėlių kapų sutvarkymu bei sukilimo kovas įamžinančių vietų lankymu, jų paženklinimu ir pagerbimu, pasisakymais žiniasklaidoje, knygų ir dokumentų rinkinių leidyba. Tegul visa tai gaivina ir stiprina pasipriešinimo neteisybei dvasią ir tegul reiškia pagarbą rezistencijos aukoms – tiek pat visuotinę, kiek visuotinis buvo lietuvių džiaugsmas ir entuziazmas, 1941 m. birelio 23-osios rytą Kauno radijui prabilus Nepriklausomos Lietuvos vardu.
Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šia proga pranešame, kad visuomeninės iniciatyvos pagrindu sudarėme redakcinę komisiją, kuri rengia straipsnių ir dokumentų rinkinį, skirtą Sukilimo 80-mečiui. Tarp jos autorių – Arvydas Anušauskas, Kęstutis Girnius, Kestutis Skrupskelis, Bronius Makauskas, istorinės asmenybės Juozas Brazaitis, Adolfas Damušis, Vincas Trumpa, Jonas Algirdas Antanaitis ir kiti.
Leidinio Sukilimo 80-mečiui redakcinės kolegijos sudėtis: Audronius Ažubalis, Kostas Ivanauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Rakutis, Arvydas Sekmokas, Vidmantas Valiušaitis
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Pietų Karolinos universiteto profesoriaus, VDU garbės daktaro Kęstučio Skrupskelio paskaita, skaityta „Į Laisvę” fondo studijų savaitėje Anykščiuose, 1999 m. birželio 24 d. Ji pavadinta – „KRITINĖ ISTORIJA IR 1941 METŲ SUKILIMAS”. Istorikas, istorijos tyrinėtojas, publicistas Vidmantas Valiušaitis tvirtina, jog šį tekstą verta atidžiai perskaityti.
Kęstutis Skrupskelis
Kritinė istorija ir 1941 metų sukilimas
Truputį paaiškinsiu, apie ką kalbėsiu. Temą išprovokavo konfliktas, pristatomas kaip konfliktas tarp istorikų profesionalų ir istorikų mėgėjų. Šitas aspektas kai kuriuose veikaluose yra labai aiškiai išreikštas, nes sukilimo kritikai dažnai kalba mokslo vardu.
Filosofas Stasys Šalkauskis
Aš norėčiau į šitą kontroversiją pasižiūrėti tam tikros mokslo sampratos šviesoje. Ši mokslo samprata, kurią bandysiu pritaikyti šiai kontroversijai išryškinti, būtų labai svetima Šalkauskiui. Todėl tuos, kurie esate Šalkauskio mokiniai, mano žodžiai gali piktinti. Tačiau tai nebūtų labai svetima Maceinai.
Šita mokslo samprata teigia, kad mokslą vykdo tyrinėtojų bendruomenė, kuri tam tikro proceso eigoje gali kažką patvirtinti. Pagal šią mokslo sampratą nesutarimai nėra neigiamas dalykas, bet yra tai, kas tokius tyrinėjimus varo į priekį. Gana standartinė, gana plačiai priimta mokslo samprata. Čia nieko naujo nėra. Aš tik bandysiu ją pritaikyti minėtiems kontroversiniams klausimams.
Pastaraisiais metais turėjau progų Lietuvoje vartyti ir skaityti prieškarinių jaunųjų katalikų intelektualų spaudą. Būtent, XX amžių, Židinį, Naująją romuvą. Jaunaisiais katalikais intelektualais vadinu tuos, kurie pasirašė deklaraciją Į organiškosios valstybės kūrimą – Brazaitį, Ivinskį, Maceiną, Dielininkaitį, Pankauską ir kitus.
Filosofas Antanas Maceina
Kol kas (toli gražu ne viską esu perskaitęs) nesu radęs jokių duomenų, rodančių, jog ši karta žavėjosi fašizmu. Maceina dažnai pristatomas kaip lietuviško fašizmo ideologas. Pabrėžiu: jokių duomenų, kad ši karta žavėjosi fašizmu, nacionalsocializmu ar Hitlerio asmenybe, neradau. Priešingai. Jie manė Hitlerį esant labai pavojingu Europos civilizacijai. Frazė „Europos civilizacija“ – iš ikikarinių laikų.
Hitlerio politinė programa, išdėstyta nuo pat jo valdymo pradžios ir Lietuvoje plačiai komentuota, reiškė įsitvirtinusios Europos tvarkos sunaikinimą. Tvarkos, kurios sąrangoje gyvavo ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Esama daug duomenų – tereikia pavartyti to meto spaudą, – rodančių, kad visa jaunųjų katalikų grupė tai suprato ir, grėsmės akivaizdoje, ieškojo priemonių Lietuvai gelbėti. Šitos nuotaikos itin ryškios 1938–1939 metais.
Lietuvos valstybei Hitleris, jų nuomone, pirmiausiai kenkė Klaipėdos krašto vokiečių rankomis. Pavojingiausia tautinė mažuma Lietuvoje, jų nuomone, buvo ne lenkai ar žydai, kaip dabar kartais galvojama, bet vokiečiai. Laikai pasikeitė ir ano laikmečio temas šiandien daug kas yra primiršę.
Nors jaunieji katalikai vis dar irgi skelbė „mes be Vilniaus nenurimsim“ nuotaikas, spėčiau, kad dauguma jų buvo susitaikę su tos dienos politine tikrove ir manė Vilnių esant prarastą Lietuvai visiems laikams. Nesant tikrų galimybių Vilnių atgauti, konflikto su lenkais tęsimas kenkė Lietuvos interesams tuo metu, kai jau reikėjo sukaupti visas jėgas, artėjant visuotiniam ir Europos civilizacijai pražūtingam karui.
Ši išvada yra mano spėjimas, ir galbūt klaidingas.
Žydų klausimas nacionalsocialistine prasme jiems nekilo. Jeigu vartai ano jaunųjų katalikų spaudą – žydų problemos Lietuvoje nėra. Neradau jokių užuominų, jog žydų buvimas Lietuvoje kaip nors trukdytų lietuvių tautai, slopintų lietuvių kūrybinius pasireiškimus. Tai jau būtų nacių retorika, jeigu šitokios retorikos būtų buvę. Tačiau neradau jokių reikalavimų „Lietuvą išvalyti“.
Ne vien Vokietija tuo metu priiminėjo žydų veiklą varžančius įstatymus. Ir apie tai minėtų laikraščių skaitytojai buvo informuojami. Tačiau niekur nebuvo siūloma lietuviams daryti tą patį. Lietuviai nebuvo raginami „pasivyti“ kaimynines valstybes ir Lietuvoje priimti prieš žydus nukreiptus rasinius įstatymus.
Nerinkau duomenų apie kitas sroves – tiek katalikiškas, tiek nekatalikiškas. Esu toje spaudoje užtikęs vieną kitą užuominą apie tautininkų spaudoje pasirodžiusius teigiamus Hitlerio vertinimus. Nežinau, ar tai buvo išimtys, ar tarp tautininkų plačiau paplitusių nuotaikų išraiška.
Katalikiškoji spauda, kaip žinome, buvo nutraukta 1940 m. birželio mėnesį ir mano skaitinėjimai šia data ir baigiasi. Todėl apie jaunųjų katalikų nusiteikimą tiek Hitlerio, tiek žydų atžvilgiu sovietinės okupacijos metu – jokių duomenų neturiu. Nežinau, ką jie galvojo sukilimą rengdami. Ir negalime atmesti nuotaikų pasikeitimo galimybės, patyrus okupacijos smūgius. Tačiau manau esant tikra, jog ligi 1940 m. birželio jie nesimpatizavo nei fašizmui, nei nacionalsocializmui, nei antisemitizmui.
Esu bandęs kartais tikrinti, kaip šitie kontroversiniai argumentai yra pristatomi. Ir dažniausiai yra naudojama argumentacijos forma, kuri nuo Aristotelio laikų yra žinoma, kaip klaidinga argumentacijos forma. Argumentuojama analogiškai maždaug pagal tokią schemą: žmonės turi kojas; stalas turi kojas; dėl to žmonės yra stalai.
Labai aiškiai klaidinga, ydinga argumentacijos forma. Ir labai dažnai, kai juos kaltina simpatijomis fašizmui, naudojama lygiai toks pat argumentacijos dėsnis: fašistai buvo už korporacijas; jaunieji katalikai buvo už korporacijas; dėl to jaunieji katalikai yra fašistai. Ligi sovietinės okupacijos pradžios Hitleris jiems buvo pavojingas vokietis imperialistas, bet jokiu būdu ne vadas, visas tautas vienijąs kovoje prieš bolševizmą.
Nepalankumo Hitleriui faktas yra svarbus bandant įvertinti 1941 m. sukilimo duomenis. Apie šį sukilimą pamažu kuriasi nuomonė, jog sukilimą rengė ir valdė jaunieji katalikai, kurie dar prieš karą buvo fašistuojantys ir ieškojo progos Lietuvą išvalyti rasine prasme. Šitokios nuotaikos ženklina visus sukilimo dokumentus, apie kuriuos sakoma „apstu nacizmo bei antisemitizmo“, nors pripažįstant (dažniausiai tai pripažįstama), jog patys jaunieji katalikai žydų naikinime nedalyvavo.
Teigiama, jog, „jie kurstė keršto ir netolerancijos nuotaikas krašte, o tai skatino lietuvius gausiai dalyvauti žydų naikinimo darbe“. „Sukilimui vadovaujantys jaunieji katalikai, – sakoma, – savo valdomų sukilėlių netramdė“ ir tai darė todėl, kad „savo širdyse šiai akcijai pritarė“. Ir šitas pritarimas argumentuojamas tuo, kad jau prieš karą tokias nuotaikas reiškė.
Ši pažiūra, manau, tampa ortodoksine, pabrėžiant moralinę kaltę bei atsakomybę, neradus duomenų, kuriais remiantis būtų galima formaliai teisiškai kaltinti. Ir ji dažnai skelbiama kritinės istorijos vardu. Įvairiuose kontekstuose šie du dalykai yra jungiami. Tai labai dviprasmė sąvoka, ir ta dviprasmybė liečia visą šią temą.
Žodis kritika mūsų laikais ženklina (bent tai labai ryšku tekstuose anglų kalba) iš Markso įvairiais kanalais ateinantį buržuazinių vertybių atmetimą. Kreipiu dėmesį į Marksą ne dėl to, kad noriu išgąsdinti. Marksas buvo ne vien bolševizmo ideologas, bet taip pat ir filosofas, kuris pasakė daug įdomių dalykų. Ir jis yra paveikęs ne vien komunistus, bet ir daug kitų žmonių. Iš šitos tradicijos kyla pažiūra, tam tikra vertybinė kritika, vertybių atmetimas. Tai viena kritinės istorijos samprata.
Antroji – pažiūra į istoriją kaip mokslą. Kritinę istoriją pirmąja prasme galėtume vadinti ideologizuota istorija, nes tokios istorijos pagrindinė interpretacinė taisyklė yra ideologinė. Pagal ją visi, kurie tvirtina kovojantys už tam tikras vertybes, tarp jų – ir už tautinę valstybę, tik gražiais žodžiais dangsto savo aistrą valdyti.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Labai stiprūs kaltinimai sukilimo rengėjams būtent tokie ir yra: iš tikro jie ne sukilo, o tik norėjo paimti valdžią į savo rankas. Ideologizuotam istorikui būdinga ieškoti inkriminuojančių duomenų. Duomenų, kurie rodytų arba veidmainiavimą, arba mažų mažiausiai savo tikslų nesupratimą ir slėpimą. Ideologizuoti istorikai nekreipia dėmesio į kontekstą ir į kitas su jų teorija nesuderinamas aiškinimo galimybes. Sukilimo istorija kuriama ideologizuotos istorijos metodais, atsisakant pilnos padėties analizės ir atrenkant tik tuos duomenis, kuriuos galima pavartoti, diskredituojant jaunuosius katalikus.
Lietuviškame kontekste tai nebūtinai liudija marksistinės buržuazijos kritikos įtaką. Nepaisant to, kad tos įtakos esama ir ji atsispindi tada, kai vartojamas dekonstrukcijos žodis. Tai palyginti neseniai atsiradusi madinga sąvoka, kuria šita kritinė tendencija pasireiškia.
Tačiau panašūs metodai vartojami visose ideologinės kovose. Iš tiesų mes patys juos naudojam ir tai gana normalu. Šių metodų paplitimas galbūt liudija, kad kova tarp vienos katalikiškos srovės ir jų priešų, dažnai save vadinančių liberalais, tebesitęsia.
Verta pažymėti, kad Kęstutis Girnius, Naujajame židinyje recenzuodamas Liūto Mockūno knygą apie Deksnį, labai pagrįstai kai kuriuos tokio pobūdžio teigimus paneigia. Išanalizavęs žodžio liberalas turinį, jis parodo, kad Deksnys ir kai kurie jo draugai nebuvo liberalai. Antra, parodo, kad daug įvairių nesutarimų buvo ir tarp katalikų. Ir tai nebuvo kova tarp katalikų ir liberalų, bet buvo dažnai vidiniai katalikų nesutarimai. Šia recenzija, mano nuomone, buvo įvykdyta, sakyčiau, labai rafinuota knygos autoriaus „intelektualinė žmogžudystė“.
Girnius tiksliai išdėstė antikatalikiškojo sparno visai rezistencijos istorijai taikomas prielaidas. Gana įtikinamai parodo, kaip šališkai nuo pradžių tam tikra istorijos interpretavimo linija yra stumiama ir šitai atsispindi taip pat ir vėliausiuose tyrinėjimuose.
1999 metais pasirodė Antano Smetonos laiškų, rašytų jau pasitraukus jam iš Lietuvos, rinkinys. Akademiškai parengta, gražiai išleista. Vienas malonesnių leidinių, kuriuos teko Lietuvoje užtikti. Ten esama labai įdomių detalių, kurios padeda suprasti, kodėl dėl šitų dalykų ginčijamasi.
Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.
Smetona nuolat kalba apie jo priešų trejybę. Ta priešų trejybė buvo katalikai, socialistai (socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai) ir bolševikai. Katalikai ir bolševikai jam buvo tos pačios plotmės blogis.
Kitas dalykas, kuris krito į akis, buvo tas, kad Smetona, sprendžiant iš jo laiškų, sukilimu nesidomėjo. Laiškai, žinoma, nėra išsamūs dokumentai, laiškuose ne viską žmogus užregistruoja. Tačiau natūralu būtų manyti, kad pabėgęs valstybės prezidentas, skaitydamas laikraščiuose apie jo krašte vykstantį sukilimą, kažkaip į tai reaguotų. Laiškuose to visiškai nėra. Jis rūpinasi, ar bus jam nutraukta alga, kaip dalį algos perduoti giminaitei ir pan.
Kęstutis Girnius savo recenzijoje gana ryškiai jungia sukilimo puolimą su žmonių grupe, kilusia iš tautininkų aplinkos. Galima įsivaizduoti žodinį tam tikros tradicijos tęstinumą.
Taigi, pirmoji kritinės istorijos samprata, kaip jau minėta, yra ideologinė. Markso įkvėpta, bet dabartiniu metu jokiu būdu ne komunistinė. Antroji samprata – metodinė. Pagal ją, mokslinę istoriją, t. y. istoriją kaip mokslą, tegali sukurti tam darbui pasirengę istorikai. Jie ieško dokumentų, juos vertina ir bando nustatyti, kaip buvo iš tikrųjų, kai turimi duomenys tarpusavyje prieštarauja. Mokslinės istorijos prasme, istorijos negali sukurti to įvykio dalyviai, nes jie negali turėti istorikams būtino nesuinteresuotumo.
Tokiu būdu 1941 m. sukilimo interpretacijos negali sukurti ir Brazaitis. Jis pats „Vienų vieni“ apibūdina kaip metmenis, kaip medžiagą istorijos studijoms. Vadinasi, jis tą dalyką supranta. Sukilimo istorijos negali sukurti nei Škirpa, nei Ivinskis. Nors pastarasis ir buvo istorikas akademinio pasirengimo prasme. Sukilimo istorikais negali būti ir kiti sukilimo dalyviai. Šis teiginys nėra kokia nors asmeninė tų žmonių kritika, bet grynai metodologinė prielaida, kuri išplauktų priėmus tam tikrą mokslinės metodikos sampratą.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau visi sukilimo dalyviai ne tik gali, bet ir turi liudyti apie tai, ką jie tuo metu galvojo ir matė. Jų pasisakymai turi būti istorikų vertinami ir jungiami į bendrą objektyvumo siekiantį įvykių vaizdą.
Metodine prasme, kritinės istorijos reikalavimams, mano nuomone, turėtų pritarti įvairių pakraipų istorikai – tam tikro proceso dalyviai, – pabrėždami tačiau, kad šitas pritarimas nėra reikalavimas kokios nors specifinės išvados. Tarkim, išvados, kad didžioji blogio versmė mūsų laikais yra nesantaika tarp tautų. Tokiu būdu, kritinė istorija, artėjanti prie savo tyrinėjimų pabaigos, gali patvirtinti ir brazaitišką sukilimo versiją, kad sukilime dalyvavusieji jaunieji katalikai nuoširdžiai siekė nepriklausomos valstybės atstatymo, nenorėdami nei neteisėtai pasiglemžti valdžią, nei išnaikinti žydų, nei pataikauti Hitleriui.
Brazaitis, pagal šitą metodologiją, turi tai sakyti, jeigu taip galvoja. Jo teiginiai gali būti teisingi. Kritinės istorijos uždavinys būtų šituos teiginius patikrinti ir išvadoje galbūt pasakyti: Brazaitis sako teisybę. Tai būtų irgi kritinės istorijos galimybė. Brazaitis Hitleriui palankumą reiškiančius Laikinosios Lietuvos vyriausybės pareiškimus traktuoja kaip politinio mandagumo gestus, vadina paprasčiausiais taktiniais ėjimais, kurie nereiškia tikrosios jaunųjų katalikų pažiūros į Hitlerį. Ir galbūt ilgainiui istorija tai patvirtins.
Tie, kurie iš anksto tokią galimybę atmeta, jau mąsto ideologizuotos istorijos erdvėje. Brazaičio versiją iš anksto atmesti tegalima ideologiniais, partiniais tarpusavio kovų motyvais. Istorikai negali remtis istoriniais tyrinėjimais, nes tokių tyrinėjimų vis dar yra labai mažai. O sintetinių veikalų, kurie apibendrintų įvairių tyrinėtojų ir liudytojų duomenis, pateiktų sąlygiškai patikimą sukilimo vaizdą, kol kas dar apskritai neturime. Jiems dar neatėjo metas. Tokie darbai tegali pasirodyti tik po to, kai jau yra gerai ištirta faktografinė medžiaga.
Pirminė tyrinėjimo medžiaga – sukilimo dokumentai, to meto laiškai, atsišaukimai, nutarimai, posėdžių protokolai, sukilėlių spauda – tai tiesioginiai sukilimo liudininkai. Kadangi nėra apspręsti vėlesnių įvykių, vėliau atsiradusių interesų. Žmonės tuos dokumentus kūrė, nežinodami kuo ta istorija pasibaigs.
Dalyvių atsiminimai, šia prasme, yra jau kitos kategorijos šaltinis. Kiekvienas atsimename tai, kas vėliau atsiradusių interesų šviesoje yra svarbu. Įvykių atsiminimas yra praeities kūryba. Kadangi iš chaotiškų įvykių visumos paprastai atrenkame tai, kas vėliau pasirodo reikšminga.
Tačiau be atsiminimų išsiversti negalima, nepaisant kiek jie būtų subjektyvūs. Be jų – negalima dokumentų interpretuoti. Kadangi dokumentai yra palyginti tylūs, mažai apie save kalbantys laiko ženklai. Patys dokumentai dažniausiai buvo gaminami ne tam, kad įvykiai būtų visapusiškai aprašyti. Dokumentai tarnavo tik kaip priemonės, kuriomis buvo bandoma įgyvendinti tam tikrą politiką.
Politikos tikslai bei pobūdis dokumentuose paprastai nėra, o dažnai ir negali būti išreikšti. Tai gali būti nustatoma tik renkant žinias apie dokumentų kūrėjus, apie jų vidines nuotaikas. Čia svarbūs ir atsiminimai, ir ankstesni ar vėlesni tų žmonių pasisakymai.
Būtų naivu dabar skaityti, pavyzdžiui, Molotovo-Ribentropo paktą ir jį interpretuoti kaip nuoširdžios nacių ir bolševikų draugystės liudijimą. Skaitant jį pažodžiui, nieko nežinant apie visus tuos įvykius, tokiu draugystės liudijimu jis galėtų atrodyti. Tačiau mes žinome, kokie buvo tų dviejų ideologijų santykiai. Tai žinodami, kai kurių pakto straipsnių neskaitom pažodžiui. Žiūrim į juos kaip į priemones, kuriomis abi pusės siekė tam tikrų savo slaptų tikslų.
Molotovo – Ribentropo paktas
Sutartyje atpažįstame diplomatijai būdingą ritualinę kalbą, mažai pasakančią apie tikruosius pakto signatarų tikslus. Būtų buvę labai naudinga, jeigu Molotovas būtų parašęs atsiminimus. Arba koks sekretorius išpasakojęs Kremliuje vykusių pokalbių turinį. Be tokių dokumentų, tikrieji bolševikų tikslai visiems laikams pasiliks neišsprendžiama mįslė.
Stalinas apie save mums beveik nieko nepasakė. Jo draugai apie jį labai mažai tepasakė. Skaitant akademines Stalino biografijas, matyti, kad žmonės apie Stalino motyvus, tikslus nieko nežino. Šiek tiek spėlioja, bet visa ta dalis yra paslėpta.
Kitas pavyzdys. Nustatę visą Žalgirio mūšio įvykių chronologiją, išanalizavę visus to meto dokumentus, vis tiek neturėtume atsakymo į patį įdomiausią tų įvykių klausimą: kodėl Vytautas ir Jogaila kryžiuočių nesunaikino galutinai? Dokumentai mums šito nepasako. Gal Vytautui, gal Jogailai kryžiuočiai buvo reikalingi tolimesnėse varžybose vienam prieš kitą? Deja, tegalime spėlioti. Kadangi nežinome, ką Vytautas iš tikrųjų galvojo. Vytauto atsiminimai, nors ir kokie šališki bebūtų (o būtų šališki neišvengiamai), istorijai turėtų neįkainojamą vertę. Tačiau jis jų neparašė.
Kritinė istorija metodine prasme dokumentus interpretuoja dalyvių vidinio gyvenimo šviesoje, o dalyvių bandymus vėliau paaiškinti, ką jie galvojo ir planavo, – tikrina dokumentų šviesoje. Tad ir tie pirminiai šaltiniai, ir tie vėliau atsiradę šališki šaltiniai lygiai taip pat svarbūs, bandant galų gale nustatyti kas gi atsitiko iš tikrųjų.
Sukilimą liečiantys pagrindiniai nesutarimai kryžiuojasi apie rengėjų vidines nuostatas. Brazaitis ir kiti jo interpretacijai artimi autoriai tvirtina, jog sukilimo vadovai, labai sunkiomis sąlygomis veikdami, manevravo, turėdami tikslą Lietuvai laimėti nors ir ribotą, bet tikrą nepriklausomybę. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad jie bandė sukurti bazę, kuri padėtų kraštui atsilaikyti naujos okupacijos metu ir, politinėms aplinkybėms pasikeitus, taptų naujos atkuriamos valstybės pagrindu. Taip sako Brazaitis.
Tuo metu jo kritikai (ir aktyvistų kritikai apskritai) – visur temato pataikavimą, kolaboravimą su naciais. Tačiau skirtumą tarp manevravimo ir pataikavimo tegalime atskleisti įsigilinę į įvairių veikėjų vidines nuotaikas.
Jeigu įsivaizduojame žmogų, kuris eina nužudyti karaliaus, suprantame ką jis daro: jis atrodys nuostabus pataikūnas. Norėdamas prieiti prie karaliaus, jis turi karalių garbinti. Bet būtų labai neteisinga tvirtinti, kad jis yra pataikūnas. Jis siekia visai ko kito, nors iš šalies žiūrint ir nesuprantant kas vyksta karaliaus dvare, jo elgesys atrodys kaip pataikavimas.
Dėl to dėmesys ir turi būti kreipiamas į tai, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Kadangi žvelgdamas iš šalies, nematysi skirtumo tarp pataikavimo ir bandymo savo priešą apgauti.
Esu skaitęs tris skirtingas Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų versijas. Vieni teigia, kad Laikinąją vyriausybę vokiečiai atleido. Tokia frazė panaudota vieno istoriko straipsnyje. Kiti – kad Laikinoji vyriausybė atsistatydino pati. O Brazaitis sako, kad vyriausybės nariai, po paskutinio posėdžio, visuomenės lydimi, nuėjo prie Nežinomo kareivio kapo, padėjo vainiką ir paskelbė, jog vyriausybė pati savo veiklą suspenduoja.
Juozas Brazaitis
Brazaitis sako: „Nebuvo kam atsistatydinti. Norėdamas atsistatydinti, turi kam nors atsistatydinti, vokiečiams mes negalim atsistatydinti“. Dėl to jie kalbėjo apie veiklos suspendavimą, nutraukimą.
Brazaitis taip pat sako, kad buvo parašyti įvairūs protokolai bei memorandumai, kuriuose vokiečiai buvo kritikuojami dėl jų akcijos prieš žydus. Brazaitis gana aiškiai tai tvirtina, ir kad visa ši medžiaga buvusi pasiųsta Škirpai į Berlyną. Škirpa ją perdavęs įvairių valstybių diplomatinėms misijoms.
Šių dokumentų turėtų būti išlikę bent pėdsakai. Dokumentus patikrinę ir ištyrę pogrindžio spaudą, perskaitę atsiminimus ir apklausinėję liudininkus, galėtume sukurti sąlygiškai patikimą Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų vaizdą.
Į šitą epizodą aš kreipiu dėmesį, nes metodologiniu žvilgsniu jis atrodo ypač daug žadantis, turi daug patikrinimo galimybių. Kalbama apie viešą veiklą, apie vainiko padėjimą prie paminklo, kalbama apie dokumentų siuntimą, kalbama apie diplomatinę veiklą. Tokie dalykai nedingsta be pėdsakų. Epizodas turtingas galimybėmis patikrinti, kaip buvo iš tikrųjų.
Jis taip pat yra ir iškalbingas, daug pasako apie Laikinosios vyriausybės nuotaikas. Jeigu iš tikrųjų buvo taip, kaip rašo Brazaitis, negalima sakyti, kad Vyriausybė bandė vokiečiams pataikauti. Nors taip sakoma.
Tarkim, tyrinėjimo eigoje Brazaičio versijos esminiai bruožai pasitvirtina. Nuvykstam, pavyzdžiui, į Švedijos užsienio reikalų ministerijos archyvą, ten randame iš Škirpos gautą memorandumą, paliudijantį minėtą procesą. Ką tai reikštų?
Tuomet turėtume tvirtą pagrindą manyti, kad Laikinoji vyriausybė iš tiesų manevravo, kad jos tariami pronaciški pasisakymai buvo priedanga, bandymas prieš vokiečius gudrauti. Tokios paskutinės vyriausybės valandos rodytų, kad buvo siekiama valstybinių tikslų. Vyriausybės nariai, nepaisant didelės asmeninės rizikos, vykdė (jeigu ta versija teisinga) tik valstybėms prideramą diplomatinę veiklą. Žmonės iš gatvės neina į svetimą ambasadą ir joms neteikia oficialių raštų, tai – valstybinė funkcija.
Taip pat negalėtume sakyti, kad vyriausybė buvo pavaldi vokiečiams. Jeigu būtų buvę taip, vyriausybės nariai, įsitikinę, kad gali išsilaikyti kaip vokiečių įsakymų vykdytojai, savo veiklą būtų tęsę. Tačiau ją nutraukė protesto demonstracija. Šiai versijai pasitvirtinus, tai turėtų labai svarbių pasekmių visai šių įvykių interpretacijai.
Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Tačiau metodine prasme, tos pasekmės nebūtinai pasitvirtins. Negalėtume visiškai atmesti galimybės, jog Brazaičio antivokiška veikla buvo tik tariama, su vokiečių okupacine vadovybe suderinta. Siekianti apgauti lietuvius. Galėjo būti apgaudinėjama daug kas, ne vien vokiečiai.
Jeigu tokia interpretacija kiltų, turėtume išsiaiškinti Brazaičio ir jam artimų žmonių nuotaikas. Nustatę, kad Brazaitis ir jo artimiausioji aplinka jau prieš karą reiškė simpatijas naciams, turėtume pripažinti lietuvių visuomenės mulkinimo tikimybę.
Todėl dar kartą pabrėžiu: ikikarinės jaunųjų katalikų nuotaikos yra labai reikšmingi faktai, bandant vertinti ir Sukilimo laikotarpio bei Laikinosios vyriausybės veiklos įvykių visumą. Kadangi tai, ką jie kalbėjo iki karo, tikėtina, išreiškia tikruosius jų įsitikinimus – jie neturėjo priežasčių meluoti. Tada jie galėjo atvirai įvykius vertinti, svarstyti, dažnai ir kartu. Galėjo viešai savo tikruosius įsitikinimus išreikšti.
Tačiau okupacijos bei pogrindžio sąlygos šias galimybes panaikino. Viena iš okupacijos savybių yra ta, kad žmonės negali vienas kitam atsiverti, negali savo tikrųjų įsitikinimų viešai skelbti. Okupacijos bei pogrindžio sąlygomis pasirodžiusi spauda negali būti interpretuojama kaip normaliomis sąlygomis leidžiama spauda. Lygiai tas pats galioja ir tokiomis sąlygomis atsiradusių dokumentų atžvilgiu. Jie turi būti labai atsargiai ir kritiškai interpretuojami.
Tuo metu inkriminuojančios medžiagos ieškojimo metodas yra nesuderinamas su kritine istorija metodine prasme, nes kaip tik atmeta kritinį vertinimą.
Ką kritinė istorija turėtų pasakyti apie pronaciškus gestus arba žodžius, pasirodžiusius sukilimo pradžioje? Žurnalistinio polinkio žmonės, mano nuomone, poleminės aistros pagauti, siūlo maždaug tokią interpretaciją: tai liudija jau prieš karą tarp jaunųjų katalikų pasireiškusias fašistines nuotaikas.
Seime surengta konferencija 1941 metų birželio sukilimo tema. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau kaip tuos gestus interpretuoti, jeigu prieš karą tokių nuotaikų nebuvo? Ir tai ne hipotetinis teigimas – tokių nuotaikų iš tiesų nebuvo. Tai bandžiau parodyti savo straipsnyje Naujajame židinyje.
Mažiausiai tikėtina hipotezė, kad per vienerius sovietinės okupacijos metus, nors ir intelektualinę lygsvarą išskirtinai griaunančius, visa ši grupė pakeitė savo nuomonę ir Hitlerio asmenį pradėjo vertinti kaip garbingos visų tautų bendros kovos vadą. Svarstau, žinoma, ir įvairiausias kitas hipotetines galimybes, kaip šituos epizodus galėtume aiškinti ir suprasti.
Nuomonę apie nacizmo pavojus jie buvo girdėję nuo pat jaunų dienų iš savo mokytojų ir kitų autoritetingų asmenų, dar prieš Hitlerio iškilimą. Šalkauskis skatino tautinį auklėjimą, kaip vaistą nuo agresyvaus nacionalizmo, kuris gimsta Lietuvos kaimynystėje. Jie buvo Šalkauskio mokiniai.
Maceina, kuris tuo laikotarpiu taip pat rašė apie tautinį auklėjimą, pasako maždaug tą patį. Tiek Maceinos, tiek Šalkauskio to meto raštuose, žodis nacionalizmas yra blogo turinio sąvoka, tam tikra patriotizmo parodija, jo iškreipimas, atsisakymas tautą pajungti bendražmogiškųjų vertybių orientyrui. Jie labai aiškiai tai dėsto, jokio dviprasmiškumo nėra.
Kitas jauniesiems katalikams autoritetingas asmuo, vyskupas Mečislovas Reinys, 1939 m. skaitė Kaune paskaitas, pasmerkė nacizmą tiek intelektualiniu, tiek moraliniu požiūriu. Reinys labai aiškiai sako: didysis pavojus yra visiems, bet žydams – labiausiai.
Vadinasi, abejonių dėl vokiško nacionalizmo neturi. Beveik per visą dešimtmetį jie rinko žinias apie katalikų persekiojimą naujojoje, Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoj. Naciai tai darė, be kita ko, ir tokia forma, sukūrus savotišką „Tėve mūsų“ parodiją, kai, vietoj Dievo įterpus Hitlerio vardą, vaikai buvo verčiami ją kartoti prieš valgį, nelyginant maldą. Viena vertus, tai labai menkas epizodas, bet kita vertus, kai tokius reiškinius matai katalikiškomis akimis, sunku tikėti, kad tokiam žmogui galėtum vėliau įgyti gilesnių simpatijų.
Kitas atvejis. 1999 metų pradžioje mirė paskutinysis šitos grupės dalyvis Jonas Pankauskas. Įdomu tai, kad Pankauskas studijavo Leipcige kaip tik tuo metu, kai Hitleris atėjo į valdžią. Jį buvau sutikęs prieš trejetą metų, dar gana gyvai atsiminė, kaip anuomet klausėsi ir sekė vokiečių profesorių ginčus tuo klausimu. Kiek žinau iš mamos pasakojimų, jie mėgdavo sėdėti kartu ir gerti kavą. Sunku tikėti, kad grįžęs iš Vokietijos Pankauskas visai šitai publikai nebūtų pasakojęs, ką girdėjęs iš gerbiamų Vokietijos profesorių apie Hitlerį. Tokia žodinė informacija, kuri turėjo juos pasiekti, neišvengiamai turėjo formuoti ir pažiūrą į Vokietijoje vykstančius procesus.
Todėl sakau: sunkiai tikėtina, žvelgiant į tą dešimtmetį, kad per vienerius metus šių žmonių pažiūros būtų radikaliai pasikeitusios. Žmonės buvo maždaug 40 metų. To amžiaus žmonės savo pažiūrų radikaliai jau nebekeičia. Tad versija, kad jie visi tapo Hitlerio gerbėjais per metus, yra sunkiai įtikima.
Daugiau tikėtina, kad vienas kitas šios grupės atstovas, sovietinės okupacijos paveiktas, galėjo prarasti tiek savo intelektualinę, tiek moralinę pusiausvyrą ir Hitleriu susižavėti. Gal, tarkim, Maceina, kuris šioje polemikoje yra išskiriamas ir kartais vadinamas lietuviškojo fašizmo ideologu, atsidūręs Berlyne ir negalėdamas su savo draugais Lietuvoje susisiekti, Hitleriu patikėjo? Gal. Negalime tokios galimybės atmesti.
Tačiau tokią galimybę galėtų patvirtinti išsamūs pirmojo sovietmečio dokumentų tyrinėjimai. Man nei tokie dokumentai, nei tokie tyrinėjimai nėra žinomi [tekstas rašytas 1999 m. – V.V.] Prieš porą metų Drauge pasirodė skelbimas, kad renkami Maceinos laiškai, ir kad jie bus išleisti. Gal tuose laiškuose kas nors bus? Kol kas duomenų apie tai neturime. Maceina savo jaunystės laikotarpiu buvo imlus, kartais nebūtinai kritiškai galvodavo. Tokios galimybės atmesti negalime. Bet kita vertus, nėra ir jokių duomenų, kurie tokią galimybę patvirtintų.
Dar daugiau tikėtina, kad nacizmu atsiduodantys dokumentai atspindi vidinius sukilimo rengėjų nesutarimus. Aktyvistų frontas ir Lietuvių fronto bičiuliai nėra tas pats. Išeivijoje susidarė toks tapatumo įspūdis. Kai pirmą kartą tuos du dalykus sutapatinau, mama mane išbarė. Gavau aiškią pamoką, kad tuos dalykus dera skirti.
Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.
Aktyvistų frontas nebuvo vienos ideologijos organizacija, jungė įvairių politinių pažiūrų bei įsitikinimų žmones. Jame galėjo dalyvauti ir pronaciškų pažiūrų žmonės. Brazaitis mini majorą Juozą Pyragių, kuris buvo vienas iš Aktyvistų fronto steigėjų. Pagal Brazaitį, audringą ir jam nesėkmingą pokalbį su Laikinosios vyriausybės nariais jis baigė atsisveikinimu „Heil Hitler“.
Jeigu žmogus privačiai šitaip atsisveikina, tai kažką pasako apie jo nuotaikas. Pyragius priklausė voldemarininkų grupei, kuri surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Iš tiesų būtų nuostabu, jeigu visi Aktyvistų fronto žmonės apie Hitlerį bei nacių ideologiją būtų galvoję lygiai taip pat. Todėl tikėtina, kad kai kurie dokumentai, kurie tuo laikotarpiu atsirado, buvo kompromisinio pobūdžio, fragmentiškai atspindintys įvairių grupių pažiūras. Tačiau stipri tendencija: skaitai dokumentą, randi frazę – tuojau kaltinamas Brazaitis, kaltinamas Maceina.
Tačiau nežinome, kas iš tikrųjų vyko Berlyne, kaip jie tarpusavyje ginčijosi. Ir gal niekada nesužinosime. Kadangi išsiaiškinti kas už kurį žodį yra atsakingas būtų labai sunku. Bibliografijos istorijoje yra daug įvykių, kai kažkokie žodžiai atsirasdavo tekste ir niekas nežino, kaip jie atsirado. Gal dėl to, kad spaustuvininkai paskutinę minutę kažką įkišo ar pan. Tikriausiai taip nebuvo, bet ir tokios galimybės atmesti negalima.
Kadangi nacizmo doktriną sociologiniu ir psichologiniu požiūriu jaunieji katalikai vertino neigiamai, galima būtų interpretuoti, kad iš jų negalėjo kilti daug pronaciškas tendencijas rodančių ženklų. Jie buvo pirmoji karta, subrendusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir ypač vertino nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijas. Pagal juos, tai labai ryšku Šalkauskio tautiškumo sampratoje: tik savo valstybę turėdami lietuviai gali tikėtis užimti deramą vietą Europos civilizacijoje.
1932 m. svarstymuose Šalkauskis skiria tautą nuo nacijos. Nacija yra kultūringa, save valdanti tauta. Tik nacijos gali dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime. Manau, kad tai svarbu pabrėžti. Europos civilizaciją, kuriai, jų nuomone, Hitleris buvo pavojingas, sudarė to meto Europai būdingos tautinių valstybių struktūros.
Vertindami tokią Europos civilizaciją, su kurios ateitimi jie siejo ir savo asmeninės gerovės siekimus, negalėjo nuoširdžiai pritarti Hitleriui. Sunku tikėti, kad taip susiformavę žmonės būtų rėmę dar vieną okupaciją. Šitokie sociologiniai-psichologiniai samprotavimai remtų brazaitišką versiją, kaip galbūt patikimiausią aiškinimą, kad tą kontroversinę retoriką jie naudojo norėdami savo tikruosius tikslus pridengti ir, to siekdami, į savo raštus įterpė įvairių vokiečiams politiškai palankių frazių.
Įdomiausia istorija yra aiškinamoji istorija, kuri, tarp kitų uždavinių, skverbiasi į patį istorijos veikėjų vidų ir stengiasi suvokti, kas iš tiesų juos skatino geriems ar blogiems darbams. Vadovaujantis tokios istorijos samprata, išryškinus sukilimo rengėjų motyvus, neišvengiamai susiduriame su klausimu: ar jie teisingai įvertino susidariusią padėtį ir surado geriausią išeitį? Nors ir geriausių norų vedami, gal jie pervertino manevravimo galimybes ir savo pareiškimais tarnavo tiktai nacių politikai?
Pirmasis jų veiklos motyvų klausimas liečia tik jaunųjų katalikų moralinę vertę. Jie yra smerkiami kaip nemoralūs žmonės, nes pritarė Hitleriui ir t.t. Ir tas tonas labai ryškus. Antruoju motyvu, kurį dabar keliu, gilinamės į jų sugebėjimą mąstyti ir veikti. Ir geros valios žmonės per žioplumą padaro daug žalos. Manau, jog jaunieji katalikai buvo geros valios žmonės. Ar jie buvo tomis sąlygomis pakankamai išmintingi?
Šio klausimo nesiimu svarstyti, tik noriu pabrėžti vieną aspektą. Jis paaiškina, kodėl seni laikraščiai pasidaro tokie svarbūs.
Tiek istorikai, tiek neistorikai žinome, kaip karas pasibaigė. Ypač tie, kurie gyvename Vakaruose, iš savo aplinkos esame gavę tam tikrus moralinius šio karo vertinimus. Žinome tuos baisius nusikaltimus, už kuriuos naciai yra pasmerkti. Sukilimą rengiant karo pabaiga buvo nenuspėjama, o holokaustas – vos prasidėjęs. Jeigu Hitleris būtų miręs 1941 m. birželio viduryje, jis būtų minimas kaip eilinis, galbūt šiek tiek gabus chuliganas. Tokių daug yra. Tie visi baisūs dalykai prasideda truputį vėliau, gal net su mūsų drama.
Dėl to ypač svarbu atstatyti to meto galvojimą, to meto faktus, nes mūsų perspektyva yra pasikeitusi. Štai pavyzdys. Vartant partizanų 1944 m. pogrindžio spaudą man buvo įdomu pastebėti žinią, kad kai kurie partizanai laukė Lenkijoje karo tarp pačių lenkų – tarp Varšuvos lenkų ir laisvųjų lenkų. Savo partizaninę veiklą ir strategiją kai kas formavo neatsižvelgdamas į tai, į ką mes atsižvelgiam, bet į tai, kad Lenkijoje gali kilti karas ir mes į jį įsivelsim. Šitą faktą mes dažniausiai jau esame pamiršę.
Sukilimą rengiant politinė padėtis Europoje buvo išskirtinai skurdi, kiek tai liečia galimybes veikti. Ir ji buvo ypatingai miglota. Prancūzai tuo metu jau buvo nugalėti ir priversti talkinti vokiečiams. Prancūzų daliniai, nenoromis, dar 1940 m. priešinosi sąjungininkų išsikėlimui Šiaurės Afrikoje. Anglai po didelių pralaimėjimų buvo užsidarę savo saloje ir tesirūpino tiktai savigyna. Kariauti kontinente jėgų jie jau nebeturėjo. O Jungtinės Amerikos Valstybės dar buvo neutralios ir jų prezidentas, ką tik pasibaigusių rinkimų metu, deklaravo karo išvengimo politiką. 1940-ųjų rinkimų kampanija vyko būtent šia dvasia ir Roosveltas tvirtino, kad Amerika karo išvengs: „Tik mane išrinkę išvengsite įsivėlimo į karą Europoje“.
Jungtinės Amerikos Valstybės į karą įstojo tiktai 1941 metų pabaigoje. Ir įstojo ne dėl Europos įvykių, bet dėl įvykių Azijoje. Europos įvykiai nepaveikė galutinio Amerikos apsisprendimo. Todėl 1941 m. birželio mėnesį Jungtinių Amerikos Valstijų įsivėlimas į karą Europoje buvo labai problemiškas dalykas. Tuo metu artimiausi mūsų kaimynai – naciai ir komunistai – tuo metu dar buvo sąjungininkai. Nors karo tarp jų ir buvo laukiama.
Padėties analizę sunkino ir tai, kad buvo prisimenamas Pirmasis pasaulinis karas, kuris mūsų regione baigėsi labai dviprasmiškai. Vokietija, nors Vakaruose karą ir pralaimėjusi, Rytuose laikėsi daug tvirčiau. Šita patirtis labai sunkino analizę, kaip iš tikro Antrasis pasaulinis karas gali pasibaigti. Pagaliau atskirų taikos sutarčių galimybė buvo visai reali. Apie tai buvo kalbama viso karo laikotarpiu.
Nedramatizuojant, Lietuvos specifines sąlygas, kuriomis sukilėliai turėjo veikti, galima būtų apibūdinti maždaug šitaip.
Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.
Nei vienos pusės pergalė mums nebuvo naudinga valstybės atstatymo požiūriu. Mūsų padėtis šiuo atžvilgiu labai skyrėsi nuo belgų, kurių interesai buvo labai aiškiai vienoje pusėje. Neaišku, kur mūsų interesai buvo tuo metu. Mums naudingiausias buvo visų jėgų pralaimėjimas. Bent mūsų regione. Kadangi visiškas tiek Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos, tiek Lenkijos išsisekimas užtikrintų Lietuvos atstatymą.
Štai iš tokios padėties teko ieškoti geros išeities, kurios nebuvo. Nors pareiga surasti geriausią išeitį visada lieka. Turint galvoje tai, kad neveikla taip pat yra savotiška veikla. Ir ji turi savų pasekmių, už kurias istorija pateikia savo sąskaitas.
Prieš 2020 m. Seimo rinkimus ne viena partija savo programoje didelį dėmesį žadėjo skirti švietimui. Po rinkimų susiformavusi valdančioji koalicija paskelbė bendrą pareiškimą, kuris lyg ir patvirtino, jog naujoji vyriausybė iš tikrųjų rimtai žiūri į švietimo problemas ir imsis jų sprendimo.
Deja, karantinas pakoregavo daugelį vyriausybės planų, ir pirmoje vietoje kol kas – rūpesčiai dėl paties švietimo bei ugdymo proceso reguliavimo karantino sąlygomis. Tačiau atskrido ir žvali kregždutė, ant sparnų atnešusi naujos istorijos programos pagrindinėms mokykloms projektą (toliau – Programa).
Sunku pasakyti, kuri programa iš pagrindinėje mokykloje dėstomų dalykų skubiausiai reikalinga peržiūros ir atnaujinimo, bet istorijos programa tikrai buvo aštriai kritikuojama ne vienus metus.
Kuo bloga buvo ligšiolinė istorijos programa?
Dar 2012 m. LR Seime vyko konferencija, skirta tautos istorijai ir jos sklaidai. Jame pranešimą skaitė mano bendravardė ir kraštietė, istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, pateikusi ir pastabų, ir konkrečių pasiūlymų.
Pedagogė pasigedo dėmesio baltų genčių istorijai. Jei Lietuvos istorijai teskiriama 40 proc. bendro valandų skaičiaus, tai baltų istorijai pagal programą – vos kelios pamokos: „Septintoje klasėje – 5 pamokos iš 64 numatytų programoje. 2 pamokos iš 64 – aštuntoje klasėje. Kitose klasėse apie tai nekalbama, baltų istorija visai nedėstoma 11-12 klasėje. Programa numato tokią galimybę, tačiau egzamino programose baltų istorijos nėra, tad tikėtis, kad mokytojai patys dėstys apie baltus – puiku, bet neatsakinga“,- sakė J. Litvinaitė.
Programa neteikė vilties, kad moksleiviai gerai išmoks ir mūsų kultūros istoriją. Mokytoja siūlė papildyti programas baltų ir lietuvių kultūros istorija, nes Lietuvos valstybės šaknys – baltai, jų unikali kultūra, ir jei išlikusios dvi baltų tautos, dvi valstybės „nesiims saugoti ir puoselėti savo šaknų, neužtikrins deramo paveldo, neužtikrins istorijos tęstinumo“, – tvirtino J. Litvinaitė.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kritikos susilaukė ir prasti vadovėliai. Juose, mokytojos-ekspertės nuomone, nėra formuojama nuostata apie tautos atsakomybę už savo valstybę, nėra atskleidžiami praeities ryšiai su dabartimi. Daugumoje mokyklinių vadovėlių Lietuvos istorija „pateikiama labai skurdžiai ir tendencingai“, „vertybinių nuostatų formavimasis iš viso yra šiurpinantis. Susidaro įspūdis, kad vadovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes“, – teigė J.Litvinaitė.
Padėčiai taisyti mokytoja – ekspertė siūlė:
*suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps jos vertybiniu pagrindu;
* organizuoti privalomą pagrindinės mokyklos baigimo Lietuvos istorijos ir pilietinių žinių patikrinimo egzaminą;
*kitaip vertinti vadovėlių kokybę: jei vadovėlis neugdo pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo, jį reikėtų drausti naudoti Lietuvos mokyklose.
Ar buvo atsižvelgta į jos pastabas ir siūlymus? Deja…
Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko nuotr.
Dar po poros metų kantrybė trūko kitam istorikui ekspertui, vienam geriausių savo srities specialistų Lietuvoje, Vilniaus licėjaus direktoriui Sauliui Jurkevičiui. 2014 m. jis „Delfi“ svetainėje paskelbė straipsnį „Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų“.
Jau vien pavadinimas rodo, jog S. Jurkevičius turi dar daugiau priekaištų tiek šiuolaikinės istorijos mokymo programoms, tiek ir vadovėliams (pvz.: „Galiausiai atėjome prie enciklopedinio, konspektą primenančio teksto, kurio esmine ašimi tapo blankūs, sausa faktologija paremti tekstai“).
Tačiau jo straipsnyje nestinga ir naudingų siūlymų.
Pavyzdžiui, dėmesio vertas siūlymas istorijos mokymą sieti su atitinkamos istorinės epochos literatūros kūriniais, kurie gali iliustruoti sausus istorijos faktus. S. Jurkevičiaus nuomone, reikėtų derinti ne tik šių disciplinų laikotarpius, bet ir privalomų skaityti kūrinių sąrašus: pavyzdžiui, būtų labai prasminga, kad mokiniai perskaitytų Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“, būtų susipažinę bent su Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkiu“ ar galiausiai su mokiniams tikrai prieinamu ir patraukliu Eriko Marijos Remarko romanu „Vakarų fronte nieko naujo“. Toks mokymo pobūdis, kai istorija yra atsiejama nuo literatūros ir abi disciplinos paverčiamos savitikslėmis, ne tik ne padeda, bet, S. Jurkevičiaus nuomone, dargi trukdo puoselėti mokyklose žmogaus moralę ir vertybes.
Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pedagogas greičiausiai teisus, tik pasigedau siūlymo per literatūros kūrinius pažvelgti ir Lietuvos istoriją. Manau, jog suminėtų garbingų autorių kūrinių kompaniją labai gražiai papuoštų Adomo Mickevičiaus poema „Konradas Valenrodas“.
S. Jurkevičius atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip ir daugelis dalykų Lietuvoje, mokymo programos buvo paremtos „nuolatiniu dairymusi į kitų šalių patirtį bei negebėjimu kompetentingai ir su tikru reikalo išmanymu įgyvendinti pakeitimus. Viso šio proceso galutinis rezultatas yra prastos mokinių žinios bei gebėjimai‘ – reziumuoja pedagogas. Jo nuomone, „istorijos programų turinys yra ypač paviršutiniškas ir nereikalaujantis nei vienos temos rimto ir brandaus suvokimo“, nes istorijos programų autorius kamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų. Tai mėginama padaryti tris kartus ir iš esmės nei vienas iš tų kartų nepasiekia savojo tikslo. Pirmą kartą mokiniai su visa istorija supažindami 5-6 klasėse, antrą kartą jau išsamiau tai bandoma padaryti 7-10 klasėse, trečią kartą mėginama tai daryti 11-12 klasėse. Akivaizdu, kad prideramai išmokti visą istoriją yra sudėtinga, tačiau plaukimas jos paviršiumi nereikalauja ypatingų pastangų nei iš mokinių, nei iš mokytojų“.
Plaukimo istorijos paviršiumi rezultatas toks, kad didelė dalis mokinių nesugeba ne tik įsiminti elementarių istorijos faktų, bet ir suprasti Lietuvos ir pasaulio istorijos esminių problemų. Kaip parodė tų metų istorijos brandos egzamino statistinė analizė, net 74 proc. abiturientų nesugebėjo atsakyti į klausimą, kokia institucija išrinko Lietuvos Tarybą! O į klausimą, kokia buvo santvarka iki nepriklausomybės atkūrimo, nesugebėjo atsakyti apie 92 proc. mokinių.
Aukštesnieji gebėjimai literatūros ir istorijos pamokose, S. Jurkevičiaus įsitikinimu, gali būti pasiekti tik pradėjus skaityti literatūros kritikos tekstus ir istorikų analitinius darbus. Tokių tekstų skaitymas padėtų ugdyti kritinį mąstymą bei brandesnį tekstų suvokimą. O šiandieniniai mokiniai nežino nei žymesnių istorikų, nei supranta, kaip turi atrodyti rimtas istorinis tekstas. S. Jurkevičius ne be pagrindo teigia, jog tik gebėjimas analizuoti ir vertinti ugdo brandų ir pilietišką žmogų, kuris geba savo mintis reikšti ne emocijų pliūpsniais, nukreiptais į asmenį, bet argumentais paremta nuomone ir gerai apgalvotomis išvadomis. Tai, jo nuomone, „yra sudėtingiausia mokymo sistemos dalis, kuri Lietuvos mokyklose iš esmės yra paliekama nuošalyje“.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Vidmanto valiušaičio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Pedagogas atkreipė dėmesį į tai, kad mokyklose „šiandien vis dar sudėtinga ir nedrąsu kalbėti apie 1926 m. valstybės perversmą, 1941 m. birželio 23 d. sukilimą, kažkodėl partizaninis pasipriešinimas kelia irgi tam tikrų problemų, jau nekalbant apie sovietmetį“.
Ir, galiausiai, nuskamba nerimą ir susirūpinimą kelianti išvada, tolygi nuosprendžiui visam istorijos (ir ne tik istorijos) mokymui mokyklose: „Šiandien kaip niekada matome, jog realios padėties iškreiptas suvokimas ir noras diegti abejotinos vertės naujoves duoda tam tikrus rezultatus. Vis labiau klampinam mokinius į neraštingumo ir analfabetizmo liūną, negebėjimą mokytis ir suprasti, kad tik atkaliu darbu galima pasiekti gerus rezultatus. Prastos mokinių žinios rodo latentinę diagnozę, kad didžioji Lietuvos mokinių dalis yra verčiami mankurtais, nežinančiais elementariausių savo tėvynės ir tautos istorijos faktų. Galiausiai toks mokymo procesas formuoja intelektinę tinginystę ir žemą intelektualinio gyvybingumo lygį tiek mokinių, tiek ir mokytojų“.
Galų gale negaliu nepacituoti istorijos „vartotojo“, žinomo advokato Vytauto Sirvydžio nuomonės: „Kai skaičiau savo dukrų istorijos vadovėlius, joms besiruošiant egzaminams, pasak klasiko, “verkė iš skausmo širdis”. Jokio dėmesio Lietuvos viduramžiams, klasikinė polonofilija. Savo tikrųjų didvyrių – partizanų ignoravimas ir nutylėjimas“.
Tad suprantama, jog tokių vertinimų šviesoje labai rūpi, ką nauja, ką gera siūlo naujoji istorijos programa pagrindinėms mokykloms.
Tokią analizę profesionaliau galėtų atlikti patys istorijos mokytojai, ne vienus metus teikę moksleiviams istorijos žinias pagal įvairias programas. Bet jie (kol kas?) tyli. Aš gi galiu kalbėti tik apie tai, kas net ir ne specialistui kelia nusistebėjimą, klausimus ir net atmetimą.
Teikiamos naujos Programos įdomybės
Į akis krenta tai, jog programos autoriai labai stengėsi atsižvelgti į pageidavimus, kad mokiniai išmoktų rašyti argumentuotą analitinį tekstą. Tačiau tai daroma labai negrabiai, itin formalizuotai, paviršutiniškai, be aiškaus adresato.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavyzdžiui, vienas uždavinių pagrindinio (!) lavinimo mokykloms formuluojamas taip: [mokiniai] „mokosi rinkti, dokumentuoti ir analizuoti įvairiuose šaltiniuose ir žiniasklaidoje pateikiamą informaciją apie istorinius įvykius, pateikti jų vertinimą; skirti ir nustatyti pagrindinius istorinio šaltinio ir istorinio teksto bruožus; apmąsto demokratijos, pilietiškumo ir laisvės idėjų bei jų alternatyvų istorinę raidą ir reikšmę praeityje ir šiandieniniame gyvenime; įžvelgia [?! – J.L.] skirtingas istorinių įvykių interpretacijas ir aiškinasi jų vertybines bei ideologines priežastis“.
Visa tai skambėtų labai neblogai, jei užmirštume, jog tokie uždaviniai keliami pagrindinio ugdymo mokykloms, kuriose vyriausi mokiniai – dešimtokai. O juk su taip suformuluotais uždaviniais sunkiai susidoroja net studentai – istorikai bei politologai (kai kurie, beje, taip ir neišmoksta…).
Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Itin nustebino skyrelis, pavadintas „Kompetencijų ugdymas istorija“ bei jo poskyris „Kompetencijos raiška“. Ten skaitome: „Ugdymo procese mokiniai kelia mokymosi uždavinius [pagirtina – J. L.], planuoja mokymosi ir istorijos šaltinių tyrimo veiklą, pasirenka mokymosi šaltinius ir mokymosi būdus. Kelia probleminius klausimus, kritiškai atsirenka informacijos šaltinius, atlieka tyrimą ir pateikia pagrįstus atsakymus. Siekia įvairiais aspektais (?! – bet ar visi pedagogai susigaudo tuose aspektuose?) nušviesti pasirinktą nagrinėti problemą ar klausimą“. O poskyryje apie kūrybiškumo kompetenciją tikimasi, jog devintokai ar dešimtokai sugebės nustatyti „Lietuvos ir Europos įvykių ir reiškinių priežastis“, įvertins „jų poveikį to meto visuomenei ir tolesnei istorijos kaitai“.
Na, gal kuris nors iš jų sugebėtų „iškalti“ vadovėlyje pateiktas „įvykių ir reiškinių“ priežastis ir t.t., bet kad tai atliktų patys, savarankiškai?! Nebent jei dauguma mūsų moksleivių – neatpažinti, užsislaptinę genijai…
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Toks įspūdis, kad šitas ir kiti panašūs programos „gabalai“ nurašyti nuo programų istorijos bakalaurams ar net magistrams. Kai pasidalijau savo spėjimu su istorijos mokytojais, jie tik gūžtelėjo pečiais, atseit, jie prie panašių, realybės neatitinkančių, abstrakčių frazių jau pripratę ir nebekreipia į jas dėmesio… O aš negaliu nekreipti dėmesio, nes išugdžius tokias ir kitas Programoje sudėtas kompetencijas, galima būtų uždaryti istorijos fakultetus. Pasiekus Programoje nubrėžtus tikslus ir išsprendus išsikeltus uždavinius, tokie išprusinti dešimtokai be papildomų laiko ir finansinių sąnaudų drąsiai galėtų užimti mokytojo vietą istorijos kabinete, sutaupydami lėšų atitinkamų specialistų rengimui universitetuose.
Juokauju, žinoma: juk tam, kad žmogus išmoktų, sugebėtų nustatinėti įvykių, reiškinių priežastis ir pasekmes, jis privalo sukaupti itin nemenką žinių bagažą, įgyti savarankiško tiriamojo darbo įgūdžius. Tam reikia ir daug laiko, ir asmeniškos gyvenimo patirties – ko kaip tik labai stokoja pagrindinių mokyklų ir net gimnazijų moksleiviai.
Nesunku prognozuoti, kad įdiegus naują Programą, moksleivių žinios apie Lietuvos istoriją bus dar skurdesnės, negu iki šiol. Ir šios Programos autorius tebekamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų“. Lietuvos istorija, išdraskyta, išskaidyta gabaliukais skirtingose klasėse, nuo penktos iki dešimtos, tiesiog skęsta ir nyksta skęsta kitų šalių, viso pasaulio istorijos faktų pertekliniame margumyne ir yra praradusi daug Lietuvos istorijai svarbių faktų, įvykių, asmenybių.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Labiausiai Programoje šokiravo tai, jog nuograužose, skirtose Lietuvos istorijai, praktiškai nebeliko nieko, kas primintų, kad Lietuvos valstybė nuo seniausių laikų buvo sudaryta iš dviejų kunigaikštysčių, Lietuvos ir Žemaičių. Net po unijos su Lenkija Lenkijos karaliai prie savo titulo, be Lietuvos kunigaikščio, prisijungdavo ir Žemaičių kunigaikščių titulą – ko, matyt, nežino Programos kūrėjai.
Nebeliko vietos žemaičių indėliui į kovą su rusinimu (Kražių, Kęstaičių skerdynės), į lietuviškos raštijos ir pirmųjų mokslo darbų žemaičių – lietuvių kalba kūrimą. Nė vienoje klasėje neužsimenama apie iškiliausią ano meto asmenybę, eruditą kunigą, vienuolį, mokslininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, kaip ir apie visą Kretingos pranciškonų vienuolyną, kuris buvo tapęs aktyviausiu slaptos lietuviškos literatūros platinimo židiniu; nebeliko Varnių, vieno pirmųjų, ryškiausio lietuviškos kultūros centro, nors vyskupas Motiejus Valančius, kad ir puse lūpų, bet paminimas, kartu su pirmos Lietuvos istorijos lietuvių – žemaičių kalba autoriumi Simonu Daukantu.
Simonas Daukantas. Wikipedia.org
Bet ko tikėtis iš istorijos, kurios mokymosi turinys V-ai klasei apibrėžiamas taip: „Praeitis, dabartis ir istorijos mokslas. Lietuva Europoje: asmuo, bendruomenė, valstybė“? Tarsi esminis ir vienintelis Lietuvos kaip valstybės nuopelnas yra tik tas, kad ji – Europoje? O ar yra dar kita Lietuva, ne Europoje? O gal Lietuvomis vadintinos lietuvių bendruomenės Amerikos ar Australijos žemynuose?
Gilinantis į Programą stiprėja įspūdis, jog Lietuva programos autoriams yra kažkoks lyg atsitiktinai parinktas taškelis Europos platybėse, nes skurdžios, fragmentiškos žinios apie to taškelio istoriją, asmenybes nukišamos kažkur į paskutines eilutes. Štai V-je klasėjetemai „Lietuva kaip karalystė ir kunigaikštystė“ laiko skiriama tiek pat, kaip ir temai „Abiejų tautų Respublika“, o kai taip planuojama, tai suprantama, kad nebelieka laiko tokiai „smulkmenėlei“, kaip Žemaičių kunigaikštystė ir žemaičiai. (Prisipažinsiu, labai norėčiau išgirsti, kaip mokiniams bus aiškinama Lietuvos valstybės kovų su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais istorija, nutylint didvyrišką ir dramatišką žemaičių vaidmenį tose kovose…).
Gvildenant temą „Kelias į nepriklausomybę“, tarp „Nepriklausomos Lietuvos valstybės tėvų ir motinų“, žinotinų penktokams, nebeliko Jono Basanavičiaus. Jis iš užmaršties išnyra tik dešimtokams skirtose temose.
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Temoje „Ką pasakoja svarbios XX a. Lietuvos ir Europos istorijos atminties vietos ir žmonės“ yra Aušvicas ir Černobylis, bet nėra Rainių, o tarp jaunuolių, kurie, Programos autorių nuomone, kūrė XX-XXI a. istoriją, yra Icchokas Rudaševskis, amerikiečių sportininkė – sprinterė Vilma Rudolph, bet nėra garsiausio lietuvių boksininko Algirdo Šociko, krepšininkų Modesto Paulausko, Arvydo Sabonio, nėra dar gi jaunojo Romo Kalantos, nors jo auka itin stipriai buvo supurčiusi „tautų kalėjimą“ – SSSR.
Temoje „Antrojo pasaulinio karo baisumai vaikų ir suaugusiųjų istorijose“ nedovanotinai nutylėta „vilko vaikų“ tragedija…
Atskirai išskirta tema „Lietuva ir lietuvybė pasaulyje“, kurioje siūloma nagrinėti lietuvybės centrą Čikagoje bei svarbų lietuvybės simbolį bei gelį, bet pamirštamos etnines lietuvių salos Lenkijoje ar Baltarusijoje ar lietuviškai ornamentuoti kryžiai, rūpintojėliai, statomi visame pasaulyje, kur tik susikuria didesnės lietuvių bendruomenės.
Programa VI-ai klasei. Temoje „Jausmai ir emocijos istorijoje“ siūloma gvildenti meilės, džiaugsmo, liūdesio, atjautos jausmus, iliustruojant juos garsių žmonių meilės istorijomis, (pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto ir pan). Bet ar tikrai šeštokams būtinos tos meilės istorijos? Gal jos labiau tiktų aštuntokams ar devintokams, su atitinkamu auklėjamuoju prieskoniu? O šeštokų emocinį pasaulį labiau praturtintų pavyzdžiai, išryškinantys tuos jausmus, be kurių valstybės kūrimas ir gynimas neįmanomi: patriotizmas, didvyriškumas, ištikimybė bei jos antipodas – išdavystė. Bet apie juos Programoje – nė žodžio! Kaip ir nė žodžio apie Margirį ir Pilėnus… O ko verta bus valstybė, jei nauja jos piliečių karta nežinos, kas yra patriotizmas?
Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Supažindinant šeštokus su šventinėmis Europos tradicijomis,jie bus „turtinami“ žiniomis apie Vienos valsą ir Venecijos karnavalą, bet nieko-o-nieko nekalbama apie Dainų švenčių tradicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kitose Europos šalyse. Gal tuo norėta pabrėžti, kad į Europos kultūrą Lietuva jokių tradicijų neįnešė?
Programoje palyginti nemaža dėmesio skiriama žydams „litvakams“, bet kitoms į Lietuvą atkeliavusioms tautinėms grupėms – lenkams, baltarusiams, rusams, netgi karaimams ar totoriams, kurie Lietuvos valstybės istorijoje suvaidino ne mažesnį, o gal ir didesnį vaidmenį, nei žydai – jokio dėmesio. O paskui piktinsimės, kad lenkai Lietuvoje skelbiasi esą skriaudžiami?
VII klasės programoje įvedama tema „Baltų gentys“, bet laiko tokiai lietuviams svarbiai temai gvildenti skiriama tiek pat, kiek ir žydų įsikūrimui Pažadėtoje žemėje ar Antikos kultūriniams ženklams, ir mažiau, nei valstybės ir valdžios santykiams senovės Rytų civilizacijose. O baltų kultūroms svarbi tema apie piliakalnius net iškeliama už pagrindinės programos ribų į rekomenduojamas papildomas temas, šalia hinduizmo, šintoizmo bei Indijos civilizacijos. Deja, J.Litvinaitės pastabos apie menką dėmesį baltų kultūroms liko neišgirstos.
Kernavės piliakalniai. Vytauto Visocko nuotr.
VIII klasei numatyta tema apie viduramžius ir ankstyvuosius naujuosius laikus – Lietuvos valstybės kūrimosi, klestėjimo ir smukimo intensyviausią laikotarpį. Tačiau Lietuvą sunku net įžiūrėti aibėje kitų Europos valstybių istorijų, ir to nedėmesingumo nepajėgi kompensuoti tema „LKD paveldas už dabartinės Lietuvos ribų“, nes etninės lietuvių žemė taip ir liko už Programos ribų? O gal Programos kūrėjai apie jas patys nieko nežino?
Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
IX klasei numatyta tema „XIX a. politinė Europa…“ su jos revoliucijomis ir tautiniais sąjūdžiais. Suminimas ir „Nacionalinis judėjimas Lietuvoje“, bet realiai jis pranyksta „šeštąja“ sese tarp kitų penkių, lyg nebūta Varnių šviesos ir Kražių, Kęstaičių skerdynių, nei Kretingos vienuolių ir kunigų, kurių veikla į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir rašymą įtraukė net ir grafaitę Mariją Tiškevičiūtę… Bet Programos kūrėjų nuomone, Lietuvos moksleiviams svarbiau žinoti apie Vienos kongresą ar nacionalinių valstybių kūrimąsi Italijoje ir Vokietijoje…
Kas galėtų paaiškinti, kodėl programoje daugiau laiko numatyta ATR, o štai savarankiškai egzistavusiai LDK – kur kas mažiau? Kad įkaltų moksleiviams į galvą, jog savarankiškos Lietuvos valstybės kaip ir nebuvo, o jei buvo, tai vis sąjungoje su kuo nors?
XVIII-XX a. nematerialųjį paveldą Lietuvoje siūloma nagrinėti per Mykolo Riomerio, Česlovo Milošo, Ježi Giedrojco asmenybes, dėl kurių neturėčiau pretenzijų, jei programos autoriai nebūtų pamiršę Oskaro Milašiaus, kuris buvo ne tik kūrėjas, rašytojas, bet ir tarnavo Lietuvos valstybei, eidamas diplomatines pareigas Prancūzijoje (buvo Lietuvos diplomatinis sekretorius, atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje ir t.t.), todėl jo nuopelnai Lietuvos valstybei, jos istorijai gerokai didesni nei, sakykim, jo gerbiamo bendrapavardžio.
Lietuvos didvyris Romas KalantaVyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
X klasei numatyta tema „Pasaulis padalintas geležinės uždangos“, tačiau tokiam unikaliam visai Rytų Europai reiškiniui – Lietuvos partizanų karui su SSSR – laiko vėl, kaip ir senojoje programoje, skiriama nepateisinamai mažai, mažiau nei ginklavimosi varžyboms ar Karibų krizei. O kai nagrinėjamos socialistinio lagerio krizės, prisimenami Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimai, bet nė žodžio – apie įvykius Gruzijoje (Sakartvele), po kurių Sovietų armijoje buvo išformuotos nacionalinės divizijos, nepri(si)menami įvykiai Kaune per Vėlines, Romo Kalantos susideginimas, nors tie įvykiai, ugdant moksleivių pasididžiavimą savo tauta, nelyginamai svarbesni, nei Karibų krizė ar sukilimas Vengrijoje.
Nerasta vietos ir katalikų bažnyčios vaidmeniui Lietuvos laisvėjimo procese, neminimi nei KGB nužudyti kunigai, nei ilgai gyvavęs pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Atrodo, kad per Lietuvos istoriją vėl pervažiavo KGB cenzūros tankai.
Iš skyriaus apie XX a. trauminę atmintį ir jos paveldą Lietuvoje išcenzūruota Rainių tragedija, nors suformuluota speciali tema „Istorinės diskusijos dėl lietuvių kolaboravimo su naciais ir sovietais.“
Pastabų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Bet jau ir išsakytųjų pakanka tam, kad profesorius Eugenijus Butkus, prieš pat pasirodant programai suformulavęs klausimą „Švietimas – ar gali tapti ne vien deklaruojamu prioritetu?“ įsitikintų, kad naujoji Programa faktiškai padėties nepagerino, ir padėtis lieka tokia, kaip ir jo išsakytoje išvadoje: „Nuolatinė ugdymo programų kaita ir fragmentiškas jų rengimas išderino mokymo turinį ir įnešė daug painiavos į visą ugdymo procesą. Be to, parengtoms programoms trūksta mokomojo dalyko profesionalaus ir kompetentingo išmanymo. Lietuvoje neliko institucijų, atsakingų už švietimo turinio mokslinį pagrindimą. Lietuvoje per metus apginama daugybė disertacijų iš taip vadinamos edukologijos (ugdymo mokslų), tačiau jų mokslinis lygis, nekalbant apie rezultatų pritaikymą, yra praktiškai nulinis. Mechaniškai ir nekūrybingai bandoma tiesiogiai perkelti arba kopijuoti kitų šalių patirtį. Neužtenka valios ir pasitikėjimo savo jėgomis kurti švietimo sistemą, kuri remtųsi tradicija ir geriausia pasaulio patirtimi“ (15min.lt).
Post scriptum
Šiandien visuomenėje nuolat eskaluojamos grėsmės mūsų valstybės savarankiškumui ir laisvėms, kurios kyla iš agresyviai nusiteikusios kaimynės-didvalstybės. Kas gali padėti atsilaikyti prieš srautą priešiškos informacijos, kuri dažniausiai primena dezinformaciją? Tai rūpi ne tik politikams, bet ir šviesiems mūsų visuomenės protams, kuriems mūsų tautos ir valstybės ateitis rūpi ne todėl, kad už tai jiems atlyginama sočia biurokrato duona, bet dėl jautrios pilietinės ir tautinės sąžinės.
Filosofo Krescencijaus Stoškaus nuomone, informacinį imunitetą nuo priešiškų mums valstybių „minkštųjų galių“ būtų pajėgussuformuoti tautinis patriotinis ugdymas, tačiau filosofui kyla pagrįstas klausimas: „Kiek ši tema gali būti šiandien prioritetu politinėms jėgoms?“
Kaip liudija pastarųjų dienų skandalas dėl profesoriaus Valdo Rakučio pasisakymo lietuvių ir žydų santykių klausimu bei aptartoji Programa, ši tema ne tik ne prioritetinė, bet ji apskritai eliminuojama iš visuomenės sąmonės, pradedant jauniausia karta.
Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas, ištikimas Lietuvos kultūros vertybių kolekcininkas Vilius Kavaliauskas neabejoja, kad: „geriau už priešus tautą sutelkia bendra istorija, bendras darbas ir bendri tikslai“. Ir priduria: „Tiesa, nuo 2004 metų Lietuvos valstybė jau neturi jokių strateginių tikslų – važiuojam pakalnėn paskui Europos Sąjungą, ir tiek./…/ Lietuvos politinės vadovybės požiūrį į bendrą istoriją matėm, žymėdami (tiksliau, nežymėdami atkurtos valstybės 100-metį, Kovo 11-sios akto 30-metį. Ta proga ėmėme drausti Vyčius, bijojom net diskusijos apie Tautos ir valstybės simboliką“.
Galima pridurti – bijom net savo pačių valstybės istoriją iškelti į pirmą planą ir blaškome savo vaikus po pasaulio istorijas, jų užkulisius, tarsi kokius benamius, betaučius, menkesnius už visas kitas tautas ar jų atplaišėles Lietuvoje.
Istorikas, politologas, politikas Povilas Urbšys primena, jog dar 2006 m. Seime buvo priimtas nutarimas dėl ilgalaikės tautinės patriotinės programos. Tik ilgainiui dokumentas liko tuščia deklaracija, nes Seimas nuo gerų ketinimų nusišalino ir programos vykdymą nuleido Švietimo ir mokslo ministerijai. Buvo sukurptas 2015-2020 metų tarpinstitucinis planas, susijęs su tautiniu ir patriotiniu ugdymu.
Gal kada nors tokio ugdymo ir būta, bet kai prie švietimo ir mokslo buvo dar prijungtas ir sportas, iš patriotinio ugdymo nebeliko nei ragų, nei nagų. Apie tai liudija čia analizuotos Programos projektas. Tai, beje, pastebėjo ir P. Urbšys: „pilietiniam ugdymui, kurio svarbos niekas neginčija [ignoruoti galima ir nesiginčijant – J.L.], švietimo sistemoje yra skirta tik kertelė NEFORMALAUS ugdymo procese. Mes išsiskiriame tuo, kad pilietinio sąmoningumo ugdymui mokyklos suole skiriame mažiausiai valandų. Tik 9-10 klasėse jis yra išskiriamas (p. Urbšys, matyt, turi galvoje senąją programą… – J.L.) kaip atskiras dalykas, nors kitose valstybėse, kurios yra daug toliau nuo Rusijos sienos ir jos interesų, yra tam skiriama daug daugiau laiko. Štai Prancūzijoje pilietiniam ugdymui skiriama dvylika metų“.
Bet viso to nežino (ar kažkieno užsakymu ignoruoja) Programos autoriai.
Jie ir bus tie, kurie, vykdydami užkulisinių Lietuvos politikos formuotojų nurodymus (na, negali būti, kad jie tai darė savo nekompetencijos ribose!), ištrynė iš Lietuvos istorijos Žemaičių kunigaikštystę ir patriotiškumą, kuris, beje, kartu su užsispyrimu ir nenuolankumu sudaro žemaičių etninės tapatybės šerdį.
Virš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) toliau pakibę tamsūs, brutualūs susidorojimo su nauja vadovybe debesys. Savaitgalį šios institucijos vadovo patarėjas Vidmantas Valiušaitis jau pasitraukė iš užimamų pareigų po to, kai, anot LRT.LT, dalis centro mokslininkų atskleidė ir paviešino faktus, kad pasikeitus centro vadovybei tyrimai tampa ideologizuoti ir politizuoti (lrt.lt).
Ta dalis mokslininkų nieko neatskleidė ir jokių faktų nepaviešino, bent jau visuomenei. Apsiribojo tuščiais, niekuo neparemtais, žodžiais.
Pirmadienį dalis istorikų bendruomenės išplatino kreipimąsi Seimo pirmininkei (kodėl ne Romos Popiežiui?), kuriame teigia, jog nemato galimybių bendradarbiauti su LGGRTC ir bendradarbiavimą nutraukia.
„Matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo primityvaus karo citadele. Dėl to LGGRTC palieka arba yra atleidžiami aukštos kvalifikacijos specialistai, mažinamos šios institucijos galimybės kompetentingai atlikti jai patikėtas užduotis“, – rašoma išplatintame pranešime.
Grėsmingi debesys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir vėl – jokių įrodymų. Tuščios frazės. Be to, V. Valiušaičio Centre jau nebėra. Tad taikinys – LGGRTC vadovas?
Bet panašu, kad tas LGGRTC vadovybės puolimas – tūlos Fainos Kukliansky nepakantumo tiesos paieškoms tęsinys. Pradžia buvo, kai tik V. Valiušaitis buvo paskirtas Centro vadovo patarėju.
„Primename, kad kelių pastarųjų metų publikacijose V. Valiušaitis sąmoningai iškraipė ir visuomenei teikė tikrovės neatitinkančius faktus dėl LAF ir Laikinosios Vyriausybės antisemitinių veiksmų. Dar daugiau – p. Valiušaitis iš esmės neigė Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadas, kuriose aiškiai parašyta, apie minėtų organizacijų ir jų vadovybės antisemitines pažiūras bei veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos žydus“, – buvo teigiama Lietuvos Žydų bendruomenės pareiškime.
Kurie tie „tikrovės neatitinkantys faktai”, suprantama, nenurodyta. O paminėtos Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvados nei istorikams, nei politikams nėra privalomos. Teko man toje Komisijoje dirbti, nieko blogo apie ją negaliu pasakyti, bet joje dirbantys, taip pat, gali klysti. Tik, kiek žinau, viešai ta Komisija su V. Valiušaičiu argumentų kalba diskutuoti nebandė.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Savo ruožtu V. Valiušaitis tuomet patikino, jog pareiškime nėra nė vieno fakto, kuris rodytų jo nesąžiningumą. Jis teigė daugiau nei dešimtmetį nagrinėjantis rezistenciją, išleidęs tris knygas, parašęs šimtus straipsnių ir nė vienas jų, anot jo, nebuvo sukritikuotas.
„Nebijau nei vieno istoriko, nei vieno kito žmogaus, kuris eitų ir mano faktus paneigtų. <…> Mano faktų niekas nepaneigė, tik kažkodėl nepatinka, kažkam nepatinka. Bet jūs paneikite faktus, visi mano tekstai yra atviri, knygos prieinamos. Paneikite faktus, o ne kaltinkite kažkokiais nebūtais dalykais, laužtais iš piršto. <…> Aš gi čia dar nepadariau jokio žingsnio. Jei aš padaryčiau kokį nors sprendimą, yra dalykiška kritika, kai yra vertinami veiksmai, žodžiai, sprendimai, nutarimai. Tada suprantu, kad galima padaryti klaidą. Bet čia gi yra visiškas ad hominem smūgis, žemiau juostos. Tai ką gali diskutuoti, svarstyti“, – portalui LRT.lt sakė V. Valiušaitis.
Kieno pusėje tiesa, aiškinti, turbūt, nereikia. Ir ji – tikrai ne per vidurį.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Prieš 80 metų – 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Kazio Škirpos bute Achenbachstrasse 1 – įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigiamasis susirinkimas.
Jame dalyvavo Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Petras Karvelis, Bronius Dirmeikis, kun. Stasys Yla, Juozas Pyragius, Jonas Pyragius, Klemensas Brunius, Aleksandras Danta, Jonas Čiuberkis, Jonas Viliušis, Jonas Našliūnas, Stasys Puodžius, Juozas Dženkaitis, Jonas Dženkaitis, Petras Skurauskas, Antanas Valiukėnas, Bronys Raila, Antanas Maceina, Martynas Brakas, Martynas Kavolis, pulk. Ambraziejus, kun. Kazys Barauskas, Juozas Katilius, Pranas Ancevičius ir Jonas Jurkūnas. Pagal politines pažiūras tai buvo 9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 valstiečiai liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, 1 socialdemokratas ir 3 nepartiniai.
Kaip liudija išlikęs to renginio protokolas, K. Škirpa perskaitė įvadinį pranešimą, o po to vyko diskusijos. Škirpa pabrėžė, kad lietuviams tenka savo kovą derinti su Vokietijos kova, tad tenka su jais ir bendradarbiauti. „Tačiau tai dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąlygiškai. Mes turime užsitikrinti jų paramą, nes tik tada galėtume siekti savųjų tikslų, prisidėdami prie kovos prieš bendrą priešą“, – susirinkime kalbėjo K. Škirpa.
E. Galvanauskas, papildydamas Škirpos aiškinimus, sakė, kad „mes vokiečiams praktiškai niekuo negalime padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra nei daugiau nei mažiau tik priemonė mūsų tikslams siekti, bet ne idealas arba tikslas. Taigi, esą, keisis laikai, gali pasikeisti ir mūsų priemonės, bet tikslas pasiliks vis tas pats, būtent: nežiūrint kokia kaina išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“
Pulkininkas Kazys Škirpa
Kam buvo reikalingas LAF‘as ir kieno įgaliojimais jis veikė?
Dera prisiminti, kad Lietuvos valstybė 1940 m. biržely buvo okupuota vyriausybei ne tik nepasipriešinus, bet ir atidavus įgaliojimus neprotestuojant. Vieninteliai, kurie priešinosi, nesutiko paklusti svetimųjų pastatytai marionetinei valdžiai, buvo pasiuntiniai – Lietuvos diplomatinis korpusas. Visi diplomatiniai postai be išimties – nuo Berlyno iki Vašingtono, nuo Romos iki Buenos Airių protestavo prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė šalių, kuriose jie rezidavo, vyriausybėms formalius protestus nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu.
Pavyzdžiui, Petras Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 – ąją, t.y. kitą dieną po to, kai SSRS Aukščiausioji taryba „priėmė“ Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, notoje Prancūzijos vyriausybei rašė: „tie tautos atstovai buvo paskirti tuo metu, kada Lietuvos Respublikos teritorija buvo okupuota svetimosios SSRS kariuomenės, kuri, pažeisdama visas teises, 1940 m. birželio 15 d. skaitlingai atvyko į Lietuvą. Rinkimams buvo primestas tik vienas specialiai parinktų kandidatų sąrašas.
Kitų kandidatų laisvai išstatyti buvo neįmanoma. Susirinkimų ir diskusijų laisvė buvo panaikinta. Nebuvo nė kokios kontrolės, galėjusios laiduoti balsavimo taisyklingumą ir balsavimo kortelių skaičiavimą. Pageidaujamieji rezultatai buvo paskelbti iš anksto, net balsavimui dar nepasibaigus.
Savaime suprantama, kad atstovų kolektyvas, kilęs iš rinkimų tokiomis sąlygomis ir paminėtu būdu, jokiu būdu negali būti laikomas organu, galinčiu reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Taip pat šio kolektyvo, tariamųjų liaudies atsovų nutarimas prijungti Lietuvos valstybę prie SSRS jokiu būdu neatitinka lietuvių tautos valios, tautos, kuri visuomet kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.
Šiuo atveju SSRS Vyriausybė pasielgė kaip agresorius, nes iš anksto apgalvotai pavartojusi karinę jėgą ir pažeidusi tarptautinės teisės nuostatus, lygiai kaip ir savo įsipareigojimus, kuriuos ji pareiškė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartimi, 1926 m. Nepuolimo Paktu, vėliau keletą kartų atnaujintu, 1928 m. Briando-Kellog Paktu, 1933 m. Konvencija apie agresijos definiciją ir, pagaliau, visai nepersenu 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagelbos ir Nesikišimo į vidaus reikalus Paktu.“
Pareiškę protestus, Lietuvos pasiuntiniai sprendė ką daryti toliau? Prezidentas pasitraukęs iš šalies, krašte šeimininkauja okupantas, plėšia ūkį, griauna visuomenės sąrangą, suiminėja, terorizuoja, žudo ir tremia žmones. Kur išeitis?
Diplomatai, kuriems tai buvo įmanoma karo meto sąlygomis (negalėjo atvykti Povilas Žadeikis iš Vašingtono ir Kazys Graužinis iš Buenos Airių), 1940 m. rugsėjo 19-26 dienomis susirinko Romoje ir savaitę trukusioje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį bei priėmė nutarimus dėl tolimesnės veiklos, siekiant atgauti prarastą laisvę.
Konferencijoje, kuriai pirmininkavo Stasys Lozoraitis, sekretoriavo Eduardas Turauskas, buvo apsvarsti svarbūs klausimai: egzilinės vyriausybės sudarymo užsienyje tikslingumas, Respublikos prezidento padėtis, Tautinio komiteto sudarymas, santykiai su Amerikos lietuvių organizacijomis. Pasiuntinybių ir Tautinio komiteto finansiniai reikalai ir daugelis kitų.
Du smaugliai. „Nežinau, kaip tau padėti, Adolfai, bet tavo požiūrį suprantu”
Dėl Lietuvos vyriausybės užsienyje sudarymo apsipręsta jos nesudarinėti, nes abejota, kad karo meto sąlygomis atsirastų šalis, kuri sutiktų tokią emigracinę vyriausybę priglausti savo teritorijoje. Net jei tokia šalis ir atsirastų, tai tokiai vyriausybei būtų labai sunku gauti kitų valstybių pripažinimą. Ne vienos šalie vyriausybė, vadovaudamasi savo politikos interesais, turėtų aiškiai neigiamai pasisakyti tokios vyriausybės atžvilgiu. O tai neigiamai paveiktų ir visą akciją už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tokios vyriausybės sudarymas galėtų taip pat neigiamai paveikti ir vis dar pripažįstamų Lietuvos pasiuntinybių padėtį, nes vietos vyriausybės galėtų pagrįstai kelti klausimą: ką jūs atstovaujate? emigracinę vyriausybę, kurios mes nepripažinome ar okupacijos suspenduotą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę? Taip jau buvo atsitikę su Vokietijos okupuotos Belgijos atstovais užsienyje.
Išsamiai buvo apsvarstyta užsienyje atsiradusio prezidento Antano Smetonos padėtis. Atsižvelgus į galimai visų lietuvių vienybės, taip pat valdžios legalaus tęstinumo (kontinuiteto) reikmę, nusistatyta su prezidentu palaikyti kontaktą, nedarant tačiau iš jo centrinio visos akcijos asmens. Padėti jam kur nors Europoje ramiai apsigyventi su žmona, parūpinti lėšų minimumą pragyvenimui. Atsižvelgiant į pavojų, kad prezidentas gali tapti viešos polemikos objektu ir pats į tokią polemiką gali būti įtrauktas, dėl jo sumanymo vykti į Jungtines Amerikos Valstijas nusistatyta neigiamai ir nutarta patarti jam nuo to sumanymo atsisakyti. Vengti viešos polemikos apie jo asmenį ir stengtis paveikti kitus ta prasme, ypačiai Amerikos lietuvių organizacijas ir spaudą.
Diplomtai tuo pat metu nusprendė sudaryti Lietuvos Tautinį komitetą, kurio svarbiausieji uždaviniai būtų derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, kol Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais. Tautinį komitetą sudaryti iš pirmininko ir keturių nuolatinių narių. Lietuvos pasiuntinių kolegija į Komiteto pirmininkus pakvietė buvusį Lietuvos ministrą pirmininką, užsienio reikalų ir finansų ministrą Ernestą Galvanauską, pirmininko pavaduotoju Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį, Komiteto nariais – Kazį Škirpą ir Edvardą Turauską. Viena vieta buvo palikta Amerikos lietuvių delegatui.
Taip pat diplomtai sutarė, kad šiuo momentu vietintelė reali Lietuvos išsilaisvinimo perspektyva – karinis konfliktas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kuriuo pasinaudojus reikėtų siekti atkurti prarastą Lietuvos nepriklausomybę.
Išsyk po Pasiuntinių konferencijos K. Škirpa P. Žadeikiui rašė: „Kuriais reikalais važinėjau į Šveicariją ir Romą, Tamsta patirsi iš p. Turausko pranešimo, kurį neužilgo gausi. Todėl čia apie tai nieko nerašau. Pasakysiu tik tiek, kad einame prie Tautinio komiteto sudarymo Europoje, kuris koordinuotų mūsų diplomatinių postų veiklą ir telktų visų lietuvių pastangas Lietuvos nepriklausomai Valstybei atstatyti.“ (K. Škirpos 1940 m. rugsėjo 29 d. laiškas.)
Tame pačiame laiške toliau Škirpa savo kolegą Vašingtone supažindina su savo diplomatinėmis pastangomis: „Kai dėl perspektyvų Berlyne, tai čia galiu pasakyti štai ką: nors viešai tuo tarpu negaliu nieko daryti, bet laiko veltui negaištu ir manau, kad stoviu ant tvirto pagrindo Lietuvai atsiekti geresnės padėties, neg ta, kurion ji dabar atsidūrė. Vėliava, kurią keliu Berlyne – tai savystovios ir nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Kadangi šiomis aplinkybėmis tai įmanoma tik vokiečių pagalba, tai, savaime suprantama, teks atsižvelgti ir į Reicho pageidavimus. Kol kas betgi čia man dar niekas jokių nepriimtinų sąlygų nėra statęs. Kaip bus ateityje tuo tarpu ir pats dar neturiu pakankamų elementų apie tai spręsti. <…>Mano prašymas Tamsta yra toksai: jei man pavyktų su vokiečiais prieiti prie ko nors konkretesnio, tai prašau tatai nesuprasti, kad tai bus mano vieno fantazija arba „otsebiačinos“ rezultatas: ne aš vienas, bet visi atbėgę iš Lietuvos į Vokietiją lietuviai inteligentai ir visa Lietuva galvoja vienodai, t.y. kad dabartinėmis aplinkybėmis, kurių pakeisti mes negalime, Lietuvos valstybės atstatymas įmanomas praktiškai tik Reicho pagalba. Antra, aišku, kad tai pasidarytų realu tik tuomet, kai pakitės rusų-vokiečių santykiai. Kad tai kada nors pasidarys – neturiu jokių abejonių.“
Vilniuje sutinkami lietuviai kariai, Sukilimo metu išsilaisvinę iš Raudonosios armijos buvusio lietuvių korpuso
Išsiuntinėdamas Pasiuntinių kolegijos konferencijos nutarimus visiems Lietuvos diplomatinio korpuso nariams, E. Turauskas savo lydraštyje rašė: „Nutarimai formuluoti tuo būdu, lyg visa Pasiuntinių Kolegija būtų, juos diskutuojant, in corpore dalyvavusi, kas, deja, dėl karo aplinkybių ir didelių atstumų, suprantana, negalėjo įvykti.<…>Nutarimai yra įvairiais požvilgiais išdiskutuoti ir pagrindinai išsvarstyti per keliolika posėdžių. Be to, nebuvo skubėta ir su jų išsiuntinėjimu, kad susidarius progos dar pergalvoti ir kai ką išlyginti. Todėl tikime, kad jie susilauks Tamstos pritarimo ir patvirtinimo. Tačiau ir duodant jiems pritarimą, jei Tamstai kiltų kurių naujų minčių ar pasiūlymų tais pačiais ar kitais klausimais, labai prašyčiau apie tai pranešti.“
„Priėjome išvados, kad emigracinės vyriausybės sudarinėti nereikia, – laiške Kaziui Pakštui 1940 m. spalio 10 d. rašė E. Turauskas, – nes ji tik apsunkintų darbą, sunku būtų jai rasti kur prieglaudą, daug tektų sugaišti laiko ir energijos kol kur išmelstum jai pripažinimą ir t.t. Galiausiai galėtų, kai kas kvestijonuoti ir pačių dar pripažįstamų mūsų pasiuntinybių padėtį, jei jos pareikštų savo obedienciją tai vyriausybei. Todėl nusistatėme sudaryti Tautinį Komitetą, kuris, kuklesniu vardu pavadintas, lietuviams reikšdamas tą patį, ką ir vyriausybė, galės laisviau savo darbą dirbti. Tokį komitetą „eliminuosime“ iš Pasiuntinių Kolegijos, kuri yra legali Nepriklausomos Lietuvos atstovavimo ir interesų gynimo tęsėja, juoba, kad visi pasiuntiniai okupacijos nepripažino ir okupacinės valdžios veiksmus laiko nuls et non-avenus[1]. Komitetas bus mažas ir lankstus. Pirmininkas galės veikti reikale ir pats vienas. Karo metui tenka aukauti kolegialinį dėsnį.“
Pakštas Turauskui atsakė: „Jeigu U.S.A. įsitrauktų į karą (tai labai galima tikėtis), tai Argentina, Brazilija ir gal kai kurios kitos pietų respublikos paseks U.S.A. pavyzdį, keletą mėnsių palūkuriavę. Taigi neitralios vietos T[autinio] K[omiteto] veiklai galbūt ir ten negalėtume tikėtis.<…>Jei ryšiai tarp Jūsų ir mūsų pasidarytų nebegalimi, tai Jūs veikite pagal turimas sąlygas, ogi mes pagal savo sąlygas. <…>Žiūrėsim kur karo laimė pasvirs. Gal Jūs rasite galimybių siekti tik tokios padėties, kurioje dabar yra Slovakija; tai irgi bus gerai. Gal aplinkybės mums leis siekti pilnos nepriklausomybės – tai bus dar geriau. Bet kacapai turi būti iš Lietuvos išmesti ir Lietuva sugrąžinta atgal į Europą. Dėl būdų ir priemonių ginčytis neverta.“ (1941 m. kovo 24 d. laiškas)
Savo ruožtu P. Klimas E. Turauskui rašė: „Ar nereikėtų vis tik atskirti linijas čia ir Amerikoje? Jei visa Europa pateks po Vokiečiais, teks nevienodai dirbti. Ypač jei Amerika aktyviai įsikiš į karą. Prie to jau dabar turėtume pratintis ir susiprasti su amerikiečiais, kad nebūtų skilimo mūsų pačių tarpe. <…> Mes galime būti viskas ką tik galima įsivaizduoti, kad tik ne kacapiška ir ne merdo-pouilleux… (prasčiokiška –V.V.)
Ar Kazys neužpyktų, jei aš jam parašyčiau Aktyvistų programą ir atsišaukimą? Juk tai nebūtų net paradoksas! Leibnitz rašė Rusijos samoderžcui valdymo taisykles, o Machiavelli – princui. Mažesniam skribai dar lengviau tat atlikti, nes jis leidžiasi pataisomas.
Pamėginsiu taip pat surašyti naują Lietuvos atstatymo proklamaciją, apie kurią pats kalbi savo laiške L[ozorai]čiui. Panaši proklamacija buvo mano surašyta 1915 metais, ir nuo jos prasidėjo po visą Lietuvą tam tikras vajus. Už ją daug [kas] kalėjime sėdėjo – jų tarpe ir aš pats – bet tai buvo reikalinga pabudinimui iš snaudulio. Nes snaudulys yra natūralus lietuvių stovis ar tikriau pogulis…“ (P. Klimo 1941 m. kovo 3 d. laiškas)
Taigi, LAF‘o organizavimas Berlyne nebuvo kažkokia K. Škirpos „otsebiačina“, kaip jis tai paminėjo savo laiške P. Žadeikiui, bet integrali tąsa veiksmų, išplaukusi ir 1940 m. rugsėjo 19-26 d. Pasiuntinių kolegijos nutarimų.
LAF steigiamojo susirinkimo dalyviai 1940 m. lapkričio 17 d. pasirašė steigiamąjį aktą. Steigėjai pareiškė „visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo“. Būdami įsitikinę, kad „atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“ (http://alkas.lt/2017/11/19/v-valiusaitis-atrastas-lietuviu-aktyvistu-fronto-isteigimo-aktas/)
Savo knygoje „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ K. Škirpa rašo: „Lapkričio 17-ji tebuvo tik viena iš lietuvių aktyvistų organizacinės veiklos datų, kuria tapo atžymėta formali LAF užuomazga. <…> Žiūrėjusiems į LAF branduolį Berlyne iš toli, iš Sovietų prislėgtos Lietuvos, galėjo atrodyti, jog tą branduolį sudariusių lietuvių darbas Tėvynės Lietuvos labui turėjo vykti labai sklandžiai, be jokių savitarpio nedarnumų. To iš jų reikalavo pati LAF-to užsibrėžtoji misija ir lietuviškas patriotizmas. Deja, taip tik galėjo atrodyti, bet faktiškai taip nebuvo. Tiek prieš LAF-to formalų įsikūrimą, tiek jam įsikuriant, o ypač jam pradėjus vystyti savo veiklą, buvo įvairių nesusipratimų bei nuomonių skirtumų, kurie pasunkino LAF vadovybės naštą ir kartais kėlė jai didelį susirūpinimą.“
Sukilėlių kapai. Ūkininko patarėjas
Lozoraitis laiške Škirpai iškėlė klausimą ar organizacijos pavadinime panaudotas žodis „aktyvistai“ nereiškia tos pačios „antismetoninės“ politinės ašies, kuri buvo susidariusi Lietuvoje iš politinės opozicijos (voldemarininkai, valstiečiai liaudininkai, kriščionys demokratai, socialdemokratai)? Į tai Škirpa atsakė: „Tai, ką sukūriau nieko bendra neturi su tais aktyvistais, kuriuos turi omenyje Tamsta. Dabartinis lietuvių aktyvistų sąjūdis yra ne koks siauras fanatikų ar karštagalvių susibūrimas, bet reali tautos vienybė, ištikusios mūsų kraštą nelaimės išugdyta. Su buvusiais seniau aktyvistais šis naujas sąjūdis turi tik tiek bendro, kad panaudojo aktyvistų pasivadinimą. Tai buvo padaryta tuo sumetimu, kad pabrėžus, jog tik aktyviosios mūsų tautos pajėgos gali atstatyto Lietuvos Nepriklausomybę…“ (K. Škirpos 1941m. balandžio 7 d. laiškas)
Kitame laiške Škirpa Lozoraičiui rašo: „Buvau pasiuntęs vieną savo patikėtinį aplankyti repatriantų lagerius. Jų yra iš viso 70. Mano patikėtinis aplankė jų apie 40. Rado labai daug lietuvių, vertingų kaip intelektualinės pajėgos. Įvertinama, kad lietuvių, atvykusių su repatriacija į Vokietiją, bus apie 15-20 tūkstančių (su šeimomis). Visų jų ūpas yra toks, kad tegu tik vokiečiai duoda ginklus – visi tuojau vyktų atgal bolševikų mušti. Gaunu iš jų daug laiškų, kuriuose žmonės išdėsto savo viltis ir išlieja ašaras dėl viso to, kas dabar dedasi Lietuvoje. Lietuvoje kitos politinės koncepcijos nėra, kaip tik ta, kurią mes priėmėme pernai Romos pasitarimų metu. Visų, kaip inteligentų, taip ūkininkų ir paprastų darbininkų akys ir viltys nukreiptos į Berlyną, tai yra į tai, ar pavyks mums su Vokietija dėl Lietuvos atstatymo susigiedoti.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas)
„Iš mano aplankytų stovyklų Allensteine yra daugiau kaip pusė repatrijantų grynai lietuviškomis pavardėmis alba žinomi lietuviai, – savo 1941 m. kovo 23 d. raporte apie aplankytas repatriantų iš Lietuvos stovyklas rašo A. Koncė. – Iš jų prisimenu be p. Dantienės sekančius: A. Dumbrys, karininkai A. Jurgutis, Krikštaponis, su visomis šeimomis, K. Matutis, buv. ministr. Audėnas, agr. Dirginčius, Talmantų visa familija, Opasnovai, ir t. t. Ortelsburge, kurį taip pat aplankiau: Pov. Skučas, Juoz. Musteikis, Sprindys (dain.), Miglinas, inž. Kunevičius, teisininkas Bytautas, Kregždė, Mačiulaitis ir t. t., vis su šeimomis, kas jas turi. Visų išvardyti neįmanoma.
Įdomiausia buvo klausytis pasakojimų apie bolševikų valdomą Lietuvą. Tauta kenčianti didžiausį skausmą: labai daugelis iš šviesuomenės areštuota ir vis tebeina areštai, niekas netikras savo rytojum; atrodo, reta yra kas nepersekiojamas, retas kuris eidamas nesigrįžta į užpakalį pažiūrėti, ar kas jo neseka. <…> Beveik kiekvienas gaunąs laiškų iš užsienio esąs sekamas. Esą, jeigu kas prašo nerašyti laiškų, tai tikrai reikią paklausyti. Laiškai ir telegramos iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai einą po kelias dienas. Keleivių lagaminai esti dažnai iškratomi važiuojant iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai. Tai atlieka apskurę, visai nežymūs asmenys. Tokie pat daro ir areštus. Jie įvykstą daugiausia naktimis, arba dieną gatvėse. Išmestiems iš tarnybų „priešams“ neduoda darbo. Kai pasibaigs jų ištekliai – neturės kaip gyventi.<…>Iš sykio, užėjus bolševikams darbininkai džiaugėsi ir manė atėjusi jiems pakilimo gadynė. Dabar, išskyrus tikruosius komunistus, jau nebesidžiaugia, bet priešingai, esą, labai nepatenkinti. Taip pat nepatenkinti ir žydai, kurie vertėsi savarankiškai, nes nacionalizavus dabar ir mažas įmones įmonėles ar prekybas, atėmė iš jų gerą egzistencją. Labiausiai nepatenkinti ūkininkai. Rezultate – išskyrus saują buvusių visiškų plikarankių-niekaneturių ir aršiųjų komunistų visi žmonės nepatenkinti ir rodo didžiausį nepasitenkinimą ir kritiką.“
Tokias visuomenės nuotaikas patvirtina ir amerikiečių diplomatai. Į Kauną 1941 m. kovo mėnesį buvo atvykęs JAV diplomatas. Kovo 28 d. iš Maskvos į Vašingtoną perduotame memorandume „Sovietų veiksmai ir politika sovietų okupuotoje Lietuvoje“ rašoma: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ Karo tarp Rusijos ir Vokietijos laukiama pavasarį. <…>Apie artėjantį karą dažnai užsimena patys rusų karininkai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, pas kuriuos jie yra apsistoję. Dažnu atveju raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos.“
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Amerikiečių diplomatas ten pat atkreipia dėmesį, kad „prezidentas Smetona yra plačiai smerkiamas dėl savo politikos, o šiuo metu tėra nominalus vadovas ir kaip politinis veiksnys reikšmės nebeturi. Stiprus žmogus, turintis platų visuomenės palaikymą, yra Škirpa. Kaune kalbama, kad kitas Lietuvos ministras pirmininkas bus ponas Ernestas Galvanauskas, ir kad ilgai laukti neteks, kai jis perims Lietuvos ministrų kabinetą.“ Memorandumo autorius pabrėžia, kad „Lietuvoje veikia plataus tinklo ardomojo pobūdžio organizacija. <…>Neapykanta raudoniesiems yra tokia gili, kad net gimnazistai (17-19 metų amžiaus) sudarę slaptus būrius nešiojasi pistoletus.<…>Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų Lietuvoje išvysti vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto pralaimės karą Didžiajai Britanijai, ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“
„Bręstant bendriems įvykiams Rytuose, darosi vis daugiau jautrus ir mūsų reikalas, – rašė Škirpa Lozoraičiui 1941 m. balandžio pabaigoje. – Nors kol kas nieko galutino dar nepaaiškėjo, bet yra kai kurių ženklų, kurie verčia mane susirūpinti ar nekyla komplikacijų. Šiaip ar taip tam tikras mano dirksnių[2] bandymas iš vokiečių pusės bene jau prasideda. Tiesa, nesu tuo užkluptas, nes instiktyviai nujaučiau, kad kada nors vokiečiai pradės statyti sąlygas.<…>Esu pastebėjęs ir kitą simptomą, kad iš Gestapo pusės prieš mus rausiamasi. Prieš Velykas kai kurie mūsų atbėgėlių, buvusieji mūsų saugumo policijos valdininkai, kurie matomai dabar nori įsiteikti ar jau yra įsiteikę vokiečiams, kalbino kai kuriuos žymesnius čia esančius ir Aktyvistų Fronto priklausančius inteligentus reikšti daugiau iniciatyvos bei veiklos kultūrinėje srityje ir mažiau užsiimti gryna politika. <…>Kaip pas kitas tautines grupes, taip ir pas mus atsiranda asmenų, kurie besąlyginiai lenda į vokiečių bučį, operuoja bauginimu, kad siekdami visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos per daug užsiprašome ir kad todėl galime nieko negauti. Panašūs asmenys, greičiausia, veikia už vokiečių pinigą ar tuščios karjeros sumetimais, kad pasidaryti Lietuvos Quislingais. Kadangi jie jokio apčiuopiamo pasisekimo čia esančių rimtesnių lietuvių inteligentų tarpe neturėjo ir esu tikras, kad neturės, tai į šį reiškinį kolei kas esu linkęs žiūrėti pro pirštus ir pavojaus bendram lietuvių reikalui nematau.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas S. Lozoraičiui.)
Paskelbta Nepriklausomybė. Darbininkas
Toliau tame pačiame laiške K. Škirpa rašo: „Balandžio 18 d., proga vieno eilinio reikalo, teko ir man plačiau išsikalbėti su tais pačiais gestapininkais, su kuriais kalbėjosi p. Galv[anauskas]. Pagrindinė jų mintis buvo tokia, kokią buvo pareiškę p. Galv[anauskui], t.y. kad aš per daug akcentuojąs Nepriklausomybę. Jie aiškino man, kad tai praktiškai būsią neįmanoma, nes, pirma, vokiečiams Pabaltijo kraštus nuo bolševikų išlaisvinus, tuo karo įvykiai Rytuose dar nesibaigtų, – vokiečių armijos nužygiuotų toliau, o mūsų kraštas pasidarytų jų etapų sritimi, kur negalima apsieti be įvairių suvaržymų; antra, iš viso, jei karo veiksmai frontuose ir pasibaigtų, tai esą dar praeitų eilė metų, kol padėtis Europos kontinente būtų stabilizuota ir gyvenimas grąžintas į normalias vėžes. Mūsų krašto gyventojai, kuriems dabar jau kalu į galvą visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, galėtų pasijusti apviltais ir to pasekoje galėtų kilti visokių nesusipratimų. <…>
Oponuodamas į mano išvedžiojimus, kad nuo nepriklausomybės joks lietuvis negalėtų atsisakyti, vienas iš gestapininkų aiškino, kad nepriklausomybė teesanti tik skambus žodis. Žmonėms gi pirmoje eilėje rūpi geresnės gyvenimo ir kultūrinės sąlygos. Lietuva, būdama Vokietijos įtakos zonoje ir artimuose su Vokietija santykiuose ūkinėje srityje, į keletą metų išvystytų tokį didelį gerbūvį, kad nepriklausomybės sąvoka nubluktų ir būtų pamiršta. <…>Kaip lietuvis, kol nežinau, ko Vokietija nori, aš tegaliu statyti grynai lietuvišką pageidavimą. Paklausiau, kad teiktųsi man paskyti, kokius Vokietija nori primesti Lietuvai saitus su Vokietija ir, bendrai, kaip mažąsias valstybes manoma Naujoje Europoje prie Vokietijos prišlieti. Nė vienas su manim kalbėjusių gestapininkų į šį klausimą negalėjo duoti man atsakymo. Matomai, neturėjo tam instrukcijų iš aukščiau.“
Tačiau Škirpa savo atsiminimuose pažymi, kad LAF vadovaujamosios grandies veikla buvo pakankamai konspiratyvi, nepaisant to, kad į vadovybės slaptus pasitarimus būdavo kviečiami ir ne vien vado patikėtiniai. Škirpa tvirtina, kad paslaptys buvo išlaikytos ir „vokiečių saugumas iki pat lemtingos birželio 23 dienos negalėjo patirti, kas LAF vadovybės buvo tariama, ir laiku susiorientuoti, jog Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo vairuojamas pastatyti hitlerinį Reichą prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo įvykusį faktą, kuomet ėmė aiškėti, jog artėjant rusų – vokiečių karui vokiečiai keičia savo politiką Lietuvos klausimu ir planuoja ją paglemžti, kaip prieš tai buvo 1940 metais padariusi Sovietų Rusija.“
Owen Norem
Buvęs JAV pasiuntinys Kaune Owenas Noremas 1941 m. liepos viduryje teisingai pastebėjo: „Lietuva priešinasi abiems: raudoniesiems ir naciams. <…> Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jo teritoriją. <…> Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“
Šie metai – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Ta proga per Lietuvos miestus ir miestelius nuvilnijo įvairūs renginiai, skirti, kaip paprastai, ir įamžinti, ir prisiminti, ir nulenkti galvą liūdesy.
Ne, klystu – ne „kaip paprastai”. Iki šiol renginiuose, skirtuose žydams, jų istorijai, dėmesys būdavo skiriamas vien žydų žudynių istorijai. Šiemet vyko renginiai, kuriuose buvo ne tik gedima, priekaištaujama, kaltinama, bet ir pradedama atsiverti pozityvui: atsigręžiama į gyvenimą, buvusį, spalvingą, bet dabartinei lietuvių kartai visai nepažįstamą.
Pozityvios gaidos pasigirdo jau pernai, kai ėmė skambėti prisiminimai apie žydų gelbėtojus, kurių gausa Lietuva išgarsėjo visoje Europoje. Beje, už žydų gelbėtojų viešinimą mes turime būti dėkingi … žydams, kurie moka ne tik priekaištauti, kaltinti, reikalauti, bet ir padėkoti, pagerbti žmones, dariusius gerą.
Žydai – ypatinga tauta, sugebėjusi išgyventi, išlikti, nepraradusi savo tapatybės didžiausiose istorinėse negandose, įkvėpusi gyvybę nesvetingai dykumai, sukaupusi savo rankose didelę dalį pasaulio finansinių išteklių ir kaip tauta užauginusi pasauliui daugiausia Nobelio premijos laureatų. Žinoma, tai toli ne visi nuopelnai ar gebėjimai, kuriais galėtų pasigirti ši tvirta tauta, ir nenuostabu, kad aplink ją visais laikais sūkuriavo pavydo ir apkalbų debesys.
Apmaudu, kad ir lietuviai neatsispyrė tendencijai pavydžiai šnairuoti į žydų tautos, jų valstybės pasiekimus, nors, atrodytų, niekas netrukdė patiems mokytis, imti pavyzdį iš bendrabūvio kaimynų.
Tiesa, iki II-jo Pasaulinio karo lietuviai kai ko iš žydų jau buvo spėję išmokti. Išmoko verslo, kai kurių „miestietiškų” amatų… Didesnį dėmesį ėmė skirti vaikų išmokslinimui.
Tačiau karas, viena po kitos sekusios okupacijos, nepriklausomos valstybės praradimas, pralietas kraujas, politiniai – socialiniai pokyčiai taip sujaukė lietuvių gyvenimus ir protus, kad iš griuvėsių prikėlę miestus, sutvarkę kelius, moralines, sielos žaizdas tebesilaižome iki šiol.
Todėl nėra teisinga nuolat priekaištauti lietuviams, kad jie neva beširdžiai, nenori įsijausti į žydų tautos netektis, skausmą, nepastebint, kaip juos erzina, įžeidžia tam tikros žydų visuomenės dalies nuolatinės pastangos aitrinti, draskyti praeities žaizdas, dar ir druskos užbarstant… Vis atsiranda žmonių, kurie nori neįmanomo: kad viena tauta gyventų kitos tautos gyvenimu, jos prioritetus iškeldama virš savųjų…
Sociologai, filosofai, politologai tiria, nagrinėja visuomenės nuotaikas, simpatijas, svajones, stengiasi suvokti, paaiškinti, kodėl viskas vyksta, taip, kaip vyko ir tebevyksta.
Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O Lietuvoje daug kas vyksta su minuso ženklu, ypač kultūros srityje. Nesuvaldoma emigracija, savižudybės, patyčios, korupcija. O kur dar jaunimo bendrojo išsilavinimo, žinių, elgesio kultūros lygio smukimas!
Čia reikalinga gilesnė analizė, priežasčių ir pasekmių atskleidimas, bet dažniausiai apsiribojama nuoga statistika, ir tai – fragmentiška.
Tai ypač krenta į akis, kalbant apie demografinius pokyčius. Jau suskaičiavome, kiek buvo nužudyta žydų – beje, ne todėl, kad mes tokie kruopštūs, tikslumą mylintys žmonės, bet spaudžiant tarptautinėms žydų organizacijoms. O štai kiek žmonių buvo ištremta, kiek sušaudyta, nukankinta pirmosios rusų okupacijos metu, kiek – jau antrosios rusų okupacijos metais? Kiek išdavikų buvo tarp partizanų ir kiek -provokatorių, partizanais perrengtų enkavėdistų? Kiek įvairių tautybių, skirtingos kultūros žmonių buvo privežta į Lietuvą, dirbtinai pakeičiant tradicine tapusią demografinę-tautinę sudėtį? Dar tebeskaičiuojama, ir galo tam nesimato. Nes nėra autoritetingo, socialiai pagrįsto ir įprasminto užsakymo.
O ką išsiaiškinome apie 1941 m. birželio sukilimą? Bet kokios kalbos užgęsta, kai tik pasigirsta balsas, primenantis, kiek tomis dienomis žuvo žydų. Tačiau nenorima girdėti patikslinimų, jog tomis dienomis buvo ne vien žydai žudomi, o suvedinėjamos sąskaitos su įvairių tautybių žmonėmis, jei paaiškėdavo, jog jie padėjo rusų okupantams terorizuoti Lietuvos gyventojus pirmosios okupacijos metu.
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”. Joje nagrinėjami lietuvių – žydų tarpusavio santykiai.
Kai į šitą aspektą nekreipia dėmesio Vakarų tyrėjai, asmeniškai nesusidūrę su pirmųjų metų sovietų okupacijos „ypatumais“, tik sausai konstatuojantys, jog „Rytų Europoje“ žydų žudynių mastas buvęs didesnis, nei Vakarų Europoje, galima juos suprasti: savi marškiniai visada buvo ir bus arčiau kūno.
Jų akims tie pirmieji metai, Rytų europiečių praleisti po kruvinu „laisvės nešėjų“ batu – nereikšminga akimirka viso II pasaulinio karo istorijoje. Tačiau tautoms, kurioms betarpiškai tiksėjo baisusis teroro chronometras, tie metai paliko neišdildomas psichologines pasekmes.
Lietuviams teko patirti išdavystę artimiausių kaimynų, vaikystės draugų, net giminaičių, kurie, suvilioti veidmainiškų kalbų apie lygias teises ir visų lygybę su visais, puolė skųsti vieni kitus naujai valdžiai, nors ir žinojo, jog tai baigsis įskųstųjų laisvės, o gal ir gyvybės praradimu.
Už ką? Kodėl?
Žydų kilmės rašytojas Jokūbas Josadė apie savo išgyvenimus 1940 m. Lietuvoje rašė: „Mane taip sužavėjo spalvingos masinės demonstracijos, mitingų kalbos, šauksmai „Valio“ ir „Ura“, kad visiškai praradau realybės jausmą. Lyg būtų ištikęs psichinis pamišimas: svetima kariuomenė okupavo kraštą, pradėjo grobuoniškai šeimininkauti, o mano suakmenėjusi širdis džiūgavo. Vyko nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą, o aš visa tai pateisinau. […] Juk komunistas nebuvau, bet buvau… žydas – dar vakar neapkenčiamas ir užgauliojamas, o šiandien… Atsimenu, kaip dirbdamas žurnalistu ateidavau į CK ir beveik kiekviename kabinete kalbėdavau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba. Tai glostė mano savimylą, triumfavau: galutinai išspręstas nacionalinis klausimas.“
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Taigi, žydus tarnauti okupantams galėjo pastūmėti įskaudinta savimeilė. Tai gal kažką paaiškina, bet ar pateisina? Ar to pakanka pateisinti išdavystę valstybės, kurioje pačių žydų prisipažinimu, sąlygos jiems gyventi buvo geresnės, negu bet kur kitur Europoje? Išeitų: už gera atsimokėjo piktu? Kodėl?
O kodėl okupantams stojo tarnauti lietuviai? Juk buvo ir tokių?
Kodėl, kaltinant visus lietuviams dėl to, kad dalis (ypač menka, palyginus su žydų gelbėtojų skaičiumi) jų tautiečių padėjo vokiečiams vykdyti vadinamąjį „rasinį valymą“, laikoma nekorektiška skaičiuoti, kiek žydų padėjo rusų okupantams kruvinai „sovietizuoti” Lietuvą? Argi ne kiekviena nekalta auka vienodai nusipelno teisybės bei bausmės kaltininkams, nepaisant tautybės, tikėjimo, rasės?
Kita vertus, juk ne visi žydai puolė tarnauti okupantams rusams, kaip ir ne visi lietuviai klusniai vykdė vokiečių įsakymus? Kaip dabar elgtis? Ar skrupulingai tirti kiekvieną smurto, išdavystės faktą – o ar tai įmanoma šiandien, po tiekos metų ir tam tikriems organams piktybiškai sunaikinus daugybę dokumentų? Arba padėti tašką skaudžiai, kupinai smurto ir neteisybės praeičiai, nulenkiant galvas aukų atminimui tam skirtomis dienomis, ir darbuotis gyvenimui, nesišvaistant abipusiais kaltinimais?
Panašūs klausimai daug metų buvo laikomi nekorektiškais, ypač klausimas apie žydų atsakomybę. Tačiau kelis dešimtmečius trunkanti „korektiška“ tyla nė per decibelą nesumažino to triukšmo, kurį kelia grupė žydų (bei jiems pritariančių ne-žydų), siekianti išlaikyti amžino kaltintojo pozicijas ir nė per nago juodymo neprisileidžianti minties apie tai, kad nebūna visuomet kaltų ir visuomet teisių tautų. Ypač kai kalbame apie tautas, ne savo valia įtrauktas į karo sūkurį.
Beje, kaltintojų „teisumą“ klibina ne vien negyvenimiškas jų noras gyventi gatvėje su vienos krypties judėjimu, bet ir laikas nuo laiko viešinami faktai, jog Holokausto tragedija imama spekuliuoti anaiptol ne kilniais tikslais. Galima priminti išsamų Normano G. Finkelšteino tyrimą, sudėtą į knygą „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia“ (lietuviškas leidimas 2000 m.). Nors Londono „The Guardian“ ją pavadino kontroversiškiausia metų knyga, manyti autorių norėjus apšmeižti tautiečius vargu ar yra pagrindo, nes autorius gimė ir užaugo Maidaneko, Aušvico koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų šeimoje.
Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia”. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas
Pasak N. G. Finkelšteino, Holokausto industrija remiasi „nepateisinamomis Holokausto išskirtinumo ir neracionalios bei amžinos nežydų neapykantos žydams dogmomis“. Autoriaus nuomone, keldama vis naujus kompensacijos ieškinius (turi galvoje ieškinius Šveicarijos bankams, Vokietijos verslininkams, Rytų Europos kraštams, taigi, ir Lietuvai), iš kurių tikrosios aukos teturi visai maža naudos, „Holokausto industrija pati labiausiai prisideda prie antisemitizmo palaikymo ir kurstymo“.
Spėju, kad ir Lietuvoje ne vienas žmogus, prisiminęs pastarųjų metų kai kurių žydų ir jiems dirbančių vanagaičių išsišokimus, pritars šiai išvadai.
Stanislawas Aronsonas, Lenkijos žydas, karo už Izraelio nepriklausomybę veteranas straipsnyje „Nemanykite, kad jūsų pasaulis negali sugriūti“ (The Guardian) rašė: „Svarbu suprasti, jog mes buvome karta (jam 93 m. – J. L.), gyvenanti baimėje; baimė verčia žmones daryti pasibaisėtinus dalykus. Kas nėra to pajutęs, negali to iš tikrųjų suprasti /…./ Kaip nėra tokio dalyko, kaip „didvyrių karta“, taip neegzistuoja ir „didvyrių tautos“ – taip pat nėra iš prigimties piktos ar blogos tautos“.
Karas – tokia visuomenės būsena, kuri išprovokuoja pačias blogiausias žmogaus savybes: žiaurumą, bailumą, egoizmą, polinkį išduoti, skųsti, žeminti… O jei taip, tai priminti, ryškinti reikėtų, gal būt, ne tik tai, kaip žmogus virsta žvėrimi, bet ir tuos faktus, kuriuose žmonės atsiskleidžia kaip Žmonės: ištikimi, užjaučiantys, pasiaukojantys…
Izraelyje tokie žmonės – tiek žydai, tiek ne žydai, nelieka užmiršti. Ir valstybė, ir tauta suranda jiems ir padėkos žodžius, ir pagarbos ženklus.
O kaip pas mus? Mes tik žengiame pirmuosius žingsnius ta linkme, ir neretai klumpame.
Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.
Prieš septynetą ar aštuonetą metų Darbėnų miestelį pasiekė žydų bendruomenės (o gal Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo) laiškas dėl 1856 m. Darbėnuose gimusio vieno garsiausių litvakų Dovydo Volfsono (angl. David Wolffsohn) atminimo įamžinimo. Miestelio bendruomenės susirinkime siūlymui buvo pritarta ir nutarta atmintį įamžinti memorialine lenta ant namo, kuriame gimė Volfsonas (beje, tokio neatsirado, neišliko). Be to, kadangi net vyresnio amžiaus darbėniškiai priklauso kartai, kuri gimė arba prieš pat karą, ar jau karo metais, ir čia gyvenusių žydų nebeprisimena, atsakomajame laiške buvo paprašyta, kad kas nors iš žydų bendruomenės atvyktų į miestelį, supažindintų su D. Volfsono asmenybe ir su prieškario žydų gyvenimu, papročiais, kultūra apskritai.
Atsakymo bendruomenė nesulaukė iki šiol, tik aplinkiniais keliais atėjo gandas, jog toks pageidavimas buvo palaikytas nederamu: atseit, jei kas nori sužinoti ką nors apie žydus, tai tegu patys ir susieško informaciją.
Patys tai patys…
Miestelio bendruomenė ta kryptimi jau nemažai nuveikė, nepaisant to, kad santykiai su Jakovo Bunkos fondu, ypač jo vadovu, klostėsi anaiptol ne taip sklandžiai ir šviesiai, kaip to būtų galima tikėtis iš žmogaus, pelniusio netgi metų Tolerancijos žmogaus titulą. Bet tai jau kita istorija…
Prieš trejetą metų miestelio visuomenei buvo pristatyta edukacinė programa „Darbėnų miestelis – kelias tarp dviejų šventovių“, į kurią buvo įtraukta ne tik gimnazijos, bet ir miestelio bendruomenė, o pagrindinį parengiamąjį darbą nuveikė mokytojos Editos Gliožerienės vadovaujamo gimnazijos Kraštotyros būrelio nariai.
Savotiškoje atviroje istorijos pamokoje buvo priminti ryškiausi ne tokios jau trumpos (virš 400 metų) miestelio istorijos etapai, išradingai įpinant į ją ir miestelio žydų gyvenimo vaizdus.
Prieš metus Darbėnų miestelio bibliotekoje buvo surengta popietė „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“, skirtą žydų gelbėtojams. Darbėnų miestelis pasižymi tuo, kad čia, palyginus su likusiais Kretingos rajono miesteliais, buvo daugiausia, net 10 šeimų, gelbėjusių žydus.
O šį rudenį miestelio žmonės rinkosi į bibliotekos suorganizuotą dar platesnio užmojo renginį, skirtą susipažinimui su įvairiais žydų gyvenimo pasaulyje, Lietuvoje ir Darbėnuose aspektais.
Buvo suorganizuota istorikės Irenos Giniotienės parengta ekskursija po miestelio vietas, menančias čia gyvenusius žydus, veikė fotografijų paroda „Žydiškieji Darbėnai“. Konferencijos metu buvo perskaityti pranešimai apie žydų kilmę, priežastis, atvedusias juos į Lietuvą; apie sionizmą ir vieną žymiausių jo lyderių, Izraelio valstybei ypatingai nusipelniusį darbėniškį Dovydą Volfsoną; buvo parodytas filmukas apie štetlų žydų buitį, papročius. Konferenciją užbaigė įspūdingas koncertas, kuriame dainas jidiš ir hebrajų kalbomis atliko solistė Olga Žorova, akompanuojant garsiam džiazo pianistui Sauliui Šiaučiuliui.
Žydų gyvenimas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.
Miestelio gyventojų susidomėjimas buvo toks didelis ir nuoširdus, kad maloniai nustebino netikėtą viešnią iš Vilniaus, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kuklianski.
Nors ir ekspromtu, viešnia aktyviai įsijungė į renginį. Žinoma, nebuvo apsieita be priminimo apie miestelyje vykusias žydų žudynes, kas renginyje, skirtame GYVENIMUI, nuskambėjo disonansu. Bet, kita vertus, F. Kuklianski pasidalino ir įdomiais faktais iš žydų gyvenimo, kurie ne žydui greičiausiai būtų praslydę pro akis. Tai įtikino mane, jog nuostata „jums reikia – jūs ir stenkitės“, kai kalbama apie lietuvių norą sužinoti apie žydus ne vien tai, kaip jie buvo žudomi, bet ir kaip gyveno, nėra konstruktyvi, kaip ir susipažįstant su kiekviena kita, „kitokia” tauta.
Tačiau, kita vertus, gal žydams įdomu pasižiūrėti į save kitų tautų atstovų akimis?
Iki šiol žydai mėgino lietuvius įtikinti žiūrėti į save lietuvių įskaudintų žydų akimis. Vaizdelis, pasak vieno žinomo verslininko ir politiko, „nykoks“. Nes iki šiol atkakliai diegiama nyki asociacija: žydas – žudomas.
O kaip atrodys, jei žydai pasižiūrės į save akimis lietuvių be jiems dirbtinai primetamų stereotipų? Gal pamatys visko: ne tik „išrinktąją tautą“, bet ir klystančią; ne tik tokius žmones, nuo kurių (dėl viso pikto?) stengiamasi laikytis atokiai, bet ir tokius, su kuriais ir linksma, ir įdomu, ir perspektyvu?
Tai, kas krenta į akis stebėtojui iš šalies, neretai pasirodo esą atsitiktiniai dalykai, neatskleidžiantys kitos tautos tapatybės esmės, arba tokie, kurie nėra svarbūs pačios tautos akyse, bet gali pasirodyti labai svarbūs, norint suprasti, kodėl kiti mus priima ne taip, kaip mums patiktų, ne tokius, kokiais mes norėtume atrodyti.
O tai aktualu kiekvienai tautai, kuriai tenka gyventi kitų tautų, kitų tautinių bendrijų apsuptyje.
Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.
Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.
Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.
S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“
Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“
Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas
Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.
A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“
Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.
Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“
Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.
Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.
Antanas Valiukėnas
Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.
A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.
„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“
Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.
„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“
Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)
A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.
„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“
Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“
Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“
A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“
SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.
Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.
„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“
Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“
Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.
NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“
Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.
Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.
Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…
Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?
Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.
Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.
Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.
Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.
Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.
NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.
Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“
Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.
Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.
Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.
Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.
Pulkininkas Kazys Škirpa
Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:
„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.
2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.
3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.
4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))
„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!
LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.
Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.
Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.
