Chodžaly

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Chodžaly aukoms atminti

Kiekviena tauta turi skaudžių prisiminimų. Azerbaidžaniečiams – ypač tragiška 1992-ųjų vasario 25-oji. Prieš 28-erius metus, naktį iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją, Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir 366-asis buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulkas užpuolė Azerbaidžano miestą Chodžaly.

Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, dar buvo surengtas masinis apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą. Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Kelią pastojo Armėnijos ginkluotosios formuotės.

Dėl šio išpuolio gyvybių neteko 613 žmonių, iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus vyrai ir moterys. 487 žmonės buvo sužeisti, 1275 paimti įkaitais, 150 žmonių dingo be žinios.

Šie skaičiai byloja kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragedijos epizodą. Konfliktas dėl kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai pradėjo iš regiono masiškai vyti azerbaidžaniečius ir iškėlė neteisėtus reikalavimus – prisijungti prie Armėnijos SSR. Teritorines pretenzijas Azerbaidžanui pateikti leido puikūs tuometiniai Armėnijos SSR vadovų ir Kremliaus CK lyderių santykiai. Oficialusis Jerevanas puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjungos valdžia jų ekspansinę politiką neoficialiai, tyliai rems.

Chodžaly – pagrindinis taikinys

Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo nulemtas iš anksto, žinant jo geografinę padėtį. Šis miestas, tuomet turėjęs apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Kalnų Karabacho sostinės. Chodžaly išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turėjo vienintelį azerbaidžaniečių kontroliuojamą oro uostą Karabache.

Jau vėliau armėnų pusė pripažins, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą (Hankendis – tikrasis miesto pavadinimas), atidarymas per šį punktą ir vienintelio azerbaidžaniečių kontroliuojamo oro uosto atblokavimas.

Tragedijos chronika

Chodžaly buvo blokuojamas nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai – pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną (kai vienas civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimą sraigtasparniais nutraukė).

Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.

hodzaly_3
Hodžaly aukos

Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.

Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.

Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.

Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė, sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.

Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius nuolat apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta daug kankinimo atvejų.

Štai ką rašė užsienio laikraščiai:

Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“

Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.

Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…

… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad „turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“

Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“

Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.

„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad šturme dalyvavę 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“

Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“

Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.: „Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daug kur – daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“

Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.

Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją: „…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.”

366-asis pulkas

Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.

Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.

366-jo pulko karių moralinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, kad jų nepavyko išvesti tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai atlikti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota Armėnijos pusei faktiškai tam, kad būtų tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną.

Nikolos Pašiniano fantazijos

Tačiau šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas net dabar bando iškraipyti faktus. Savo asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“. Neprabėgus nė kelioms valandoms, šis pareiškimas buvo pakoreguotas. Matyt, N.Pašinianas suprato, jog Kremlius, nuo kurio Armėnija visiškai priklausoma, nepagirs jo už tokius kaltinimus.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Be kita ko, N.Pašiniano bandymas suversti kaltę tuometinei Rusijos pulko vadovybei akivaizdžiai prieštarauja kadaise ištartiems buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žodžiams. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, štai kaip jis atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko 1992 m. naktį į vasario 26 d.

Štai toji citata, žodis į žodį: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko”, – atsakė Sargsianas, tais metais ėjęs separatistų „gynybos ministro“ pareigas.

Žodžiu, vienas iš aukštas pareigas daug metų ėjusių Armėnijos vadovų pripažino,jog Hodžaly skerdynės buvo surengtos dar ir … bauginimo sumetimais. Suprask: tegul azerbaidžaniečiai išsigąsta, tegul suvokia, jog Armėnija, okupuodama Azerbaidžano teritorijas, naudos visas priemones, eis iki galo…

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Bet vertinant 366-ojo motorizuotojo šaulių pulko kaltę būtina suprasti dar tų dienų specifiką. Dar 1988-aisiais metais Sovietų Sąjungoje buvo pradėta aktyvi Užkaukazėje tarnaujančių karininkų ir puskarininkių (praporščikų) rotacija pagal tautybę. Pavyzdžiui, armėnų karininkai buvo siunčiami tarnauti į Armėnijoje dislokuotus karinius dalinius, azerbaidžaniečiai – į Azerbaidžano dalinius, gruzinų karininkai į – į Gruziją.

Karinis ekspertas iš Baltarusijos Aleksandras Tichanskis yra nustatęs, jog Hodžaly šturmo išvakarėse 366 pulkas nebuvo iki galo sukomplektuotas. Vietoj 1600 kariškių jame tebuvo 630 vyrų. Iš jų – daugiau nei 50 karininkų ir puskarininkių tikrai buvo armėnų tautybės. Manoma, kad Hodžaly šturmui vadovavo 2-ojo bataliono majoras Seiranas Oganianas (šturmui pasitelkė iš pulko pavogęs kelis tankus, artilerijos pabūklus ir apie 20 šarvuočių). Spėjama, kad jis, už šį išpuolį gavęs solidų atlygį, persikėlė gyventi į Argentiną. Azerbaidžano teisėsauga dar žino, kad vienas iš šio pulko vadų apšaudė Agdamą ir Hodžaly, nors pulko vadovybė nebuvo davusi įsakymo taip elgtis.

Azerbaidžaniečių teisėsauga jau žino ir pavardes tų lakūnų, kurie pilotavo Agdamą ir Hodžaly atakavusius sraigtasparnius. Tai daugiausia – Libano ir Sirijos armėnai.

Tad N.Pašinianas tiesiog meluoja, kai visą kaltę verčia Rusijai, kai sako, jog Armėnija dėl Hodžaly tragedojos – niekuo dėta. Beje, jis dar melavo ir Miunchene, kur kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo atvykęs derybų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo. Ten, Vokietijoje, N.Pašinianas vėl suokė visiems nusibodusią giesmelę, esą derybose, kam turi priklausyti Juodasis Sodas (pažodžiui išvertus Kalnų karabacho pavadinimą), privalo dalyvauti Armėnija, Azerbaidžanas ir kažin kokia Arcacho tauta, neva nuo senųjų amžių gyvenanti Kalnų Karabache. Visi puikiai žino, jog nėra jokios Arcacho tautos. Kalnų Karabache gyvena lygiai tokie pat armėnai, kaip ir Armėnijoje. Be to, jeigu jau prabilta apie etninių Kalnų Karabacho armėnų teises, tuo pačiu dera pripažinti, kad ir etniniai Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiai turi tokias pat teises – sugrįžti į Šušą, Hankendį, Hodžavendą… Jų buvo kur kas daugiau nei armėnų.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Hodžaly tragedijos išvakarėse – dar vienas svarbus pastebėjimas. Šių metų vasario 22 dieną Romoje buvo surengtas Popiežiaus Pranciškaus ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimas. Žinote, dėl ko Šventasis Tėvas dėkojo musulmoniškojo Azeraidžano lyderiui? Ogi dėl azerbaidžanietiškos kantrybės ir tolerancijos. Katalikų Bažnyčios vadovas yra svečiavęsis tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Bet Armėnijai jis nėra dėkojęs už kantrybę ir toleranciją.

Padėka už toleranciją įvarioms tautybėms, įvairių tikėjimų žmonėms buvo skirta Azerbaidžanui.

2020.02.24; 07:32

Gordijo mazgas

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Šalin rankas nuo mūsų genocido!

Šio kovo pradžioje viename armėnų leidinių pasirodžiusio teksto antraštė („Почерк людоедов“) iš karto nurodo, kur veisiasi tie „žmogėdros“ – aišku, Azerbaidžane. Žurnalistei Marinai Grigorian užkliuvo šios šalies užsienio reikalų ministerijos atstovės pareiškimas, jog tai, kas įvyko 1988 m. vasario 27-29 d. Sumgaite, ir tai, kas dėjosi 1992 m. naktį į vasario 26 d. Agdamo miesto apylinkėse (Chodžalyje), buvo „gerai suplanuotos ir organizuotos Armėnijos akcijos prieš Azerbaidžaną“.

Žurnalistė piktinasi: kaip galima lyginti tokius dalykus! Juk Sumgaitas – tai armėnų genocidas, o iki šiol kaip reikiant neišpainiotas beginklių žmonių sušaudymas Chodžalyje – democidas. „Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijoje, tikimės, suvokia skirtumą tarp šių dviejų nusikaltimų žmoniškumui kategorijų“. Visa, kas ištiko armėnus Sumgaite ir kitur, rodo žmogėdrų braižą. Jie neapgailestauja ir neatgailauja. Žmogėdrų taisyklės reikalauja viską versti nuo kojų ant galvos, iškraipyti, veidmainiauti. O svarbiausia – jie visu savo elgesiu rodo pasirengimą pakartoti. Ir tuo pat metu, nutaisę naivių avelių žvilgsnį, klausia: ir kodėl gi armėnai nesirengia taikai?

Marina Grigorian yra leidinio“ Golos Armenii“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, nuo 2009 metų vadovauja Armėnijos prezidento administracijos visuomenės ryšių centro vykdomam projektui „Paprastas genocidas“ (rus. „Обыкновенный геноцид”). Atidžiai stebi rašoma ir sakoma Azerbaidžane ir triuškinamai kerta, kai azerbaidžaniečių dėsto savo poziciją. Chodžalio žudynėse armėnų žurnalistei viskas atrodo taip painu, kad ji net nesiryžta nurodyti žudikų, nors ten viskas taip akivaizdu, kad akivaizdžiau negali būti: išžudyti civiliai azerbaidžaniečiai, juos išžudė Armėnijos teroristinės – karinės grupuotės (aukų – per 600).

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Pirmi niekada nešaudo?

1988 m. kovo 1 d. viename pagrindinių SSRS laikraščių, „Izvestija“, pasirodė trumpas valstybinės telegramų tarnybos TASS pranešimas, kad vasario 28 d. Sumgaite (Azerbaidžano SSR) chuliganų grupė išprovokavo riaušes. Tų metų vasarą britų dienraštis “The Guardian” priminė: vasario mėnesį Sumgaito mieste visą šalį sukrėtusioje baisioje nacionalistinėje orgijoje siautėjančios azerbaidžaniečių gaujos nužudė 26 armėnus.

1989-ųjų spaudos konferencijoje Jerevane žurnalistams atsakyta ir į klausimą, kaip Armėnijos atstovai pristatė Sumgaito įvykius SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Jie, be abejo, neišdėstė visos tiesos. Pavyzdžiui, nepapasakojo, jog vienas iš pagrindinių Sumgaito pogromo iniciatorių ir vykdytojų buvo … armėnas Eduardas Grigorianas, kaip dabar jau tiksliai žinoma, asmeniškai kaltas dėl daugiau nei vienos žmogžudystės. Armėnija iki šiol slepia: E.Grigorianas tesulaukė keliolikos metų laisvės atėmimo bausmės, kai dėl vienos žmogžudystės apkaltintas azerbaidžanietis Achmedas Imamas ogly Achmedovas netrukus buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

SSRS liaudies deputatų suvažiavime neišdrįsta pasakyti visos tiesos apie Sumgaitą ir dar dėl vienos priežasties. Dauguma neturėjo supratimo, kas ištiko armėnus vasaryje, bet ir nežinojo, kas kur kas anksčiau buvo nutikę azerbaidžaniečiams Armėnijoje. Suvažiavimo oratoriai armėnai baiminosi, kad, jiems prabilus apie Sumgaitą, priešinga pusė ims kalbėti apie anksčiau surengtą armėnų smurtą prieš azerbaidžaniečius. Juos išgąsdino Azerbaidžano SSR deputatų iš suvažiavimo tribūnos paskelbta informacija apie žuvusius azerbaidžaniečius…

Savivarčiai su akmenimis kaimynams

Tą rudenį riaušės Kirovabade (Gandžioje) ir kitose Azerbaidžano vietovėse įsiplieskė lapkričio 21 d., po to, kai prieš tris dienas Baku prasidėjo mitingas, kurio dingstimi buvo provokacinis sprendimas Kalnų Karabache, Azerbaidžano SSR teritorijoje, statyti poilsio namus Armėnijos fabriko darbininkams. Mitingas truko 18 dienų. Vienas iš mitingo reikalavimų buvo „suteikti autonomiją Armėnijoje gyvenantiems azerbaidžaniečiams arba panaikinti tokį statusą Karabacho armėnams“.

Tuo tarpu Jerevano spaudoje jau lapkričio 22 d. buvo parašyta abi respublikas jungiančiu plentu priešingomis kryptimis plūstant pabėgėlių voras. Lapkričio 30 d. pabėgėlių reikalų komisija pranešė, jog iki tos dienos į Armėniją atvyko 30 907 asmenys, o išvyko 40 652. Kita vertus, kokia prasmė (neturint piktų kėslų) aiškintis, kas po ko sekė rudenį, kai ši niekuo dėtų žmonių tragedija prasidėjo gerokai anksčiau. Baku duomenimis, iki 1988 metų vasario vidurio iš Armėnijos „dėl ten kaitinamos baimės atmosferos ir prievartinių veiksmų“ buvo išsikraustę daugiau kaip 4 tūkstančiai azerbaidžaniečių. Vasario 28–kovo 21 d. iš Armėnijos atkeliavo 16 900 pabėgėlių, iš kurių 8 600 buvo grąžinta atgal. Kalnų Karabacho administraciniame centre Stepanakerte (Chankendis – tikrasis azerbaidžanietiškas pavadinimas) azerbaidžaniečių neliko rugsėjyje (pogromininkai sudegino 125 jų namus,  200 – apiplėšė).

Žodžiu, nebuvo armėnų santūrumo „ilgiau kaip 8 mėnesius“, kaip dažnai rašyta ano meto spaudoje. Santūrumą kaip tik demonstravo kita pusė – azerbaidžaniečiai. 1988 m. lapkričio 4 d. Jerevane vykusiame mitinge separatistų komiteto “Karabach” veikėjas Rafaelis Kazarianas (vėliau jis tapo Armėnijos mokslų akademijos nariu) kalbėjo apie „emigraciją“, kurią turi vykdyti iš anksto sudaryti būriai. „Pirmą kartą per šiuos dešimtmečius mums atsivėrė unikali galimybė išvalyti Armėniją nuo šitų turkų. Aš laikau tai didžiausiu mūsų kovos laimėjimu per pastaruosius dešimt mėnesių.“

Kaip iš gimtųjų namų buvo vejami azerbaidžaniečiai

Azerbaidžaniečių pabėgėliai

Apie 2015 metų pavasarį paskelbtą žurnalistės Manė Papian tekstą („События в Гугарке. Как громили азербайджанцев в Армении“) kai kurie tėvynainiai atsiliepė labai smerkiamai. Jiems labai nepatiko pagarsinimas to, kas atsitiko tuometiniame Gugarke rajone vasario 26 d., „dvi dienos iki Sumgaito įvykių“. Ogi Šaumiano kaimo mokyklos direktorė tos dienos rytą pasigedo visų azerbaidžaniečių – mokytojų ir mokinių. Jai pasakė, kad juos visus autobusais išvežė iš Armėnijos. Po kelių dienų čia ėmė plūsti pabėgėliai iš Sumgaito ir likusiems rajone azerbaidžaniečiams atėjo labai sunkios dienos (be kita ko, 624 atleido iš darbo), o lapkričio pabaigoje – ir tragiškos. Vėliau Manė paaiškino apie įvykius Gugarko rajone sužinojusi tik prieš kelis mėnesius ir kaip žurnalistė turėjusi apie tai parašyti, kad ir kaip sunku tai būtų daryti esant Armėnijos pilietei.

Gegužės 11 d. pogromininkai nusiaubė azerbaidžaniečių gyvenamą Širazlio kaimą Ararato rajone: apiplėšė 330 šeimų, nuniokojo 64 namus, aštuonis – sudegino; juos vedė vietinės valdžios pareigūnai ir milicininkai. Išgriovė garsią šventovę ir mirtinai sumušė 90-metį jos sergėtoją. Pogromo metu nukentęs dviejų mėnesiui kūdikis irgi mirė. Iš kaimo išvaryti 880 azerbaidžaniečių apsistojo po atviru dangumi SSRS-Turkijos sienos neutraliojoje juostoje, Arakso upės pakrantėje. Vasarą prie jų prisidėjo dar penkių kaimų gyventojai, iš viso – apie 10 tūkstančių žmonių. Pastarųjų kaimų iškraustymui, be vietinių, vadovavo ir iš Jerevano atvykę viršininkai, tarp jų respublikos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Surenas Arutunianas, vėliau tapęs Armėnijos komunistų centro komiteto pirmuoju sekretoriumi – pirmuoju asmeniu respublikoje.

Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai

1988 m. birželio 19–25 d. Armėnijoje buvojo Azerbaidžano atsakingų partinių ir valstybinių darbuotojų grupė. Ji parengė ataskaitą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybei. Joje irgi kalbama apie „chuliganų grupes“ – jų nariai, reikšdami nepasitenkinimą Azerbaidžano SSR aukščiausiosios tarybos sprendimu nepritarti Kalnų Karabacho autonominės srities perdavimui į Armėnijos SSR sudėtį, vykdė neteisėtus veiksmus prieš Armėnijoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Antai birželio 17 d. surengė pogromus kai kuriuose gyvenvietėse, sudegino 7 privačius namus; 11 asmenų patyrė sunkius sužeidimus, „daugelio jų veidai buvo subjauroti“. Su ypatingu žiaurumu veikė „žaliūkai“, kuriuos atveždavo autobusais, lydimais sunkvežimių ir savivarčių, prikrautų geležinių strypų, akmenų, lazdų (Sumgaite irgi dalijo strypus ir netrūko atvežtinių akmenų bei kita). Vietinė valdžia ir milicija riaušininkų nestabdo, o respublikinė televizija ir radijo, vietinė spauda dar net ir kursto.

Atrodo, ne be Azerbaidžano atstovų įsikišimo moteris ir vaikus iš pabėgėlių stovyklos Arakso upės pakrantėje, kur nesant medicinos pagalbos ir kitų būtiniausių dalykų („realiai gresia epideminių ligų pavojus“), perkėlė į artimiausią gyvenvietę. Visa kita taip ir liko. Galiausiai vilties netekę pabėgėliai pagrasino pereisią sieną ir plaukte persikelsią į Turkijos pusę. Tik tada Maskva sukruto: per kelias savaites naktimis pasieniečių ir milicininkų lydimus pabėgėlius išgabeno iš Armėnijos į Azerbaidžaną.

Kam tankai, kai yra autobusų

Jerevane tuo metu gyvenusi ir netgi prisidėjusi prie armėnų „revoliucionierių“ sociologė Svetlana Lurjė vėliau stebėjosi: ne tik Rusijoje, bet ir Armėnijoje, tai yra Jerevane, nieko nebuvo girdėti apie azerbaidžaniečių išvarymą iki 1989 metų vasaros, kai turgavietėse itin sumažėjo maisto produktų. Tylėjo ir Azerbaidžanas. Iki Rusijos žinia apie ištrėmimą atėjo tik 1989 metų rudenį–žiemos pradžioje. Tuo tarpu 1988-ųjų lapkričio pabaigoje azerbaidžaniečius iš Armėnijos deportavo, galima sakyti, per tris dienas. Mokslininkė rašė nesanti tikra, ar patys armėnai galėjo veikti šitaip organizuotai (lygiai po savaitės atsitiko žemės drebėjimas ir viskas vyko šleivai kreivai). Ar tik prie deportacijos neprikišo rankos kokios nors jėgos Kremliuje, siekusios įžiebti karą Karabache, „lygiai taip pat nesu tikra, ar šios jėgos neprisidėjo ir prie Sumgaito įvykių“ (iki tol taikiai sugyvenę miesto gyventojai negalėjo staiga prarasti galvos, turėjo būti netikėta ir didelė provokacija).

Tomis dienomis armėnų mitinguose, kai pastebėjo anglų žurnalistas Markas Grigorianas, aiškinta, jog „armėnus iš Azerbaidžano išveja, o azerbaidžaniečiai iš Armėnijos išvažiuoja patys, savo noru“. Važiavo ir patys. Traukė pėsčiomis. Tačiau daugelį tiesiog išvežė. Autobusais. Greitai ir brutaliai.

Antai į Spitako rajone esančius azerbaidžaniečių kaimus atvykę respublikos valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas, rajono vykdomojo komiteto pirmininkas ir vidaus reikalų viršininkas paragino gyventojus skubiai išsikraustyti – jų pačių saugumo labui. Žmonėms atsisakius, kažin kas į kaimus ėmė šaudyti ir juos turėjo tildyti atsiųsti kareiviai. Kitą dieną į vieną kaimų atvairavo 34 autobusus – po vieną dviem šeimoms. Autobusus lydėjo kareiviai, tačiau pasiekus Gugarko rajoną (artėjant prie Azerbaidžano) koloną vėl nežinia kas apšaudė. Tris nušovė (tarp jų – vienuolikametį), 7 sužeidė. O kitą dieną žmonių paliktą turtą apie 40 savivarčių išvežė į Spitaką, kas liko – sudegino.

Vardeniso rajono gyventojai rusai papasakojo, kad į kaimą atvykęs respublikos agropramoninio komiteto viršininkas davė azerbaidžaniečiams tris dienas pasirengti kelionei. Irgi šaudė; atjungė elektrą; parduotuvėje neliko duonos. Šio kaimo gyventojams teko keliauti kalnų keliais, siaučiant pūgai, mašinas nuolat apšaudė. Vienas azerbaidžaniečių kaimas laikėsi iki gruodžio 8 d. (išvakarėse įvyko žemės drebėjimas). Liudytojos žodžiais, sraigtasparnis atskraidino gerai ginkluotus armėnus, kurie išvarė azerbaidžaniečius iš namų ir įsakė keliauti per kalnus į Azerbaidžaną.

Vietinės valdžios ir teisėsaugos darbuotojus matė ir kitaip elgiantis. Vienas liudytojas papasakojo kartu su giminaičio šeimos nariais iš Masiso rajono laimingai pasiekęs Azerbaidžaną, o pats giminaitis su rakandais pasiskolinta mašina leidosi į kelionę rytojaus dieną. Pakeliui sustabdė milicijos pulkininkas ir kelių inspekcijos majoras bei dar trys įtartini asmenys. Pastarieji ištempė azerbaidžanietį iš mašinos ir po žiaurių kankinimų nužudė. Liudytojui pažįstamo tardytojo (totoriaus) dėka pavykę pargabenti lavoną į Azerbaidžaną. Jis tvirtino tardytojo rankose matęs 130 nužudytų azerbaidžaniečių sąrašą.

Šias ir kitas tragedijas 1991 metais Rusijos žmogaus teisių gynėjų leidinyje („Экспресс-хроника”) paskelbęs istorikas Arifas Junosovas rėmėsi Azerbaidžano pabėgėlių draugijos dokumentais, pačių pabėgėlių iš Armėnijos (azerbaidžaniečių, rusų, kurdų) liudijimais. Jo tyrimais, iš viso 1988–1998 metais žuvo 214 azerbaidžaniečių, gyvenusių Armėnijoje; be nužudytųjų, įtraukė ir sušalusius kalnuose, mirusius nuo širdies smūgio, taip pat nesuteikus medicinos pagalbos (65). Per paskesnius dvejus metus numirė apie 6 tūkstančiai pabėgėlių, daugiausia – senyvo amžiaus žmonių. Kiek vėliau tame pačiame leidinyje Armėnijos KGB pirmininkas tvirtino, kad jie kruopščiai patikrino šiuos duomenis ir toliau laikosi savo: tuo laikotarpiu žuvo 25 azerbaidžaniečiai.

1988 metų pabaigoje SSRS prokuratūra į Armėniją atsiuntė didelę grupę tyrėjų. Vienoje jos vadovo Maskvai pasiųstų pažymų nurodoma: Armėnijoje lapkričio 23–gruodžio 1 d. buvo nužudyti (žuvo) 24 azerbaidžaniečiai; sužeista – 90. Daugiausia azerbaidžaniečių – vienuolika –  žuvo Gugarko rajono Šaumiano kaime. Ten, kaip papasakojo tyrėjams liudytojai, armėnų gauja nužudytų azerbaidžaniečių lavonus degino – kad jų negalima būtų atpažinti; tyrėjai nužudymus pavadino sadistiškais.

Azerbaidžaniečių deportacija

Gruodžio 6 d. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas ir ministrų taryba priėmė nutarimą dėl neleistinų abiejų respublikų kai kurių vietinių organų pareigūnų veiksmų – piliečių vertimo palikti nuolatines gyvenamąsias vietas. Armėnijoje dėl tokių veiksmų 13 vadovaujančių darbuotojų buvo pašalinti iš komunistų partijos, 68 gavo papeikimus, kai kuriuos vietinius vadovus ir prokurorus atleido; neteko pareigų Gugarko rajono partijos ir vykdomojo komitetų vadovai. Dėl Armėnijoje etniniu pagrindu įvykdytų nusikaltimų buvo iškeltos 675 baudžiamosios bylos.

Kas neapgailestauja ir neatgailauja

Dar 1992 metų pavasarį savo nuomonę viename pagrindinių Rusijos laikraščių („Российская газета“) išdėstė istorikas Sergejus Lezovas: Armėnijos-Azerbaidžano kare sprendžiama jau ne Karabacho likimas, o „būti ar nebūti armėnams Pietų Kaukaze“. Straipsnyje („Опыт интерпретации мифического мышления: В Нагорном Карабахе и вокруг него“) samprotaujama, kokią įtaką konflikto eigai padarė armėniškame pasaulyje vyraujantys etniniai ir politiniai mitai (antikinę kultūrą paveldėjusi tauta, krikščionių pasaulio sargybinė Rytuose, amžinai skriaudžiama turkų su visais tamsiais kitatikiais ir išduodama savanaudiškų Vakarų). Jis pastebi, jog armėnų lyderiai ir žiniasklaida atkakliai stengiasi užgniaužti visa, kas tam prieštarauja.

Straipsnio autoriaus nuomone, vienas svarbiausių įvykių, po kurio konfliktas virto karu iki paskutiniųjų, tai yra iki fizinio vienos iš etninių grupių sunaikinimo ar išvarymo, „buvo azerbaidžaniečių deportacija iš Armėnijos 1988 metų lapkritį“. Tuometiniai Karabacho lyderiai viešai nepripažino, kad veikia pagal urvinių laikų kruvino keršto ir kolektyvinės atsakomybės principą. Tai, kas įvyko, netapo viešų svarstymų tema ir suvokimo reikalu. Tai nebuvo pripažinta armėnų nacionaline gėda – imtasi kažin kokių miglotų aiškinimų, iš kurių pasaulis turėjo suprasti, kad Armėnijos azerbaidžaniečiai dėl visko patys kalti.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Iš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano per daugelį metų pasakyta pasaulis įsiminė viena. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko Agdamo miesto apylinkėse 1992 m. naktį į vasario 26 d. „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, – atsakė Sargsianas, ėjęs tais metais separatistų „gynybos ministro“ pareigas. – Štai kas atsitiko.”

Šis atsakymas – ne vien Armėnijos pusės (talkinant buvusios SSRS ginkluotųjų pajėgų 366-to pulko kariams) įvykdyto nusikaltimo žmoniškumui pripažinimas. Kaltinti derėtų ir tuometinės SSRS ginkluotąsias bei specialiąsias tarnybas – ne tik kariškius, bet ir KGB…

2019.03.18; 11:51

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Kai kurie nusikaltimai žmoniškumui iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinės bendruomenės įvertinimo. Šiurpių nusikaltimų nacistinės vokiečių okupacijos metais raudonieji partizanai yra įvykdę Lietuvoje. Protu sunkiai suvokiamos skerdynės gerokai vėliau, ties XXI amžiaus slenksčiu, sukrėtė azerbaidžaniečių tautą.

duboviciene_irma-k
Irma Dubovičienė, šio teksto autorė

Turėtų kilti klausimas: ar, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tai negalėtų pasikartoti ir mūsų dienomis?.. Turbūt atsakymas yra vienintelis. Nors tokių nusikaltimų tyrimai ypač sudėtingi, o tiesa labai neparanki kam nors iš gyvųjų, ji neturi būti pamiršta.

Kaimo tragediją primena kryžius

Kaniūkų kaimo pakraštyje Šalčininkų rajono savivaldybės bei Kovos ir kankinių atminimo apsaugos tarybos iniciatyva 2005 metais pastatytas kryžius. Jis primena tai, apie ką ištisus dešimtmečius vietos žmonės galėjo kalbėti pašnibždomis.

Užrašas byloja: „Kaniūkų kaimo gyventojams vyrams, moterims, vaikams, kuriuos 1944 metų sausio 29 naktį antpuolio metu nužudė sovietiniai partizanai iš Rūdninkų girios, atminti”. Išvardytos 38 aukų pavardės. Sąraše ne tik vyrai, bet ir 19 moterų, 7 vaikai: dvejų, ketverių, aštuonerių, devynerių metų…

Buvo sudeginti trobesiai (iš 50 liko tik keturi), išžudyti gyvuliai. Kaniūkų kaimo žudynės – didžiausias raudonųjų partizanų įvykdytas nusikaltimas Lietuvoje nacių Vokietijos okupacijos metais.

Tuometės Eišiškių apskrities, Jašiūnų valsčiaus kaimo gyventojų pavardės lenkiškos, o gal sulenkintos – juk iki Vokietijos okupacijos tai buvo Lenkijos teritorija. Tautybė išties nėra svarbi, nors, pasak tyrėjų, Kaniūkai priskirtini lietuviškajai Dieveniškių salai.

Kaimo žudynės įvykdytos kaip baudžiamoji akcija, nes valstiečiai buvo ne itin palankiai nusiteikę raudonųjų partizanų atžvilgiu.

Pietryčių Lietuvoje buvo paplitusi ginkluota kaimų savisauga. Norėdami apginti užaugintą derlių, kitas ūkio gėrybes, valstiečiai priešinosi raudonųjų partizanų plėšikavimui. Kaip pastebi ginkluotos savisaugos temą bei Kaniūkų tragediją išsamiai tyręs istorikas dr. Rimantas Zizas, ginkluotos valstiečių savigynos formuotės buvo būdingos ne tik šiose vietovėse, veikė ir Vakarų Baltarusijoje.

Slėpta ir vis dar nepatogi tema

Sovietiniais metais raudonųjų partizanų nusikaltimai buvo slepiami. Juk nekaltų civilių gyventojų žudymas, žiaurumas būdingas tik „fašistiniams okupantams“.

Tikroji tiesa ėmė aiškėti laisvėjant Lietuvai, prasidėjus tautiniam Atgimimui. Dienraštyje „Respublika“, paskui ir kitur pasirodė pirmosios publikacijos. Pasiekė informacija apie užsienyje publikuotus žudynių dalyvių prisiminimus.

Paminklinė lenta sovietinės okupacijos aukoms atminti. Vilnius. Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Užmarštyje skandintas įvykis sulaukė milžiniško susidomėjimo, bet istorikų, politikų vertintas atsargiai. Kaimų ginkluota savisauga gali būti įvairiai interpretuojama. Iki šiol jautri nusikaltimo vykdytojų tema. Tai, kas buvo nutylėta sovietmečiu, nelabai norima garsinti ir šiandien.

Faktų apie raudonųjų partizanų kovą su kaimų savisauga analizės ir vertinimo spragų priežastis ta, kad tuose įvykiuose aktyviai dalyvavo žydai, pabėgę iš Vilniaus, Kauno getų.

„Maždaug antrą valandą po vidurnakčio Kaniūkų kaimas buvo visiškai sudegintas. Nesimatė nė vienos trobos, nebesigirdėjo nė garso. Matyt, bus sudegę visi žmonės – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, užmušti jų pačių saugotų sproginėjančių šovinių arba pribaigti mūsų vyrų, kai bandė pabėgti iš šio pragaro“, – atsiminimuose apie baudžiamąją akciją 1988 m. Izraelyje rašė vienas iš įvykio dalyvių Paulius Bagrianskis. Tame kaime iki tol jam neteko lankytis, nebuvo girdėjęs net jo pavadinimo.

Kaimo tragedija vietos bendruomenėje prisimenama, aukos pagerbiamos kasmet.

Taip pat ir šiemet Butrimonių bažnyčioje aukotos šv. Mišios už žuvusius Kaniūkų kaimo gyventojus. Atminimo vietoje padėti vainikai, uždegtos žvakės. Į minėjimą atvyko Lenkijos Seimo ir Senato Parlamentinės Asamblėjos delegacija.

Tačiau nieko nebuvo iš Lietuvos Seimo. Tai ženklas, kurį galima išsiaiškinti dvejopai: nesidomėjimą tuo, kas vyksta Šalčininkų rajone, kaip nelabai lietuviškame krašte (štai jums ir regioninė politikai praktiškai); nenorą veltis į jautrias temas – neva tegul aiškinasi Lenkijos pusė…

Šalčininkų rajono meras Zdislavas Palevič minint 75-ąsias kaimo tragedijos metines apgailestavo: „Gaila, kad tyrimas šiuo klausimu buvo nutrauktas, gaila, kad neturime rašytinių leidinių apie Kaniūkų kaimą, nors yra išsaugoti gausūs šaltiniai“.

Įtarta, bet neįrodyta

2017 m. kilo skandalas, kai Prezidentė Vasario 16-osios proga ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanojo buvusią Vilniaus geto kalinę, holokausto metraštininkę 94-erių Fanią Jocheles-Brancovskają.

Įtarta, kad ji galėjo dalyvauti Kaniūkų kaimo žudynėse. Išgyvenusi Vilniaus getą moteris prieš jo likvidavimą pabėgo, prisidėjo prie sovietinių partizanų būrio „Keršytojas“.

Žiniasklaidoje pasirodžius šiuos įtarimus sustiprinančių publikacijų, Tautininkų sąjunga kreipėsi į Prezidentę su raginimu atšaukti valstybės apdovanojimą, teigė: „Apdovanotoji yra tikriausiai susitepusi lietuvių krauju“.

Galimai žudynėse dalyvavusių žydų pavardės buvo įvardytos ir anksčiau, kai daugiau nei prieš dešimtmetį prokurorai pradėjo tyrimą. Užsienio spaudoje pasirodė smerkiančių straipsnių apie tai, kaip Lietuvoje persekiojami holokaustą patyrę žydai. Nepasitenkinimą reiškė tarptautinė žydų bendruomenė, dešinieji politikai.

Apdovanojimo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi skandalas greitai nurimo. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Tautininkų sąjungai pateikė oficialų raštą ir patikino, kad archyviniuose šaltiniuose nerasta duomenų, kurie patvirtintų F. Jocheles-Brancovskajos dalyvavimą nusikalstamoje Kaniūkų akcijoje.

Yra įrodymas, kad žudynėse dalyvavo jos būsimasis vyras, to paties būrio partizanas Michailas Brancovskis. Tai specialus įsakymas, kuriuo pareikšta padėka už Kaniūkų akciją. Tarp tokių įsakymų F. Jocheles-Brancovskajos pavardė nerasta.

Šykštu informacijos, pagrįstos archyviniais dokumentais. Kitų šaltinių žinios fragmentiškos, neišsamios, nesutampa. Skiriasi duomenys dėl akcijoje dalyvavusių raudonųjų partizanų, aukų skaičiaus, net dėl žudynių laiko – pasak vienų liudininkų, tai buvo tuoj po vidurnakčio, o pasak kitų –anksti rytą.

Patikimų duomenų stinga ne tik apie nusikalstamos akcijos vykdytojus, bet ir organizatorius.

Paversti sovietinių nusikaltimų įrankiais

Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininką Antaną Sniečkų 1944 m. sausio 31 d. Maskvoje pasiekė Genriko Zimano siųsta radiograma apie baudžiamąją akciją Rūdninkų girios pietryčiuose. Ją įvykdė Vilniaus būriai (iš Vilniaus geto kalinių suformuoti būriai „Keršytojas“ ir kt.), „Mirtis okupantams“, Margirio būrių ir Generalinio štabo specialiosios grupės jungtinė grupė.

Šiai užduočiai vykdyti buvo sudarytas jungtinis būrys maždaug iš 120-150 kovotojų. Kiekviena grupė veikė pagal duotus įrodymus, kitų nepažinojo. Taip į baudžiamąją akciją sumaniai buvo įtraukti daugelis Rūdninkų girios būrių, atsakomybę padalyta kuo platesniam kovotojų ratui.

Pagrindinį vaidmenį atliko, veiksmus kovinių veiksmų dienoraštyje užfiksavo „Mirtis okupantams“, sudarytas daugiausia iš Kauno geto žydų ir sovietinių karo belaisvių. Manoma, jog būriui vadovavo kapitonas Michailas Ceiko.

Istoriko dr. R. Zizo vertinimu, dalis tų žmonių tapo sovietinių nusikaltimų vykdymo įrankiais ir bendrininkais. Galėjo lemti ir tragiška holokausto aukų patirtis: tam tikromis aplinkybėmis žmonės neatsispyrė pagundai keršyti ir žudyti, nepajėgė skirti tikrus priešus nuo netikrų.

Ar jie suvokė kaltę, buvo kamuojami sąžinės priekaištų, nakties košmarų? Atsakymų jau nesužinosime, nors iš kai kurių dalyvių publikuotų prisiminimų galima numanyti, jog raudonųjų partizanų patirtis juos slėgė.

Pasak dr. R. Zizo, nutarimą vykdyti baudžiamąją operaciją galėjo priimti 1944 m. sausio pradžioje įkurtas vadinamasis LKP(b) Pietų srities pogrindinis komitetas.

Radiogramų Sniečkui siuntėjai

Iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro 2005 m. buvo išbrauktas sąrašas paminklų, susijusių su sovietinių veikėjų atminimu. Tarp jų Genriko Zimano, Motiejaus Šumausko kapai Antakalnio karių kapinėse.

G. Zimaną (1910-1985) vyresnioji karta prisimena kaip įtakingą žurnalistą, dienraščio „Tiesa“, žurnalo „Komunistas“ redaktorių, o M. Šumauską (1905-1982) – kaip aukštą partinį veikėją.

Sovietiniai nusikaltėliai. Pirmas iš dešinės – Antanas Sniečkus. LGGRTC ekspozicija

Jiems tenka Kaniūkų akcijos organizavimo kaltė. Tuo metu jie vadovavo LKP(b) ir raudonųjų partizanų judėjimo štabo operatyvinei grupei. Zimanas buvo Šumausko pavaduotojas, o netrukus, pastarąjį perkėlus į kitą sritį, tapo Lietuvos raudonųjų partizanų vadovu.

Buvę partizanai, partiniai nomenklatūrininkai nugyveno ilgus gyvenimus, mėgavosi jiems suteiktomis privilegijomis. Tamsiąją partizanavimo puse su niekuo nesidalijo suvokdami savo nusikaltimus. Ar tik ne todėl, kad ieškojo pasiteisinimo pats sau,  Zimanas buvo paniręs ir į filosofijos studijas?..

…1944  m. žiema raudoniesiems partizanams buvo sunki, trūko amunicijos. Zimanas Sniečkui siuntė radiogramas nekantraudamas, kada bus atsiųstas lėktuvas (jo sulaukė tik pavasarį). Juo labiau nervinę įtampą ir pyktį kėlė laisvai judėti ir terorizuoti gyventojus trukdžiusi kaimų savisauga – „banditai“.

Ant jų sąžinės ne vien Kaniūkų kaimo aukos. Rūdninkų sovietiniai partizanai sudegino ir Daržininkų kaimą prie Valkininkų, per 1944 m. Velykas – Onuškio vlsč. Bakaloriškių kaimą. Pastarojoje akcijoje dalyvavo pats G. Zimanas.

Kaime pastatytas biustas Gruzijai sukėlė nemalonumų

2017 m. valstybinis apdovanojimas buvusiai Vilniaus geto kalinei ir raudonųjų partizano būrio „Keršytojas“ kovotojai F.Jocheles-Brancovskajai paskatino naujai prisiminti skaudžią, iki galo neišgvildentą Kaniūkų tragediją.

Tokie precedentai šiuolaikiniame pasaulyje tebevyksta. Nes vis dar yra šiurpių nusikaltimų žmoniškumui, nesulaukusių tinkamo įvertinimo.

Šių metų sausį Gruzijos užsienio reikalų ministerijai teko teisintis Azerbaidžanui dėl pietiniame Samcchė-Džavachetijos regione, Achalkalakio rajono Bugašeno kaime, atidengto paminklo tokiam iš čia kilusiam Michailui Avagianui.

Provokacija, kurios rengėjai sumanė supriešinti gruzinus su azerbaidžaniečiais

Sausio 20 d. vyko paminklo atidengimo iškilmės. Raudoną juostelę perkirpo Armėnijos pasiuntinys Gruzijoje Rubenas Sadojanas ir to kaimo mecenatas Gagikas Avagianas. Ceremonijoje dalyvavo rajono administracijos ir vietos savivaldos vadovai, taip pat du Gruzijos parlamento atstovai iš valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“.

„Tokių narsių patriotų, kaip Michailas Avagianas, dėka mūsų tauta sugebėjo laimėti svarbias pergales“, – pareiškė Armėnijos pasiuntinys.

Biustas vietos armėnui (Bugašeno kaimas, kaip ir visas Samcchė-Džavachetijos regionas, kompaktiškai gyvenamas armėnų) Gruzijai tapo galvos skausmu.

Baku nepasitenkinimą sukėlė tai, kad Gruzijoje pagerbtas Kalnų Karabacho karo aršus kovotojas, o paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo vietos valdžios atstovai. Azerbaidžaniečius giliai įžeidė ceremonijai pasirinkta data. Sausio 20-oji yra viena svarbiausių ir sakraliausių dienų Azerbaidžanui. Kaip tik tądien 1990  m. Baku sovietų daliniai žiauriai susidorojo su taikia piliečių demonstracija, nužudė daugiau kaip du šimtus žmonių. Azerbaidžanas sausio 20-ąją mini kaip gedulo dieną.

„Pastatė paminklą budeliui“

Armėnams jis karo didvyris, o azerbaidžaniečiams – karo nusikaltėlis.

Jis galėtų būti paprastas šeimos žmogus ir vidaus tarnybos statutinis pareigūnas. Jeigu ne Kalnų Karabacho karas – kruviniausias konfliktas Pietų Kaukaze, kuriam įsiplieskus Armėnijos ginkluotosios pajėgos, palaikomos Rusijos, nuo Azerbaidžano atplėšė penktadalį jos teritorijos.

Avagianas, pramintas Kobra, buvo vertintas kaip žvalgas, mat mokėjo azerbaidžaniečių kalbą. 1994 m. mirė nuo patirtų žaizdų.

Tai veikėjas, dalyvavęs ne tik įvairiuose karo veiksmuose, bet ir masinėse taikių gyventojų Chodžali skerdynėse.

Žinia apie Gruzijoje atidengtą biustą aktyviai aptarinėtas žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose. „Gruzijoje pastatė paminklą Chodžali budeliui“, – skelbė viena iš antraščių.

Chodžaly aukoms atminti

„Azerbaižanas yra strateginis Gruzijos partneris, ir tarp mūsų nėra temų, kuriomis nebūtų komunikuojama. Ir kelti ažiotažą aplink šią temą nereikia“, – situaciją švelnino Gruzijos URM.

Išsiaiškinta, kad Avagiano biustas tame kaime, senos mokyklos kieme, buvo pastatytas dar 1994 m., o dabar jis tik atnaujintas, ir tai padaryta privačiomis kaimo bendruomenės nario, Avagiano giminaičio, lėšomis.

Siekia pripažinimo, kad tai buvo azerbaidžaniečių genocidas

Tragiški įvykiai Chodžali, kuriuose dalyvavo Avagianas, yra vienas kruviniausių Kalnų Karabacho karo epizodų.

Azerbaidžanas siekia, kad Chodžali tragedija pasaulyje nacionalinių parlamentų būtų pripažinta kaip azerbaidžaniečių tautos genocidas. Už tai pasisako vis daugiau politikų net Rusijoje. Vienas jų yra Rusijos Dūmos deputatas, Rusijos ir Azerbaidžano tarpparlamentinės grupės vadovas Dmitrijus Saveljevas.

Pernai spalio mėnesį Turkijoje, šalies centrinėje dalyje esančiame Kaiserio mieste, buvo atidengtas paminklas ir parkas Chodžali tragedijai atminti. Tarp svečių, atvykusių pagerbti aukų atminimo ir taip pareikšti savo poziciją, buvo ir Rusijos Dūmos deputatas D. Saveljevas.

1992 m. vasario 26-26 d. ginkluoti armėnų daliniai, palaikomi sovietinio motorizuotojo šaulių pulko, įvykdė protu sunkiai suvokiamą nusikalstamą aktą. Chodžali mieste, kurio daugumą sudarė azerbaidžaniečiai, buvo surengtos kraupios skerdynės. Nužudyta 613 taikių gyventojų, 487 sužeista, 1275 paimta į nelaisvę, apie jų likimą iki šiol nieko nežinoma.

Netrukus po žudynių lėktuvu atvykę užsienio žurnalistai spėjo fotojuostoje užfiksuoti sukrečiantį vaizdą, kiek akys užmato dryksančius, išniekintus palaikus…

2019.02.21; 15:00

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Iš visų konfliktų, kurie pastaruoju metu vyksta pasaulyje, pavojingiausias yra Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniui karui ir žlugus Rusijos ir Otomanų imperijoms, Kaukaze prasidėjo išsivaduojamieji nacionaliniai judėjimai, ir Kalnų Karabachas tapo krikščionių armėnų ir musulmonų turkų bei kitų tautybių konflikto židiniu.

Sovietų Sąjunga nedelsdama perėmė regiono kontrolę ir įkūrė Kalnų Karabacho autonominę sritį sovietinės Azerbaidžano respublikos sudėtyje. Kalnų Karabachas tapo nesantaikos tarp dviejų sovietinių respublikų – Armėnijos ir Azerbaidžano – židiniu. Beveik milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną.

Devintame dešimtmetyje, Michailui Gorbačiovui pradėjus įgyvendinti reformas ir sumažinus karinę bei politinę kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabache įsitvirtinę armėnai paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomu tapęs Azerbaidžanas bandė apginti savo interesus – išsaugoti savo žemes, bet Armėnija su Rusijos pagalba užkariavo Kalnų Karabachą.

Manoma, kad apie 800 tūkst. azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais, 300 tūkst. armėnų turėjo palikti Azerbaidžaną 9šiuo metu Armėnijoje nėra nė vieno azerbaidžaniečio, o Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų). Tarptautinė bendruomenė pripažįsta Kalnų Karabachą sudėtine Azerbaidžano dalimi, tačiau Baku šiuo metu paradęs jo kontrolę.

Taigi ko vertas toks pripažinimas, jeigu realių veiksmų ligi šiol nėra, o uždelsto veikimo bomba tebetiksi?

Iki šiol ši žaizda pūliuoja, tarptautinė bendruomenė netgi primiršo, kad ši problema tebeegzistuoja; mat pasaulyje atsiranda naujų konfliktų židinių etniniu, nacionaliniu bei religiniu pagrindu. Ir, be jokios abejonės, ne be kitų suinteresuotų valstybių įsikišimo.

Užšaldytas konfliktas teberusena

Dažnai Kalnų Karabachas vadinamas užšaldytu konfliktu, kaip ir Padniestrė – Moldovoje, Abchazija ir Pietų Osetija – Gruzijoje ir dabar Krymas bei Donbasas – Ukrainoje.

Tačiau tai per daug supaprastinama, nes karas Kalnų Karabache baigėsi 1994 m. paliaubomis, tiesa, taikos sutartis nebuvo sudaryta. Ten nėra tarptautinių taikos palaikymo pajėgų (kaip, beje, ir Ukrainoje – red.), o kariaujančias puses skiria apkasų ir įtvirtinimų vielos, iš kurių nuolat vyksta susišaudymai. Praėjusiais metais žuvo daugiau karių nei kuriais kitais metais po 1994 m. Skirtingai nei kituose konfliktuose posovietinėje erdvėje, Kalnų Karabache oficialiai nėra Rusijos karių. Bet Rusija turi karinę bazę Armėnijos vakaruose, netoli sienos su Turkija, ir nemokamai remia Armėniją ginklais.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas; ten nerasi kitų tautybių žmonių išskyrus armėnus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių (kurie ten gyveno iki prasidedant koviniams veiksmams) sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui.

Derybos dėl Kalnų Karabacho per pastaruosius daugiau kaip dvidešimt metų nuolat atsinaujindavo, tačiau rezultatų nepasiekta iki šiol, Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai beveik nesusitinka.

Kovos Karabache vyksta dėl kaimų, bet tai gali paveikti visą regioną ir pasklisti daug plačiau. Nestabilios nuolat besikeičiančios naftos kainos ir ekonomikos krizė Rusijoje spaudžia Azerbaidžano vyriausybę. Žmonių nepasitenkinimas didėja. Tad galbūt esama manančiųjų, kad kovos dėl Kalnų Karabacho labiau sutelks azerbaidžaniečių tautą savo žemių susigrąžinimui. Armėnijos valdžia taip pat susiduria su piliečių protestais dėl demokratijos suvaržymų ir galbūt taip pat tikisi, kad atsinaujinęs konfliktas suvienys tautą.

Kitas veiksnys – pablogėję Rusijos, kuri yra sena Armėnijos sąjungininkė (ginklus armėnams tiekia tiekia nemokamai, o Azerbaidžanui – už didelius pinigus). Armėnija yra Eurazijos muitų sąjungos narė, Azerbaidžanas – ne. Rusija gali norėti dislokuoti Kalnų Karabache savo taikdarius ir taip galutinai įsitvirtinti regione.

Todėl Kalnų Karabachas gali peraugti į daug didesnį konfliktą, į kurį įsitrauktų Rusija ir Turkija – NATO narė bei JAV sąjungininkė.

Kartas nuo karto iš naujo įsiplieskiantys konfliktai nedideliame Kaukazo regiono lopinėlyje tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingu senų sąskaitų suvedinėjimu. Dėl 12 tūkst. kv. km kalnuoto Kalnų Karabacho jau beveik šimtmetį kovojantys armėnai ir azerbaidžaniečiai turi galingus užtarėjus; vieni – Rusiją, kiti – Turkiją.

Nuo 1988 iki 1994 metų vykęs Azerbaidžano ir Armėnijos karas dėl Kalnų Karabacho nusinešė 30 tūkst. gyvybių. Tačiau net ir po pasirašytų trapių paliaubų abiejų šalių pasienyje būta dešimtys smurto proveržių. Pastarieji mūšiai labiau primena ne pavienius incidentus, o naujo karo pradžią. Abi pusės kaltina viena kitą melu ir karo veiksmų atnaujinimu.

Ženklų, kad šį sykį konfliktas bus greitai užglaistytas, nerodo ir faktas, kad abi pusės į mūšių vietas telkia sunkiąją ginkluotę.

Visiems aišku, bet…

Kruvina kova dėl „Juodojo sodo“ Kalnų Karabachą armėnai laiko savo istorinėmis žemėmis. Čia gyvena apie 150 tūkst. žmonių, daugiausiai etninių armėnų. Bet Armėnija nutyli, kaip ir kodėl į šį regioną jie buvo atkeliami kelis šimtus metų iš eilės. Musulmoniškasis Azerbaidžanas jau daugiau nei šimtmetį siekia susigrąžinti šį regioną, kurio pavadinimas reiškia „Juodąjį sodą“.

Kalnuota teritorija garsėja derlingais slėniais, dėl kurių kontrolės Armėnija ir Azerbaidžanas per pastarąjį šimtmetį kariavo jau du sykius. Po Pirmojo pasaulinio karo abi tautas dėl regiono dar labiau sukiršino į valdžią atėję bolševikai, kurie ne tik įkūrė Kalnų Karabacho autonominį regioną, priskirtą Azerbaidžanui, bet į jį pradėjo kryptingai perkelti armėnų tautybės žmones. 1988-siais regiono gyventojai panoro dar didesnės autonomijos (Kremlius juos specialiai tam kurstė). Šimtmečius tvyrojusi armėnų ir azerbaidžaniečių tarpusavio neapykanta prasiveržė visa jėga – abi pusės viena prieš kitą rengė pogromus, o 1991 metais subyrėjus Sovietų Sąjungai armėnai ir azerbaidžaniečiai iššlavė besitraukusios sovietų armijos ginkluotės sandėlius ir perėjo į atvirą karą. Kiekybinę persvarą turėję azerbaidžaniečiai turėjo daugiau ginkluotės. Tačiau dėl prastų vadovavimo įgūdžių Azerbaidžano karininkai nesugebėjo planuoti operacijų ir palaužti armėnų, kuriems talkino rusų kariniai instruktoriai. Pastarieji ne tik išlaikė Kalnų Karabacho kontrolę, bet ir okupavo gyvenamąsias teritorijas, priversdami šimtus tūkstančių azerbaidžaniečių palikti savo namus. 1994 metais pasirašius paliaubas konfliktas tapo įšaldytu – nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos statusas iki šiol nėra įteisintas, o Azerbaidžano ir Armėnijos kariai sustojo ties kontakto linija, kurioje pastaruosius 22 metus nuolat vyksta apsikeitimas ugnimi.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Nuo 1994-ųjų užaugo ne tik nauja azerbaidžaniečių karta, dar nemačiusi karo, bet ir augo paties Azerbaidžano galia. Už naftą gavusi daug pajamų šalis jas investavo į gynybą, vienu metu Azerbaidžano gynybos biudžetas siekė apie 4 mlrd. dolerių; daugiau nei visas Armėnijos biudžetas. Už tokius pinigus – iš viso apie 7 mlrd. dolerių Azerbaidžanas įsigijo daug modernios ginkluotės. Ir ne bet kur, o Armėniją palaikančioje Rusijoje.

Be to, Izraelis padėjo Azerbaidžanui modernizuoti šimtus senesnės modifikacijos tankų T-72 bei pardavė modernių izraelietiškų automatų „Tavor TAR-21“, bepiločių orlaivių, kuriuos Azerbaidžanas naudoja žvalgybai bei artilerijos ugnies koregavimui.

Armėnija buvo ir tebėra neturtinga valstybė, ji priversta remtis beveik išimtinai Rusijos parama: rusai ne tik už mažesnę kainą pardavė armėnams ginkluotės, bet ir pačioje Armėnijoje turi strategiškai svarbią Giumri bazę netoli pasienio su Turkija. Vis dėlto paminėtina, jog Rusija pastaraisiais metais ginklavo abi konflikto puses.

Kol kas Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgos vengia naudoti savo moderniausią techniką ir viena į kitą pyškina iš artilerijos pabūklų bei salvinės ugnies sistemų „Grad“. Tačiau Azerbaidžano pasitikėjimas savo jėgomis, kalbos apie „istorinių klaidų atitaisymą“ bei manymas, kad Armėnija yra nusilpusi, gali išprovokuoti didelį tarpvalstybinį konfliktą. Kam jis būtų naudingas?

Viena iš versijų  gali būti ta, jog atsinaujinusį armėnų ir azerbaidžaniečių karą pasisiūlytų spręsti abi šalis ginklavusi Rusija. Galbūt tai yra dar vienas dėmesio atitraukimas, ar „tarpininkavimo“ sprendžiant karštą konfliktą demonstravimas bei savo svarbos „užtikrinant stabilumą regione“ pabrėžimas. Maskva jau įrodė norint būti nepamainoma tarptautine žaidėja, sprendžiančia konfliktus; jei Gruzijos kare Kremliui nepavyko įrodyti savo, kaip taikdario vaidmens, tai Sirijoje be Rusijos dabar jau nebeįsivaizduojamas joks konflikto sprendimas.

Sudėtinga suprasti. Akivaizdi paplitusi tendencija įžvelgti „Maskvos ranką“ – Rusijos valdžios mėginimą sukurti situaciją, į kurią ji galėtų įsikišti, įpiršdama savo taikdarių pajėgų įvedimą. Žinoma, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas aktyviai rengia naują konflikto sureguliavimo planą, kuriame Rusijai bus numatytas taikos garanto vaidmuo. Savaime suprantama, Rusija turi svarių interesų abiejose Kalnų Karabacho konflikto pusėse, o viena iš konflikto pusių – Armėnija – yra sena karinė Rusijos sąjungininkė.

Vis dėlto, nepaisant turimos įtakos, šio konflikto lemiama jėga yra ne Rusija, o Armėnija ir Azerbaidžanas. Rusija neturi karinių pozicijų Kalnų Karabache, nes nesugebėjo įgyvendinti plano dėl Rusijos taikdarių dislokavimo šioje teritorijoje 1994 m., kai buvo susitarta dėl paliaubų. Keletą vėlesnių taikdarių iniciatyvų, kurias pasiūlė arba kuriose dalyvavo Maskva, Baku atmetė.

Ar kompromisas įmanomas? Šiuo metu tiek Azerbaidžanui, tiek ir visam pasauliui primenama, kad šis konfliktas – tai parako statinė, galinti sprogti bet kurią akimirką ir turėti katastrofiškų padarinių. Karo žaizdos ir vienas kitam jaučiama neapykanta tapo esminiu veiksniu nepriklausomoms Armėnijos ir Azerbaidžano valstybėms, todėl beveik niekas nekalba apie kompromisą. Azerbaidžanas per konfliktą neteko ne tik Kalnų Karabacho, kuriame gyventa ne tik armėnų, bet ir daug azerbaidžaniečių, tačiau taip pat dalinai arba visiškai prarado septynis aplink jį esančius rajonus, o antiarmėniškos nuotaikos itin stiprios.

Hodžaly aukoms atminti

Be to, išorinis spaudimas siekiant konflikto sureguliavimo iš trijų tarptautinių tarpininkių – Rusijos, JAV ir Prancūzijos – pusės visada buvo silpnesnis nei Armėnijos ir Azerbaidžano pasipriešinimas pačiai kompromiso idėjai. Pastaruosius kelerius metus situacija tik blogėjo. Liko praeityje tos dienos, kai abiejų šalių kariuomenės  sėdėdavo kalnuose esančiuose apkasuose tik kartkartėmis paleisdami vos kelis šūvius į priešininko pozicijas. Vadinama skiriamoji linija tarp šių dviejų valstybių virto labiausiai sutvirtinta karine zona Europoje su tankais ir sunkiąja artilerija. Dar bendrą vaizdą papildžius tarpusavio pasitikėjimo praradimu tarp Vakarų ir Rusijos, kurios turėjo tarpininkauti šių dviejų šalių ginče, gaunamas pavojingas mišinys potencialiam kariniam konfliktui įsiliepsnoti.

Kodėl paliaubų iki šiol daugmaž buvo laikomasi? Labiausiai tikėtini du dabartinės situacijos vystymosi scenarijai. Gali būti, kad paliaubas viena iš konflikto pusių pažeidė atsitiktinai, o vėliau situacija tapo nebekontroliuojama, ir tik abiem pusėms patyrus rimtų nuostolių buvo nuspręsta liautis. Dar gali būti, kad Azerbaidžanas nusprendė surengti nedidelę karinę operaciją, mėgindamas pakeisti situaciją kovos lauke ir tokiu būdu pagerindamas savo pozicijas ir susigrąžindamas dalį prarastų teritorijų.

Paliaubas atkurti bus sudėtinga, o net jei tai pavyktų padaryti, jos būtų trapios. Emocijos šiuo metu yra pasiekusios itin įtemptą lygmenį; stiprus ir keršto troškimas. Taigi akivaizdu, kad pasaulis neturi teisės ignoruoti Kalnų Karabacho konflikto, vadovaudamasis vien savo merkantiliniais tikslais.

Pos scriptum

Dabar daugiau kaip 400 tūkstančių pabėgėlio dalią patyrusių azerbaidžaniečių vis dar gyvena po laikinu stogu. Savoje šalyje tremtiniais tapę azerbaidžaniečiai iki šiol prisimena, kaip armėnų pajėgos jų gyvenamuosius rajonus apsupo 1993 metais. Gyventojai buvo atkirsti nuo likusio Azerbaidžano. Tuometinis prezidentas Geidaras Alijevas susitarė su kaimyniniu Iranu, kad civiliai azerbaidžaniečiai galėtų per šios šalies teritoriją išeiti iš apsupties. Kelio ženklai Azerbaidžane rodo kryptis į okupuotus miestus, kurie nepasiekiami nei vienam azerbaidžaniečiui.

Anksčiau su armėnais jie  sugyveno draugiškai, kaip geri kaimynai. Niekada negalvojo ir netikėjo, kad kaimynai ateis jų žudyti.

Niekas šiandien negali paaiškinti, kodėl Azerbaidžane iki šiol sugyvena įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės, o Armėnija tapo praktiškai vienataute šalimi. Iš namų išvaryti milijonas žmonių Europoje neretai painiojamas dėl to, kiek pabėgėlių iš viso yra Azerbaidžane, nes dažniausiai skaičiuojami tik Karabacho karo metu namus turėję palikti žmonės. Painiojamasi ir todėl, kad dažnai klaidingai galvojama, jog okupuotas tik Kalnų Karabachas, nors iš tiesų dar okupuota daugiau nei dvigubai už šią sritį didesnė Azerbaidžano teritorijos dalis. Tuo metu pabėgėlių antplūdis prasidėjo dar sovietmečiu – 1988–1992 metais į Azerbaidžaną plūstelėjo pirmoji 250 tūkstančių žmonių banga. Tai buvo iš Armėnijos teritorijos išginti azerbaidžaniečiai. Dar apie 700 tūkstančių pabėgėlių paliko savo namus, kai Armėnijos agresija atplėšė ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar 7 gretimus Azerbaidžano rajonus. Be to, Baku priėmė apie 50 tūkstančių turkų pabėgėlių iš Uzbekistano.

Atsižvelgiant į natūralų prieauglį, pabėgėlių skaičius Azerbaidžane išaugo iki 1,2 milijono. Seniai įvykusią agresiją pasaulis linkęs pamiršti, nes pasaulyje nuolat kyla vis nauji karai, tenka rūpintis vis naujais pabėgėliais. Azerbaidžaniečiai dėl to jaučia nuoskaudą – panašu, kad visiems patogiau pamiršti ir milijoną pabėgėlių, ir priežastį, kodėl jiems teko bėgti iš gimtųjų namų.

Tačiau  surasti etninių valymų vykdytojus nėra taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Ypač tuomet, kai juos slepia kita valstybė.

Tai jau patyrė ir mūsų šalis – Sausio 13-sios budeliai surado saugų prieglobstį Rusijoje, Baltarusijoje.

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Karabacho karo ir ankstesnių etninių valymų metu priversti bėgti azerbaidžaniečiai yra ne vienintelės agresijos aukos. Tūkstančiai vis dar laikomi dingusiais be žinios. Anot Azerbaidžano karinės prokuratūros, karo belaisviais tapo per 4000 azerbaidžaniečių, iš kurių tik pusantro tūkstančio grįžo į tėvynę. Apie likusiųjų likimą nieko nežinoma.

Iš viso konflikto metu žuvo apie 20 tūkstančių azerbaidžaniečių. Azerbaidžano karinė prokuratūra tiria daugybę agresijos metu įvykdytų nusikaltimų nuo genocido iki belaisvių kankinimo. Tarp jų ir nacionaline tragedija tapusias Chodžaly skerdynes. Šiame miestelyje 1992 metais armėnų kareiviai, remiami Rusijos motorizuotų pėstininkų, nužudė per 60 gyventojų, tarp jų – vaikus, moteris, senolius. Azerbaidžaniečių teigimu, išžudytos 8 šeimos, o 1275 žmonės paimti į nelaisvę. Nustatyti 296 kaltinamieji, tačiau ar kada nors jie stos prieš teismą, – viltis labai menka.

Tarptautinių tarpininkų pastangos nustatyti Kalnų Karabacho statusą apčiuopiamų vaisių iki šiol nedavė – azerbaidžaniečių ir armėnų ginčas išlieka vienu „įšaldytų konfliktų“ posovietinės erdvėje. Neužbaigtas konfliktas ilgainiui tapo Armėnijos ekonomikos galvos skausmu – Azerbaidžano sąjungininkė Turkija uždarė sieną su Armėnija, tad valstybė šiuo metu atviras sienas turi tik su Gruzija ir Iranu.

Gaila, bet pasaulis šiais laikais dažniausiai rodo apsimestinį jautrumą vienam nuskriaustajam arba žuvusiajam, ypač jeigu įvykis rezonansinis. Šimtai tūkstančių žuvusiųjų, išvarytųjų ir pažemintų, niekam nerūpi.

Tai tik statistika?

2018.10.18; 12:15

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

Pirmiausia norėčiau grįžti į 2014-uosius metus – prisiminti portale slaptai.lt paskelbtą publikaciją „Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus“ (https://slaptai.lt/azerbaidzanieciai-klausia-kada-europa-liausis-taikiusi-dvigubus-standartus/).

Minėtame rašinyje, be kita ko, retoriškai klausiau: kaip garsiai Europa triukšmautų, jei paaiškėtų, jog aukšto rango azerbaidžaniečių karininkas, grįžęs iš karinių operacijų Kalnų Karabache, kartu su savimi būtų parsivedęs dešimtis karo belaisvių ir juos išnaudojęs kaip pigią darbo jėgą – kaip pačius tikriausius vergus? O jei paaiškėtų, jog azerbaidžaniečių generolas apie dvejis metus savo namuose laikė dar ir jaunutį karo belaisvį – vos 15-a metų teturintį jaunuolį?

Nė neabejoju, tarptautinė bendruomenė reikalautų, jog vergu nepilnametį pavertęs azerbaidžaniečių kariškis būtų pripažintas karo nusikaltėliu, pažeidusiu visus tarptautinius įstatymus, įskaitant ir garsiąją Ženevos konvenciją, labai aiškiai apibrėžiančią, kaip būtina elgtis su karo belaisviais. Tokie reikalautų, kad Europa sučiuptų generolą ir pasodintų į kalėjimą kartu, sakykim, su buvusios Jugoslavijos karo nusikaltėliais.

Nesiginčiju – panašaus pobūdžio Europos reakcija būtų suprantama, priimtina.

Tik nesuprantamas Europos tylėjimas, kai paaiškėjo, jog būtent armėnų generolas Manvelas Grigorianas, dalyvavęs mūšiuose dėl Kalnų Karabacho, savo namuose beveik dvejis metus laikė karo belaisvį – penkiolikmetį azerbaidžanietį, pramintą Simonu. Europos reakcija – beveik jokios reakcijos. Nesipiktinta net armėnų generolo mėginimu teisintis, neva tas 15-metis vaikas buvo žiaurus piktadarys: specialiųjų pajėgų smogikas – profesionalas (neturėjo nė šešiolikos, o jau specialiųjų pajėgų profesionalas!)… Ši istorija nuskambėjo per vieną Radio Azatutiun (Radijo Svoboda, Armėnija) laidą. Bet Europos žiniasklaida kažkodėl neskubėjo domėtis šia sensacija. Apsimetė neišgirdusi.

Šią temą analizavau 2014-ųjų metų pabaigoje, paaiškėjus apie generolo M.Grigoriano pomėgį dėtis XX – XXI amžių vergvaldžiu – turėti juodžiausius ir sunkiausius darbus atliekančių vergų. Ši istorija – ne iš piršto laužta, ne iš kelmo spirta. Ji – neišgalvota, nepramanyta. Generolas M.Grigoranas pats prisipažino „Radijo Svoboda“ žurnalistams turėjęs vergų. 2014-aisiais jis gyrėsi, kad iš šimtų azerbaidžaniečių tik keletą išmainė į armėnų belaisvius, o visus kitus pasiliko kaip vergus. Už šią išpažintį generolą kritikavo net Armėnijos žmogaus teisių gynėjai. Tik, regis, barė generolą ne todėl, kad šis išnaudojo azerbaidžaniečių karo belaisvius kaip pigią darbo jėgą, o todėl, kad ėmė per daug atvirai kalbėti. 

Dabar – 2018-ieji. Ar kas nors pasikeitė? Postūmių gerojon pusėn esama. Armėnijos specialiosios pajėgos areštavo M.Grigorianą. Šis armėnas suimtas visai neseniai – birželio 16-ąją. Armėnijos saugumo tarnyba atlikdama kratą jo namuose Ičmiadzine rado daug nelegalių šaudmenų, ginklų ir sprogmenų. Pavyzdžiui, 18 prieštankinių granatų, 33 tūkst. šovinių, 20 rankinių granatų, 12 sprogstamųjų užtaisų (po 400 gramų trotilo), 79 šautuvus, 39 pistoletus. Kratos metu garaže aptiko dešimtis modernių ir antikvarinę vertę turinčių senoviškų automobilių.

Bet tai – dar ne visi duomenys, bylojantys apie generolo godumą. M.Grigoriano namo rūsiuose aptikta daiktų, kurie 2016-aisiais buvo surinkti kaip parama armėnų kariams, tarnaujantiems pavojingose fronto zonose. Taigi šis generolas, kurį armėnai iki šio laikė karo dėl Kalnų Karabacho didvyriu, vogė armėnų kariams surinktą labdarą – drabužius, medikamentus, maistą. Dėžių su pačia įvairiausia labdara armėnų saugumiečiai suskaičiavo dešimtis, šimtus.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Ypač teisėsaugos atstovus šokiravo žinia, jog maistą, kurį armėnų tauta surinko kaip pagalbą fronte tarnaujantiems savo kariams, M.Grigorianas atiduodavo asmeniniame zoologijos sode laikomiems tigrams, meškoms. Kad M.Grigorianas turi asmeninį žvėryną, kuriame augina retų rūšių plėšrūnus, įrašytus į Raudonąją knygą, – patvirtino šveicarų žurnalistas Karlas Amanas, nuvykęs į Ičmiadziną. Jis plėšrūnus matė generolo namuose savo akimis. Vienas iš plėšrūnų jam net drabužius suplėšė.

Vos tik paaiškėjo, ką specialiosios tarnybos aptiko M.Grigoriano namuose, piktai prabilo naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Jis suskubo pareikšti, kad buvęs Armėnijos gynybos ministro pavaduotojas (2000-2008), Kalnų Karabacho karo veteranas, savanorių sąjungos vadovas M.Grigorianas greičiausiai bus kaltinamas ne tik dėl nelegaliai laikytų ginklų, bet ir dėl finansinės pagalbos, skirtos tarnaujantiems kariams, išgrobstymo. Armėnijos premjeras teisus: „Kas atima iš kareivių duonos riekę, neturi teisės į pasigailėjimą“. Ši taisyklė galioja visiems – ir eiliniams, ir ypač generolams.

Tačiau M.Grigorianas ilgokai jautėsi visagaliu, nes priklausė žiaurumu ir klasta garsėjančiam Karabacho klanui – klusniai vykdė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano nurodymus. Įsimintina ir tai, kad miesto, kur M.Grigorianas elgėsi kaip visagalis šeimininkas, mero pareigas ėjo jo sūnus. Tad kodėl nepasinaudojus palankia situacija ir nepasiautėjus?

Hodžaly aukoms atminti

Tačiau kodėl oficialusis Jerevanas ir dabar, 2018-aisiais, neužsimena apie galimus M.Grigoriano karinius nusikaltimus? Kodėl Jerevanui rūpi tik galimi finansiniai pažeidimai? Juk karo belaisvių pavertimas vergais – rimtas Ženevos konvencijos, nubrėžiančios taisykles, kaip reikia elgtis su suimtaisiais, pažeidimas. Beje, minėta konvencija Armėnijai privaloma, nes ši valstybė konvenciją ratifikavo dar 1992-aisiais, prieš įšaldant karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Juolab kad karo belaisvių išnaudojimas – ne visas juodasis M.Grigoriano „darbų” sąrašas. Prieš beveik trejetą metų Armėnija piktinosi dėl azerbaidžaniečių karių žiaurumų Talyšo kaime. Tačiau dabar net armėnų spaudoje pasirodo užuominų, įtarimų, svarstymų, jog Talyše gyvenusius armėnus galėjo nužudyti minėto generolo vadovaujami savanoriai. Vis daugiau į paviršių iškyla faktų, jog M.Grigoriano vyrai plėšikaudavo – atimdavo visą okupuotų gyvenviečių ir miestelių gyventojų turtą. Konfiskuodavo turtą visiškai nekreipdami dėmesio į tautybę. Skriausdavo net savus, armėnus. Taigi gausu rimtų įtarimų, jog armėnus Talyše iššaudė generolo komandos nariai už atsisakymą gera valia atiduoti mantą (nenorėta palikti gyvų liudininkų?).

Taip pat puikiai žinoma, jog M.Grigorianas ir jo savanoriai dalyvavo 1992-ųjų metų kariniuose veiksmuose azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste. O tai reiškia, kad generolas bent pasyviai turėjo matyti, kaip masiškai žudomos azerbaidžaniečių moterys, vaikai ir seneliai (iš viso nužudyta 613 žmonių; iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus žmonių; 8 šeimos buvo pilnai išžudytos; 25 vaikai prarado abudu tėvus; 130 vaikų prarado vieną iš tėvų; 487 žmonės buvo sužeisti, tarp jų 76 vaikai; 1275 žmonės buvo paimti įkaitais; 150 žmonių dingo be žinios).

Kodėl šių temų 2014-aisiais neanalizavo Armėnijos teisėsauga, – suprantama. Armėnijoje tuomet prezidentavo Seržas Sargsianas, vienas iš separatizmą ir didžiavalstybinį šovinizmą propaguojančio Karabacho klano vadeivų. S.Sargsianas buvo linkęs dovanoti bet kokias sėbro niekšybes.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Bet juk N.Pašinianas dedasi esąs demokratas, kuriam nepriimtinas barbariškas elgesys. Ar N.Pašinianas nuoširdus, vaizduodamas civilizuotą politiką, dar pamatysime. M.Grigoriano teismas kaip lakmuso popierėlis parodys: jei šis karininkas bus teisiamas vien už vagystes, o galimi karo nusikaltimai teisėsaugai nė kiek nerūpės, bus aišku, kad Armėnijos premjero pasižadėjimai elgtis sąžiningai ir moraliai – mažai ko verti.

Beje, jau ir dabar aišku, kad N.Pašinianas – ne tas politikas, kuriuo galima pasitikėti. Vienas iš pirmųjų jo vizitų buvo į Gruziją (Sakartvelą), girdi, armėnai ir gruzinai yra ištikimi draugai ir bičiuliai per amžių amžius. Sakartvelas armėnų politiką priėmė pompastiškai, kaip labai svarbų labai įtakingos valstybės pirmąjį asmenį.

Bet vos tik Jerevanui iškilo proga įrodyti draugystę – Jungtinėse Tautose palaikyti rezoliuciją, remiančią Sakartvelo teritorinį vientisumą, Armėnijos atstovas nusprendė remti Sakartvelą puldinėjusios ir dalį jos žemių okupavusios Rusijos pusę. Žodžiu, oficialusis Tbilisis sulaukė antausio – gavo tarsi purvinu skuduru per veidą. Pasirodo, oficialusis Jerevanas tik dėjosi dideliu Tbilisio draugu, nes kai teko draugystę įrodyti konkrečiais darbais, nusispjovė į visus kiek anksčiau duotus pažadus.

Štai kodėl mažai tikėtina, jog ir M.Grigorianui bus pareikšti kaltinimai dėl nusikaltimų karo lauke. Agresyvi, prorusiška, grobuoniška Armėnijos užsienio politika nesikeičia keičiantis prezidentams bei premjerams.

Ir vis dėlto užsienio politikos klausimų neturėtų pamiršti tiek Lietuvos, tiek Europos žmogaus teisių organizacijos. Generolo M.Grigoriano elgesys Karabacho fronte turėtų būti aptariamas kiekviena proga – atvykstant oficialiems Armėnijos pareigūnams, šnekučiuojantis oficialiuose priėmimuose su Armėnijos ambasadoriais, duodant interviu armėnų žurnalistams.  Tokių dalykų negalima pamiršti.

2018.06.25; 09:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano interviu, paskelbtas žurnale „Ekspress nedelia”

Birželio viduryje rusų kalba leidžiamame žurnale „Ekspres nedelia“ pasirodė Deniso Kišinevskio pokalbis su Baltijos šalyse reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrtčianu. Teksto pavadinimas – „Gilios armėniškos šaknys Lietuvoje“.

Intriga dėl Žalgirio mūšio

Į šį interviu nebūčiau atkreipęs dėmesio, jei ne iššaukiantis pavadinimas – ar tikrai gilios tos šaknys? Tiesa, prieš išdėstydamas priekaištus privalau pabrėžti, jog laikausi nuostatos: jei ambasadorius liaupsina savo šalį, nieko smerktino. Tokios politinės žaidimo taisyklės. Ir vis tik nederėtų persistengti. Jei esi solidus ambasadorius, neprarask saiko jausmo. Nepulk girtis sunkiai įrodomais dalykais, neklaidink skaitytojų. Ypač svarbu, kad nepradėtum dėstyti „tiesų“, kurios prieštarauja valstybės, kurioje reziduoji, užsienio politikai.

Deja, Armėnijos ambasadoriui, regis, nusispjauti į džentelmenams privalomas elgesio taisykles. Jo interviu radau keistų pareiškimų bei išvadų.

Pavyzdžiui, ambasadorius tvirtina: „Remiantis vokiškais šaltiniais armėnai dalyvavo Griunvaldo kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje“. Iš kur ištraukti šie duomenys? Kur originalūs vokiški dokumentai, leidžiantys neabejoti armėnų karių pagalba lietuviams mušant kryžiuočius? Gal ši armėniška traktuotė tiek pat verta, kiek ir kai kurių Rusijos, Baltarusijos istorikų tvirtinimai, esą lietuviams 1410-aisiais pasiaukojančiai talkino skaitlingi rusų bei baltarusių pulkai? Beje, pasakojimas apie armėnišką pėdsaką Griunvaldo kautynėse (jei tai ne pasaka) greičiausiai – pragmatiškas, buitinis: jei armėnų tikrai pastebėta Griunvaldo lauke, gal tai buvo ne kariai, o į lietuvių karo stovyklą maisto atgabenę prekiautojai, siekę savo prekes kelis kartus brangiau parduoti nei rinkos kaina?

Įtariu: jei Armėnijos ambasadorius būtų turėjęs konkrečių įrodymų dėl Žalgirio mūšio, jis neabejotinai pridėtų senųjų rankraščių kopijas. Mat teiginys apie armėnų karių dalyvavimą lemtingose viduramžių kautynėse – įdomus. Iš jo lengva padaryti sensaciją.

Ir vis tik Armėnijos ambasadoriaus įrodymai kol kas –  abstraktūs, migloti („vokiški šaltiniai“). Tačiau abejotiną, sunkiai patikrinamą tezę jis atkakliai kala mums į galvas. Dar prieš keletą metų užsienio spaudoje (rus.delfi.ee portale) R.Mkrtčianas kalbėjo, kad Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti kryžiuočius padėjo armėnų pulkas. Štai toji gluminanti citata: „Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Paminklas žymiam azerbaidžaniečių išminčiui, filosofui, poetui Nizami Gandževi (1140 – 1209)

Atkreipkime dėmesį: ir tada, ir dabar – jokių paaiškinimų, kuo remiantis taip sakoma. Belieka spėlioti, kodėl armėnams toks svarbus Žalgirio mūšis? Vien tam, kad būtų įrodytas teiginys dėl „gilių armėniškų šaknų“? Ar tam, kad lietuviai jaustų amžiną dėkingumą – leistų toliau Lietuvos miestuose statyti politinę potekstę turinčius armėniškus chačkarus, o santūriesiems azerbaidžaniečiams, nesigiriantiems nuopelnais Žalgirio kautynėse, draustų pastatyti paminklą net žymiam viduramžių filosofui ir poetui Nizami?   

Iš kur ištraukta Karabacho tauta?

Ir vis tik pasigyrimai dalyvavus Žalgirio kautynėse – ne pats keisčiausias Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas. Pacituosiu dar vieną citatą iš minėto interviu. Cituoju: „1980 – 1990-aisiais metais Baltijos šalių išsivadavimo frontai, įskaitant ir Sąjūdį, kryptingai palaikė Armėnijos nepriklausomybės siekius. Nuo pat pirmųjų Kalnų Karabacho išsivadavimo judėjimo, kurio trisdešimtmetį dabar švenčiame, dienų lietuviai demonstravo moralinę ir politinę paramą Karabacho tautai“.

Šiuose ambasadoriaus žodžiuose esama tiesos. Bet ji sumaišyta su išsigalvojimais. Neneigsiu – Lietuva nuo pat pirmųjų Atgimimo dienų rėmė Armėnijos nepriklausomybę. Tik kuo ši pozicija išskirtinė? Juk Lietuva rėmė visų buvusių SSRS respublikų atsiskyrimą nuo Rusijos. Taip pat – ir Azerbaidžano siekį gyventi laisvai, nepaisant Kremliaus diktato.

O štai teiginys, kad lietuvių tauta dar Sąjūdžio laikais teikė moralinę bei politinę paramą Karabacho tautai, – jau akis badantis išsigalvojimas. Lietuviai negalėjo remti Karabacho tautos, nes tokios tautos nėra. Kaip nėra nei žemaičių, nei dzūkų, nei suvalkiečių tautų – tik lietuvių tauta. Būkime atviri: jei suklaidinti lietuviai tuomet ką nors ir rėmė, tai tik „krikščionišką armėnų tautą, kurią neva skriaudžia musulmonai azerbaidžaniečiai“ (puikiai prisimenu anuos lemtingus laikus, nes jau buvau užtektinai suaugęs, kad suprasčiau, kas dedasi: studijavau Vilniaus Universiteto Žurnalistikos katedroje; dažnai dalyvavau Sąjūdžio pasitarimuose, mitinguose, važinėjau į komandiruotes – dabartinę Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Latviją, Šiaurės Kaukazą – Čečėniją, Gruziją, Ingušiją). 

Negarbingas elgesys

Be kita ko, T.Mkrtčianas nemeluoja ir tuomet, kai sako, jog daug lietuvių (žinoma, kad ne visi), kilus konfliktui dėl Kalnų Karabacho, kadaise stojo Jerevano pusėn. Taip, puolėm remti Jerevaną. Tik šis faktas mums nedaro garbės. Juk tokią laikyseną pasirinkome paskubomis, neišsiaiškinę visų niuansų ir subtilybių. Labai lengvai patikėjome gausiai į Lietuvą tuomet važiavusių Armėnijos aktyvistų „garbės žodžiu“ (azerbaidžaniečių delegacijų Vilniuje anais laikais neprisimenu). Aklai patvirtindami proarmėniškas rezoliucijas mes nesusimąstėme, jog prieš pasirašant viešus laiškus būtina išklausyti azerbaidžanietiškus argumentus.

Kad Sąjūdžio metais buvome neteisūs, remdami Armėniją dėl Kalnų Karabacho, patvirtina šiandieninė Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos bei NATO valstybių pozicija: Kalnų Karabachas laikomas neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Tokią nuomonę remia visas civilizuotas pasaulis. Tad Armėnijos ambasadorius elgiasi nesąžiningai, džiūgaudamas, jog lietuviai 1980 – 1990-aisiais dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos) buvo itin proarmėniški. Tegul jis paaiškina, kodėl NATO ir ES, kartu su Lietuva, nūnai reikalauja grąžinti Kalnų Karabachą valstybei, kurios pavadinimas – Azerbaidžanas?

Užuot pūtęs miglą į akis dėl iš kažkur atsiradusios „Karabacho tautos” tegul ambasadorius paaiškina, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaito mieste antiarmėniškiems pogromams vadovavo ne azerbaidžanietis, o armėnas Eduardas Grigorianas, taip ir nenuteistas mirties bausme (senokai išleistas į laisvę; gyvena Rusijoje)? Tegul ambasadorius papasakoja, kokias istorijas įamžinęs azerbaidžanietiškoje Guboje pastatytas „Memorialinis genocido kompleksas“? Nejaugi ten saugomi nužudytų azerbaidžaniečių kaulai byloja apie armėnišką toleranciją, pakantumą ir draugiškumą, parodytą 1918-aisiais? O gal Baku centre stūksantis didingas paminklas Chodžaly aukoms (1992-ųjų vasario mėnuo) – tai azerbaidžanietiška propaganda? Chodžaly mieste tais metais nebuvo masiškai žudomi civiliai azerbaidžaniečiai – moterys, vaikai, seneliai? Tad klausimų – daug. Tik vargu ar kada nors Armėnija teiksis į juos sąžiningai atsakyti.

Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Beje, kad Lietuva per daug lengvai linkusi tikėti kiekviena armėniška versija, netiesiogiai pripažino ir pats Armėnijos ambasadorius. Minėtame interviu jis apgailestauja, jog iš trijų Baltijos šalių tik Lietuva šiandien pripažįsta 1915-ųjų tragediją buvus armėnų tautos genocidu. Latvija ir Estija vis dar susilaiko nuo kategoriškų vertinimų. Tad, apverčiant aukštyn kojomis pono T.Mkrtčiano žodžius, verta svarstyti, gal Lietuva 2005-aisiais paskubėjo, pripažindama 1915-ųjų įvykius buvus genocidu, o ne kruvinu, žiauriu karu.

Gal vis tik įžvalgesni latviai ir estai, pasielgę atsargiai, rezervuotai? 

2018.06.18; 12:38

Politinės intrigos

Azerbaidžano sostinė Baku vakare

Pasaulinių parodų sulaukiame kas penkeri metai ir miestą, kuriame ji vyksta, vadiname Pasaulio sostine. 2020 metais WORLD EXPO dalyviai įsikurs Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje, o kur keliaus paroda dar po penkerių metų, paaiškės šių metų rudenį – dėl teisės ją surengti varžosi Japonijos miestas Osaka, Rusijos – Jekaterinburgas ir Azerbaidžano sostinė – Baku.

Paryžius pasitraukė,  Baku žengia į priekį

Kas galėjo pamanyti iš varžytuvių dėl teisės surengti EXPO-2025 pasitrauksiant Paryžių! Pirmoji „Visų tautų“ pasiekimų paroda įvyko Londone 1851 metais, tačiau jos pirmtaku laikytinos prancūzų rengiamos parodos ir ypač 1844 metais Paryžiuje surengta „tarptautinė paroda“. 1889 metais į Paryžiuje surengtą pasaulinę parodą atvykę svečiai pamatė ta proga pastatytą „300 metro aukščio bokštą“ (tada manyta, parodai pasibaigus, šią architekto Gustavo Eifelio su bendradarbiais sukonstruotą metalinę piramidę išardyti – gal nė patys statytojai neįsivaizdavo, kokia ateitis jos laukia).

Paryžiuje įvyko šešios pasaulinės parodos, tiesa, iš jų tik viena XX amžiuje – 1937-aisiais (pirmą kartą dalyvavo Lietuvos Respublika). Paryžiuje įsikūręs Tarptautinis parodų biuras (pr. Bureau International des Expositions, BIE), veikiantis pagal konvenciją, kurios narėmis yra 170 valstybių (jų atstovai slaptu balsavimu generalinėje asamblėjoje ir išrenka miestą – parodos rengėją). 

Daugelio manymu, Paryžius turėjo visus šansus laimėti ateinantį lapkritį įvyksiančius rinkimus. Tokių lūkesčių neslėpė ir patys prancūzai praėjusios vasaros pradžioje įvykusioje BIE generalinėje asamblėjoje, kurios metu EXPO-2025 surengti pasišovusių miestų atstovai pasakojo, kaip tai padarysią. Paryžiečiai bene aiškiausiai apibūdino tokio renginio esmę: „Paroda – tai mėginimas parodyti, ko mums reikia drauge žengiant į ateitį.“ Tiesa, nepasakė, iš kur paimsią tokio masto projektui įgyvendinti reikalingus pinigus. Ir štai šių metų pradžioje Prancūzija atšaukė savo paraišką:  šaliai, kuri 2024 metais rengia Vasaros olimpines žaidynes, būtų pernelyg sunki našta dar ir  EXPO.

Surengti Pasaulinę parodą, kaip sako pretendentai, yra „didelė garbė“,  tačiau tai – itin nepigus malonumas. Paryžius ketino tam išleisti €3,5 milijardo eurų, palyginti kuklią sumą, nes Milane 2015 metais vykusios parodos biudžetas sudarė €14 milijardų (Italijos prokurorai dar aiškinasi, ar dalis šių pinigų neprilipo kam prie rankų), o penkeriais metais anksčiau Kinija tikrai nepasikuklino: Šanchajuje išleista kaip niekur iki tol – $60 milijardų.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Minėtos  BIE generalinės asamblėjos metu Jekaterinburgo atstovai patikino, kad jiems nepritrūks pinigų parodai „tinkamai“ surengti. Baku atstovai pasakė dar aiškiau: mus remia aukščiausioji šalies vadovybė, esame pasirengę išleisti tiek, kiek reikės. Azerbaidžano pusė lapkritį surengė Paryžiuje priėmimą, kuriame dalyvavusi šalies pirmoji viceprezidentė Mehriban Alijeva patvirtino: Baku laimėjus balsavimą, Azerbaidžanas yra pasirengęs skirti parodai surengti reikiamas lėšas ir dar „paremti besivystančiųjų šalių dalyvavimą parodoje“.

Šiame priėmime Mehriban Alijeva kalbėjo, kad pasaulinėse parodose siekiama atskleisti įvairovę lygybės ir visų kultūrų gerbimo pagrindu, telkti tarptautinę bendruomenę visam pasauliui svarbių dalykų aptarimui ir bendradarbiavimui. Azerbaidžanas yra viena tinkamiausių vietų tokiam renginiui. Žemynų ir civilizacijų sandūroje išsidėsčiusi šalis yra prekybos, politikos, kultūros tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Ištisus du tūkstantmečius per Azerbaidžano žemes driekėsi Šilko kelias, kuriuo vyko įvairiopi mainai. Per amžius įvairios etninės bendrijos ir religijos šiose žemėse gyvavo savitarpio darnoje ir pagarboje. Taip klostėsi Azerbaidžano kultūra. „Etninė ir religinė įvairovė, daugelio kultūrų sąveika – tai ne tik mūsų valstybės politika, tačiau ir mūsų gyvenimo būdas, – sakė viceprezidentė. – Tai yra ir mūsų istorija, ir šios dienos tikrovė. Mes esame pasaulietinė, daugelio kultūrų ir įvairių tikėjimų visuomenė ir tuo didžiuojamės.“

Dar kalbėtoja paaiškino, kas svarbiausia šūkyje, kuriuo sektų Baku atstovai, išrinkus jų miestą pasaulinės parodos rengėju: „Žmogiškojo kapitalo gausinimas ir geresnės ateities kūrimas“ (angl. Developing human capital, building a better future). Žmogiškasis kapitalas – svarbiausias pasaulio turtas. Technologijos veikia žmoniją, tačiau reikia mesti žvilgsnį toliau nei siekia technologijos ir sutelkti dėmesį į žmones, kurie valdo ekonomiką, visuomenę ir visą kūrybą – pradedant lyderiais ir baigiant paprastais žmonėmis. Paroda sudarys galimybę aptarti, kaip sukauptas žinias ir patirtį, gabumus ir mokėjimą veiksmingiausiai telkti visuomenės narių gėrovės vardan (apie tai ir apie daug ką kita galima sužinoti svetainėje  www.bakuexpo2025.com).

Kaip žinome, 2000 metais 147 pasaulio valstybės susitarė dėl pagrindinių socialinės-ekonominės politikos krypčių skurdui įveikti iki 2015 metų, tačiau per tuos metus žmonija pažengė ne per toliausiai. Naujos Jungtinių Tautų programos numato mažinti skurdą ir badą, užkardyti labiausiai išplitusias ligas, saugoti  gamtą ir bendradarbiauti visame kame, kas kelia žmonijai grėsmę. Daugeliui atrodo, jog šiomis pastangomis ir siekiama gausinti žmogiškąjį kapitalą. Šiuo terminu mokslininkai (tarp jų ir Nobelio premijos laureatai, to paties Alfredo Nobelio, kurio turtą gausino ir Baku naftos verslovės) trumpai apibūdina intelektą, sveikatą, išsilavinimą, našų, tinkamai atliekamą darbą, pasitenkinimą  gyvenimu ir laiko visa tai svarbiausiu nacionaliniu turtu.  

Jerevanas griežia dantimis

Minėtoje BIE generalinėje asamblėjoje, vykusioje praėjusią vasaros pradžioje Paryžiuje, susilaukta ir akibrokšto. Baku atstovai pasakojo apie Azerbaidžano gamtą ir jos turtus (ne tik naftą ir dujas), daugelį amžių kurtą kultūrą, pradedant uolų įrašais (Gobustano archeologinis draustinis, 2007 metais UNESCO paskelbtas pasaulio paveldo vietove), „Naująjį šilko kelią“ (tarptautinius transporto koridorius), popiežiaus Pranciškaus vizitą (kultūrų ir tikėjimų glaudumą) bei kita. Azerbaidžaniečiams pristačius savo paraišką, žodį paėmė Armėnijos pirmasis konsulas Prancūzijoje ir visoje salėje, kaip parašė Jekaterinburge įsikūrusios Uralo internetinės naujienų tarnybos Ura.Ru reportaže iš Paryžiaus, „kilo įtampa, o galinės eilės paniuro“.

Armėnas pareiškė, kad „mūsų vyriausybė pasisako prieš tarptautinės parodos rengimą Baku“. Girdi, Azerbaidžanas esąs įtampos Kaukazo regione židinys, savo politiką grindžia ginklavimusi, auklėja jaunimą neapykantos dvasioje. „Tai valstybė, kuri pastoviai grasina savo kaimynei – Armėnijai.“ Tad spręskite, ar tokioje valstybėje gali vykti tarptautinė paroda. „Azerbaidžano atstovas oponentui, kaip rašo ta pati Ura.Ru, atsakė stengdamasis neprarasti savitvardos.“ Mums ne naujiena, kalbėjo jis, tokie pareiškimai. Mes pripratome prie to, kad kolegos armėnai nuolat politizuoja visus klausimus. Mes didžiuojamės savo kandidatu ir esame tikri padarysią visa, kas būtina parodai tinkamai surengti. O Armėnija – ne ta šalis, kuri turi teisę taip kalbėti. Ji okupavo Azerbaidžano teritoriją ir tai pripažįsta pasaulio bendruomenė, vykdo nusikaltimus Azerbaidžano žemėse.

Azerbaidžanas – labai įdomi šalis turistams ir keliautojams

Kylančias aistras numalšino Tarptautinio parodų biuro sekretorius Stinas Kristensenas: „Norėčiau priminti visiems čia esantiems – mūsų pareiga yra išrinkti miestą, kur vyks EXPO-2025 ir mes nenukrypstamai laikysimės šio kelio.“

Visiškai neseniai Bangladešo sostinėje Dakoje 45-oji Islamo bendradarbiavimo organizacijos valstybių-narių užsienio reikalų ministrų sesija priėmė ne vieną rezoliuciją, kurioje kalbama ir apie šiuos dalykus. Ministrai pareiškė, kad konfliktus ir krizes reikia spręsti laikantis JT įstatų pripažįstamų tarptautinių normų. Azerbaidžano teritorinis vientisumas yra neliečiamas. Rezoliucijoje „Armėnijos Respublikos agresija prieš Azerbaidžano Respubliką“ nurodoma, kad Armėnija nevykdo JT Saugumo Tarybos reikalavimo išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano žemių, ir visos valstybės raginamos netiekti Armėnijai ginklų bei neleisti jų gabenti per savo sienas. Taip pat valstybės-narės skatinamos ryžtingai pasmerkti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų įvykdytas masines taikių gyventojų žudynes Chodžalyje 1992 metų vasario mėnesį ir kitur okupuotose Azerbaidžano žemėse bei pripažinti tai kariniu nusikaltimu, nusikaltimu žmoniškumui ir genocidu.

Ministrai taip pat paragino palaikyti Baku kandidatūrą EXPO-2025 miesto-rengėjo rinkimuose.

Apie tai, kad Azerbaidžanas svariai prisideda prie geresnio įvairių kultūrų ir tikėjimų žmonių savitarpio supratimo, liudija čia vykstantys tarptautiniai renginiai. Antai Azerbaidžanui paskatinus užsimezgė Pasaulinis kultūrų forumas, radęs pritarimą Jungtinėse Tautose, UNESCO, Europos Taryboje, JT Civilizacijų aljanse, Pasaulinėje turizmo organizacijoje, čia susitinka religiniai veikėjai. 2015 metais Baku įvyko I Europos žaidynės, o 2017 metais – IV Islamo solidarumo žaidynės… Visi tai mato. Tik armėnai to vis neprisiverčia pripažinti.

Šalis – EXPO šeimininkė turi nemažai išleisti, tačiau gali tikėtis ir įvairiopos grąžos. Pirmiausia tai pajamos prekybos, bankininkystės, oro skrydžių, viešbučių ūkio, transporto srityse, nekilnojamojo turto rinkoje. EXPO 2010 Šanchajuje sulaukė daugiau kaip 73 milijonų lankytojų iš daugiau kaip 190 šalių ir atnešė $12 milijardų pelno. Ekspertai apskaičiavo, kad Dubajui rengiantis parodai Jungtinių Arabų Emyratų ekonomika pasipildys $23 milijardais. To gali tikėtis ir Azerbaidžanas, nors čia apsilankytų, kaip manoma, nepalyginti mažiau nei Kinijoje žmonių – apie 18 milijonų. Galiausiai – šalies reputacija. Azerbaidžano – regiono lyderio – pozicijos dar labiau sutvirtėtų.  Visi to linki. Tik ne armėnai…

Katalikai, judėjai – visi broliai

Dauguma Azerbaidžano gyventojų išpažįsta islamo tikėjimą, tačiau čia veikia ir kitos religinės bendruomenės, tarp jų – katalikų (vieni nurodo 300 narių, kiti – daugėliau). 2016 metų rudenį Baku lankęsis Romos popiežius Pranciškus susitikimo su šalies prezidentu Ilhamu Alijevu metu pasakė, kad Azerbaidžano žmonės gali laisvai išpažinti savo tikėjimą, o skirtingos religinės bendruomenės broliškai sutaria. Tai buvo ne pirmas Šventojo Sosto ir Vatikano valstybės vadovų vizitas Azerbaidžane – 2002 metais čia viešėjo Jonas Paulius II. Po šio popiežiaus apsilankymo tuometis šalies prezidentas Heidaras Alijevas patvarkė skirti katalikų bendruomenei neatlygintinai žemės sklypą bažnyčios statybai. Dabar jo įpėdinis aukojo mišias čia pastatytoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Be vietinių katalikų, ją lanko keli tūkstančiai Azerbaidžane gyvenančių užsieniečių. Beje, 2016-ieji Azerbaidžane buvo paskelbti, lietuviškai sakant, kultūrų sąveikos metais.

Azerbaidžano sostinėje Baku

Pats Ilhamas Alijevas Vatikane lankėsi 2015-ųjų pavasarį ir susilaukė popiežiaus padėkos už svarų prisidėjimą prie žmonijos dvasinio paveldo išsaugojimo. Mat Azerbaidžane veikiantis didžiausias nevalstybinis Heidaro Alijevo fondas skyrė lėšų ankstyvosios krikščionybės išpažintojų katakomboms, taip pat Siksto koplyčiai restauruoti. Toks indėlis, kaip parašė „Forbes“, yra pirmas, pasiekęs Vatikaną iš musulmonų gyvenamos valstybės. Straipsnio šiame įtakingame žurnale autorius ((Wade Shepard), Kinijos šių dienų gyvenimo ir „Naujojo šilko kelio“ tyrėjas, mano, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas Baku, jo susitikimai su čionykščių religinių bendruomenių atstovais buvo ir atsakas į Azerbaidžano politinės vadovybės siekį „tapti svarbia tautų ir kultūrų kryžkele“.

Iš Azerbaidžano kilęs žydas (Arye Gut) leidinyje „The Jerusalem Post“ tvirtina: jeigu EXPO-2025  vyktų Baku, tai paroda tikrai susilauktų pasisekimo. Šito, tarptautinių santykių eksperto nuomone, neabejotinai nusipelno ketvirtį amžiaus nepriklausomai gyvuojanti „Ugnies šalis“ – politiškai stabili ir ekonomiškai pajėgi valstybė, vaizdingas, svetingas ir saugus kraštas. Autorius primena Baku su vizitu viešėjusio Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu atsiliepimą apie šių dviejų šalių bendradarbiavimą: „Pasaulyje tiek nepakantumo, tiek tamsumo, ir štai pavyzdys, kokie visur galėtų ir turėtų būti musulmonų ir žydų santykiai.“ Taip pat pateikiama ir Ilhamo Alijevo nuomonė: „Daugelį amžių Azerbaidžanas ir žydų tautos gyveno taikoje kaip seni geri kaimynai ir ši draugystė bei broliški santykiai toliau gyvuoja tarp mūsų šalių. Žydų bendruomenė energingai padeda mums stiprinti dvišalius santykius. Azerbaidžane esama septynių sinagogų, iš kurių penkios – sostinėje Baku, veikia žydiškos mokyklos.“

„The Jerusalem Post“ autorius priduria: pastatytas didžiausias Pietų Kaukaze žydų švietimo centras, numatyta įkurti pirmąjį šiame regione žydų muziejų. Šiaurės Azerbaidžane, musulmonų gyvenamo Kubos miestelio pašonėje,  gyvuoja žydų miestelis – vienintelis už Izraelio sienų (Qirmizi Qesebe). Šiame krašte žydai ir musulmonai darniai sugyvena nuo amžių ir tai yra „geriausias civilizacijų ir konfesijų dialogo modelis“. Kadaise apie šią žydų kalniečių gyvenvietę rašė šveicarų laikraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Mat keli Rusijos nekilnojamo turto karaliais vadinami turtuoliai yra kilę iš šio miestelio. „Prezidentas Ilhamas Alijevas apie žydus atsiliepia kaip apie savo bičiulius, – rašo laikraštis, – o žydus kalniečius vadina savo broliais.“

2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į  Kaukazo Albanijos valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda). Iki Rusijai pavergiant Pietų Kaukazą udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache.

Azerbaidžanas. Sostinė Baku

1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šventosios Jekaterinos vienuolyne, aptiko albaniškai parašytą liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis  veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų rankos) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėnišką“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).

Tų pačių 2003 metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta atnaujinta Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Čia kasinėjimą vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta. Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji šv. Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.

Į visas keturias pasaulio puses

Kadaise Didysis šilko kelias driekėsi (atsišakodamas, keisdamas vietą) daugiau kaip 12 tūkstančių kilometrų ir siejo Rytus su Vakarais – nuo Romos iki Kinijos. Baku senamiestyje turistai aplanko du pirklių ir keliautojų (keliavo ir mokslininkai, amatininkai, poetai) nakvynės namus,  vadintus karavansarajais; žinoma, jie mena ne pačius seniausius amžius. (Paprastai teisės rengti EXPO-2025 laimėtojai įkurdina parodos dalyvius kurioje nors iš stingulio pažadintoje miesto dalyje ar buvusiame tyrlaukyje. Baku laimėjus EXPO-2025 miesto-šeimininko rinkimus, parodai skirtos teritorijos viduryje rastųsi greičiausiai būtent karavansarajaus apybrėžų Azerbaidžano nacionalinis paviljonas; ne per toliausiai išsidėstę tarptautinis Heidaro Alijevo oro uostas, golfo laukai ir senovės ugnies garbintojų šventykla.) Istoriškai labai netolimais 1998 metais Baku įvyko konferencija, kurioje 33 valstybių pasiuntiniai sutarė gaivinti Didįjį šilko kelią, šių dienų žodžiais kalbant – tiesti transporto koridorių „Europa-Kaukazas-Azija“.

Dabar Azerbaidžaną kertantys tarptautiniai keliai veda į visas keturias pasaulio dalis. 2005 metais Azerbaidžanas prisidėjo prie tarptautinio transporto koridoriaus „Šiaurė-Pietūs“ tiesimo. Azerbaidžanas – vienintelė valstybė, turinti sieną ir su Rusija, ir su Iranu. Azerbaidžaną su Iranu sujungsiantis geležinkelis reiškia tiesioginį susisiekimą tarp Persijos įlankos baseino valstybių (Indija, Pakistanas, Iranas) ir Baltijos jūros uostų – iki Skandinavijos. Be kita ko, Azerbaidžaną su Iranu jungiantis geležinkelis pagyvins abipusį turizmą; azerbaidžaniečiai maldininkai  juo keliaus į Irane esančias šventąsias vietas. 

Specialistai apskaičiavo, kad per Azerbaidžaną veda trumpiausias ir pigiausias krovinių kelias iš Persijos įlankos pakrančių prie Juodosios jūros ir toliau – į Europos Sąjungos valstybes. Nugabenti krovinius iš Persijos įlankos šalių ir Indijos į Europą per Sueco kanalą trunka 30-40 parų, o transporto koridoriumi „Pietūs-Vakarai“ teprireikia 15 parų ir pigiau kainuoja. Tuo tarpu krovinių apyvarta tarp Indijos ir Europos šalių vis didėja.

Azerbaidžaniečiai – svetinga tauta. Slaptai.lt nuotr.

2014 metais atvėrė vartus naujasis Baku tarptautinis jūros prekybos uostas. Su krovinių oro uostu, logistikos centru ir laisvosios prekybos zona ir visa kita jis tampa didžiausia transporto kryžkele iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus. Susitarta krovinių gabenimui maršrutu Azija-Kaspijos jūra-Europa (Kinija-Kazachstanas-Azerbaidžanas – Gruzija-Turkija…) taikyti lengvatinį apmokestinimą. 2017-ųjų rudenį atidarytas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas – dar viena svarbi „Naujojo šilko kelio“ atkarpa. Kaspijos jūrą ir Azerbaidžaną kertantis transporto koridorius  „Rytai-Vakarai“ yra trumpiausias kelias kroviniams gabenti iš Kinijos Europą. Galiausiai telieka susieti transporto koridorius – tai reiškia galimybę krovinius gabenti bet kuria pageidaujama kryptimi.

Beje, praėjusiais metais Lietuva su Europos Sąjungos parama elektrifikavo geležinkelį nuo Naujosios Vilnios iki Kenos, o iki 2022 metų ketina tai padaryti ir visoje linijoje iki Klaipėdos; baltarusiai savo ruožtu elektrifikavo iš Molodečno iki Lietuvos pasienio vedantį geležinkelį, kaimynams padėjo Kinijos bankas – „šilku“ kvepia ir mūsų pusėje, tik reikia nežiopsoti.

O pavydėti gali tik nenorintis žengti su Azerbaidžanu vienu keliu…

2018.05.08; 06:00

AktualijosSkaitomiausios

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Briuselyje neseniai baigė dirbti penktasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Kokia jo praktinė nauda?

Astravo AE keliami pavojai

Kol kas neginčijami tik šie faktai: į Belgijos sostinę sugužėjo delegacijos iš 28-ių ES valstybių ir 6-ios Rytų partnerystės šalys. Posėdžių metu įvertinta pažanga ir nubrėžtos tolesnės programos gairės.

Briuselio derybose dalyvavusi Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė gilesnio Rytų šalių suartėjimo su ES perspektyvas aptarė su Ukrainos Prezidentu Petro Porošenko bei Moldovos premjeru Pavelu Filipu.

Pasak Prezidentės, nuo Vilniaus susitikimo ir Maidano praėjus ketveriems metams pasiekta reikšmingų rezultatų – Ukraina, Gruzija ir Moldova tapo asocijuotomis ES partnerėmis. Tačiau, šalies vadovės teigimu, Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos ateitis glūdi jų pačių rankose. Tolesnė perspektyva priklauso nuo šių valstybių noro, politinės valios ir nuoseklaus darbo įgyvendinant žmonių gerovei gyvybiškai svarbias reformas.

Beje, susitikimo metu sutarta, kad trys ambicingesnius tikslus keliančios asocijuotos partnerės – Ukraina, Gruzija ir Moldova – dar labiau stiprins bendradarbiavimą su ES, ypač gaunant politinę, ekspertinę ir finansinę paramą.

Taip pat patvirtintas 20-ies prioritetų planas iki 2020 metų. Tarp jų – bendradarbiavimo gilinimas su ES bendros saugumo ir gynybos politikos, kovos su hibridinėmis grėsmėmis, kibernetinėmis atakomis, strateginės komunikacijos ir atsparumo propagandai stiprinimo srityse.

Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvai ypač svarbu, kad Lietuvos vadovė plenarinėje sesijoje iškėlė Astravo atominės elektrinės klausimą. Prezidentės teigimu, bendradarbiavimą su Baltarusija itin komplikuoja tai, kad jos teritorijoje surengtos agresyvios prieš Vakarus nukreiptos puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad“, o Astravo AE statoma ignoruojant tarptautinius branduolinės saugos ir skaidrumo reikalavimus.

Prezidentė taip pat pabrėžė, kad šią branduolinę jėgainę statanti Rusijos įmonė „Rosatom“ kelia didelį nepasitikėjimą, nes neigia ir nuslėpė virtinę pavojingų incidentų, tarp jų ir neseniai įvykusį radioaktyvių medžiagų nuotėkį Čeliabinske. Todėl Lietuva šį klausimą kelia aukščiausiu lygiu ES ir siekia, kad Europa panaudotų visą savo įtaką branduolinei saugai ir skaidrumui užtikrinti.

Tad apibendrinant 5-ąjį Rytų partnerystės susitikimą galima teigti, kad jis neatnešė didelių netikėtumų bei sensacijų. Tiesiog trys šalys (Ukraina, Gruzija ir Moldova) – arčiau ES vartų, kitos trys valstybės (Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija) – stovi kiek atokiau.

Kol kas tėra vienas neaiškumas – ES požiūris į Armėniją. Lietuvos Prezidentės spaudos tarnyba pranešė, kad Briuselyje pasirašyta „ES išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo sutartis su Armėnija“.

Kodėl būtent – „išsami“ ir „sustiprinta“? Ką gero padarė Armėnija, kad nusipelnė „išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo?“ Šia tema jau išsiunčiau keletą klausimų Lietuvos europarlamentarams, pavyzdžiui, Algirdui  Saudargui, Laimai Andrikienei ir Valentinui Mazuroniui, prašydamas išsamių paaiškinimų. O kol jų sulauksiu, pateikiu keletą neginčijamų faktų, kurie kelia daugiausia prieštaringų minčių.

Rusijos karinė bazė – šnipų irštva

Atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl ES iš viso flirtuoja su šiandienine Armėnija? Juk šioje šalyje senokai dislokuotos Rusijos karinės bazės. Jos – Giumri mieste. Be kita ko, Jerevano ir Maskvos sutartis dėl karinių dalinių dislokacijos Armėnijoje – ne vienadienė, ji – ilgalaikė. Tad norėtųsi ironiškai diskutuoti su ES vadovais: gal pirmiau palaukime, kada iš Armėnijos pasitrauks rusiška kariauna, ir tik po to bandykime Armėniją už ausų tempti į ES? Negi ES vadovai nepajėgia suvokti, kad dabartinės Armėnijos stūmimas ES pusėn – tai kartu ir rusiškojo karinio Trojos arklio vilkimas į ES struktūras! Nebent Briuselio biurokratai mano sugebėsią pergudrauti Kremlių – armėnus integruos į ES, o Rusijos karinę bazę su karinėmis žvalgybomis ir kontržvalgybomis paliks anapus durų. Ir vis dėlto naivu manyti: jei Kremliaus vadovybė grubiai, panaudodama karinę jėgą, trukdė Modovai, Ukrainai ir Gruzijai artimiau bičiuliauti su ES, tai Armėnijai – tikrai trukdys? Juk čia pat po ranka – Giumri dislokuoti kariniai daliniai.

EUROPA. Slaptai.lt nuotr.

Neatmestinas ir pats niūriausias variantas. Tai būtent Rusija stumia Armėniją į ES siekdama kartu su ja įkelti Europon ir savo karines žvalgybas. ES vadovai nesuvokia, kad į Europą, kurią Rusija ir taip visais įmanomais būdais skaldo, kartu su Armėnija atplūs dar daugiau Kremliaus įtakos agentų?

Į ES tempiama agresorė

ES su Jerervanu neturėtų flirtuoti dar ir dėl to, kad Armėnija iš Azerbaidžano kartu su rusiška karine pagalba atėmė Kalnų Karabachą. ES paskelbusi ne vieną rezoliuciją, kurią pasirašiuosios Europos valstybės pareikalavo armėnų ginkluotąsias pajėgas nedelsiant pasitraukti iš svetimų teritorijų. Bet šį reikalavimą Jerevanas ignoruoja ne vieną dešimtmetį. Tad Europai vertėjo elgtis principingiau – pirma tegul Jerevanas įgyvendina jam iškeltus reikalavimus, t.y. grąžina Azerbaidžanui tai, ką iš jo pagrobė, ir tik tada sėskimės prie derybų stalo dėl rimtų draugysčių. Juk Armėnija savo ordų išvedimą iš Kalnų Karabacho tebevilkina…

Žodžiu, turime akivaizdžius dvigubus standartus: rimtesnės nei iki šiol Rytų partnerystės siekiančios Ukraina, Moldova, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Gruzija nėra okupavusios svetimų teritorijų, todėl joms, suprantama, ir teikiama Europos pagalba, taikomos nuolaidos, privilegijos. Bet Europa tuo pačiu tiesia pagalbos ranką ir Armėnijai, kuri okupavusi Kalnų Karabachą (Lietuva ir visos kitos ES bei NATO narės pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su Kalnų Karabachu). Mano supratimu, ES netinka rimtos draugystės šalimis agresorėmis.

Terorizmą remianti šalis

Armėnijos nepavadinsi taikia valstybe dar ir dėl to, kad ji bent jau kadaise nevengė remti pačių tikriausių tarptautinių teroristų. Pateiksiu tik vieną pavyzdį.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Žuvo aštuoni žmonės, įskaitant prancūzę Žakliną Kiršner ir jos 19-os metų sūnų. Tarp žuvusiųjų būta JAV, Švedijos, Turkijos piliečių. Incidento metu 55 asmenys patyrė sunkių sužeidimų.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Laimė, Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko sučiupti banditus. Kaltais pripažinti armėnų teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas ir Surenas Nairas.

Paaiškėjo ir tikrieji nusikaltėlių motyvai. Oficiali 1983 metų liepos 15-osios incidento priežastis – ultimatumas Paryžiui kuo skubiau paleisti laisvėn Turkijos oro uoste Esenborge bombą susprogdinusį ASALA smogiką Levoną Ekmekdžianą (susprogdinęs užtaisą jis dar šaudė į oro uoste buvusius žmones iš automatinio ginklo).

Taigi buvo akivaizdu, kad ASALA atstovai V.Karapetianas ir S.Nairas bando įbauginti Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių visuomenę – jei nevykdysite mūsų reikalavimų, sulauksite naujų išpuolių.

Beje, vertinant šių teroristų įžūlų elgesį neturėtų gluminti aplinkybė, kad bomba sprogo ne turkų lėktuve. Minėti armėnų teroristinės organizacijos ASALA atstovai nenumatė galimų pasikeitimų oro uosto tvarkaraščiuose, todėl įtaisas detonavo ne ten, kur jie norėjo, ir ne tą valandą, kada planuota. ASALA teroristai siekė įtaisą susprogdinti iš Paryžiaus į Stambulą skridusiame Turkijos oro linijų lėktuve. Bet bomba sprogo oro uoste ant platformos, kur saugoti į Islandiją skristi ketinusių keleivių krepšiai.

Apie šį nusikaltimą būtų galima papasakoti daug įdomių detalių. Bet mus labiausiai domina, kur nūnai gyvena V. Karapetianas, vienas iš įtakingiausių to meto ASALA vadeivų? Vadovaujantis sveiku protu, jis turėtų sėdėti viename iš griežčiausių Prancūzijos kalėjimų. Juk visi prancūzų teismai jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Ir vis dėlto V. Karapetiano šiandien nerasite nė viename Prancūzijos kalėjime. Jis – Armėnijoje. Beje, Armėnijoje jis gyvena kaip laisvas ir didžiai gerbiamas žmogus.

Sunku patikėti? Prancūzijos Sen Moro kalėjime teroristas V. Karapetianas išbuvo 17 metų. 2001-ųjų metų gegužės 4-ąją jis buvo deportuotas į Armėniją tam, kad likusią bausmės dalį atliktų namuose.

Bet iš Prancūzijos deportuotą šį teroristą Jerevane sutiko ne kaip banditą, o kaip didyrį. Tuometinis Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas asmeniškai pasitiko atskraidintą teroristą. Iškilmingose, pompastiškose teroristo sutiktuvėse dalyvavo ir tuometinis Armėnijos premjeras Andranikas Margarianas. O tuometinis Jerevano meras Robertas Nazarianas teroristui iš karto pažadėjo ir nemokamą būstą, ir darbą (paskutiniais duomenimis teroristas gyvena Diližane).

Ką byloja toks oficialaus Jerevano žestas?

Chodžaly šturmo dalyvis

Šių eilučių autoriui taip pat keista, kai Briuselyje surengtose Rytų partnerystės derybose kai kurių šalių prezidentai nevengė fotografuotis su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu. Argi jie nežino, kad S. Sargsianas – Azerbaidžano miesto Chodžaly šturmo dalyvis? Nejaugi jie nieko negirdėjo, kad Hodžaly šturmo metu žuvo labai daug azerbaidžaniečių civilių?

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Remiantis Human Rights Watch pranešimais, Hodžaly šturmas prasidėjo 1992-aisiais iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Oficiali Chodžaly aukų statistika: žuvo 613 azerbaidžaniečių. Vadinamosios „Didžiosios Armėnijos“ kūrėjai buvo negailestingi: iš 613 žuvusiųjų – 63 vaikai, 106 moterys ir 70 senelių. Šiandien taip pat žinoma, jog po Chodžaly šturmo 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, be žinios dingo 150, armėnų ir rusų ginkluotųjų pajėgų įkaitais tapo 1275 azerbaidžaniečių tautybės asmenys.

Svarbu pabrėžti, jog jungtinės armėnų teroristų ir rusiškojo 366-ojo pulko pajėgos apšaudė net tuos azerbaidžaniečius, kurie bėgo iš miesto į Azerbaidžano gilumą. Taigi buvo žudomi net absoliučiai jokio pavojaus nekeliantys pabėgėliai – civiliai.

Seržo Sargsiano prisipažinimas

Taigi vieša paslaptis: S. Sargsianas dalyvavo šturmuojant Chodžaly. Todėl ir klausiu, ar šiandien įmanomos taikios derybos dėl Kalnų Karabacho sureguliavimo, kol Armėnijai vadovauja vienas iš Chodžaly „didvyrių“?

LGGRTC Genocido muziejuje – paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Kalbant apie Seržą Sargsianą verta prisiminti, kad 2012-ųjų metų vasario 24 dieną tarptautinio Karnegio fondo ekspertas Tomas De Vaalas oficialiame fondo tinklapyje paskelbė straipsnį “Prezidentas, interviu ir tragiškos metinės“, kuriame pateikė visą 2000 metų gruodžio 15-osios dienos pokalbį su Armėnijos gynybos ministru S. Sargsianu (vėliau – prezidentas) rusų kalba. Duodamas interviu S. Sargsianas pripažino: „Iki Chodžaly įvykių azerbaidžaniečiai manė, kad mes tik juokaukame. Azerbaidžaniečiai manė, jog armėnai – žmonės, kurie nepajėgs pakelti rankos pieš taikius gyventojus. Visa tai reikėjo perlaužti. Taip ir išėjo“.

Bet juk kryptingas civilių žudymas remiantis tautine priklausomybe – karo nusikaltimas ir nusikaltimas žmoniškumui! Gal S. Sargsiano vieta – ne garbingose Briuselio salėse, o Hagos tarptautiniame tribunole?

2017.11.30; 09:30

AktualijosSkaitomiausios

Apiplėšę savo valstybės piliečius ir išeiviją dabar jie skelbia šalyje karą korupcijai…

Nelikus šovinių – į karą su korupcija

Neseniai Armėnijos vyriausybėje įvyko Kovos su korupcija tarybos posėdis. Regis, kova prasidės nuo lapkričio mėnesio – atsakingoms žinyboms su ekspertais pavesta dar patobulinti veiksmų programą. Daugiau kaip dešimt metų tam buvo maža. Mat su korupcija užsimota kariauti dar 2004 metais, kai tuometinis prezidentas Robertas Kočarianas įsteigė tam reikalui tarybą.

Po dešimties metų sumanyta, kad šitame bare geriau kariaus vyriausybė ir 2015-aisiais įsteigta nauja taryba, vadovaujama ministro pirmininko. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas praėjusį rudenį paskyrė naują premjerą – Kareną Karapetianą, šis paliko vadovauti vyriausybei ir po šių metų pavasarį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo iki tol valdžiusi Armėnijos respublikos partija (su Armėnijos revoliucine federacija „Dašnakcutiun“). Jis yra ekonomikos daktaras, aukštoje valdžioje (išskyrus kelis mėnesius Jerevano mero kėdėje) nebuvo ir giminių joje neturi. 

AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Tiesą sakant, dar senos sudėties parlamento (Nacionalinio susirinkimo) pavasario sesijoje deputatas Nikolas Pašinianas kalbėjo apie tą patį ir pasiūlė įsteigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo langų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 proc. akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau valdantieji palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą.

Kur gyvena turtingiausi armėnai?

Dar iki rinkimų buvo įkurtas uždaras “Armėnijos investuotojų klubas”, į kurį įstojo apie tris dešimtis armėnų kilmės Rusijos verslininkų. Tikimasi, šio klubo nariai į šalies ekonomiką investuos 3,2 mlrd. dolerių (priminsime Armėnijos biudžeto metines pajamas svyruojant apie 2,5 milijardo). Pats prezidentas su naujuoju premjeru kreipėsi į išeiviją: atvažiuokite, be baimės steikite įmones Armėnijoje ir Kalnų Karabache, investuokite kurkite naujas darbo vietas. Jau seniai dantį ant dabartinio prezidento ir viso „Kalnų Karabacho klano“ griežianti išeivija vėl gavo progą išlieti savo įtūžį. Girdi, tiesiog nuostabu: armėnų valdantieji drįsta vėl kaulyti iš daug sykių jau apiplėštų išeivių, kai turėtų papurtyti savuosius piniguočius. Juk turtingiausi armėnai gyvena Armėnijoje ir Kalnų Karabache. Ten galima rasti, skaičiuojant turtą doleriais, mažiausiai penkis milijardierius ir 300 milijonierių! 

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Tik kur jų pinigai? Tuos pačius armėnų išeivius JAV prieš kelerius metus pritrenkė ne jų veikėjų paskelbta žinia apie Amerikoje plačiai gyvenantį prezidento brolį, tą patį Aleksandrą, ir jo įsigytus Kalifornijos valstijoje apartamentus – už 2,8 mln. dolerių. Pritrenkė suma, iš kurios esą atidavė broliui jo „dalį“ Armėnijos prezidentas: 6 milijardai dolerių!

Dar 2010-aisiais Maskvoje veikiančio armėnų klubo “Miabanutiun” vadovas Smbatas Karachianas paskelbė, jog “Armėnijos valdžios viršūnėlė valdo apie 85 proc. visų šalies įmonių ir aktyvų, kontroliuoja 90 proc. piniginių srautų“. 2006-aisiais metais paskelbtame turtingiausių Armėnijos žmonių dešimtuke net šeši buvo vykdomoje valdžioje; tuometinis prezidentas Robetas Kočiaranas šiame sąraše užėmė tik septintą vietą, o gynybos ministras ir būsimasis prezidentas Seržas Sargsianas – aštuntą.

Pateikė ir išsamų sąrašą, kas jiems priklauso – jų pačių, artimųjų ar verslininkų vardu. Ir padarė išvadą: “Šalyje susiklostė du paraleliniai pasauliai su savo įstatymais ir taisyklėmis. Suprantama, esama ir dviejų biudžetų, vadinamojo oficialaus ir šešėlinio, didesnio už oficialųjį 3-4 kartus.”

Per praėjusį laiką turtuolių sąraše atsirado ir naujų pavardžių, tačiau senasis branduolys išliko. Gerokai turtingesnis. Tiesa, buvęs finansų ministras su sūnumis senokai kvėpuoja Los Andželo oru. Tiesa, Valstybės saugumo komitete liko vaizdo įrašas, kuriame pasakojama tai, ko dabar taip reikia: kaip Muitinės tarnyboje veikė pareigūnų neteisėto turtėjimo schema ir kaip ji pasitarnavo Chačatrianui ir kai kuriems kitiems (ne daugeliui); iš interneto šis įrašas, tiesa, išgaravo. Dar atleistas iš premjero pareigų Ovikas Abramianas skubiai pardavinėja savo degalines ir visa kita, ką sunku ko gero ir pačiam suskaičiuoti, taisydamasis su artimaisiais pakelti sparnus į Vokietiją. Atrodo, ir šis pernelyg daug geidė…

O valstybė? Po praėjusių metų „balandžio karo“, kuris labai nuvylė armėnus čia ir visame pasaulyje, žinomas šalies politikas ir režimo priešininkas Ašotas Manučarianas pasakė: „Karo veiksmų protrūkis Karabacho konflikto zonoje parodė, kad mūsų padėtis blogiausia iš visų. Priešingai nuo kaimyninio Azerbaidžano, mes įsigudrinome išparduoti net apkasuose esančių kareivių neperšaunamąsias liemenes. Tai yra viskas, kas galima buvo parduoti, jau parduota“. Amerikiečių organizacijos „Global Financial Integrity“ duomenimis, „iš Armėnijos per pastaruosius metus išplaukė nuo 9,8 iki 30 milijardų dolerių“.

Nepadeda nė iš okupuotos valstybės žemių gelmių kasamas auksas su variu ir kitais metalais, nė iš Jakutijos ir Siera Leonės gabenami deimantai, nė konjakas…

Išvykdamas pasiuntiniu paliko tėvynėje įjungtą elektrą

Kai žurnalistai to paties deputato Nikolo Pašiniano (beje, irgi žurnalisto) prieš kelerius metus paklausė, kodėl gi nepatikėjus, jog nuo šiol valdžia imsis kariauti su korupcija, šis atsakė: „Seržas Sargsianas, norėdamas kovoti su korupcija, turėtų pradėti nuo savo šeimos narių.“ Daugiau žinoma apie jo brolį Aleksandrą, „Sašiką“; iškalbinga dar viena jo pravardė – „50%/50%“ (akcijų dalis, kurią verslininkai ne gera valia atiduodavo). Jo gyvenimo aprašymuose pirmiausia į akis krinta „incidentai“.

Kitas jaunesnysis brolis, Levonas – išsilavinęs, tylesnis. Studijavo Rytų šalių istoriją, išmoko arabų kalbą, sovietinėje armijoje tarnavo vertėju Alžyre. Buvo Armėnijos pasiuntiniu Sirijoje, Tunise (2005-2010). Istorijos mokslų daktaras. Levonas vadovauja labdaros fondui, kuriam 2012 metais organizacijos ir privatūs asmenys suaukojo daugiau kaip 7 mln. dolerių. Apie tai sužinota po to, kad Giumrio mieste vykstančio tradicinio tarptautinio muzikos festivalio rengėjai kreipėsi į miesto valdžią prašydami 12 tūkst. dolerių paramos ir apie tai sužinojo žiniasklaida: tarp festivalio steigėjų yra ir prezidento brolis, tačiau jis padėti nesiteikė…

Praėjusių metų kovą Seržas įteikė broliui Levonui vieną aukščiausių Armėnijos apdovanojimų – 1 laipsnio ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“. Giumrio miesto taryba suteikė Levonui Sargsianui miesto garbės piliečio vardą. Netrukus miesto visuomenės veikėjai išplatino pareiškimą, kad jis nusipelnė šio vardo, ir nemažai miestiečių jį pasirašė. Prabilo ir žiniasklaida: veikia ne vienas labdaros fondas, į kuriuos išeiviai siunčia aukas, tačiau pinigai nežinia kur dingsta ir darbų nematyti. 

Galingoji mafija

2015-aisiais žiniasklaida parašė, jog Armėnijos pasiuntinys Vatikane Mikaelis Minasianas nusipirko butą už $ 565 tūkstančius; įsigijo dar automobilį „Range Rover“ ($112 tūkst.) ir garažą ($63 tūkst.). Šis jaunas vyras – Armėnijos prezidento žentas. Kodėl nenusipirkus, turint pinigų? Tačiau 2013-aisiais rašyta ir apie kita. Vienas armėnų internetinis leidinys pranešė viską rodant, jog ant Debedo upės veikianti vandens elektrinė priklauso prezidento šeimai, tiksliau – jo žentui Mikaeliui Minasianui.

To niekas neneigia, tačiau ir nepatvirtina. Akivaizdu viena: bendrovė, kuriai priklauso elektrinė, įregistruota tuo pačiu adresu kaip ir San Marino konsulo buveinė. O konsulas buvo ne kas kitas, o tas pats prezidento žentas. Tačiau svarbiausia yra ne tai. Ši didelio pajėgumo jėgainė vyriausybės sprendimu buvo perduota gynybos ministerijai – tuo laiku, kai jai vadovavo Seržas Sargsianas. Iš pradžių jos turtas buvo parduotas privačiai bendrovei, o 2011 metais toji bendrovė tapo visavalde jos savininke. Kol elektrinė priklausė gynybos ministerijai, valstybė mokėjo jai už 1 kW/h po 3-6 dramus, kai virto bendrovės nuosavybe – po 24 dramus…

Banditas su diplomato pasu

Praėjusį pavasarį Čekijoje, Karlovy Vary mieste, šios šalies kovos su organizuotu nusikalstamumu pareigūnai užkardė kriminalinių autoritetų (rusiškai) sueigą, turėjusią “vainikuoti” naujus šio aukščiausio nusikaltėlių luomo (rusiškai – вор в законе) narius. Juos sušaukė Rusijoje, Sočyje gyvenantis Rubenas Tatulianas; vieniems jis verslininkas ir labdarys, kitiems – autoritetas, pravarde “Robsonas”. Kai kurie į Čekiją atvyko prisidengę svetimais vardais, o “Robsonas” – su jam išduotu Armėnijos diplomatiniu pasu. Rusijos žiniasklaida jį laiko 2013 metais nušautojo Rusijos „vagių karaliaus“ Aslano Usojano („Senojo Chasano”) įpėdiniu, Rusijos Juodosios jūros regiono prižiūrėtoju (смотрящим).

Kartu jis yra Armėnijos garbės konsulas šiame krašte. Ta proga ne vienas leidinys įdėjo nuotrauką, kur jis nufotografuotas su “Chasanu”. Pasirodė ir “Robsono” nuotrauka, kur jis matyti su bendrais, o gal kaip kitaip susijusiais asmenimis, nes tarp jų regime ir dabartinį Armėnijos prezidentą.

Pristatydamas Rusijos verslininkus – „Armėnijos investuotojų klubo“ narius, ministras pirmininkas pasakė, kad kiekvienas jų pats sukūrė verslo imperiją ir gali pakeisti geryn “Armėnijos verslo kultūrą”. Labai energingai prie šio klubo kūrimo prisidėjo turtingiausiu Rusijos armėnu laikomas Samvelas Karapetianas (ne premjero giminaitis; verslininko brolis, irgi vardu Karenas, iki patekdamas į parlamentą buvo prezidento administracijos vadovas). Jis, gali būti, turėjo galvoje netikėtas ir geras permainas, kai pasakė visus laukiant iš ministro pirmininko “siurprizų”. Štai pirmas – “Robsonas” taip pat yra šio klubo narys… 

aslanas_usojanas
Aslanas Usojanas

Aštuntą dešimtį baigiantį „Senąjį Chasaną“ mirtinai sužeidė snaiperis 2013-ųjų pradžioje Maskvoje. Kaip sužinota, jis rengėsi netrukus skristi į Jerevaną – paminėti savo giminaičio ir bendro, irgi autoriteto, Rafaelo Bagdasariano mirties dvidešimt metų sukaktį. Vienas leidinys parašė, jog jis savo „vizitą“ į Jerevaną „suderino su Armėnijos valdžia – kad nedarytų kliūčių įvažiuoti į Armėnijos teritoriją“. Reikia manyti, ne oficialų raštą pasiuntė, o kažin kaip kitaip…

Užstalėje – su vagių karaliais…

2010-ųjų spalyje JAV federalinių tyrimų biuras atskleidė „didžiausią sukčiavimo aferą naujajame tūkstantmetyje“, kaip parašė amerikiečiai. Per kelias dienas suimta 70 armėnų nusikaltėlių sindikato narių. Jiems pateikta daugybė įtarimų: neteisėta prekyba ginklais, brangakmeniais ir retaisiais metalais, narkotikų kontrabanda, žmonių grobimas ir pinigų prievartavimas. Didžiausią grobį jiems atnešė pagyvenusių žmonių sveikatos draudimo sistema „Medicare“. Nusikaltėliai įsteigė 118 fiktyvių klinikų, kur tariami gydytojai teikė tariamas gydymo paslaugas tariamiems ligoniams (pavogė tūkstančius gydytojų ir jų pacientų asmens duomenis). Jie spėjo pasisavinti iš „Medicare“ 35 mln. dolerių.

Seržas Sargsianas apibrėžtas raudonu rutuliu

Vienas žurnalistas parašė, jog „žala, kurią atvykėliai aferistai padarė JAV sveikatos apsaugos sistemai, prilygsta neseniai įvykusios finansinės krizės pasekmėms“; patys prokurorai sakė armėnų mafiją pralenkus garsiąja “Cosa Nostra”…

Sindikatui vadovavo nusikaltėlių autoritetas Armenas Kazarianas, pravarde „Pzo“. Išaiškėjo jį politinį prieglobstį JAV 1996-aisiais gavus apgaulės būdu ne be armėnų valdininkų prisidėjimo. Išaiškėjo ir jo ryšiai ne tik su kitais autoritetais, tačiau ir su aukštais Rusijos bei Armėnijos valdžios pareigūnais. Į Jerevaną atskridusį mafijos vadeivą „priimdavo aukščiausiu valstybiniu lygiu“, kaip rašė žiniasklaida.

Armėnų nacionalinio kongreso veikėjas Levonas Zurabianas pareiškė, jog „nusikaltėlių gaujos vadeiva artimai bendravo su Robertu Kočarianu ir Seržu Sargsianu“. Autoritetas ne tik šventė Kočariano sūnaus vestuves. Anot Zurabiano, 2008-ųjų prezidento rinkimuose jis „koordinavo kriminalinio pasaulio veikimą pieš Levoną Ter-Petrosianą“ (pirmą Armėnijos prezidentą). Prezidentu buvo išrinktas Seržas Sargsianas…

Dalį grobio „Pzo“ atiduodavo vis tam pačiam „Senajam Chasanui“ ir šio valdomam iždui. Išaiškėjo jį daugiau akis į akį bendravus ne su Seržu, o su Aleksandru Sargsianu, „Sašiku“, kurį pažinojo iš senų laikų ir kuris jį aplankydavo Amerikoje; tvirtinama „Pzo“ prižiūrėjus Sargsiano (Sargsianų) verslo reikalus Amerikoje. Kai kurių kriminalinėmis temomis rašančių autorių tvirtinimu, „Sašiku“ buvo susidomėjusi ir Rusijos generalinė prokuratūra, įtarusi jį nestovėjus nuošalyje nuo kvaišalų gabenimo kelių ir plovus pinigus. Viskas atslūgo, kai sulaikytasis vadeiva susivokė iš karto prisipažinti vertęsis turto prievartavimu. Tai reiškė jo sutikimą bendradarbiauti su prokurorais ir šių atsisakymą kaltinti dėl kitų nusikalstamų veikų. Kazarianą nuteisė 36 mėnesiams nelaisvės ir 660 tūkstančių dolerių bauda.

Tesulaukta menko pagriaudėjimo

Žiniasklaida nusivylė. Juk JAV tyrėjai rengėsi vykti į Jerevaną – su armėnų mafijos vadeiva susijusiuose bankuose, notarų kontorose aiškintis daugybės prabangių butų, biurų, vilų įsigijimo teisėtumo. Tikėtasi, FTB, Interpolas susidomės ir JAV, Ispanijoje, Rusijoje veikiančių gaujų vadeivų globėjais, sėdinčiais aukštuose Jerevano kabinetuose. Dar ne viskas! Tailando vyriausybė išdavė Jungtinėms Valstijoms Rusijos verslininką Viktorą Butą, vadinamą „ginklų baronu“. Amerikoje jam grėsė kalėjimas iki gyvos galvos (2012 metais nuteistas 25 metus kalėti), o žiniasklaida rašė šio ginklų pardavėjo dešiniąja ranka buvus ne ką kitą, o Armeną Kazarianą; FTB teigė turinti garso įrašą, liudijantį, jog “Pzo” su “baronu” aptarinėjo ginklų pirkimo-pardavimo sutartis. Iš didelio tamsaus debesies tesulaukta menko pagriaudėjimo… 

FTB_agentai
FTB agentai

Ir vis dėlto žurnalistai įsidėmėjo: Jerevanas atsisakė išduoti Jungtinėms Valstijoms 30 prašomų įtariamųjų, tačiau dėl „Pzo“ nė piršto nepajudino. Dabar jie mano, kad prieš Kazarianui išeinant iš kalėjimo internete radęsis vaizdo įrašas iš tolimų 1993 metų galbūt yra tam tikras perspėjimas. Kalbama, „Kalnų Karabacho klano“ pasamdytus seklius medžiojus ir naikinus panašaus turinio „vaizdelius“, tačiau šis kažin kaip išliko. Šių metų pradžioje internete atsiradusiame vaizdo įraše parodytas pokylis, vykęs 1993 m. gegužės 28 dieną. Jame matyti „Chasanas“ ir kiti autoritetai. O štai šis jaunas žmogus su juodais akiniais užstalėje yra Seržas Sargsianas.

Jie surinko vienoje užstalėje jau po Chodžaly (armėnų teroristai išžudė visą azerbaidžaniečių miestą Chodžaly) skerdynių (1992 m. vasario 26 d.; prieš dvi dienas radosi Kalnų Karabacho ginkluotųjų pajėgų vieningoji vadovybė, o „savigynos komiteto“ pirmininku buvo paskirtas Seržas Sargsianas). Tačiau dar prieš Agdamo miesto šturmą (armėnai jį išsprogdins 1993 metų vasarą, pagal iš anksto Kalnų Karabacho separatistų vadovybės parengtą planą). Rudeniop Seržas Sargsianas taps Armėnijos gynybos ministru, dar vėliau – ministru pirmininku, o 2008-aisiais – Armėnijos prezidentu. Jau kadaise kalbėta, jog Kalnų Karabacho armėnams ginklus tiekė ir nusikaltėliai, o dabar atsirado dar vienas liudijimas juos bendravus su pačiu „Senuoju Chasanu“. To neneigia nė patys armėnai, teisindami savo prezidentą: tėvynės nepriklausomybės kare viskas leidžiama…

…prieš taikius gyventojus – išvien su teroristais

1999 m. spalio 27 d. į Armėnijos nacionalinio susirinkimo salę vykstant posėdžiui įsiveržė ginkluoti žmonės: „Tai – valstybės perversmas!“ Vyresnysis priėjo prie ministro pirmininko „Užteks gerti mūsų kraują!“. Teroristai pirmiausia ugnį nukreipė į ministrą pirmininką Vazgeną Sarkisianą ir parlamento pirmininką Kareną Demirčianą; žuvo dar penki žmonės, vienam plyšo širdis. Tą patį vakarą pasklido kalbos, o vėliau daugelis nesislėpdami kaltino teroristus paėmus ginklą Robertui Kočarianui pakursčius. Tačiau teroristai teisme tikino veikę be kieno nors nurodymo. 

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

2007 metų pabaigoje nepriklausomas leidinys “Aikakan Žamanak” (Armėnijos laikas”) parašė apie vieną iš Aleksandro Sargsiano “incidentų”: dalyvaudamas kriminalinio autoriteto giminaičio laidotuvėse Sankt Peterburge jis, girdint dešimtims žmonių, pasakęs: „Mes parlamente tiek žmonių paguldėme ne tam, kad dabar taip lengvai atiduotume valdžią”.

Keli visuomenės veikėjai kreipėsi į respublikos generalinį prokurorą, reikalaudami pagal prezidento brolio pasakyta iškelti baudžiamąją bylą; jų pareiškimą išspausdino daugelis leidinių, tačiau prokuratūra – nė mur mur. Vėliau “Armėnijos laikas” papasakojo prezidentą išsiuntus brolį toliau iš akių, į Los Andželą – kad dar ko nelepteltų, kol vyksta rinkimai. Turbūt dar pasakė: “Tu ką, asilas?!” Mat kai Amerikoje “Sašiko” ėmė klausinėti, ar iš tiesų taip sakęs, atkirto: Aš ne asilas, kad tokius dalykus sakyčiau… Kodėl mes turėtume prisiimti Robo nuodėmes?” “Robo” – Roberto Kočariano; dar “Robą“ vadina “Armėnų Don Korleone”…

2008 m. vasario mėnesį vykusių prezidento rinkimų nugalėtoju paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane ir kituose miestuose prasidėjo dešimt dienų trukę protestai, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, paragintų pirmo prezidento ir pastarųjų rinkimų kandidato Ter-Petrosiano šalininkų. Išrinktasis prezidentas protestus dėl nesąžiningų rinkimų pavadino “šantažu” ir pagrasino, kad žmonėms pažeidinėjant įstatymą „tvarka bus įvesta jėga“. Veikiantis prezidentas Robertas Kočarianas parlamento pritarimu paskelbė įvedantys nepaprastąją padėtį. Žuvo mažiausiai 8 protestuotojai, daug buvo sužalota, tarp jų ir policininkų; šių gretose buvęs snaiperis, vėliau aiškinta, šaudė tik į ginkluotus žmones, ir tik tam, kad juos sužeistų…

Branduolinė bomba

Praėjusių metų pavasarį Armėnijos valstybė saugumo tarnyba sulaikė tris Armėnijos ir tris Gruzijos piliečius, mėginusius neteisėtai „parduoti  branduolinę medžiagą, kuri, – kaip parašyta, – gali būti panaudota masinio naikinimo ginklui sukurti.“ Tai ne pirmas kartas, kai Armėnijos piliečiai sulaikyti mėginant į Gruziją įvežti didelius kiekius urano ir kitų radioaktyviųjų medžiagų.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Armėnų svetinė 1in.am pranešė tuometinio parlamento Armėnijos revoliucinės federacijos frakcijos vadovą Armeną Rustamianą kalbėjus, jog „Armėnija iš tikrųjų esanti šalis, kuri plėtoja atominę energetiką“, tačiau nieko daugiau pasakyti negalįs, nes „tai yra valstybės paslaptis“. Tuo tarpu buvęs ministras pirmininkas Nacionalinio susirinkimo deputatas, buvęs ministras pirmininkas, filosofijos ir ekonomikos daktaras Grantas Bagratianas tvirtino Jerevaną turint branduolinį ginklą ir pavadino jį „vieninteliu būdu apsaugoti Armėniją nuo dviejų kaimynų tolesnių puldinėjimų ir agresijos”. Kiti aukšti pareigūnai irgi ne kartą užsiminė ginkluotųjų pajėgų arsenale esant kažin kokių paslaptingų bombų, gal užsilikusių čia iš „šaltojo karo“ laikų, kai sovietams reikėję gintis nuo NATO…

Greičiausiai, armėnai gąsdina. O jeigu vis dėlto… Ir ką žinai, kas gali šauti į galvą žmonėms, vadovavusiems armėnams kare, kuris dar nesibaigė ir kuriame kariavo armėnų teroristai iš kitų valstybių (транснациональные армянские террористы). Pasak jo, dabartinę Armėnijos vadovybę tebesudaro žmonės, Kalnų Karabache stovėję su jais, tais teroristais, vienose gretose. Chodžaly atakuoti taikius gyventojus (azerbaidžaniečius), tvirtina jis, „įsakė ne kas kitas, o sovietinis armėnas Seržas Sargsianas, tuo metu vadovavęs vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos savigynos pajėgoms, o dabar – Armėnijos prezidentas“.

2017.09.04; 05:07

Aktualijos

Šiomis dienomis Lietuvoje vyksta renginiai, skirti žudynių, vykusių 1992 metų vasario 26 dieną Azerbaidžano mieste Chodžaly, aukų atminimo 25-mečiui. 

Chodžaly atminimui. Dainuoja Nomeda Kazlaus

Vasario 20 dieną Vilniaus rotušėje vyko iškilmingas koncertas, kurį organizavo Europos azerbaidžaniečių asociacija, Azerbaidžano ambasada Lietuvoje ir tarptautinis Heydaro Aliyevo fondas „Justice for Khojaly“.

Genocido aukų atminimui skirtą vakarą buvo parodytas 10 minučių dokumentinis filmas apie įvykius Chodžaly, kalbėjo Azerbaidžano atstovai iš ambasados Lietuvoje, Strasbūro, LR Seimo.

Anot jų, svarbiausia žinia – priminti pasauliui, kad armėnų okupantų Kalnų Karabache įvykdytos civilių žudynės, kurių metu mirė 613 nekaltų žmonių, tarp jų moterys ir vaikai, nepasikartotų. Taip pat buvo priminta, jog Chodžaly įvykiai sutapo su panašiomis nelaimėmis Srebrenicoje ir Ruandoje, todėl pasaulis žvilgsnį nusuko nuo karštų įvykių „Juodajame sode“, apie kuriuos anuomet rašė pasaulio spauda – Reuters, Agence France Presse, Human Rights Watch, New York Times, Lietuvos karo reporteriai.

Tačiau, kaip pažymėjo Europos azerbaidžaniečių asociacijos Strasbūre vadovė Eliza Pieter, pagal Jungtinių Tautų rezoliuciją (iš viso šiuo klausimu priimtos keturios) Armėnija turi išvesti savo okupacines pajėgas, taip pat turi būti skiriamos sankcijos dėl svetimų teritorijų okupavimo (šiuo metu – 20 procentų Azerbaidžano žemių) ir tarptautinės opinijos nepaisymo.

Filme sukrečia trumpai išdėstyti faktai ir statistika. Pasak E. Pieter, „kaltininkas yra žinomas“. Ar tai – operacijai vadovavęs generolas, vėliau tapęs Armėnijos prezidentu?..

Chodžaly atminimui. Dainuoja Deividas Staponkus

Baisu, kada sužinai apie panašias skriaudas, ne taip seniai – dar gyvi liudininkai – ištikusias ir lietuvius, baisu, kada to nežino ir neprisimena, o gal ir nenori žinoti jaunoji karta.

Tačiau yra drąsių ir sąžiningų žmonių, kuriems brolystė ir pagalba žmogui nelaimėje, kad ir kas jis būtų – ne sovietų družba narodov ir ne sapnas, o kilnus tikslas ir pareiga. Štai buvo padėkota Nacionalinio kraujo centro direktorei Joanai Bikulčienei, kuri dalyvavo kraujo donorystės akcijoje.

Nuo to laiko, kai vasarį, žydint migdolams, vyko viena kruviniausių dramų, prabėgo ketvirtis amžiaus, per kurį užaugo karta, nemačiusi tėvynės, o milijonas pabėgėlių toliau glaudžiasi svetur. Tragedijos aidas tebeaidi, jis – kažkur labai arti mūsų.

Azerbaidžanas turi ką parodyti ir kultūros, ir taikos idėjų pasaulyje požiūriu. Tai liudijo puikus koncertas, kuriame skambėjo įžymių atlikėjų atliekama muzika. Vakaro programą sudarė lyrinės ir dramatinės kompozicijos. Žymus Lietuvos sopranas Nomeda Kazlaus atliko azerbaidžaniečių kompozitoriaus Tofiqo Quliyevo (1917–2000) dainą „Qemgin mahni“ ir Zitos Bružaitės „Elegiją“ (akompanavo Linas Dužinskas). Baritonas Deividas Staponkus atliko Sevil Aliyevos (g. 1955) dainą „Ana“ ir Juozo Tallat-Kelpšos „Už aukštųjų kalnelių“ (akompanavo Aušra Motuzienė). Čia negali neprisiminti, kaip šį harmonizuotos lietuvių liaudies dainos šedevrą dainavo Vaclovas Daunoras, akompanuojamas kamerinio liaudies instrumentų ansamblio „Sutartinė“ (vadovas Pranas Tamošaitis) – ir dabar į istorinę plokštelę įrašytas neturintis sau lygių atlikimas stingdo gilia lietuvių tautos dramos pajauta ir teatrine įtaiga apdainuojant palaidotą už Tėvynę kovojusį lietuvių karį – „žalnierėlį“. 

Chodžaly atminimui. Rhein kvartetas

Žymaus iraniečių kilmės muzikų dinastijos atstovo, pirmojo azerbaidžaniečių baleto kūrėjo, knygų apie klasikinės muzikos sklaidą tėvynėje autoriaus ir ilgamečio Azerbaidžano valstybinio operos ir baleto teatro libretisto, dirigento Afrasiyabo Badalbeyli (1907–1976) azerbaidžaniečių tradicinės dainos instrumentinę išdailą „Azad bir quşdum“ atliko latvių klarnetininkė Anna Gagane (g. 1992), tarptautinių konkursų laureatė (tarp jų – II vieta ir orkestro prizas 2016 m. Jurjanu Andrea ir Grand Prix 2010 m. E. Medna jaunųjų atlikėjų konkurse).

Koncertą-minėjimą baigė iškilus specialiai šiai tragedijai atminti parašytas kūrinys. Išgirdome Prancūzijos styginių kvarteto „Rhein-Quartett“ (Benjamin Brandeleer-Ligier, Ola Sendecki, Julie Fuchs, Diane Lambert), Nazrin Rashidovos (smuikas) ir Annos Gagane (klarnetas) atliekamą prancūzų kompozitoriaus Pierre‘o Thilloy (g. 1970) kūrinio „Khojaly 613“ op. 197, Nr. 3 smuikui, klarnetui, perkusijai ir orkestrui kamerinę versiją.

Pierre‘as Thilloy nuo septyniolikos metų susižavėjo Beethovenu ir Musorgskiu ir pasišventė kompozicijai, kurią studijavo pas Noelį Lancieną, Jean-Pierre Rivière ir Alexanderį Mullenbachą. Jis išmoko griežti įvairiais instrumentais – trombonu, fortepijonu, kontrabosu, studijavo vokalą. Muzikos estetiką studijavo Zalcburgo muzikos akademijoje Mario di Bonaventura klasėje. Platus akiratis lėmė, kad P. Thilloy laimėjo keletą tarptautinių prizų, tapo Concours Général Laureate, o Olivier Messiaen–La Cité Céleste tarptautiniame kompozitorių konkurse Berlyne laimėjo II vietą. Vėliau jo kūrybos kelias per Niujorką ir Rokfelerio fondą nusidriekė per visą pasaulį. Tai kompozitorius, kuris visada – kelyje, ir kurį kaip nieką kitą žadina estetinės, politinės ir socialinės idėjos. 45 metų kompozitorius jau sukūrė virš 200 visame pasaulyje atliekamų kūrinių, kuriais jis pirmiausia išreiškia atvirumą pasauliui ir kovą su neteisybe.

Chodžaly atminimui. Rhein kvartetas

„Khojaly 613“ – gilus, sugestyvus, skoningas ir meistriškai „surežisuotas“ kūrinys, pavadintas pagal miesto, kuriame vyko okupacinių Armėnijos pajėgų įsiveržimas į Kalnų Karabachą, pavadinimą ir civilių aukų skaičių. Tai tarsi muzikinis testamentas, kuriame nėra tiesmukiškų lėkštų temų ar ritmų, tik intonacijos, užuominos, bet labai daug vidinės impresijos, nerimo, universalios emocinės kalbos, pranokstančios konkretų įvykį ta prasme, kad skatina susimąstyti apie žmogaus skausmą, kuriam vardo nėra.

Trijų dalių kūrinyje ( I dalis Largo funebre, II dalis iš trijų sudedamųjų – Moderato quasi allegro, Cadenza – Largo doloroso e intenso, Presto diabolico subito ir III – Epitaphe – Largo doloroso – Quasi „hors temps“) pavadinimais nusakomas ketinimas atspindėti veiksmą, kuris dramatiškai vystosi iš lėtos, blogų nuojautų, liūdesio ir apmąstymų kupinos pradžios (improvizacinio pobūdžio smuiko solo, smuiko ir klarneto dialogo) per nerimastingą kulminaciją į reziumuojantį finalą.

Pagrindinė mažosios tercijos ribose varijuojama tema įgauna stretto pavidalus, atkartojama smuikų, ir yra lydima leitmotyvo – žemyn slenkančio garsaeilio. Pakeliui pereinama į greito tempo akcentuotos ritmikos epizodą, regimai simbolizuojantį priešo puolimą, nacionalinio charakterio intonacijas, kampuotą, virtuozišką smuiko solo kadenciją, atkaklų styginių pokalbį su ryškia taškuota tema ir galiausiai sugrįžusią šalutinę temą-leitmotyvą – vis garsėjančią ir palaipsniui nuslopstančią slinktį, kurią sudaro minorinė gama per visą oktavą, krintanti pilnais tonais žemyn. Grįžta ir burdonas, palaikomas styginių. Vėl išnyra klarneto melodija, smuikų flažoletai. Kūrinys – vieningo tamsaus kolorito, paremto a-moll tonaciniu branduoliu. Baigiasi jis lyg klaustuku, tyliu klausimu: „Kodėl?“

KHOJALY 613. Pierre Thilloy

Tiek kameriniame variante, kurį girdėjome, tiek trečiojoje versijoje (išleistoje atskiru albumu) ypatingą vaidmenį atlieka smuiko partija. Koncerto metu ją atliko Nazrin Rashidova. Ši smuikininkė debiutavo Wigmore Hall 2013 metais. Trejų metų Baku ji atliko solo rečitalį, o būdama šešerių buvo apdovanota Kairo Opera House aukso medaliu. 2011-2015 ji buvo BP ambasadorė įskaitant tokius renginius, kaip 2012 metų Londono olimpiada. Jungtinės Karalystės Karališkoji muzikos akademija ją priėmė 15-kos metų, ji buvo pavadinta „talentingiausia muzike per 40 metų, kuri įžengė per šias duris“. Nazrin vadovauja „FeMusa“, kurią įkūrė pirmoji – kameriniame orkestre griežia tik moterys.

Jos talentą netruko pastebėti ir BBC. Nazrin įrašus leidžia NAXOS (neįrašytų Leopoldo Godowskio kūrinių smuikui visa kolekcija, azerbaidžaniečio Tofiqo Guliyevo dainų aranžuotės gitarai ir smuikui, Moritzo Moszkowskio retai atliekami virtuoziniai kūriniai, kuriuos ji įrašė su pianistu Danieliu Grimwoodu). Su gitaristu Stanislavu Hvartchilkovu ji vėl ketina išleisti albumą „Carnival“, kuriame naujai atskleis populiarių Mozarto, Bizet, Bacho ir Elgaro kūrinių aranžuotes. Šiuo metu ji RAM siekia mokslo daktaro laipsnio.

Nazrin Rashidovos partiją girdėjome atliekant milaniečio G. B. Guadagnini smuiku, kuriam suteiktas  jos vardas (suteikė Davidas Rattray, Londonas, 2009). Pierre‘as Thilloy parašė epizodą, kuris nenusileidžia geriausiems smuiko literatūros pavyzdžiams. Toji kadencija – labai sunki atlikti, joje daug dvibalsumo, flažoletų ir paganiniškų triukų. Tačiau Nazrin ją atliko „in a proper mood“ – neafišuodama  savo virtuoziškumo ir perteikdama bendrą kūrinio dvasią. Persmelkianti, sutelkta interpretacija paliko neišdildomą įspūdį. 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

„Khojaly 613“ – tragedijos aidas, kuris labai arti mūsų. Tai verta pakartoti. Tokia kūrinio žinia.

Renginio svečiams buvo dovanota kompaktinė plokštelė su trečiąja kūrinio versija. Joje autorius panaudoja varpus, mušamuosius, pučiamuosius ir azerbaidžaniečių liaudies pučiamąjį instrumentą balabaną. Įraše smuiko partiją atlieka Sabina Rakcheyeva, pirmoji azerbaidžanietė, priimta į Džuljardo mokyklą Niujorke ir jau koncertavusi 48 šalyse. Baku gimusi smuikininkė tapo BBC, CNN ir Voice of America Radio žvaigžde, šiuo metu gyvena Londone. Ji yra Europos kultūros parlamento narė, apsigynusi kultūros diplomato daktaro vardą Londono Rytų ir Afrikos studijų mokyklos universitete. Klarneto partiją atlieka iškilus prancūzų atlikėjas Alainas Toironas, Mulhauzo simfoniniam orkestrui diriguoja Fuadas Ibrahimovas.

2017.o2.22; 20:06

Azerbaidžanas

Nieko ypatingo nepasakysiu, jei priminsiu, jog Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos narė, tad, iš pirmo žvilsnio, turinti užtektinai ir draugų, ir partnerių. Tačiau neapsigaukime.

Priklausymas šioms politinėms bei ekonominėms sąjungoms – puiki saugumo garantija. Tačiau tai nereiškia, kad visos NATO ir ES valstybės – nuoširdžios mūsų sąjungininkės. Puikiai žinome pavadinimus NATO ir ES valstybių, kurios tik apsimeta, tik vaizduoja, jog savuosius interesus derina su mūsiškiais lūkesčiais. Jei tik galėtų, tai visai neatsižvelgtų į teisėtus mūsų norus…

Azerbaidžanas galėtų tapti rimtu Lietuvos sąjungininku

Tikrųjų sąjungininkų Lietuva teturi keletą. Ši karti tiesa sako, jog privalome ne tik ypatingai kruopščiai branginti draugystę su JAV ir Didžiąja Britanija, bet ir ieškoti naujų partnerių. Visomis kryptimis, visuose regionuose. Net ten, kur nesitikime jų rasti. Draugų per daug nebus.

Continue reading „Kodėl Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės” →

chodzaly foto_13
Azerbaidžanas

Būna žaizdų, kurios negyja…

Lygiai prieš dvidešimt metų, naktį iš vasario 25 – osios į 26 – ąją, armėnų kariniai daliniai, remiami Rusijos kariuomenės 366-ojo motorizuoto šaulių pulko, nušlavė nuo žemės paviršiaus vakarinėje Azerbaidžano dalyje buvusį rajono centrą Chodžaly.

Per vieną naktį buvo žiauriai nužudyta 613 žmonių, tarp jų 106 moterys ir 63 vaikai. Dar 487 miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 paimti įkaitais, o 155 dingo be žinios; šiandien jau niekas neabėjoja, kad ir jų seniai nėra gyvųjų tarpe, tik artimieji vis dar negali aplankyti jų kapų…

Chodžaly nebuvo pirma Azerbaidžano gyvenvietė, kurios gyventojai tapo aukomis sadistų, svajojančių apie “Didžiosios Armėnijos” (mitinės, niekad istorijoje neegzistavusios valstybės nuo Viduržemio iki Juodosios ir Kaspijos jūrų) “atkūrimą”.

Continue reading „Negyjanti Azerbaidžano žaizda (Chodžaly aukoms atminti)…” →

azeru_mergaite
Politinės intrigos

Viena iš valstybių, kurios patirtis neretai užmirštama ir kurią su Lietuva sieja skaudžių netekčių istorija, yra Azerbaidžanas.

Vargu ar egzistuoja kita tauta pasaulyje, kurios sunkiai įsivaizduojama kančia būtų nepelnytai ignoruojama labiau nei azerbaidžaniečių. Šiai tautai vien XX amžiuje teko iškęsti ne tik Rusijos imperijos bei – vėliau – Sovietų Sąjungos, bet ir armėnų smogikų represijas.

Iki 1993 metų Rusijos ir fundamentalistų valdomo Irano remiama Armėnija okupavo net 20 proc. Azerbaidžano teritorijos. Teritorijoje, kurioje iki tol gyveno beveik milijonas žmonių, po negailestingų etninių valymų liko vos 100 tūkst. Visi jie – vietinės armėnų tautinės mažumos atstovai.

Lietuvių tauta, patyrusi žiaurių represijų, ištvėrusi ilgus priespaudos metus ir tik prieš du dešimtmečius iškovojusi nepriklausomybę, puikiai supranta, kuo šiandien gyvena Azerbaidžano piliečiai.

Continue reading „Parlamentaras Andrius Burba: Lietuvos ir Azerbaidžano partnerystės belaukiant” →

Copy of hodzaly_9
Aktualijos

2010-ųjų metų sausio 20-ąją visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt buvo paskelbęs straipsnį “Teroristais tampa ne tik musulmonai” (taip pat – ir “XXI amžiaus” priede “Slaptieji takai”). Minėtoje publikacijoje išsamiai aprašėme, kiek daug teroristinių aktų prieš Turkijos diplomatus, istorikus bei žurnalistus armėnų teroristinės organizacijos surengė 1973 – 1987-aisiais metais Paryžiuje, Berlyne, Melburne, Toronte, Vienoje, Lisabonoje, Frankfurte ar Briuselyje. Šių metų vasario 22-ąją tęsėme pasakojimą apie armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimus. Tik tądien didžiausią dėmesį skyrėme Chodžaly tragedijai. Toks mūsų sprendimas nebuvo atsitiktinis. Vasario 26-ąją viso pasaulio azerbaidžaniečiai pagerbia Chodžaly miesto aukas. Todėl ir mūsų žurnalistai atidžiai domėjosi, kas gi atsitiko 1992-aisiais metais nedideliame azerbaidžaniečių mieste Chodžaly (straipsnis pavadintas “Chodžaly skerdynės – pati didžiausia tragedija, kuri ištiko pasaulį 1992-aisiais”).

Šiandien, kovo 26-ąją, mes ir vėl gilinamės į sudėtingą, tragišką, dažnusyk iškraipomą ir neteisingai traktuojamą Turkijos ir Azerbaidžano istoriją. Gilinamės dar ir dėl to, kad kovo 31-oji Azerbaidžane – taip pat gedulo diena. Kovo 31-oji Azerbaidžane oficialiai minima būtent kaip azerbaidžaniečių tautos genocido diena. Dėl genocido azerbaidžaniečiai kaltina Armėniją ir jai talkinusią buvusią carinę Rusiją, buvusią Sovietų Sąjungą bei šiandieninę  Rusiją.

Rengiant šias publikacijas mums talkino vilnietis filologas ir literatūros tyrinėtojas Mahiras Gamzajevas.

Continue reading „Ketinimu nužudyti žurnalistę įtariami armėnų teroristinės organizacijos atstovai” →

hodzaly_00
Aktualijos

2010-ųjų metų sausio 20-ąją buvome paskelbę straipsnį “Teroristais tampa ne tik musulmonai” (tiek portale Slaptai.lt, tiek “XXI amžiaus” priede “Slaptieji takai”). Jame išsamiai aprašėme, kiek daug teroristinių aktų prieš Turkijos diplomatus, istorikus bei žurnalistus armėnų teroristinės organizacijos surengė 1973 – 1987-aisiais metais Paryžiuje, Berlyne, Melburne, Toronte, Vienoje, Lisabonoje, Frankfurte ar Briuselyje. Šiandien tęsiame pasakojimą apie armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimus. Šį kartą mūsų dėmesys sukoncentruotas į azerbaidžaniečiams padarytas skriaudas (turkai ir azerbaidžaniečiai – giminingos tautos). Toks mūsų sprendimas nėra atsitiktinis. Vasario 26-ąją viso pasaulio azerbaidžaniečiai pagerbia Chodžaly miesto aukas.

Manome, jog mūsų skaitytojams būtina žinoti, kas dėjosi 1992-ųjų metų vasario 26-ąją Chodžaly mieste, kuriame gyveno šimtai etninių azerbaidžaniečių šeimų. Iki šiol mums, lietuviams, buvo nuolat peršama nuomonė, esą Kalnų Karabache agresoriais buvo azerbaidžaniečiai, o aukos – armėnai. Tačiau sukaupta gausi informacija nūnai byloja, jog Kalnų Karabacho karą išprovokavo ne musulmonai azerbaidžaniečiai, o armėnų fanatikai, sumanę sukurti Didžiąją Armėniją, atplėšiant didelius gabalus žemės iš Azerbaidžano ir Turkijos.

Continue reading „Chodžaly skerdynės – pati didžiausia tragedija, kuri ištiko pasaulį 1992-aisiais” →