Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dažnai klausiu savęs – iš kur dalis mano tėvynainių semiasi dvasinės ramybės, tikėjimo, pastovumo, patriotizmo? Kai 2000 metais ruošiau knygą „Ieškau Konstantos“, tai į skyrių „Guo vadis, Homo?“, apimtas religinių minčių, šalia H. Senkievičiaus romano, ieškojau lietuvių autorių. Ir suradau, – tai buvo Roberto Grigo autobiografinė knyga „Rekrūto atsiminimai“, pasirodžiusi sovietų valdžios metais, buvo platinama nelegaliai, atgavus Lietuvai Nepriklausomybę, pasirodė du jos leidimai. Jaunam, fiziškai menkam krikščioniui, teko patirti daug kančių, nuoskaudų. Už tai, kad jis atsisakė priimti jam svetimą, nehumanišką, sovietinio kario priesaiką. Tai buvo neregėtas, sakyčiau, kalantiškas iššūkis, visai sovietinei imperijos sistemai! Šis čiuplus jaunuolis priešpastatė neįveikiamą ginklą – meilę ir tikėjimą Kristumi…
Aš viename savo knygos religinių straipsnių rašiau: „Tą patį galima pasakyti ir apie Kryžių, ir Nukryžiuotąjį. Kieno namuose šios relikvijos kabėjo „abrozdėliais“, sudžiovintom gėlėm arba verbom apkaišytos, kas vaikystėje prieš jas klaupėsi, kalbėjo poterius, maldas, tasai vėliau, išėjęs už gimtojo kiemo vartų, plačiajame gyvenimo vieškelyje, elgėsi padoriai, drąsiau, tvirčiau… Sovietinė sistema 1940 metais įsibrovusi į Lietuvą, darkė, naikino viską – ir patriarchalinį žemės ūkį, ir į Vakarų Europą besiorientuojančią kultūrą, švietimą, mokyklas ir, be abejo, bažnyčią, kunigus, tikėjimą“.
Sunkiomis sąlygomis Robertas Grigas semdavosi jėgų iš stebuklingosios tikėjimo versmės: „Ar išlaikysiu? Bet juk ne aš laikausi, Tu, Tu, Kristau! Tu negali neišlaikyti! … Taip, Tu, Viešpatie, žinai, ko mums reikia! Kad tik mokėtume Tau atsiduoti!‘‘
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ir dar vienas, manau, labai svarbus Roberto Grigo pokalbis knygoje su karininku – zapolitu, kuriame autorius išdėstė apie savo religines pažiūras: „Kartą zampolitui aiškinant apie religijos žalą, sakau: – Žiūrėkite, marksistai tvirtina, jog tiesos kriterijus yra gyvenimo praktika. O ką rodo toji praktika? Kareiviai, kuriais jūs dažnai skundžiatės, kurie vieni kitus apvaginėja, nedirba, mušasi, geria –100 procentų netikintys. Daugelis – komjaunuoliai. Jie niekuo nesidomi, dėl jų nuolat gresia nemalonumai jums, šitų žmonių interesų centras – degtinė ir ištvirkavimas. O manimi jūs pasitikite, nes žinote, kad neapvogsiu, nepasigersiu, nepadarysiu nusikaltimo. Negiriu savęs, nes tai ne mano nuopelnas, o tikėjimo, kurį išpažįstu. Tad ką rodo gyvenimo praktika? Kristaus tikėjimas daro žmogų geresnį, o jūsų komunistinė ideologija – nedaro. Ir įsivaizduokite – ar reikėtų jums tik keiktis, nervintis, jeigu visi dalinio kareiviai būtų mano pažiūrų?
Nustebęs zampolitas pažiūrėjo į mane.
Tada mūsų, karininkų, nereikėtų, – su nuoširdžiu įsitikinimu atsakė jis.
Tai kuo kenksminga religija? Kodėl stengiatės „perauklėti“ mane?
Tu teisus, aš negaliu tavo argumentų paneigti, – dar didesnei mano nuostabai sutiko karininkas.
… Pirmą kartą kunigą Robertą Grigą išvydau per dramatiškus 1991 sausio 13 dienos įvykius. Sužinojau, kad būtent kunigas Robertas Grigas Parlamante laikė mišias. Mes visi dalyvavusieji prie Seimo prisimename jo uždegančias kalbas, neleidžiančias mums palūžti, pamokiusias melstis. Žinojau, kad šitas vyras ateity toli nužengs. Taip ir buvo, jis buvo kunigas, poetas, „Caritas“ federacijos vadovas… Taigi, vyras, niekad neprarandantis drąsumo, sąjūdietis, 1987 metais slapta įšventintas kunigu.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
…Poetė, kaunietė, Aldona Elena Puišytė, laikraštyje „XXI amžius“, 2020, 03, 06, parašė apie Robertą Grigą straipsnį „Širdies riterystė“, kuriame aptaria šio autoriaus poeziją, 2018 metais pasirodžiusį rinkinį „Dangus ir dykuma“. Poetė įžangoje paminėjo ir knygą „Rekrūto atsiminimai“, „kurioje išdrįsta pasipriešinti prievartai ir melui okupacinėje armijoje“. Poetė prisimena ir pirmąją Roberto Grigo eilėraščių rinktinę „Benamės svajos“, dramatiškojo laiko metraštį, pasirodžiusį 2014 metais.
Poetė Aldona Puišytė aptaria kūrybą giliai, prisilaikydama ir pačiai būdingos krikščioniškosios koncepcijos: „Kun. R. Grigo poezija vertinga kaip atsvara drumzlinų žodžių srautui, skandinačiam poezijos tikrumą. Poetas nuolat jaučia gelminį savo pasaulėjautos kitoniškumą, iš jo plaukiančią dvasinę vienatvę: „Esu kaip oro apsiaustas vienatvės“, – atsidūsta viename iš savo eilėraščių. Kas supras, kokią vidinę įtampą tenka atlaikyti, kai toje vienumoje degina neužgesinamas ilgesys“:
Mano širdis
Dega nežinioje
Kaip erškėčių krūme
Ir sudegt negali.
Nei dykuma, nei jūra
Užgesint negali
Jos ilgesio.
Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Aldona Elena Puišytė taip baigia savo straipnį: „Tai – poezija, kurioje pro žodžius švyti kitos, slėpiningos Realybės ilgesys, riteriškos širdies lemtis, laisvanoriškai pasirinkta, dangiškųjų Galių palaiminta. Todėl poetas gali su giliu tikėjimu ir pasitikėjimu tarti“:
Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius.Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai, klausydamasis radiją, įsijungiau laidą „Marijos radiją“, išgirdau apsakymus, skaitytus aktorės Liucijos Zorubaitės, ji išradingai perskaitė per du vakarus Vinco Krėvės apsakymus „Su dievuliu susitaikus“, „Pas Dangaus vartus“. Aš tuos apsakymus buvau skaitęs, bet jų nebuvau girdėjęs… Panagrinėsiu pastarąjį.
…Kodėl šventas Petras, kai prie dangaus vartų atėjo tik prieš kelias dienas mirusieji Jonas Kukis ir Kazys Gugis, ilgai neįleido į dangų? O dangaus vartų raktininkas, išklausęs Kazio Gugio minčių bei nepasitenkinęs savo atsakymais, pasikviečia išklausyti mirusiojo minčių išklausyti šventuosius Mykolą bei apaštalą šventąjį Joną Iškalbininką. Jie kartu visi trys neatsispyrė mirusiojo Kazio Gugio mintims. Ką gi skerdžius Kazys Gugis, kai kurių kaimiečių vadinamas „raganiumi“, tiems šventiesiems atsako?
Vincas Krėvė savo apysakoje „Raganius“, apsakyme „Kukis ir Gugis“, kuriame pavaizdavo nemenką ūkininką Joną Kukį, padorų, uoliai lankantį bažnyčią, nevengiantį pabarti ir savo kaimyną, skerdžių Gugį, ir kitus kaimiečius. Pavardės nelabai skiriasi, skirtumų daugiau rasime jų asmenybėse bei charakteriuose. Apsakyme „Kukis ir Gukis“, kuriame Vincas Krėvė atskleidė personažų Gugio ir Kukio charakterių priešingybes, pavaizdavo tų dviejų kaimiečių tikėjimo į Dievą principus, gilinosi į pareigų bei šeimos aplinkybes. Tai slėpiningas, mistinis apsakymas, o siužeto mistika atsirado, kai Gugis, palaidojus kaimyną Kukį, ir per jo pakasynas išgėręs, grįžtant žiemos vieškeliu namo sušalo ir mirė. Pakely Gukis susitinka Kukį, – jau nuo antro puslapio prasideda Vinco Krėvės apsakymo siužeto mistika.
Pats Vincas Krėvė, kilęs iš kaimo, rinkdamasis profesiją, porą metų mokėsi kunigų seminarijoje. Jam apysakoje bei apsakymuose keliami probleminiai klausimai labai rūpėjo.
Minėtas apsakymas „Kukis ir ir Gugis“ prasideda vaizdeliu iš smuklės, kuriame Kukio sūnus Jonas geria degtinę ir pasiūlo pasivaišinti skerdžiui Gugiui, kuris paimdamas ištaria: „Ką vasarą, karveles beganydamas, uždirbau, visa nūnai pragėriau, iki paskutinio skatikėlio atidaviau Calkei“.
Ir po šių Kazio Gugio žodžių pasigirsta prieštaraujantis kaimyno Jono Kukio balsas smuklėje:
Ir tu nesigėdini, seni, girtuokliauti! Pagalvotai geriau apie savo mirtį, ne apie stiklinę. Tavo amžiui labiau atitiktų… – subarė jį senyvas vyras, greta berno sėdįs, matyti, jo tėvas…
Gana, tėve! – nusigręžė bernas į senį, kuris barė skerdžių. – Ką tu jį bari, kad jis tau pikto nedaro. Didelis daiktas, kad išgeria žmogus kai kada.
Ir, pripylęs degtinės stikliuką, pakišo skerdžiui.
Gerk, dėde, ir nekreipk dėmesio į tėvo kalbą. Žinai, jis mėgsta pabarti kitus.
O apsakyme „Pas dangaus vartus“ slėpiningoje kelionėje į dangų, skerdžius Kazys Gugis už savo visa galva oponentą pranašesnis; Jonas Kukis visą laiką išsigandęs, ir klausydamasis Kazio Gugio pamąstymų, išsigąsta ne tuo keliu pasukęs, ragina Gugį eiti ne į dangų, bet į skaistyklą. Kai apsakymo mistiniame siužete „dievo angelas“, parodęs į tris kelius, nuskrido, tada Kukis ir Gugis išvydo tokį vaizdą: „Apsidairė abu, vienu pasilikę, ir mato, kad keliais, kurie veda skaistyklon ir pragaran, eina didžiausios minios – ir vyskupų, ir kunigų, ir ponų, ir šiaup sau visokių žmonelių ir moterų… Keliu į dangų, kaip akimi užmesti, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Gugis tiesiog pasuko į tą kelią ir pasileido eiti“. Jis nepaisė savo kaimyno Kukio prieštaravimų, kaip ir šito: „Žmonės, brolau, net vyskupai ir kunigai juo žengia, – skubėdamas paskui Gugį, aiškinasi Kukis. – Jie, mat, daugiau nusimano… Ir mudu su jais eitume. Krūva vis geriau, negu dviem“.
Į tai Gugis atsako:
„Aš, žemėj gyvendamas, visuomet elgiausi, kaip man atrodė geriau, neatsižvelgamas į žmones. Kodėl dabar aš turiu jų paisyti? „Visgi ne tiek būtų baisu, kaip dabar. Tepakentėtume truputį“. Ir Gugio atsiliepimas: „Kvailas tu, broli, nors gyvas būdamas, stateisi gudruoliu. Ko aš turiu bijoti kad ir paties dievulio, jei aš niekam pikto nesu daręs?“
Kai Kukis pasiūlo eiti į dangų kitu keliu, Gugis atsisako:
„Ne, aš brol, eisiu tiesiog. Tuo keliu dar suspėsime pasukti, kai dangun neįleis. Ko skubėti. kur nereikia? Matai, ir dangaus vartai arti…
Priėjęs prie dangaus, Kazys Gugis pradėjo belstis į vartus. O Jonas Kukis „susirietė iš baimės, susikūprino ir pasitraukė tolėliau“. Po kiek laiko atsiradęs šventas Petras paklausė, kas čia beldžiasi? Kazys Gugis atsakė, vakar miręs ir dabar norįs į dangų. Šventas Petras atsako apie jį nieko nežinąs, apie jį nepranešta, todėl į dangų nepriimsiąs. Tačiau jam pranešta, kad bažnyčios varpai „apie kažkokį Joną Kukį, apie jį, vadinasi, esu girdėjęs, bet apie Kazį Gugį nieko negirdėjau“. Čia Gukis pirmą kartą sukritikavo šventąjį Petrą: „Juk aš pats žinau, šventasis Petrai, kur man reikia, ir kad prašausi dangun, vadinasi, čia man ir reikia; o kodėl tau niekas nepranešė apie mane, tai, jau ne aš kaltas, bet tavo angelai, kurie turėjo pranešti“.
Šis ąžuolas auga Vilniaus pakraštyje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šventasis Petras paklausė: „Bet kodėl gi apie tave nepranešė bažnyčios varpai, net nepaskambino? Gal tu ne katalikas, ar gal ir numirei kaip nekatalikas?
Šventam Petrui paliudijo, skųsdamasis Gugiu, Jonas Kukis: „Gukis esąs truputį raganius, todėl dievas jam neleido mirti, kaip miršta geras katalikas“.
„Girdi, ką tavo draugas sako, – nusistebėjo šventas Petras. – Ir raganius buvai, ant žemės gyvendamas, ir mirei be kunigo. Kaipgi aš tave tokį galiu dangun įsileisti?“
„Atsitiko man tokia nelaimė, o kaip ji atsitiko, aš patsai nežinau. Būtų gal visai neatsitikusi, jei aš Kukio pakasynose nebūtau truputį išgėręs“.
Šventam Petrui užteko savų argumentų, jis ir toliau neleido jo į dangų. Ir Kukis šventam Petro sprendimui pritarė, sakydamas, kad „nevertėtų Gukio dangun įsileisti, tepakentėtų dėl to truputį skaistykloje“.
Šventas Petras, išgirdęs tuos Kukio žodžius, „nusigręžė ir buvo beeinąs atgal, raktais barškindamas“. Bet skerdžius pradėjo daužyti kumščiais, ir sugrąžino šventajį Petrą. Ir Kazys Gukis antrą kartą jį sukritikavo, sakydamas, „ar dėl to, kad jis žemėje išgėręs, jau nebegali būti vertas dangaus?“ Ir Kazys Gukis klausimą užbaigė žodžiais: „Juk ir pats gėrei ten kažkokiose vestuvėse, ant žemės gyvendamas. Ar gal užmiršai?“ „Gerti tai gėriau, bet tuo aš niekam pikto nepadariau, tik suteikiau šeimininkams ir jauniesiems malonumą“.
O kai Gugis paklausia, ar gerdamas esu kam pikta padaręs? Tai šventasis Petras atsako, kad nėra apie tai girdėjęs, kad „danguje skundų nebuvo“.
O kai dialogas pasisuko apie bažnyčią, tačiau Gukis ir čia nepasidavė šventajam, atsakydamas, kad ir Petras, ant žemės gyvendamas, ne visada lankė bažnyčią, Kai Petras atsakė, kad „Aš dėl darbo neturėjau laiko“, tai Gukis atsako, kad jis „dėl savo darbo, dėl savo gyvulėlių ganymo neturėjo laiko bažnyčios lankyti“.
Šventas Petras sutinka su tuo, tačiau Gukiui atsako: „Bet visgi tu be kunigo ir dar girtas mirei“. Gugis ir šį Petro kaltinimą atremia: „Tai čia nusidėjimas? Argi aš to norėjau? Tiesą pasakius, aš visai mirti nesirengiau, o kad staiga ir netikėtai miriau, aš dėl to visai nesu kaltas“.
Gukis priminė šventam Petrui, kad ir jis tris kartus buvo dievo atsižadėjęs. „O aš niekuomet švento vardo neužmiršdavau, net ir girtas būdamas, jį garbindavau“.
Kai šventas Petras kalbėjo apie atgailą, kad jis jos nepmirštąs, dariau ir iki šios dienos darau“, tai Gukis atsako: „Kaip aš galėjau atgailą daryti, jei aš staiga miriau ir tuo niekam pikto nepadariau. Matai, tu didesnis esi mane nusidėjėlis buvai, o dabar esi dangaus vartų šeimininkas ir nenori manęs įsileisti dangun. Ar tai gera, ar tai teisinga, šventasai Petrai?“
Ir nuėjo Petras atsivesti kito šventojo, vyskupo Mikalojaus, kuris apkaltina tuo, kad Gukis be išpažinties yra miręs. Gukis jam atsako, kad jeigu jis be išpažinties yra miręs, tai dėl to dievulis kaltas. „O vėl – ką man išpažintis yra davusi, jei aš ir kunigui neturėjau nieko pasakyti, nes nieko pikto nesu niekam padaręs“.
Ir į kitus vyskupo Mikalojaus klausimus Gukis rasdavo tinkamus atsakymus. Ir šventas Petras priverstas pasikviesti kitą, ir išmintingesnį šventąjį, Jono Iškalbininko šauktis.
(Tuo metu pradėjo Kukis girti Gukį, kad drąsiai kalbąs, kad apšnekėjęs ne tik šventąjį Petrą, bet ir Mikalojų. „Vis tiek čia nieko nepeši“, ir ragina eiti į skaistyklą.“Kaip nepešiu, jei nežinau kuriems turiu eiti skaistyklon. Reikės – visą dangų prikelsiu, patį dievulį pažadinsiu, bet nenusileisiu).
Atėjo šventas Petras, pasakęs, jog atsivedė Jėzaus mylimiausiajį apaštalą, šventą Joną, kuris išaiškins Gugiui, kodėl jo kelias yra ne dangun, o skaistyklon. „Pasakyk, man, broli, ką, ant žemės gyvendamas, esi dėl pono Jėzaus gero padaręs, kad dabar nori dangun patekti? „Ką aš gero esu daręs, klausi, šventasis apaštale? Gyvulėlius gerai ganiau, visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles mylėjau ir bemylėdamas dievulį garbinau, kad taip gražu ir gera jo pasauly gyventi“. Jonas atsako: „Tai maža, broli, kad dangun patektai. Reikėjo, kaip aš, nukentėti dėl jo švento vardo“. „Kaip aš galėjau nukentėti, šventasai apaštale, dėl jo švento vardo, kad mane niekas nekankino. Aš visus mylėjau, pikto niekam nedariau, ir man niekas nedarė. Pasijuokdavo, net parailindavo vienas kitas, kai žmones linksminau, bet aš neužsigaudavau“. Šventas Jonas: „Taigi, mes žinom, kad tu nepadorias giesmes dainavai, juokus krėtei, gėrei pagaliau. Visa tai – ir už tai turi atkentėti skaistykloje“.
Bet su tokiu nuosprendžiu nesutiko Kazys Gugis: „Kodėl negerai, šventasis apaštale, jei visa tai dariau iš meilės. Man buvo gera ir linksma, aš norėjau, kad ir kitiems būtų linksma, todėl džiuginau žmones, kaip išmaniau. Juk ir tu, šventasis apašatale, paliepei visus mylėti, o dabar, dėl to tavęs paklausiau, bari mane, dangun neįleidi ir dar liepi skaistykloje kentėti. Argi tai teisinga?“
Pagalvojo šventas Jonas, šiuos žodžius išgirdęs, ir sako šventam Petrui: „Teks vartai atkelti. Teeina dangun!“
Bet prieš įleisdamas į dangų Kazį Gugį, Petras dar turėjo palūkėti. Mat, Gugis užsimanė nepalikti už vartų kelionės draugo Jono Kukio, sakydamas, „kur jis, vargšas, tiek bailus bebūdamas, vienas pasidės“? Vartų šeimininkas Petras, priminęs Gukiui, kad „Kukis ir ant žemės gyvendamas didžiavosi savo dorumu, dievobaimingumu, visus peikė ir barė, puikybės pagautas. Pagaliau čia ar jis neniekino, neskundė man?“
Velniai. Slaptai.lt nuotr.
Gugis nesutinka su Petro nuomone: „Leisk jį dangun, ir gana. Vis tiek neleisiu Tau užkelti vartų, kol jo neįleisi. Pamanyk patsai, ar aš galiu apleisti kelionės draugą, palikti žmogų ir dar tokį, kuris visko bijosi. Juk dėl to vieno būtau vertas, kad mane vėl iš dangaus išvarytų. Vėl, kaip aš galėsiu džiaugtis dangaus laime, žinodamas, kad už mane geresnis žmogus skaistykloje kankinasi.“
Ir Gukis su Kukiu pateko dangun…
Alberto Zalatoriaus mintys apie šį apsakymą.
„Gukiui dievas – švelnus ir geras senelis, kurį visada dera pagarbinti ir prisiminti, bet kurio nebūtina atsiklausti. Gyventi reikia taip, kaip liepia širdis. Kukio dievas – visai kitoks. Jis panašus į prievaizdą ir bažnyčios įstatymų rinkinį: ką liepia bažnyčia, vadinasi, liepia ir dievas. Gugio dievas – laisvė, Kukio dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugiui dievas pelno žmonių meilę, nes tik tokį jausmą Gukis labiausiai vertina. Kukiui dievas pelno tvirtą materialinę padėtį ir ją lydinčią kaimynų pagarbą, tegul ir ne visai nuoširdžią, su baimės priemaiša, bet ribotą Kukį visai patenkinančią… Dauguma gyventojų vis dėlto persiėmę bažnyčios suformuota dievo samprata, todėl Gukį, gyvenantį pagal savąją „širdies religiją“, jie linkę laikyti raganiumi… Gukio paveikslu Vincas Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparalyžiavęs suprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų… Gukių visuomenėje būtų šimtąsyk maloniau gyventi negu kukių visuomenėje, deja, ir bažnyčia, ir civilizacija daugiau yra linkusi sudaryti sąlygas kukiams“.
(A. Zalatorius, „Vincas Krėvė“, nebaigta monografija, 2003, p. 419).
Išaušus pirmajai Naujųjų metų dienai, Rusijoje pakeltos degtinės kainos. Nuo šiol mažiausia šio gėrimo mažmeninė kaina siekia 230 rublių (maždaug 3,70 JAV dolerio, arba 3,30 euro). Atitinkama Rusijos finansų ministerijos direktyva įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d.
Be to, rusams teks daugiau pakloti ir už kitus stipriuosius alkoholinius gėrimus. Nuo sausio puslitrinis butelis konjako negalės kainuoti mažiau nei 433 rublius (apie 7 JAV dolerius, arba 6,17 euro). Mažiausia mažmeninė brendžio butelio kaina pakilo iki 315 rublių (maždaug 5 JAV dolerių, arba 4,50 euro).
Taip pat išaugo gamintojams ir platintojams taikomos pirkimo kainos.
Finansų ministerija, kovodama su slaptai pardavinėjamų alkoholinių gėrimų rinka, alkoholio kainas laipsniškai kelia nuo 2009 metų.
Šiuo metu Rusijoje galioja mažiausia 164 rublių (apie 2,7 JAV dolerio, arba 2,36 euro) mažmeninė kaina už 0,75 litro putojančio vyno. Be to, valdžia ketina peržiūrėti kitoms vyno rūšims taikomas mažiausias kainas.
Nelaimėlis. Slaptai.lt nuotr.
Pernai vienam 15 metų ir vyresniam šalies gyventojui teko 11,2 litro suvartoto absoliutaus (100 proc.) alkoholio (1,1 litro mažiau nei 2017 m.), remdamasis išankstiniais duomenimis, praneša Lietuvos statistikos departamentas.
2018 m. šalies mažmeninėje prekyboje ir maitinimo įmonėse parduota 2,9 mln. dekalitrų spiritinių alkoholinių gėrimų (degtinės, viskio, brendžio ir pan.), arba 153 tūkst. dekalitrų (5 proc.) mažiau nei 2017 m., vyno ir fermentuotų gėrimų – 3,4 mln. dekalitrų, arba 823 tūkst. dekalitrų (19,5 proc.) mažiau. Kaip ir kasmet, daugiausia parduota alaus – 21,9 mln. dekalitrų, arba 1,4 mln. dekalitrų (5,9 proc.) mažiau nei 2017 m.
Alkoholinių gėrimų mažmeninės kainos 2018 m., palyginti su 2017 m., padidėjo 2,1 proc. Labiausiai pabrango Lietuvoje pagamintas alus – 4,8 proc., importinis alus – 4, trauktinės – 3,9, vermutas – 3,8, Lietuvoje pagaminta degtinė – 3,1 proc., o viskis atpigo 2,5 proc. Alkoholinių gėrimų kainų didėjimą lėmė nuo 2018 m. kovo 1 d. pradėtas taikyti didesnis akcizo tarifas.
2018 m. buvo pagaminta 0,963 mln. dekalitrų spiritinių alkoholinių gėrimų, perskaičiuotų į absoliutų (100 proc.) alkoholį. Jų gamyba, palyginti su 2017 m., sumažėjo 6,7 proc. 2018 m. didėjo vynuogių vyno ir vermuto gamyba, kuri sudarė 0,47 mln. dekalitrų, tai 14,8 proc. daugiau nei 2017 m.
Fermentuotų gėrimų pagaminta 4,7 mln. dekalitrų, tai 13,4 proc. mažiau nei 2017 m. Iš fermentuotų gėrimų sumažėjo neputojančių gėrimų (47,6 proc.), sidro (43 proc.), vaisių ar uogų vyno (17,1 proc.) gamyba, tačiau 3,5 proc. išaugo putojančių gėrimų gamyba. Daugiausia pagaminta alaus – 28,5 mln. dekalitrų, jo gamyba per metus sumažėjo 3,8 proc.
Statistikos departamento duomenimis, pernai, palyginti su 2017 m., labiausiai išaugo spiritinių gėrimų importas ir eksportas – atitinkamai 10,8 ir 25,8 proc., taip pat alaus – atitinkamai 14,6 ir 5,3 proc. Fermentuotų gėrimų importas sumažėjo 14,3 proc., eksportas padidėjo 5,1 proc., vyno importas ir eksportas sumažėjo atitinkamai 7,4 ir 8,5 proc.
2018 m., palyginti su 2017 m., stebimas alkoholinių gėrimų, perskaičiuotų į absoliutų (100 proc.) alkoholį, gamybos, importo, eksporto bei pardavimo mažėjimas.
Higienos instituto duomenimis, suskaičiuotais iš Privalomojo sveikatos draudimo informacinės sistemos, pernai bent viena tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusi diagnozė buvo užregistruota 24,2 tūkst. asmenų. 100 tūkst. gyventojų teko 863 sergantys asmenys (2017 m. – 908). Dažniausiai buvo registruojama alkoholinė priklausomybė (599,9 atvejo 100 tūkst. gyventojų), alkoholio toksinis poveikis (169,5 atvejo) ir alkoholinė psichozė (93,8 atvejo 100 tūkst. gyventojų).
Palyginti su 2017 m., sumažėjo ligotumas alkoholinėmis psichozėmis – 10,8 proc., alkoholio toksiniu poveikiu – 5,4 proc., alkoholine priklausomybe – 3,7 proc. 35-59 metų vyrų ligotumas tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusiomis ligomis yra didžiausias ir daugiau negu 3 kartus viršija moterų ligotumą. Didžiausias kaimo gyventojų ligotumas yra 35-39 m. amžiaus grupėje, o miesto gyventojų didžiausias ligotumas pasiekiamas vėliau – 45-49 m. amžiaus grupėje.
Higienos instituto duomenimis, pernai 507 žmonės mirė dėl tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusių ligų, tai 69 mažiau negu 2017 m. Dažniausiai pasitaikiusios tiesiogiai alkoholio vartojimo sukeltos ligos buvo alkoholinė kepenų liga (44,4 proc.), atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu (31 proc.) ir alkoholinė kardiomiopatija (10,5 proc.).
Aurelijui Verygai reikėtų prieš mokant visus gyventi verčiau nors kartą pavartyti savo vaistų registrus. Pamatytų įdomių dalykų, kurie matomi plika akimi.
Pikti liežuviai seniai plaka, kad jei vaisto importuotojas netuščiom rankom ateina į Vaistų kontrolės tarnybą prie Sveikatos ministerijos, tai ir įregistruoja vaistą kaip nereceptinį ir taip galima daugiau parduoti ir uždirbti. O kas ateina šiaip švilpaudamas, tai tokį pat vaistą galės importuoti kaip receptinį.
Ir jei vaisto tau parduos vieno gamintojo pakelį, tai bus baisus pavojus sveikatai, siaubingas pažeidimas, vaistininką nubaus ir atims licenziją. O jei parduos kito gamintojo pakelį absoliučiai tokio pat vaisto tokį pat kiekį – tai bus normalu. Tik nei vienas normalus žmogus nepasakys, kad tai normalu, išskyrus Vasaros g. 5 gyventojus ir išprotėjusį ministrą.
Tai tas pat, jei vienos firmos degtinę būtų draudžiama pardavinėti naktimis ir nepilnamečiams, o kitos firmos – leidžiama, arba jei leidimai ar draudimai priklausytų nuo butelio dydžio.
Beje, dėl dydžio. Perkant “nereceptinio“ ibuprofeno mažas pakuotes pardavimai ir pelnas daug didesni, nei “receptinių“ to paties vaisto didelių pakuočių, kadangi tos pačios dozės kaina mažose pakuotėse didesnė. Taip kad čia A.Veryga dirba vaistinių naudai, priversdamas žmones pirkti tą patį preparatą brangiau ir taip toliau “kovoja“ už vaistų atpigimą.
Taip dirba sistema. Pasirašykit, kad iš anksto sutinkat su viskuo, ką darysim ir ko nedarysim, ir kad neturėsit mums jokių pretenzijų, kitaip mes iš viso nieko nedarysim. Nebijokit, jei numirsit ar šiaip jums gyvenimą apšiksim, juk sudarysim komisiją iš tų, kurie apšiko ir ištirsim.
Dabar sistema tobulinama. Suskaudus galvai ar ėmus nepakeliamai degti stemplei dėl refliukso, kuriuo sergat visą gyvenimą, užsiregistruosit pas šeimos gydytoją, po savaitės kitos išsiprašysit iš darbo, sugaišit pusdienį čiaudinčioje ir kosinčioje minioje, gausit receptą ir nusipirksit. O jei užklups šlapimo pūslės uždegimas, tai po mėnesio nepaliaujamo myžimo ir nepakeliamo skausmo sulauksit pas specialistą ir gausit tų savo tablečių!
Linksminkimos ir džiaukimos, įsivaizduotojai, kad jei žmogelis sunkiau nusipirks šnapso – Tėvynė prisikels. Kokios čia problemos, tvarka juk bus! Argi ne, mieli piliečiai, senutės ir kiti valstiečių balsuotojai?
Palauksit per šalčius savo kaime mikriuko, po mėnesio nuvažiuosit poliklinikon ir gausit tabletę! Cypsit iš skausmo naktimis jūs ar jūsų vaikutis? Na tai cypkit, švelniabalsis ministerijos tešlagalvis kiaulės akimis taip nustatė.
Žmogus gali pakelti labai daug. Iškęsti daug skausmo ir pasityčiojimų, jei supranta, kad to reikia ir yra bent koks tikslas ir prasmė. Bet čia prieita riba, fizinio skausmo tiesiogine prasme riba, neturinti jokios prasmės ir tikslo, tik pasityčiojimą. Nenustebkit, jei žmonės pasius, čia jums ne koks Gedimino kalnas.
Apsaugok Dieve nuo tų, kurie ateina mus nuo mūsų išgelbėti. Politikai yra kaip žvakutės. Vieni atneša šviesą į mūsų namus ir šventyklas. Kiti skirti įsikišti į užpakalį.
Norėčiau pradėti nuo statistikos, rastos žiniasklaidoje.
Vilniaus universiteto mokslininkai, atlikę apklausą, įvardijo, kad kaimuose girtauja daugiau nei 8 proc. žmonių, o apie du trečdalius girtaujančiųjų galėtų pasveikti. Tai reiškia, kad daugiau nei 100 tūkst. gyventojų po gydymo vėl galėtų sugrįžti į darbo rinką.
Konservatoriai skriaudė pensininkus, o valstiečiai bando suremti ietis su alkoholikais. Kas bus nugalėtojas, nustatys laikas. Daugelis šalių nuo neatmenamų laikų bando išspręsti perteklinio svaiginimosi alkoholiu problemą. Gal „valstiečiai“ mano, kad kovodami su alkoholio reklama jie nušaus mažiausiai du zuikius? Pirma, sumažės alkoholio vartojimas. Antra, sumažės korupcija, nes negalima bus nešiotis alkoholio taros, kurioje galėtų būti sudėti pinigai. Kiek kasmet žūva keliuose ir kiek miršta nuo alkoholio, – nėra tiksliai apskaičiuota. Tačiau aišku viena – bendros šių blogybių atsiradimo tendencijas.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pirma, kokios priežastys įtakoja šių reiškinių atsiradimą? Antra, ilgametė tarptautinė praktika rodo, jog vien draudimais ir bausmėmis žalingų įpročių nepašalinsi. Trečia, kyla pavojus, jog gali atsirasti šalutiniai reiškiniai, nepalankūs nei valstybei, nei jos piliečiams.
Pavyzdžiui, mažinant žūstančiųjų keliuose žmonių skaičių bei gamtos taršą, niekas nesiūlo uždrausti transporto priemonių naudojimą ar jų reklamą.
Visi puikiai žino, kad įvairios šalys šią problemą mažina savaip ir įvairiais metodais. Manau, mes dar nepajėgūs pakeisti visuotinio ekonomikos paklausos ir pasiūlos dėsnio. Suprantama ir toleruotina valstiečių ir žaliųjų partijos iniciatyva Lietuvoje mažinti alkoholizmą.
Tačau visuose priimtuose sprendimuose pasigendu prognozių, kokios bus šio įstatymo pasekmės trumpuoju bei ilguoju periodais. Diskusijos Seime, svarstant alkoholio prieinamumo ribojimo įstatymo pakeitimo projektą, pademonstravo politikų bei visuomenės nuomonių skirtumus.
Kaip atsakas atsirado daug įstatymo apėjimo būdų. Norint įeiti į įstaigą, kurioje pardavinėjo degtinę, reikėjo, kad kliento išvaizda atitiktų „reikalavimus“. Už nedidelį mokestį buvo galima gauti baltą apykaklę „nuomai“, kuri leisdavo netrukdomai įeiti. Atsirado praktika pardavinėti gėrimus arbatinukuose kaip arbatą ar grafinuose kaip girą. Labai greitai prekeiviai pradėjo prekiauti spiritu per vaistines. Buvo nurodyta spiritą pardavinėti tik pagal receptus, bet ir tai buvo lengvai apeinama. Aktyviai pasireiškė ir parfumerijos gamintojai. Pasirodė daug specialių odekolono rūšių, kurie buvo skirti daugiausia „vidiniam vartojimui“. Tuo pat metu pradėjo plisti narkotikai. Sausasis įstatymas ir degtinės monopolija Rusijoje išsilaikė iki 1925 m.
1985 m. gegužės 16 d. Aukščiausios Tarybos prezidiumas išleido įstatymą „Dėl kovos su girtuoklyste ir alkoholizmu“, pavadintu „Pusiau sausu įstatymu“. Tada pavyko kažkiek sumažinti girtuokliavimą ir mirtingumą, bet padidėjo praktiškai TSRS laikais neegzistavusi narkomanija, nelegalios naminukės gamyba. Pirmieji alkoholio vartojimo draudimai buvo priimti Šiaurės Amerikos valstijose nuo XIX a. vidurio. Nuo 1846 iki 1855 m. sausasis įstatymas buvo įvestas 13 valstijų, bet paskui jį atšaukdavo ir paskelbdavo antikonstituciniu.
1919 m. liepos 1 d. JAV teritorijoje buvo visiškai uždrausta spiritinių gėrimų gamyba, 1920 m. sausio 16 d. įsigaliojus Aštuonioliktajai pataisai. Antialkoholinės priemonės buvo labai nepopuliarios, be to, jos iš esmės pablogino nacionalinę ekonomiką ir padidino organizuotą nusikalstamumą, kūrėsi naujos priešiškos kriminalinės grupuotės ir mafijos šeimos. Gangsterių grupės (butlegeriai) pelnėsi iš kontrabandos ir pogrindinės prekybos, kuri nebuvo apmokestinta, nelegalus alkoholis liejosi abejotinos reputacijos užeigose, korumpuota teisėsauga buvo bejėgė. Spaudžiant visuomenei, 1933 m. gruodžio mėnesį buvo priimta Dvidešimt pirmoji Konstitucijos pataisa, panaikinusi visuotinį „sausąjį įstatymą“. Atskirose valstijose apribojimai buvo palikti. Oklahomos, Kanzaso ir Misisipės valstijos liko sausosiomis valstijomis iki 1948 m. Misisipės valstija panaikino apribojimus paskutinė (1966 m.). Iki šiol atskirose JAV teritorijose egzistuoja sausosios apygardos.
XX a. pirmoje pusėje sausasis įstatymas įvestas kai kuriose šalyse:
Ar galima gyventi be alkoholio mūsų laikais? Galima. Yra šalys, kuriose negeriama. 44 pasaulio šalys gyvena sauso įstatymo sąlygomis. Tai musulmoniškos ir Artimųjų Rytų šalys. Gyvena jie gerai. Pavyzdžiui, važiuojant į Iraną, deklaracijoje yra klausimas: Ar vežatės alkoholio ir kitų narkotikų? Alkoholis ten prilygintas narkotikams. Egipte veikia sausasis įstatymas. Už alkoholio vartojimą – 60 smūgių lazda. Tačiau kurortuose, kur norima pritraukti užsieniečius, – sausas įstatymas neveikia“. Citatos pabaiga.
Švedijos alkoholio politika
Švedijoje valstybinis alkoholio monopolis egzistuoja jau daugiau kaip 200 metų.
Šiuo metu veikianti sistema ir valstybinis mažmeninės prekybos tinklas „Systembolaget“ Švedijoje buvo įkurtas prieš 60 metų. Šiuo metu Švedijoje tėra 410 tinklo parduotuvių, taip pat veikia dar per 550 partnerių parduotuvių ar punktų, kur galima įsigyti ar atsiimti iš „Systembolaget“ įsigyto alkoholio. Švedijai įstojus į Europos Sąjungą 1995 metais, buvo priimtas įstatymas, atšaukiantis alkoholio gamybos, importo ir eksporto monopolį, tačiau pardavimo monopolis išliko.
Alkoholio monopolio sistemos atmainos taip pat veikia Suomijoje, Islandijoje, Norvegijoje, tačiau visur jos pradėtos kurti itin seniai, kone prieš šimtmetį. Šiose valstybėse įvairūs alkoholio gamybos ir prekybos ribojimai turi gilias šaknis, todėl gali būti sunkiai rodomi kaip pavyzdys Lietuvai, kuriai staigiai reikėtų pereiti nuo alkoholio rinkos ekonomikos iki monopolio.
Tai tik trumpa prohibicijos įstatymo istorinė apžvalga. Manau, jog ir tose valstybėse, kuriose buvo įvestas šis įstatymas, taip pat buvo įtakotas kilnių tikslų. Suprantu, jog su alkoholizmu reikia kovoti, tačiau metodai ir priemonės tam tikslui pasiekti turi būti gerai apgalvoti ir paremti moksliniais tyrimų rezultatais. Kuo daugiau interesų apima priimamas įstatymas, tuo sudėtingesnis yra jo priėmimo procesas. Diskusijos Seime, priimant šį įstatymo projektą, parodė, jog Lietuvoje vis dar gajus yra „buldozerio“ principas, t. y. besąlyginis paklusnumas valdančiųjų nuomonei. Gal reikėtų panaudoti antialkoholinius plakatus ar etiketes, panašias ant cigarečių pakelių.
Manau, jog priimamas sausasis įstatymas drausti prekiauti alkoholiu rugsėjo pirmąją dieną pasiteisino tik „per pusę“. Sutinku su kritikais, kurie mano, jog ruošiant šį įstatymą nebuvo atsižvelgtą į etnografijos ypatumus, etninius papročius ir kitą etnokultūrinį paveldą. Nebūdamas toksikologijos ekspertu, norėčiau dėstyti ne tik savo mintis, bet ir pacituoti kitų išsakytas nuomones.
Psichiatras Leonas Kačinskas, kalbėdamas apie šiuo metu valdžios propaguojamus alkoholio draudimus, pabrėžė: parengti alkoholio prieinamumo ribojimai reikalingi, bet jie nukreipti į visus žmones, o ne į tuos, kurie geria „bambalinį“ alų jau anksti ryte. Jis mano: nepasidomėjus, kodėl žmonės apskritai geria, nieko gero padaryti neįmanoma. Žmogų reikia auklėti mokykloje, šeimose.
Niekas neabejoja, kad reikia riboti prieinamumą. Tačiau ar iš kaimo parduotuvių pašalinus stiprų alų, žmonės neras, kuo jį pakeisti? Gers langų ar kitokį skystį, nuo kurio dar greičiau apsinuodys. Draudžiant alkoholį reikia iškart daryti ir kitą veiksmą – kas bus tarpininku tarp surogato ir geriančiojo? Atsakymo į tai dar nežinau“, – teigė L. Kačinskas.
Vilniaus universiteto mokslininkų 2016 m. gruodį atliktas tyrimas skelbia, kad daugiausia Lietuvoje alkoholio suvartoja mažas pajamas gaunantys ir kaimuose gyvenantys žmonės. Daugiau nei trečdalis girtaujančių yra bedarbiai ir tie, kuriems trūksta užimtumo. Tyrimai tvirtina, kad tokie žmonės dažniausiai svaiginasi stipruoju (daugiau nei 6 laipsnių) alumi ir spirituotu vynu. Universalaus gydymo metodo nuo priklausomybės alkoholiui nėra. Priklausomybė alkoholiui atsiranda palaipsniui. Alkoholizmas – tai ilgalaikių psichologinių, šeimyninių, darbo bei socialinių problemų sankaupų išdava. Todėl kovos su šią neganda procesas taip pat turi būti kompleksiškas.
Dabartiniu metu ypač rekomenduojamas kompleksinis gydymas: fizinės būklės korekcija, palaikomasis medikamentinis gydymas ir giluminių problemų sprendimas psichoterapijos, psichologinio konsultavimo pagalba. Gydymo planas parenkamas kiekvienam pacientui individualiai: alkoholio vartojimo priežastys ir trukmė, sveikatos būklė, aplinkos poveikis, gydymo patirtis, galimybės lankytis gydymo įstaigoje ir t. t.
Mano šeimos gyvenime buvo įvairių laikotarpių, ir blaivybės, ir girtuoklystės, manau, jog pastaroji tikrai prisidėjo prie dviejų mano šeimos narių netekties. Nepaisant to, lieku prie liberalesnės minties, jog vien draudimais iš šio „liūno“ neišbrisime, tik „baronas Miunhauzenas“ sugebėjo save kartu su arkliu ištraukti iš pelkės. Manau, tai turi būti daugiametis, kompleksinis, kryptingas visuomenės auklėjimas bei socialiai valstybės remiamas procesas. Lietuvos piliečiai nėra eksperimentinės pelės, kuriomis galima daryti bandymus, aiškinantis ar priimti įstatymai yra veiksmingi ir teisingi.
Dar visai neseniai konservatoriai su liberalais darė eksperimentą su Lietuvos senjorais. Ar kas skaičiavo kiek šis eksperimentas „prisidėjo“ prie pirmalaikės jų kelionės anapilin? Žinodamas, jog istorija vystosi spirale, o ne ratu, tai dar turiu vilties, kad viskas bus gerai! Dar vienas, bene svarbiausias, įstatymas dėl personalinės politikų bei valstybės tarnautojų atsakomybės lieka nepriimtas, nors ir seniai svarstomas. Bet politinės valios vis nėra. Manau, nereikia spėlioti – kodėl?
Šiandien Kauno apygardos teisme pradedama nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje tėvo ir dar dviejų žmonių nužudymais kaltinamas jau ne kartą teistas marijampolietis T. V.
Ikiteisminio tyrimo duomenimis, kaltinamasis, siekdamas užvaldyti tėvui priklausančio buto Marijampolėje dalį, 2011 m. pabaigoje sukurpė žudikišką planą. Jis į degtinės butelį įbėrė psichotropinės medžiagos ir atnešė šio gėrimo išgerti savo tėvui. Manoma, jog alkoholis, sustiprintas psichotropine medžiaga, sukėlė tėvo mirtį.
Labai dažnai į darbinius pasitarimus bei oficialius posėdžius ir net į svarbias derybas kanadiečiai diplomatai atsineša viskio, o prancūzai – vyno, rašo Elmaras Burkija laikraščio "Corriere della Sera" svetainėje.
„Išgerkim už taiką ir už biudžetą!“ Tokie tostai dažnokai skamba Jungtinių Tautų Organizacijos koridoriuose. Tad nenuostabu, kad viename posėdyje, omenyje turimas JTO Biudžeto komisijos posėdis, atsistojo Amerikos diplomatas ir papriekaištavo kolegoms: „Ateityje derybos turi vykti dalyvaujant blaiviems atstovams“.
Reikia būtinai pažymėti, kad JAV pasiekė „strateginių laimėjimų“ būtent dėka kai kurių girtų derybininkų“, tvirtina oponentas žinutės autorius.
Reikėtų, žinoma, mano amžiaus žmogui liautis domėtis, kas bus Seimo pirmininkas, pasodins Uspaskichą ar nepasodins, išsipildys Butkevičiaus svajonė tapti Seimo pirmininku ar Prezidentė ją kažkaip numarins…
Reikėtų, bet nepavyksta. Dabar, kai ir teatras, ir poezija, ir dailė neteikia nei džiaugsmo, nei pasigėrėjimo, kaip Maironio, Marcinkevičiaus laikais teikė, Seime randu ir teatro elementų, ir poezijos bei prozos, gal kiek mažiau dailės.
Nežinau, ką aš veikčiau, jeigu nebūtų nei Seimo, nei Vyriausybės. Žinoma, jų nebūti negali, aš kalbu apie šių svarbiausių valstybės institucijų atspindį televizijose, radijuje, dabar dar ir internete. Ypač Seimą mes pažįstame gal net geriau, negu kai kurie jau praėjusios kadencijos parlamentarai, pavyzdžiui, Emanuelis Zingeris, kuris vis keliauja ir keliauja po platų pasaulį, Lietuvą garsina.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Kremliui kelia susirūpinimą JAV priimtas naujas Rusijai priešiškas įstatymas („Magnitskio įstatymas“), taip pat Vašingtono mėginimai pažeisti jėgų strateginę pusiausvyrą.
„Dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose karštas laikas prieš rinkimų kampaniją, ir noras užsidirbti papildomų taškų iš griežtų teiginių, prisiminti ideologizuotus stereotipus ir fobijas, kurių seniai būtų laikas atsikratyti. Mes visa tai matome, nedramatizuojame“, – tvirtino V. Putinas viešėdamas Rusijos užsienio reikalų ministerijoje.
Plėtojantis prekybai, amatams, atvykstant pirkliams iš kitų miestų ir net kraštų, reikėjo rasti jiems nakvynę, pavalgydinti, palinksminti.
Pradėjo rastis užeigos namai, maitinimų ir pasilinksminimo įmonių, vadinamų įvairiai: ūkiškais kambarėliais, tavernomis, kabakais, smuklėmis, karčiamomis.
Šių užeigų šeimininkai nelabai rūpinosi pasirinktinų gaminių gausa, virėjų gebėjimais gaminti skaniai ir sveikai.
Iki XII a. daug kur Europoje buvo populiarūs ūkiški kambarėliai /kioskeliai/, kur žmonės ateidavo pasėdėti, išgerti alaus. Kartais jie atsinešdavo mėsos, iš kurios šeimininkas pagamindavo gaminį. Kiek vėliau šeimininkai gamindavo ir iš savo produktų.
XV a. tokia taverna Londone tapo pirmąja vieta, kur buvo galima kiekvieną dieną atitinkamą valandą pavalgyti. XVI a. viduryje pasiturintys žmonės stengdavosi pietauti ne namuose, o tavernose.
Svaiginantys gėrimai žmonėms žinomi nuo neatmenamų laikų.
Jau žiloje senovėje žmonės naudojo juos, pagamintus iš miežių, sorų arba duonos.
Manoma, kad seniausias iš jų esąs midus, kurio pavadinimas “madhu” užtinkamas sanskrito rankraščiuose. Maždaug IV tūkstantmetyje pr.m.e. senovės Egipte jau buvo žinomi alaus gaminimo būdai, o III-II tūkstantmetyje Kaukazo kalnuose gyvenančių tautų tarpe buvo vartojamas vynas.
„Viskas ko reikia, kad blogis triumfuotų, – tai geriems žmonėms nieko nedaryti.“ Taip yra pasakęs Edmund Burke.
Lietuva šiuo metu yra tragiškai, katastrofiškai, juodai nugirdyta.
O didžiausia nelaimė ta, kad žmonės iki šiol to nesupranta. Per ilgametį atviros ir slaptos reklamos įtaigojimą susiformavo „nuzombinto“ žmogaus savižudiškos nuostatos, išreiškiamos tokiais terminais kaip „kultūringas“, „saikingas“, „proginis“ gėrimas.
Tiksliau reikėtų sakyti ne gėrimas, o savęs nuodijimas. Nugirdytas, su alkoholio „išplautomis“ smegenimis žmogus to jau nesuvokia.
