Rusijos gynybos ministras S. Šoigu lankosi Irane. EPA-ELTA nuotr.
Maskva, rugsėjo 19 d. (AFP-ELTA). Antradienį Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu atvyko į Iraną susitikimų, per kuriuos bus stiprinami Maskvos gynybos ryšiai su Teheranu, pranešė Rusijos naujienų agentūros.
Maskva siekia sustiprinti ryšius su kitomis Vakarų išstumtomis šalimis, įskaitant Iraną, kaltinamą tiekiant Maskvai kovinius dronus jos puolimui Ukrainoje. Teheranas kaltinimus neigia.
„Manau, kad mūsų susitikimas yra dar vienas žingsnis stiprinant strateginę Rusijos ir Irano partnerystę“, – sakė S. Šoigu per susitikimą su Irano ginkluotųjų pajėgų štabo vadu generolu majoru Mohammadu Bagheri. „Šiandien turime galimybę išsamiai aptarti aktualius dvišalio karinio bendradarbiavimo klausimus“, – citavo jį Rusijos agentūros. „Iranas yra strateginis Rusijos partneris Artimuosiuose Rytuose“, – pridūrė S. Šoigu.
Pasak oficialios Irano naujienų agentūros IRNA, derybos susijusios su „gynybos diplomatijos plėtra“ ir „bendrų grėsmių valdymu“.
S. Šoigu vizitas surengtas per keturių dienų Kinijos užsienio reikalų ministro vizitą Maskvoje ir po Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno kelių dienų kelionės traukiniu į Rusijos Tolimuosius Rytus.
Mahsa Amini. EPA – ELTA foto
Teheranas, rugsėjo 18 d. (dpa-ELTA). Irano saugumo pareigūnai per Mahsos Amini mirties metines sulaikė daugiau kaip 260 žmonių, skelbia vietos žiniasklaida.
Laikraštis „Shargh“ sekmadienį pranešė, kad visi šie asmenys buvo sulaikyti per 24 valandų laikotarpį. Pareigūnų teigimu, jie buvo sulaikyti dėl visuomenės saugumo pažeidimų, kurstymo rengti protestus ir disponavimo ginklais.
Šeštadienį buvo minimos pirmosios M. Amini mirties metinės. Prieš metus Iraną sukrėtusi žinia apie jaunos kurdės mirtį šalyje davė pradžią smurtinių protestų bangai. Artėjus metinėms Irano pajėgos ėmėsi griežtų saugumo priemonių, kad užkirstų kelią naujoms demonstracijoms.
22 m. M. Amini mirė po to, kai ją buvo sulaikiusi vadinamoji dorovės policija, kuri kaltino ją tariamai pažeidus griežtas hidžabo dėvėjimo taisykles. Manoma, kad M. Amini gyvybė užgeso, nes sulaikymo metu ji buvo žiauriai sumušta. Šis incidentas Irane pakurstė masinius dešimttūkstantinius protestus prieš represinį vyriausybės kursą bei prievartą dėvėti galvos apdangalus. Teheranas vykdė brutalų susidorojimą su šiomis akcijomis.
Pastarosiomis dienomis lietuviškoje erdvėje pasidžiaugta, esą Armėnija vis drąsiau nusisuka nuo Rusijos ir atsigręžia į Vakarus.
Taip, šių metų rugsėjo 8-ąją dieną Maskvoje ant kilimo buvo iškviestas Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius. Taip, Rusijos diplomatai Armėnijos diplomatui priekaištavo dėl „Jerevano nedraugiškų veiksmų“, omenyje pirmiausia turėdami Armėnijoje rengiamas JAV karines pratybas, kurių pradžia – rugsėjo 11-oji. Maskva, regis, rimtai perpyko, nors amerikiečių pratybos netoli Jerevano esančiame „Zar“ poligone nėra tikros karinės pratybos. 85-eri amerikiečių ir 175-eri armėnų kariai mokysis ne tiek kariauti, kiek – palaikyti taiką. Žodžiu, „Eagle Partner“, – tik pamokos, kaip privalu saugoti taiką.
Tačiau Rusija dar prisiminė Armėnijos premjero žmonos viešnagę Ukrainos sostinėje Kyjive ir Jerevano norus siekti narystės Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme (TBT). Esą „Eagle Partner“, premjero žmonos vizitas į Ukrainą, kurios Rusijai nepavyskta okupuoti, ir noras bičiuliautis su TBT, kuris pasiruošęs teisti Vladimirą Putiną, – tokių akibrokštų jau per daug.
Lietuviškieji naivuoliai ėmė sutartinai ploti rankomis, esą paskutiniųjų dienų Jerevano žingsniai liudija, kad „buvusi sovietinė respublika Armėnija tolsta nuo savo tradicinės sąjungininkės Rusijos“.
Niekur ji netolsta. Pirma, dar nežinia, ar ši oficialiojo Jerevano laikysena – ilgam. Juk Armėnija visus pastaruosius tris dešimtmečius buvo ištikima Rusijos sąjungininkė. Tokia klusni, tokia prorusiška, kad į savo teritoriją įsileido Rusijos karinę bazę, kuri prie Giumri dislokuota vos ne šimtmečiui.
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Antra, Armėnija rimčiau ant Kremliaus supyko tik 2020-aisiais, kai V. Putinas nesiteikė karine jėga stabdyti Karabachą išlaisvinti nusprendusio Azerbaidžano. Pretekstas armėniškam pykčiui – Rusija nepadėjo armėnų separatistams savo rankose išlaikyti neteisėtai iš Azerbaidžano atimto Karabacho.
Šios „smulkmenos“ pamiršti neleistina. Įsidėmėkime, Armėnija troško, kad Rusija kariautų su Azerbaidžanu dėl Armėnijos interesų savo rankose išlaikyti 1988 – 1994-aisiais neteisėtai užimtą Karabachą. Piktindamasis dėl Kremliaus pozicijos šiuo konkrečiu atveju ponas Nikolas Pašinianas – bjauriai neteisus. Valstybės, kurioms rūpi tarptautinė teisė, teritorinio vientisumo taisyklės ir padorumas, privalo palaikyti ne Armėniją, bet Azerbaidžaną. Nes Karabachas – tai Azerbaidžanas. Azerbaidžanas nedaro nieko blogo, nieko smerktino. Jis tik mėgina kuo greičiau ir su kuo mažesniais nuostoliais susigrąžinti prarastas žemes.
Trečia, nuo pat 2020-ųjų rudens, kai per vadinamąją 44 dienų karinę operacija Azerbaidžano specialiosios pajėgos išplėšė iš armėnų separatistų beveik visas Karabacho žemes, Jerevanas be perstojo meluoja. Vos tik pažada laikytis paliaubų metu prisiimtų įsipareigojimų, vos tik sutinka vadovautis tarptautine teise, čia pat pasienio regionuose surengiamos provokacijos. Arba šaudoma, arba sprogdinamos bombos. Armėnijos valdžia apkaltina azerbaidžaniečius, nors tos diversijos Azerbaidžanui nenaudingos, ir pareiškia, esą Jerevanas priverstas stabdyti derybas. Aidint šūviams ir sprogstant bomboms jis neva nepasirašys svarbių susitarimų. Nors tie pasienio incidentai – tai Armėnijos diversantų išpuoliai, kurių pagalba siekiama destabilizacijos.
Į pagalbą Armėnijos valdžia dar pasitelkia klaidinančius pranešimus, esą azerbaidžaniečiai neleidžia į Karabachą įvežti vaistų, vandens, maisto produktų, todėl ten likę armėnai miršta badu, todėl šiame regione – gili humanitarinė krizė. Jokios humanitarinės krizės, žinoma, nėra, civiliams armėnams niekas netrukdo į Karabachą įvežti maisto produktų, vandens ir vaistų vadinamuoju Agdamo keliu. Tačiau Armėnijos separatistų lobistai Vakaruose suranda lengvatikių, kuriems „armėniškos ašaros“ atrodo tikros ir nuoširdžios.
Vladimiras Putinas rodo kumštį
Vaizdžiai tariant, Armėnijos valdžia, įskaitant ir premjerą N. Pašinianą, ir Karabacho separatistų lyderius, tiek daug sykių melavo, jog didžiausia kvailystė – tikėti jų „garbės žodžiu“. Kam mums lengvo elgesio moteris, kuri šiandien flirtuoja su Maskva, rytoj – su Briuseliu ir Vašingtonu, dar vėliau, žiūrėk, susidės su priešišku Azerbaidžano valstybei Iranu. Be kita ko, Iranas kadaise iš Azerbaidžano atplėšė visą vadinamąjį pietinį Azerbaidžaną, o šiandien bičiuliaujasi su Rusija, tiekdamas rusų kariuomenei dronus, kurių pagalba bombarduojami Ukrainos miestai ir gyvenvietės.
Todėl neskubėkime aklai tikėti Jerevano provakarietiška laikysena. Jei Rusija pralaimės dvikovą su Ukraina, Armėnija, tikėtina, tikrai nusisuks nuo Maskvos. Bet jei kris ne Maskva, o Kyjivas, – Armėnijos premjerai ir prezidentai vėl puls pataikauti V. Putinui. Jei Armėnija net nuoširdžiai pasuks Vakarų kryptimi, pirmiausia pareikalaukime, kad ji gerbtų Azerbaidžano teritorinį vientisumą – ne tik pasitrauktų iš Karabacho, bet ir pripažintų Karabachą esant Azerbaidžano dalimi bei oficialiai pažadėtų daugiau niekad nebepuoselėti separatistinių užmačių. Reikalaukime, jog Armėnija galų gale liautųsi įžūliai melavusi. Bauskime ją už melą.
Tad oficialusis Vašingtonas greičiausiai daro grubią klaidą, netoli Jerevano šiandien rengdamas bendras amerikiečių – armėnų karines pratybas. Armėnijos valdžia dar nepripažino savų klaidų ir klystkelių. Armėnija dar nesiliovė puldinėjusi Azerbaidžano pasieniečių.
Iranas pristatė kovinį droną „Mohajer 10“. EPA-ELTA nuotr.
Teheranas, rugpjūčio 22 d. (dpa-ELTA). Iranas pristatė modernų kovinį droną. Bepiločio „Mohajer 10“ veikimo nuotolis yra maždaug 2 000 km, jis daugiau kaip 7 000 metrų aukštyje gali skrieti apie 24 valandas, antradienį pranešė prezidentūra. Dronas gali nešti ne daugiau kaip 300 kg krovinį, pavyzdžiui, bombas ir raketas.
Drono dizainas, remiantis prezidentūros paskelbtomis nuotraukomis, labai panašus į JAV karinio drono „MQ-9 Reaper“. Ekspertai ne kartą teigė, kad Irano karinė pramonė mėgina atkartoti jau esamas ginklų sistemas. Ankstesnį modelį „Mohajer 6“ Rusija, anot pranešimų, jau naudoja kare prieš Ukrainą. Iranietiškas kovinis dronas „Mohajer 10“. EPA-ELTA nuotr.
Irano prezidentas Ebrahimas Raisis antradienį gyrė Islamo Respublikos ginklų pramonę. Vienas svarbiausių nacionalinės galios ramsčių yra gebėjimas gaminti karinę įrangą, citavo jį valstybinė naujienų agentūra IRNA.
Iranas vis praneša apie naujus karinius pasiekimus. Pastaraisiais metais valstybinė žiniasklaida, be kita ko, skelbė apie Revoliucinės gvardijos požeminę dronų bazę, taip pat raketų saugyklas. Dauguma karinių objektų laikoma paslaptyje, duomenų nepriklausomai patikrinti nėra galimybės.
Irano – Rusijos vėliavos
Kyjivas, gegužės 29 d. (Ukrinform-ELTA). Priešas gavo iš Irano naują ginkluotės partiją, todėl galimos naujos atakos.
Kaip praneša „Ukrinform“, tai pirmadienį per nacionalinį televizijos maratoną pareiškė Pietų operatyvinės karinės vadovybės jungtinio spaudos centro vadovė Natalija Humeniuk.
„Labai tikėtinos naujos atakos, kadangi jie gavo papildomą paramą iš Irano ir papildomos partijos jau pristatytos į paleidimo vietas. Tikėtina, kad bus rengiamos ir vien tik dronų „Shahed“ atakos, ir mišrios – raketų ir dronų“, – sakė pareigūnė.
Kaip jau buvo pranešta, naktį į gegužės 28-ąją okupantai surengė masinę ataką prieš Ukrainą, naudodami Irane pagamintus bepiločius orlaivius „Shahed-136/131“. Jos gynėjai numušė 58 iš rekordinių 59 paleistų dronų.
Pastarąją parą Ukrainos oro gynyba sunaikino 47 sparnuotąsias ir balistines raketas bei 30 dronų „Shahed“.
Irano povandeninis laivas. EPA – ELTA foto
Kyjivas, gegužės 26 d. (ELTA). Iranas vis dažniau tiekia Rusijai ginklus Kaspijos jūra. Vakarų šalys beveik neturi realių galimybių sustabdyti šį procesą.
Tai penktadienį pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis CNN.
Plėtojant Irano ir Rusijos bendradarbiavimą, Kaspijos jūra einantis maršrutas vis dažniau naudojamas dronams, šoviniams ir minosvaidžių sviediniams gabenti. Rusijos vyriausybė juos perka karui prieš Ukrainą, sakoma pranešime.
Taip pat pranešama, kad laivų reisai šiame regione vis labiau „tamsėja“ (išjungiami sekimo davikliai), o tai rodo, kad stengiamasi slėpti krovinių judėjimą.
„Irano eksportui Kaspijos jūra nėra jokios rizikos, nes kaimyninės šalys neturi galimybių ar motyvų uždrausti tokio pobūdžio mainus“, – sako saugos bendrovės „EOS Risk Group“ vyriausiasis žvalgybos analitikas Martinas Kelly`is. Anot jo, šis maršrutas yra ideali aplinka netrukdomai prekybai. Irano – Rusijos vėliavos
Konsultavimo bendrovės „Bosphorus Observer“ atstovai žurnalistams pranešė, jog Irano režimas prieš karą Ukrainoje investavo lėšų į Rusijos Astrachanės uostą, kad pagerintų savo galimybes gabenti prekes į Europą maršrutu, padedančiu išvengti sankcijų.
Neseniai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kreipėsi į Irano žmones. Jis pažymėjo, kad Iranas, remdamas Rusiją kare prieš Ukrainą, vis labiau izoliuojamas pasaulyje.
Iranas. Raketos. EPA-ELTA nuotr.
Vašingtonas, gegužės 15 d. (AFP-ELTA). Jungtinės Amerikos Valstijos pirmadienį pareiškė, kad Iranas ir Rusija „plečia precedento neturinčią partnerystę gynybos srityje“, Maskva glaudina ryšius su Teheranu, dėl invazijos į Ukrainą patirdama Vakarų sankcijas.
„Naudojame turimas priemones, kad atskleistume ir sužlugdytume šią veiklą, ir esame pasirengę padaryti daugiau“, – žurnalistams sakė JAV Nacionalinio saugumo tarybos atstovas Johnas Kirby.
Iranas. Nacionalinė vėliava
Teheranas, gegužės 5 d. (AFP-ELTA). Iranas išprašė iš šalies keturis Azerbaidžano diplomatus, penktadienį pranešė valstybinė žiniasklaida. Jos teigimu, tai – atsakas į Baku veiksmus, kai balandžio mėnesį buvo išsiųsti Irano ambasados darbuotojai.
„Keturi diplomatai iš Azerbaidžano Respublikos užsienio reikalų ministerijos, paskelbti nepageidaujamais asmenimis, praėjusį mėnesį buvo išsiųsti iš Irano“, – pranešė oficiali naujienų agentūra IRNA.
Praėjusio mėnesio pradžioje Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija teigė pranešusi Irano ambasadoriui, kad „keturi Irano ambasados darbuotojai buvo paskelbti nepageidaujamais asmednimis ir per 48 valandas turi išvykti iš šalies“. Baku apkaltino ambasados darbuotojus vykdžius veiklą, „nesuderinamą su jų diplomatiniu statusu“, bet išsamesnės informacijos nepateikė.
Ryšiai tarp kaimynių Azerbaidžano ir Irano pašlijo sausį, kai užpuolikas įsiveržė į Baku ambasadą Teherane, nužudė diplomatą ir sužeidė du ambasados apsaugos darbuotojus. Azerbaidžano vėliava
Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija dėl šaudymo apkaltino Iraną, jos atstovas Ayxanas Hacizada teigė, kad ataką paskatino prieš Azerbaidžaną nukreipta kampanija. Savo ruožtu Irano užsienio reikalų ministerija teigė, jog Teheranas griežtai pasmerkė išpuolį, bet tvirtino, kad jo motyvai buvo „asmeniniai“.
Santykiai tarp dviejų šalių nuo seno įtempti – buvusi sovietinė respublika yra artima Irano istorinės varžovės Turkijos sąjungininkė.
Teheranas baiminasi, kad Izraelis, pagrindinis ginklų tiekėjas Baku, gali pasinaudoti Azerbaidžano teritorija galimam Irano užpuolimui.
Mirtis. Stop. Slaptai.lt nuotr.
Oslas, balandžio 13 d. (dpa-ELTA). Pernai Irane, pasak žmogaus teisių aktyvistų, smarkiai išaugo egzekucijų skaičius. Lyginant su ankstesniais metais, įvykdyta 75 proc. daugiau mirties nuosprendžių, pranešė Osle įsikūrusi žmogaus teisių organizacija „Iran Human Rights (IHRNGO) ir prancūzų organizacija ECPM.
Anot pranešimo, Islamo Respublika 2022 m. įvykdė egzekucijas 582 kaliniams. 2021-aisiais šis skaičius siekė 333. Beveik pusė mirties nuosprendžių buvo paskelbta už nužudymus, tiek pat – už su narkotikais susijusius nusikaltimus. 3 proc. asmenų, kuriems įvykdyta egzekucija, buvo nuteisti už tokius nusikaltimus, kaip „kariavimas su Dievu“ ir „korupcija Žemėje“.
Mirties bausmė Irane paprastai įvykdoma pakariant.
Išaugęs egzekucijų skaičius, remiantis pranešimu, rodo, kad mirties bausmė naudojama kaip „spaudimo priemonė“ ir „represinis svertas“ spręsti šalies socialines problemas. Žmogaus teisių aktyvistai, be kita ko, kritikuoja, kad tarp asmenų, kuriems įvykdyta mirties bausmė, yra daug etninių mažumų atstovų.
Žmogaus teisių aktyvistai jau daug metų kritikuoja mirties bausmė taikymą Irane. Oficialių skaičių apie egzekucijas nėra. Irane mirties bausmės buvo įvykdytos ir keturiems pastarųjų protestų dalyviams. Protestus sukėlė jaunos moters mirtis po to, kai ją sulaikė dorovės policija.
Kovo 28-oji – svarbi Azerbaidžanui. Tos dienos vakarą Azerbaidžano Didžiojo Medžliso (Azerbaidžano Parlamentas) narys Fazilis Mustafa grįžo į namus Baku miesto Zabrato rajone. Jam atidarius garažo vartus pasigirdo šūviai. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa buvo sužeistas į petį ir koją. Šūviai paleisti apie 21 valandą vakaro vietos laiku. Šaudyta iš už akmeninės tvoros.
Laimė, F. Mustafos artimieji, išgirdę šūvius, suspėjo uždaryti visas duris bei vartus, o pats F. Mustafa sugebėjo, nors ir paplūdęs krauju, iš garažo nušliaužti į namus. Iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija suskubo atlėkti kaip įmanoma greičiau. Tačiau paleidusiam šūvių papliūvą iš „Kalašnikov“ vyrui (arba keliems užpuolikams) pavyko pasprukti.
1965-ųjų metų gimimo Azerbaidžano politikas F. Mustafa – vedęs, turi du vaikus. Šiuo metu jo gyvybei pavojaus nėra. Abi operacijos atliktos sėkmingai.
Prabėgus kelioms dienoms po užpuolimo jau galima brėžti preliminarias išvadas. Manoma, kad šaudyta būtent iš automato „Kalašnikov“. Parlamentaras F. Mustafa nematė užpuoliko, todėl apie jį nužudyti siekusį asmenį negali pasakyti nieko konkretaus. Vis dar nežinoma, kiek iš viso buvo užpuolikų.
Fazilis Mustafa. Azerbaidžano Didžiojo Medžliso narys
Užtat agresijos motyvai – tarsi ant delno. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa pastaruoju metu kritikavo Irano valdžią. Kritikavo piktai, bet pagrįstai. Oficialusis Teheranas kritikuotas už tai, kad į Azerbaidžaną siunčia savo šnipų ir provokatorių. Kritikuotas už tai, kad palaiko agresyviąją Armėniją, vis dar nenorinčią sutikti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano teritorija. Teherano režimas kritikuotas dar ir dėl to, kad pasienyje su Azerbaidžanu ginkluotosios iraniečių pajėgos nuolat rengia agresyvias karines pratybas, kad Irano karo lėktuvai dažnai skrenda pavojingai arti Azerbaidžano oro erdvės, kad Armėnijai slapta siunčia ginklų, minų, kad Irano sostinėje sausio 27-ąją buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (žuvo Azerbaidžano atstovybės apsaugos viršininkas, dar vienas azerbaidžaniečių diplomatas buvo sužeistas; dėl šio incidento Azerbaidžanas uždarė savo diplomatinę atstovybę Irane).
F. Mustafa kritikuodavo ir armėnų separatistus, įvairiausiomis provokacijomis siekiančius sužlugdyti taikų Karabacho sugrįžimą Azerbaidžano pavaldumui, viešai reikalavo, jog armėnai, jei nori gyventi Karabache, privalo laikytis Azerbaidžano įstatymų ir tvarkos.
Tad parlamentaras F. Mustafa turėjo priešų. Tai – Irano režimas ir armėnų separatistai. Socialiniuose tinkluose jis jau seniai sulaukdavo grasinimų iš Irano ir Armėnijos.
Oficialusis Baku mano, jog pasikėsinimas į parlamentaro F. Mustafos gyvybę – tai teroro aktas, kurį organizavo Irano slaptosios tarnybos. Azerbaidžane esama manančiųjų, jog Iranas nuolat įžūlėja. Įžūlėja todėl, kad taip ir nebuvo nubaustas už karinę paramą agresyviai besielgiančiai Rusijai, už nuolatinius mėginimus susikurti atominį ginklą, už žiaurias represijas prieš savo piliečius (prieš kelis šimtus metų Iranas okupavo visą pietinę Azerbaidžano sritį, todėl šiandien Irane dabar gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, daugiau nei pačiame Azerbaidžane).
Irano kariškiai. EPA – ELTA nuotr.
Svarbu pabrėžti dar ir tai, kokį ambasadorių Iranas neseniai paskyrė į Armėniją. Ogi tūlą Machdi Sobhani. Šis Irano diplomatas anksčiau rezidavo Sirijoje. Ten jis rūpinosi ne tik kariniais reikalais, bet ir kūrė savo šnipų tinklą. Žodžiu, tai – patyręs diplomatas. Įsimintina ir tai, kad anksčiau į Vakarų Zangezurą buvo paskirtas Irano ambasadorius Abedinas Varaminas, kuris patirties rengti provokacijas ir kurti šnipų tinklus įgijo ambasadoriaudamas Jemene (Iranas ten palaikė husitus, kovojančius prieš Saudo Arabiją).
Žodžiu, Iranas plečia savo įtaką regione pasirinkdamas Armėniją kaip atsparos tašką, kaip trampliną. Armėnija, anksčiau priklausiusi nuo Rusijos malonės, šiandien vis labiau bičiuliaujasi su Teheranu. Iranas regione tampa vis agresyvesnis ir piktesnis. Jis kelia tiesioginę grėsmę ne tik Ukrainai (nes tiekia ginklų Rusijai), bet ir Izraeliui bei Azerbaidžanui. Irano demonstruojama draugystė su Saudo Arabija – tik imitacija, tik vaidyba.
Jei klausiate, ko daugiau mano galvoje šiandien – optimizmo ar pesimizmo, atsakysiu, jog galimus variantus visuomet dėlioju nuo blogiausiojo scenarijaus. Juodosios mintys tikrai stelbia džiugesį. Didieji Vakarų politikai iš tribūnų labai gražiai gina demokratijas, teisingumus, padorumus, sąžiningumus. Tačiau jų teisingi, prasmingi žodžiai dažnokai nesutampa su konkrečiais darbais.
Ginklų Ukrainai vis dar trūksta
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
2022-ųjų vasario mėnesį, kai Rusija užpuolė Ukrainą, buvau tikras, jog visa Europa drauge su JAV nuo pat pirmųjų karo dienų ukrainiečiams duos visko, ko jiems reikia, kad šie ne tik apsigintų, bet akivaizdžiai laimėtų. Juk Vašingtonas, Londonas, Paryžius, Berlynas, Roma – už padorumą, teisingumą, humanizmą. Nepadėti Rusijos užpultai Ukrainai – tai pats tikriausias cinizmas ir niekšiškumas, primenantis sąvoką „nusikaltimai žmoniškumui“. Bet Vakarai, pradedant oficialiuoju Vašingtonu, ukrainiečių neskubėjo paremti solidžiais ginklais nei karo išvakarėse, nei pirmosiomis karo savaitėmis.
Na, vakarietiškos dvejonės pirmaisiais mėnesiais – tarsi pateisinamos. Bet šiandien – jau vieneri metai, kai ukrainiečiai didvyriškai priešinasi, o ginklų, kurie jiems reikalingi sėkmingam kontrpuolimui, vis dar neturi. Ukrainos kariuomenei šiuo metu stinga ginkluotės, įskaitant sunkiąją techniką ir naikintuvus, o tai neleidžia inicijuoti naujo kontrpuolimo. Tai – ne mano išvados. Taip šių metų kovo 25-ąją dieną Japonijos laikraščiui „Yomiuri Shimbun“ tarė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Pasak V. Zelenskio, padėtis Ukrainos rytuose „nėra gera“, nes ten kariai stokoja amunicijos, o Rusijos pajėgos kasdien panaudoja trigubai daugiau šaudmenų, nei Ukrainos daliniai. „Laukiame amunicijos iš savo partnerių“, – sakė Ukrainos prezidentas.
Tuo tarpu Vakaruose jau girdime užuominų, jog Ukraina turėtų kuo greičiau pulti jos žemėje esančias Rusijos pajėgas, nes karą šiemet būtina užbaigti. Suprask, Ukraina privalo skubėt kariauti, kitaip … turės sėstis prie derybų stalo su Vladimiru Putinu neišlaisvinusi visų savo žemių. Karas negali tęstis amžinai, Vakarų ištekliai neva senka (tarsi ukrainiečiai nenorėtų kuo greičiau laimėti). Tačiau tokias mintis peršantys politikai nepaaiškina, kaip pradėti sėkmingą kontrpuolimą, jei trūksta tankų, toliašaudžių pabūklų, lėktuvų, šarvuočių, sviedinių? Beje, trūksta labai daug. Kodėl Ukraina stumiama į mūšius, kurių be deramos ginkluotės neįmanoma laimėti? Gal norima ją sukompromituoti ir tokiu būdu priverst sėstis prie derybų stalo darant Rusijai teritorinių nuolaidų?
Keistas Joe Bideno elgesys
Kiek kartų 2022 – 2023-aisiais girdėjome JAV prezidentą Joe Bideną sakant: „neduosime tankų, apie lėktuvus nė nesvajokite, neatsiųsime sviedinių, kurie lėktų daugiau nei 100 kilometrų, nedislokuosime Ukrainoje savo karių, neduosime įrangos, kad Ukraina gebėtų deramai apsaugoti savo oro erdvę“. Nors JAV, skirtingai nei Vokietija ar Prancūzija, savo angaruose turi tiek karinės technikos, kad senų seniausiai galėjo apginkluoti Ukrainą nuo galvos iki kojų. Bet dabartinė JAV prezidento administracija ukrainiečiams ginklus siunčia itin dozuotai – po trupinėlį, po lašelį. Tarsi nenorom.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Kodėl? Primityvių pasiteisinimų – tarsi kruopų maiše: bijo dar didesnio karo, vengia branduolinių smūgių, baiminasi Rusijos subyrėjimo, taupo savo ginkluotę, nes ruošiasi susiremti su Kinija.
Bet galimi ir kiti variantai. Vienas iš baisiausiųjų, jei pasitvirtintų, būtų šis – J. Bidenas seniai susidraugavęs su V. Putinu. Viešojoje erdvėje J. Bidenas keikia V. Putiną bjauriausiais žodžiais, o iš tiesų jam leidžia elgtis kaip tinkamam. Dabartinė JAV administracija išdavusi Ukrainą. Tiksliau tariant, J. Bidenas dar prieš tapdamas prezidentu davė V. Putinui žodinį leidimą į savo rankas paimti Ukrainą. Jis niekad neprieštaravo, jog V. Putinas užgrobtų ne tik Krymą, ne tik Donbasą su Lughansku, bet dar prigriebtų ir Zaporožės bei Chersono sritis.
Beje, ankstesnysis JAV prezidentas Donaldas Trumpas leidimo suvirškinti Ukrainą, regis, Kremliui nedavė. Kol valdžioje būta D. Trumpo, V. Putinas ginklais nežvagino. D. Trumpas – sunkiai prognozuojamas, kartais prišnekėdavo nesąmonių, kartais elgdavosi visiškai priešingai nei kalbėdavo, todėl V. Putinas nepajėgė perprasti D. Trumpo elgesio motyvų. V. Putinas nebuvo tikras, kad D. Trumpas, kad ir ką viešai bekalbėtų, tikrai aukos Ukrainą. Tad kantriai laukė, kada į Baltuosius rūmus įžengs Ukrainos nevertinantis, lengvai prognozuojamas, silpnučiukas J. Bidenas. Juolab J. Bidenui buvo pažadėta – sudraskysime Ukrainą per keletą savaičių. Didelio triukšmo nekils.
Bet niekas nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai, net ir labai silpnai remiami ginklais, taip atkakliai priešinsis. J. Bidenas nė nesapnavo, jog V. Putino kariauna įstrigs Ukrainos stepėse. Oficialusis Vašingtonas pasimetęs, nebežino, kaip elgtis. Remiantis slaptais susitarimais su V. Putinu, neturi teisės padėti Ukrainai, bet viešai privalo rodyti, jog remia Rusijos agresijos auka tapusią Ukrainą. Todėl amerikietiškoji pagalba bent šiuo metu – vis dar menka ir nuolat vėluoja. Tik dėl vaidybos, tik dėl viešosios nuomonės. Kaip ir tas keletą valandų trukęs simbolinis vizitas į Kijevą – tik lengvatikiams apmulkinti.
Kad galbūt egzistuoja kažin kokie slapti J. Bideno ir V. Putino susitarimai dėl Ukrainos, tokios mintys kyla klausantis, sakykim, istoriko Marko Salonino, ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, buvusio JAV karininko Gario Tabacho, politologo Dmitrijaus Korneičuko, analitiko Olego Soskino ir daugelio kitų komentarų. Nepatikliai žvelgiančiųjų į J. Bideną – vis daugiau.
Humoristiniai paaiškinimai
Joe Bidenas. Suklupo…
Žinoma, galimi ir kitokie paaiškinimai. Pavyzdžiui, humoristiniai. J. Bidenas silpnai remdamas Ukrainą iš tikrųjų nėra kaltas, nes nebesusigaudo, ką darąs. Youtube.com erdvėje gausu filmukų, kuriuose užfiksuota, kaip šiandieninis JAV prezidentas net po keletą kartų klupinėja lipdamas trapu į lėktuvą, kaip krenta nuo dviračio, kaip išlipęs iš sraigtasparnio be žmonos pagalbos nepajėgia užsivilti švarko, kaip snaudžia tarptautinėje konferencijoje, kaip saldžiai užmiega kalbėdamas akis į akį su Izraelio premjeru, kaip sutrinka nebesuvokdamas, kur jam eiti, ką jam daryti, užbaigus kalbą tribūnoje. Visa tai peržiūrėjus kyla pagrįstų įtarimų, jog Amerikai šiandien vadovauja visai ne J. Bidenas.
Jūs sakote, jog Amerikos prezidentas J. Bidenas negali taip žemai pulti, kad imtų remti ne auką, o agresorių? Bet juk tokių pavyzdžių – esama. 1994-aisiais metais JAV prezidentas leido Rusijos alkoholikui Borisui Jelcinui kraujyje paskandinti Čečėniją. 2008-aisiais JAV prezidentas išdavė Gruziją (Sakartvelą), leisdamas V. Putinui karinėmis priemonėmis atimti iš gruzinų keletą svarbių teritorijų. 2014-aisiais metais JAV prezidentas leido V. Putinui okupuoti Krymą įtikinėdamas oficialųjį Kijevą nesipriešinti. Oficialiai, viešai smerkė Kremlių, o realiai – ar pajudino bent mažytį pirštelį? Tad, vadovaujantis šia logika, kodėl senukas J. Bidenas turėtų elgtis padoriai, sąžiningai, principingai?
Ginčai dėl Taivano
Neteisingo JAV elgesio pavyzdžių esama ir daugiau. Sakykim, ginčai dėl Taivano. Taivanas – kinietiška teritorija. Pats Vašingtonas oficialiai pripažįsta, kad Taivanas – Kinijos dalis. Visa Europa pripažįsta, įskaitant ir Lietuvą, jog Taivanas priklauso Pekinui. Žodžiai – gražūs, teisingi, o koks – elgesys? Sakykim, 1991-aisiais metais pasirašytoje Lietuvos ir Kinijos sutartyje oficialusis Vilnius įsipareigoja su Taivanu bendrauti tik per Pekiną, tik Pekinui leidus. Sutartyje niekur nenurodyta, koks Pekinas turi būti – komunistinis, fašistinis ar demokratinis. Tiesiog su Taibėjumi bus draugaujama tik Pekinui, koks jis bebūtų, palaiminus. Prabėga trys dešimtmečiai, ir Lietuva pažeidžia šią savo nuostatą. JAV akivaizdžiai kursto Lietuvą draugauti su Taivanu ignoruojant Pekiną. Suprask, Pekinas – nedemokratiškas, todėl neva neturi teisės į savo žemes.
Pavojingas Rusijos – Irano – Armėnijos tandemas
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Panaši padėtis – ir dėl Armėnijos. JAV pripažįsta, kad Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Nuo pat 1992 – 1994 metų Azerbaidžanas prašė Vakarų, kad šie padėtų susigrąžinti Karabachą taikiai, humanistiškai, nenaudojant karinės jėgos. Visus pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai šaukė, jog bando šį teritorinį konfliktą sureguliuoti taikiai ir teisingai. Bet iš tiesų trisdešimt metų prievartavo Azerbaidžaną, kad šis savo Karabachą … padovanotų armėnų separatistams. Azerbaidžaniečiams tokia vakarietiška dviveidystė nusibodo, ir 2020-ųjų rudenį Baku karinėmis priemonėmis susigrąžino daugumą Karabacho teritorijų.
Ir vėl Vakarai, ypač Prancūzija, gudrauja. Esą dėl Azerbaidžano elgesio armėnus galinti ištikti humanitarinė krizė, esą azerbaidžaniečiai trukdo armėnų civiliams gabenti į Karabachą maisto produktus, geriamąjį vandenį (azerbaidžaniečiai tikrina, ar negabenami ginklai, narkotikai, padirbti pinigai), esą azerbaidžaniečiai vis dar apšaudo armėnų karius (nors būtent armėnų separatistai rengia diversijas ir išpuolius, kad tik Azerbaidžanas atidengų ugnį, ir Jerevanas galėtų kaltinti Baku pradėjus naują karą)…
Ypač Vakarams patiko Jerevano pareiškimas, girdi, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali būti suimtas Armėnijoje, jei atvyktų į šalį, mat Armėnija oficialiai prisiėmusi įsipareigojimus pagal Romos statutą. Tai kovo 24-ąją pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis leidiniu „News.Am“.
Taip, Armėnijos Konstitucinis teismas pripažino, kad įsipareigojimai, įtvirtinti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT) Romos statute, atitinka šalies Konstituciją. Tad jei V. Putinas atvyktų į Armėniją, jis turėtų būti suimtas, rašo leidinys (kovo 17 d. TBT išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir vaikų teisių kontrolierės Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius; jie įtariami karo nusikaltimais – neteisėtu vaikų deportavimu iš okupuotos Ukrainos teritorijos).
Armėniškoji dviveidystė
Bet ar Armėnija tikrai uždėtų antrankius V. Putinui? Sunku patikėti jau vien dėl to, kad V. Putinas keliauja lydimas gausios iki dantų ginkluotos apsaugos. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Trečioji priežastis – į Karabachą šiuo metu atsiųsta vadinamųjų „rusų taikdarių“. Vos prieš keliolika dienų, kovo 14-ąją, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skambino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir papasakojo apie „problemas“, susijusias su Rusijos taikdarių veikla Karabache“. Lietuviškoji ELTA perpasakoja N. Pašiniano žodžius: „Vakar telefonu kalbėjau su V. Putinu apie galimą eskalavimą Karabache ir sakiau, kad zonoje, už kurią atsakingi Rusijos taikdariai, yra problemų“.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau paskutiniojo N. Pašiniano ir V. Putino pokalbio, kuomet Armėnijos premjeras beveik atvirai reikalauja, kad rusų kariai šaudytų į azerbaidžaniečių karius, Vakarai nekomentuoja. Nutyli.
Nepastebi ir kovo 23-ąją „EU reporter” paskelbtos publikacijos, kaip Armėnija padeda Rusijai apeiti Europos Sąjungos sankcijas. Pasirodo, JAV finansų ministerija išplatinusi informaciją, kaip armėnų firmos perka iš užsienio technikos, prietaisų, medžiagų, o paskui viską atiduoda Rusijos kariniam kompleksui. Dar 2022-ųjų metų spalį agentūra Bloomber paskelbė faktų, kaip per Armėniją į Rusiją keliauja technika, kuri vėliau tampa prieš Ukrainą nukreiptais ginklais. Būtent Armėnija šiandien tapusi centru, kurio pagalba karinės arba dvigubos paskirties prekės iš Europos atsiduria Maskvoje.
Nedera pamiršti ir Armėnijos – Irano bičiulystės. Irano karinė technika, įskaitant bepiločius orlaivius, pirma atgabenama į Armėniją, po to slapta išvežama į Rusiją. Tad Ukraina už jos miestus bombarduojančius bepiločius orlaivius turi „dėkoti“ ne tik Rusijai, ne tik Iranui, bet ir Armėnijai. Ši trijulė šiandien puikiai sutaria.
Tačiau Vakarai kažkodėl ne itin noriai komentuoja Rusijos – Irano – Armėnijos tandemo keliamus pavojus.
Irano smogikai
Strasbūras, kovo 15 d. (AFP-ELTA). Iranietė Nobelio taikos premijos laureatė Shirin Ebadi paragino Europos Sąjungą (ES) įtraukti Irano revoliucinę gvardiją į ES teroristų sąrašą.
„Revoliucinė gvardija yra teroristinė grupuotė, pasakykite tai oficialiai“, – pareiškė Sh. Ebadi ketvirtadienį savo kalboje Europos Parlamente.
Žmogaus teisių advokatė, be to, reikalavo finansinę paramą Iranui ir sutarčių sudarymą susieti su sąlygomis. „Pagalbą Iranui, sutarčių su Iranu sudarymą, sutarčių su Iranu pasirašymą susiekite su tarptautinių standartų laikymusi, – kalbėjo Sh. Ebadi. – Priešingu atveju šie pinigai visiškai nepasitarnaus Irano žmonėms“.
Irano žvalgybos ženklas
Demokratija yra raktas į ateitį Irane bei į taiką ir stabilumą visame regione, „o tai yra ir jūsų interesas“, pažymėjo aktyvistė, kuri 2003 metais už savo pastangas demokratijos ir žmogaus teisių srityje buvo apdovanota Nobelio taikos premija. „Kai Irane bus demokratija, pas jus bus mažiau pabėgėlių“, – pridūrė ji.
Sh. Ebadi taip pat kaltino Teheraną dėl nuodų atakų šalyje. Teheranas panaudojo „cheminį ginklą, dujas prieš moksleives“, – teigė ji Strasbūre.
Jau maždaug tris mėnesius vis pranešama apie apnuodijimus mergaičių mokyklose Irane. Irano institucijos apnuodijimus laiko bandymu išstumti mergaites iš mokyklų.
Vašingtonas, kovo 12 d. (dpa-ELTA). Jungtinės Valstijos paneigė Irano teiginius apie tariamą susitarimą dėl apsikeitimo kaliniais. „Irano pareigūnų pareiškimai, kad pasiektas susitarimas dėl pasikeitimo kaliniais, yra dar vienas ypač žiaurus melas, kuris tik dar labiau padidina šeimų kančias“, – sekmadienį Vašingtone sakė Valstybės departamento atstovas Nedas Price‘as.
Prieš tai Irano užsienio reikalų ministras Husseiinas Amirabdollahianas pareiškė: „Pastarosiomis dienomis pasiekėme susitarimą su JAV dėl pasikeitimo kaliniais“. Esą jau artimiausioms dienomis įmanomas apsikeitimas. Abi valstybės daug dešimtmečių yra susipriešinusios. Iranas vis įkalina užsieniečius, kaltindamas juos šnipinėjimu ir kitais nusižengimams nacionaliniams interesams. Žmogaus teisių aktyvistai kritikuoja neretai už uždarų durų vykstančius procesus kaip nesąžiningus.
JAV valstybės departamento atstovas pabrėžė: „Mes nepailstamai siekiame, kad būtų paleisti trys neteisėtai Irane įkalinti amerikiečiai“.
Tarp žinomiausių JAV kalinių Irane yra verslininkas Siamakas Namasis, kuris turi abiejų šalių pilietybes. 51 metų vyras 2015-aisiais buvo įkalintas su savo tėvu ir tada dėl šnipinėjimo nuteistas dešimt metų kalėti. Bagheras Namasis 2022-aisiais atgavo laisvę pagal susitarimą su JAV. Tačiau jo sūnus vis dar sėdi liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime sostinėje Teherane.
Irane aptikta urano, kuris prisodrintas iki pat 84 proc. Apie tai praneša tarptautiniai atominės energetikos stebėtojai, kurie oficialiai stebi Irano atominius objektus.
Kuo ši žinia sensacinga? Kad iš urano būtų galima pasigaminti atominę bombą, reikia, kad uranas būtų prisodrintas apie 90 proc. Tad Iranui šiandien iki 90 proc. trūksta vos 6 proc. Beje, iki šiol specialistai iš Tarptautinės atominės energetikos agentūros TATENA manė, jog oficialusis Teheranas tesugeba uraną prisodrinti tik iki 60 proc.
Beje, turime štai tokį Antrojo pasaulinio karo pavyzdį: 1945-asiais ant Japonijos miestų numestos amerikietiškos atominės bombos buvo sudarytos iš urano, prisodrinto iki 83 – 84 proc.
Iranas išbandė naują raketą. EPA-ELTA nuotr.
Tad jei tarptautinių stebėtojų iš TATENA perspėjimai yra teisingi, Iranas jau šiandien gali mėginti pasigaminti pačią tikriausią atominę bombą.
Telieka išsiaiškinti, ar iraniečiai patys sugebėjo pakilti į žymiau aukštesnį urano sodrinimo lygį nei iki šiol, ar jiems kas nors padėjo? Jei Iranui buvo ištiesta pagalbos ranka, ją greičiausiai ištiesė Rusija. Tėra du variantai. Arba Rusija pateikė Iranui technologijų, leidžiančių deramai sodrinti uraną, arba patį uraną, jau prisodrintą iki 84 proc. Apibendrinant tariant: davė atominių bombų arba medžiagos, reikalingos pasigaminti atominei bombai. Manais Iranas suteikė Rusijai ginklų, reikalingų puolant Ukrainą. Štai tokie Maskvos – Teherano mainai.
Irano prezidentas Ebrahimas Raisis. EPA – ELTA foto
Skeptikai gali pasakyti, jog Iranas galbūt blefuoja. Juk ši šalis jau ne kartą vedžiojo už nosies specialistus iš TATENA, menkindamas savo galimybes. O slapta darė viską, kad savo kariniuose arsenaluose kuo greičiau turėtų ir atominių ginklų. Bet vis tik mulkinti specialistus, juo labiau – ilgai mulkinti, – labai sunku.
Greičiausiai Iranas turi deramai prisodrinto urano tik Kremliaus dėka. Taigi Iranas šiandien kelia realią grėsmę ne tik Izraeliui, ne tik Persijos įlankos monarchijoms, bet ir visam pasauliui. Turėdamas atominį ginklą Iranas gali grasinti bet kam – JAV, Vokietijai, Azerbaidžanui, Ukrainai. Už tai belieka, ironiškai kalbant, padėkoti Vladimirui Putinui.
Žinoma, oficialūs Irano atstovai neigia, kad jų šalis turi iki 84 proc. prisodrinto urano. Tokius pranešimus laiko dezinformacija. Bet prisiminkime, kiek kartų iki šiol mus Teheranas jau apgaudinėjo, esą jam nerūpi jokie atominiai ginklai. Patikėti Irano garbės žodžiu būtų kvaila.
Reitingų agentūra Fitch praneša, kad šiuo metu Iranas, koordinuodamas savo veiksmus su Armėnija, gali surengti karinius išpuolius prieš Azerbaidžaną. Baku privalo būti budrus.
Kodėl šių eilučių autoriui taip pat atrodo, kad karinio konflikto tikimybė – didelė? 2023 metų sausio 27-ąją Irane ne šiaip sau buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (nužudytas ambasados apsaugos viršininkas Orchanas Askerovas, dar vienas pareigūnas – sužeistas). Nors oficialusis Teheranas savo žmonėms ir pasauliui perša nuomonę, esą iranietis į Azerbaidžano ambasadą Teherane veržėsi dėl „šeimyninių motyvų“, tik todėl, kad niekaip negalėjo susitikti su Azerbaidžane esančia žmona, todėl, apimtas sielvarto, neva griebėsi primityvaus keršto, Azerbaidžano slaptųjų tarnybų specialistai turi kitą versiją.
Upuolimo akimirka. Šis vaizdas užfiksuotas Azerbaidžano ambasados Teherane vidaus filmavimo kamera
Azerbaidžano analitikai išanalizavo visus išorės ir vidaus kameros vaizdus sekundžių tikslumu. Atidžiai peržiūrėjus nufilmuotą medžiagą akivaizdu, jog Azerbaidžano ambasadą saugojantis Irano pareigūnas praleidžia automatu „Kalašnikov“ ginkluotą žmogų visai netikrindamas nei jo dokumentų, nei apžiūrėdamas, ką jis slepia už striukės skvernų. Dar viena nuodėmė: nesiteikė pasiteirauti telefonu, ar Azerbaidžano diplomatinės atstovybės darbuotojai sutinka priimti atvykusįjį. Užfiksuoti kadrai byloja, jog prie Azerbaidžano ambasados budėjęs Irano jėgos struktūrų sargybinis derama neatliko savo pareigų. Jis elgėsi taip, tarsi pašalinio asmens mėginimas įsibrauti tądien – jam joks netikėtumas. Jis tarsi sutartą valandą laukė įsiveržėlio, tarsi buvo pasiruošęs jį praleisti.
Teroristo rankose – automatas. Veržiamasi į Azerbaidžano ambasadą Teherane.
O ir į azerbaidžaniečių diplomatinę atstovybę įsibrovęs vyriškis nesielgia taip, tarsi būtų pamišęs, apimtas efekto būsenos, nesusigaudytų, kur jis ir ką jis čia veikia. Jis nesiblaško. Užpuolikas veržiasi vidun taip, tarsi būtų žinojęs, kur bėgti, kas jį kur pasitiks, kokias duris jam pirmiausia atidaryti. Galima daryti net išvadą, jog jis treniravosi atlikti tuos žingsnius, kuriuos nuėjo Azerbaidžano diplomatinėje atstovybėje.
Beje, Iranas savo piliečiams neparodė visų išorės ir vidaus kamerų užfiksuotų vaizdų, kaip teroristas puola Azerbaidžano ambasados pareigūnus į juos šaudydamas iš automatinio ginklo. O tų vaizdų, kuriuos parodė, nelydėjo vertimai į svarbiausias Irane gyvenančių tautinių mažumų kalbas. Tad daugelis Irane nesuprato, kokie komentarai lydi nufilmuotą medžiagą.
Žodžiu, Iranas sausio 27-osios išpuoliu pirmiausia pamėgino atitraukti savo šalies piliečių dėmesį nuo vidaus problemų (infliacija, bedarbystė, įvairiausi draudimai, suvaržymai, korupcija, religinis fanatizmas). Teheranas baiminasi, kad visuotiniai, masiniai protestai, kilę po 22 metų kurdės Mashos Amini mirties dorovės policijos kalėjime 2022-ųjų rugsėjo 16-ąją (suimta buvo rugsėjo 13-ąją tik todėl, kad netinkamai dėvėjo drabužį), gali taip stipriai įsisiūbuoti, jog kris visa valdžios vertikalė (griebdamasi represijų Irano valdžia jau nužudė per 500 laisvių ir demokratijų reikalavusių protestuotojų, tūkstančiai permainų reikalavusiųjų – vis dar suimti ir kalinami itin žiauriomis sąlygomis). Ypač Iranas baiminasi, jog maišto nekeltų apie trisdešimt milijonų šalyje gyvenančių azerbaidžaniečių, matančių, kad Baku nei teheranas kur kas sėkmingiau tvarkosi ir politiškai, ir ekonomiškai.
Irano kariuomenė Persijos įlankoje. EPA-ELTA nuotr.Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Tačiau esama ir kitų priežasčių, kodėl Iranas surengė išpuolį prieš Azerbaidžaną, – tai mėginimas patikrinti, kaip reaguos azerbaidžaniečiai. Iranui labai nepatinka 2020-ųjų Azerbaidžano karinė pergalė susigrąžinant beveik visą Karabachą.
Prisiminkime, Iranas – senas Armėnijos sąjungininkas. Tai byloja kad ir ši detalė: Irane gyvena kur kas mažiau armėnų nei azerbaidžaniečių (keliolika tūkstančių), bet armėnai turi armėniškų mokyklų, o 30-imt milijonų azerbaidžaniečių – nė vienos. Iranas nenori, kad ir Zangezuro koridorius priklausytų Azerbaidžanui, ir kad transporto koridorius „Šiaurė – Pietūs“ driektųsi Azerbaidžano žeme. Jei taip nutiks, tai reikštų, kad būtent Azerbaidžanas kontroliuoja ir visus svarbiausius transporto kelius į Europą. Teheranas visomis priemonėmis tam priešinasi. Tam priešinasi ir Armėnija. Azerbaidžano susigrąžintas Karabachas (pagal tarptautinę teisę Karabachas – Azerbaidžano žemė) tiek Jerevanui, tiek Teheranui – tarsi peilis po kaklu.
Turkija dėl žemės drebėjimų patyrė milžinišką žalą. EPA-ELTA nuotr.
Todėl tikimybė, jog Iranas rengdamas karines provokacijas sieks ne vien atitraukti saviškių dėmesį nuo vidinių problemų, bet ir pakenkti vis ryškesnę įtaką regione įgyjančiam priešininkui Azerbaidžanui, – labai didelė.
Šiuos pavojus sustiprina Turkiją (taip pat ir Siriją) vasario 6 dieną sukrėtęs net 7,8 balų stiprumo žemės drebėjimas. Paskutiniaisiais duomenimis aukų – per 40 tūkst. žmonių. Azerbaidžano sąjungininkė Turkija šiuo metu turi rimtų humanitarinių bėdų: ištisi miestų kvartalai nušluoti nuo žemės paviršiaus, dešimtys tūkstančių – sužeistų, dingusių be žinios, tūkstančiai žmonių neturi stogo virš galvos. Todėl Iranas tikisi, jog, jei surengs karines provokacijas prieš Azerbaidžaną, Turkija galbūt nepajėgs suteikti azerbaidžaniečiams deramos pagalbos.
Irano prezidentas Ebrahimas Raisis ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. EPA – ELTA foto
Juolab kad vasario 14-ąją Irano prezidentas Ebrahimas Raisis viešėjo Kinijoje, ir sulaukė Kinijos prezidento Xi Jinpingo paramos.
Ši Irano vadovo E. Raisio viešnagė yra pirmasis Irano prezidento valstybinis vizitas Kinijoje per daugiau kaip 20 metų. Labai svarbus vizitas. Xi Jinpingas, anot valstybinės Kinijos stoties CCTV, pabrėžė, kad Kinija remia Iraną „saugant nacionalinį suverenumą, nepriklausomybę, teritorinį integralumą ir nacionalinį orumą“. Pekinas taip pat pasisakė prieš „išorės jėgas, kurios kišasi į Irano vidaus reikalus“ ir „kenkia Irano saugumui bei stabilumui“. Pekinas toliau sieks, kad Irano branduoliniu klausimu būtų pasiektas greitas ir deramas sprendimas.
Tai reiškia, jog Iranas užsitikrinęs bent minimalią Kinijos paramą.
Iranas. Nacionalinė vėliava
Teheranas, sausio 30 d. (dpa-ELTA). Po savaitgalį surengtos dronų atakos prieš karinį objektą netoli Ishafano didmiesčio Iranas išsikvietė Ukrainos reikalų patikėtinį.
To priežastimi Užsienio reikalų ministerija nurodė prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjo pasisakymus bei vyriausybės Kyjive „kerštingus veiksmus“, pirmadienį pranešė Irano naujienų agentūra „Tasnim“.
V. Zelenskio patarėjas Mychailas Podoliakas sekmadienį po atakos tvitreyje rašė: „Karo logika yra negailestinga ir baisi. Ji išrašo griežtas sąskaitas autoriams ir jų bendrininkams. (…) Ukraina jus įspėjo“.
Irano režimas yra pripažinęs, kad tiekė dronus Rusijai, tačiau tai esą darė dar prieš invaziją.
Naktį į sekmadienį, Irano duomenimis, keliais nedideliais bepiločiais atakuota Gynybos ministerijos gamykla netoli Isfahano Vidurio Irane. Tris dronus esą numušė oro gynyba. Per ataką niekas nenukentėjo. Nepriklausomai patikrinti šių duomenų nėra galimybės.
Irano užsienio reikalų ministras Husseinas Amirabdollahianas išpuolį pavadino „bailia ataka“, kuri neturės jokių padarinių jo šalies branduoliniams tyrimams. „Wall Street Journal“, remdamasis „su operacija“ susipažinusiais asmenimis, rašo, kad su ataka susijęs Izraelis.
Izraelio kariuomenė, kaip įprasta, pranešimo nekomentavo.
Straipsnyje „Slaptoji Irano žvalgybos operacija“ (sausio 29-oji) jau rašiau, kad Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimą greičiausiai organizavo Irano slaptosios tarnybos. Publikacijoje minėjau, jog teroro aktą iraniečiai pridengė pasaka, neva į Azerbaidžano ambasadą veržėsi ir į apsaugos darbuotojus iš automato „kalašnikov“ šaudė nestabilios psichikos iranietis. Suprask, jokios politikos čia nėra.
Ką dar žinome apie Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimą?
Teroristas rodo ženklą Irano policijos darbuotojui
Tuo tarpu šiandien esama dar daugiau įtarimų, jog išpuolis prieš Azerbaidžaną – tai Irano žvalgybų operacija. Kuo remiuosi tai sakydamas? Azerbaidžano žiniasklaida išplatino vaizdus, bylojančius, kas dėjosi ne tik ambasados viduje (matyti, kaip įsiveržėlis šaudo, vienas azerbaidžanietis krenta ant žemės, o kitas susigrumia su užpuoliku). Viešojoje erdvėje jau esama vaizdo įrašų, kaip įvykiai sausio 27-osios rytą klostėsi pirmosiomis agresijos akimirkomis lauke, prie ambasados. Užfiksuotuose kadruose puikiai matyti, kaip užpuolikas atlekia automobiliu prie ambasados ir trenkiasi į priešais stovėjusį automobilį. Tuomet iššoka iš automobilio rankose laikydamas automatą „kalašnikov“. Ginklo jis beveik neslepia po drabužiais. Tuomet veržiasi vidun.
Vaizdo kamera užfiksuoti kadrai atkreipia dėmesį į tai, kaip keistai elgiasi prie diplomatinės atstovybės specialioje būdelėje sėdėjęs oficialus Irano saugumo tarnybų darbuotojas. Prie Azerbaidžano ambasados automobilių avariją sukėlusio vyriškio, kuris, rankose laikydamas automatą lekia tiesiai į ambasadą, jis nė nebando sulaikyti. Iššokęs iš sargybinio būdelės jis tarsi pasisveikina, tarsi duoda leidimą – pirmyn. Jokių tramdomųjų, jokių sulaikymo veiksmų. Įspūdis būtent toks, jog Irano sargybinis žinojo, esą automatu „kalašnikov“ (ne mažyčiu pistoletu, o būtent stambiu automatu) apsiginklavęs vyriškis mėgins patekti vidun, tačiau jam trukdyti – negalima.
Šis įvykis neramina. Pastaruoju metu tarp Irano ir Azerbaidžano – labai įtemta padėtis. Ji galinti perraugti į stambius karinius konfliktus. Deja, Lietuvoje vis dar esama naivuolių, kurie įsitikinę, jog Iranas ir Azerbaidžanas – tai neišskiriami draugai, nes abi šalys – musulmoniškos. Tuo tarpu tikrovė – visai kita. Prieš kelis šimtus metų tuometinė Persija (šiandieninis Iranas) yra okupavusi tuometinį pietinį Azerbaidžaną. Dėl šios priežasties Irane šiandien gyvena apie trisdešimt milijonų etninių azerbaidžaniečių. Kaip bežiūrėsi – jėga. Teheranas paniškai bijo, kad šie nesugalvotų prisijungti prie žymiai sėkmingiau politiškai ir ekonomiškai besitvarkančio Azerbaidžano. Nors, tiesą sakant, Azerbaidžanas nekelia Iranui jokių teritorinių pretenzijų. Oficialusis Baku nedavė nė mažiausio preteksto Iraną valdantiems politikams manyti priešingai.
Teroristo rankose – automatas
Tačiau Iranas ypač nervingai reagavo, kai Azerbaidžanas karinės operacijos metu 2020-ųjų rudenį sėkmingai susigrąžino 1992 – 1994-aisiais armėnų separatistų neteisėtai okupuotą Karabachą. Tad lietuviškiems naivuoliams tikriausiai dar sykį verta priminti: remiantis tarptautine teise, Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija, ją armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui. Tiksliau tariant, Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija – agresorė, okupantė. Tačiau Iranas demonstratyviai palaiko su Azerbaidžanu konfliktuojančią Armėniją. Palaiko ne žodžiais, o darbais: slapta tiekdamas ginklus, slapta prekiaudamas. Pavyzdžiui, Iranas kategoriškai prieštarauja Zangezuro koridoriaus, kuris sujungtų Azerbaidžaną su Nachičevanės regionu, atidarymui (dabar dėl Armėnijos priešiškumo Azerbaidžanas neturi sausumos ryšio su Nachičevane).
Kas ir kaip pareiškė užuojautą?
Kaip Lietuva reagavo į šį teroro aktą? Atvirai kalbant – niekaip. Tiesa, Lietuvos vėliava puikuojasi tarp 35 valstybių, kurios pareiškė Azerbaidžanui užuojautą (užuojautą taip pat skelbė Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga). Taigi Lietuva, kaip ir JAV, Didžioji Britanija, Lenkija, Estija, Latvija, Vokietija, Čekija ar Prancūzija, neliko nuošaly. Tačiau lietuviškoji užuojauta išguldyta tik Twitterio erdvėje. Ją brūkštelėjo Azerbaidžane reziduojantis Lietuvos ambasadorius. Jokių specialių pareiškimų dėl sausio 27-osios tragedijos netarė nei Lietuvos prezidentas, nei Lietuvos užsienio reikalų ministras. Tarsi ambasados užpuolimas būtų ne itin svarbus įvykis.
Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Lietuva panašiai elgėsi ir šių metų sausio 20-ąją, kai Azerbaidžanas minėjo itin panašią tragediją, kaip mūsų 1991-ųjų sausio 13-oji. Skirtumas toks, kad azerbaidžaniečiai anuomet patyrė žymiai daugiau aukų: 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą. Tačiau analizuodamas viešąją erdvę aptikau tik gražų, jausmingą Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos specialų įrašą twitteryje.
Iš kur tokie lietuviškieji santūrumai, kai kalbama apie Azerbaidžaną? Šiandien gal tai susiję su premjero Nikolos Pašiniano pareiškimais, esą Armėnijoje dislokuotos rusų karinės bazės kelia pavojų šalies saugumui? Omenyje pirmiausia turima Giumri mieste dislokuota 102-oji rusų karinė bazė. Viešojoje erdvėje radau pranešimų, jog prie šios bazės armėnai jau surengė keletą protesto mitingų (protestuotojai reikalauja išvykti Rusijos kariuomenės atstovams iš Armėnijos).
Tik tokia kardinaliai pasikeitusi Armėnijos premjero pozicija nekelia pasitikėjimo: tris ilgus dešimtmečius Rusija armėnų separatistams buvo ir draugas, ir užtarėjas, ir gelbėtojas, ir ekonominis partneris, o štai dabar staiga – mirtinas priešas? Greičiausiai turime naują Nikolos Pašiniano klastą: staiga kardinaliai pakeitęs kryptį jis siekia suaktyvinti savuosius rėmėjus Europoje, kad šie kur kas rimčiau padėtų jam įgyvendinti Jerevano revanšistinius planus negrąžinant Azerbaidžanui pagal visas tarptautines normas priklausančio Karabacho. Kol Armėnija flirtavo su Kremliumi, Vakarai per daug atvirai negalėjo remti neteisingai tarptautinėje arenoje besielgiančios Armėnijos. Dabar, kai Armėnija nusisuka nuo Rusijos (armėnai šiandien Kremliui tikrai nerūpi), proarmėniškai nusiteikusios Vakarų šalys įgauna daugiau galimybių viešai ginti armėnų separatistus. Ypač, matyt, suaktyvėsianti Prancūzija. Juk Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas senų seniausiai palaiko neteisiąją pusę – svetimų žemių besigviešiančią Armėniją.
Jerevanas ir Teheranas – neatskiriami draugai
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Bet kur tada dėti N. Pašiniano flirtus su dabartinio Irano valdžia? Vakarai neturėtų pamiršti, jog N. Pašinianas, tarsi nutraukdamas ryšius su Kremliumi (jei Vladimiras Putinas nugalėtų Ukrainą, didelė tikimybė, jog N. Pašinianas vėl pultų Maskvai į glėbį), dar draugauja su Vakarų smerkiamu Iranu. Draugysčių su žiauriai šalyje protestus malšinančiu, slapta ginklais Rusiją remiančiu Iranu nei N. Pašinianas, nei armėnų separatistai neatsisakė.
Štai kokios paskutiniosios žinios plaukia iš Irano. Kaip spalio 23-iąją skelbia AFP-ELTA, „Irano valdžios institucijos per pastarąsias dvi dienas suėmė tris žurnalistes – Melika Hashemi, Saideh Shafiei ir Mehrnoush Zarei. Šalyje jau kelis mėnesius ūžia protestai, kuriuos sukėlė 22 metų kurdės Mahsos Amini mirtis areštinėje 2022-ųjų rugsėjo mėnesį. Oficialios valdžios institucijos teigia, kad žuvo šimtai žmonių, įskaitant saugumo pajėgų narius, o tūkstančiai buvo suimti per neva „riaušes“, kurias kursto islamo respublikos „priešai“.
Laikraštis „Etemad“, remdamasis Teherano žurnalistų sąjunga, teigė, kad visos trys moterys uždarytos į Evino kalėjimą, kuriame laikoma daug suimtų protestuotojų. Jo skaičiavimais, nuo neramumų šalyje pradžios prieš keturis mėnesius buvo suimta apie 80 žurnalistų. Jokios informacijos apie naujausių suėmimų priežastis nepateikta.
S. Shafiei yra laisvai samdoma žurnalistė ir rašytoja, M. Zarei rašo įvairiems reformistiniams leidiniams, o M. Hashemi dirba leidiniui „Shahr“, pranešė vietos žiniasklaida.
Irano smogikai
Spalio pabaigoje daugiau kaip 300 Irano žurnalistų pasirašė pareiškimą, kuriame kritikavo valdžios institucijas dėl „kolegų suiminėjimo ir jų pilietinių teisių atėmimo“.
Tad, atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl Vakaruose ponas N. Pašinianas laikomas vos ne „demokratijos etalonu“, kodėl jį Paryžiuje visuomet meiliai priima E. Macronas, kodėl Lietuva vengia jam tarti bent kiek aštresnį žodį?
Žemės drebėjimas Irane. EPA – ELTA foto
Teheranas, sausio 29 d. (dpa-ELTA). Per 5,9 balo stiprumo žemės drebėjimą Irano šiaurės vakaruose žuvo mažiausiai trys žmonės ir daugiau kaip 800 sužeista.
Apie 60 sunkiai sužalotų žmonių buvo skubiai operuojami gretimose ligoninėse ir beveik visiems jiems pavojus jau nebegresia, pranešė vietos sveikatos apsaugos tarnyba, remdamasi valstybiniu transliuotoju IRIB.
Žemės drebėjimo epicentras buvo Vakarų Azerbaidžano provincijos Chojaus mieste, šeštadienio vakare paskelbė Irano žiniasklaida. Remiantis pranešimais, Chojaus mieste ir dešimtyse kitų vietovių pasienio su Turkija regione apgriauta nemažai pastatų.
Anot vietos valdžios institucijų, naktį vietovę supurtė 12 pakartotinių smūgių. Potsdamo tyrimų centro „Geo Research Centre Potsdam“ duomenimis, šeštadienio vakarą apie 21.44 val. vietos laiku žemės drebėjimas įvyko 10 km gylyje.
Irano vyriausybė į nukentėjusias vietoves iškart išsiuntė Raudonojo Pusmėnulio gelbėtojus. Baiminantis tolesnių požeminių smūgių, daugiau nei 70 000 šeimų, nepaisant stingdančio šalčio, teko praleisti naktį lauke.
Sausio 18 dieną tame pačiame regione taip pat įvyko žemės drebėjimas, per kurį buvo sužeista bent 120 žmonių ir apgriauta šimtai pastatų.
Po Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimo sausio 27-ąją prabėgo kelios dienos. Kokios tendencijos ima ryškėti?
Irano slaptųjų tarnybų braižas
Azerbaidžano ambasada Teherane
Irano režimas skleidžia versiją, jog dėl kruvinos atakos prieš azerbaidžaniečių diplomatus kaltas asmeninių bėdų turėjęs vienišius iranietis. Girdi, jo žmona – azerbaidžanietė, su kuria ilgokai negalėjo susitikti dėl sudėtingų Baku ir Teherano santykių. Todėl neva ėmė keršyti šaudydamas iš automato „kalašnikov“ (užmušdamas Azerbaidžano ambasados apsaugos viršininką Orchaną Askerovą, o dar du apsaugos darbuotojus – sužeisdamas).
Tuo tarpu, kaip perduoda Kavkazcenter, Azerbaidžanas įsitikinęs, kad šis užpuolimas – ne dėl asmeninių priežasčių (ne todėl, kad vyras ir žmona – vienas nuo kito atskirti). Baku įsitikinęs, jog tai – Irano slaptųjų tarnybų išpuolis. Tai – tarsi bandymas grasinti Azerbaidžanui ir jo sąjungininkei Turkijai.
Priminsime keletą šios versijos argumentų. Pirma, Irane gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, tad Teheranas paniškai bijo, kad šie nesugalvotų prisijungti prie žymiai sėkmingiau politiškai ir ekonomiškai besitvarkančio Azerbaidžano. Antra, Iranas palaiko su Azerbaidžanu pastaruosius tris dešimtmečius konfliktuojančią Armėniją, kuri po sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos 2020-ųjų rudenį buvo priversta šiems grąžinti 1992 – 1994-aisiais neteisėtai okupuotą Karabachą (Baku beliko atsiimti vos keletą nedidelių rajonų). Trečia, Iranas kategoriškai prieštarauja Zangezuro koridoriaus, kuris sujungtų Azerbaidžaną su Nachičevanės regionu, atidarymui (dabar dėl Armėnijos priešiškumo Azerbaidžanas neturi sausumos ryšio su Nachičevane).
Irano – Rusijos vėliavos
Taip pat nereikia pamiršti, jog per pastaruosius tris dešimtmečius Teheranas slapta rėmė Armėniją ginklais – labai panašiai, kaip dabar padeda Rusijai siųsdamas bepiločius orlaivius.
Tad egzistuoja įtarimai, jog Azerbaidžano atstovybę užpuolęs šeimyninių problemų turėjęs nestabilios psichikos vyriškis, – tėra priedanga (dar verta pasiteirauti, iš kur gavo automatą „kalašnikov“, kodėl jo prie įėjimo vidun nesulaikė Azerbaidžano ambasadą oficialiai saugojęs Irano policijos atstovas?).
Kad padėtis – rimta, byloja ir Azerbaidžano sprendimas iš Irano evakuoti visus ambasados darbuotojus. Azerbaidžano ambasada Teherane uždaroma.
Nikolai Pašinianui derėtų prikąsti liežuvį
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Beje, šis antiazerbaidžanietiškas išpuolis sutampa su desperatiškais Jerevano žingsniais bet kokia kaina vilkinti taikos derybas su Azerbaidžanu. AFP-ELTA sausio 26-ąją pranešė, kad „Armėnija apkaltino didžiausią savo priešą Azerbaidžaną vykdant „etninio valymo politiką“ ir verčiant etninius armėnus išvykti iš atsiskyrusio Karabacho regiono“.
AFP-ELTA tvirtinimu, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas apkaltino Baku darant „ekonominį ir psichologinį spaudimą, kad išprovokuotų armėnus išvykti iš Karabacho“. Pasak N. Pašiniano, dėl blokados Karabache uždaryti vaikų darželiai, mokyklos ir universitetai, tūkstančiams studentų „atimta teisė į mokslą“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas atmetė kaltinimą kaip „nepagrįstą, melagingą ir absurdišką“. Azerbaidžano vadovas sakė, kad Rusijos taikdariai ir Raudonasis kryžius garantuoja prekių pristatymą civiliams Karabache. „Nuo gruodžio 12 d. į Karabachą įvažiavo ir iš jo išvažiavo tūkstančiai civilių automobilių“.
Komentuojant N. Pašinianą verta prisiminti lietuvišką patarlę: kuo pats kvepia, tuo kitą tepa. Slaptai.lt portalo nuomone, dėl etninių valymų Armėnijos premjeras N. Pašinianas turėtų prikąsti savo ilgą liežuvį. Armėnija – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje nėra kitataučių. Armėnai šioje Kaukazo respublikoje sudaro 99, 99 proc. Sutikit, tokia padėtis – labai įtartina. O štai Azerbaidžanas – daugiatautė valstybė, kurioje gyvena ne tik azerbaidžaniečiai (apie 90 proc.), bet ir žydai, kurdai, lezginai, talyšai, avarai, turkai, armėnai, totoriai, ukrainiečiai.
Be to, prieš kaltinant Azerbaidžaną dėl etninių valymų ponui N. Pašinianui derėtų prisiminti, kaip nuo 18 iki 20-ojo amžių azerbaidžaniečiai buvo vejami iš Karabacho, Jerevano, Nachičevanės regionų. Gal ponas N. Pašinianas norėtų prisiminti tuos metus, kuomet Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžaniečių miestas, kuomet ten stovėjo vien mečetės – musulmonų religiniai pastatai?
Štai tik keli ryškiausi pavyzdžiai iš Jerevano miesto istorijos. Anksčiau šis miestas buvo vadinamas Iravanu, Erivanu. 1918-aisiais metais šį miestą azerbaidžaniečiai perdavė Armėnijai. Perdavė ne savo noru. Juos privertė taip pasielgti sovietinė Rusija.
O iki 1828 metų absoliučią šio miesto gyventojų daugumą sudarė azerbaidžaniečiai. Jie – tai 75,6 proc. šio miesto gyventojų. Armėnų tuomet ten gyveno tik 24,4 proc.
Bet 1916-aisiais metais jau viskas kardinaliai pasikeitę – azerbaidžaniečių liko tik apie 24 proc. Po 1918 – 1920-ųjų karų ir deportacijų azerbaidžaniečių ten tebuvo likę tik apie 7,6 proc. 1970-aisiais metais šiame mieste azerbaidžaniečių beveik nėra – gyveno vos 0,4 proc. 1988-aisiais jų ten visai neliko.
Belieka ironiškai spėlioti, kodėl azerbaidžaniečiai išsikraustė iš Jerevano? Gal armėnai buvo tokie įkyriai draugiški, meilūs, kad azerbaidžaniečiams nieko kito nebeliko, kaip bėgti iš gimtųjų namų neapsikentus armėniškų draugiškumų?
Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsakas
Išpuolį prieš Azerbaidžano ambasadą Teherane reikėtų analizuoti turint omenyje dar ir išpuolius prieš Koraną.
GRU būstinės foje
2023 metų sausio 21 dieną kraštutinių dešiniųjų atstovas Rasmusas Paludanas viešai sudegino Koraną prie Turkijos ambasados Stokholme. Švedijos televizijos kanalo SVT duomenimis, tai padaryti R. Paludanui pasiūlė vietos žurnalistas Changas Johannesas Frickas.
Tikėtina, kad Rusijos karinė žvalgyba pasinaudojo nieko neįtariančiu R. Paludanu, tarpininkaujant Ch. J. Frickui, kuris, kaip rodo daugybė požymių, yra GRU agentas, užverbuotas psichologinėms operacijoms. Vieta – teritorija prie Turkijos ambasados Stokholme – buvo pasirinkta specialiai, nes veiksmas buvo nukreiptas prieš Ankarą. Operacija surengta prieš numatytą Turkijos gynybos ministro vizitą į Švediją.
Kaip rašoma Roberto Lansingo instituto (RLI) analizėje, Ch. J. Frickas (iki 1995 metų – Changas Georgas Lindbergas) valdo naujienų portalą „Nyheter idag“ ir veda laidą televizijos kanale „SD Riks“ (kurį finansuoja Švedijos demokratų partija, t. y. kraštutiniai dešinieji). Yra daugybė požymių, rodančių, kad šis vyras slapta bendradarbiauja su Rusijos karine žvalgyba GRU ir yra su ja susijęs. Anksčiau jis daugiau nei metus dirbo Rusijos valstybinėje naujienų agentūroje „Ruptly“ – „RT/Russia Today“ dukterinėje įmonėje – kaip „laisvai samdomas darbuotojas su nuolatinėmis užduotimis“. Su Rusijos gynybos ministerija ir karine žvalgyba susijusi RT, be kita ko, atliko aktyvų vaidmenį koordinuojant pastangas sukompromituoti tarptautinį MH17 lėktuvo numušimo 2014 metais tyrimą.
GRU emblema
RLI manymu, Rusija pasirinko R. Paludaną tokiai akcijai todėl, kad jis jau anksčiau yra dalyvavęs Korano deginimo akcijose Danijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, taip pat demonstravęs pranašo atvaizdą, kas islame yra griežtai draudžiama.
Kaip praneša portalas „Guild Hall“ ir ELTA, prorusiškos pajėgos ir toliau aktyviai imasi priemonių pakenkti Ukrainos sąjungininkių Vakaruose vienybei. Po Korano deginimo akcijos Švedijoje oficialioji Maskva eskaluoja situaciją Nyderlanduose, kur su Rusija susijusios ekstremistinės organizacijos lyderis sekmadienį Hagoje surengė panašią provokaciją – ten Koranas buvo suplėšytas.
Taigi Roberto Lansingo institutas (RLI), regis, teisus: Rusijos slaptosios tarnybos, pasitelkdamos į pagalbą „naudingus idiotus“, sėkmingai žlugdo Švedijos integracijos į NATO planus, kiršina Švediją su įtakinga NATO nare Turkija…
Parengta remiantis: Kavkazcenter, AFP, ELTA, Roberto Lansingo institutas (RLI), Guild Hall, Švedijos televizijos kanalas SVT, slaptai.lt informacija
Azerbaidžano ambasada Teherane
Teheranas, sausio 27 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas penktadienį pranešė, kad evakuoja darbuotojus iš savo ambasados Teherane, kaltindamas Iraną dėl ginkluoto išpuolio, per kurį žuvo ambasados apsaugos tarnybos vadovas ir buvo sužeisti du apsaugos darbuotojai.
„Visa atsakomybė už išpuolį tenka Iranui“, – vietos žiniasklaidai sakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas Ayxanas Hacizade, teigdamas, kad neseniai Irano žiniasklaidoje paskelbta kampanija, nukreipta prieš Azerbaidžaną, „paskatino išpuolį“.
Vėliau jis sakė Turkijos televizijai „TRT Haber“, kad ambasados darbuotojai „evakuojami iš Irano“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tviteryje parašė: „Griežtai smerkiu teroristinį išpuolį“.
Penktadienį Teherane prie Azerbaidžano ambasados „Kalašnikovo automatu ginkluotas vyras nužudė diplomatinės atstovybės apsaugos vadovą“, – sakoma Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos pareiškime ir priduriama, kad sužeistų sargybinių būklė yra „patenkinama“ ir pradėtas tyrimas.
Ginkluotas užpuolikas, teigęs, kad tai padarė dėl asmeninių priežasčių, buvo suimtas. Pasak Teherano miesto policijos vadovo generolo Hosseino Rahimio, tai iranietis, vedęs azerbaidžanietę. Upuolimo akimirka. Šis vaizdas užfiksuotas filmavimo kamera
„Jis teigia, kad jo žmona ambasadoje buvo laikoma devynis mėnesius“, – sakė H. Rahimis. Jis anksčiau naujienų agentūrai „Tasnim“ teigė, kad užpuolikas prieš įvykdydamas išpuolį „dėl asmeninių ir… šeimos priežasčių“ į ambasadą „įėjo su dviem savo mažamečiais vaikais“.
Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Nasseras Kananis sakė, kad Teheranas griežtai pasmerkė „ginkluotą išpuolį, kuris, deja, baigėsi vieno žmogaus mirtimi“. „Preliminaraus tyrimo duomenimis, jo motyvai buvo asmeniniai“, – pridūrė jis.
Iranas, kuriame gyvena milijonai tiurkiškai kalbančių etninių azerbaidžaniečių, seniai kaltina Baku separatistinių nuotaikų kurstymu savo teritorijoje. Šių dviejų šalių santykiai tradiciškai yra prasti, nes Azerbaidžanas yra artimas Irano istorinės varžovės Turkijos sąjungininkas.
Teheranas taip pat baiminasi, kad Azerbaidžano teritorija gali būti panaudota galimam Izraelio, kuris yra pagrindinis ginklų tiekėjas Baku, puolimui prieš Iraną.
