Apie Smolenske nutikusią katastrofą daug rodyta įvairiose televizijos laidose
Lenkijos valdančiosios Teisės ir teisingumo partijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis ketina apsilankyti Smolenske balandžio 10-ąją, kai bus pažymimos Lenkijos vyriausybinio lėktuvo Tu-154M katastrofos, per kurią žuvo jo brolis ir šalies prezidentas Lechas Kaczynskis bei dar 95 žmonės, 10-osios metinės.
Tai pirmadienį pranešė portalas “Onet“, remdamasis šaltiniais valdančiojoje partijoje.
„Toks buvo J. Kaczynskio noras ir sprendimas“, – cituoja portalas partijos atstovo žodžius.
Gautomis žiniomis, praėjusią savaitę Lenkijos vyriausybės kanceliarijos atstovai lankėsi Smolenske ir Katynėje, kur buvo derinamos vizito detalės.
Anksčiau apie planus balandžio 10-ąją apsilankyti Rusijoje per Smolensko katastrofos 10-ąsias metines ir Katynės žudynių 80-ąsias metines informavo Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis. Šalies ambasada Maskvoje perdavė Rusijos užsienio reikalų ministerijai notą, kurioje prašoma padėti surengti valstybinį vizitą.
Vasario pabaigoje Rusijos URM pareiškė, kad Maskva suteiks reikiamą pagalbą Lenkijos delegacijai, planuojančiai balandžio pradžioje apsilankyti Smolenske ir Katynėje.
2010 metų balandžio 10 d. leisdamasis Smolensko oro uoste Rusijoje sudužo Lenkijos lėktuvas Tu-154M, kuriuo skrido prezidentas L. Kaczynskis su žmona ir šalies politinio ir karinio elito atstovų delegacija. Jie vyko į gedulo renginius, skirtus lenkų karininkų žudynių Katynės miške 70-osioms metinėms. Žuvo visi 89 keleiviai ir septyni įgulos nariai.
Lenkijos prokuratūra tęsia tragedijos aplinkybių tyrimą.
Apie Smolenske nutikusią katastrofą daug rodyta įvairiose televizijos laidose
Lenkijoje ir kitose šalyse pažymimos Smolensko tragedijos aštuntosios metinės.
2010-ųjų balandžio 10-ąją prie Smolensko sudužo lėktuvas su visu 96 asmenų Lenkijos valstybiniu elitu. Tos tragedijos šleifas tęsiasi iki šių dienų – su savo paslaptimis, „sąmokslo teorijomis“, aršiomis Maskvos ir Varšuvos diskusijomis, kurios vienaip ar kitaip nuodija tarpvalstybinius santykius.
Balandžio 11 d. speciali Lenkijos pakomisė, tyrusi katastrofos priežastis, paskelbs dar vieną, tiesa, negalutinę savo ataskaitą. Siūlome keletą žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO parengtų pastabų šia tema.
Lenkijoje speciali pakomisė tikina, kad 2010 m. lėktuvas Tu-154, kuriuo skrido šalies prezidentas Lechas Kaczynskis, nukrito ne dėl susidūrimo su medžiais. Pasak tyrėjų, kairysis lėktuvo sparnas sunaikintas dėl orlaivio viduje įvykusio sprogimo. Tai viena iš esminių išvadų Smolensko tragedijos tyrimo pakomisės ataskaitoje, skelbia RMF24. Šią informaciją paskelbė Pakartotinio lėktuvo katastrofos tyrimo pakomisės atstovė spaudai Marta Palonek.
Išvadą, kad kairysis sparnas buvo apgadintas sprogimo metu, padarė tarptautinis lėktuvų katastrofų tyrimų ekspertas Frankas Tayloras. Pasak jo, sprogimų šaltinių būta ne vieno, o esą susidūrimas su beržu ant žemės neturėjo jokios įtakos lėktuvo sparno apgadinimui. Tiesa, pakomisės išvadoje nenurodoma, kokie eksperimentai ir tyrimai atlikti siekiant patvirtinti šiuos teiginius. Ankstesnius tvirtinimus apie sprogimą paneigė Jerzy Millerio komisija, ne kartą ją neigė ir buvęs Lenkijos lėktuvų katastrofos tyrimų komisijos pirmininkas Maciejus Lasekas.
Nauja informacija apie Smolensko katastrofą šiuo metu paviešinta neatsitiktinai. Prieš porą dienų posto netekęs buvęs Lenkijos gynybos ministras Antonis Macierewiczius pranešė, kad pakomisės ataskaita apie įvykusią katastrofą bus paviešinta balandžio 11 dieną, minint aštuntąsias tragedijos metines. Tiesa, pasak jo, tai dar ne galutinė ataskaita, nes nebus dar atlikta visų palaikų ekshumacija.
A.Macierewiczius aršus teorijos apie sprogimą lėktuve Tu-154 šalininkas. Jis ne kartą teigė, kad 96 aukščiausių Lenkijos pareigūnų gyvybę nusinešusi tragedija – rusų išpuolis prieš Lenkijos valstybę. Tuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neseniai vykusioje spaudos konferencijoje tokias kalbas dar kartą pavadino pramanais.
Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko Rusijoje prieš aštuonerius metus nuolat jaudina lenkų visuomenę. Bet vis labiau linkstama prie lėktuvo susprogdinimo versijos.
„Mes vienos iš dviejų „juodųjų dėžių“ įrašuose aptikome sprogimo momentą“, – prieš metus pareiškė tuomet dar Lenkijos gynybos ministro pareigas ėjęs A. Macierewiczius, kurį citavo televizijos stotis „TVP Info“.
Šis sprogimas esą galiausiai sunaikino orlaivį. Dabar ši vieta bus toliau analizuojama, kad būtų atmestos visos kitos interpretacijos galimybės, sakė ministras. Lenkijos valdančioji Teisės ir teisingumo partija (PiS) prieš pustrečių metų paskyrė naują komisiją nelaimės aplinkybėms tirti. Tuo tarpu rusų tyrėjai 2011-aisiais atmetė lėktuvo susprogdinimo galimybę. Jų duomenimis, dėl „Tupolew Tu-154“ katastrofos atsakomybė tenka lenkų pilotams, nes jie tupdė lėktuvą nepaisydami blogo oro.
Dar 2012 m. DELFI portale esame rašę, kad gali būti ir daugiau tragedijos versijų. Neatmesta ir tokia, kad, kaip pastebėjo latvių laikraštis „Neatkarigas Rita Avize“, Lenkijos vadovybę specialiosios tarnybos nužudė kažkokios trečios jėgos užsakymu. Jeigu tokia provokacija įtikinama, rašė straipsnio autorius V. Krauklis, tai Maskva pateko į tą pačią aklavietę, kaip J. Stalinas, pasirašęs Molotovo – Rybentropo paktą ir įsivėlęs į karą su A. Hitleriu. Kai kam įtarimą kėlė net tai, su kokiu aktyvumu ir nuoširdumu Rusijos vadovai puolė pagerbti katastrofos aukas: paprastai plieninio veido V. Putinas pravirko apglėbdamas premjerą D. Tuską, o D. Medvedevas ryžosi dalyvauti žuvusiųjų laidotuvėse Krokuvoje, įtarinėjo latvių leidinys.
Per šiuos metus būta ir kitokių katastrofos versijų. Kad tragišką skrydį lėmė neblaivūs lenkų lakūnai, kad Smolenską tą ankstyvą pavasarį gaubė rūkas, kad aplaidžiai savo funkcijas atliko uosto dispečeriai, nedraudę leistis pavojingomis sąlygomis (yra geras rusų kalbos žodis tokiam aplaidumui apibūdinti – „chalatnostj“), kad komandą davė pats Lenkijos prezidentas ar vyriausiasis oro pajėgų vadas, galų gale kad kažkas sąmoningai siekė suduoti smūgį Lenkijai, pražudydamas pačią valstybės viršūnėlę su dešiniųjų pažiūrų Lechu Kaczynskiu ir jo žmona priešakyje…
Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko aerouosto
„Sąmokslo teorijų“ naudai abiejų šalių specialių komisijų atliktos diametraliai priešingos lėktuvo Tu-154 katastrofos priežasčių interpretacijos. Alyvos į ugnį kliūsteldavo, atrodytų, šalutiniai įvykiai. Štai 2011 m. spalį Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas, atsikirsdamas žinomam TV laidų vedėjui Vladimirui Pozneriui, kuris priekaištavo ministrui ir visai valdžiai, tik dabar ketinančiai reabilituoti Katynės žudynių aukas, pakartojo, jog „aukų reabilitavimo teisinis klausimas turi ribotis Rusijos Federacijos juridine erdve“. Žurnalistas savo laidoje piktinosi, kad tik dabar susiruošta svarstyti lenkų aukų reabilitaciją, nors žudynių kaltininkus jau seniai reikėjo sušaudyti…
Niekas nieko nesušaudė ir nenubaudė. Aštuoneri Smolensko tragedijos metai, kaip ir Katynės tragedija, paskendo tyrimų, „sąmokslo teorijų“ ir prasimanymų liūne, o Rusijos ir Lenkijos santykiai kone blogiausi per visą posovietinę erą. Šiaip ar taip tai dar viena Rusijos agresijos ir nusikalstamų veiksmų užsienyje išraiška.
Kai visi sako, kad Rusijai buvo nenaudinga sprogdinti ar nuodyti, neskubėkime su tuo sutikti. Šitai pataria žmonės, sakantys perpratę „Who is Mister Putin?“
Vėl Maskva? Ar blondinė iš Kijevo?
Rusijos ginkluotųjų pajėgų TV kompanija „Zvezda“ diena dienon kartoja: Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo apnuodyti Solsberio mieste. Didžiosios Britanijos valdžia be kokių nors įrodymų kaltina prie to prisidėjus Rusiją. Maskva Londono versiją kategoriškai neigia. Beje, „Zvezda“ suteikė žodį radijo mėgėjui iš Uralo, įsitikinusiam, jog nustatė nuodytoją: tai prekybos centre buvusį Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininką sekusi blondinė; o svarbiausia tai, kad absoliučiai identiška blondinė dirba Ukrainos gynybos ministerijoje…
Tiesą sakant, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Tereza Mei (Teresa May) anaiptol ne iš karto apkaltino Rusiją dėl Sergejaus Skripalio (66 m.) ir jo dukters Julijos (33 m.) apnuodijimo; kaip parašė „Novaja gazeta“ korespondentas Briuselyje Aleksandras Minejevas, palyginti ilgai delsė (достаточно долго воздерживалась от возложения на Россию ответственности). Nors parlamentas primygtinai ragino vyriausybę kirsti kuo greičiau ir kuo stipriau. Kovo 10 d. Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Ember Rad (Amber Rudd) pareiškė esą dar anksti kalbėti apie šios cheminės atakos kaltininką. Įvykio vietoje radosi daugiau kaip 250 darbuotojų, atstovaujančių aštuoniems iš 11 policijos kovos su terorizmu padalinių. Tiriama daugiau kaip 240 galimų daiktinių įkalčių, apklausta apie 200 liudytojų.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 12 d. oficialiame premjerės pareiškime jau sakoma policiją ir saugumo tarnybą aptikus pakankamai įrodymų, jog buvęs GRU pulkininkas ir jo duktė buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančiais nuodais, pagamintais Rusijoje. Atsižvelgdama į tai, vyriausybė priėjo išvadą: labai tikėtina, kad Rusija yra atsakinga už cheminę ataką Solsberyje. Ministrė pirmininkė ištarė ir rusišką šio žudančio preparato pavadinimą: „Novichok“.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Laikraštis „Sunday Times” apkaltino vyriausybę sudelsus atsiliepti ir padarius tai nepakankamai griežtai. Leidinys neabejoja, kad prie to bus prisidėjusi Rusija. Tuo tarpu „Financial Times“ ragino nedaryti skubotų politinių išvadų be įtikinamų įrodymų, kad pasikėsinimą surengė rusai ir juo labiau – Rusijos aukščiausioji vadovybė. Tačiau priminė Rusijos specialiosiose tarnybose esant bendrininkaujančių su nusikaltėliais ir jie galėjo panaudoti nuodus be Kremliaus įsakymo ir žinios kokiais nors savo tikslais arba keršydami. Arba norėdami įtikti politinei vadovybei. Antai opozicijos veikėją Borisą Nemcovą nužudė gailesčio nežinančio Putino vasalo Ramzano Kadyrovo samdiniai. Tai padaryta viešoje vietoje (viešesnės nerasti – Kremliaus kaimynystėje!) – šitaip katė palieka sumedžiotą pelę ant šeimininko slenksčio…
Beje, ir Jungtinės Valstijos ne iš karto užsipuolė Rusiją, o kiek padelsusios (после некоторой паузы). Valstybės departamentas pareiškė sutinkantis su Didžiosios Britanijos pozicija, kad Rusija yra prikišusi nagus prie šio nusikaltimo. Valstybės departamento pareiškime sakoma: mes visiškai įsitikinę tyrimu, kurį vykdo Didžioji Britanija, ir išvada, jog Rusija, greičiausiai, yra atsakinga už ataką panaudojant nervus paralyžiuojantį agentą. Rusija yra neatsakinga jėga, kelianti grėsmę stabilumui pasaulyje ir veikianti su neslepiamu kitų valstybių suvereniteto negerbimu.
Reputacija: valstybė nuodytoja
Rusijos naujienų tarnyba “Novosti“ kovo 12 d. parašė, kad Rusijai būtų buvę nenaudinga (было бы невыгодно) apnuodyti buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį ir jo dukterį, juo labiau šitaip demonstratyviai, ir kad susiklosčiusioje padėtyje regisi nauda Londonui, kuris nori apkaltinti Rusiją kišimusi į vidaus reikalus.
Netrūksta lengviau prieinamų nuodų, greitai suyrančių, be kvapo ir skonio, teigia laikraštyje „Novaja gazeta“ Valerijus Širiajevas, tarsi atsakydamas valstybinei naujienų tarnybai. Pastarųjų metų skandalinguose nunuodijimuose Rusijoje (ar siejamuose su Rusija) buvo panaudoti reti, nenustatomos valstybės gamintojos nuodai, dažniausiai greitai suyrantys aukos kūne. Kai kurie nuodai taip ir liko nežinomi (antai neišėjo nustatyti, kuo apnuodytas mirė Rusijos žurnalistas Jurijus Ščekočichinas). Aleksandrui Litvinenkai nunuodyti žudikai pasirinko greitai suyrantį izotopą ir tik moderniausiais detektoriais pavyko aptikti polonio pėdsakus, be to, paskutinėmis Litvinenkos gyvenimo valandomis – dar kiek sudelsus nebūtų likę menkiausių įkalčių.
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu kėsindamasi nunuodyti buvusį GRU pulkininką grupė žiaurių ir išradingų žmonių apgalvotai pasirinko, galima sakyti, barbarišką nuodą, neabejodami, kad jį atpažins buvusios Sovietų Sąjungos cheminio ginklo arsenalą išmanantys ekspertai (giliai kapstytis nelinkusiai visuomenės nuomonei tai aiški nuoroda į Rusiją) ir tai sukels didžiausią politinį efektą. Juk tai, kiek aš žinau, – rašo „Novaja gazeta autorius, – pirmas istorijoje masinio naikinimo ginklo panaudojimas Didžiosios Britanijos – NATO narės teritorijoje.
Mūsų šalies kaip šalies nuodytojos reputacija visiškai pelnyta. Politinių ir kriminalinių-ekonominių nuodijimų istorija naujoje Rusijoje dar sulauks didžių režisierių, kaip sulaukė Bordžijų giminė. Gali būti, kaip tik tokia šalies reputacija paskatino piktadarius panaudoti masinio naikinimo ginklą Anglijoje (iki šiol menančioje Litvinenką), – samprotauja autorius. – Žudikas prisegė prie Skripalio palto brūkšninį kodą „Padaryta Rusijoje“.
Briuselyje žurnalistai veržėsi prie Kremliaus kritiko Michailo Chodorkovskio, dalyvavusio viename forumų Europos parlamente. Daugelis norėjo išgirsti atsakymą į vieną ir tą patį klausimą: Rusijos specialiųjų tarnybų ilgos rankos pričiumpa ir užsienyje pasislėpusius – ar jis nesibaimina galįs tapti kita auka? Dėl pastarojo pasikėsinimo jis nieko nepasakė – neįsigilinęs. Tačiau apgailestavo, kad Vakaruose Kremlius iš anksto rodomas nusikaltėliu – dar nesulaukus tyrimo pabaigos. Ir dėl tokio išankstinio nusistatymo kalta tik pati Rusijos vadovybė. Pirma jūs susikuriate sau reputaciją, o tada jau reputacija byloja už jus.
„Novaja gazeta“ autorius kaip ir nori pasakyti, kad tokia šalies reputacija galėjo prisidengti kas tik panorėjęs. Kita vertus, o kodėl tąja reputacija nepasinaudojus vėlgi tam pačiam Kremliui? Pačioje Rusijoje daugelis žmonių nė kiek neabejoja: tėvynės išdavikams taip ir reikia, kad ir ką dėl to sakytų Amerika ar Anglija (Juk Vladimiras Putinas vieną kartą pasakė, kad išdavikų laukia galas patvoryje, – priminė „Times“ apžvalgininkas; Rusijos pasiuntinybės Londone Twitter‘yje apie Skripalį: Jis iš tikrųjų buvo britų šnipas, veikė MI6 labui). Daugelis neabejoja ir tuo, kad Vakarai jų tėvynei telinki pikta. Štai ir vėl: nieko dorai neišsiaiškinę apkaltino Rusiją!
Politinio efekto iš tikrųjų sulaukta. Buvęs GRU pulkininkas – toli gražu ne pirmas perbėgėlis iš Rusijos, į kurio gyvybę kėsintasi Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, pateikti nepaneigiamų įrodymų šitai dedantis su Kremliaus žinia nepavykdavo. Kita vertus, nė karto, netgi mirties atvejais, Londonas nesimojo ant Maskvos taip griežtai kaip dabar. Kovo 14 d. Tereza Mei paskelbė apie Londono sprendimą išsiųsti iš šalies 23 Rusijos diplomatus. Ryžtingų žingsnių ėmėsi Europos Sąjungos valstybės, Kanada, Norvegija, Ukraina ir, žinoma, Jungtinės Valstijos.
Kovo 26 d. JAV valstybės departamento oficialioji atstovė paskelbė pareiškimą, kuriame neliko žodžio galimai ir tiesiai šviesiai sakoma: kovo 4 d. Rusija panaudojo karinės paskirties nervus paralyžiuojančio veikimo nuodingąją medžiagą pasikėsindama nužudyti Didžiosios Britanijos pilietį ir jo dukterį. Pavojuje atsidūrė daugelio nieko dėtų žmonių gyvybė, o trys asmenys, tarp jų policininkas, patyrė kūno sužalojimų. Atsakydama į šį pasibaisėtiną Konvencijos dėl cheminio ginklo uždraudimo sulaužymą, taip pat tarptautinės teisės pažeidimą, Jungtinės Valstijos šiandien išsiunčia 60 Rusijos oficialiuosius asmenis. JAV to imasi, kad parodytų neišardomą solidarumą su Jungtine Karalyste ir priverstų Rusiją pajusti rimtas pasekmes dėl nesiliaujančių tarptautinių normų pažeidimų. Taip pat rengiasi išsiųsti 12 Rusijos nuolatinės atstovybėje Jungtinėse Tautose veikiančių žvalgybos operatyvinių darbuotojų, kurie piktnaudžiavo gyvenimo Jungtinėse Valstijoje privilegijomis.
Tik ar Rusija išsigąs?
Nuo Lenino iki Litvinenkos ir toliau
Kovo 14 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Twitter’yje pasirodė apie 1 min. trukmės vaizdo pristatymas „Rusijos agresijos schema“. Jame vaizduojama chronologinė linija prasideda 2006 metų lapkritį, kai Londone buvo nunuodytas buvęs FSB darbuotojas Aleksandras Litvinenka. Kitos datos ir veiksmai: 2008, rugpjūtis – Rusija pademonstravo itin įžūlų Gruzijos teritorinio vientisumo negerbimą; 2014, kovas – Rusija aneksavo Krymą; 2015, gegužė – Rusijos kibernetinė ataka prieš Vokietijos parlamentą; 2015 ir 2016– Rusija įsismelkė į Danijos gynybos ir užsienio reikalų ministerijų internetines svetaines; 2017– Rusija įsikišo į rinkimus Juodkalnijoje; 2017– kibernetinio šnipinėjimo Ukrainoje kampanija; 2018– Rusijos pajėgos nesiliauja pažeidinėjusioskitų šalių oro erdvę. Išvada: Rusija siekia sugriauti esama pasaulio tvarką.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Pasikėsinimas nužudyti buvusį GRU karininką, radusi prieglobstį Anglijoje, britams vėl priminė Litvinenkos nunuodijimą 2006-aisiais. Kitą dieną po buvusio Rusijos saugumo karininko mirties velionio artimas bičiulis Аleksandras Golfarbas per britų televiziją perskaitė jo pareiškimą, esą parašytą paskutinėmis gyvenimo dienomis, beveik neturint vilties pasveikti (aiškiai girdžiu mirties angelo sparnų plevenimą). Dėl savo dabartinės būklės mirštantysis apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pareiškimą baigė negailestingam barbarui skirtais žodžiais: Tegul Dievas atleidžia jums už tai, ką jūs padarėte – ne tik su manimi, bet ir su mano mylima Rusija ir jos liaudimi. Šis pareiškimas buvo perskaitytas ir pradėjus Litvinenkos mirties aplinkybių viešąjį tyrimą Londone praėjus nuo jos vos ne dešimt metų.
Dar tyrimo išvakarėse britų spaudoje pasirodė pranešimai, kad Didžioji Britanija gavo iš JAV nacionalinio saugumo tarybos šios bylos pagrindinių įtariamųjų telefono pokalbių įrašus ir, pasak „The Telegraph“ šaltinio, britų pareigūnai iš šių neskelbtinų pokalbių padarė išvadą, kad tai yra nužudymas valstybės užsakymu. 2016 metų pradžioje Londono aukštasis teismas nustatė Litvinenkos žudikus ir kurstytojus. Teismas pripažino esant didelę tikimybę, kad Litvinenką nužudė pritarus asmeniškai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, o nusikaltimą parengė Federalinė saugumo tarnyba, taigi Rusijos valstybė.
Slaptųjų tarnybų istoriko, buvusio Rusijos karinės žvalgybos GRU karininko, knygos „KGB nuodų fabrikas: nuo Lenino iki Litvinenkos“ (Фабрика ядов КГБ: от Ленина до Литвиненко) autoriaus Boriso Volodarskio tvirtinimu, Litvinenka buvo nunuodytas ne grynu polonio izotopu (tai neįmanoma), o specialioje laboratorijoje ypatingai paruoštais nuodais su atitinkama doze Po-210. Dabartinėje Rusijoje, kaip teigia Volodarskis, vienintelė specialioji tarnyba, kuri pranoksta tiek FSB (federalinė saugumo tarnyba), tiek SVR (užsienio žvalgybos tarnyba) ir prieina prie visų rūšių ginklų, tarp jų ir nuodų, – tai prezidento saugumo tarnyba.
Prisiminta ir dar vieno perbėgėlio iš Rusijos mirtis, 2012 metais. Vieną lapkričio dieną Londone gyvenančiam buvusiam Rusijos verslininkui Aleksandrui Perepeličnui sportuojant pasidarė bloga ir jis krito vietoje. Britų policija nusprendė, kad mirė savo mirtimi. Tačiau daugelis susipažinusių su šia paslaptinga istorija, taip pat ir Prancūzijos policija nunuodijimo versiją laiko labiau nei tikėtina. Tas pats Borisas Volodarskis irgi nė kiek neabejoja, kad Perepeličnas buvo nužudytas. Jo nuomone, visa pasaulio žiniasklaida klaidino, kad Perepelično organizme buvo aptikta „kinų nuodų“ pėdsakų (garsusis ekstraktas su „Gelsemiumelegans”). Iš tikro nežinoma, ar jį į kapus nuvedė šis augalas, ar kas kita. Netgi nėra pagrindo tikinti, kad buvo nunuodytas. Labai galimas daiktas, kad jį nužudė kitu būdu. Svarbu tai, kad jis buvo visiškai sveikas žmogus, kelios dienos iki mirties jį tyrė gydytojai ir jis po to sudarė ar ne 5 mln. svarų vertės draudimo sutartį. O po kelių dienų 44-erių vyras netikėtai mirė, sustojus širdžiai.
Pasak Volodarskio, visa žiniasklaida vėlgi visiškai klaidingai prieštaringos reputacijos veikėjo mirtį sieja su „Magnitskio byla“ ir kompanija „Hermitage Capital“ (2010 metais Maskvoje, kvotos izoliatoriuje, mirė advokatas Sergejus Magnitskis, kaltinęs aukštus Rusijos valdininkus sukčiavimu susikrovus 200 milijonų eurų). Perepeličnas minėtos kompanijos savininkui milijardieriui Brauderiui (tas pats, kuris teigia buvusį jo draugą Vladimirą Putiną susikrovus $200 milijardų) perdavė dokumentų kopijas (Volodarskiui jas parodė Šveicarijos advokatai), kurios rodė jį galbūt žinant visas schemas, pagal kurias FSB ir kitos Rusijos specialiosios tarnybos perveda pinigus į užsienį. Šitai atskleisti buvo labai pavojinga!
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
2017-ųjų viduryje prancūzų leidinys „Le Parisien” parašė, kad Perepeličnas galėjo būti nunuodytas Paryžiuje, kur jis lankėsi kelios dienos prieš savo mirtį, bendravo su moterimi (blondine!). Ši, sužinojusi apie Aleksandro mirtį, labai nenustebo: Tai atsitinka rusams Londone. Jis teikė informaciją šveicarams. Už tokį dalyką gali užmušti. Prancūzams atrodo, kad britai ne per uoliausiai stengiasi išaiškinti Perepelično mirties priežastį, nors ir ėmėsi pakartotinio tyrimo. Mes manome, kad jį užmušė pas mus, – tikino „Le Parisien“ šaltinis, artimas Paryžiaus kriminalistams. „Buzzfeed“ irgi tvirtina, kad tai buvo būtent žmogžudystė, užsakyta Kremliaus.
Gal ateityje sužinosime, kas iš tikrųjų nutiko daug žinojusiam Aleksandrui Perepeličnui Londone ar Paryžiuje. Juk, kaip pasakyta, nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma. Štai kovo 27 d. žiniasklaidoje vėl sumirgėjo JAV mirusio buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo, buvusio spaudos ministro, Kremliaus propagandos monstro „Russia Today“ (dabar – RT) įkūrėjo Michailo Lesino pavardė. 2015 m. gruodžio 5 d. jį rado negyvą vieno Vašingtono viešbučių numeryje. Netrukus rusai paaiškino: ištiko širdies priepuolis. Šių metų sausio pabaigoje Rusijos naujienų tarnybos pranešė (atrodo, su palengvėjimu) JAV federalinį tyrimų biurą paskelbus Lesino mirties tyrimo išvadą: jis kambaryje buvo vienas ir mirė ne smurtine mirtimi; tiesiog buvo labai girtas ir atsitrenkė galva į kažin ką kieta…
Ir štai dabar sužinome (BuzzFeed): Lesiną užmušė žmonės, kuriuos pasamdė Kremliaus šeimininkui artimas oligarchas. Tiesa, banditams (rusų saugumo agentams, uždarbiaujantiems ir patarnavimu oligarchui) buvo įsakytą Lesiną tik aptalžyti, tačiau tie persistengė…
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lenkai iškėlė aikštėn kai kurias iki šiol nežinomas ar slepiamas tragedijos, pavadintos „Antrąja Katyne“, aplinkybes. Kaip prisimename, 2010 metų balandžio 10 d. rytą leisdamasis prie Smolensko sudužo Lenkijos prezidento lėktuvas, skraidinęs šalies delegaciją, turėjusią dalyvauti lenkų karininkų sušaudymo Katynėje 70-mečio minėjime. Žuvo prezidentas Lechas Kačinskis, jo sutuoktinė ir visi juos lydėję asmenys, taip pat įgulos nariai – visi 96 lėktuvu skridę žmonės. Tokios tragedijos šiuolaikinėje istorijoje dar nebuvo – valstybė vienu metu neteko beveik visų savo vadovų. 2011 metais liepos mėnesį katastrofą tyrusi Lenkijos valstybinė komisija nustatė, kad lėktuvas skrido pernelyg žemai, atsitrenkė į medžius ir pradėjo byrėti. Taigi komisija patvirtino tai, kuo iš pat pradžių stengėsi įtikinti Rusijos naujienų tarnybos ir visa Kremliaus maitinama žiniasklaida ir ką nustatė Maskvos komisija: lėktuvas sudužo dėl įgulos, neįstengusios jo suvaldyti sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, kaltės.
2015 metais į valdžią sugrįžus brolių Lecho ir Jaroslavo įkurtai Teisės ir teisingumo partijai (PiS), gynybos ministras Antonis Macierevičius subūrė naują komisiją Smolensko katastrofai tirti. Prieš dvejus metus lenkai gavo iš amerikiečių palydovines nuotraukas, kurios su labai didele tikimybe, galima sakyti, beveik neabejojant (z ogromnym prawdopodobieństwem, prawie z pewnością) leidžia tvirtinti, jog lėktuvas pradėjo byrėti dar būdamas ore. Nuotraukose matyti aerodromo „Smolensk Severnyj“ prieigos prieš katastrofą ir tuoj po jos.
Pastarosios liudija, kad lėktuvo nuolaužos ėmė kristi žemėn dar gerokai prieš lėktuvo sparnui užkliudant nelemtąjį beržą, kuris 2011 metais buvo pripažintas katastrofos „kaltininku”.
Vadinasi, numušė?
Kaip kalbėti su barbarais?
Tą patį 2010-ųjų pavasarį Georgijus Gordinas internetiniame leidinyje Ruscomment.com (apie įvykius, kokie jie yra iš tikrųjų: be Kremliaus cenzūros) rašė, kad Vakarai taip ir neįstengė iki galo išsiaiškinti „Who is Mister Putin?“. Savo straipsnyje apie Smolensko katastrofą – vieną įžūliausių XXI amžiaus nusikaltimų autorius apibūdina Putino firminį braižą („В убийстве Качинского виден почерк Путина”).
Įsakyti pavaldiniams nužudyti kitos valstybės prezidentą savosios šalies teritorijoje! Kremliuje manoma, kad niekas nepatikės Rusijos prezidentą galėjus tam ryžtis. Jeigu Vakarų šalių politikams ir piliečiams pateiks nepaneigiamus įrodymus, jie vis viena nepatikės! Tuo tarpu Putinas, gavęs valdžią, pastoviai žudė žmones, kuriuos laikė savo priešais. Vykdė operacijas, taip pat ir užsienyje, kurios vakariečių akimis žiūrint yra nenaudingos Maskvai. Kremlius, publicisto nuomone, būtent tuo ir naudojasi – niekas tokiu žiaurumu nepatikės net pateikus visus įkalčius! Antai 1999 metų rudenį sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske (apie vieną sprogimą pranešė, dar jam neįvykus). Netgi Adolfas Hitleris neleido sau sprogdinti taikiai miegančių vokiečių ir pasitenkino Reichstago padegimu!
Bet kurio nusikaltėlio elgesyje yra būdingų bruožų, kurių kitas negali pakartoti. Antai 2004-ųjų pradžioje Katare susprogdino Kremliaus nekenčiamą Zelimchaną Jandarbijevą ir jo 13-os metų sūnų. Nusikaltėlius suėmė, nes jie paliko daug įkalčių. Putinas pasiekė, kad jie būtų grąžinti Maskvai, kur šiuos banditus sutiko kaip sutinkami užsienio šalių vadovai. Dabar jie didvyriai! Gordinas paaiškina, kas yra būdinga Putino braižui, ką galima vadinti Putino autografu, lydinčiu tuos nusikaltimus, kurių idėjiniu kurstytoju jis buvo yra dabar ir bus iki Tarptautinio tribunolo kaltinamųjų suolo. Po kiekvieno teroristinio akto Putinas leidžia suprasti: Oficialiai mes niekuo dėti, tačiau visi turi žinoti ir suvokti, kad tai galėjome padaryti tik mes! Ir taip bus visiems, kurie išdrįs stoti prieš mus!
Aleksandras Perepeličnas
Po to, kai nušovė žurnalistę Aną Politkovskają, Putinas leido sau viešai tyčiotis: jos nužudymas atnešė mums nepalyginti daugiau žalos negu tai, ką jį parašė. Tarp eilučių reikia skaityti ne be pasididžiavimo pasakyta: drebėkite, mes galime ne tik užmušti, tačiau užmušti, nusispjauti ir užmiršti! Tas pats ir dėl Kačinskio lėktuvo. Gordinas rašo: oficialiai, katastrofa, „apgailestaujame ir liūdime kartu su draugiška lenkų tauta dėl žuvusių baisioje lėktuvo katastrofoje“ – tačiau visi turi žinoti ir suprasti, kas ir dėl ko pribaigė Lenkijos prezidentą bei jo bendražygius. Ir kas laukia kitų, jeigu kas. Štai ką reikia žinoti, rašė prieš aštuonerius metus publicistas, Rusijos valdžiai įvykdžius naują piktadarystę. Tai žinantys jau nesakys: „Šito negali būti! Šito padaryti niekas neišdrįstų!“
…Praėjus keturiems mėnesiams po Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo GRU viršininko pavaduotojas generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tai viena paslaptingiausių Rusijos generolų mirčių. Apskritai, Rusijos generolai pasirodė esą ne tik mirtingi, tačiau ir ūmiai mirtingi. Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose, du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko.
Lenkijos prezidentinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko Rusijoje prieš septynerius metus vis dar jaudina lenkų visuomenę. „Mes vienos iš dviejų „juodųjų dėžių“ įrašuose aptikome sprogimo momentą“, – pareiškė Lenkijos gynybos ministras Antonijus Macerevičius, kurį sekmadienį cituoja televizijos stotis „TVP Info“. Šis sprogimas esą galiausiai sunaikino orlaivį.
Dabar ši vieta bus toliau analizuojama, kad būtų atmestos visos kitos interpretacijos galimybės, sakė ministras. Galutinė tyrimo ataskaita turėtų būti pristatyta 2018 metų pavasario pabaigoje.
Lenkijos valdančioji Teisės ir teisingumo partija (PiS) prieš pusantrų metų paskyrė naują komisiją nelaimės aplinkybėms tirti. Rusų tyrėjai 2011-aisiais atmetė lėktuvo susprogdinimo galimybę. Jų duomenimis, dėl „Tupolew Tu-154“ katastrofos atsakomybė tenka lenkų pilotams, nes jie tupdė lėktuvą nepaisydami blogo oro.
2010 metų balandžio 10 dieną sudužus lėktuvui žuvo 96 žmonės, tarp jų – Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis (Lech Kaczynski), PiS lyderio Jaroslavo Kačynskio (Jaroslaw Kaczynski) brolis dvynys. Delegacija vyko į Katynę, kad pagerbtų Antrajame pasauliniame kare stalinistų nužudytus lenkus.
Pirmadienį „Skalvijos“ kino teatre žiniasklaidai buvo pristatytas žinomo kino režisieriaus Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“), pasakojantis apie karą Ukrainoje.
Kino režisierius Šarūnas Bartas, sukūręs filmą apie karą Ukrainoje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Š. Bartas, bene ryškiausias lietuviško kino ambasadorius pasaulyje, gegužę „Šerkšną“ pristatė 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Pasaulinė filmo premjera buvo palydėta kelias minutes trukusiomis ovacijomis žiūrovams atsistojus.
Prie „Šerkšno“ dirbo didžiulė tarptautinė kinematografininkų komanda iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Prancūzijos. Filmas buvo įgarsintas ir sumontuotas Prancūzijoje.
„Šerkšnas“ – tai Š. Barto žingsnis į kitą temą, kitokią kino formą. Čia viskas konkretu, realu. Aktoriai, kaip visada Š. Barto filmuose, vaidina nevaidindami, ir tai, kaip sakė režisierius, jam yra aukščiausias meistriškumo lygis. Jų tarpusavio dialoguose apstu improvizacijų.
„Ką reiškia – kita tema? Ką reiškia pavojus? Ką nors imituoti, nematant to, kas ten vyksta, būtų neteisinga. Nesąžininga“, – sakė Š. Bartas.
Anot režisieriaus, situacija prie fronto linijos gali pasikeisti per tris dienas, todėl filmo prodiuserės Jurga Dikčiuvienė ir Liuba Knorozok iš Ukrainos vis važinėdavo į žvalgytuves.
Filmo pavadinimas „Šerkšnas“ atkeliavęs iš Lietuvos, iš tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kai sovietų tankai bandė užimti Lietuvos radiją ir televiziją bei televizijos bokštą. Kaip prisiminė Š. Bartas, tada Lietuvoje buvo didelis šerkšnas, medžiai buvo tarsi apaugę magiškais kristalais. Tada jis filmavo savo pirmąjį ilgametražį filmą prancūzų televizijai ARTE. Bet išgirdęs, kad atvažiuoja tankai, sustojo ir iki pat pavasario filmavo dokumentiką apie tai, kas dėjosi Lietuvoje.
„Kažką panašaus matėme ir ten, kur filmavome dabar. Iš tos nufilmuotos medžiagos apie sausio 13-osios įvykius nebuvo padarytas filmas, bet ji vadinosi „Šerkšnas“. Sukūriau šį, Ukrainos, „Šerkšną“. Tai – viena.
Antra – vienas svarbių dalykų, į kurį neatsakiau ir atsakymo nežinau, – tai pats karo klausimas. Kodėl žmogus kariauja? Kodėl jis renkasi mirtį? Kodėl tai vyksta taip ilgai – nuo pat civilizacijos pradžios? Galima įvairiai apie tai kalbėti, ir atsakymų yra įvairių, bet nė vieno – galutinio. Tai noras ir būtinybė besiplečiant nacijai užkariauti kitas žemes. Bet tai – labai prieštaraujantis dalykas pagrindiniam žmogaus tikslui – gyventi. Mirtinai sužeistas žmogus tikisi dar išgyventi – šliaužia, užsispaudžia žaizdas.
Kadras iš Šarūno Barto filmo „Šerkšnas”. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Staiga viena valstybė kerta kitos valstybės sieną su mirtina karine technika ir bando atplėšti tos valstybės gabalą. Europoj tai atrodo keistai, bet tai vyksta. Ir tai vykdo imperialistinė Rusija. Tą ji darė ir su mumis, ir paskui sėdėjom 50 metų po jos padu. Tai – diskusijų, aptarimų klausimas. Kitas kitaip sakytų, trečias – trečiaip. Yra žmonių, kurie teisina Rusiją ir sako, kad taip turi būti, kad Ukraina yra vos ne Rusijos dalis. Jie motyvuoja net kalba. Jei Luhanske žmonės kalba rusiškai, tai pasiimam jį. Tai kodėl Vokietijai neužgrobt Austrijos, o prancūzams neokupuoti dalies Šveicarijos, kur dauguma kalba prancūziškai? Tai – tokie ciniški pasiteisinimai, veiksmai. Ir netikėti. Nes ukrainiečiai ir rusai turėjo draugiškus ryšius. Vis dėlto imperialistinis godumas nugalėjo.
Bandoma suvaldyti šitą dalyką. Jeigu nebūtų jėgų, kurios tam priešinasi, pas mus greitai atsirastų tankų. Ačiū Dievui, kad atsirado atgrasymo priemonių. Meluodami, apsimetinėdami, naiviai, kvailai ir įžūliai tą karą vykdo, nors jis yra nepaskelbtas, – čia dar vienas keistas dalykas. Realiai karas vyksta, o oficialiai paskelbtas nėra. Oficialiai tos dvi valstybės nekariauja“, – kalbėjo Š. Bartas.
Š. Bartas priminė, kad filmavimo metu internete iš Rusijos pusės buvo visokių pasiūlymų, kaip antai, išguiti lietuvių nacionalistus, kurie suka ten filmą.
„Šerkšne“ vaidina žinoma Prancūzijos kino aktorė ir dainininkė Vanesa (Vanessa) Paradis bei garsus lenkų aktorius Andžejus Chyra (Andrzej Chyra). Tačiau pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojantys jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas (Rokas) ir Lyja Maknavičiūtė (Inga).
Dar ką tik buvę paaugliai, užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje, jie avantiūristiškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau galiausiai atsiduria prie fronto linijos Donbase. Karo akivaizdoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą bei meilės vertę.
„Suprantu, kad kinas gali būti ne tikslas, o gyvenimo padarinys, kas buvo labai įdomu. Man atrodo, dabar reikia apie tai kalbėti, dabarties kontekstas šaukia apie šitą temą. Visiškai neaišku, kur nueis pasaulis ateityje. Man buvo unikali patirtis – tiek vaidybos, tiek vidinės kino virtuvės pamatymo, tiek karo prasme. Iki tol tuo karu domėjausi teoriškai – kas Maidane vyksta ir kas separatistų pusėje. Jį mistifikuoji todėl, kad ten nesi. O kai pabūni, pamatai, kad tai – visai paprasta. Pavyzdžiui, mano mamą užmuša. Ką aš darau? Žudau, ir viskas. Arba – kodėl aš žudau? Todėl, kad ginu savo valstybę“, – dėstė M. Jančiauskas.
Dar vienas epizodas iš kino režisieriaus Šarūno Barto filmo „Šerkšnas”. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Abiem aktoriams tai yra debiutas kine, tačiau greta jų atsidūrė du ypač patyrę profesionalai: prancūzė V. Paradis („Cafe de Flore“, „Mergina ant tilto“) ir lenkas A. Chyra („Katynė“, „Jungtinės meilės valstijos“). V. Paradis „Šerkšne“ yra karo žurnalistė, kuri Rokui duoda pamoką apie meilės reikšmę. Jos veidas matomas ir ant filmo plakatų. Kaip V. Paradis atsidūrė Š. Barto filme – negi jis ėmė ir jai paskambino, ir ši sutiko? „Taip ir buvo – paskambinau, ir ji sutiko. Ji žinojo mano kūrybą. Pasisekė, kad Vanesa tuo metu buvo laisva, tai ir sutiko filmuotis“, – sakė režisierius.
Andžejaus Chyros personažas kuruoja užsienio žurnalistų Ukrainoje darbą ir prižiūri Roko ir Ingos kelionę.
Kartu su 30-ies žmonių komanda Š. Bartas tris mėnesius keliavo automobiliais po Ukrainą. Iš viso nuvažiavę 13 tūkst. kilometrų, filmo kūrėjai pasiekė atšiaurius šalies regionus. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupė girdėjo šūvius į jų pusę.
„Su Lyja temstant stovėjome apsikabinę, filmavome vieną iš scenų. Jokių garsų aplinkui, tik slegianti, nežmoniška tyla. Ir tada pasigirdo šūviai iš separatistų pusės. Mes kritome ant žemės“, – prisiminė M. Jančiauskas. Aktoriams, kaip ir jų herojams filme, tai buvo pirmasis prisilietimas prie realaus karo.
Visi kariai, kurie pasirodo filme, yra Ukrainos kariai, filmavimo metu buvę fronte. Kalbėdami nesurežisuotais monologais, jie naiviam, bet karą pažinti norinčiam Rokui paaiškina, kodėl išėjo į frontą ir ką reiškia laidoti žuvusį draugą.
„Šerkšno“ autentiškumą dar labiau sustiprina tai, kad visi Roką ir Ingą filme sutinkantys žmonės, kaip ukrainietė pardavėja, Lenkijos pasienio darbuotojai ar nakvynės priimantis ukrainietis senukas, nėra profesionalūs aktoriai. Jie – žmonės, kuriuos filmo komanda sutiko kelionės metu ir nufilmavo jų natūralioje aplinkoje.
Filmuoti „Šerkšną“ Š. Bartas patikėjo jaunosios kartos operatoriui Eitvydui Doškui. Jie kartu dirbo prie ankstesnio Š. Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, pernai pripažinto geriausiu lietuvišku metų filmu.
Ukrainos kova už nepriklausomybę režisierius domisi seniai. „Oranžinės revoliucijos“ metu Š. Bartas Ukrainoje filmavo savo juostą „Septyni nematomi žmonės“, jis kasdien sekė Maidano ir vėliau įvykusios Krymo okupacijos naujienas. Po premjeros Kanų kino festivalyje „Šerkšną“ puikiai įvertino Prancūzijos kritikai.
„Šerkšnas“ – jau penktas Š. Barto filmas, parodytas Kanuose. Šiauliuose gimęs, 30 metų kiną kuriantis Š. Bartas Prancūzijoje ypač vertinamas – pernai prestižinis Paryžiaus šiuolaikinio meno centras „Pompidou“ pagerbė režisierių, parodydamas jo filmų retrospektyvą.
Lietuvos kino teatruose filmas „Šerkšnas“ bus rodomas nuo rugpjūčio 18 d.
Slaptai.lt jau pasakojo, kad Rusijoje ir už menką abejonę mokykliniame istorijos vadovėlyje išdėstytomis tiesomis galima sulaukti baudžiamosios atsakomybės.
O dabar – pasakojimas apie tai, kaip ir už ką pilietis reikalavo iškelti baudžiamąją bylą … istorijos vadovėlio autoriams. Pagal tą patį Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį „Nacizmo reabilitavimas“.
Skundikai tik ir laukė šito straipsnio
Ir žemesnysis teismas, o visai neseniai ir Maskvos miesto teismas atsisakė patenkinti Jevgenijaus Džiugašvilio skundus dėl atsisakymo pagal jo pareiškimą iškelti baudžiamąją bylą. Bet šis pilietis yra sukurpęs daug ieškinių dėl vieno ir to paties dalyko, skundžia jam nepalankius žemesniųjų teismų sprendimus Rusijos aukščiausiajam teismui, ir šiomis dienomis turėtume sužinoti, ar vėl apskundė.
Pilietis Džiugašvilis savo 2016 m. rugsėjo 1 d. „Pareiškime dėl nusikaltimo“ prašė Rusijos tyrimo komiteto iškelti baudžiamąją bylą 10 klasės istorijos vadovėlio autoriams pagal Baudžiamojo kodekso 354.1 straipsnį „Nacizmo reabilitavimas“. Šiame straipsnyje numatyta atsakomybė už neigimą faktų, nustatytų Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje, pritarimą nusikaltimams, nustatytiems nurodytame nuosprendyje, taip pat skleidimą žinomai melagingų žinių apie SSRS veiksmus Antrojo pasaulinio karo metais.
Pareiškėjui naujame Rusijos moksleiviams skirtame vadovėlyje užkliuvo ši pastraipa: Tragiškai susiklostė Lenkijos karininkų likimas sovietinėje nelaisvėje. Juos laikė penkiuose lageriuose, iš kurių žinomiausias – Katynėje (Smolensko sritis). Šių stovyklų karo belaisviai lenkai buvo sušaudyti VKP (b) CK politinio biuro 1940 m. kovo 5 d. sprendimu, archyvinių dokumentų liudijimu, žuvo 21 857 žmonės.
VKP (b) – tai Sovietų Sąjungos komunistų partija (bolševikų), kurios centro komiteto politiniam biurui priklausė visa valdžia SSRS, o tame biure – jokių oficialių valstybinių pareigų nuo 1922 iki 1941 metų neturėjusiam Josifui Stalinui. 1934 metais įvykusiame Sovietų Sąjungos komunistų suvažiavime kalbėtojai pagarbino Staliną 1 500 kartų. SSRS vykdytos politinės represijos dar vadintos Stalino represijomis. Pačių jų vykdytojų duomenimis, vien 1937-1938 metais NKVD (SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato) organai areštavo 1 575 259 žmones, iš jų 681 692 sušaudė.
Pastarajame pareiškime 1936 metais gimęs Jevgenijus Džiugašvilis nenurodo esąs Josifo Stalino vaikaitis. Bet Rusijoje ir ypač Gruzijoje daugelis žino: tai Stalino vyresniojo sūnaus Jakovo nesantuokinis sūnus; 2002 metais tai pripažino Tbilisio apygardos teismas. Tiesa, kai kas iš Stalino atžalyno to nepripažįsta. 2015 metais Jevgenijus Džiugašvilis išleido prisiminimų knygą „Mano senelis – Stalinas! Jis – šventasis“, kurioje aiškina ir tai, dėl ko kai kurie giminės jo kratosi.
Savo senelį gyvą jis matė vienintelį kartą, kai Suvorovo karo mokyklos auklėtinių gretose žygiavo parado Raudonojoje aikštėje metu. Pats Jevgenijus Jakovlevičius neprisistato Stalino vaikaičiu: Koks jis man senelis? Vadas, draugas Stalinas – štai kas jis man. Bet neatsisakė suvaidinti Staliną filme apie Jakovą Džiugašvilį, savo tėvą.
Atsargos pulkininkas Jevgenijus Džiugašvilis enciklopedijose pristatomas kaip sovietinis karinis mokslininkas – inžinierius ir istorikas, profesorius. Rusijos ir Gruzijos visuomenės ir politikos veikėjas, įvairių sambūrių šiuose valstybėse vadovas ir narys. Pavyzdžiui, 1999 metais dalyvavo rinkimuose į Valstybės dūmą kaip vienas iš trijų „Stalino bloko už SSRS“ lyderių (blokas nesurinko reikiamo balsų skaičiaus).
Nuo 1996 metų Gruzijoje pirmininkauja Josifo Stalino idėjinių palikuonių draugijai. Šis pavadinimas geriausiai parodo jo nekintamas pažiūras: Stalino valdymo epocha yra mūsų tėvynės aukso amžius, Stalinui žeriami priekaištai – didelis melas. Kai kurie autoriai tvirtina jį nusipelnius supratimo ir pagarbos už tai, kad ir žlugus Sovietų Sąjungai neišdavė savo senelio, liko ištikimas komunistiniams idealams.
Džiugašvilio kritika neaplenkia ir pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino įpėdinio Vladimiro Putino vykdomos politikos. Pasak Stalino anūko, Putinas ėmė ir supjudė mus su mums gimininga tauta, su Ukraina. Mes neturime protingų vadovų, vieni vagys.
Jis kritikavo Krymo aneksiją, sakydamas, kad pusiasalį galima buvo susigrąžinti ne jėga, o teisiškai arba, blogiausiu atveju, nupirkti (Laikai jau ne tie. Jau 21 amžius, o mūsų lyderiai veikia po senovei). Rusija, girdi, neturi teisės šantažuoti Ukrainos dujų kaina, nes ukrainiečiai, baltarusiai ir kitų buvusių SSRS tautų žmonės Raudonosios armijos gretose kartu kovojo prieš nacizmą, gynė šalį ir jos išteklius ir dabar turi teisę į juos.
2010 metais jis padavė į teismą pačią Rusijos Federacijos valstybinę dūmą, tiksliau jos daugumą, kurie balsavo už pareiškimą „Dėl Katynės tragedijos ir jos aukų“. Esą teiginys Katynės nusikaltimas buvo įvykdytas tiesioginiu Stalino nurodymu neatitinka tikrovės ir įžeidžia jo senelio, Josifo Stalino, garbę ir orumą. Be to, reikalavo iš Dūmos deputatų, balsavusių už šį pareiškimą, priteisti 100 mln. rublių jo senelio atminimui ir jam pačiam, Stalino giminaičiui, padarytos moralinės žalos atlyginimui. Kai žemesnysis teismas jo ieškinio nepatenkino, kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą. Bet jam ir tai ne lubos – kitoje byloje jis pasiekė Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.
Atsiradus Baudžiamajame kodekse straipsniui „Nacizmo reabilitavimas“, Džiugašvilis (kartu su jam talkinančia, o teisingiau – jo vardu veikiančia grupe) ėmė pulti nauju teisiniu pagrindu ir dar smarkiau. 2015-ųjų pavasarį apkaltino neigimu faktų … pritarimu nusikaltimams… skleidimu… Rusijos istoriką Davidą Feldmaną, vienoje TV laidoje pasakiusį, kad NKVD vykdytojai sušaudė tūkstančius belaisvių lenkų karininkų, ir pareikalavo jam iškelti baudžiamąją bylą pagal 354.1 straipsnį. Po kelių dienų Tyrimų komitetui įskundė dar du žmones: politologą ir Federacijos tarybos (Rusijos parlamento aukštųjų rūmų) narį.
1946 metai. Prašom pateikti papildomus įkalčius!
Jau kiek metų Stalino vaikaitis su bendražygiais įrodinėja, jog 11 000 lenkų karo belaisvių Katynės miške nužudė vokiečiai. Tai jie rašo ir pastarajame įskundime: jų kaltės faktas nustatytas Tarptautinio karo tribunolo 1946 m. vasario 14 d. procesiniu sprendimu ir 1946 m. spalio 1 d. nuosprendžiu. Jie neabejodami nurodo ir nusikaltimo sumanytojus: nuosprendžiu nustatytas teisiamųjų Hermano Geringo ir Alfredo Jodlio asmeninės kaltės faktas.
Tiesiog nuostabu! Koks procesinis sprendimas? Iš kur asmeninės kaltės faktas?
Vasario 14 d. nė koks procesinis sprendimas dėl Katynės žudynių negalėjo būti priimtas, nes SSRS prokuroras tos dienos vakariniame posėdyje nebaigė savo kalbos ir tęsė ją kitą rytą.
Iš tikrųjų jeigu ką galima laikyti procesiniu sprendimu, tai Tribunolo atsisakymą be papildomų svarstymų priimti sovietinio kaltintojo vasario 14 d. pateiktą dokumentą, vėliau pagarsėjusį kaip „Burdenkos komisijos pranešimas“ (Maskvoje 1944 m. sausio 14 d. sudarytai specialiajai komisijai lenkų karininkų belaisvių nužudymo Katynės miške aplinkybėms tirti ir nustatyti vadovavo Raudonosios armijos vyriausiasis chirurgas akademikas Nikolajus Burdenka); Niurnbergo procese „Pareiškimas“ kaip SSRS įrodomasis dokumentas gavo registracijos vardą – „SSRS-54“.
Katynės tragedija. Kadras iš Andžėjaus Vaidos menininio filmo „Katynė”.
Tik šis sprendimas Teismo buvo priimtas gerokai vėliau. Tribunolo nariai kovo 12 d. parengtiniame posėdyje nusprendė patenkinti gynybos (konkrečiai – Geringo advokato Oto Štamerio) prašymą iškviesti liudytojus Katynės žudynių aplinkybėms paaiškinti, nors SSRS skirtasis Tribunolo narys Jona Nikitčenka tam visaip priešinosi: Kai kalbama apie visiems žinomus istorinius faktus, Tribunolas priima juos be įrodymų, pripažįsta juos įrodytais (atsisakė balsuoti, bet visi sąjungininkų atstovai pasisakė „už“).
Atrodė, sovietai nesitikėjo tokio akibrokšto. Kovo 18 d. SSRS vyriausiasis kaltintojas Romanas Rudenka kreipėsi į Teismą griežtu laišku, kuriame sprendimą apklausti liudytojus pavadino ypač pavojingu precedentu, nes tai esą leidžia gynybai be galo vilkinti procesą keliant abejones dėl įrodymų, pagal Tribunolo įstatų 21 straipsnį laikomų neginčijamais. Šiame laiške Rudenka surašė viską taip, kaip buvo nurodyta jam skirtoje Komisijos sovietų atstovų Tarptautiniame karo tribunole Niurnberge darbui vadovauti instrukcijoje. Bet protestą pasirašė jis vienas, nes palenkti sovietų pusėn sąjungininkų kaltintojų, kaip ragino „Vyšinskio komisija“, jam nepavyko.
Rudenkos demaršas atrodė pagrįstas: sutinkamai su 21 straipsniu Tribunolas turi priimti sąjunginių valstybių oficialius dokumentus be papildomų įrodymų, taigi tai taikoma ir „Burdenkos komisijos pranešimui“. Bet balandžio 6 d. posėdyje Tribunolas pirmą kartą nusprendė savaip: turi priimti, bet neprivalo (beje, Įstatai leido nukrypti nuo nustatytų taisyklių, jeigu to prireiktų teisingumo labui). Ir sutiko su gynybos prašymu iškviesti liudytojus kryžminei apklausai. Sovietų atstovai tam žūtbūtinai priešinosi, o Rudenka elgėsi taip įžūliai ir nepadoriai, kad Tribunolo narys amerikietis Frensis Bidlas neiškentė: Amerikoje tuojau pat pasiųstų prokurorą į kalėjimą už teismo negerbimą.
Ir tuo nesibaigė. Birželio 19 d. Tribunolo uždarame posėdyje Nikitčenka pasiūlė Katynės byloje pasitenkinti raštiškais liudijimais, o pačių liudytojų nekviesti (iki to laiko Maskvoje spėta surašyti daugiau kaip pusšimčio žmonių apklausos protokolus, tam reikalui vadovavo iš Niurnbergo atvykęs SSRS vyriausiojo kaltintojo pavaduotojas Levas Smirnovas). Bet Teismas nenusileido. Galiausiai susitarta išklausyti ne daugiau kaip po tris abiejų pusių liudytojus.
Tarptautinio karo tribunolo kaltinime sakoma: 11 000 lenkų karininkų – karo belaisvių buvo nužudyta Katynės miške netoli Smolensko (tiesa, trys mėnesiai iki prasidedant procesui išdalytame kaltinimo išvados tekste buvo kitas skaičius: 925). Vokiečių kaltę turėjo įrodyti Tribunolui pateiktas dokumentas „SSSR-54“.
Šiame dokumente sakoma, kad lenkai karo belaisviai, buvę trijuose lageriuose vakariau Smolensko, ir vokiečių okupantams užėmus Smolenską tebebuvo ten iki 1941 metų rugsėjo įskaitytinai. 1941 metų rudenį Katynės miške buvo vykdomi masiniai lenkų karo belaisvių iš minėtų lagerių sušaudymai. 1942-1943 metų žiemą karo eiga pakrypo ne vokiečių naudai. Sovietų Sąjungos karinė galia vis didėjo, SSRS ir sąjungininkų vienybė darėsi tvirtesnė. Vokiečiai nutarė imtis provokacijos tam, kad savo piktadarystę primestų sovietinės valdžios organams, tikėdamiesi sukiršinti rusus su lenkais ir paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus.
Smulkiau apie tai aiškinama skyriuje „Vokiečių provokacijos kilimas“ (Возникновение немецкой провокации). Galiausiai „Bendrose išvadose“ nurodoma: masinį lenkų karo belaisvių sušaudymą Katynės miške vykdė vokiečių karinė įstaiga, prisidengusi sąlygišku pavadinimu „537-to statybos bataliono štabas“, kuriai vadovavo papulkininkis Arnesas.
Dokumente „SSRS-54“ vokiečių provokacija vadinama tai, apie ką 1943 m. balandžio 13 d. pranešė vokiečių radijas: Smolensko srities gyventojai nurodė vokiečių valdžios atstovams vietą, kur bolševikai vykdė masinio naikinimo akcijas ir kur GPU sunaikino dešimt tūkstančių Lenkijos karininkų (GPU vokiečiai ir toliau vadino NKVD valstybės saugumo valdybą, 1917 metais bolševikų įkurtos ČK, politinės policijos, pirmtakę). Balandžio 16 d. Sovietų Sąjungos informacijos tarnyba (Совинформбюро) atkirto, kad Vokietijos radijo pranešimas yra šlykštus šmeižikiškas prasimanymas ir sovietų nelaisvėje buvusius lenkus nužudė patys vokiečiai 1941 metais, kai sovietiniai daliniai pasitraukė iš Smolensko rajono.
Vokiečių sukviesta tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad lenkai buvo sušaudyti 1940 metų kovo ir balandžio mėnesiais.
Juodoji sovietų diena Niurnberge
Kaip matyti iš posėdžio stenogramos, po kryžminės liudytojų apklausos (liepos 1-2 d.) SSRS vyriausiojo kaltintojo pavaduotojui Smirnovui prireikė kreiptis į Tribunolo pirmininką Džefrį Lorensą trumpu pareiškimu. Sovietų pusė, pasakė jis, atrinko tris liudytojus iš 120 apklaustų asmenų, turi daugelio jų tinkamai patvirtintus raštiškus parodymus ir gali Tribunolo reikalavimu juos tuoj pat pateikti, taip pat iškviesti bet kurį iš apklaustųjų. Štameris tam neprieštaravo su sąlyga, kad ir gynybai bus leista iškviesti atitinkamai papildomų liudytojų. Lorensas tarė paskutinį žodį: Tribunolas jau yra nusprendęs; mes daugiau neklausysime liudijimų šiuo reikalu. Ir iškart ėmėsi už akių teisiamo Martino Bormano…
Ne be reikalo sovietai prieš porą savaičių siūlė apsieiti iš viso be liudytojų! Kaip dabar žinome, sovietai abejojo ir dėl savųjų, bet daugiausia nerimavo, ką pasakys gynybos pakviestieji. Gynyba pateikė liudytojų pavardes kelios savaitės iki apklausos pradžios, o kaltinimo pusė laikė savo liudytojus paslaptyje iki pat paskutinės minutės, paskelbė juos tik posėdžio dieną, ir tai – pareikalavus gynybai. Sovietų abejonės pasitvirtino su kaupu.
Liepos 1 d. posėdyje Smirnovas susimovė vos pradėjęs apklausinėti gynybos liudytoją Fridrichą Arensą (o ne Arnesą, kaip jau išaiškėjo iš gynybos apklausos, ir ne buvusį kažin kokios slaptos karinės įstaigos, o kariuomenės ryšių pulko vadą). Liudytojas vėl paaiškino į Katynę atvykęs 1941 metų lapkričio pabaigoje. Bet sovietų prokuroras neatlyžo. Kai jis kelintą kartą vokiečio paklausė, ar šis buvęs Katynėje 1941 metų rugsėjo ar spalio mėnesiais, už liudytoją atsakė Tribunolo pirmininkas: Jis sako, kad ten nebuvo.
Dešinėje – Josifas Visarionovičius Stalinas.
Dokumente „SSSR-54“ buvo rašoma, jog norint išsiaiškinti tai, kas įvyko Katynės miške 1941 metų rugsėjį, ypatingai svarbią reikšmę turi astronomijos profesoriaus Boriso Bazilevskio liudijimas. Suprantama, sovietai buvusį Smolensko burmistro pavaduotoją atgabeno į Niurnbergą. Žurnalistams jis jau buvo pasirodęs 1944 metų pradžioje Smolenske, Burdenkos komisijos surengtoje spaudos konferencijoje; vienas užsienietis tada jį apibūdino ne itin patraukliai: drebantis mažas žmogelis.
Advokato Štamerio apklausiamas Bazilevskis visiškai sutriko. Štameris: Ponas liudytojau, jūs iki pertraukos, man atrodo, skaitėte savo parodymus? Ar ne taip? Bazilevskis: Aš nieko neskaičiau. Mano rankose tik teismo planas.
Dėl vokiečių kaltės, tai Bazilevskis paaiškino ją suvokęs iš miesto burmistro žodžių 1941 metų rugsėjį. Vieną kartą Menšaginas jam pasakė, kad karo belaisvius lenkus rengiamasi sunaikinti. O kitą sykį, po dviejų savaičių, klausiamas dėl lenkų belaisvių, burmistras atsakė, ką pats sužinojęs iš vokiečių komendanto: Su jais viskas baigta. Dar iš Menšagino Bazilevskis sužinojo, kad lenkų sušaudymas – tai grandis Vokietijos vykdomos antilenkiškos politikos, ypatingai paaštrėjusios sudarius rusų-lenkų sutartį (tikrai kaip iš rašto). Pats belaisvių sušaudymo vietos nematęs ir negalįs nurodyti žmogaus, kuris dalyvavo ar matė sušaudymą.
Nežinia, kas ir kada liepos 1-ąją pavadino juoda sovietų diena Niurnberge. Tą dieną vertėjavo 23-metė Tatjana Stupnikova. Po daugelio metų ji savo prisiminimuose „Nieko, išskyrus tiesą“ (Ничего, кроме правды, 1998) aprašė, kaip jautėsi: Man ta diena tikrai buvo juoda, nors aš buvau tik vertėja posėdžių salėje. Girdėti ir versti liudytojų parodymus man buvo neapsakomai sunku. Ir šį kartą ne dėl vertimo keblumo, o dėl nenumaldomo gėdos jausmo, kad vienintelę, daug iškentėjusią Tėvynę ne be pagrindo galima įtarti įvykdžius sunkų nusikaltimą.
Kuo čia dėtas Geringas?
Tarptautinio karo tribunolo nuosprendyje Katynė nepaminėta, tad iš kur Stalino idėjiniai palikuonys ėmė teisiamųjų Hermano Geringo ir Alfredo Jodlio asmeninės kaltės faktą? Nebent iš 1953 metais pasirodžiusio „Didžiosios sovietinės enciklopedijos“ 20-o tomo. Ten straipsnelyje „Sušaudymas Katynėje“ rašoma: 1945-1946 metais Tarptautinis karo tribunolas Niurnberge pripažino Geringą ir kitus pagrindinius vokiečių karo nusikaltėlius kaltais dėl lenkų liaudies naikinimo politikos vykdymo, taip pat dėl lenkų karo belaisvių sušaudymo Katynės miške.
Nuosprendyje dar gyvas Geringas vadinamas antru pagal svarbą nacistinio režimo veikėju po Hitlerio – jis būtų buvęs pakarta pats pirmas, jeigu būtų neprarijęs nuodų. Kaip sakoma Nuosprendyje, Geringas vadovavo visoms Vokietijos ekonomikos šakoms, jam įsakius užimtos teritorijos buvo plėšiamos, o gyventojai varomi priverstiniam darbui. Jis išleido direktyvas dėl sovietų ir prancūzų karo belaisvių panaudojimo ginklų pramonėje; jis kalbėjo apie lenkų ir olandų kaip karo belaisvių grobimą, jeigu prireiks, ir jų panaudojimą darbams.
Taigi Geringas siekė ne naikinti karo belaisvius užimtose kraštuose, o panaudoti juos Vokietijoje, kas visiškai suprantama, nes vadovavo visai ekonomikai.
Dar didesnė paslaptis, kodėl Stalino anūkas prie Geringo prikergė Alfredą Jodlį, buvusį Vokietijos ginkluotųjų pajėgų operatyvinio vadovavimo skyriaus viršininką. Jis buvo pakartas (generolas pulkininkas prašė sušaudymo, bet Tribunolas nesutiko). Jodlio nuosprendyje nurodoma jį prisidėjus prie Hitlerio kuriamų direktyvų ir įsakymų: dėl sovietinių komisarų šaudymo, Maskvos ir Leningrado miestų sunaikinimo ir kelių kitų. Bet apie lenkus – nė mur mur.
To negana! Rusijos generalinės prokuratūros internetinėje svetainėje susirandame straipsnį apie Niurnbergo tribunolą („70 лет назад завершил работу Нюрнбергский трибунал“), kuriame prie Jodlio pavardės skliausteliuose parašyta: po mirties išteisintas iš naujo nagrinėjant bylą Miuncheno teisme 1953 metais. Kitoje vietoje apie tai pranešama su šauktuku – (!). Iš tikro yra ko nustebti – juk Rusijoje Niurnbergo tribunolo nuosprendis įteisintas kaip galutinis, neatšaukiamas!
Tiesa, rusiškoji „Vikipedija“ prie išteisintas 1953 metų vasario mėnesį, priduria: bet jau tų pačių metų rugsėjį Bavarijos politinio išlaisvinimo ministras visuomenės spaudžiamas atšaukė sprendimą dėl Niurnbergo teismo sprendimo pakeitimo. Dar kitur rasime: JAV spaudžiamas… Jeigu vis dėlto viename iš tikresnių šaltinių Widerrufdes Widerrufsdes Urteils suprasime kaip sprendimo atšaukti atšaukimą, tai išeis, kad Jodlio kaltė buvo įvertinta ne taip griežtai (ne pagrindinis nusikaltėlis, o prisidėjęs). Kad ir kaip būtų, Jodlio žmona atgavo konfiskuotą šeimos nuosavybę ir įgijo teisę į pensiją.
Žodžiu, dėl Jodlio kaltės nederėtų kirsti iš peties, juo labiau kad 1949 metais Niurbergo procese Prancūzijai atstovavęs kaltintojas prasitarė mirties bausmės skyrimą Alfredui Jodliui buvus teismo klaida (sovietai ir svarstant nuosprendžius liko sau ištikimi – pritarimo vienus būtinai pakarti siekė sutikdami su švelnesnėmis bausmėmis kitiems).
Ne mažiau stebėtina ir tai, kodėl Stalino anūkas prie kaltų dėl Katynės žudynių nepriskyrė Hanso Franko, buvusio Vokietijos okupuotų teritorijų generolo gubernatoriaus. Gal nė neskaitė SSRS vyriausiojo kaltintojo kalbų Niurnbergo procese? Paprastai sakoma, jog po liepos 2 d. Tribunolo pirmininko žodžių mes daugiau neklausysime liudijimų šiuo reikalu sovietai paspaudė uodegą ir daugiau apie Katynę neprasižiojo. Prasižiojo! Ir tai padarė Rudenka savo baigiamojoje kalboje 1946 m. liepos 29 dieną.
Rudenka apie pasaulinio istorinio masto nusikaltėlį kalbėjo su užmoju: jis pasiuntė du milijonus lenkų į katorgą Vokietijoje tam, kad prieš pasmerkdamas mirčiai viską išsunktų iš jų Reicho naudai; vokiečių laikinai užgrobtose Lenkijos žemėse jo įvestas režimas buvo nežmoniškas milijonų žmonių naikinimo įvairiais, bet vienodai nusikalstamais būdais režimas. Neatsitiktinai (kaip įsitikino Teismas iš neseniai šioje salėje nuskambėjusių buvusio Smolensko burmistro pavaduotojo profesoriaus Bazilevskio parodymų) Franko įvestą Lenkijoje režimą sau pavyzdžiu laikė vokiečių fašistiniai žudikai, sunaikinę 11 tūkstančių belaisvių lenkų karininkų Katynės miške.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius.
Toliau Rudenka pagarsino Franko slapto pranešimo Hitleriui dalį, kur Katynė minima dar tris kartus. Generolo gubernatoriaus žinias iš Katynės pats prokuroras vadina provokaciniais vokiečių pranešimais iš Katynės; ir vien Katynė čia reiškia tą patį: vokiečių pranešimą apie atrastus sušaudytus lenkų karininkus. Frankas skundžiasi Hitleriui, kad lenkų visuomenė nepasiduodanti to pranešimo įtakai ir prikišanti vokiečiams didelį mirtingumą vokiečių koncentracijos stovyklose. Iš to prokuroras daro išvadą, kad Frankas labai gerai žinojo, kas dedasi koncentracijos stovyklose, nors apklausiamas kalbėjo priešingai.
Tribunolo nuosprendyje pripažįstama, jog Frankas savo valia ir sąmoningai dalyvavo Lenkijoje vykdytame terore, prisidėjo prie daugiau kaip vieno milijono lenkų išvarymo į Vokietiją priverstiniam darbams ir mažiausiai trijų milijonų žydų sunaikinimo. Bet nurodoma ir šiokių tokių švelninančių aplinkybių: visiškai neabejotina, kad didelė dalis Frankui inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų buvo vykdoma per policiją ir kai kurie nusikaltimai, galimas dalykas, galėjo būti įvykdyti jam nežinant ir kai kuriais atvejais netgi jam nesutinkant. Gali būti, kad kai kurie nusikaltimai buvo vykdomi ne Frankui nurodžius, o gavus tiesioginius įsakymus iš Vokietijos.
Generolas gubernatorius Frankas nesutarė su SS fiureriu Himleriu ir netgi buvo, kaip pastebėjo vienas autorius, gal ir ne visai be pagrindo, nežabotos policijos savivalės priešininkas. Tiesa, tai jam nepadėjo išvengti kilpos. Bet pavyzdys galvažudžiams, kaip matyti iš Nuosprendžio, jis buvo ne iš tinkamiausių. Astronomijos profesorius Bazilevskis, regisi, nė nesistengė tuo įtikinti Teismo. Juo labiau kad ir vokiečių fašistiniai, ir kiti žudikai žudė pagal įsakymus, o ne ką nors pamėgdžiodami.
Lėktuvo katastrofa ties Smolensku 2010-aisiais metais buvo traktuojama kaip nelaimingas atsitikimas. Tačiau dabar, po Vladimiro Putino intrigų Ukrainoje, kyla vis daugiau abejonių, ar avarija, į kurią pateko Lenkijos valdžios lėktuvas, gabenęs dešimtis įtakingiausių Lenkijos politikų ir ministrų, – išties nelaimingas atsitikimas?
Juk nukritus lėktuvui žuvo ne tik Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis, bet dar 95 žymūs, įtakingi, patyrę Lenkijos politikos, ekonomikos ir visuomenės veikėjai.
Taip leidinyje The Daily Beast rašo apžvalgininkas Uilas Ketkartas.
Smolensko tragedijos aidas atsirito ir iki kūrybinių sluoksnių: kino veikėjai, rašytojai ir menininkai ginčijasi, kaip galima atvaizduoti 2010 metų lėktuvo katastrofą meniniame kūrinyje ir ar apskritai verta tai daryti, rašo The New York Times korespondentas Danas Bilefskis.
Keletas žymių lenkų aktorių jau atsisakė filmuotis režisieriaus Antonio Krauzės filme „Smolenskas“, pranešama publikacijoje. Pats 73 metų režisierius būgštauja, kad filmas gali netekti daugelio milijonų valstybinės paramos dėl to, kad jame pateikiama versija prieštarauja oficialiajai.
„Kuo daugiau laiko praeina nuo 2010 metų balandžio 10-osios, kai lėktuvo katastrofoje ties Smolensku žuvo tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis, jo žmona ir dar 94 žmonės, daugeliui lenkų lėktuvo priežastis vis dar neaiški.
Praėjus trejiems metams po lėktuvo sudužimo tirštame rūke 52 procentai lenkų abejoja, kad lėktuvo keleiviai ir įgula žuvo iš tikrųjų dėl blogo regimumo ir rimtų pilotų klaidų. Tokią išvadą padarė nepriklausomai viena nuo kitos Rusijos ir Lenkijos tyrimo komisijos.
Režisierius Andžejus Vaida (Andrzej Wajda) visada žiūrėjo į gyvenimą savomis akimis ir atsisakinėjo deformuojančių ideologijos akinių.
Taip rašo Roberto Persiko ir Analiza Guljelmi leidinyje Tempi.it. Jie kalbina garsųjį lenkų režisierių, prašydami, kad Andžejus Vaida kuo plačiau papasakotų apie „Katynę”. Daug dėmesio skiriama politinėms intrigoms, kurių pagalba siekiama, jog „Katynę” išvystų kuo mažiau žiūrovų.
„Katynės“, filmo apie tai, kaip sovietų kariuomenė sunaikino lenkų karininkus per Antrąjį pasaulinį karą, apie nusikaltimą, už kurį atsakomybė buvo verčiama vokiečių nacistams, pasirodymas Italijos kino teatruose buvo proga susitikti su Andžejumi Vaida ir pasikalbėti su juo apie daug ką kita“, – rašoma leidinyje.
1940 metais Katynėje sovietų įvykdytos Lenkijos karininkų žudynės yra karo nusikaltimas. Tokį sprendimą paskelbė Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Tačiau teismas nepareikalavo, kad Rusija atliktų naują tų įvykių tyrimą. Teismas konstatavo, kad „(kreipęsi į Teismą) išgyveno dvigubą traumą: karo metais prarado savo artimuosius ir daugiau nei 50-imt metų negalėjo sužinoti tiesos apie jų mirtį“. Taigi Teismas daro išvadą, kad masinis Lenkijos karo belaisvių sušaudymas yra karo nusikaltimas. Mat sovietų valdžia privalėjo laikytis įprastinės tarptautinės teisės, kurios svarbiausia, neginčijama dalis – humaniškas elgesys su karo belaisviais bei draudimas juos kankinti ar žudyti. Toks Teismo verdiktas. Galutinis ir neskundžiamas.
Buvęs Maskvos slaptasis agentas, perėjęs į JAV pusę, pranešė, kad už Lenkijos vadovybės žūties ties Smolensku 2010 metų balandį slypi Vladimiras Putinas, praneša Stefania Maurizzi ekskliuzyvinėje medžiagoje, paskelbtoje savaitraščio L‘Espresso svetainėje.
„2010 metų balandį Rusijoje sudužo lėktuvas, kuriuo skrido Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis ir jo artimiausia aplinka. Po kelių dienų buvęs Maskvos agentas, perėjęs į JAV pusę, pranešė, kad tai Kremliaus rankų darbas. 2010 metų birželis: slaptasis agentas miršta paslaptingomis aplinkybėmis, ir FTB (Federalinis tyrimų biuras) įslaptina su jo mirtimi susijusias detales. Neįtikėtina istorija susiklosto iš paskutiniųjų WikiLeaks bylų“, – rašo leidinys.
Lietuviškoje spaudoje pastaruoju metu apstu svarstymų, kodėl pašlijo oficialūs Vilniaus ir Varšuvos tarpusavio santykiai.
Diskutuojama, kuo remiantis Lenkija kritikuoja lietuvius dėl neva tautinių mažumų diskriminavimo, kam iš tiesų lenkams žūtbūt reikia, kad lietuvių kalba įsileistų raidę “w”, kodėl Lenkijos viešojoje erdvėje pasirodė publikacijų, Vilnių traktuojančių kaip didžiosios Lenkijos miestą. Analizuojami ir Lenkų rinkimų akcijos vadovo Valdemaro Tomaševskio argumentai, esą ne Lietuvos lenkai turi taikytis prie lietuvių, o lietuviai Vilniaus krašte privalo priimti lenkiškas žaidimo taisykles.
Tik aklas nemato, kad šiandieninė Lenkijos valdžia tikrai žymiai mažiau draugiška lietuvių atžvilgiu, kaip Lecho Valensos, Aleksandro Kvašnevskio ar Lecho Kačynskio valdymo metais. Tik aklas nemato, kaip Lietuvoje gyvenanti lenkų tautinė mažuma ėmė reikalauti neįsivaizduojamų, sveiku protu nesuvokiamų privilegijų.
Ko jau ko, bet negerovių pasaulyje niekad ne stoka. Štai baigėme trijų dienų valstybinį gedulą dėl kaimyninę Lenkiją ištikusios neįtikėtinos nelaimės. Dabar jau galima ramiau, be užuojautos ašarų, pakalbėti apie gedulo metu kilusius klausimus. Pirmiausiai reikėtų nepamiršti, kad istorijoje ir šiandienos pasaulyje plačiau besižvalgantis žmogus neturi leisti nei džiaugsmo nei liūdesio ašaromis praskiesti jo visuomenines smegenis. Tai galioja ypač valdžios žmonių ir viešąją nuomonę formuojančioms galvoms. Manding Lenkijos tragedijos reikšmės Lietuvai vertinimas trijų dienų valstybiniu gedulu buvo atliktas matuojant kreivoku istoriniu masteliu.
Blogis gimdo blogį. Neišaiškintas ir nenubaustas nusikaltimas veda prie kito nusikaltimo ir prie kitų aukų. 1939 metų rugsėjo 17 dieną, kaip Molotovo – Ribentropo pakto pasekmė, į Lenkijos teritoriją, į kurią jau buvo įsiveržę fašistai, įžengė Raudonoji armija. Lenkai naiviai tikėjosi, kad SSSR skuba jiems į pagalbą atremiant fašistinę invaziją. Bet kada pasirodė, jog tai netiesa, Lenkijos kariuomenė SSSR pajėgoms vis viena nesipriešino. Į SSSR nelaisvę pateko dešimtys tūkstančių lenkų karininkų ir policininkų, kuriuos savo žinion tuoj pat perėmė NKVD.
Toks klausimas keliamas vokiškame internetiniame laikraštyje adresu http://www.nexus-magazin.de/index/polnischer-flugzeugabsturz-bei-katyn-wurden-die-ueberlebenden-exekutiert. Jame rašoma, jog internete atsirado neįtikėtinas vaizdo įrašas. Manoma, jog buvo filmuota netrukus po to, kai lėktuvas nukrito. Girdisi šūviai, balsai šaukia „Nežudyk mūsų“ ir „Dink iš čia.“Pasak autoriaus, vienareikšmiškai aiškinti vaizdo įrašą sunku, bet pasiklausęs tikrai gali pagalvoti, kad vyksta katastrofą išgyvenusiųjų egzekucija.
Rimčiausią šio vaizdo įrašo aptarimą ir analizę anglų kalba galima paskaityti diskusijų forume, kurį galima rasti anksčiau nurodytu adresu puslapyje paspaudus Above Top Secret
Jūsų leidinyje užtektinai išsamiai rašyta apie Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio ir jį lydėjusios delegacijos žūtį aviakatastrofoje prie Smolensko (Lenkijos prezidentas skubėjo pagerbti Katynės aukas). Įdomios ir Mindaugo Peleckio, ir Valerijos Novodvorskajos pastabos. Tačiau per mažai, man regis, pabrėžta, kodėl L.Kačinskis labai skubėjo į Katynės iškilmes. O skubėjo todėl, kad Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas kartu su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu pirmieji pagerbė Katynėje sušaudytų tūkstančių lenkų karininkų atminimą. Pagerbė taip, kad tik aplenktų Lenkijos prezidentą L.Kačinskį ir jo delegaciją. Ir aplenkė. Į Katynę abiejų šalių ministrai pirmininkai D.Tuskas ir V.Putinas atvyko pirmieji. L.Kačinskis liko net nepakviestas. Štai kodėl L.Kačinskis skubėjo. Taigi kai Lenkijos premjeras D.Tuskas neva nuoširdžiai lieja graudžias ašaras dėl L.Kačinskio mirties, – netikėkite. Tos ašaros nėra nuoširdžios.
Balandžio 10-osios rytą nutikusi tragedija, kai žuvo visi 96 į Katynės žudynių vietą pagerbti aukų skridę aukščiausieji Lenkijos valdžios atstovai, ilgai įsimins. Jau daug prirašyta ir prikalbėta apie šią tragediją, tad čia norėtume tik trumpai paanalizuoti galimas katastrofos priežastis ir pasekmes bei jas supančią simboliką.
Kaip žinoma, tąryt 6:56 val. UTC laiku Smolenske, visai netoli (maždaug už 20 km) nuo Katynės žudynių vietos sudužo 1990 m. gamybos rusiškas lėktuvas „Tupolev Tu-154M Lux” (serijinis numeris 101). Mirtina lėktuvo kelionė tetruko valandą ir 33 minutes. Visi 96 žmonės – 88 kelionės dalyviai ir 8 specialistų įgula – žuvo. Liudininkai teigia prieš sudužimą girdėję keistus garsus, sprogimus. Kad būta sprogimo, gali paliudyti ir tai, jog tvirtas lėktuvo diuraliuminio korpusas išsilankstė lyg jį būtų paveikusi pragariška jėga. Greičiausiai taip ir buvo.
