Lietuvos geležinkelių stotis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad sekantis žingsnis, siekiant visiškai atsiriboti nuo Rusijos, yra rusiškos geležinkelio vėžės atjungimas.
Tokią poziciją Lietuvos diplomatijos vadovas išsakė olandų žurnalistui pasiteiravus, ar neverta apriboti krovinių gabenimą iš Rusijos į Kaliningradą per savo teritoriją, kai Kremlius paskelbė apie mobilizaciją.
„Patikėkite, visi tie vagonai yra patikrinami. Tiktai maisto produktai ir kitos reikalingos prekės yra praleidžiamos. Karinį Kaliningrado aprūpinimą Rusija vykdo jūros keliu. Lietuva ir toliau vadovausis Europos Sąjungos gairėmis. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ši situacija nėra mums naudinga“, – olandų naujienų portalui „Elseviers weekblad“ sakė G. Landsbergis.
„Lietuva visiškai atsisakė rusiškų dujų, taip pat norime atsijungti nuo bendro elektros tinklo. Geležinkelio jungtys būtų logiškas kitas žingsnis“, – pridūrė ministras.
ELTA primena, kad Europos Komisijai pateikus ketvirtojo sankcijų paketo aiškinamąsias gaires, pagal kurias Rusijai leidžiama geležinkeliais per Europos Sąjungos teritoriją gabenti sankcionuotas prekes į Kaliningradą, jei šios nenaudojamos kariniams tikslams, Lietuvos viešojoje erdvėje pasigirdo siūlymų išardyti rusiškąją geležinkelio vėžę, kuria šie kroviniai Lietuvos teritorija vežami į Rusijos eksklavą.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Pasak užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio, svarbiausia žinia Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen metiniame pranešime yra pripažinimas, jog Briuseliui derėjo klausyti Baltijos valstybių dėl Kremliaus ir Vladimiro Putino grėsmės. Visgi, politikas viliasi, kad šie EK lyderės žodžiai neliks formalumu ir paskatins valstybes-nares aktyviau remti Ukrainą.
„Lietuvai yra svarbiausia pripažinimas, kad mes buvome teisūs ir Vakarai turėjo mūsų daugiau klausyti“, – Eltai sakė G. Landsbergis.
„Labai norėčiau, kad šita formuluotė taptų praktine. Kitaip tariant, kai Baltijos šalys šiandien sako, ko reikia – pavyzdžiui, papildomų ginklų Ukrainai – kad tai būtų dabar išgirsta. Ne tik tai pripažinimas, kad reikėjo paklausyti mūsų iki karo. Taip pat ir karo metu, man atrodo, Baltijos šalių įžvalgos yra reikalingos ir teisingos“, – pabrėžė ministras.
Tuo metu Ukrainai svarbiausia žinia „pažadas padėti iki pergalės, dirbti dėl Europos Sąjungos perspektyvos – kad mes dirbsime drauge“, teigė G. Landsbergis. Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.
U. von der Leyen trečiadienį skaitydama savo metinį pranešimą Europos Parlamente teigė, jog „viena iš šio karo pamokų yra ta, kad turėjome klausytis tų, kurie pažįsta Putiną. <…> Reikėjo klausytis balsų pačioje Sąjungoje: Lenkijoje, Baltijos valstybėse ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje“.
Kalboje ji patikino, kad Europa ir toliau rems Ukrainą, o sankcijos Kremliaus režimui išliks.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba ir Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad antradienį Ukrainoje vykusio susitikimo su šios šalies diplomatijos vadovu Dmytro Kuleba metu buvo aptarta Ukrainos perspektyva Europos Sąjungoje, finansinė ir karinė parama karo niokojamai šaliai bei tolesnės sankcijos Rusijai.
„Susitikimas – tai pirmiausiai politinės paramos išraiška: paremti ir dar sykį pasakyti, kad Lietuvos parama Ukrainai yra šimtaprocentinė visais būdais, kuriais mes galime, kiek tik mūsų jėgos leidžia mes padėsime savo broliams ir sesėms Ukrainoje, kovojantiems žūtbūtinę kovą“, – Eltai savo vizito į Ukrainą tikslą paaiškino G. Landsbergis.
Ministras teigia, kad susitikimo su Ukrainos užsienio reikalų ministru D. Kuleba metu buvo aptarta ir tolesnė karinė bei finansinė parama Ukrainai.
„Aptarėme konkrečius poreikius, ką galime padaryti, kokiuose formatuose iškelti klausimus apie tai, ko reikia Ukrainai. Lietuvos indėlis, aišku, yra pripažintas ir yra suprantama, kad objektyviai mūsų galimybės galbūt yra ribotos, bet mūsų diplomatinės galimybės visą laiką dar gali padaryti ir daugiau, siekiant kitus paraginti padėti Ukrainai“, – akcentavo ministras.
G. Landsbergis taip pat pažymi, kad susitikimo metu buvo aptarti ir veiksmai dėl tolesnių sankcijų Rusijai.
„Sutarėme, kad tikrai tai turi būti daroma toliau. Ir ne iki galo mus įtikina, kad jau yra padaryta pakankamai, V. Putinas toliau turi vis dar resursus, kuriais finansuoja savo karą prieš Ukrainą, ir reikia tuos resursus jam mažinti“, – sakė jis.
Ministras taip pat teigia, kad susitikimo su D. Kuleba metu taip pat buvo aptartas ir Ukrainos narystės ES klausimas.
„Sutarėme lygiai taip pat, kad jokiu būdu Ukrainos kreipimasis, prašymas priimti negali būti padėtas į stalčių ir kad po dienų Versalyje turi sekti istoriniai sprendimai Europos Komisijoje“, – akcentavo jis.
G. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad tolesnė Ukrainos narystės ES perspektyva šiuo metu sprendžiama Europos Komisijoje.
„Dabar kamuolys yra Europos Komisijos rankose ir turime sulaukti labai aiškių atsakymų, kokius žingsnius jie toliau numato. Tai iš tikrųjų valstybių vadovai sutarė dėl tolesnių žingsnių Versalyje ir dabar tiesiog labai primygtinai laukiame, kad Europos Komisija toliau savo žingsnius žengtų“, – teigė politikas.
ES atsiranda sankcijų Rusijai nuovargis
G. Landsbergis, paprašytas įvertinti ES valstybių pasiryžimą griežtinti sankcijas Rusijai, pripažįsta, kad kai kurios valstybės jau pradeda jausti sankcijų Rusijai nuovargį. Visgi ministras pabrėžia, kad tai dar tik kelionės pradžia. Pasak jo, vienas iš svarbių tolesnių svarbių sankcijų žingsnių – sprendimas iš Rusijos nebepirkti iškastinių resursų.
„Šiek tiek pastebime, kad yra tokio sankcijų nuovargio, ir kai kuriems, atrodo, dar net maratono neįpusėjus pirmuosius kilometrus bėgti tarsi pradeda trūkti kvapo. Tai man norisi pasakyti, kad kelionė dar tikrai yra ilga ir dar padaryti reikia daug ką. Ir vienas iš žingsnių yra būtent iškastinių resursų pirkimo iš Rusijos atsisakymas“, – akcentavo ministras.
Jis pabrėžia, kad norint atsisakyti rusiškos naftos ir dujų, yra būtinas labai aiškus didžiųjų ES valstybių apsisprendimas.
„Reikia ieškoti alternatyvių energijos šaltinių apskritai, pereiti prie žaliosios energijos greičiau, negu tai buvo planuota anksčiau padaryti, arba bent jau trumpuoju laikotarpiu ryžtingai ieškoti kitų tiekėjų toms energijoms sritims, kurios mums dabar yra reikalingos – pirmiausiai naftai ir dujoms“, – sakė G. Landsbergis.
Prasidėjus Rusijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir Ukrainai uždarius oro ervdę užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis neišvyko planuoto vizito į Kijevą. Tai Eltai ketvirtadienio ryte patvirtino jo atstovė spaudai Vytautė Šmaižytė-Kuliešienė.
ELTA primena, kad Kijeve planavo lankytis visų Baltijos šalių diplomatijos vadovai.
Ketvirtadienio ryte Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas paskelbė apie karinę operaciją prieš Ukrainą.
G. Landsbergis su vizitu lankosi Australijoje, Melburne. URM perduotos nuotr.
Su vizitu Australijoje, Melburne, besilankantis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikimuose su verslo atstovais aptarė dvišalio ekonominio bendradarbiavimo, prekybos ryšių potencialą, buvo pristatytos įmonės, norinčios gilinti ar užmegzti prekybinius ryšius su Australija.
Pasak Užsienio reikalų ministerijos (URM) pranešimo, Lietuvos ekonomikos galimybės buvo pristatytos susitikime su Australijos verslo taryba, kurios nariai atstovauja įvairiems pramonės sektoriams, įskaitant gamybą, infrastruktūrą, informacines technologijas, kasybą, mažmeninę prekybą, finansines paslaugas ir bankininkystę, energetiką, profesines paslaugas, transportą ir telekomunikacijas.
Ministras G. Landsbergis akcentavo poreikį plėsti Lietuvos eksporto apimtis aukštos pridėtinės vertės sektoriuose. „Turime apie 80 Lietuvos įmonių, eksportuojančių į Australiją, tarp jų − lazerių, elektronikos, biotechnologijų, inžinerijos ir automobilių pramonės įmones, kurioms reikia padėti labiau pasinaudoti Australijos rinkos teikiama nauda“, − teigė G. Landsbergis.
Verslo plėtros bei investicijų skatinimo galimybės taip pat aptartos susitikimų su Viktorijos valstijos prekybos skatinimo agentūros „Global Victoria“, Viktorijos valstijos investicijų skatinimo agentūros „Invest Victoria“ bei nepriklausomos Europos–Australijos verslo tarybos atstovais metu.
G. Landsbergis su vizitu lankosi Australijoje, Melburne. URM perduotos nuotraukos
„Vertiname Australiją kaip bendramintę laisvos prekybos partnerę, didelę perkamąją galią turinčią rinką, suteikiančią didžiulį potencialą ir galimybes Lietuvos verslui“, − akcentavo ministras, taip pat pabrėždamas, kad svarbu siekti kuo greitesnio laisvosios prekybos susitarimo tarp Europos Sąjungos (ES) ir Australijos sudarymo, tokiu būdu reikšmingai pagerinant verslo sąlygas ES, kartu ir Lietuvos, įmonėms Australijoje.
Ministras pasidžiaugė Australijoje gyvenančių lietuvių verslininkų iniciatyva atkurti aktyvią Lietuvos−Australijos verslo tarybos veiklą, pareikšdamas lūkestį, kad tai bus naudingas instrumentas stiprinti verslo ryšius tarp abiejų šalių.
Melburne ministras G. Landsbergis atidarė Australijos–Lietuvos kibernetinio saugumo tyrimų tinklą, kurį antradienį, Tarptautinę saugesnio interneto dieną, Karališkasis Melburno technologijų institutas (angl. Royal Melbourne Institute of Technology, RMIT) įkūrė kartu su Mykolo Romerio universitetu. Pasak ministro, „gyvename laikais, kai bendraminčių bendradarbiavimas, keitimasis patirtimi, atremiant skirtingų veikėjų keliamus kibernetinio saugumo iššūkius, kaip niekad svarbus“.
Ministras taip pat susitiko su viena gausiausių ir aktyviausių Australijoje – Melburno lietuvių bendruomene nuo 1960 metų be pertraukų veikiančiuose Lietuvių namuose. G. Landsbergis padėkojo bendruomenei už solidarumą ir paramą sudėtingais Lietuvos istorijos laikotarpiais, kvietė ir toliau aktyviai prisidėti prie Lietuvos klestėjimo.
Azerbaidžano Didžiojo Medžliso pirmininkė Sahiba Gafarova. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis penktadienį susitiko su Lietuvoje viešinčia Azerbaidžano parlamento (Didžiojo Medžliso) pirmininke Sahiba Gafarova.
Susitikimo metu pagrindinis dėmesys buvo skirtas dvišalio Lietuvos ir Azerbaidžano bendradarbiavimo plėtojimo galimybėms aptarti. „Azerbaidžanas – vienas iš stipriausių Lietuvos partnerių ES Dvynių programoje. Esame suinteresuoti toliau dalintis Lietuvos reformų patirtimi su Azerbaidžanu“, − sakė ministras G. Landsbergis.
Lietuvos ir Azerbaidžano institucijos bendradarbiauja trylikoje Europos Sąjungos (ES) Dvynių projektų, iš kurių septyni jau sėkmingai įgyvendinti, pažymima Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Azerbaidžano Didžiojo Medžliso pirmininkė Sahiba Gafarova ir Lietuvos UR ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Ministras G. Landsbergis ir S. Gafarova taip pat taip pat aptarė ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimo perspektyvas, įvertino praėjusių metų gruodžio mėnesį vykusio ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimo rezultatus.
„Europos Sąjunga aktyviai siekia prisidėti užtikrinant saugumą ir stabilumą Pietų Kaukazo regione, o baigtos derybos dėl ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimo susitarimo atvertų naujas galimybes abiem pusėms, taip pat paremiant Azerbaidžano vyriausybės pastangas diversifikuoti šalies ekonomiką“, − pabrėžė G. Landsbergis.
Azerbaidžano parlamento pirmininkė S. Gafarova Lietuvoje su oficialiu vizitu lankosi pirmą kartą po to, kai 2020 metais pradėjo eiti Didžiojo Medžliso pirmininkės pareigas.
Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trylika Seimo opozicinių frakcijų atstovų pasirašė kreipimąsi į ministrę pirmininkę Ingridą Šimonytę, žiniasklaidoje paaiškėjus, kad spalio viduryje užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas du kartus susitiko su trąšas gabenančios Baltarusijos bendrovės „Belaruskalij“ atstovais, atvykusiais į Lietuvą. Parlamentarai prašo premjerės atsakyti, ar ji žinojo apie šiuos susitikimus ir tai, kodėl Užsienio reikalų ministerija (URM) po šių susitikimų pakeitė poziciją dėl JAV taikomų sankcijų Baltarusijai.
„Vyriausybės skaidrumas JAV sankcijų Baltarusijos įmonei „Belaruskalij“ kelia rimtų abejonių, o portalų 15min.lt ir tv3.lt žurnalistų atskleistos slaptų derybų aplinkybės verčia nerimauti dėl Vyriausybės narių retorikos ir veiksmų suderinamumo bei galimų rizikų šalies nacionaliniam saugumui. Abejonių kelia ir Užsienio reikalų ministerijos atsisakymas viešai atskleisti daugiau informacijos apie viceministro Egidijaus Meilūno susitikimus su Baltarusijos įmonės „Belaruskalij“ atstovais, motyvuojant „diplomatine praktika“, – išsiųstame rašte pažymi Seimo nariai.
Darbo partijos, Demokratų „Vardan Lietuvos“, Lietuvos regionų, Lietuvos socialdemokratų partijos ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijų seniūnų ir jų kolegų teigimu, remiantis tokiu informacijos slėpimo motyvu, kyla pagrįstų klausimų, ar „Belaruskalij“ atstovai, kurie į Lietuvą atvyko susisiekimo ministro Mariaus Skuodžio kvietimu, atstovavo tik savo įmonei, ar ir visam Baltarusijos režimui.
„Ypatingą nerimą kelia ir tai, kad po susitikimų Užsienio reikalų ministerijoje su „Belaruskalij“ atstovais migrantų srautas, buvęs Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, ženkliai pakrypo Lenkijos kryptimi“, – teigia parlamentarai.
Seimo nariai, nematydami Vyriausybės noro dirbti skaidriai ir kelti sau aukščiausius reikalavimus, prašo premjerės atsakyti, ar ji buvo informuota apie užsienio reikalų viceministro susitikimus su „Belaruskalij“ atstovais šių metų spalio 19 d. ir 22 d., ar jai žinoma, kokie sprendimai priimti jų metu, ar užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis žinojo apie savo pavaduotojo vedamas derybas su „Belaruskalij“ atstovais, ir kaip vertina tai, kad apie susitikimą su įmonės „Belaruskalij“ atstovais nebuvo skelbiama viešoje užsienio reikalų viceministro darbotvarkėje.
Iš premjerės parlamentarai taip pat lauks atsakymų, ar kartu su minėtais Baltarusijos įmonės „Belaruskalij“ asmenimis į Vilnių atvyko ir Baltarusijos diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos neformalus atstovas, vedęs derybinius pokalbius su URM politikais, ar susitikimų metu buvo aptarti nelegalių migrantų keliami iššūkiai bei Baltarusijos režimo vaidmuo jų organizavime, ar premjerė žinojo, kas lėmė URM pozicijos pasikeitimą JAV taikomų sankcijų atžvilgiu ir kieno nurodymu buvo pakeistos rekomendacijos Lietuvos verslams šios ministerijos interneto svetainėje.
Bet to, rašte premjerei klausiama, ar su „Belaruskalij“ atstovais buvo susitikę jos politinio pasitikėjimo tarnautojai ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai.
Vadovaujantis Seimo statutu, premjerės atsakymų tikimasi sulaukti artimiausiame Seimo posėdyje.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis raštu kreipėsi į premjerę Ingridą Šimonytę dėl jo atleidimo iš einamų pareigų.
„Matydamas besiklostančią padėtį, susijusią su po JAV įvestų sankcijų besitęsiančiu baltarusiškų krovinių per Lietuvą gabenimu, bei suprasdamas, kokius reputacinius iššūkius tai kelia Jūsų vadovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybei, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsniu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 10 straipsniu, prašau priimti mano atsistatydinimo pareiškimą ir atleisti iš užsienio reikalų ministro pareigų artimiausiu Jums įmanomu metu“, – rašoma I. Šimonytei adresuotame ir G. Landsbergio pasirašytame prašyme.
Prezidentas išsakė poziciją dėl „Belaruskalij“ trąšų tranzito
Prezidentas Gitanas Nausėda penktadienį sukritikavo Vyriausybę dėl likusio „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą. Jis teigė, kad apie pasiruošimą trauktis paskelbę ministrai kitose šalyse jau būtų pasitraukę, o ne lauktų premjerės įvertinimo.
„Manau, kad padaryta didelė žala. Pirmiausia padaryta didelė žala valstybės reputacijai. Deklaruodami, kad laikomės vertybinės užsienio politikos, negalime sukelti nė menkiausių abejonių partneriams, kad jos iš tikrųjų laikomės. Tai yra deklaracijos ir mūsų konkretūs veiksmai turi atitikti“, – žurnalistams penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje teigė G. Nausėda.
„Tai, kas buvo iki šiol padaryta, mano nuomone, ne visiškai atitinka politinės atsakomybės principą, jeigu teigiama, kad ministrai yra pasirengę atsistatydinti, tai Vakarų praktikoje jie tai ir daro. Jie pateikia atsistatydinimo pareiškimą, ir tada jau kitos institucijos priima atitinkamus sprendimus“, – taip pat pabrėžė šalies vadovas.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Paklaustas, ar dar pasitiki ministrais Gabrieliumi Landsbergiu ir Mariumi Skuodžiu ir visa Vyriausybe, prezidentas akcentavo, kad būtina įvertinti kilusią situaciją. Vis tik, pasak jo, laiko pasiruošti sankcijų įvedimui ir minimizuoti nuostolius buvo užtektinai.
„Mes privalome įvertinti šią situaciją, kuri kilo. Kaip jūs puikiai žinote, situacija rutuliojosi nuo rugpjūčio mėnesio, mes turėjome keturis mėnesius laiko, kad galėtume pasiruošti, įvertinti visas aplinkybes, minimizuoti nuostolius, tartis su sąjungininkais, bet visa tai daroma tik dabar. Klausimas: kodėl? Kodėl buvo praleista tiek laiko ir nepadaryti tie veiksmai, kuriuos dabar tenka daryti paskubomis. Tai atsakymas būtų atitinkamas“, – kritikavo šalies vadovas.
„Juk bazinis dalykas yra labai paprastas – sankcijos buvo įvestos kaip atsakas į hibridinę ataką, kuri yra Baltarusijos režimo vykdoma prieš Lietuvą. (…) Tai yra hibridinė ataka prieš Lietuvą, ir mes negalime sukelti jokių dviprasmybių savo veiksmais ir elgtis nenuosekliai“, – pabrėžė G. Nausėda. Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).
ELTA primena, kad apie pasiryžimą trauktis yra užsiminę du ministrai – užsienio reikalų Gabrielius Landsbergis ir susisiekimo Marius Skuodis. Sprendimus dėl ministrų likimo premjerė Ingrida Šimonytė žada pristatyti kitos savaitės pradžioje.
Šie pareiškimai išsakyti po to, kai, trečiadienį įsigaliojus JAV sankcijoms „Belaruskalij“, jų tranzitas per Lietuvą nesustojo. „Belaruskalij“ dar lapkritį atlikus avansinį mokėjimą Lietuvos geležinkeliams už paslaugas, šių lėšų gali pakakti pervežimams gruodį, sausį ir vasarį.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tikina, kad partijos kolega, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis su juo nederino ketinimų kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dėl Prezidentūros viešai aptarinėto galimo buvusio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio skyrimo ambasadoriumi Europos Sąjungoje. Nors Ž. Pavilionis mano, kad Prezidentūros komunikacija leidžia svartyti, ar nereikia inicijuoti tyrimo dėl galimo tarnybinės paslapties paviešinimo, G. Landsbergis abejoja, ar tam yra pagrindo.
„Ponas Pavilionis nederino su manimi tokio sprendimo. Nežinau, ar yra daug pagrindo kreiptis į Valstybės saugumo departamentą. Esu anksčiau pasakęs, kad praktika viešai, per žiniasklaidą diskutuoti apie dar nepaskirtų ir galimai skiriamų kandidatų pavardes nėra teisingiausias dalykas. Aš sau taikysiu kitas taisykles“, – prieš Vyriausybės posėdį žurnalistams sakė G. Landsbergis.
Lietuvos diplomatijos vadovo teigimu, Ž. Pavilionis, kaip Seimo narys, turi teisę pasirinktu būdu kelti klausimus.
„Jis yra išrinktas politikas, Seimo narys. Matyt, jis vertina tai, kad turi labai plačias erdves politinei saviraiškai. Jis tai daro taip, kaip mano, kad yra tinkama. Jeigu tai yra pagal Seimo nario etiką ir įstatymus, tai jis turi tam teisę“, – pridūrė G. Landsbergis.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad šalies vadovas G. Nausėda pastarąją savaitę užsiminė, jog rimtai apsvarstytų buvusio krašto apsaugos ministro R. Karoblio kandidatūrą, dėl kurios anksčiau buvo išsakęs „politinio atšalimo“ poreikį. Raimundas Karoblis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentui G. Nausėdai pareiškus, kad jis yra pasirengęs svarstyti buvusio ministro R. Karoblio kandidatūrą į Lietuvos ambasadorius ES, užsienio reikalų ministras G. Landsbergis užsiminė, kad šį klausimą reikėtų „uždaryti“ kaip įprasta – „tyliųjų derybų“ būdu. Tačiau prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė nebemano, kad „tyliosios derybos“ yra įmanomos.
„Ambasadoriaus ES pozicija jau seniai buvo tiek politizuota, kad tyliųjų derybų būdu turbūt neįmanoma to toliau tęsti – taip pat ir konservatorių partijos pajėgomis. Turbūt visiškai normalu, kad apie tas kandidatūras, apie kurias metai laiko jau visi kalba, galima kalbėti ir viešai“, – LRT radijui teigė A. Skaisgirytė.
Šią savaitę Ž. Pavilionis pranešė žadąs kreiptis į VSD, kad būtų inicijuotas tyrimas dėl galimo tarnybinės paslapties paviešinimo. Politiko teigimu, viešai aptarinėdama galimą R. Karoblio skyrimą ambasadoriumi ES, Prezidentūra pažeidė diplomatinės tarnybos įstatymą.
Lietuvos Vyriausybė
Rugsėjo pabaigoje „Baltijos tyrimai“ atliko apklausas, kurių metu gyventojai nurodė, jų nuomone, blogiausiai dirbančius Ingridos Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės ministrus. Nieko nuostabaus, kad prasčiausiai šalies piliečiai vertina tuos ministrus, kuriems daugiausiai tenka tvarkytis su nelegalių migrantų ir koronaviruso sukeltomis krizėmis.
Tačiau, kaip rodo rugsėjo 17–spalio 3 dienomis Eltos užsakymu atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa, tik opozicines partijas remiančių rinkėjų nuomonė dėl to, kurie ministrai tvarkosi prasčiausiai, yra vieninga.
Žvelgiant į tai, kaip ministrų darbą vertina valdančiąsias partijas palaikantys piliečiai, nuomonių pasiskirstymas dėl to, kurie Vyriausybės nariai dirba blogiausiai, varijuoja. Koaliciją sudariusių partijų elektoratai kaip blogai dirbančius yra linkę nurodyti tuos ministrus, kuriuos delegavo ne jų remiamos partijos.
Rugsėjo pabaigoje respondentų buvo prašoma pasakyti, kurie du dabartinės Vyriausybės ministrai, jų nuomone, dirba blogiausiai. Pavardes ar ministerijas respondentai minėjo patys ir ministrų sąrašas nebuvo pateikiamas.
Apklausoje dalyvavę gyventojai kaip blogiausiai dirbančius dažniausiai nurodė sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį (35 proc.), ekonomikos ir inovacijų ministrę Aušrinę Armonaitę (29 proc.), vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę (24 proc.), užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį (19 proc.). Į prasčiausiai vertinamų ministrų sąrašo penketuką pateko ir teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska (10 proc.).
Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ duomenimis, kitus I. Šimonytės Vyriausybėje dirbančius ministrus paminėjo nuo 1 proc. iki 6 proc. respondentų. 3 proc. gyventojų teigė, kad visi ministrai dirba blogai, o 2 proc. respondentų teigė priešingai – kad visi dabartiniai ministrai dirba gerai. Tuo tarpu apie septintadalį (15 proc.) respondentų šiuo klausimu apskritai neturėjo nuomonės.
Valdančiųjų partijų rinkėjai nurodo skirtingus „blogiausiai dirbančius“ ministrus
Skirtingas valdančiosios daugumos partijas palaikantys gyventojai skirtingai vertina ministrų darbą. Tam tikra išimtis yra tik konservatoriai. Nors vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė priklauso Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai, konservatorių elektoratas ją, kaip prasčiausiai dirbančią ministrę, išskyrė ganėtinai dažnai.
Premjerė Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visgi kaip blogiausiai dirbančią ministrę dažniausiai TS-LKD partijos rinkėjai minėjo Laisvės partijos lyderę A. Armonaitę (33 proc. konservatorių rinkėjų). Dažnai konservatorių elektorato buvo minėta ir teisingumo ministrė E. Dobrovolska (22 proc.).
Kiek daugiau nei penktadalio konservatorius palaikančių piliečių nuomone, prastai su pareigomis tvarkosi ir TS-LKD priklausanti A. Bilotaitė (23 proc.). Tuo tarpu, kad blogai dirba sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys nurodė 17 proc. konservatoriams simpatizuojančių gyventojų.
Laisvės partijos rinkėjams labiausiai neįtinka D. Kreivys
Laisvės partiją remiantys piliečiai ministrus, kurie, jų nuomone, dirba blogiausiai, rikiuoja jau kita pasirinkta tvarka. Laisvės partijos simpatikų nuomone, prasčiausiai dirba konservatoriams priklausantis energetikos ministras Dainius Kreivys (17 proc.). D. Kreivys, įvertinus visų respondentų balsus, rikiuojasi šeštoje vietoje. Kaip blogiausiai dirbantį ministrą jį nurodė 6,6 proc. visų apklausoje dalyvavusių respondentų.
Žvelgiant į Laisvės partijos rėmėjų nuomonių pasiskirstymą, taip pat ganėtinai dažnai paminėtas Liberalų sąjūdžio deleguotas aplinkos Simonas Gentvilas (16 proc.) ir krašto apsaugai vadovaujantis konservatorius Arvydas Anušauskas (15 proc.). Tačiau bendruose vykdytos apklausos rezultatuose šie ministrai neišsiskiria itin prastu vertinimu: S. Gentvilą kaip blogai dirbantį nurodo 3,5 proc., o. A. Anušauską – 1,8 proc. apklausoje dalyvavusių visų respondentų.
Nepartinis, TS-LKD į ministrus deleguotas A. Dulkys, kaip blogai dirbantis ministras, paminėtas 15 proc. Laisvės partijos gerbėjų dalies.Taip pat Laisvės partijos elektoratas kaip blogai dirbančius dažniau paminėjo konservatoriams priklausančius A. Bilotaitę (13 proc.) ir G. Landsbergį (11 proc.).
Liberalų sąjūdžio rinkėjai kaip blogiausiai dirbančias mato A. Armonaitę ir A. Bilotaitę
Galima pažymėti, kad Laisvės partiją remiantys asmenys kaip blogiausiai dirbančios nenurodė Laisvės partijos pirmininkės A. Armonaitės.
Tuo tarpu kitos liberalios politinės jėgos – Liberalų sąjūdžio elektoratas pastarąją šioje apklausoje nurodo dažniausiai. 28 proc. už Liberalų sąjūdį ketinančių balsuoti rinkėjų tvirtina, kad A. Armonaitė Vyriausybėje dirba prasčiausiai. Tokia pati dalis Liberalų sąjūdžio rėmėjų nurodo ir konservatorę A. Bilotaitę (28 proc.). Šiek tiek mažesnei daliai – 21 proc. šios partijos simpatikų atrodo, kad sunkiausiai sekasi A. Dulkiui. Liberalų sąjūdžio rinkėjai kaip blogai dirbančius šiek tiek dažniau minėjo konservatorius G. Landsbergį (16 proc.) bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai vadovaujančią Jurgitą Šiugždinienę (14 proc.). Bendroje apklausoje švietimui Lietuvoje vadovaujanti ministrė rikiuojasi 7 vietoje. Ją, kaip prasčiausiai besitvarkančią ministrę, nurodo 4 proc. respondentų.
Tai, kad blogai dirba E. Dobrovolska, nurodė 13 proc. Liberalų sąjūdžio rėmėjų. Kaip ir Laisvės partijos atveju, Liberalų sąjūdžio rinkėjas nebuvo linkęs savo remiamos partijos deleguotų ministrų nurodyti kaip prastai dirbančių.
Opozicijos partijų elektoratas vieningas: prasčiausiai vertinami tie patys ministrai
Savo ruožtu už opozicijoje esančias partijas ketinantys balsuoti gyventojai vieningi – blogiausiai dirba A. Dulkys, A. Armonaitė, A. Bilotaitė ir G. Landsbergis. Iš esmės nesiskiria ir ministrų rikiavimo tvarka, kurią pateikia už „valstiečius“, socialdemokratus ir „darbiečius“ ketinantys balsuoti piliečiai.
Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos rinkėjų nuomone, blogiausiai dirba A. Dulkys (42 proc.), A. Armonaitė (37 proc.), A. Bilotaitė (33 proc.). Taip pat dažnai apklausoje minėtos G. Landsbergio (20 proc.) ir E. Dobrovolskos (13 proc.) pavardės.
Tuo tarpu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkėjų nuomone, blogiausiai dirba A. Dulkys. Sveikatos apsaugos ministrą šioje apklausoje paminėjo net 64 proc. „valstiečius“ remiančių respondentų. Taip pat išskirta A. Armonaitė (36 proc.) bei A. Bilotaitė (36 proc.) ir G. Landsbergis (19 proc.).
Galiausiai Darbo partijos rinkėjų nuomone, blogiausiai dirba A. Dulkys (36 proc.), A. Armonaitė (32 proc.), A. Bilotaitė (22 proc.) ir G. Landsbergis (16 proc.).
R. Ališauskienė: valdančiųjų elektoratas skirsto ministrus į savus ir nesavus
„Baltijos tyrimų“ vadovė Rasa Ališauskienė sako, kad tvarka, kokia gyventojai išrikiavo prasčiausiai vertinamus ministrus, nenustebino. Pasak jos, nelegalių migrantų ir COVID-19 sukeltas krizes sprendžiantys Vyriausybės nariai ir yra kritiškiausiai vertinami ministrai.
„Keturi ministrai generuoja didžiąją dalį visų atsakymų. Ir tai ministrai, kurie atsakingi už kilusių krizių valdymą. Apie migrantus daugiau šneka Landsbergis ir Bilotaitė, o apie COVID – Dulkys ir Armonaitė. Tai tos ministerijos, kurios tvarkosi su kriziniais dalykais, daugiausiai ir susilaukia neigiamos reakcijos“, – Eltai teigė R. Ališauskienė.
Rasa Ališauskienė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kita vertus, R. Ališauskienė mano, kad ministrų darbo kokybės vertinimas ir krizių primesta darbotvarkė nebuvo vieninteliai kriterijai gyventojams išskiriant blogiausiai dirbančius ministrus. Sociologės teigimu, vykdytoje apklausoje nemažai įtakos turėjo ir tai, kaip gyventojai vertina ministrų asmenybes.
„Dulkio vertinimas apskritai yra nepalankus. Armonaitė neigiamų vertinimų taip pat sulaukia ne tik kaip dirbanti ministrė, bet ir kaip politikė. Šiuo metu ji yra blogiausiai iš visų vertinama. Taigi yra ir asmenybiniai dalykai“, – sakė „Baltijos tyrimų“ direktorė.
Komentuodama, kodėl valdančiajai daugumai priklausančių partijų rinkėjų nuomonė išsiskiria, R. Ališauskienė svarstė, ar tai tik nėra skirstymo į „savas – nesavas“ ministras priežastis.
„Gali būti, kad dėl to, jog tai savas ar nesavas ministras. Kai žiūri į rinkėjų nuomones pagal partijas, bent jau valdančiosios koalicijos mastu, blogiau yra vertinamas ne savos partijos ministras. Išskyrus gal Tėvynės sąjungos rėmėjus. Jie Bilotaitę gan dažnai paminėjo kaip tą, kuri dirba blogiausiai“, – Eltai teigė R. Ališauskienė.
„Tuo tarpu Liberalų sąjūdis į priekį taip pat iškėlė Armonaitę ir Bilotaitę. Laisvės partija minėjo taip pat ministrus, kuriuos delegavo kitos partijos, o Armonaitės – apskritai nepaminėjo“, – teigė ji.
Sociologė neatmetė galimybės, kad toks nuomonių pasiskirstymas gali būti susijęs ir su valdančiųjų partijų rinkėjų jaučiamu nepasitenkinimu, kad jų remiama politinė partija turi per mažai erdvės. Tą, pasak jos, rodo kitos atliktos sociologinės apklausos.
„Į klausimą, ar respondentai, jei dabar būtų rinkimai, norėtų, kad būtų tokia pati valdančioji dauguma, tai 7 iš 10 rinkėjų nori kitos. Dabartinę sudėtį ir toliau matyti norėtų daugiausiai Tėvynės sąjungos rinkėjai. Tuo tarpu koalicijos partnerių – liberalų, Laivės partijos rinkėjai gan dažnai sako, kad norėtų kitos. Taigi tai gali būti vienas iš atvejų, kai šių partijų rėmėjai mano, kad jų partijai tenka per mažai galių, kad dominuoja konservatoriai“, – apibendrino R. Ališauskienė.
Apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir „Baltijos tyrimus“ būtina.
Apklausa vyko 2021 m. rugsėjo 17 – spalio 3 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausti 1004 Lietuvos gyventojai (18 metų ir vyresni), apklausa vyko 115 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Apklaustųjų nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.
Kinijos karinė galia. Youtube.com Vyriausybei nusprendus Vilniuje steigti Taivano atstovybę ir dėl to sulaukus griežtos Kinijos reakcijos, šalies vadovas Gitanas Nausėda pasirinko atsargesnę retoriką Pekino atžvilgiu. Šiuo metu išryškėjusius Ministrų Kabineto bei Prezidentūros retorikos skirtumus pastebi ir Eltos kalbinti politologai.
Tačiau vertindami tokios takoskyros įtaką Lietuvos, kaip vieningą užsienio politiką vykdančios valstybės, įvaizdžiui ekspertai pateikia skirtingus situacijos vertinimus.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas laikosi pozicijos, kad šiuo metu pastebimas tik šioks toks nuomonių išsiskyrimas G. Nausėdai norint sušvelninti santykius su Kinija, dar labiau negilinti konfrontacijos. Tačiau politologas įsitikinęs, kad nuosekliai Lietuvos užsienio politikai tai didelės įtakos neturėtų padaryti.
Nors Klaipėdos universiteto lektorė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili ir sutinka, kad toks institucijų pozicijų išsiskyrimas dar neturėjo didelių padarinių, tačiau pabrėžė, kad mūsų veiksmus dabar seka visos pasaulio valstybės, kadangi Kinijos klausimas yra itin svarbus globaliu mastu.
T. Janeliūnas: prezidentas daugiau dėmesio skiria galimų rizikų vertinimui
VU TSPMI profesorius pažymi, kad Kinijos atžvilgiu Gabrieliaus Landsbergio vadovaujama Užsienio reikalų ministerija (URM) yra pasirinkusi drąsesnę politiką, o šalies vadovas G. Nausėda daugiau stengiasi įvertinti galimas tokios konfrontacijos su Pekinu pasekmes.
„Užsienio reikalų ministerija ir Vyriausybė, matyt, elgiasi šiek tiek drąsiau ir nebijo augančios konfrontacijos su Kinija. Iš dalies ir Seime, aš manau, kad tą poziciją palaiko Užsienio reikalų komitetas, o Prezidentūros atstovai žiūri labiau į rizikas, kurios kyla dėl galimo Kinijos atsako, galimų nuostolių Lietuvos ekonomikai. Taigi šioks toks išsiskyrimas egzistuoja“, – Eltai sakė T. Janeliūnas.
Tačiau politologas pabrėžia, kad šiuo metu Lietuvos politiką Kinijos atžvilgiu pirmiausiai formuoja būtent drąsesnę politiką pasirinkęs užsienio reikalų ministras, o ne prezidentas.
„Skiriasi retorika tarp Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos. Normalu, jeigu išsiskiria požiūriai, kokiais metodais galima vykdyti tą užsienio politiką ir akivaizdu, kad šiuo metu šioje srityje vedantį vaidmenį atlieka Užsienio reikalų ministerija, o ne Prezidentūra“, – sako jis.
Takoskyrų tarp Prezidentūros ir Ministrų Kabineto narių retorikos įžvelgia ir G. Burbulytė-Tsiskarishvili. Visgi ji kur kas svarbesniu klausimu laiko ne tai, kodėl egzistuoja šie skirtumai, tačiau kodėl iki šiol svarbiausias pareigas šalyje einantys politikai nepaaiškino, dėl kokių konkrečių priežasčių buvo pasirinktas būtent toks kalbėjimo būdas su Pekinu.
Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.
„Skirtumų pastebiu, bet, matyt, čia yra svarbesnis klausimas, ko pasigendu, kad mes neturime atsakymų į klausimus, kodėl mūsų užsienio politikos kryptis Kinijos atžvilgiu yra tokia, o ne kitokia. Viena didžiausių problemų, kuri dabar vėl kursto įvairias sąmokslo teorijas, aišku, gal ne tokiu plačiu mastu, kaip COVID atveju, bet vis tiek visuomenėje mes turime šalies gyventojų keliamus klausimus, ar mums to reikėjo, kodėl mes pykstamės su Kinija“, – Eltai sakė KU politologė.
Pasak jos, būtent neapibrėžta šalies vadovo pozicija šiuo klausimu ir lemia tai, kad nebelieka aišku, kokia iš tiesų yra šiuo metu vykdoma užsienio politika.
„Iš Prezidentūros mes tokio aiškaus atsakymo nesulaukiame, ar čia tikrai yra Lietuvos bendra kryptis, kaip mes matome Baltarusijos atžvilgiu, kur retorika vieninga. Kinijos atžvilgiu mes tų skirtumų matome, jie į visuomenę nukeliauja ir tada keliamas šioks toks sąmyšis“, – aiškino G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Politologės teigimu, neapibrėžta G. Nausėdos pozicija lėmė tai, kad sprendimas steigti Taivano atstovybę, bei kiti Lietuvos veiksmai dėl Kinijos, visuomenėje imami suprasti ne kaip visos valstybės, bet kaip asmeninė G. Landsbergio iniciatyva.
„Retorikos skirtumas net visuomenės klausimuose atsiskleidžia. Viskas suvedama į tai, kad tai yra užsienio reikalų ministro iniciatyva. Visuomenė pradeda tai suprasti kaip pavienę, atskirą iniciatyvą“, – tvirtino KU politologė.
Takoskyras dėl Kinijos galėjo nulemti ir ankstesnės politikų tarpusavio konfrontacijos
Vertindami galimas tokios neapibrėžtos politikos Kinijos atžvilgiu susiformavimo priežastis, abudu ekspertai kaip vieną iš jų įvardijo ir asmenybines takoskyras, kurios buvo pastebimos ir konfrontacijoje dėl Lietuvos atstovavimo Europos Vadovų Taryboje (EVT), ir bendresniame valdančiosios daugumos ir G. Nausėdos nuomonių išsiskyrimo fone.
Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau T. Janeliūnas neatmeta, kad šiuo metu pasirinktas prezidento kalbėjimas yra nulemtas būtent reakcijos iš Pekino. Politologas svarsto, kad šalies vadovas galbūt galėjo pasirinkti tiesiog dar labiau negilinti konfrontacijos su Kinija.
„Gali būti įvairių motyvų. Nuo bandymo iš dalies kritikuoti Vyriausybės elgesį, nes ta įtampa tarp Vyriausybės ir Prezidentūros prasiskverbia visais frontais, įskaitant ir užsienio politiką. Aišku, ir galimybė pabandyti demonstruoti jautrumą Lietuvos įmonėms, kurios dabar skundžiasi trūkinėjančiais ryšiais ir užsakymais iš Kinijos“, – samprotavo VU TSPMI politologas.
Tačiau jis neatmetė ir to, kad dabartinius skirtumus kai kuriais užsienio politikos klausimais galėjo nulemti ir konfrontacijos tarp konkrečių asmenybių.
„Aišku, gal vienas iš tokių bendriausių motyvų, kad Prezidentūra apskritai šiek tiek kritiškai žiūri į Vyriausybės veiklą daugelyje sričių, užsienio politika irgi yra ne išimtis. Egzistuoja ir takoskyros su asmenybėmis, kaip užsienio reikalų ministru ar Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininku dėl Kinijos politikos, kaip Prezidentūra mato tą galimą diplomatiją“, – mano politologas.
Visgi T. Janeliūnas atkreipė dėmesį ir į tai, kad G. Nausėdos retorika šių metų pradžioje taip pat buvo ganėtinai griežta, kai jis palaikė Lietuvos sprendimą nedalyvauti 17+1 vadinamame bendradarbiavimo su Kinija formate.
„Kita vertus, reikia prisiminti, kad, pavyzdžiui, ir metų pradžioje, kai prezidentas gana aiškiai deklaravo nenorą tęsti susitikimus tame Kinijos remiamame Vidurio ir Rytų Europos formate, Prezidentūros požiūris irgi buvo gana panašus, kad reikia tą oficialų bendradarbiavimą su Kinija iš esmės mažinti, stabdyti, nes jis iš esmės neturi kažkokios pridėtinės vertės ir nėra naudingas Lietuvai“, – akcentavo VU TSPMI politologas.
G. Burbulytė-Tsiskarishvili taip pat pažymėjo, kad G. Nausėdos požiūris į diplomatiją su Pekinu ilgainiui pasikeitė. Kaip vieną realiausių tokio retorikos pokyčio priežasčių politologė įvardijo tai, kad Prezidentūra tikriausiai įvertino, kokią poziciją šiuo klausimu užima užsienio reikalų ministras ir tuomet šalies vadovas nusprendė akcentuoti tam tikrus savo požiūrio skirtumus.
„Jeigu taip svarstytume tarp visų potencialių bandymų atsakyti, o kodėl visgi tokia dvejonė atsiranda, tai tas svarstykles galbūt nusvertų tai, kad dėl to (kad egzistuoja takoskyra tarp konkrečių asmenybių – ELTA). Man norėtųsi tikėti, kad tai pagrįsta daugiau asmeniniais nesutarimais tarp mūsų institucijų, negu kad tai tikrai būtų skylės užsienio politikoje“, – vylėsi KU lektorė.
G. Burbulytė-Tsiskarishvili: dėl politikos su Kinija mes esame stebimi tarptautinėje arenoje
Vertindamas galimas šio nuomonių išsiskyrimo dėl diplomatijos su Pekinu pasekmes, įtaką vieningai Lietuvos užsienio politikai, T. Janeliūnas pabrėžė, kad turėti nevienodus požiūrius yra visiškai normalu, o skirtingi Prezidentūros ir Vyriausybės veiksmai Kinijos atžvilgiu dar nereiškia konfrontacijos tarp Lietuvos politikų, atstovaujančių svarbiausioms valstybės institucijoms.
Kinijos žemėlapis
„Kol kas aš nematau konflikto, kuris radikliai supriešintų mūsų dvi institucijas šiuo klausimu. Yra pasirinkti skirtingi metodai kalbėti apie tai. Šiuo atveju Prezidentūra, matyt, laikosi pozicijos, kad gilinti įtampos su Kinija nereikėtų. Tai, aišku, gali būti ir naudinga bendrai Lietuvos užsienio politikai, nes Kinijai, kuri galbūt ieško kažkokio ženklo apie švelnėjančią Lietuvos politiką arba kažkokio ženklo, kad Lietuva galėtų eiti į kompromisus, tai tokie Prezidentūros pareiškimai tą ženklą kaip ir suteikia“, – tikino VU TSPMI politologas.
Nors G. Burbulytė-Tsiskarishvili ir sutiko, kad šiuo metu Lietuvos, kaip vieningą užsienio politiką vykdančios valstybės įvaizdžiui šalies politikų retorika dar nepakenkė, tačiau ji taip pat pabrėžė, kad „užsienio politika pas mus pradeda trūkčioti, aižėti, darytis skylėta“. Politologė sako Pekino atžvilgiu pasigendanti tokios vienybės, kokią Prezidentūra ir Vyriausybė demonstravo Baltarusijos klausimu. Visgi ji pabrėžė, kad nors santykių su Minsku pasekmės šalies gyventojams pasijaučia labiau, tarptautiniu mastu Kinijas klausimas yra kur kas svarbesnis.
„Jeigu žiūrėsime į tai, su kuo mes šiandien tiesiogiai susiduriame, tai Baltarusijos įvykiai mus veikia žymiai skaudžiau, giliau, negu konfliktas su Kinija. Viena vertus, aš pateisinu ir atsakymą, kad tai galbūt mums nėra taip aktualu kaip Baltarusija. Kinijos pasekmės tik potencialios. Ką mūsų visuomenei reiškia ambasadoriaus atšaukimas? Paprastas gyventojas tikrai to nejaučia. Neteksime potencialių investicijų ar verslo įmonės negalės dalyvauti, kelios įmonės šiandien tai pradeda jausti,o visi kiti nejaučia. Tai paaiškės ateityje. Mes tiesiog nukeliame tas pasekmes į ateitį“, – tvirtino KU lektorė, kartu pabrėždama, kad Lietuvos veiksmai Kinijos atžvilgiu jau dabar susilaukė globalaus dėmesio.
„Mes tarptautinėje arenoje esame stebimi, į šį mūsų nesutarimą yra žiūrima, sekama, nes Kinijos klausimas tarptautinėje politikoje, tarptautiniuose santykiuose yra numeris vienas“, – įsitikinusi G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Lietuvai pradėjus megzti glaudesnius ryšius su Taivanu, ėmė blogėti santykiai su Kinija
ELTA primena, kad Kinija šią vasarą konsultacijų atšaukė savo ambasadorių Vilniuje ir paragino atšaukti Lietuvos ambasadorių Pekine. Lietuvos ambasadorė Kinijoje Diana Mickevičienė į Vilnių konsultacijų grįžo rugsėjį. Kinijos užsienio reikalų ministerija tokį sprendimą argumentavo Vilniaus ketinimais Lietuvoje atidaryti Taivano prekybos atstovybę. Kinijos atstovų teigimu, toks Lietuvos ketinimas „įžūliai pažeidžia Lietuvos ir Kinijos komunikatą dėl diplomatinių santykių užmezgimo“. Kinijos karys
Pekinas Taivaną laiko dar viena savo provincija, todėl bet kokius kitų valstybių santykius su Taivanu vertina kaip prieštaraujančius pačios propaguojamam „vienos Kinijos principui“. Todėl Pekinas stengiasi, kad Taivanas būtų izoliuotas pasaulio arenoje, ir trukdo bet kokiam oficialiam žodžio „Taivanas“ vartojimui, taip siekiant nesuteikti salai tarptautinio teisėtumo jausmo.
Reikšdama savo nepasitenkinimą dėl sprendimo Vilniuje steigiamai atstovybei suteikti „Taivano“, o ne „Taipėjaus“ pavadinimą, Kinija Lietuvos atžvilgiu ėmėsi ir ekonominio spaudimo priemonių. Pekinas sustabdė krovininius traukinius į Lietuvą, taip pat sumažino Lietuvos įmonėms kredito limitus bei pakėlė kainas.
Prezidento vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė ketvirtadienį tvirtino, kad Lietuva ir toliau remia „Vienos Kinijos politiką“, o pasirinkimas Vilniuje atidaryti Taivano atstovybę, pasak jos, yra ekonominių santykių plėtros, o ne diplomatinio Taivano pripažinimo ženklas.
„Lietuva gerbė ir toliau gerbs „Vienos Kinijos“ politiką. Taivano atstovybė jokiu būdu nereiškia diplomatinio pripažinimo. Kalbama apie prekybinę, ekonominę atstovybę ir tikimės, kad Kinija tai supras“, – LRT radijui sakė A. Skaisgirytė.
Tuo metu premjerė I. Šimonytė ketvirtadienį tikino, kad jos vadovaujamas Ministrų Kabinetas neturėjo tikslo bloginti santykių su Kinija.
„Vyriausybė tikrai negadino santykių su Kinija. Niekada neturėjome ir nekėlėme sau tokio tikslo“, – Vyriausybės valandoje Seime tvirtino I. Šimonytė.
Tačiau ji taip pat pabrėžė, kad Ministrų Kabinetas turi teisę apsispręsti, kokiais diplomatiniais formatais Lietuvai dalyvauti bei kokias atstovybes steigti Lietuvoje.
Kinijos ambasada Lietuvoje. Slaptai.lt foto
„Tai, kad kai kurie formatai, kurie anksčiau buvo plėtojami, mums pasirodė ne tokie verti dėmesio, tai turbūt Vyriausybė turi teisę apsispręsti. Taip pat, kaip ir sprendimas dėl taivaniečių atstovybės Lietuvoje yra numatytas Vyriausybės programoje, tai Vyriausybė daro tai, kas buvo numatyta jos programoje“, – sakė I. Šimonytė.
O šią savaitę Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (JTGA) 76-ojoje sesijoje dalyvavęs Lietuvos prezidentas G. Nausėda savo kalboje pasaulio lyderiams nemažai dėmesio skyrė globaliems ir regioniniams iššūkiams, pandemijos suvaldymui, tarptautiniam ir regioniniam saugumui, klimato kaitai, tačiau Kinijos tema nebuvo paliesta. Pats G. Nausėda aiškino, kad į ribotos trukmės kalbą Generalinėje Asamblėjoje sutalpinti visus klausimus yra sudėtinga.
„Žinote, per tas 15 minučių, kurias mes turime kreiptis į pasaulį, tikrai reikia pasakyti tuos dalykus, kurie yra svarbūs ir mums, ir visam pasauliui. Šitą aš padariau. Be jokios abejonės, mūsų santykiai su Kinija šiuo metu yra aktualija, kurios reikšmės negalima nuvertinti, bet vis dėlto mes dedame pastangas bendraudami su atskiromis valstybėmis“, – atsakinėdamas į žurnalistų klausimus Niujorke sakė G. Nausėda.
Lietuvos ir Kanados bei Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių atkūrimo 30-mečių paminėjimui skirtą parodą. URM
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis atidarė Lietuvos ir Kanados bei Lietuvos ir JAV diplomatinių santykių atkūrimo 30-mečių paminėjimui skirtą renginį, kurio metu buvo pristatyta JAV ir Kanadoje kūrusių lietuvių menininkų grafikos ir tapybos darbų paroda.
Pasak ministro, Lietuvos santykiai su mūsų transatlantinėmis partnerėmis Kanada ir JAV yra nepakeičiami, išskirtiniai, grįsti bendrais demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės idealais. Turime toliau stiprinti transatlantinius ryšius, kad kartu atremtume šiandienos grėsmes ir iššūkius bei skleistume demokratinio pasaulio vertybes.
Renginio svečius taip pat pasveikino JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas Gilchristas, Kanados ambasadorius Baltijos šalims Kevinas Rexas, Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Kanada grupės pirmininkė Morgana Danielė ir Seimo Tarpparlamentinių ryšių su JAV Kongresu grupės pirmininkas Emanuelis Zingeris.
Parodoje eksponuojami Elenos Urbaitytės, Kęstučio Zapkaus, Telesforo Valiaus ir Snaigės Šileikos tapybos bei grafikos darbai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondų.
1991 metų rugpjūčio 26 dieną Kanada pripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, o diplomatiniai santykiai su Lietuva atkurti tų pačių metų rugsėjo 2 dieną.
1991 metų rugsėjo 2 dieną nepriklausomybės atkūrimą pripažino JAV, o tų pačių metų rugsėjo 6 dieną buvo atkurti Lietuvos ir JAV diplomatiniai santykiai.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis laišku kreipėsi į ministerijos darbuotojus dėl pasirodžiusios informacijos apie Užsienio reikalų ministerijos (URM) susirašinėjimus. Laiške ministras akcentuoja, kad ministerijos vadovybė pasirodžiusios informacijos neketina komentuoti dėl to, kad „bet kokioje tokiu pobūdžiu viešinamoje informacijoje visada yra platinama netikra informacija“.
„Šiandien viešumoje pasirodė įvairių informacinių nuotrupų dėl URM elektroninių laiškų. Nuotrupų teisingumo nekomentavome ir nekomentuosime pirmiausia dėl to, kad bet kokioje tokiu pobūdžiu viešinamoje informacijoje visada yra platinama netikra informacija, todėl bet kokios interpretacijos ar insinuacijos yra vertintinos tik šiuo požiūriu“, – laiške URM darbuotojams rašo G. Landsbergis.
Laiške, kurį gavo ELTA, G. Landsbergis akcentuoja, kad Lietuvos diplomatija ir diplomatai yra valstybės gynybos priešakinė linija, tad ir natūraliausias taikinys.
„Atakos tikslas, kad mes pasimestume, aiškintumės ir teisintumės. To nebus – feikų nekomentuosime“, – taip pat rašo jis.
Ministras URM darbuotojams adresuotame laiške pabrėžia, kad darbuotojai, kuriems kyla klausimų, visada gali kreiptis į jį asmeniškai.
„Jeigu turite klausimų – visada galite kreiptis į mane ir ministerijos vadovybę asmeniškai. Kaip ir anksčiau – mano durys atviros“, – pažymi G. Landsbergis.
ELTA primena, kad apie įvykdytą kibernetinę ataką URM paskelbė trečiadienį.
Užsienio reikalų ministerija (URM) skelbia fiksavusi bandymą įvykdyti informacinę-kibernetinę ataką, apie tai informuotos atsakingos institucijos ir pradėtas tyrimas.
Šalies vadovas ketvirtadienį portalui Delfi.lt patvirtino, kad kibernetinės atakos metu nutekėjo slapta informacija.
„Vyksta tyrimas, be jokios abejonės, mes įvertinsime tą žalą, kurią padarė ši kibernetinė ataka. Tačiau yra tam tikrų požymių, kurie rodo, kad tam tikra informacija nutekėjo. Ir tai yra informacija su grifu „slaptai“, – interviu „Delfi“ sakė G. Nausėda.
Pasienyje su Baltarusija pradėta tiesti spygliuotos vielos užtvara. KAM nuotr.
LIETUVOS SOCIALDEMOKRATŲ DARBO PARTIJOS PAREIŠKIMAS
LSDDP yra šokiruota valdančiosios daugumos ir Vyriausybės veiksmais nesugebant suvaldyti grėsmes keliančias vis didesnį pavojų Lietuvos gyventojų saugumui. O URMo eksperimentai bandant eksportuoti demokratiją į kaimynines valstybes kelia klausimą apie ministerijos vadovybės adekvatumą.
Iš principo pritardami ES sankcijoms Baltarusijos diktatoriaus režimui, negalime sutikti su Lietuvos Vyriausybės pozicija, kuri ir toliau skurdina Lietuvos žmones. Per šias sankcijas Lietuva patirs didžiulius ekonominius nuostolius, ko pasekoje žmonės neteks darbo bei pragyvenimo šaltinio. Per Klaipėdos uostą gabenamų krovinų 1/3 tenka kroviniams iš Baltarusijos. Šių krovinių kiekio netekimas, tai daugiau nei 1 milijardų eurų krovos apimčių praradimas. Nuostolius patirs „Lietuvos gelžinkeliai“ bei Lietuvos vežėjai. O tai tūkstančiai prarastų darbo vietų ir gyventojų realių pajamų. Gyvas pavyzdys demontruojantis cinišką URMo vadovybės pozicija, prisdengiant ES sankcijomis, tai Druskininkuose esančios sanatorijos „Belorus“ keleto šimtų dirbančių Lietuvos piliečių įšaldytų atlyginimų problema, nuo kurios jie išaukiančiai nusišalino. Taip demonstruodami dabartinės valdžios aroganciją ir nepagarbą savo tautiečiams.
Geležinkelis. Slaptai.lt nuotr.
Mes reaikalaujame, kad bet kokie finansiniai nuostoliai patiriami Lietuvos valstybės būtų solidariai pasidalinti tarp visų ES narių ir mums kompensuoti. Negali vieni Lietuvos žmones nešti šią didžiulę naštą, kai tuo tarpu pagal skurdo rizikos vertinimus esame ES autsaideriai.
Taip vadinama pabėgėlių krizė jau kelinta savaitė eilinį kartą pademonstravo visų valdžios grandžių nesugebėjimą darniai ir operatyviai veikti. Mes tai vertiname kaip hibridinį karą, o į karinius veiksmus būtina atsakyti adekvačiai, kaip ir dera. Yra iškilusi reali grėsmė šalies nacionalniam saugumui. Ir šiai grėsmei atremti turi būti panaudoti visi valstybės resursai, tame tarpe ir KAMo.
Taip vadinamus pabėgėlius, tarp kurių realiai gali būti infiltruoti diversantai ir svetimų valstybių specialiųjų tarnybų pareigūnai, būtina kuo greičiau izoliuoti. Jokiu būdu negalima šios naštos užkrauti savivaldybėms, kurios tam neturi nei fizinių, nei finansinių pajėgumų. O užseinio reikalų ministras ponas G.Landsbergis pats asmeniškai privalėjo jau nuvykti į Turkiją ir Iraną ir ten tartis dėl pabėgėlių srauto sustabdymo, bei jau atvykusių grąžinimo. O ES pagalba neturi būti žadama, bet jau konrečiai teikiama.
Reikalingas ir NATO profesionalus įsijungimas, bent padedant išaiškinti realius taip vadinamų pabėgėlių kėslus. O svarbiausia, kad Rytinė ne tik Lietuvos, bet ir ES siena turi būti nedelsiant aklinai uždaryta. Juk dabar mtome chaosą ir visiškai kiaurą sieną, o bet kurios Vyriausybės legityvumas vertinamas pagal jos sugebėjimą kontroliuoti valstybės sieną. Deja, kol kas šio egzamino ši Vyraisybė neišlaiko.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikimais Tbilisyje baigė vizitą Pietų Kaukaze. URM nuotr. Gintaras Visockas
Slaptai.lt atidžiai sekė, kaip Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrams savaitgalį sekėsi svečiuotis Pietų Kaukaze – aplankant Armėniją, Azerbaidžaną ir Sakartvelą (Gruziją). Apie šį vizitą skelbta ir oficialiame Lietuvos URM.lt puslapyje, apie tai pranešė ir agentūra ELTA. Slaptai.lt redakcijai parūpo patikslinti keletą niuansų.
Štai slaptai.lt portalo klausimai, kurie šį rytą buvo nusiųsti Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir komunikacijos skyriui.
Ar ponas G.Landsbergis teiravosi Armėnijos lyderių, koks Rusijos karinės bazės likimas Giumri mieste? Ar ji ten ir toliau bus dislokuota, ar Armėnijos valdžia ilgainiui linkusi atsisakyti Rusijos kariuomenės paslaugų? Ar Jerevane buvo diskutuojama, kodėl Armėnijos kariškiai Azerbaidžanui neparodo (neatiduoda) Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapių? Ar Armėnija pasiruošusi oficialiai pripažinti, jog Kalnų Karabachas, vadovaujantis tarptautine teise, tai – Azerbaidžano teritorija, ar Armėnija linkusi pasirašyti su Azerbaidžanu taikos sutartį? Ar Armėnijos valdžios buvo klausiama, kas konkrečiai atsakingas už 2020-ųjų metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudytus Azerbaidžano miestus Giandžą, Bardą ir Terterą?
15 valandą po pietų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyriusatsiuntė atsakymus. Juos pateikiame savo skaitytojams be kupiūrų ir nutylėjimų, dėkodami ministerijai už operatyvumą.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrų G. Landsbergio, A. Schallenbergo ir B. Aurescu vizitas į Pietų Kaukazo valstybes buvo surengtas Europos Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai J. Borrellio pavedimu.
Ministrų vizitu į šias šalis siekta parodyti didesnį Europos Sąjungos dėmesį regiono problemoms, stiprinti ES įsitraukimą į spręstinus P. Kaukazo šalių klausimus, taip pat paskatinti didesnį Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio pasitikėjimą.
Pokalbių metu buvo aptarta saugumo situacija po antrojo Kalnų Karabacho karo, buvo akcentuota humanitarinių problemų sprendimo, įskaitant ir pasidalinimo minų laukų žemėlapiais, svarba. Ministras pasveikino svarbius įtampos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano mažinimo žingsnius, kurie buvo padaryti ir ES tarpininkavimu, akcentavo ES pasirengimą dalyvauti tiek prisidedant prie situacijos Armėnijos-Azerbaidžano pasienyje stabilizacijos, tiek skatinant pasitikėjimo atmosferos regione atkūrimą.
Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis išreiškė ES pasirengimą tęsti bendradarbiavimą su demokratiškai išrinktu Armėnijos parlamentu ir naujai suformuota Vyriausybe. Susitikimuose taip pat kalbėta apie tolimesnį Europos Sąjungos ir Armėnijos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimo (CEPA) vykdymą bei pasirengimą 2021 m. pabaigoje planuojamam Rytų Partnerystės viršūnių susitikimui.
Pagarbiai – Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius
Viename Platono dialoge su Sokratu priešakyje diskusijos dalyviui pareiškus, kad kažkas antai pasielgė labai drąsiai, tas pats Sokratas, nė iš tolo neturėdamas piktų ketinimų užginčyti išsakyto pasitikėjimo konkrečiu asmeniu kreditą, vis tik perspėja, kad aptariamu atveju visų pirma reikėtų išsiaiškinti tai, kas yra drąsa kaip tokia apskritai, tokiu būdu, iš vieno pusės, apibrėžiant ar nusakant drąsos sąvoką, o, iš kitos, randant kriterijų atskirti tikrai drąsų žmogaus poelgį nuo, tarkime, tuščių pozų ir pridengto žodžiais bailumo.
Šiandien mūsų susipriešinusioje šalyje visa eilė viešosios erdvės tribūnų skelbia, kad Lietuva yra pasidalinusi į dvi dalis, t. y. esą yra pažangioji Lietuva, mūsų garbė ir pasididžiavimas, ir šalia kaip didelė klampi pelkė tyvuliuoja atsilikusi, tamsių žmogelių Lietuva. Pagal kokį kriterijų taip yra padalijama viena ir ta pati Lietuva? Kaip išaiškėja, jokios paslapties čia nėra, privilegijuotieji viešosios nuomonės formuotojai jau seniai yra paskelbę savo verdiktą, kad ateities ir praeities Lietuvos skiriasi pagal savo požiūrį į homoseksualių žmonių teises.
Vis tik, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, pažangos samprata čia yra užpainiojama dvigubu pavidalu, dėl ko persidengia ir kažkur užsimeta tikroji problemos esmė. Kartais toks persidengimas leidžia vieną problemą pakeisti kita.
Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad visuomenės pažangos sąvoka Vakarų kultūroje dažniausiai buvo vartojama kaip ideologinis tikrovės užkalbėjimas, kai pagal doktrinoje apibrėžtą kriterijų buvo siekiama išmatuoti tikrą dalykų padėtį ir pastūmėti tikrovę į priekį. Taigi tikrovės atžvilgiu keliamas pažangos kriterijus visados didesniu ar mažesniu laipsniu yra įpareigojimas prievartai, todėl neatsitiktinai pažangos ideologija yra linkusi didesniu ar mažesniu laipsniu pastūmėti visuomenę totalitarizmo linkme arba, pralaimėjusi kovą dėl protų, tuščiąja eiga buksuoja kvazitotalitarizmo prieštarose, sukurdama nesveiką moralinę atmosferą. Jau tikriausiai esate pastebėję, kad susirūpinimo dėl demokratijos idėjos gyvybingumo politinė refleksija, įpareigojanti kelti demokratinių procedūrų tobulinimo klausimus, neoperuoja arba beveik neoperuoja pažangos užkeikimais, jausdama kažką panašaus į alergija prasimušančių paviršių totalitarizmo kvazirefleksų atžvilgiu. Savo ruožtu dvigubas mazgas, apie ką jau buvo užsiminta, užmezgamas tada, kai homoseksualių žmonių teisių klausimas, kaip pažangos kriterijus, didžiąja dalimi yra forsuojamas kaip dūmų uždanga, siekiant nuslėpti visai kitokio pobūdžio interesus.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Apie tokį interesų pridengimą bus kalbama truputėlį vėliau, o kol kas dėl problemos išryškinimo su naiviojo patoso prezumpcija imkime šį užsiangažavimą homoseksualių žmonių teisių gynimo užduočiai už gryną pinigą, klausdama – kas čia gaunasi?
Tomas Vytautas Raskevičius Seimo posėdyje yra iškilmingai pareiškęs, kad su Laisvės partijos atėjimu į valdžią ir jo tapimu Seimo Žmogaus teisių gynimo pirmininku žmogaus teisės yra pakeliamos nuo atsarginių suolelio ir, kaip galima nuspėti tolesnę minties eigą, taip pradeda brėkšti naujasis žmogaus teisių rytas. Kaip atrodo bent man, mes dar nepakankamai stebimės šio pareiškimo odioziniu pobūdžiu! Štai kodėl, mielas skaitytojau, aš pats šį Laisvės partijos politiko, Komiteto pirmininko pareiškimą cituoju kelintą ar kažkelintą kartą, rizikuodamas mirtinai įkyrėti, bet drauge per užstrigusį pasikartojimą bandydamas perduoti bent tolimą savosios nuostabos šešėlį. Ar iškilmingai nuskambėję T.Raskevičiaus žodžiai turėtų būti suprantami taip, kad iki anojo pasirodymo Seime jokių žmogaus teisių nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, o gal tokiu pareiškimu mums bandoma įpiršti nuomonę, kad žmogumi tikrąja to žodžio prasme gali būti laikomas tik seksualinių mažumų atstovas? Tačiau įdomiausia yra tai, – į ką leiskite dar kartą atkreipti dėmesį, – kad jokiose žmogaus teisių deklaracijose, įtvirtintose tarptautinėse sutartyse, nėra nė mažiausios užuominos apie kažkokias nebūtas specifines homoseksualų teises.
Todėl šiame, manding, truputėlį išgalvotame žmogaus teisių diskurse didesnio pasitikėjimo yra vertas VU politologų pastaruoju metu pradėtas tiražuoti užkeikimas apie tai, kad neva daugiau teisių turėtų būti suteikta LGBT bendruomenei. Tai tikriausiai reikėtų suprasti kaip raginimą netrukdyti šiai bendruomenei reklamuotis, įvardyti savo lūkesčius, teikti žinią apie save likusiai visuomenės daliai ir t.t. Tačiau kaip atrodo, būtų didelė klaida bendruomenių teisių kontekste LGBT bendruomenei užtikrinti tokias privilegijas ir išlygas, kurių neturi, tarkime, tėvų susivienijimo bendruomenės, šeimos interesų gynimo asociacijos, kitos korporacijos. Maloningoji ponia Aušra Maldeikienė neseniai garsiai pareiškė, kad šeimų maršo organizatoriai yra gašlūs diedai, leisdama mums visiems suprasti, jog tokie maršai neva yra kažkas panašaus į gašlumo mugės renginius. Ar tokią A.Maldeikienės nuomonę reikėtų suprasti dar ir taip, kad savo ruožtu homoseksualai poruojasi vedami išimtinai tarnystės pažangai pasijos, todėl gėjų lyga kaip bendruomenė turi didesnes teises nei tėvus ar šeimas suburiantys bendruomeniniai dariniai?
Savo ruožtu Aušrinė Armonaitė yra linkusi diskusiją pakreipti dar kitaip, vadinamąjį homoseksualių žmonių teisių klausimą suvesdama į teisinėje demokratinėje visuomenėje įtvirtintą visų žmonių lygybės prieš įstatymą reikalavimą. Iš tiesų – paprasta, radikalu, konceptualu! Jeigu kažkas turi teisę ar pareigą gimdyti, vadinasi tokią teisę turiu iš aš. Tačiau neužmirškime dar ir to, kad teisinėje visuomenėje įtvirtintas lygybės prieš įstatymą reikalavimas nurodo į formalią žmonių lygybę, jokiu būdu neįpareigodamas žmones sulyginti dar ir turinio požiūriu. Kaip žinome iš liūdnos istorinės patirties, sulyginti žmones pagal turinį yra galima tik prievartos būdu, naikinat žmogaus prigimtinius skirtumus, bandant ištrinti turiningumą konstitutuojančią ribą iš gamtos, prigimties ir pasaulio žemėlapio.
XXX
Garsusis antikos filosofas Platonas, atsiremdamas į gamtinės tvarkos (gr. kosmos – tvarka) pavyzdį ir pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus–valstybė–kosmosas projektą, įtvirtino luominės visuomenės idealą, kai savo ruožtu moderniaisiais laikais Švietimo filosofijoje, be didesnių svyravimų kreipiantis į gamtos pavyzdį, iškeliamas būtent luominio visuomenės susiskaidymo panaikinimo reikalavimas. Be jokios abejonės, abiem atvejais deklaruojama protingos tvarkos įgyvendinimo užduotis, gamtos idėją apibrėžiant kaip tokios tvarkos išeities tašką. Skirtumas iš esmės tik tas, jog antikinio pavyzdžio kokybiškai diferencijuoto kosmoso idėją moderniaisiais laikais keičia visur vienodai išmatuojamos, neturinčios privilegijuotų taškų, tik kiekybiškai išsakomos, t. y. matematiškai išpakuojamos gamtos (visatos) idėja. Suprantama, kad, apeliuodami į tokį gamtos pavyzdį, švietėjai išpopuliarina žmonių prigimtinės lygybės idėją kaip kertinį demokratinės tvarkos principą.
Narve. Slaptai.lt nuotr.
Be visa ko kito, švietėjai žmogų kaip politinę būtybę tiesiogiai siejo su valstybe, neigdami bet kokio tarpininko šioje situacijoje galimybę, drauge žmogaus bei valstybės santykį apibrėždami tikra to žodžio prasme matematiškai kaip atskiros valios santykį su bendra valia, t. y. su visų valių suma.
Žvilgtelėkime į tai, kas gaunasi iš tokio apibrėžimo? Valstybė kaip visų valių suma iškyla prieš atskirą individą kaip ta neaprėpiama didybė, kuri pranoksta jį visų šalies gyventojų skaičiaus minus 1 proporcija. Švietėjų požiūriu, visa tai, kas atskiria individą ir valstybę, t. y. patriarchalinė šeima ir priklausomybė, Bažnyčia, įvairios žmonių organizuotumo korporacinės formos yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia nedelsiant panaikinti.
Žinia, viduramžių visuomenės teisė buvo korporatyvinė, juridinės atsakomybės vienetu čia buvo korporacija, t. y. įvairūs luominiai ir profesiniai susivienijimai, kurie nepalikdavo žmogaus vieno akistatoje su valstybinės galios mechanizmais, vien iš inercijos arba dėl jėgos pertekliaus automatizmo galinčiais sutrinti minus 1 individo būtį. Korporatyvinės teisės aplinkoje pravartu susiturėti net ir turint perteklinės galios instrumentus, keliant klausimą – ar verta kišti lazdą į širšių lizdą, savo ruožtu išvilktas iš bendruomeninio organizuotumo korporatyvinių formų žmogus neretai praranda tą paskutinį apsaugos ratą, galintį amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Jau jakobinų diktatūra Prancūzijoje tai parodė prikišamai, dar baisiau įvyko kiek vėliau valdžią užgrobus bolševikams kitoje šalyje. Kita vertus, regis, demokratijos praktiniam įgyvendinimui kaip niekas kitas turiningai pasitarnavo konservatyviosios politinės minties adeptai, parodę atsakingą požiūrį į istorinės gyvenimo įvairovės puoselėjimo uždavinį, be visa ko kito, ginantys korporatyvinio bendruomeniškumo vertybes net kraštutinio individualizmo epochoje. Tikras konservatorius neabejotinai žino bent tai, kad idealus trikampis yra įsivaizdavimo dalykas, o ne gyvenimo forma.
Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Korporatyvinės teisės reliktiniai pavidalai moderniųjų laikų demokratinės visuomenės teisinėje aplinkoje išlieka universitetų autonomijos pavidalu, taip pat pripažįstant ypatingą profsąjungų statusą, tačiau būtent šeimų korporacija ir apskritai šeimos instituto sureikšminimas yra nė mažiausio reikšmės mūsų laikais nepraradęs valstybės gyvastingumo pagrindas. Kaip turėjau progą priminti praeitą kartą, būtent šeimose buvo išsaugota nepriklausomos Lietuvos atmintis per visas okupacijas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-po-marso/.
Taigi pagal idėją turėtų būti taip, kad šeimos kaip valstybės pagrindo tvirtybę ir nepažeidžiamumą konservatoriai yra pašaukti saugoti kaip niekas kitas, su ypatingu savo konservatoriško orumo įsisąmoninimo pietetu, tačiau lietuviško kirpimo konservatoriai, vadovaujami Gabrieliaus Landsbergio, pasuko diametraliai priešingu keliu, demonstruodami savo ypatingąją panieką šeimai ir tokiu būdu pastatydami valstybę ant blakstienų. Kas toliau?
Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Vilniaus Rotušės aikštėje vykstančiame Laisvės partijos suvažiavime sveikinimo žodžius tarė ir Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, kuris kalbėjo, kad esminis pokytis Laisvės partijai patekus į Seimą, buvo tai, kad jame esą atsirado daugiau šviesos.
„Aš sakyčiau, kad su jūsų atėjimu į Seimą atsirado daugiau šviesos, ir tai yra didžiulis pokytis“, – Laisvės partijos nariams kalbėjo konservatorių lyderis, kartu pažymėdamas, kad su tokiais koalicijos partneriais jis būtų pasirengęs eiti net į žvalgybą.
„Aš su jumis eičiau į žvalgybą. Jeigu kada nors ateis diena, jūs pasakysite, kad aš su kai kuriais iš jų (konservatorių – ELTA) irgi eičiau, tai būtų didžiausia dovana man ir mūsų artimiems žmonėms, kurie su jumis yra koalicijoje“, – sakė G. Landsbergis.
Tuo tarpu pati Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė džiaugėsi Lietuvos pasiekimais mokslo, inovacijų srityse bei pagyrė Laisvės partijos deleguotą susisiekimo ministrą Marių Skuodį, kurio pastangomis į Lietuvą buvo pritrauktos Elono Musko bendrovės „SpaceX“ investicijos.
„Bravo M. Skuodžiui ir komandai už lyderystę kviečiant Elono Musko „Starlink“ kompaniją žengti žingsnį Lietuvoje“, – džiaugėsi A. Armonaitė.
Laisvės partijos suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Laisvės partijos pirmininkė taip pat pasiuntė žinutę ir Aliaksandro Lukašenkos režimo įkalintam opozicionieriui Ramanui Pratasevičiui.
„Kai tau viso labo 26-eri ir diktatorius pasitelkia visą jėgą, tarnybas, karinius lėktuvus tik tam, kad tave iškrapštytų iš lėktuvo, kuriuo tu skrendi, tai žinok, kad tavo veikla yra kur kas galingesnė už bet kokį žiaurumą, kuris prieš tave demonstruojamas“, – kalbėjo A. Armonaitė.
Suvažiavime taip pat kalbėjęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius partiečius tikino, kad būtent Laisvės partija yra vienintelė vienodai su pagarba traktuojanti visus žmones politinė jėga Lietuvoje.
„Labai noriu pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra viena partija, kuri visus žmones traktuoja kaip lygiaverčius. Tai yra kalba ir apie seksualinę orientaciją, ir apie individualius poreikius, ir apie gyvenimą Vilniuje ar kitame mieste ar miestelyje. Man labai džiugu, kad čia jokių išlygų nebandoma daryti“, – sakė jis.
Sostinės vadovas savo kalboje taip pat sukritikavo ir opozicines parlamento frakcijas, kurios oponuodamos lyčiai neutralios Partnerystės įstatymui kalbėjo apie diskusijų šiuo klausimu trūkumą.
„Mano pasipiktinimas buvo tikrai labai didelis, kai išgirdau kitų truputėlį į kairę partijų papostringavimus apie tai, kad visko nepadarėme, nes šnekėtis daugiau reikėjo. Tai kur jūs buvote, kokioje žvejyboje, kai tos šnekos vyko“, – kalbėjo R. Šimašius.
Suvažiavime bus sprendžiama dėl partijos pirmininkės A. Armonaitės perrinkimo dar dvejų metų kadencijai bei vyks rinkimai į kitus partijos valdymo organus, narių politinės diskusijos.
A. Armonaitė šiuo metu eina ekonomikos ir inovacijų ministrės pareigas, ji į Seimą išrinkta Pasaulio lietuvių apygardoje. Politikės karjerą ji pradėjo su Liberalų sąjūdžiu (LRLS), kaip Vilniaus miesto tarybos narė, o 2016 metais buvo pirmai kadencijai išrinkta Seimo nare.
Tačiau ji ir Vilniaus meras R. Šimašius iš LRLS pasitraukė 2018 m. pabaigoje, kilus nesutarimams tarp partijos vadovybės ir mero komandos. Ginčai kilo dėl R. Šimašiaus pareikšto noro savivaldos rinkimuose dalyvauti steigiant komitetą, o ne su Liberalų sąjūdžiu.
Po pusmečio, 2019 m. birželio 1 d., buvo įsteigta Laisvės partija, kuri 2020 m. Seimo rinkimuose gavo 9 proc. palaikymą bei iškovojo 8 mandatus daugiamandatėje apygardoje bei 3 – vienmandatėse.
Seimo narys Valius Ąžuolas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis atsakė į „valstiečio“ Valiaus Ąžuolo abejones dėl to, ar sekmadienį Baltarusijos režimui Minske priverstinai nutupdant iš Graikijos į Lietuvą skridusį keleivinį lėktuvą buvo pažeista tarptautinė oro teisė. G. Landsbergis teigia, kad V. Ąžuolas, garsiai reikšdamas tokius, pasak ministro, Kremliaus dezinformacijai tapačius pasvarstymus, klaidina šalies žmones.
„Gerbiamas ministre, iš tikrųjų tokių incidentų jau yra buvę toje pačioje Europos Sąjungoje. Ir kaip jūs vertinate, kai 2013 metais Austrijoje buvo taip pat priverstinai nutupdytas lėktuvas, ieškant paieškomo asmens. Ar galima sakyti, kad tiek Baltarusija, tiek Austrija yra teroristinės valstybės (…). Ir ar jums buvo žinoma duomenų, kad buvo pažeista tarptautinė oro teisė“, – G. Landsbergiui klausimą Vyriausybės pusvalandžio metu uždavė V. Ąžuolas.
G. Landsbergį šis parlamentaro klausimas papiktino. Užsienio reikalų ministras teigė, kad V. Ąžuolas skleidžia rusišką dezinformaciją ir klaidina Lietuvos žmones.
„Jūs akivaizdžiai atstovaujate tiems žmonėms, kurie stipriai panirę į rusiškos dezinformacijos srautą. Ir tokių žmonių tikrai yra Lietuvoje. Yra žmonės, kurie yra klaidinami, kurie Europos Sąjungos partnerę Austriją vadina vos ne taip kaip jūs pasakėte: „ar tai yra kriminalinė valstybė?“ Atvejai yra visiškai skirtingi. Ir, tiesą sakant, jūs pacitavote Kremliaus atstovės spaudai (Margaritos – ELTA) Simonian žodžius. Dėl to, nes ji pirmoji paskleidė šią žinią“, – teigė G. Landsbergis. Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras V. Ąžuolą paragino kritiškai vertinti Kremliaus skleidžiamą informaciją.
„Ji dažnu atveju yra netiesa, ji dažnu atveju yra skirta jus dezinformuoti, suvelti jūsų mintis ir ypač jumis pasinaudojant dezinformuoti Lietuvos žmones. Labai labai kviesčiau to nedaryti dėl to, kad tikrai kainuoja labai daug pastangų vėliau paaiškinti kiekvienam žmogui, kurį jūs apgavote ar kuriam jūs pasakėte netiesą“, – sakė jis.
G. Landsbergio teigimu, situacija Austrijoje, kurią turėjo omenyje V. Ąžuolas, yra visiškai nelygintina su veiksmais, kurių sekmadienį ėmėsi Baltarusijos režimas.
„Austrijos lėktuvo atveju sprendimą priėmė pilotai, šiuo atveju, negavę jokios informacijos klaidinamos. Paskaitykite, ta informacija dabar yra visa išaiškinta. (…) Ir aš tikrai nenorėčiau, kad Austrija ir jos priimami sprendimai, kurie buvo priimti 2013 metais, būtų lyginami su tuo, kas yra dabar valstybėje (Baltarusijoje – ELTA), kurioje yra vykdomi terorizmo aktai prieš europiečius, prieš mūsų piliečius“, – akcentavo ministras.
„Gerbiamas V. Ąžuolai, aš labai prašau jūsų atsakomybės, kalbant netiesą, kurią skleidžia Kremliaus atstovai. Aš nežinau, ar jūs tai darote sąmoningai, bet jūs turbūt atsakysite pats sau“, – taip pat teigė jis.
ELTA primena, kad Seimas antradienį priėmė rezoliuciją dėl precedento neturinčio Aliaksandro Lukašenkos režimo akibrokšto, kai sekmadienį Minske priverstinai buvo nutupdytas iš Graikijos į Lietuvą skridęs keleivinis lėktuvas. Rezoliucijoje šis incidentas įvardijamas kaip Baltarusijos įvykdyto valstybinio terorizmo aktas, į kurį Seimas ragina atitinkamai reaguoti Europos Sąjungos valstybes nares.
Už rezoliucijos projektą balsavo 124 Seimo nariai, prieš balsavusių nebuvo, o vienintelis susilaikęs parlamentaras buvo V. Ąžuolas.
Lietuvos URM vadovas G.Landsbergis ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Su oficialiu vizitu lankydamasis Baku, Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis su Azerbaidžano pareigūnais aptarė Lietuvos ir Azerbaidžano ryšių stiprinimo perspektyvas, pasirengimą rudenį numatytam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, saugumo padėtį regione ir kitas tarptautinės politikos aktualijas, sakoma pranešime.
„Azerbaidžanas – mūsų svarbus partneris, su kuriuo sėkmingai plėtojame praktinį bendradarbiavimą. Tai – didžiausia mūsų eksporto rinka regione“, – sakė G. Landsbergis. Pokalbiuose atkreiptas dėmesys į aktyvų Lietuvos reformų patirties perdavimo Azerbaidžanui procesą (mūsų šalies institucijos jau yra įsitraukusios į 12 Europos Sąjungos (ES) Dvynių projektų Azerbaidžane) ir šios šalies jaunuolių susidomėjimą studijomis Lietuvos universitetuose.
Pabrėžęs, kad Azerbaidžanas yra strateginis ES partneris energetikos srityje, ministras G. Landsbergis pažymėjo glaudesnių ES ir Azerbaidžano santykių svarbą ir pareiškė viltį, kad netrukus pavyks užbaigti nuo 2017 metų vykstančias derybas dėl naujos kartos ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimo susitarimo, atversiančio naujų galimybių abiem pusėms. Lietuvos ir Azerbaidžano atstovai sutiko, kad tai būtų svarbus pasiekimas artėjant Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
Susitikimuose su Azerbaidžano pareigūnais G. Landsbergis akcentavo Lietuvos suinteresuotumą tvariu ir ilgalaikiu Kalnų Karabacho konflikto sprendimu, kuris iš esmės prisidėtų prie taikos ir stabilumo Pietų Kaukaze įtvirtinimo. Jis pažymėjo, kad Lietuva remia ESBO Minsko grupės pirmininkų pastangas, taip pat pasisako už didesnį ES vaidmenį šiame procese.
Penktadienį užsienio reikalų ministras G. Landsbergis baigė savo oficialų vizitą Pietų Kaukazo valstybėse. Azerbaidžano sostinėje ministrą priėmė šalies prezidentas Ilhamas Aliyevas, užsienio reikalų ministras Jeyhunas Bayramovas ir ekonomikos ministras Mikayilas Jabbarovas, kartu su G. Landsbergiu vadovaujantis tarpvyriausybinei dvišalio bendradarbiavimo komisijai.
Oficialių susitikimų išvakarėse balandžio 29 dieną užsienio reikalų ministras G. Landsbergis Baku taip pat atidarė Lietuvos totoriams skirtą fotografijų parodą bei dalyvavo bendrame su Lenkija renginyje Gegužės 3–iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių proga.
Kaip visiems gerai jau žinoma, sociologiniai tyrimai parodė, kad kovo mėnesio bėgyje pastebimai sumažėjo Laisvės partijos ir Tėvynė sąjungos populiarumas, sumenko valdančiosios koalicijos vedančiųjų politikų reitingai. Populiarumo nuosmukis yra toks ryškus, kad dabar dar dažnai iš inercijos kartojamas posakis apie medaus mėnesio pabaigą jau nepridengia esmės, o kaip tik atkreipia dėmesį į bandymų nuslėpti tiesą pastangų bergždumą.
Dar labiau tragikomiškas yra žinomų politologų paaiškinimas, kad valdančiųjų reitingų drastišką sumažėjimą lėmė karantino sugriežtinimai, kaip nesunku nuspėti, jau greitai tie patys politologai tvirtins, kad tolesnį reitingų kritimą užtikrina karantino priemonių atlaisvinimas. Kaip čia yra, kad Skvernelio pastangos suvaldyti karantiną, o po to išeiti į atlaisvinimus suteikė progą reitingų dugne atsidūrusiems žaliesiems valstiečiams pakilti iš pelenų, o Šimonytės pastangos ta pačia kryptimi lemia priešingą rezultatą? Ar Šimonytė yra žioplesnė nei Skvernelis, o pastarosios bandymas susidoroti su koronaviruso iššūkiais yra mažiau sėkmingas nei Skvernelio vyriausybės laikais? Kaip atrodo bent man, ko jau ko, o technologinio problemos išmanymo Šimonytei tikrai netrūksta, savo dalykiškumu ji galimai pranoksta net Skvernelį, tačiau pribloškia ir ne juokais išgąsdinti gali naujosios kadencijos valdančiųjų humanitarinis nususimas, – štai šia kryptimi Šimonytė tikriausiai lenkia taip pat ir Skvernelį, anksčiau ne kartą pavadintą storžieviu policininku.
Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kovo mėnesio įvykiai labai aiškiai parodė, kad naujojo Seimo šaukimo suformuota valdžia kasdien įgyja stiprėjantį antitautinį pobūdį, tampa pro-okupacinio tipo kvazi-kolonialine valdžia, kai teisėtajam valstybės suverenui parodoma vieta už durų, kažkur tvarto prieangyje. Ar mūsų šaunieji politologai nemato to akis badančio dalyko, siekdami paaiškinti ženklaus reitingų pokyčio priežastis? Žinote, prostitucijos sąvokos klasifikaciniame nusakyme reikėtų skirti dvi užsiangažavimo būti prostitute atmainas, t. y, lytinę ir politinę prostituciją. O kai kurie mūsų politologai tokiu savo užsiangažavimu lenkia net ir politikus.
Pabandykime atlikti minties eksperimentą, įsivaizduodami tai, kaip puikiai Šimašius, Šimonytė, Čmilytė-Nielsen, Armonaitė žiūrėtųsi Tel Avivo savivaldybės fone, o Gedimino kalno fone nesižiūri, nors tu ką, net ir pripažįstant, kad kai kurie iš jų turi kažkokius techninius sugebėjimus.
Kaip atrodo, antirusiškos retoriškos demonstravimas, kurio reikalingumu niekas neabejoja, vis tik negali užpildyti atsivėrusios baisios tautinio nususimo tuštumos. Dievaži, nenoriu pasakyti, kad antisemitinė retorika savo ruožtu padėtų užpildyti tokią tuštumą. Kad man nudžiūtų liežuvis, kad aš prasmegčiau, po šimts kalakutų, suk tave devynios, kad tu nesulauktum, rūta žalioji, kūtvela tu pasipūtęs, birbink tu genį, kapok varškę, eik į peklą autų skalbti, kračiau ant tavęs, uostyk tu Vincą, – apie antisemitizmą, kaip neva paralelinį antirusiškumui reiškinį, nedrįsčiau net pagalvoti.
Net jeigu nedaug kas lieka, antirusiškomis, kaip antiimperialistinio imuniteto dalis, yra pozityvus sąmonės gyvybingumo palaikymo faktorius. Ta proga ne pro šalį bus pastebėti, kad štai Gabrielius Landsbergis Užsienio reikalų ministro poste atrodo nepalyginamai geriau nei vilkdamas partijos pirmininko naštą, ar ne? Kita vertus, Rusija ir Izraelis, žiūrint pro mūsų interesų prizmę, yra nepalyginami dalykai. Putino Rusija yra ideologinis ir geopolitinis mūsų priešininkas, o Izraelis – sąjungininkas. Tačiau ar iš tiesų Izraelis yra mūsų geopolitinis sąjungininkas? Čia kaip niekur kitur tinka posakis, jog teoriškai – arklys, o praktiškai – pastipęs.
Mossad slaptieji agentai
Kad ir kaip ten būtų, yra rimtas pagrindas manyti, kad kai kurie Lietuvoje siautėjantys ir liejantys vandenis ant Putino Rusijos malūnų Zuroffo tipo veikėjai, yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisarai. Jūs taip negalvokite, be aš kartais leidžiu sau nuodėmingai pagalvoti, kad apskritai Izraelio slaptosios tarnybos greičiau būtų linkusio informacija pasidalinti su Rusijos, o ne Lietuvos slaptosiomis tarnybomis. O kaip teoriškai ir praktiškai turėtų reaguoti Lietuvos slaptosios tarnybos, susidūrusios su galimai nedraugiška ar net priešiška izraelitetų veikla Lietuvoje?
Tarkime, tas atvejis, kai Izraelio ambasadorius Lietuvoje ant kilimėlio išsikviečia ir rusų burlioko, tapusio komunistų partijos sekretoriumi, stiliumi aprėkia nepriklausomos Lietuvos svarbių įstaigų vadovus, yra ne specialiųjų tarnybų kompetencijos atvejis, tačiau kyla klausimas – ar mūsų žvalgybininkai sureaguotų kitu atveju, jeigu minėtas ambasadorius, be visa ko kito, žinomas kaip talentingas žvalgybininkas, užsimotų pavogti Lietuvos valstybės paslaptis? Kaip atrodo bent man, greičiausiai tylėtų, pridėję į kelnes.
