Jordanas Bardella. EPA – ELTA foto
Paryžius, lapkričio 5 d. (AFP-ELTA). Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų partija Nacionalinis susivienijimas (RN) šeštadienį išsirinko naująjį lyderį. Juo tapo 27 m. Jordanas Bardella, partijos pirmininko poste pakeisiantis Marine Le Pen, praneša AFP.
J. Bardella buvo laikomas rinkimų favoritu ir jo pergalė buvo prognozuota iš anksto. Jam atiteko 85 proc. partijos narių balsų ir jis nugalėjo Louisą Aliotą, Perpinjano miesto merą, surinkusį 15 proc. balsų.
M. Le Pen balsavimo rezultatus paskelbė susitikimo metu Paryžiuje, o J. Bardella į partijos narius kreipsis vėliau šeštadienį.
Naujasis pirmininkas Nacionalinio susivienijimo vairą perima tuo metu, kai anksčiau šiais metais partija pasiekė geriausią sau rezultatą parlamento rinkimuose ir užsitikrino 89 mandatus, nors M. Le Pen ir pralaimėjo prezidento rinkimus Emmanueliui Macronui.
Vienas iš iššūkių J. Bardellai bus kaip užtikrinti partijos tvirtą finansinį pagrindą, ypač susiduriant su įtarimais, kad jos nariai, įskaitant M. Le Pen, neva netinkamai panaudojo viešąsias lėšas.
Rachel Keke. EPA – ELTA foto
Paryžius, birželio 23 d. (AFP-ELTA). Buvusi valytoja, ką tik išrinkta į Prancūzijos parlamentą kairiųjų aljanso sąraše, prisipažino, kad prieš kelerius metus dalijosi kraštutinių dešiniųjų lyderę Marine Le Pen palaikančiais įrašais, tačiau tvirtino, kad pakeitė savo pažiūras.
Kraštutinių kairiųjų partijos „Nenugalėtoji Prancūzija“ (LFI) parlamentarė Rachel Keke sekmadienį vykusiuose parlamento rinkimuose, per kuriuos prezidentas Emmanuelis Macronas prarado daugumą, įveikė buvusią E. Macrono sporto ministrę Roxaną Maracineanu.
R. Keke išgarsėjo laimėjusi įtemptą 22 mėnesius trukusią kovą dėl geresnių darbo sąlygų viename Paryžiaus viešbutyje, kuriame ji dirbo kambarine, todėl LFI pasiūlė jai kandidatuoti į parlamento narius plačiame kairiųjų aljanse NUPES.
Praėjus kelioms dienoms po jos išrinkimo, į viešumą iškilo žinutės, kuriose ji reiškė paramą M. Le Pen ir Sirijos prezidentui Basharui al Assadui, kurio Rusijos ir Irano remiamas režimas kaltinamas nusikaltimais žmoniškumui. Marine le Pen. EPA – ELTA foto
48 metų R. Keke, kaip įtariama, dalijosi žinutėmis, kuriomis per 2017 metų rinkimus palaikė M. Le Pen, ir kraštutinių dešiniųjų interneto svetainės „Fdesouche“ turiniu, teigia pati „Fdesouche“, kuri surinko tokių žinučių seriją.
Socialiniame tinkle „Facebook“ R. Keke nepaneigė jai mestos kritikos, tačiau tvirtino, kad ji pasikeitė po kovos su pasauline viešbučių milžine „Accor“ ir jai priklausančiu viešbučiu „Ibis“, kuriame dirbo.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
„Prieš kelerius metus „Facebook“ tinkle dalinausi įrašais, kurie visiškai neatspindi to, kas esu ir kam atstovauju šiandien savo politinėje kovoje“, – trečiadienį vakare sakė R. Keke.
Tačiau kritikai, tarp jų ir pralaimėjusi R. Maracineanu, vis tiek peikė R. Keke už postus.
„Ji dalijosi rasistinėmis ir homofobiškomis žinutėmis. Primenu (jums), kad tai yra pažeidimas. Tačiau ji mus tikina, kad pasikeitė. Viskas gerai. Jos rinkėjai įvertins“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė R. Maracineanu.
Sekmadienį po pergalės R. Keke sakė, kad į parlamentą nuneš „bebalsių balsus“.
Gimusi Dramblio Kaulo Krante, 2000 metais, būdama 26 metų, R. Keke atvyko į Prancūziją. Prieš pradėdama dirbti viešbučio kambarine, ji dirbo kirpėja, o 2015 metais buvo natūralizuota.
Ji yra viena iš įvairesnio profilio parlamentarų, kurių nemažai buvo išrinkta į parlamentą nuo LFI ir M. Le Pen „Nacionalinio sambūrio“, nors parlamento narių iš turtingesnės socialinės ir ekonominės aplinkos vis dar – dauguma.
Macronas Emmanuelis. EPA – ELTA foto
Paryžius, balandžio 24 d. (dpa-ELTA). Emmanuelis Macronas laimėjo Prancūzijos prezidento rinkimus ir vadovaus šaliai dar penkerius metus. Marine Le Pen tuo tarpu priversta susitaikyti su dar vienu pralaimėjimu. Remiantis balsavusių rinkėjų apklausomis, kaip ir prieš penkerius metus, E. Macronas aiškia persvara įveikė dešiniąją populistę.
Stočių „France 2“ ir TF1 duomenimis, dabartinis šalies vadovas gavo apie 58-58,2 proc. balsų, o jo euroskeptikė konkurentė – tik 41,8-42 proc. Šių apklausų, skelbiamų iš karto po rinkimų punktų uždarymo, rezultatai Prancūzijoje dažniausiai yra gana tikslūs. Jei taip bus ir šį kartą, M. Le Pen bus aiškiai pagerinusi savo rezultatą. Ir prieš penkerius metus ji antrajame rate nusileido E. Macronui, tačiau tada surinko tik 33,9 proc. balsų. Jaunasis rinkimų nugalėtojas tada gavo 66,1 proc. rinkėjų pasitikėjimą.
Apklauso prognozavo pergalę E. Macronui ir prieš rinkimus, nors daug prancūzų nebuvo patenkinti pirmąja jo kadencija. Todėl E. Macrono laimėjimą pirmiausiai reikėtų vertinti kaip M. Le Pen pralaimėjimą. Kelios partijos po pirmojo rinkimų rato ragino balsuoto už E. Macroną ir taip užkirsti kelią į prezidento postą M. Le Pen, kuri, nepaisant savo pabrėžtinai nuosaikesnių pasisakymų, ir toliau atstovauja kraštutinių dešiniųjų pozicijoms.
Rinkėjai už 44-erių E. Macroną balsavo ir siekdami stabilumo bei nuosaikios pozicijos Ukrainos karo akivaizdoje. Jis, be to, pasiekė aiškių laimėjimų darbo rinkoje ir užtikrino tvirtą Prancūzijos ekonomikos kilimą po koronaviruso krizės.
Balsavimo teisę šalyje turėjo apie 48,7 mln. rinkėjų. Pirmajame rate prieš dvi savaites dalyvavo dvylika kandidatų.
Birželį Prancūzijos laukia parlamento rinkimai. Labai svarbu, ar E. Macronas juose taip pat gaus daugumą. Jei taip neatsitiks, prezidentas turės skirti premjerą iš mažumos stovyklos. Jo galia tada ženkliai susilpnės, o priimti politinius sprendimus bus daug sunkiau.
Marine Le Pen. EPA – ELTA nuotr.
Strasbūras, balandžio 17 d. (AFP-ELTA). Kraštutinių dešiniųjų nacionalistų kandidatę į Prancūzijos prezidento postą Marine Le Pen prisivijo kaltinimai turto grobstymu.
Balandžio 24 d. antrajame rinkimų ture ji susigrums su dabartiniu prezidentu Emmanueliu Macronu.
Paryžiaus prokuratūra kovo 11 d. gavo Europos Sąjungos (ES) kovos su sukčiavimu tarnybos OLAF pranešimą, kuriame reiškiami įtarimai M. Le Pen. Šie įtarimai šiuo metu yra nagrinėjami.
Dalį dokumentų šeštadienį paskelbė žurnalistinių tyrimų svetainė „Mediapart“. Politikė kaltinama tuo, kad 2004-2017 metais, būdama Europos Parlamento narė, pasisavino beveik 137 tūkst. eurų iš ES lėšų.
M. Le Pen advokatas Rodolphe’as Bosselutas kaltinimus paneigė. Anot jo, politikė svarstys imtis teisinių veiksmų prieš savo buvusius padėjėjus ar paslaugų teikėjus, kurie be jos žinios esą galėjo pasisavinti minėtas lėšas ar padaryti kitus nusižengimus.
OLAF pranešime taip pat minimi trys buvę europarlamentarai, priklausantys M. Le Pen partijai „Rassemblement National“ (buv. „Front National“): jos tėvas Jean-Marie Le Pen, buvęs politikės partneris Louis Aliot ir buvęs partijos vicepirmininkas Bruno Gollnischas. Drauge jie esą pasisavino iš viso 486 tūkst. eurų, pavyzdžiui, remdami partijai artimus paslaugų teikėjus.
Marine Le Pen. EPA – ELTA nuotr.
Paryžius, balandžio 12 d. (dpa-ELTA). Kandidatė į Prancūzijos prezidento postą Marine Le Pen pareiškė esanti prieš sankcijas Rusijai, kurios išaugintų energijos kainas Prancūzijoje.
„Aš nenoriu, kad prancūzai visa jėga pajustų sprendimų, kuriais siekiama nutraukti dujų ar naftos importą, padarinius“, – antradienį stočiai „France Inter“ sakė dešinioji politikė.
M. Le Pen teigė žinanti, ką dujų ar naftos embargas reikštų energijos kainoms Prancūzijoje. „Esu čia, kad ginčiau prancūzus“, – pažymėjo ji.
Dėl Rusijos karo Ukrainoje ES kontraversiškai diskutuojama apie galimą rusiškų dujų ir naftos importo draudimą. M. Le Pen pabrėžė esanti tik prieš sankcijas, kurios nutaikytos į energetikos sektorių. Visas kitas baudžiamąsias priemones Rusijai ji esą remia.
53-ejų politikė prieš pirmąjį prezidento rinkimų ratą buvo kaltinama per dideliu artumu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui. Balandžio pradžioje ji pareiškė, kad pasibaigus karui Rusija vėl galėtų tapti Vakarų partnerė.
Balandžio 24 dieną prancūzai antrajame rinkimų rate spręs, ar Eliziejaus rūmų šeimininke taps M. Le Pen, ar juose šeimininkauti liks Emmenuelis Macronas.
Marine Le Pen. EPA – ELTA foto
Paryžius, balandžio 10 d. (AFP-ELTA). Remiantis apklausų duomenimis, antrame Prancūzijos prezidento rinkimų ture po dviejų savaičių varžysis dabartinis šalies vadovas Emmanuelis Macronas ir kraštutinių dešiniųjų atstovė Marine Le Pen, praneša AFP. Macronas Emmanuelis. EPA – ELTA foto
Prancūzijos TV kanalų užsakymu atliktos balsavusių rinkėjų apklausos atskleidė, kad už E. Macroną balsavo 28,1-29,7 proc. rinkėjų, o M. Le Pen gavo 23,3-24,7 proc. balsų.
E. Macrono persvara didesnė, nei prognozuota prieš rinkimus.
Pirmasis rinkimų turas vyko sekmadienį. Jame dalyvavo 12 kandidatų. Į antrąjį turą, įvyksiantį balandžio 24 d., pateks du daugiausiai balsų gavę kandidatai.
Marine Le Pen. EPA – ELTA nuotr.
2022 m. prezidento rinkimams besiruošianti Marine Le Pen sekmadienį buvo perrinkta vadovauti Prancūzijos kraštutinės dešinės partijai „Nacionalinis sambūris“ (RN), kuriai neseniai vykę regioniniai rinkimai klostėsi prastai.
RN buvo prognozuojami geri rezultatai birželį vykusiuose rinkimuose, tačiau partijai nepavyko pasiekti pergalės nė viename iš 13 žemyninės Prancūzijos regionų.
M. Le Pen nesusidūrė su opozicija partijos pirmininko rinkimuose ir surinko 98,35 proc. partiečių palaikymo, pranešė RN.
52-ejų politikė bandys sutelkti savo šalininkus artėjant prezidento rinkimams kitąmet.
Rinkėjų apklausos rodo, kad rinkimuose galima laukti dar vienos M. Le Pen ir dabartinio prezidento Emmanuelio Macrono dvikovos. 2017 m. E. Macronas solidžia persvara įveikė M. Le Pen antrame rinkimų ture.
Vis dėlto, šį kartą rinkimų baigtis gali būti kitokia. E. Macrono palaikymas gali būti mažesnis dėl nepakankamų rinkėjų simpatijų jo partijai „Respublika, pirmyn!“ (LREM) .
Prancūzai vangiai balsuoja savivaldybių rinkimuose. EPA-ELTA nuotr.
Rinkėjų aktyvumas sekmadienį Prancūzijoje vykstančiuose savivaldybių rinkimuose ir vėl žemas. Po pirmojo turo neišrinkus aiškių nugalėtojų, sekmadienį šalyje vyksta antrasis turas.
Iki 10 val. vietos laiku rinkėjų aktyvumas siekė 12,66 proc., vos šiek tiek daugiau nei tuo pačiu metu prieš savaitę per pirmąjį turą, kai iki 10 val. buvo balsavę apie 12,22 proc. gyventojų.
Per pirmąjį balsavimą birželio 20 d. rinkėjai buvo rekordiškai vangūs – iš viso rinkimų dieną savo balsą atidavė vos 33,3 proc. prancūzų. Politikams teko raginti gyventojus netingėti eiti prie balsadėžių šį sekmadienį.
Anot AFP, kai kurie analitikai teigia, kad pirmojo turo baigtis sukėlė abejonių, ar, kaip ilgai spėliota, per 2022 m. vyksiančius prezidento rinkimus varžysis tikrai dabartinis lyderis Emmanuelis Macronas ir kraštutinių dešiniųjų vadovė Marine Le Pen, nes prieš savaitę rinkėjai labiau palaikė tradicinių dešiniųjų Respublikonų bei Socialistų partijų kandidatus.
Marine Le Pen. EPA – ELTA nuotr.
Likus metams iki prezidento rinkimų, Prancūzijoje didėja parama dešiniosios populistės Marine Le Pen partijai. „Nacionalinio sambūrio“ (RN), kuris anksčiau vadinosi „Nacionaliniu frontu“, idėjoms pritaria 29 proc. prancūzų, rodo apklausa, kurią stoties „Franceinfo“ ir laikraščio „Le Monde“ užsakymu atliko nuomonės tyrimo institutas „Kantar“. Tai yra trijų procentinių punktų padidėjimas per metus.
Didžiausio pritarimo RN idėjos sulaukė 2014-aisiais, kai jas rėmė 34 proc. respondentų. Dabar tik šiek tiek mažiau nei pusė apklaustųjų (49 proc.) mano, kad partija kelia pavojų demokratijai Prancūzijoje. 42 proc. tuo tarpu įsitikinę, kad RN pavojaus šalies demokratijai nekelia – tai didžiausias rodiklis atsakant į šį klausimą nuo 2014-ųjų. Likusi dalis respondentų nuomonės neturėjo.
Kartu vėl išaugo dalis tų žmonių, kurie dar niekad nebalsavo už RN, tačiau svarsto tai daryti, skelbia „Kantar“.
Beveik ketvirtadalis apklaustųjų (24 proc.) mano, kad M. Le Pen būtų gera prezidentė ir laiko ją sąžininga ir patikima. Daugiau kaip pusė galvoja, kad ji ryžtinga (67 proc.) ir geba priimti sprendimus (53 proc.).
M. Le Pen jau paskelbė, kad sieks prezidento posto po metų vyksiančiuose rinkimuose. Po skaudaus savo pralaimėjimo Emmanueliui Macronui, teisininkė dabar tikisi revanšo.
Ekspertai prognozuoja nuožmią kovą tarp E. Macrono ir M. Le Pen 2022 metų pavasarį vyksiančiuose rinkimuose.
Marine Le Pen. EPA – ELTA nuotr.
Prancūzijos kraštutinės dešinės lyderė, populiste laikoma politikė Marine Le Pen teigia norinti su kitomis panašiai mąstančiomis partijomis po Europos Parlamento rinkimų suformuoti savo frakciją.
M. Le Pen yra opozicinės partijos lyderė. Pasak jos, toks aljansas pirmą kartą per dešimtmečius galėtų pakeisti Europos Sąjungos struktūrą.
Politikės teigimu, tokia galimybė yra įkvepianti.
M. Le Pen šiuos komentarus paskelbė Europos Parlamento rinkimų renginių kuluaruose. Juos Milane organizuoja Italijos premjeras ir vidaus reikalų ministras Matteo Salvinis.
Politikė sako, kad Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas turėtų atsistatydinti, jeigu rinkimai jam nesusiklostys palankiai. Prognozuojama, jog šie gegužės 23-26 d. rinkimai kraštutinei dešinei bus sėkmingi, bet pastangos susivienyti į bendrą aljansą gali pasirodyti sudėtingos.
Marine Le Pen. EPA – ELTA nuotr.
Likus daugiau kaip trims savaitėms iki Europos Parlamento rinkimų, Prancūzijoje pirmą kartą dviejose apklausose į priekį išsiveržė Marine Le Pen dešinioji populistinė partija „Nacionalinis sambūris“.
Institutų „Ifop“ ir „OpinionWay“ apklausose partija, kuri anksčiau vadinosi „Nacionalinis frontas“, su 22,5 ir 24 proc. balsų lenkia prezidento Emmanuelio Macrono partiją „Respublika, pirmyn“, kuriai simpatijas pareiškė 21,5 ir 21 proc. apklaustųjų. Kitų nuomonės tyrimų institutų – BVA ir „Harris interactive“ – duomenimis, prezidento partija pirmauja arba yra vienodose pozicijose su dešiniaisiais populistais („Elabe“).
Prancūzijos dešinieji populistai per pastaruosius Europos Parlamento rinkimus 2014-aisiais tapo stipriausia jėga. E. Macronui, kuris 2017-aisiais prezidento rinkimuose antrajame rate įveikė M. Le Pen, dešiniųjų populistų pergalė būtų ir asmeninis pralaimėjimas.
Prancūzijos teismas nurodė kraštutinių dešiniųjų lyderei Marine Le Pen atlikti psichiatrinį testą, atliekant tyrimą dėl to, kad moteris socialiniame tinkle tviteryje dalinosi nuotraukomis, vaizduojančiomis „Islamo valstybės“ (IS) grupuotės įvykdytus žiaurumus, skelbia BBC.
Nuotraukomis ji pasidalino dar 2015 metais. Vienoje iš jų buvo vaizduojamas IS aukos Jameso Foley’io kūnas be galvos.
Teismo sprendimu M. Le Pen tuo pasidalino tviteryje.
„Tai beprotiška“, – rašė ji.
Remiantis M. Le Pen paviešintu dokumentu, teisėjas nori tyrimų, kad būtų nustatyta, ar ji neserga psichine liga ir „geba suprasti pastabas ir atsakyti į klausimus“.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Ideologinė priklausomybė nuo Kremliaus, o gal tik pinigų stygius?
Vis dėlto netrūksta faktų, kurie pagrindžia įspūdį, jog Europos kraštutiniai dešinieji jaučia keistai beatodairišką trauką Kremliui. Dar kai partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AFD) lyderė Fraukė Petry praėjusių metų vasario pabaigoje susiruošė vizitui į Maskvą tyliai, be Vokietijos žiniasklaidos „dalyvavimo“ (ši tiesiog nebuvo informuota).
Vokietijos ir Austrijos reikalai
Deja, išėjo kitaip, mat į AFD lyderės susitikimą su Rusijos dūmos pirmininku Viačiaslavu Volodinu bei jo pavaduotoju Piotru Tolstojumi ponas V. Volodinas savo iniciatyva pakvietė odiozinį politiką Vladimirą Žirinovskį. Šiai aplinkybei iškilus į viešumą Vokietijoje, Fr. Petry buvo priversta aiškintis, kad esą buvo pastatyta prieš faktą – jei būtų žinojusi apie V. Žirinovskio dalyvavimą, būtų susitikimo atsisakiusi. Tuometinis jos pavaduotojas Alexanderis Gaulandas paaiškinimu nepatikėjo, pareiškęs, kad Rusijoje ji veikiausiai neprieštaravo pasisakymams, kuriems tėvynėje oficialiai nepritartų. Kita vertus, vicepirmininkas nematė problemos, kai Fr. Petry vyras ir AFD vadas Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje Marcusas Pretzellis po Krymo aneksijos apsilankė pusiasalyje (ne tik Vokietijos politinė klasė tai įvertino kaip Rusijos agresijos palaikymą).
Vladimiras Žirinovskis
2016-ųjų Kalėdų išvakarėse Maskvoje apsilankiusi Austrijos laisvės partijos vadovybės delegacija pasirašė su „Vieningąja Rusija“ bendradarbiavimo sutartį 5-eriems metams. Iš Rusijos pusės parašą padėjo už tarptautinius santykius atsakingas Sergejus Železniakas, po Krymo aneksijos įtrauktas į sąrašą Rusijos pareigūnų, kuriems ES taiko sankcijas. Kadangi prieš tai (lapkritį) austrų dešinieji nacionalistai buvo nuvykę į JAV pokalbiams su išrinkto prezidento Donaldo Trumpo patarėjais, „Laisvės partijos“ lyderis Heinzas-Christianas Strachė po abiejų vizitų siužete „YouTube“ pasigyrė, kad jo partijos tarptautinė įtaka nenumaldomai auga, nes Amerika ir Rusija dabar petys į petį imsis Sirijos bei Krymo klausimų sprendimo, o „Laisvės partija“ bus neutrali ir patikima tų pastangų partnerė, be viso kito, dėsianti pastangas, kad būtų atšauktos beprasmiškos (H.-Chr. Strachės pavartotas epitetas) sankcijos Maskvai. „Vieningoji Rusija“ bendradarbiavimo sutartį ratifikavo 2016 metų lapkričio 28-ąją, dar iki prezidento rinkimų Austrijoje, kai atrodė, jog austrų nacionalistų kandidatas Nоrbertas Hoferis gali laimėti.
Pasak konservatyvaus dienraščio „Die Presse“, belieka įsivaizduoti, kokios būtų buvusios tos pergalės pasekmės visų čia nurodytų įvykių kontekste.
Italijos specifika
Praėjusių metų kovo 6-ąją informuodamas apie „Šiaurės lygos“ lyderio Matteo Salvini vizitą į Maskvą ir susitikimą su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, italų dienraštis „La Stampa“ išskyrė aplinkybę, kad šis paprastai nepriima nevyriausybinio lygio politinių lyderių (iki to laiko S.Lavrovas nebuvo susitikęs su savo Italijos kolega Angelinu Alfano). Išimtis „Šiaurės lygos“ šefui padaryta tikriausiai dėl to, kad Maskvoje jis parašu įtvirtino savo vadovaujamos nacionalistinės partijos bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“ (iš jos pusės parašą padėjo tas pats S.Železniakas) ir tą nuveikęs galėjo interneto puslapiui „ilpopulista.it“ su pasitenkinimu pareikšti apie kokybinį poslinkį „Lygos“ bei V.Putino Rusijos santykiuose.
Be to, M.Salvinis išdėstė rusų ministrui (taip ir norisi formuluoti – kuratoriui) idėjas bei siūlymus, kaip valdyti Italiją bei reformuoti Europą. Kaip pastebėjo „La Stampa“, fatališka šios partijos trauka Maskvai nenauja – Pontidoje (miestas prie Bergamo, kur vyksta metiniai „Šiaurės lygos“ suvažiavimai) daug metų šalia šios partijos plaikstosi ir Rusijos vėliava. „Lyga“ yra pirmose gretose raginančių atšaukti sankcijas Rusijai dėl Krymo aneksijos, nes šios neša žalą verslui bei dirbantiesiems („Lygos“ minimas žalos Italijai dydis – 5 milijardai eurų).
Italų kraštutinių dešiniųjų naratyvas įsipiešia į jų europiečių kolegų – M. Salvinis Briuselio dvejonėms ieškant kompromiso priešpastato ryžtingą, net įžūlų V.Putino valdymo stilių. 1989-aisiais įsteigtos separatistinės „Šiaurės lygos“ kaip ir prancūzų „Nacionalinio fronto“ (įsteigto1972-aisiais) lozungai balansuoja tarp dešiniojo nacionalizmo ir dešiniojo ekstremizmo – pažaboti užsieniečių antplūdį bei terorą, remti savą viduriniąją klasę, grįžti prie nacionalinės valiutos, mokesčiais riboti žemės ūkio produkcijos importą, išstoti iš „pabaisos“ ES ir pan.
Kad su tuo galima dirbti, rodo „Nacionalinio fronto“ įtakos augimas pastaraisiais metais – rinkimuose į Europos parlamentą (EP) 2014-aisiais „Frontas“ pelnė beveik 25 proc. balsų, regioninių rinkimų pirmame ture 2015 metų pabaigoje surinkęs iki 27,7 proc. šešiuose Prancūzijos regionuose tapo dominuojančia politine jėga. „Šiaurės lyga“ visuomenės nuomonės apklausose renka beveik 15 proc. balsų ir lenkia Silvio Berlusconio (beje, irgi V.Putino simpatiko) partiją „Pirmyn, Italija“, didžiausią dešiniajame flange.
Čekijos niuansai
Kol kas svariausias V.Putino ir Europos nacionalistų bei populistų „medžiaginio“ bendradarbiavimo įrodymas yra nedidelio privataus „Pirmo Čekijos-Rusijos banko“ „Nacionalinio fronto“ lyderei Marinai Le Pen 2014 metais atseikėti 11 milijonų eurų, kurie leido pinigų stygių išgyvenusiam (skolinti atsisakė visi JAV bei Europos bankai) „Frontui“ pasiekti pergalę rinkimuose į EP ir jo lyderei dalyvauti prezidento rinkimuose. M. Le Pen buvo pasirengusi bet kam pasakyti taip, štai šis bankas keistoku pavadinimu ir atsišaukė – beveik neabejotinai todėl, kad „fronto“ lyderė viešai skelbia nelaikanti Krymo aneksijos neteisėta, o į pusiasalyje Maskvos skubiai surengtą referendumą dėl „nepriklausomybės“ pasiuntė stebėtojus. M. Le Pen yra puikiai informuota apie Kremliaus politiką, nes nuo išrinkimo partijos lydere 2011 metais keturis kartus lankėsi Maskvoje.
Marin le Pen
Tiesa, su dotacija „Frontui“ aišku ne viskas, mat pinigų paskolinęs „Pirmas Čekijos-Rusijos bankas“ 2016-ųjų rugsėjį bankrutavo, lyg ir radosi regimybė, kad Maskva „atleis“ skolą. Bet, panašu, M. Le Pen jau susiduria su žiauria tikrove, kaip praėjusių metų sausį nurodė „Bloomberg“ komentatorius Leonidas Beršidskis, bankrutuojančio banko turtą kontroliuojanti Rusija įsteigė specialią tarnybą, kuri neleido parduoti „Nacionalinio fronto“ skolos.
Kremlius mėgsta Vakarų nacionalistus, bet apmokėti šios meilės nesutinka, skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, kuri šelpė komunistų partijas visame pasaulyje. Buvęs SSRS lyderis Leonidas Brežnevas po „Prahos pavasario“ paskandinimo kraujuje 1968-asisiais sovietų iškeltam Čekijos komunistų partijos, taigi ir šalies lyderiui Gustavui Husakui yra guodęsis, esą visame pasaulyje turįs 150 komunistų partijų ir ne visada susivokiąs, kada ką „iškelti“ ar „nuleisti“. Net ne visus generalinius sekretorius asmeniškai pažįstąs. „Dosnumas“ buvo viena Sovietų Sąjungos žlugimo priežasčių, dabartinėje Rusijoje valdžią savo rankose patikimai laikantys čekistai tą pamoką išmoko.
Teisybės dėlei dera pastebėti, kad ne visi Europos nacionalistai skuba vykti „prisiduoti“ į Maskvą. Viena, tiesa, negausių išimčių – nuožmusis Geertas Wildersas į Rusiją nevažiuoja, tačiau tai netrukdo Nyderlandų laisvės partijos lyderiui atsakomybę dėl Krymo okupacijos bei krizės Ukrainoje versti ES bei NATO.
Kol kas neapsilankė Rusijoje ir Jungtinės Karalystės (JK) nepriklausomybės partijos (kuri nuo veiklos pradžios užsibrėžė tikslą ištraukti JK iš ES ir jį pasiekė) šefas, dar europarlamentaras Nigelas Farageas. Bet ir jis viešai skelbia, esą ES siekusi įtraukti į savo įtakos sferą Ukrainą, ką V.Putinas palaikė tiesiogine grėsme. Taigi ukrainiečių tautos apsisprendimas „nesiskaito“.
Europos šiaurėje
Geografiškai nacionalizmas pastaraisiais metais „dengia“ kone visą Senąjį Žemyną. Europos šiaurėje šią politinę nišą „valdo“ „Švedijos demokratai“, Danijos liaudies partija, partija „Suomiai“ bei Norvegijos progreso partija. Danijos liaudies partija veikiausiai logiškai nusipelno išskirtinio Rusijos žiniasklaidos dėmesio dėl jos lyderių promaskvietiškų pasisakymų, tarkime, tokių kaip už karinę politiką atsakingos Maries Krarup pareiškimas 2016-ųjų spalį, kad ES Danijai kelia didesnę grėsmę negu Rusija, kurį palaikė ir partijos vicepirmininkas Sørenas Jespersenas. Partijos lyderė Kristian Thulesen Dahl 2016-ųjų viduryje pasisakė už visišką sienos su Vokietija kontrolę. Liaudies partija 2015-ųjų vasarą vykusiuose rinkimuose laimėjo 21 proc. balsų ir pasirodė geriausiai savo istorijoje.
2016 metų rudenį Švedijoje kilo triukšmas, kai šios šalies žiniasklaida atskleidė „Švedijos demokratų“ atstovų bei su jais susijusių veikėjų paslaptingus milijoninius sandorius su žmonėmis, galimai susijusiais su V.Putinu. Dienraštis „Aftonbladet“ šiai temai paskyrė redakcinį straipsnį (2016 10 02), kuriame daroma išvada, jog tų ryšių veikiausiai buvo gerokai daugiau bei tampresnių nei įtarta. „Švedijos demokratai“ 2014-ųjų rinkimuose surinko 13 proc. ir buvo treti, daugiau nei dvigubai pagerinę ankstesnius rezultatus. 2015-aisiais „demokratai“ sukėlė nemažai triukšmo, kai Graikijos salose įkurtose pabėgėlių stovyklose platino lapelius, perspėjančius nevykti į Švediją.
Dešinioji populistinė Norvegijos progreso partija nuo 2005-ųjų aštuonis metus iš eilės buvo antra parlamente, nuo 2013-ųjų su konservatoriais pradėjo dirbti vyriausybėje. Partijos lyderė Sylvi Listhaug nuo 2015 metų užima atkurtą perkeltųjų asmenų ministro postą, ne be jos įtakos vyriausybė sugriežtino politinio prieglobsčio suteikimą pabėgėliams reglamentuojantį įstatymą. „Suomiai“ 2015-ųjų rinkimuose pelnė 18 proc. balsų ir yra antra pagal dydį partija parlamente. Pagrindiniai jų šūkiai – socialinės garantijos tik Suomijos piliečiams, įsileisti tik ekonominę naudą galinčius nešti pabėgėlius ir pan. Tiesa, kaip valdančiosios koalicijos dalyviai „Suomiai“ praranda populiarumą ir naujose apklausose gauna mažesnį negu 9 proc. palaikymą.
Vidurio Europoje
Čekijos kraštutinė kairioji Bohemijos ir Moravijos komunistų partija reikalauja Čekijos išstojimo iš ES bei NATO ir už glaudų bendradarbiavimą su V.Putino Rusija (apie čekų požiūrį į narystę ES minėta pirmame šio ciklo tekste). Paskutiniuose parlamento rinkimuose partija pelnė 15 proc. balsų ir užėmė trečią vietą. Be to, prezidentūroje įsikūręs Miloshas Zemanas, kažkada socialdemokratas, dabar eksploatuoja nacionalistinius šūkius ir pozicionuoja save dideliu Kremliaus draugu. Kad tie šūkiai dirba, nurodo reali galimybė M.Zemanui likti dar vienai kadencijai – per sausio 12-13 dienomis vykusį pirmą prezidento rinkimų turą M.Zemanas pelnė 38,58 proc., antrą vietą užėmęs buvęs Mokslų akademijos prezidentas proeuropietiškas Jiřís Drahošas surinko 26,59 proc.
Slovakijoje rinkimuose praėjusių metų gegužės 5-ąją valdantys socialdemokratai pasirodė taip prastai, kad ministrui pirmininkui Robertui Ficko teko dairytis valdančiosios koalicijos partnerių, jų rado vengrų koalicijos partijoje bei konservatyvioje Nacionalinėje partijoje, kuri, kaip ir nacionalistinė „Liaudies partija – mūsų Slovakija“, pelnė 8 proc. balsų. Beje, ir R.Fico rinkimų kampanijoje ne iš gero gyvenimo rėmėsi dešiniojo nacionalizmo šūkiais.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Vengrijoje „Jobbik“ yra viena sėkmingiausių dešiniųjų ekstremistinių Europos partijų, 2014 metų rinkimuose pelniusi 21 proc. balsų, o apklausose jos populiarumas svyruoja tarp 25 ir 28 proc. Partija kategoriškai reikalauja Vengrijos išstojimo iš ES, visiško pabėgėlių išgyvendinimo, mirties bausmės atstatymo ir pan. Ministro pirmininko Viktoro Orbáno vadovaujama „Fidesz“ sušvelninta forma atkartoja daugelį „Jobbik“ reikalavimų, o pats premjeras yra vienas didžiausių V.Putino advokatų Europoje. 2016-ųjų vasarą duotame interviu JAV televizijos kanalui „Fox News“ į ES bei NATO įeinančios Vengrijos premjeras pareiškė tiesiai šviesiai – be Rusijos vengrai ateities neturi.
Bulgarijos parlamente posėdžiauja 2017-ųjų rinkimuose 9 proc. balsų surinkusi prorusiška nacionalistinė partija „Ataka“, neslepianti ryšių su Maskva ir įtariama priklausomybe nuo Kremliaus pinigų.
Dera irgi pastebėti, kad režimo Rusijoje simpatikai yra ne vien dešinieji nacionalistai. Buvusio komiko Beppės Grillo vadovaujamas veikiau svyruojantis nei dešinysis „Penkių žvaigždžių“ judėjimas irgi renka populiarumo taškus iš italų baimių prieš užsieniečių antplūdį, apklausose jį remia iki 28 proc. respondentų. Kairiajame politikos flange yra Graikijos premjeras Aléxis Tsípras, skelbiantis, jog Maskva yra svarbi jo šalies sąjungininkė, Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas irgi agituoja už sankcijų atšaukimą Rusijai.
Apibendrinant, Vengrijos analitinis centras „Political Capital“ ištyręs 25 didžiausias kraštutines dešiniąsias Europos partijas konstatavo 14-os ryšius su Maskva. Be abejo, tikras kognityvinis disonansas, kai bet kokio separatizmo užuomazgas Rusijos Federacijos viduje slopinanti Maskva užtat jį „sėja“ Europoje.
Apie šias „logikas“ – netrukus paskutiniame šio ciklo tekste.
Oportunizmas esti sąmoningas, atviras ir latentinis. Sąmoningas – tai komjaunuoliškas pataikavimas arčiausiai esamam galios centrui ar centriukui, vietos ar partijos lyderiui; pastaruoju metu ypač svarbu kuo greičiau pripulti prie mikrofono ir periodiškai prisidėti prie LAF, Kazio Škirpos vardo ir kitų Lietuvos valstybingumo ramsčių dergimo, kad tik Lietuva neiškiltų į stipriausiųjų gretas.
1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka” fagmentas
Atviras – kai garsiai šaukiama ar pareiškiama, jog su Rusija reikia draugauti, sudarinėti gražias bendradarbiavimo ar nepuolimo sutartis, gėrėtis jos dvasine kultūra ir pan. Vis dėlto įdomiausias yra latentinis, kurio gali visai neįtarti esant.
Atėjus į valdžią JAV prezidentui Donaldui Trumpui, o ES strategams siūlant „trijų bėgių“ Europą, tuo pat metu jų kairiesiems siekiant visiškai neutralizuoti valstybes, sukurti federaciją ir bendrą kariuomenę, nuomonių išsiskyrimas visais klausimais ir pasimetimas šalyje smarkiai padidėjo. Norint suvokti, kokių šiaudų griebiamasi, būtina atkreipti dėmesį į bent kelis vidaus dalykus. Didėjantis tarptautinis chaosas labai parankus įvairioms dažnai priešiškoms viena kitai lobistų grupėms tyliai stumti savo projektus.
Vienas bjauriausių – galutinis aukštojo mokslo atidavimas verslui. „Profesionalų“ valdžiai kurpiant visokius universitetų bei įstaigų sujungimus ir perkėlinėjimus, negirdėjau, kad būtų rūpinamasi, kur bus dedami iš darbo dėl reformos, o ne dėl savo pačių kaltės atleisti dar likę kvalifikuoti specialistai. (Žinoma, to tikėtis galima nebent jau po to, kai vidurinę baigusios itin brangios mergužėlės bus aprūpintos aukščiausiais postais iki pat Jungtinių Tautų.)
Prie to paties unikalaus verslumo, tarsi jis savaime laiduos kokybę, suvokimo turbūt reikėtų priskirti niekaip nesibaigiančias naktines tėvelių eiles prie vaikų darželių. Nors vaikučių sparčiai mažėja, jiems skirtų lėšų irgi mažėja, darželiai jungiami. Ar taip skatinama lankyti privačius, o kas neįstengs (dauguma) – ne mūsų reikalas? Prie to pridėjus nesuvokiamai žiaurią socialiai remtinų vaikų padėtį (atskira tema) manytina, kad vaikai nėra ir nebuvo šitos šalies strateginė ateitis.
Lyg ir to būtų negana, tradicinė nors ir daugiasluoksnė visuomenininkų ir inteligentų bendruomenė, iki šiol daugmaž prasmingai palaikiusi svarbios kritinės minties balansą, jį pamažu praranda. Kažin, ar „Naktinei reformai“ įžūlumu prilygstanti nugarmėjusių „socdemų“ dovanėlė jiems – apmokestinti kone 50 procentų intelekto, kultūros ir švietimo produktų – yra tik jų keršto, ar įgimto plėšrumo išraiška, tačiau mušamas gulintis jau ir nebesistengia atsikelti. Dabar itin palankus metas atsikratyti teisaus, nustumti nevagiantį, suvelti kriterijus, kad nebūtų įmanoma atskirti, ar nukentėjo silpniausias, ar pats stipriausias, bet oportunistui – pavojingiausias protinio darbo specialistas. Arti metas, kai jau realizuosis liaudies išmintis: „Katinėli, bėkim, dangus griūva!“ O aš net savo katei nesiūlau nei bėgti, nei rėkti, nei vaistų duodu, nei po peiliu guldau. Ir ką – sveika, gyva, prigimties balso klauso, bet ir žmonių bendravimo kultūros mokosi.
Tokiomis sąlygomis, kai vykstant pozicijos ir opozicijos rietenoms blogėja gyventojų savijauta ir pragyvenimas, griebiamasi šiaudo. Mėginama bet kuria kaina glaustis prie didesnės Lenkijos, žvilgčiojama į dešiniųjų veiksmus vidurio Europoje, baimė verčia remti „tvorų“ strategiją ir net Marine Le Pen revanšizmą laikyti protinga išeitimi. Latentinis oportunizmas neleidžia matyti, kad susiskaldymas ne mažiau pavojingas nei dirbtinis jungimasis. Užsidarymas „savo kieme“ tiek pat padeda Rusijai, kiek ir galima ES kariuomenė, nes tokiu būdu suyra taikaus pasaulio idėja ir savarankiškų valstybių pagalba viena kitoms per NATO ir kitas gana sėkmingai veikiančias demokratiškas tarptautines struktūras. D. Trumpui pradėjus „America first“ akciją ir „musulmonų draudimą“, pajuokavau, kad jei JAV taps eiline nuo kitų užsibarikadavusia valstybe, Jungtines Tautas teks iškelti į Šiaurės ašigalį. Bet ar neteks pajuokavus verkti?
Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.
Įvairių nevyriausybinių organizacijų siūlomos išeitys – kaip sureguliuoti emigraciją, ugdyti prioritetines sritis, gerinti dirbančiųjų socialines garantijas, tinkamai pasitikti valstybės šimtmečio minėjimą, įtvirtinti konstitucines teises ir pareigas – nors ir palaikomos sąmoningos tautos dalies, lieka pasiūlymų ir deklaracijų pavidalu realių sprendimų paraštėse. Kodėl nepasinaudojama specialistų siūlymais? Oportunistų būdas reaguoti kad ir į „Vilniaus forumo“ iniciatyvas – nusikopijuoti vertingiausias mintis ir inkorporuoti į savas programas ar įvaizdžio atnaujinimą, pažadų konvejerį. Patiklūs lietuviai tiki pažadais ir laukia jų įgyvendinimo. Neįgyvendinti pažadai, nuolatinis neaiškumas dėl ateities, suvokimas, jog Sąjūdžio idėjas pakeitė reali politika, diktuojama oportunistų – prie šalies moralinės sveikatos gerovės neprisideda.
Tolesnis savivertės menkimas, tautos galių sekinimas veda į politinės sąmonės atrofiją ir vergo būklę su visais iš to išplaukiančiais padariniais – susvetimėjimu, patyčiomis, nesaugumu. Istorija kupina pavyzdžių, kai nacija, virtusi tarp įvairių valstybių padalintu etnosu, praradusi laisvės dvasią ir išdidumą, tampa svetimų įkaitu ir yra panaudojama nešvariems darbams. Labai norėtųsi tikėti, kad lietuviai tokios negarbingos dalios išvengs.
Demokratinis valdymas neturėtų būti tapatinamas su leidimu sakyti ir daryti kas naudinga sau, bet žalinga valstybei. Skirtingų pažiūrų ir idėjų svarstymas, diskusijos turėtų vykti aukščiausiame lygmenyje, mėginant rasti bendrus valstybei naudingiausius sprendimus, neleidžiant nacijai išsibarstyti, išlaikant svarbiausius valstybingumo ramsčius. Valstybinės kalbos, pilietybės klausimai turėtų būti nejudinami kaip vieni iš kertinių tokių ramsčių. Yra esminiai klausimai, kurie neturi tapti politinės nuovokos ar principingumo neturinčių žmonių grupių kąsniu ir padėti jiems priešinti socialines grupes siekiant sau naudos. Jei jie keliami ir „svarstomi“ žiniasklaidoje, tai jau ne demokratijos, o paslėptos propagandos ar ideologijos ženklas ir padarinys. Klaidinantys ir silpninantys pilietiškumą tokie diskursai tęsia kelią į niekur.
Tikroji reali politika – tai tvirti vyrai, kurie neleidžia, kad būtų išnaudojama jų šalis ir žmonės, moterys ir vaikai. Ne vienas ne lietuvių kilmės pilietis, užaugęs arba atvykęs į Lietuvą tikroviškiau suvokia padėtį ir jų parama, jų ryžtas ir pagarba mūsų vertybėms turėtų būti itin branginama. Sąrašą galėtų pradėti ištikimi Lietuvai totoriai, žydai, tokios įspūdingos asmenybės, kaip Johnas Ohmanas. Sąrašas būtų netrumpas. Per jų prizmę tarsi vėl išvysti save be laiko apnašų, pajunti kraują, tekantį gyslose. Lietuviams trūksta vitalinių jėgų, jas reikėtų telkti, ne barstyti menkaverčiams reikalams.
Ar Lietuva turi savą civilizacinį paveldą, kuris skiriasi nuo kitų? Turi ne vien dėl to, kad nėra tikrąja prasme Šiaurės ar Vakarų šalis, nepaisant šimtamečių prekybinių ir kultūrinių ryšių ar kadaise apgyvendintų plačių teritorijų, ar kad istoriškai buvo susijusi su Rytų kultūromis. Šalis Europoje, vienintelė kalbanti senąja indoeuropiečių kalba, išsaugojusi tradicinius papročius yra ta Čiurlionio „Pasaka“, kuri privalo būti ginama kaip per stebuklą išlikusi unikali kultūra visa, su viskuo, kas išlikę – ir ginama kaip pasaulinis paveldas UNESCO bei kituose pasaulio forumuose.
Kur tie karaliai, saugiai laikantys Lietuvą savo delnuose?
Prancūzija šį sekmadienį išsirinko naująjį prezidentą. Tai – centristas Emmanuelis Macronas.
Prancūzijos prezidento rinkimus laimėjo Emanuelis Makronas. AFP/Scanpix nuotr.
39-erių amžiaus politikas rimtai sujudino Prancūziją. Šį sekmadienį būtent jam prancūzai patikėjo šalies vairą. Svarbu tai, kad prezidentu jis išrinktas neturėdamas solidžios politinės patirties. Už jo pečių taip pat nebuvo ir galingos, įtakingos partijos. Preliminariais duomenimis, E.Macronas surinko apie 65,5 proc. rinkimuose dalyvavusiųjų balsų.
Naujasis Prancūzijos lyderis tvirtino remsiąs tvirtą, vieningą Europą.
Lietuva gali lengviau atsikvėpti, mat kraštutinių dešiniųjų atstovės Marine Le Pen pergalė galėjo būti Lituvai pavojinga. Mat ji neslėpė prielankumo Vladimiro Putino valdomai Rusijai ir būtų skaldžiusi ir taip ne itin pavyzdingą ES vienybę.
Apsinuoginusios „Femen“ aktyvistės sekmadienio rytą nykiame miestelyje Šiaurės Prancūzijoje, kur savo balsą prezidento rinkimuose atidavė kandidatė Marin Le Pen (Marine Le Pen), užlipo ant bažnyčios stogo ir iškabino didžiulį plakatą.
Jos taip pat skandavo prieš kraštutinių dešiniųjų lyderę, rašo „dailymail.co.uk“.
„Femen“ nares netrukus sulaikė policijos pareigūnai. Pastaruoju metu Prancūzijoje netrūksta protestų tiek prieš M. Le Pen, tiek prieš abu kandidatus į prezidento postą.
Remiantis apklausomis, šalies vadovo postas turėtų atitekti buvusiam Prancūzijos ekonomikos ministrui, judėjimo „En Marche!“ („Pirmyn!“) lyderiui Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron). Tačiau rinkėjai nerimauja ir dėl rasistinės M. Le Pen partijos praeities, ir dėl 39-erių E. Makrono patirties stokos.
Prancūzijoje rinkimų apylinkės atidarytos 8 val. ryte vietos laiku ir rinkėjų balsus priiminės iki 20 val. Baiminantis ekstremistų išpuolių, rimtį rinkimų dieną palaiko apie 50 tūkst. pareigūnų.
Pranešama, kad profesinės sąjungos pirmadienį planuoja didelius protestus nepaisant to, kaip baigsis prezidento rinkimai.
Prancūzijos parlamento narė, 50-ies metų socialistė Korin Erhel (Corinne Erhel) kalbėdama renginio metu susmuko ant scenos ir mirė, praneša AFP.
Moteris penktadienį vakarų Prancūzijos srityje dalyvavo agitaciniame renginyje kandidatui į šalies vadovus Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron) palaikyti. Paskutinė prieš 300 aktyvistų minią turėjusi kalbėti politikė staiga susmuko ant scenos. Moteris buvo skubiai nugabenta į ligoninę, kur konstatuota jos mirtis.
K. Erhel buvo E. Makrono judėjimo „En Marche!“ („Pirmyn!“) narė. Remiantis apklausomis, šio sekmadienio rinkimuose centristas politikas turėtų aplenkti savo varžovę Marin Le Pen (Marine Le Pen) ir tapti naujuoju Prancūzijos prezidentu.
Neseniai darbo reikalais viešėjau Hagoje, viename Europos Sąjungos institucijų renginyje, ir nutiko nemalonus incidentas, kuris privertė plačiau pagalvoti apie europines vertybes ir man, kaip politikui, pamąstyti apie gyventojų protestą, balsuojant už Donaldą Trumpą, Marine Le Pen ar Viktorą Orbaną.
Valstybė gina vagies teises!
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Taigi buvau aukštos klasės viešbučio Hagoje vestibiulyje, kuris yra filmuojamas daugybe kamerų, kai kuo ramiausiai įėjo vagis, ir kol aš atlikau formalumus registratūroje, nemačiomis atsegė mano portfelį, ištraukė piniginę, vėl užsegė portfelį ir neskubėdamas išėjo. Atrodo, paprasta situacija, kuri gali nutikti kiekvienam, tačiau ją narpliojant jau teko susidurti su keistomis nuostatomis, kurios plečiasi ir į Lietuvą.
Aplink gausu vaizdą fiksuojančių kamerų. Paprašius, apsaugos darbuotojai peržiūrėjo įrašą, papasakojo, kad viskas yra užfiksuota, labai ryškai matomas vagies veidas, tačiau įrašą parodyti man atsisakė! Pasirėmė asmens duomenų apsaugos įstatymais, kurie draudžia apvogtajam matyti vagies veidą, kad nepaskelbčiau, kokia yra jo odos spalva, kokia lytis? Jei tai pasirodytų esąs ne baltasis, juk galėtų sudaryti įspūdis, kad visi imigrantai ar kiti mažumų atstovai linkę vogti, o tai pažeistų mažumų teises! O be to, kad aš teigiu, jog mane apvogė, dar neįrodo, kad tikrai įvyko vagystė. Būtinas nepriklausomas tyrimas, aplinkybių nustatymas, kitos pusės paaiškinimas ir teismo sprendimas. Taigi pats vagis, saugant taip keistai suprantamas „žmogaus teises“, yra įslaptintas. Suprask, vagie, tavo teises gina valstybė!
Mano nuostolis nebuvo labai didelis – su dokumentų, grynųjų ir piniginės praradimu, gal koks 100 eurų. Daugelyje senųjų ES valstybių galioja įstatymai, kad mažareikšmiams nusikaltimams neskiriama dėmesio, kadangi teisėsaugos tyrimas kainuotų daug daugiau. Taigi ši vagystė tikriausiai nebus net tiriama.
Man tikrai gaila ne to nuostolio, bet pikta dėl tokio požiūrio, kuris iš tikrųjų tik skatina nusikalstamumą. Suabsoliutintos „žmogaus teisės“ griauna piliečių pasitikėjimą valstybe ir teisingumu. Neatsitiktinai toks populiarus buvo Niujorko meras Rudolphas Giulianis, kuris ryžtingai kovojo su kišenvagiais ir smulkiais sukčiais, kad iš jų neišaugtų stambūs nusikaltėliai.
Leninizmas grįžo su kaupu
Visoje šioje istorijoje mane šokiravo suabsoliutintos vagies teisės. Aš nors ir nukentėjęs, traktuojamas kaip stiprioji pusė ir mano teisės apribotos, kai vagis – socialiai pažeidžiamas subjektas, todėl jis saugomas valstybės. Bet kokia čia valstybė, kur bijoma pasakyti, kad vagis yra vagis, ar politkorektiškai reikėtų sakyti: asmuo su potraukiu daiktams? Juk jau turime nemažai žodžių, kurių viešai nebegalima ištarti.
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
Ši istorija man priminė nesenas batalijas dėl imigrantų. Kai pasisakiau, kad esu prieš masinę imigraciją iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, tuojau buvau užpultas dalies aktyvistų ir apkaltintas radikalumu, šovinizmu ir man buvo primintos žmogaus teisės.
Tokios suabsoliutintos žmogaus teisės primena leninizmą Sovietų Sąjungoje, kur „visa“ liaudis statė komunizmą ir joks atskiras „elementas“ negalėjo to išvengti, jei tik nenori patekti į Sibirą ar lagerius. Atrodytų, statykit jūs tą savo komunizmą, o manęs nelieskit. Jeigu norit priiminėti imigrantus, juos mokyti kultūros ir rašto, tai priimkit pas save į namus, bet ne, jokių diskusijų, statysim komunizmą visi! Ar buvo Lietuvoje diskutuojama apie imigrantų priėmimą? Ne, tiesiog Premjeras pranešė atvykstančiųjų skaičius ir tiek.
Sovietų sąjungoje klestėjo melas. Viešumoje buvo skelbiama priešingai nei buvo realybėje. O dabar Švedijos policija negali pasakyti tiesos, kad dauguma nusikaltimų įvykdo imigrantai, Vokietijos laikraščiai negali atvirai parašyti, kad seksualinius nusikaltimus Naujųjų Metų naktį įvykdė musulmonai, o Anglijoje jau atsisakoma viešoje erdvėje pastatyti Kalėdų eglutę, kad tik nebūtų įžeistos religinės mažumos.
Radikalus melas skatina radikalų toną
Suabsoliutinus žmogaus teises iki absurdo, ir ribojant tiesą, mes pradedame gyventi melo visuomenėje, kuri neegzistuoja realybėje. Tai mažos dalies aktyvistų siekis sukurti utopiją. Štai socialdemokratų partija neseniai gyrėsi, kad jų rinkiminis sąrašas sudarytas pagal kvotas, moterų ir vyrų po lygiai. Ne, nepasigyrė, kad sąrašas sudarytas pagal kompetencijas, pagal pasiekimus, pagal garbingai pelnytą pripažinimą, bet pagal kvotas, vien dėl to, kad kažkas turi vyro ar moters lytį, kurios, ačiū Dievui, negalėjo pasirinkti iki gimdamas.
Respublikonų kandidatas į JAV prezidento postą Donaldas Trumpas.
Tokia butaforinė melo visuomenė pykdo žmones. Savo akimis matome, kad imigrantai iš Artimųjų Rytų Europoje kuria getus, žinome, kad daugybė musulmonų paveikti radikalizacijos, bet ne, taip kalbėti negalima, nes kažkas pasijus įžeistas. Aišku, šios taisyklės negalioja, kai reikia visą lietuvių tautą apkaltinti dėl žydų žudynių. Lietuviai juk ne mažuma, vadinasi, ir teisių turi gerokai mažiau!
Kai politikai nepasako tiesos, vengia diskusijų, tada visuomenė ieško tokių, kurie nebijo kalbėti aiškiai ir suprantamai. V. Orbanas atvirai pasisakė apie imigrantus, kai kiti išsisukinėjo, M. Le Pen kalba apie musulmonų getus, o D. Trumpas tiesiai rėžia, kokia bendruomenė daugiausiai įvykdo nusikaltimų JAV.
Ką mes girdime iš aukščiausių ES tribūnų apie naująją Lenkijos valdžią? Visi laikraščiai, visi ekspertai ir apžvalgininkai choru šaukia, kad Varšuvoje valdžią paėmė radikalai ir autoritarai, bet kur argumentai, kur faktai? Ką gi Lenkijos politikai padarė tokio tikrai radikalaus?
Galėtume padiskutuoti apie šiuos dalykus, bet ar diskutuoja žiniasklaida, ar diskutuoja inteligentai, ar diskutuoja isteblišmentas? Ne, iškart pasipila teisuoliškos antraštės, etikečių klijavimas ir tūžminga neapykanta kitokiai nuomonei, beje, iš tų, kurie save vadina liberalais ir gerbiančiais visų teises.
Prancūzų leidinys Libération išspausdino dosjė su antrašte „Caro sistema“ apie Rusijos agentus Prancūzijoje, parengtą korespondento Loreno Mio (Lauren Mio). Tarp prancūzų žurnalistas išskiria iš viso septynis pogrupius tokių, kurie gina Rusijos interesus ir įvaizdį: pradedant politikais bei pramonininkais ir baigiant universitetų dėstytojais.
Pirmą tokią grupę Mio klasifikuoja kaip „kraštutinius dešiniuosius, Maskvos placdarmą“ Prancūzijoje. „Iš visų Prancūzijos politinių partijų „Nacionalinis frontas“ pakiliausiai nusiteikęs Vladimiro Putino atžvilgiu, – pažymi žurnalistas. – Pasak Marine Le Pen, Rusijos prezidentas – „patriotas“, ginantis „Europos civilizacijos vertybes“ ir ypač jos „krikščioniškąjį paveldą“.
Ankstų sausio 24-osios, antradienio, rytą maždaug trys dešimtys kaukėtų ir ginkluotų smogikų bandė užpulti grupę jaunuolių šalia Sorbonos universiteto Paryžiuje. Užpultieji priklauso judėjimui „Jaunimas su Marin“ ir buvo atvykę prie universiteto platinti lankstinukų, kuriuose pristatoma Nacionalinio fronto vadovė Marine Le Pen.
Nors jauniesiems tautininkams pavyko išvengti jiems skirtos pasalos, tačiau stipriais smūgiais į šonkaulius ir pakaušį buvo stipriai sužalotas judėjimo lyderis Žuljenas Rošedi (Rochedy), bandęs nuraminti užpuolikus.
