Prostitucijai – ne. Kauno apskrities VPK nuotr.
Į Lietuvą plūstant karo pabėgėliams iš Ukrainos viešojoje erdvėje vėl atgijo prostitucijos problemos klausimas. Pasirodžius informacijai, kad karo pabėgėlių registracijos centruose buvo bandoma ukrainietes pabėgėles įtraukti į prostituciją, netruko sureaguoti ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Ministrė tikino, kad į šią problemą yra žiūrima rimtai, patikinta, kad imtasi papildomų priemonių situacijai kontroliuoti.
Visgi panašu, kad, nepaisant deklaruojamų mėginimų spręsti prostitucijos klausimą, realybėje tą padaryti nėra taip paprasta. Nors Lietuvoje verstis prostitucija nėra legalu, lytinį aktą galima be vargo nusipirkti bet kuriame didžiajame Lietuvos mieste. Ir ne tik pasiūla, tačiau ir galimybės išsirinkti patinkančią prostitutę yra itin patogios. Tą padaryti galima tiesiog užsukus į lankomiausią Lietuvoje skelbimų portalą skelbiu.lt. Čia pateikta daugiau nei šimtas skelbimų, kuriose merginos kone atvirai siūlo „malonius trumpalaikius susitikimus“ už pinigus.
Tačiau situacija, kad nelegali veikla Lietuvoje reklamuojama visiškai atvirai, kad skelbimų, kuriuose kviečiama už pinigus susitikti pusvalandžiui ar valandai, peržiūros siekia šimtus tūkstančių, yra vertinama skirtingai. Policijos atstovai sako, kad sprendžiant šį klausimą turėtų įsitraukti skelbimus spausdinantys portalų savininkai, savo ruožtu portalų savininkai teigia, kad galimybė identifikuoti, jog merginos, kvietimuose nurodžiusios susitikimo kainas, iš tikrųjų siūlo už pinigus lytinį aktą, yra kone neįmanoma.
Suabejoti pastarąja pozicija galima ne tik paskambinus nurodytais kontaktais dėl siūlomos „pažinties“. Atsiliepusios merginos bematant išvardina, kiek ir koks seksas su jomis kainuoja. Tam, kad kiltų abejonių, ar viskas legalu, užtenka vien pažvelgti į skelbiu.lt prieinamų kvietimų „pažinčiai“ turinį. O tokių čia – gerokai virš šimto. Galiausiai įtarimų kelia ir tai, kad skirtingų merginų skelbimai įkeliami to paties asmens.
KOPŽI vadovė: mergaitės – tiesiog tarp buitinių prekių
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė sako, kad pastaraisiais metais prekybos žmonėmis ir prostitucijos problemoms Lietuvoje buvo skiriama per mažai dėmesio. Todėl, pabrėžia ji, nieko keisto, kad šiuo metu nelegali veikla vyksta gana legalioje erdvėje.
„Prostitucijos problemą Lietuvoje matėme nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Ir vis tik sekso pirkėjams labai didelis dėmesys nebuvo skiriamas. Tai niekada nebuvo prioritetu ir šiandien mes turime savotiškai išvešėjusią industriją“, – teigė K. Mišinienė, kartu pridurdama, kad, norint įsigyti nelegalių intymių paslaugas, tereikia turėti pakankamai finansų. Pasaulis be prostitucijos
„Sakome, kad prostitucija Lietuvoje nelegali, bet kas turi pinigėlių, turi noro, gali nusipirkti ir moterį, ir vyrą, ir berniuką, ir mergaitę. Tai tam tikras dėmesio nekreipimas į šitą lauką ir leido atsirasti tam, kad šiandien žmogaus pirkimas vyksta gana legalioje erdvėje“, – pridūrė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.
Be to, K. Mišinienė atkreipia dėmesį, kad prostitucijos problema išryškėja ir elektroninėje erdvėje. Įvairūs portalai, anot jos, tampa „internetinėmis lentomis“, kuriose tarp įvairių buitinių prekių tampa paprasta įsigyti ir nelegalias paslaugas.
„Kai kalbame apie skelbimus, apie klientus, sekso pirkėjus, tai dažniausiai naudojami savotiškai nekalti, neutralūs portalai. Tokios, pavadinčiau, internetinės lentos, kuriose siūlomos įvairios paslaugos, daiktai, objektai, bet gali nusipirkti ir moters paslaugas“, –sakė K. Mišinienė.
Anot jos, nors portaluose susekti nelegalias paslaugas siūlančius skelbimus nėra sudėtinga, vis tik, pažymi ji, iki šiol institucijos nesiėmė priemonių patraukti nė vieno subjekto atsakomybėn.
„Esame turėję mūsų centro praktikoje labai rimtų bylų, kai buvo pardavinėjamos per portalus mergaitės tiesiog tarp buitinių prekių. Per 22 darbo metus pagalbos aukoms lauke nemačiau nė vieno portalo, nė vieno ūkinio subjekto, patraukto atsakomybėn. Tai mes, socialiniai darbuotojai, psichologai stengiamės padėti aukoms, tačiau, kita vertus, matome, kad valstybė į tai žvelgia gana atsainiai“, – nuogąstavo KOPŽI vadovė.
„O grįžtant prie verslų, kuriuose prekyba vaikais… Tai nei prokuratūra, nei teisinio tyrimo įstaiga nepatraukė šitų portalų atsakomybėn. Tiesiog galbūt tai neatrodo kažkas rimto bei svarbaus, ir šitas klausimas mūsų šalyje yra neišspręstas“, – pridūrė ji.
Policijos departamento atstovas: pareigūnai vykdo reidus ir baudžia
Visgi nepanašu, kad atsakingos institucijos sugebėtų kiek rimčiau apriboti ar kontroliuoti skelbimus, kuriuose kone atviru tekstu kviečiama nusipirkti seksualines paslaugas. Viena vertus, Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis Eltai teigė, kad policija žino šią problemą esant ir pažymėjo, kad ji sprendžiama tiek fizinėje, tiek internetinėje erdvėse. Klaipėdoje sulaikyti asmenys, įtariama, organizavę ir vadovavę prostitucijai. Klaipėdos apskrities VPK nuotr.
Kita vertus, R. Matonis leido suprasti, kad nėra taip paprasta identifikuoti ir nubausti atvirai internetiniuose puslapiuose besireklamuojančias „plaštakes“. Pasak jo, prie to galėtų prisidėti ir internetinių svetainių, kuriose paskelbti tokie skelbimai, savininkai.
„Kaip juos (skelbimus – ELTA) panaikinti… Tai čia turbūt ir patys skelbimų portalų savininkai, kuriuose yra skelbiama, galėtų prisidėti. Jie galėtų tokių skelbimų nedėti, bet turbūt jiems irgi nėra tokios pareigos ar kažko, kad jie tai turėtų stebėti. Tai čia priklauso nuo jų geranoriškumo, nuo suinteresuotumo“, – Eltai sakė R. Matonis.
Skelbiu.lt vadovas tikina, kad sunku atpažinti, ką iš tiktųjų siūlo susipažinti kviečiančios moterys
Vieno populiariausių skelbimų portalo vadovo teigimu, nėra taip jau paprasta identifikuoti skelbimus, kuriuose siūlomos uždraustos prostitucijos paslaugos. Bendrovės „Diginet LTU“ direktorius Simonas Orkinas teigia, kad nustatyti, ką iš tikrųjų siūlo į pusvalandžio ar valandos trukmės susitikimą kviečiančios damos labai sunku. Pasak jo, tik labai nedidelė dalis skelbimų būna identifikuoti kaip netinkami, galimai siūlantys prostitucijos paslaugas.
„Daug skelbimų yra masažai. Kokie tie masažai – mes patys tokių paslaugų negalime patikrinti, nueiti ir išbandyti. Todėl mes sprendžiame iš skelbimo turinio. Jei nėra rodoma, kad ten yra parduodamos sekso paslaugos, tai mes tokių skelbimų neblokuojame. O jei matome, kad yra kažkas tokio – skelbimų nepraleidžiame“, – aiškino S. Orkinas.
Dalyje skelbimų, kuriuose reklamuojamas erotinis masažas, net pažymima, kad seksualinių paslaugų susigundžiusiems klientams nereikėtų tikėtis. Visgi tai labiau pavieniai skelbimai, likusiuose – kurių dauguma – merginos, kviesdamos į svečius, nurodo kainas eurais už pusvalandį ir valandą. Tai, kad tokiuose skelbimuose gali būti reklamuojamos intymios paslaugos – S. Orkinui neatrodo savaime suprantama.
„Net jei nėra žodžio masažas, yra tokių skelbimų, kai vaikinas ieško draugės ar mergina – vaikino… Tai viskas į mūsų kategoriją telpa šiuo atveju. Kaip ir minėjau, jei nėra tai aiškiai pateikta, kad ten nėra nelegali veikla, tai (…) Masažas nėra nelegali veikla. Ar gali taip būti, kad apsimetama masažu, o iš tikrųjų galima gauti ir kitų paslaugų… Taip gali būti, ir mes to negalime kontroliuoti“, – sakė jis.
„Mums reikia turėti kažkokių argumentų, kaip pasakyti savo klientui, kodėl mes jo skelbimo neleidžiame. Tai nebūtinai su šia kategorija susiję. Mums reikia turėti kažkokią argumentaciją. Čia ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba tokius atvejus nagrinėja ir atsižvelgia. Jei gauname iš teisėsaugos raštą, kad tai yra įtartina prekė – mes tuos skelbimus blokuojame, perspėjame. Įvairių gali būti situacijų“, – aiškino jis, pažymėdamas, kad užblokuojami tik pavieniai skelbimai.
Skelbimuose aiškios užuominos: „40 eurų, ir aš tavo“
Peržvelgus didžiąją dalį „pažintims“ skirtų portalo skelbiu.lt skelbimų, nesunku suprasti, kad savo kontaktus nurodančios damos kviečia vyriškius ne pažinčiai užmegzti. Dėl to nesunkiai galima įsitikinti paskambinus nurodytu numeriu. Praktiškai visos merginos, kurių skelbimuose nebuvo nurodyta, kad siūlomas erotinis masažas, patvirtino, kad teikia sekso paslaugas.
Kita vertus, tai suprasti galima vien pažvelgus į skelbimų turinį. „Pažintims“ skirtuose skelbimuose pateikiamos apsinuoginusių ir įvairiausiomis pozomis save demonstruojančių moterų nuotraukos, o apraše nurodytos ne tik kūno apimtys, bet ir kainos už susitikimo valandą ir pusvalandį. Siūloma susitikti „dvigubam malonumui“ iš karto su dviem merginomis. Tokiu atveju taip pat nurodytos kainos: kiek susitikimo pusvalandis kainuoja su dviem vienu metu ir kiek su viena atskirai.
Skirtinguose skelbimuose figūruoja panašūs teksto akcentai, dažniausiai parašyti rusų arba lietuvių kalbomis: „Kviečiu į svečius“, „Malonūs susitikimai“, „Suteiksiu švelnumą ir malonumą A+“, „40 eur, ir aš tavo“, „Pati karščiausia brunetė A+“, „Susitikus pajausi malonumą“, „Būsiu švelni ir aistringa“ ir t.t. Kai kuriuose skelbimuose nurodyta, kad galima susitikti tik trumpam ir tik pas merginą, kai kuriuose – kad įmanomas atvykimas ir į „vietą“. Dažnai nurodoma, kad įkeltos erotinį kontekstą turinčios nuotraukos yra tikros ar, pavyzdžiui, merginos tautybė – ukrainietė, lietuvė ir pan. Ir tokių skelbimų vien Vilniuje – dešimtys, o visos Lietuvos mastu – gerokai daugiau nei šimtas.
Galima atkreipti dėmesį į tai, kad dalis tokių skelbimų įdėti to paties asmens. Skelbiu.lt puslapyje nurodyta, kad bent jau trylika skirtingų skelbimų, kuriuose reklamuojami susitikimai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje su viena ar dviem merginomis, įdėjo tas pats „Kristalo“ vardu pasivadinęs „pardavėjas“. Portale rašoma, kad „Kristalo“ iš viso yra/buvo įdėjęs 30 skelbimų. Prostitucija
Kaip nurodyta portale, šių skelbimų lankomumas ganėtinai intensyvus – siekia dešimtis ar net šimtus tūkstančių peržiūrų. Susidarė įspūdis, kad keli skelbimai buvo tiesiog „atnaujinti“ pakeitus merginų nuotraukas, bet palikus tuos pačius skelbimo tekste akcentuojamus tikslus.
Trumpi sijonai
Galiausiai dėl to, kad šiuose skelbimuose tikrai yra siūlomos prostitucijos paslaugos, nebelieka pabandžius skambtelėti nurodytais numeriais. Atmetus kelis išjungtus telefono numerius, atsiliepė merginos, kurios visos be išimties ir be jokių užuominų bei dviprasmybių išvardino, kiek kainuoja pusvalandis ar valanda sekso su jomis, kur reikėtų atvykti ir kokių konkrečiai paslaugų tikėtis ir t.t. Į skambučius atsiliepusios merginos sakė, kad jau po 50 minučių lauktų kliento dėl sutartų paslaugų.
ELTA primena, kad prostitucija Lietuvoje yra nelegali ir administracinė atsakomybė gresia tiek prostitucijos paslaugų teikėjui, tiek pirkėjui ir vartotojui.
Už paslaugos suteikimą taikomos baudos nuo 90 iki 140 eurų. Nusižengus pakartotinai, baudų sumos atitinkamai auga nuo 140 iki 300 eurų.
Asmenys, nukentėję nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgę nepilnamečiai kviečiami kreiptis į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą. Paskambinus bus suteiktos konsultacijos, patarimai ir reikalinga informacija.
Kuo šioje istorijoje svarbus Rusijos pilietis Igoris Dančenko? Būtent jis teikė britų žvalgybininkui Kristoferiui Stilui neva Donaldą Trampą kompromituojančios informacijos. Kuo svarbus K.Stilas? Būtent K.Stilas sukurpė 2016-aisiais neva svarbų dosje apie D.Trampo ryšius su Kremliumi.
Kodėl tai prisiminiau? Viešojoje erdvėje paskelbta pranešimų, kad prieš keletą dienų I.Dančenką areštavo FTB (JAV Federalinis tyrimų biuras). Pretekstas sulaikymui – duoti klaidingi parodymai.
Demokratų palaikytas skandalas apie D.Trampo ryšius su Kremliumi, esą būtent Rusija D.Trampui padėjo laimėti JAV prezidento rinkimus, – šiandien įgauna visai kitą atspalvį. Dabar žinomi faktai leidžia manyti, jog D.Trampą sukompromituoti turėjusi istorija – sukurpta. Išgalvota nuo pradžios iki pabaigos. Ne tik klaidinga, bet ir kenkianti ją palaikiusiųjų reputacijai. Kodėl? Aiškėja, jog garsusis K.Stilo tyrimas apie draugiškus D.Trampo ryšius su Rusijos žvalgyba ir neva nesąžiningai laimėtus prezidento rinkimus 2016-aisiais, tėra išsigalvojimas, kurio tikrasis autorius – rusų vaikinukas iš Permės.
Rusijos jaunuolis I.Dančenko mokėsi JAV universitetuose. O paskui įsidarbino Brukingso institute – viename iš svarbiausių analitinių Demokratinės partijos centrų Vašingtone. Bent jau kol kas nežinoma, kaip į atsargą pasitraukęs britų žvalgybininkas K.Stilas susipažino su I.Dančenko. Ir vis tik jie susitiko. Keista, bet vaikinukas iš Permės sužavėjo britų žvalgybininką pensininką. Sužavėjo tikriausiai todėl, kad turėjo puikią iškalbą, mokėjo įtikinti. Taigi I.Dančenko pripasakojo britų žvalgybos veteranui K.Stilui turįs Maskvoje unikalių ryšių. Konkrečiai – jam nebus sunku pateikti įrodymų, kad D.Trampas susijęs su Rusijos žvalgybomis.
Kristoferis Stilas
Tada K.Stilas nusprendė užverbuoti vaikiną iš Rusijos provincijos. Tai buvo lemtinga ne tik jo, bet ir Demokratų partijos klaida. 2016-ųjų vasarą K.Stilas paprašė, kad I.Dančenko vyktų į Rusiją ieškoti D.Trampą kompromituojančių žinių. I.Dančenko išties ėmė dažnai keliauti į Maskvą. Tačiau K.Stilo duotus pinigus jis išvaistydavo Maskvos baruose ir kavinėse. Būtent taip jis „rinko“ žinias apie D.Trampo draugystę su rusiškais „džeimsais bondais“ – linksmindamasis. Būtent Maskvos naktiniuose klubuose buvo sukurptas pasakojimas, kaip D.Trampas Maskvoje neva linksminosi su prostitutėmis ištaigingame viešbutyje. Kaip tvirtino pats I.Dančenko, sveiku protu sunkiai suvokiamą istoriją jis sukūrė tik tam, kad ši skambėtų kuo skandalingiau. Dar 2020-aisiais metais, duodamas interviu leidiniams „The Guardian“ ir „The New York Time“, rusų jaunuolis iš Permės prisipažino kurpęs melagingas istorijas.
Vis tik keista, kad I.Dančenkai pavyko taip lengvai už nosies vedžioti savo kuratorius. Vienas iš paaiškinimų gali būti toks: kuratoriai puikiai žinojo, jog rusų jaunuolis meluoja, tačiau jiems reikėjo tokio melo. Juk žinoma: jei meluoji, tai meluok savęs netramdydamas, tuomet tavo pasakomis lengviau patikės. Kuratoriai ramino save, kad demokratai tikrai tuoj ateisią į valdžią, o laimėtojų, kaip žinia, niekas neteisia. Tad niekas tuomet rimtai neanalizuos, ar ant D.Trampo galvos pelnytai užpiltas kibiras srutų. Juk be K.Stilo buvo ir kitų kurstytojų.
Žodžiu, I.Dančenko melavo. Į pagalbą pasitelkė net buvusią klasiokę – Olgą Galkiną, kuri iš Permės persikėlė į Kiprą. Būtent ji apkaltino „rusiškus programišius“, esą jie įsilaužė į demokratų partijos kompiuterius 2016-aisiais. O.Galkina net neva nukentėjo – kai paviešino šias žinias, ją iškart atleido iš firmos, kurioje dirbo, nes nesutapo „politinės pažiūros”. Demokratai patikėjo ir ja. Demokratai net nepanoro, kad FTB apžiūrėtų jų kompiuterius, į kuriuos neva įsilaužė programišiai.
Donaldas Trumpas. EPA-ELTA nuotr.
Taigi demokratai iki pat ausų įklimpę į melo liūną. Dabartinė situacija panaši į visuotinę „raganų medžioklę“ ir visuotinę paranoją, kai visiems visur vaidenasi „Kremliaus įtaka“. Demokratai dar bando teisintis, esą D.Trampas vis tiek – „didžiausia grėsmė Amerikai”, todėl jį vis tiek reikėjo pašalinti iš valdžios.
Tačiau įdomiausia bus, kai Amerikos teisėsauga pradės tirti tikrus skandalus. Pavyzdžiui, kodėl Jelena Baturina įteikė Hanterui Baidenui beveik 4 milijonus JAV dolerių. Arba kodėl kinai Baidenų šeimai skyrė 20 milijonų dolerių.
Žodžiu, viskas taip supainiota, taip keičiasi tai į vieną, tai į kitą pusę, kad tai, kas šiandien atrodo tiesa, rytoj gali pasirodyti esant melu. O tai, kas šiandien panašu į melą, poryt atrodys šventa tiesa.
Ar stovėdavo per mitingus prezidentas G. Nausėda šalia Celofano, ar nestovėdavo, – retoriškai klausia R.Valatka, kuriam per mitingus ir kitais atvejais jau nebestovėdavo. Nieko čia nuostabaus, nes dėl didelio darbo krūvio už pažangos idealus morališkai susidėvėjo ir žurnalistikos veteranu anas patapo net dar anksčiau nei paprastai į paankstintą pensiją yra išleidžiamos prostitutės, baleto šokėjai arba policininkai.
X
Nusprendė Valatka ir Tapinas vardan pažangos pasiaukoti ir tapti didesniais gėjais net už Raskevičių. Kaip tokiu atveju reikėtų pastatyti klausimą, – jie ilgai ieškojo atsakymo, nebyliai žiūrėdami vienas kitam į akis. Nieko daugiau neišmanydami ėmė ir atsistojo ant galvos. Nuo to laiko Valatka ir Tapinas yra vadinami moderniaisiais gėjais.
X
Lietuvos priklausomybės nuo Izraelio ambasadoriaus Seimo pirmininkė Čmylytė-Nielsen buvo tituluota šachmatininkė, Karbauskis kažkodėl buvo vadinamas šaškininku, Tapinas tarptautiniu mastu garsėjo kaip pokerio žaidėjas, o Valatka užvis labiausiai mėgo pliekti kortomis „durnių“. Ieškodamas didžiausios savo gyvenimo svajonės, o būtent niekam neprilygstančio durniaus, dažnai kaip erkė pristodavo prie skaitytojų.
X
Valatka nuožmiai kovojo ne tik su buržuaziniais, bet ir proletariniais nacionalistais, įžvelgdamas, kad toks užkratas yra pasidauginęs plačiau nei manė pokario protagonistai ir pokerio aferistai. Tai buvo labiau nuodugnus požiūris, leidęs Valatkai pelnyti išmaniojo stribo garbės vardą.
Nehumaniški Valatkos protagonistai nacionalistus kastruodavo, o pažangusis Valatka tik užsimojo, nieko daugiau, sukonstruoti Nausėdos baidyklę, puoselėdamas viltį, kad tai atgrasys likutinę tautą nuo pasenusių papročių labiausiai humanišku būdu, be kraujo praliejimo.
X
Celofanas nerasdamas sau vietos ilgai klajojo vienišas po pasaulį. „Atstok nuo manęs ir neužtok Saulės“, – paprašė jis Valatkos, kai kartą anas pažadėjo užleisti jam savo vietą pastovėti arba pasėdėti.
X
Tačiau kai Valatka ir Tapinas susirinkdavo į krūvą uždaroje erdvėje, pažangos atmosfera sutirštėdavo iki kraštutinės ribos kaip krekenos. Žmonės užsiėmę nosis kraipydavo galvas, bandydami suprasti – iš kur kyla toks dvokas?..
Silvio Berlusconis. EPA – ELTA nuotr.
Rugsėjo mėnesį koronavirusu persirgusiam buvusiam Italijos ministrui pirmininkui Silvio Berlusconiui gydytojai rekomendavo ramybės režimą namuose.
Kaip pranešė pirmadienį vienas iš S. Berlusconio advokatų Federicas Cecconis, 84 metų amžiaus politiko būklė pablogėjo.
„Medikai rekomenduoja visišką ramybę, jokio judėjimo ir jokios veiklos“, – sakė teisininkas. Anot jo, pastarosiomis dienomis S. Berlusconio būklė „šiek tiek pablogėjo“.
Savo ruožtu oficialus S. Berlusconio atstovas žurnalistams pareiškė, kad buvusio premjero būklė patenkinama. „Tik kelios dienos poilsio“, – sakė jis.
S. Berlusconiui, kuriam prieš kelerius metus buvo atlikta sudėtinga širdies operacija, Covid-19 buvo diagnozuotas rugsėjo 2 d. Politikas buvo hospitalizuotas jam nustačius ankstyvos stadijos abipusę pneumoniją. Rugsėjo 14 d. ekspremjeras buvo išrašytas iš ligoninės. Pats S. Berlusconis prisipažino, kad jautėsi labai nekaip ir būgštavo dėl savo gyvybės. Jis pavadino ligą „pragariška“.
Milane ir dar keliuose miestuose teismai nagrinėja „Ruby Ter“ bylą: S. Berlusconis, jo advokatai ir dar keli žmonės kaltinami papirkę liudytojus plataus atgarsio sulaukusiame procese, kai politikas buvo teisiamas už naudojimąsi nepilnamečių prostitučių paslaugomis. Buvęs premjeras 2014 metais buvo išteisintas, bet tyrėjai įtaria bylos liudytojas davus melagingus parodymus.
Baigus tyrimą įvairiuose miestuose pagal spėjamų melagingų liudytojų gyvenamąją vietą, prasidėjo atskiri procesai. Milane ir Sienoje teismai turėtų baigtis, bet nuosprendžių skelbimas atidedamas dėl pandemijos.
Amsterdamas svarsto statyti didelį prostitucijos viešbutį. Taip miesto merė Femkė Halsema tikisi iš šimtmečių senumo Raudonųjų žibintų kvartalo išstumti prostituciją į uosto teritoriją. Neblaivūs turistai čia esą kelia daug problemų. Be to, anot F. Halsemos, daug turistų nepagarbiai elgiasi ypač su moterimis prostitutėmis.
Išplatintame pranešime sakoma: „Prostitucija yra normali profesija. Mes neketiname išguiti prostitucijos iš miesto“. Priešingai, tikslas esą yra sukurti geresnes sąlygas nei vingiuotose senamiesčio gatvelėse. Raudonųjų žibintų kvartalas yra seniausioje viduramžiškoje Amsterdamo dalyje ir greta seniausio miesto pastato – 700 metų Oude Kerk (Senosios bažnyčios).
Amsterdamas dabar nori pastatyti centrinį kompleksą, į kurį negalės patekti bet kas ir kuris bus geriau kontroliuojamas. Kokia forma tai bus realizuota, dar nenuspręsta. Be kita ko, svarstomas prostitucijos viešbutis ir erotikos centras su sekso teatru, naktiniais klubais ir restoranais.
Imane Fadil ir Silvijo Berluskonis
Milano prokuratūra pradėjo tirti marokiečių kilmės modelio Imane Fadil mirties aplinkybes. Ji buvo laikoma svarbia liudytoja byloje, kurioje buvęs Italijos premjeras Silvio Berlusconis kaltinamas naudojęsis nepilnamečių prostitučių paslaugomis.
Kaip pranešė penktadienį radijo stotis „Radio 1“, tyrimas pradėtas įtarus tyčinį nužudymą.
34 metų modelis, vakarėlių S. Berlusconio viloje Arkorėje viešnia, mirė kovo 1 d. ligoninėje, į kurią ji buvo atvežta sausio pabaigoje. Jauna moteris teigė buvusi apnuodyta. Apnuodijimo požymių pacientės simptomatikoje aptiko ir prokuratūra, patikslina naujienų agentūra ANSA.
Modelis mirė po mėnesio, praleisto intensyviosios terapijos skyriuje. Paskutinėmis dienomis prieš mirtį ji buvo perkelta į reanimaciją.
Iš viso byloje figūruoja 23 žmonės, tarp kurių – S. Berlusconio advokatai, merginos ir kiti asmenys, dalyvavę garsiosiose „elegantiškose vakarienėse“, kaip apibūdino politikas vakarėlius, žiniasklaidos pramintus „bunga bunga“.
Neseniai 82 metų S. Berlusconis pareiškė ketinąs balotiruotis į Europos parlamentą.
I.Fadil buvo laikoma viena svarbiausių kaltinimo liudytojų. Prokuratūra leido atlikti jos palaikų skrodimą.
Atvira dalykiška Silikono slėnio kultūra padėjo atsirasti naujam „švelniam“, netradiciniam šnipinėjimui, kurio pagrindinis tikslas – prekybos paslaptys bei technologijos, rašo Politico žurnalistas Zakas Dorfmanas. Šnipai čia „yra dalis kasdienio gyvenimo“, sakė autoriui buvęs Amerikos žvalgybos pareigūnas.
„Kaip sako daugelis buvusių Amerikos žvalgybos pareigūnų, padėtį komplikuoja tai, kad daugelis žvalgybos duomenų „rinkėjų“ – užsieniečių nėra šnipai tradicine žodžio prasme. Jie dirba ne ambasadose ar konsulatuose ir gali būti susiję su valstybiniu verslu ir tyrimo institutu, o ne su specialiosiomis tarnybomis. Kinijos tarnautojai ypač dažnai įkalba ar net grasinimais priverčia ten dirbančius ar besimokančius Kinijos piliečius (arba Amerikos piliečius, kurių šeimos nariai yra Kinijoje) perdavinėti jiems vertingą technologinę informaciją“, – sakoma straipsnyje.
„Jeigu mes norime suprasti pasaulį, kuriame rusai ir kinai spartina savo šnipinėjimo žaidimų prieš JAV tempus, mes turime atkreipti dėmesį į tai, kas dedasi San-Franciske“, – pabrėžia Dorfmanas.
Sustiprintas Rusijos žvalgybos dėmesys San-Franciskui siekia šaltojo karo pradžią. Tada rusai daugiausia rinko informaciją apie karinius objektus. Nuo tada Rusijos operacijos darėsi vis drąsesnės, išskyrus laikotarpį iškart po šaltojo karo.
„Vienintelis momentas, kai visi lengviau atsikvėpė nuo Rusijos, girdi, gal viskas pasikeitė, tai buvo prie Gorbačiovo, – pasakojo buvęs kontržvalgybos pareigūnas Larėjus Kuajus. – Mes net iškabinom didelę iškabą “Užsidarome“ Palo-Alto atkarpoje“. Bet optimizmas greitai išblėso, kai 2000 metais buvo išrinktas Putinas, pasakoja Kuajus. „Rusija nuo to laiko kryptingai stiprino jėgas“, – sakė jis.
Rusijos šnipai vis labiau koncentruodavosi į informaciją apie vertingas arba potencialiai dvejopą paskirtį turinčias technologijas. Tradicinis šnipinėjimo veiklos centras buvo Rusijos konsulatas San-Franciske, kurį Trumpo administracija 2017 metų rugsėjy uždarė. Bet Rusijos žvalgyba turi ir alternatyvių kelių, pabrėžiama straipsnyje.
Pasak buvusių žvalgybos pareigūnų, vienas iš potencialių mechanizmų – tai Rusnano USA, vienintelė Rosnano dukterinė kompanija Amerikoje. Ji buvo įsteigta 2011 metais ir įsikūrusi šalia Stenfordo universiteto.
Buvęs žvalgybos pareigūnas sakė leidiniui Politico: „Kai kurios priemonės, kuriose dalyvavo Rusnano USA, susijusios ne tik su technologijų gavimu, bet ir su žmonių inkorporavimu į rizikos (venčiūrines) kompanijas, į tokių santykių plėtrą Silikono slėnyje, kurie leistų joms įsikibti savo čiuptuvais visur. Ir Rusnano USA buvo savotiškas tam skirtas mechanizmas“.
Pasak buvusio žvalgybos pareigūno, Rusnano domėjosi tiek civilinės, tiek ir potencialiai karinės paskirties technologijomis. Amerikos specialiųjų tarnybos labai nerimavo dėl Rusnano USA darbuotojų ir numanomų Rusijos žvalgų kontaktų. „Rusai žiūrėjo į Rusnano USA kaip į žvalgybinę platformą, kurioje jie plėtojo savo operacijas“, – sakė Politico pašnekovas.
Rusija taip pat naudoja senus išbandytus metodus, praneša autorius. „Žvalgybos darbuotojai įtarė, kad Rusijos šnipai verbavo aukštos klasės prostitutes iš Rusijos ir Rytų Europos, taikydami klasikinį rusų metodą „medaus spąstai“, kad gautų informacijos iš technologinių ir venčiūrinių kompanijų vadovų San-Francisko įlankos srityje (ir apie juos pačius)“.
Buvo nustatyta, kad Rusijos šnipus galėjo informuoti elitinių barų ir naktinių klubų sekso darbuotojos. Tarp jų – liukso viešbutis Rosewood Sand Hill, įsikūręs šalia daugelio vedančiųjų technologinių kompanijų, ir ištaigingas baras Redwood Room viešbutyje Clift San-Francisko centre, sakoma straipsnyje.
Pasak buvusių žvalgų, ilgalaikėje perspektyvoje ne mažesnį, jeigu ne didesnį pavojų kelia Kinija. Ekonominiame šnipinėjime Kinijos žvalgyba, palyginus su Rusijos, naudoja labiau decentralizuotą strategiją.
„Kinija savo tikslams pasiekti remiasi žymiai didesniu gyventojų rezervu ir išnaudoja gobšesnius verslininkus, aršius nacionalistus, studentus, keliautojus ir taip toliau“, – sakoma straipsnyje. Vienas iš buvusių žvalgų palygino Kinijos požiūrį su „žemės karštlige Oklahomoje“: tai bandymas kuo greičiau užgrobti kuo daugiau užpatentuotų technologijų ar intelektualinės nuosavybės, per maksimaliai įmanomą kiekį kanalų.
Nors didžioji dalis kontržvalgybinių išteklių Įlankos srityje tenka Kinijai ir Rusijai, nemažai draugiškų specialiųjų tarnybų irgi aktyviai veikia Silikono slėnyje, tęsia Dorfmanas. Ekonominės žvalgybos srityje „grėsme“ tapo Pietų Korėja, ypač rafinuota kibernetiniame šnipinėjime. Amerikos valdininkai buvo priversti „griežtai perspėti“ Pietų Korėją dėl hakerių įsilaužimų JAV, pasakoja buvęs žvalgybos pareigūnas.
Aktyvus ir Izraelis. Jis panaudoja surinktą informaciją, kad paskatintų privačias Izraelio firmas įsigyti tam tikrų startuojančių ar kitokių technologinių kompanijų Silikono slėnyje. 2000-aisiais metais analogišką strategiją naudojo Prancūzijos žvalgyba, praneša autorius.
Amerikos žvalgų bendrijoje yra nesutarimų dėl to, kiek išteklių reikia skirti „švelniam“ sąjungininkų šnipinėjimui. Vienas iš buvusių aukštų žvalgybos pareigūnų pabrėžė: „Kaip aš suprantu, jie stengiasi išpešti naudos iš ekonominio šnipinėjimo. Bet ar Prancūzijos vykdomas šnipinėjimas vertas tokių emocinių sąnaudų, turint omeny tai, ką sumano rusai?“
Daugelis ekonominio šnipinėjimo atvejų ne tik nepasiekia teismo, bet dažnai ir apskritai neregistruojami, praneša Politico žurnalistas. „Didžiausia problema, su kuria mes susidūrėme su daugeliu kompanijų, tai jų nenoras prieiti iki nagrinėjimo teisme, – pasakoja buvęs FTB agentas Larėjus Kuajus, išėjęs į pensiją 2006 metais. – Pas juos darbuotojas parduoda technologijas, tarkim, rusams ar kinams, ir, užuot informavę apie tai savo akcininkus ir investuotojus, kad štai, mes sugavome vyruką, arba mes turime informacijos, ir mes norėtume pereiti į sekantį lygį, o jie nenori pradėti bylos dėl blogo nušvietimo spaudoje. Tai pats nemaloniausias dalykas pasaulyje“.
Charakteringas JAV prezidento Donaldo Trampo rankos mostas. EPA – ELTA nuotr.
Galima iki begalybės ginčytis, kokiu mastu ne tik lietuviški „#MeToo“ siužetai jau virto viešųjų ryšių fenomenu. Bet kuriuo atveju ir lietuviškų istorijų „herojai“ menininkai (Jonas Gasiūnas, Jonas Vaitkus etc.) ar politikai (Mykolas Majauskas) tikriausiai dantis sukandę laukia, kol informacinė lavina galų gale pasieks „dugną“.
Algoritmas, daugmaž atitinkantis tarptautinę „pagrindinę srovę“, nes „#MeToo“ – jau globalios viešosios erdvės tendencija, paieškos sistemoje „google“ renkanti 58 milijonus nuorodų. Šia prasme – tai viešųjų ryšių projektas.
Kaip projektas jis negali neturėti įtakos geopolitikai, ir nebūtinai tiesmukiškai, „grynu pavidalu“. Kaip komentuodamas 60 rusų diplomatų išsiuntimą iš Amerikos dėl Sergejaus Skripalio apnuodijimo Jungtinėje Karalystėje (JK) interviu „Svoboda news“ (03 27) pastebėjo Georgo Washintono universiteto profesorius Robertas Orttungas, neatmestina, kad JAV prezidentui Donaldui Trumpui šiandien norėtųsi kokiu nors būdu nukreipti visuomenės dėmesį nuo su ginklų kontrole susijusių problemų bei istorija su porno žvaigžde, kuri kaip ir kitos moterys viešai kalba apie seksualinius ryšius su milijardieriumi.
Tebesivysto su porno aktore Stephanie Clifford (žinoma slapyvardžiu Stormy Daniels) sietinas scenarijus, sausio viduryje žurnalas „In Touch“ pakartojo Stormy interviu 2011-aisiais ištraukas, kuriame ji paskelbė apie 2006-ųjų liepą užsimezgusius ryšius su milijardieriumi D.Trumpu, kurio žmona Melania po kelių mėnesių pagimdė sūnų Barroną. Viskas esą prasidėjo per golfo turnyrą prie Tacho ežero Nevados valstijoje, po vakarienės jie su D.Trumpu abipusiu susitarimu užsiėmė seksu jo viešbučio numeryje, paskui kelias valandas plepėjo.
Pasak Stormy, seksas išėjo įprastas, užtat D.Trumpas žadėjo aktorei „išmušti“ vaidmenį televiziniame šou „The Apprentice“, kurį tuo metu vedė. Pasak S.Daniels, milijardierius jai paskutinį kartą skambino 2009 ar 2010 metais, kiti šaltiniai (pavyzdžiui, interneto žurnalas „Slate“) tvirtina, jog ryšys baigėsi po nepilnų metų.
Irgi šių metų pradžioje paskelbtame „Slate Group“ vyriausiojo redaktoriaus Jacobo Weisbergo straipsnyje detaliau perpasakojami jo bei aktorės kontaktai 2016-ųjų rugpjūčio-spalio mėnesiais, kurių metu Stormy papasakojo kai kurias istorijos detales, pavyzdžiui, kad jos advokatė Kate Davidson (atstovauja daugeliui porno žvaigždžių bei modelių) su D.Trumpo advokatu Michaeliu Cohenu sutarė dėl sandėrio, kad už 130 tūkstančių dolerių S.Daniels per prezidento rinkimų kampaniją tylės apie intymumus su D.Trumpu. Moteris J.Weisbergui prisipažino, kad tuo metu milijardierius jai dar nebuvo sumokėjęs ir neįforminęs konfidencialumo susitarimo.
Kovo 7-ąją S.Daniels paskelbė apie pasirengimą bylinėtis su prezidentu D.Trumpu dėl to, kad šis nepasirašo konfidencialumo susitarimo. Kovo 13 dieną aktorė pareiškė esanti pasirengusi grąžinti prezidentui 130 tūkstančių (išeitų, kad vis dėlto sumokėjo) bei atšaukti ieškinį mainais už galimybę atvirai ir laisvai kalbėti apie jų santykius ar kitaip juos atskleisti remiantis tekstine bei vaizdo informacija, kuria disponuoja, nesibaiminant keršto ar teisinio persekiojimo. Kovo 25-ąją televizijos CBS visuomeniniame-politiniame šou „60 minučių“ S.Daniels papasakojo, kaip 2011-aisiais po to, kai šią istoriją už 15 tūkstančių pardavė žiniasklaidos grupei „Bauer Publishing“, automobilių stovėjimo aikštelėje LasVegase prie jos priėjęs vyras pareikalavo palikti D.Trumpą ramybėje ir nužvelgęs mažametę Stormie dukrą pridūrė, jog būtų apmaudu, jei su jos mama kas nutiktų.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.
Velykų sekmadienį diskusiją kryptelėjo dar pikantiškesne linkme, kai S.Daniels teko atremti įžeidžiančius priekaištus, esą ji neturėjo teisės sakyti, kad buvo užpulta, nes yra porno žvaigždė. Aktorė atsakė retoriniu klausimu, ar tai reiškia, jog tam tikrą darbą turinčios moterys negali būti užpultos, ir nurodė, jog tai yra „siaubingas galvojimas“. Net jei kas užsiima seksu prieš kamerą už pinigus, tai nereiškia, kad tokiomis pat sąlygomis užsiima seksu visada.
Istorija kurį laiką dar rutuliosis, kol kas nebent pridurtina, kad jei advokatas M.Cohenas vis dėlto sumokėjo 130 tūkstančių (tą patvirtina kad ir kaltinimas S.Daniels, esą ji pažeidė konfidencialumo susitarimą), jam pačiam gresia teisinis persekiojimas už nelegalią paramą D.Trumpui per rinkimų kampaniją, nes savanoriška auka kandidatui negali viršyti 3,5 tūkstančio dolerių, kas aiškiai mažiau už 130 tūkstančių. Kol kas reikalai atrodo taip: advokatas M.Cohenas vadina S.Daniels melage, aktorės advokatė yra padavusi į Los Andželo aukščiausiąjį teismą M.Coheną už teiginį, kad D.Trumpo ir S.Daniels intymūs santykiai yra melas.
Tenka taip pat priminti, kad jau per2016-ųjų rinkimų kampaniją D.Trumpas garsėjo kaip politikas seksistas. Pavyzdžiui, jo žymus įrašas „Twitteryje“ apie tuometinę konkurentę prezidentinėse lenktynėse Hillary Clinton – „Kaip ji patenkins šalį, jei nesugebėjo patenkinti savo vyro?“. Milijardierius išvadino pabaisa aktorę Bettę Midler, stora kiaule – komikę Rozę O’Donel, o aktorėms Lena Dunham ir Whoopi Goldberg palinkėjo emigruoti iš Amerikos. Beatodairiški pareiškimai gražiosios lyties atžvilgiu negalėjo neatsiliepti, ir po D.Trumpo pareiškimo televizijos debatuose spalio 9 dieną, jog jis niekada nekibo prie moterų be jų sutikimo, spalio 12-ąją „The NewYork Times“, „The Palm Beach Post“ ir žurnalas „People“ publikavo keturių moterų liudijimus apie priešingą jo elgesį.
Viena jų, Jessica Leeds, papasakojo, kaip 1980-aisiais verslo reikalais skrendant iš Konektikuto į Niujorką, jai buvo pasiūlyta persėsti į pirmos klasės vietą, kur jos kaimynu tapo D.Trumpas. Po įprastų susipažinimo mandagybių ir pietų milijardierius paklausė, ar ji ištekėjusi. Išgirdęs, jog išsiskyrusi, leido valią rankoms, net mėgino palįsti po sijonu. J.Leeds sakė norėjusi trenkti televizoriui, kai išgirdo D.Trumpo pareiškimą apie „nekibimą“.
Rachelei Crooks 2005 metais teko suktis nuo D.Trumpo atakų, kai dirbo administratore kompanijos „Bay rock Group“ biure, įsikūrusiame „Trump Tower“ Manhetene. Tų pačių metų gruodį „People“ reportažą apie pirmas Donaldo ir Melanijos santuokos metines rengusiai fotografei Natashai Stoynoff teko atsimušinėti D.Trumpo apartamentuose Palm Byče, kol Melanija persirengė fotosesijai. N.Stoynoff liudijimu, nors ji aukšta ir stipri (yra turėjusi sparingą su boksininku Mikeu Tysonu), milijardieriaus buvo prispausta netikėtai. Situaciją „išrišo“ kamerdineris, pranešęs, jog Melanija jau persirengė…
Štai tokiame konetkste mėginant kalbėti apie geopolitiką, nevalingai aktualizuojasi (vėl, nes visiškai iš informacinio lauko nebuvo išnykusi niekada) nelemtoji (D.Trumpui, be abejo) Christopherio Steelo pažyma dėl galimų kompromituojančių milijardieriaus ir Kremliaus ryšių. Primintina, buvęs JK žvalgybos agentas Ch.Steeleas iš pradžių D.Trumpo konkurentų respublikonų partijoje užsakytą, paskui, kai milijardierius tapo oficialiu šios partijos kandidatu prezidento rinkimuose, demokratų finansuotą ataskaitą galų gale perdavė Federaliniam tyrimų biurui (FTB), praėjusių metų sausį, jau po rinkimų, ją publikavo leidinys „Buzz Feed“. Tarp kitų kaltinimų joje esama informacijos, kad Maskva turi vaizdo įrašą, kuriame D.Trumpas viešbutyje šėlsta su prostitutėmis.
Seksas ir šnipinėjimas – neatskiriami dalykai
Žinant dar sovietinės žvalgybos tradiciją, niekas negali būti tikras, ar laisvo elgesio merginos milijardieriaus draugijoje Maskvos viešbutyje kada nors nepasitvirtins. Nepamirština, kad pirmą kartą jį į Sovietų Sąjungą pakvietė organizacija „Inturist“, knibždėte knibždėjusi KGB pareigūnais, taigi tikėtina, jog sovietų specialiosios tarnybos „ganė“ D.Trumpą seniai. KGB nuo sovietinių laikų žino, kad geriausia rinkti kompromatą filmuojant viešbučiuose ir disponuojant „sekso profesionalių“ komanda.
7-ame dešimtmetyje SSRS net oficialiai įsteigta grupė kodiniu pavadinimu „Klarissa“, į kurią verbuoti išvaizdūs abiejų lyčių atstovai. Sekso technikų „studentai“ mokėsi iš pornografinių filmų, privalėjo dalyvauti orgijose, taip pat su „dėstytojais“, tai buvo filmuojama ir analizuojama grupiniuose „seminaruose“. Į treniruočių pabaigą „studentai“ paprastai tapdavo ciniškais, išradingais vykdytojais, pagal įsakymą pasirengusiais į lovą įsitempti bet ką.
Beje, dar apie „nuotaikingą kontekstą“ „#MeToo“davsia – vis tiek simboliška, kai nuo pornografinio žurnalo „Hustler“ savo veiklą pradėjęs leidėjas Larris Flyntas praėjusių metų spalio 15-ąją „The Washington Post“ įdėjo skelbimą, siūlydamas 10 milijonų dolerių už medžiagą, kuri leistų pradėti prezidento D.Trumpo apkaltą. Leidėjas pareiškė jaučiąs patriotinę pareigą bei įsipareigojimą nuversti D.Trumpą, kol dar nevėlu.
Mat „kurtuaziniai“ leitmotyvai vis išnyra ir išnyra. Kovo 21-ąją buvęs Centrinės žvalgbos valdybos (CŽV) direktorius Johnas O. Brennanas interviu televizijos kanalui MSNBC pareiškė manąs, kad dabartinis Amerikos prezidentas prisibijo Rusijos kolegos, mat rusai gali turėti „kažką asmeniško“ prieš jį ir tą kažką bet kuriuo momentu iškelti į viešumą. Ką tik išleistos knygos „Rusiška ruletė“ autoriai Michaelis Isikoffas ir Davidas Cornas primena milijardieriaus kelionę į Maskvą 2013-ųjų lapkritį organizuoti konkurso „Miss Visata“. D.Trumpas labai tikėjosi, kad Rusijos prezidentas savo dalyvavimu pagerbs konkursą, apie ką tradiciškai užsiminė „Twitteryje“: „Manote, V.Putinas ateis į „Miss Visata“? Jei taip, ar taps mano nauju geriausi draugu? Galiu pasakyti, jis labai domisi tuo, ką šiandien darome…“ Rusijos prezidentas paskutinę akimirką atšaukė susitikimą, bet dėmesio ženklų būta, milijardierius iš prezidento V.Putino gavo dovanėlę, po ko „Twitteryje“ euforiškai tęsė: „Pažiūrėkite, ką jis daro su Baracku Obama, varto jį kaip nori. Jis organizavo olimpines žaidynes, kitą dieną po jų pabaigos užsiėmė Ukraina (…) Jis nušluostė nosį B.Obamai“.
Visi konkurso organizatoriai buvo įsitkinę, kad pagrindinis jo rengimo tikslas buvo D.Trumpo siektas susitarimas Maskvoje ręsti „Trump Tower“ dangoraižį, pažymėtina, kad magnatas pats jau nestatė, o nuomojo savo vardą. Dangoraižį statyti turėjo verslininko Araso Agalarovo kompanija „Crocus Group“, finansuoti – Rusijos „Sberbank“, kurio galva Hermanas Grefas buvo vienas „Miss Visata“ vedančiųjų. Tiesą sakant, ir konkursą finansavo šis Rusijos bankas, D.Trumpui jis nekainavo nieko, net lėktuvą skrydžiui į Maskvą milijardierius skolinosi iš draugo. Pasak knygos „Rusiška ruletė“, statybos pradžia milijardieriaus planuose buvo numatyta 2014-ųjų gruodį, kaip žinoma, nieko iš to neišėjo.
Be informacinių „nuosėdų“ neilgas D.Trumpo vizitas į Rusijos sostinę neapsiėjo. Kelionės metu milijardierių lydėjęs apsaugos šefas Kateas Shilleris jau „vystantis“ Ch.Steeleo pažymos istorijai duodamas parodymus Kongresui paliudijo, kad per konkurso organizatorių susirinkimą prie jo prisigretinęs pilietis užsienietišku akcentu pasiūlė pristatyti į milijardieriaus apartamentus penkias moteris, į ką apsauginis atrėmė, jog jie tuo neužsiima. D.Trumpas Rusijos sostinėje praleido 36 valandas, į savo viešbučio numerį nukeliavo 1.30 nakties, 8-ą rytą jau buvo ant kojų. Lyg ir neturėjo laiko „kurtuazinėms pramogoms“, apie kurias minėjo britų eksžvalgas, beje, su lesbietiškos meilės (ir ne tik) orgija lovoje, kurioje kažkada miegojo Mishelė ir Barackas Obamos. Pats Ch.Steeleas savo bendradarbiams sakė vertinąs seksualinių linksmybių galimybę 50 ant 50 proc. Prezidentas D.Trumpas jau pirmoje savo kaip JAV lyderio spaudos konferencijoje tūžmingai atmetė tokią galimybę.
Stormy Daniels. EPA – ELTA nuotr.
Vis dėlto erdvės kapstytis detalėse yra ir tas neabejotinai bus daroma. Tarkime, pasak S.Daniels, ji niekada neskambindavo D.Trumpui tiesiai, o susukdavo jo „ryšininkui“ apsauginiui, todėl netrūksta perspėjančių K.Shillerio liudijimus vertinti rezervuotai. Esama „New York Times“ ir „Intercent“ aprašytos istorijos apie kompomituojantį 30 sekundžių trukmės vaizdo įrašą iš milijardieriaus Maskvos viešbučio apartamentų, kurį kartu su iš Nacionalinio saugumo agentūros interneto įsilaužėlio išvogta slapta medžiaga CŽV per Berlyne gyvenantį amerikietį verslininką bandė įsiūlyti jos savininkas rusas. Neaišku, ar įsiūlė, bet jei tokios operacijos būta, J.O. Brennanas kaip CŽV šefas apie ją negalėjo nežinoti. Tačiau po prezidento rinkimų Valdybai ėmė vadovauti Mikeas Pompeo… Žodžiu, kuo giliau į mišką, tuo daugiau „visko“.
Visais atvejais, tikra reikalų padėtis ims ryškėti tik labai ilgainiui. Todėl šiuo atveju tinkama yra atvira teksto pabaiga – tarkime tokia: ištisų nacijų likimus lemianti šiuolaikinė geopolitika klostosi ir štai po tokių aplinkybių spaudimu.
Seržas Sargsianas jaunystėje. Jis apibrėžtas raudonu rutuliu. Jis – mafijos ir kriminalinių nusikaltėlių draugijoje.
Armėnų priežodis: nedvėsk, asile, ateis pavasaris, sužaliuos žolė. Pastaruoju metu Armėnijoje daug kalbų apie artėjančias permainas valstybės valdyme, tačiau greičiausiai atsitiks taip, kaip sakoma kitame priežodyje: asilas tas pats, tik balną pakeitė. Kiti sako: dėl naujo armėnų genocido kalti Sargsianas su Kočarianu.
Prezidento „ne“ reiškia „taip“
Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano valdymas, trukęs 10 metų, baigiasi balandžio 9 d., tačiau jau kovo 2-ąją sužinojome naujo šalies prezidento vardą – juo tapo buvęs Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje Armenas Sarkisianas (ne giminė Seržui Sargsianui, kuris kadaise irgi buvo Sarkisianas, tačiau, įgijęs galių, pareikalavo jo pavargę rašyti su „g“.) Tiesa, naująjį prezidentą išrinko ne piliečiai, o parlamentas – Nacionalinis susirinkimas. Jo kanditatūrą pasiūlė Armėnijos parlamente daugumą turinti Armėnijos respublikos partija, kuriai vadovauja dienas baigiantis prezidentas (90 narių balsavo „už“, 10 – „prieš“; įsidėmėkime: koalicija „Carukian“ pritarė, prieš balsavo opozicijoje esanti „Jelk“). Ketvirtasis Armėnijos prezidentas pradės eiti pareigas tą pačią balandžio 9-ąją, tačiau jau neturės tų galių, kurias turėjo trys ankstesnieji. Jis paskirs parlamento išrinktą ministrą pirmininką, kuris ir bus šalies vadovu. Tokiu būdu Armėnijoje bus įgyvendinta parlamentinė valdymo sistema, kaip tai numatyta šalies konstitucijos pataisose, priimtose 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume.
O štai dėl to, kas atsisės į premjero kėdę, svarstoma, galima sakyti, nuo 2014 metų, kai prezidentas Sargsianas prabilo apie konstitucines pataisas. Ar tik nesitaiko jis pats išlikti valdžios viršūnėje ir po to, kai turės pasitraukti iš prezidento posto? Vieną kartą tarsi ir pasakė „ne“, tačiau su neaiškia išlyga. Vėliau turėjo dar daugybę progų atsakyti aiškiai, tačiau taip ir neatsakė. Girdi, žiūrėsiąs po 2017-ųjų rinkimų. Tačiau įvyko rinkimai, o prezidentas vis tyli…
Ir štai šių metų sausio viduryje laikraščiui „Žamanak“ pasirodė Sargsianą prasitarus, kad taikosi į aukščiausias valstybės pareigas. Mat prezidento rūmuose vykusiame pasitarime kalbėjo: Jau antroje metų pusėje mes pažiūrėsime, kokias dar papildomas socialinės svarbos problemas galime išspręsti, kad kainų padidinimas nebūtų toks skausmingas socialiai neaprūpintiems mūsų visuomenės sluoksniams. Taigi, daro išvadą laikraštis, Sargsianas atvirai pasakė, kad antroje metų pusėje bus valdžioje ir spręs („Žamanak“ laikomas leidiniu, kuriam valdžios pašnibždama, kas reikalinga).
Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai
O paskutinę sausio dieną armėnų žiniakslaida pranešė Armėnijos respublikos partijos tarybą artimiausiu laiku kviesiant posėdį, kuriame kandidatu į Armėnijos ministro pirmininko postą bus pasiūlytas paskutinius mėnesius pezidento kėdėje sėdintis partijos pirmininkas Seržas Sargsianas. Jeigu taryba tam pritars, parašė tas pats „Žamanak“, tai Sargsianas turės paklusti partijos narių valiai, nors prieš ketverius metus ir buvo pareiškęs, jog priėmus konstitucijos pataisas premjero pareigų nesieks.
Šį ketinimą apžvalgininkai įžvelgė ir Armėnijos prezidento kalboje, pasakytoje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje sausio 24 d. Pasigyręs šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui, patikino: mes tęsime ta pačia dvasia. Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (žinome, ką turėjo omenyje: EŽTT pripažino Armėniją okupavus Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį. Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Nes vienoje kalbos vietoje, ragindamas taikiai spręsti Kalnų Karabacho konfliktą, užsimena ir apie savo vaidmenį: Nepriklausomai nuo to, kur aš atsidursiu, aš visada būsiu pirmoje linijoje sprendžiant šį klausimą.
2017-ųjų pabaigoje Seržas Sargsianas, televizijos kanalo „Armėnija“ paklaustas apie karjerą po 2018-ųjų balandžio, atsakė: Ateis laikas, mes labai ramiai apsvarstysime ir paskelbsime savo sprendimus. Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“, perspausdinusi šį atsakymą, skliaustuose paaiškino, ką reiškia „mes“: Armėnijos respublikos partija. Tačiau tai tas pats, kaip pasakyti, jog SSRS laikais vadovavo komunistų partija. Vadovavo ir sprendė Politinis biuras. Seržas Sargsianas pasiūlė kandidatą į prezidentus daugumą parlamente turinčios politinės jėgos vardu po to, kai šiai kandidatūrai buvo pritarta respublikonų partijos Vykdomajame organe (renkamas suvažiavimo dvejiems metais, sudaro 21 narys, tarp jų, suprantama, yra ir dabartinis prezidentas). Armėnijos opozicijos veikėjai, sakydami „jie“, turi galvoje respublikonų „politinį biurą“.
Vasario pirmomis dienomis armėnų žiniasklaida paskelbė, kad respublikonų partija svarsto ne vieną kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Šitai žurnalistams pareiškęs teisingumo ministras Davidas Arutiunianas. Pridursime: Vykdomojo organo narys. Kadangi jie paskutinį žodį tars dar ne šiandien ir ne rytoj, sugrįžkime į audringus 2015-uosius. Nes Seržas Sargsianas ir jie viską padarė tada. Tiesa, slaptas karas truko ne vienerius metus.
Pradėjo laužti…
Daugelis Armėnijos politikos ir verslo veikėjų turi pravardes, ne visada jiems malonias. Milijonierius, o gal ir milijardierius Gagikas Carukianas iš vaikystės paveldėjo pravardę „Dodi Gago“. Į akis šituo vardu nevadina, nes jis reiškia Gago esant stiprų, tačiau… nelabai protingą (beje, ano amžiaus 10 dešimtmetyje jis buvo pagarsėjęs kaip Pasaulio ir Europos rankų laužimo čempionas). Mėgstama pasakoti, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, vežamas nuo Sevano ežero į Jerevaną, paklausė: o koks čia architektūros paminklas? Išgirdęs šiuose rūmuose gyvenant „Dodi Gago“, pagyrė šeimininką: Vadinasi, ne toks jau kvailas šitas Gagikas. Carukiano rūmuose viešėjo būrys arabų šeichų su sūnumis. Ką ten šeichai – šiuose rūmuose, atvykęs į Armėniją oficialaus vizito, nakvojo išrankusis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka – irgi su sūnumi…
Gagikas Carukianas išgarsėjo 2012 metų rudenį – kažin kokia keista Rusijos nevalstybinė organizacija (Русский биографический институт) jį pripažino „Metų žmogumi“ už prisidėjimą prie Rusijos-Armėnijos ryšių stiprinimo (premijos skirtos prezidentu vėl tapusiam Putinui, dainininkui Kobzonui…). Pavasarį vykusiuose parlamento rinkimuose jo vadovaujama partija „Klestinčioji Armėnija“ gavo 37 vietas ir nusileido tik respublikonų partijai (69 vietos). Carukianas atsisakė sudaryti valdančiąją koaliciją, tačiau ir opozicijos pusėje nestojo. Vasarą kartu su prezidentu skrido į Londono žaidynių atidarymą – kaip nacionalinio olimpinio komiteto prezidentas. Lapkričio pabaigoje, jau būdamas „Metų žmogumi“, pasakė apsisprendęs dalyvauti prezidento rinkimuose ateinančių metų vasaryje. Gruodžio pradžioje su partijos delegacija lankėsi Briuselyje, kur pasakė: Neįmanoma šalyje kovoti su korupcija, kai tai kovai vadovaujaja pagrindiniai korupcionieriai.
Netrukus BBC pranešė, kad nepasiteisino lūkesčiai oligarchą Gagiką Carukianą mesiant pirštinę veikiančiam prezidentui rinkimuose – jis, o po jo ir pirmasis prezidentas, Armėnų nacionalinio kongreso pirmininkas Levonas Ter Petrosianas atsisakė varžytis su Sargsianu. Tai sukėlė sumaištį didžiosiose opozicinėse partijose, – aiškino BBC, – ir jos turėjo oficialiai paskelbti nedalyvausiančios prezidento rinkimuose. Politologas Sergejus Minasianas tada pasakė: Antros pagal dydį parlamento frakcijos lyderiui Gagikui Carukianui atsisakius dalyvauti prezidento rinkimuose, veikiančio prezidento laimėjimas juose tapo formalumu. O netrukus žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog Seržo Sargsiano rinkiminei kampanijai Kotaiko apskrityje vadovauja visiškai ne vietinis gubernatorius, kaip skelbiama, o… Gagikas Carukianas; ir apskritai “Klestinčiajai Armėnijai” priklausantys verslininkai aktyviai pluša Sargsiano pusėje.
…ir pasidavė
2013-ųjų pavasarį nepriklausomas internetinis leidinys „Beloruskij partizan“ parašė, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka lankėsi Armėnijoje, buvo apsistojęs vietinio oligarcho Gagiko Carukiano namuose, o rytojaus dieną dalyvavo dvejose atidarymo iškilmėse – bažnyčios ir lošimo namų. Įdėjo iškilmių bažnyčioje nuotrauką: Lukašenka su sūnumi, „Dodi Gago“ ir prieš tris mėnesius antrą kartą Armėnijos prezidentu išrinktas Seržas Sargsianas.
Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų azerbaidžaniečių mieste Hodžaly
Baltarusių leidiniui pasirodė ne visai priimtina tai, kad šalies prezidentas iš bažnyčios važiuoja į kazino ir dar su devynerių metų nesulaukusiu vaiku. Baltarusiai neparašė, kad ir bažnyčia Aboviano mieste, ir kazino prie Jerevano pastatyti Carukiano lėšomis, o tas „kazino“ – tai didžiulis poilsio kompleksas Jerevano pašonėje, kurį, be seniau pastatytų lošimo namų „Shangri La“, sudaro pramogų centras „Faraon“, viešbutis „Kempinski“, kur taip pat veikia kazino, ir dar daugiau kaip 10 pastatų. Šio komplekso mastai ir karališka prabanga pavergia vaizduotę (iš reklamos). Antai restoraną sudaro keturios salės, iš kurių vienoje yra 1 000 vietų, ją apšviečiantis krištolinis sietynas dėl savo dydžio įrašytas į „Gineso rekordų knygą“ (24 tūkstančiai lempų, sveria 33 tonas).
Išvakarėse, labai gali būti, „Dodi Gago“su savo aukštuoju svečiu, siurbčiodami konjaką „Noy“ (brandina Carukianui priklausanti gamykla), kalbėjosi ne tik apie baltarusiškus traktorius, kuriuos oligarchas prieš rinkimus dalijo ūkininkams ir už kuriuos iki galo dar neatsilygino. Ar kaip veikia aną vasarą Minske su Gagiko prisidėjimu paleista konjako pilstymo linija. Gali būti aptarė ir rytoj atidaromo „Faraono“ perspektyvas. Ar greitai atsipirks? Viskas priklauso nuo Seržo Sargsiano. Gali būti, „Dodi Gago“prisipažino, kad jeigu galėtų, tai Sargsianą…
Tik pamanykite: prezidento brolis Sašikas, tikras plėšikas, kadaise buvo užsakęs jį, Carukianą, nužudyti! Tačiau Seržas vis dar stipriausias, prieš savaitę respublikonų partija nušlavė visus rinkimuose į Jerevano miesto tarybą ir neprotinga būtų prieš jį eiti. Nuo jo priklauso, kada įsigalios nauja tvarka, pagal kurią lošimo namai galės veikti tik kurortinėse vietovėse, o sostinėje ir apylinkėse jų turi nelikti. Išskyrus tuos, į kuriuos investuota ne mažiau kaip 40 milijardų dramų. O toks objektas yra vienintelis – „Faraonas“, ten įdėta daugiau kaip $100 milijonų. Jeigu neliktų konkurentų, tai pajamos būtų… patys suprantate. Įstatymo pataisa turėjo jau įsigalioti, tačiau atidėjo…
Aboviane žurnalistai nepraleido progos Carukiano paklausti dėl neseniai nuskambėjusio partijos bendražygio Vardano Oskaniano raginimo skelbti „Klestinčiąją Armėniją“ opozicine jėga. Ne, „Klestinčioji Armėnija“ negali būti opozicijoje, – atsakė. – Ji palaikys tai, kas naudinga šaliai ir armėnų tautai. Be to, pridūrė, Armėnijoje jau yra 3-4 opozicinės partijos, o 5-6 būtų lazdos perlenkimas… Politologas Amajakas Ovanisianas paaiškino, kam oligarchas pasikvietė Baltarusijos prezidentą (kalbama, kvietė ir Ukrainoje tada dar karaliavusį Viktorą Janukovyčių): tam, kad atvertų Gagikui Carukianui kelią, vedantį į Seržo Sargsiano širdį. Esą jam svarbiausia jo verslas ir jis nepalaikys Oskaniano. Rado bendrą kalbą, – taip dar iškilmių išvakarėse leidinys Lragir.am paaiškino, kodėl pats Sargsianas atsiliepė į oligarcho kvietimą. – O Katolikas Gareginas II savo dalyvavimu „pašventins“ jų susitarimą…
Nauja tvarka (įstatymo pataisa) dėl lošimų namų iškėlimo toliau nuo sostinės įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Tarp kitko, 2016-ųjų pabaigoje armėnų žiniasklaida pranešė: Baltarusijos pasiuntinybę pričiupus tiekiant vietiniam oligarchui Gagikui Carukianui prabangius automobilius. Nesumokėjęs muitų, jis sutaupė ne mažiau kaip pusę milijono dolerių. O neseniai buvo atvažiavęs į Giumrį automobiliu „Range Rover“ su Baltarusijos pasiuntinybei priklausančiais diplomatiniais numeriais.
Antrojo prezidento šešėlis
Naujosios bažnyčios Aboviane atidaryme dalyvavo ir antrasis šalies prezidentas Robertas Kočarianas su žmona. Į žurnalistų klausimą, ar nenorįs sugrįžti į didžiąją politiką, atsakė klausimu: O jūs norite? Klausiamas, ar dalyvaus prezidento rinkimuose 2018-aisiais, tik paslaptingai šypsojosi…
2008-ųjų pavasarį, Roberto Kočariano įpėdiniu prezidento poste paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane 10 dienų vyko buvusio kandidato į prezidentus Levono Ter Petrosiano šalininkų protesto demonstracijos. Reikalauta naujų prezidento rinkimų, nes pastarųjų baigtis esą buvusi suklastota. Iki šiol visuomenei nepranešta, kas tomis dienomis įsakė šaudyti į mitinguojančius žmones. Oficialiais duomenimis, žuvo 10 žmonių, tačiau kalbama apie kelis kartus daugiau aukų (kaip parašė vienas komentatorius, mes visi žinome, jog niekada negalima tikėti oficialia versija!).
Dokumentiniame filme „Armėnijos prarastasis pavasaris“ (2011) pateikiami tragiškus gegužės 1-osios įvykius tyrusios parlamentinės grupės nustatyti, tačiau prokuratūros nepripažinti faktai. Opozicijos atstovai, be kita ko, paskelbė raštiškų įrodymų, jog iš gynybos ministerijos sandėlio tomis dienomis buvo išduoda 950 karinės uniformos komplektų ir išdalyta kai kurių aukštų pareigūnų, deputatų, oligarchų asmens sargybiniams, tarp jų – ministro pirmininko Seržo Sargsiano ir parlamento nario, partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano. Tomis dienomis dar įsakinėjo prezidentas Kočarianas. Tačiau jau 2009 metų pradžioje Kalnų Karabacho klano vadų Sargsiano ir Kočariano užkulisinė kova buvo viena geriausiai žinomų miesto paslapčių (iš „WikiLeaks“ paskelbto JAV pasiuntinio Armėnijoje pranešimo).
2012-ųjų rudenį „Klestinčiosios Armėnijos“ kandidatais prezidento rinkimuose politologams regėjosi, be „Dodi Gago“, dar buvęs užsienio reikalų ministras Vardanas Oskanianas ir, suprantama, Robertas Kočarianas. Pastarasis leido suprasti, jog tinkamiausias kandidatas – Oskanianas, galintis sutelkti visus, minus Sargsianą. Apžvalgininkai spėjo patį Kočarianą eisiant į prezidentus 2018 metais, kai „Klestinčioji Armėnija“ visiškai įsigalės. Kiti sakė, jog Kočarianas su Oskanianu dar keleri metai prieš 2008-ųjų prezidento rinkimus įkūrė naują partiją, pasivadinusią „Klestinčiąja Armėnija“ tam, kad ji praskintų kelią į prezidentus Oskanianui. Tačiau Sargsianui pavyko kažin kokie atsakomieji žygiai, tarp jų gal įtikinti Maskvą, kad tai ne šiaip Roberto Kočariano planas išlaikyti valdžią, o programa Armėnijai palenkti į Vakarų pusę.
AFP nuotraukoje: riaušės Jerevane 2016-aisiais metais.
Oskanianui, kaip matėme, neišdegė ir 2013-aisiais. „Dodi Gago“ pats atsisakė ir bendražygiui nei kam kitam nepadėjo. Rašyta, kad 2012 metų spalio pradžioje prezidentas pasikvietė Carukianą pokalbiui ir kad šis paprašė savaitės svarstymui, kokiu būdu pranešiąs apie Sargsiano kanditatūros palaikymą artėjančiuose prezidento rinkimuose. Gerai Gagiką Carukianą pažįstantys žmonės sako, kad jis palaikys prezidentą. Tuo tarpu gerai pažįstantys Carukiano „tėtušį“ įsitikinę, kad bus priešingai... „Dodi Gago“, kaip matėme, galiausiai atsisakė. Į Seržo Sargsiano inauguraciją pakviestas Robertas Kočarianas išvakarėse pasakė: Dviejų iš Karabacho kilusių žmonių, senų bendražygių, kova dėl valdžios man buvo nepriimtina. „Dodi Gago“ inauguracijos dieną buvo išvykęs…
Visuomenės kantrybės taurė perpildyta!
2014 m. vasario 15 d. įvykusiame „Klestinčiosios Armėnijos“ suvažiavime svečių nebuvo. Nekvietė ir šalies prezidento Sargsiano, pagerbusio ankstesnį šios partijos susibūrimą parlamento rinkimų išvakarėse. Dabar jis ir kviečiamas vargu ar būtų atvykęs, prisimindamas aname suvažiavime patirtą akibrokštą: Oskanianas jo akyse griežtai kritikavo vyriausybės ir respublikonų partijos veiklą. Anot žurnalistų, Carukianas turėjo teisintis aukštajam svečiui nė nenutuokęs, kas parašyta antro pagal svarbą partijos nario kalbos tekste… Šį kartą pats pirmininkas kritikavo valdžios politiką ir ragino telktis visas šiai politikai nepritariančias politines ir visuomenines jėgas. Pavasarį jis pareiškė: nei parlamento, nei prezidento rinkimuose respublikonų partija daugiau nelaimės!
2014-ųjų rudenį per šalį nusirito trijų parlamento mažumos partijų su „Klestinčiąja Armėnija“ priešakyje sukelta mitingų banga. Spalio 10 d. mitingas įvyko Jerevane, atėjo apie 15-20 tūkstančių žmonių. Jame Armėnijos nacionalinio kongreso pirmininkas Levonas Ter Petrosianas pasakė nuomonę apie neseniai paskelbtą, tačiau jau senokai aptarinėjamą konstitucinių reformų projektą: Po šimtų neigiamų atsiliepimų tik kvailys arba apsimetęs kvailiu patikės ir mėgins įtikinti kitus, kad režimas ėmėsi šių pataisų ne dėl savo valdžios išlaikymo, o vien šalies ir liaudies labui.
Po dviejų savaičių į Laisvės aikštę suplaukė tikrai ne mažiau žmonių. Jeigu artimiausiu metu valdžia nebus pakeista, tai iškils grėsmė net fiziniam Armėnijos išlikimui, – pasakė Vardanas Oskanianas. Carukiano kalbos pradžią minia sutiko pritarimo šūksniais, o štai dėl antros kalbos dalies, kurią perskaitė iš lapo, gūžčiojo pečiais net apžvalgininkai: nepriklausomai nuo politinių permainų valstybės tarnautojai turi ramiai dirbti, politinės pažiūros niekaip neatsilieps jų teisei į darbą, socialinį aprūpinimą ir nuosavybės neliečiamybę – jis, Carukianas, pasirengęs tapti to garantu? Iš karto prisiminta „Dodi Gago“ užuomina ano mitingo išvakarėse: jis neatmetąs galimybės dalyvauti prezidento rinkimuose 2018 metais.
Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.
Aiškiau Carukianas, šiaip jau ne didžiausias oratorius, kalbėjo 2015 metų vasario 5 d. „Klestinčiosios Armėnijos“ sukviestoje respublikonų politikai nepritariančiųjų konferencijoje. Jis vėl kritikavo Seržo Sargsiano peršamas konstitucines reformas ir perspėjo: jeigu valdžia neįvykdys opozicijos reikalavimų, tai liaudis nenutrūkstamais mitingais privers ją skelbti išankstinius parlamento ir prezidento rinkimus. Nereikia nusivilti, drąsino Carukianas ir ragino laikytis savo principų iki pergalės. Visuomenės kantrybės taurė perpildyta. Vienas ne toks žingsnis, netgi vienas ne toks žodis gali išvesti į gatves šimtus tūkstančių žmonių, ir niekas negali pasakyti, kuo tai baigsis…
Atvedė į mūšio lauką ir pabėgo
Po savaitės prezidentas Sargsianas sukvietė Armėnijos respublikos partijos tarybos posėdį, kuriame paskelbė karą „Klestinčiosios Armėnijos“ vedliui Gagikui Carukianui. Respublikonų vadovas prisipažino klydęs, drausdamas partijos bičiuliams viešai kritikuoti Carukiano krečiamas nesąmones, asmeniškai dangstydamas jo keliamą chaosą, neleisdamas minėti žmonių jam duotos pravardės, „Dodi Gago“. Šis žmogus Armėnijos politiniame gyvenime, pasakė jis, yra blogis. Žmogus su ribotais protiniais gabumais neišvengiamai tampa pažangos stabdžiu. Mums tėvynė duota ne tam, kad paverstume ją cirku. Atėjo laikas išvalyti politiką nuo beraščių ir grąžinti ją į intelektualią vagą. Laikas parodyti kiekvienam jo vietą – akiplėšai, nemokšai, suklydėliui. Mes privalome visiškai išvalyti politinį lauką nuo feodalinės logikos…
Štai šitaip kalbėjo šalies prezidentas. Jis šiandien pat atleisiąs Carukianą iš Nacionalinio saugumo tarybos nario pareigų, įsakysiąs ministrui pirmininkui, kad pavestų atitinkamoms žinyboms patikrinti ore sklandančius įtarimus apie Carukiano nesumokėtus milijardinius mokesčius menkutės labdaros priedanga, nuslėptus kriminalinius nusikaltimus… Prezidentą per TV girdėjo visa šalis. Taip piktai jis dar niekada nekalbėjo.
„Dodi Gago“ neliko skolingas. Šitas režimas turi būti nedelsiant pašalintas, buvo pasakyta jau rytojaus dieną paskelbtame jo pareiškime, ir mes turime užversti šį gėdingą istorijos puslapį. Būtina išsklaidyti šią šlykščią atmosferą. Aš laikau svarbiausiu savo gyvenimo reikalu išlaisvinti Armėniją nuo šito režimo. Per prezidentu vadinamo žmogaus valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, ponas Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams? Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą!
Prezidentu vadinamam žmogui kliuvo kaip niekad. Jį, Carukianą, buvo pasakyta pareiškime, be jokių įrodymų apkaltino nesumokėjus mokesčių, tačiau pats nepasakė nė žodžio apie tai, kodėl jam valdant ekonomika atsidūrė ant bedugnės krašto, kodėl sumažėjo investicijos, žmonės klimpo į dar didesnį skurdą, o jo paties ir siauro jo interesams tarnaujančių asmenų ratelio ir deklaruojama, ir nedeklaruojama nuosavybė vis didėjo. Jis taip pat nepaiškino, kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas… Štai taip atkirto prezidentui „Dodi Gago“.
Maža to! Carukianas atskleidė priežastį, dėl ko prezidentas jį užsipuolė, pažeisdamas visas žmoniškas ir politines normas. Mat jis, „Klestinčiosios Armėnijos“ lyderis, atsisakė ne vieną kartą jam teikiamų pasiūlymų, kurie leistų Sargsianui išlikti valdžioje iki gyvos galvos po šalyje įvyksiančio konstitucinio referendumo. Man buvo siūloma daugybė bendradarbiavimo variantų, beje, man asmeniškai labai naudingų, taip pat ir prezidento postas po konstitucinės reformos – su sąlyga padėti jam išlaikyti valdžią. Aš kategoriškai atsisakiau… Dar ne viskas. Kreipėsi į žmones: būtina rengtis kovai. Pakanka trims tūkstančiams žmonių išeiti į gatves – ir jie priversti keisti įstatymą. O jeigu išeis visi – tai pakeis valdžią.
Rodosi, šis ugningas pareiškimas dar labiau sustiprino žmonių ryžtą ateiti į trijų Armėnijos parlamento opozicinių partijų Jerevane vasario 20 d. rengiamą mitingą, reikalausiantį valdžios atsistatydinimo. Visuotiniame dūzgesyje pasigirdo ir Roberto Kočariano balsas: Bet kokie veiksmai prieš „Klestinčiosios Armėnijos“ lyderį visų bus laikomi politiniu persekiojimu, neturinčiu menkiausio teisėto pagrindo. Tačiau mitingas neįvyko – „Klestinčioji Armėnija“ pareiškė partijos pirmininką nenorint aštrinti situacijos Armėnijoje. Žiniasklaida pranešė apie vasario 17 d. prezidentūroje įvykusį Sargsiano ir Carukiano pokalbį ir apie tai, kad išvakarėse iš Maskvos atskrido žinomas verslininkas Samvelas Karapetianas (dabartinis premjeras Karenas Karapetianas, bendrapavardis, laikomas Rusijos milijardieriaus statytiniu) – abiejų pusių įtūžiui malšinti.
Pats Carukianas netrukus įvykusiame „Klestinčiosios Armėnijos“ suvažiavime pareiškė atsisakąs pirmininko pareigų ir iš viso nedalyvausiąs politinėje veikloje – toks esąs jo galutinis sprendimas, kuriam jis ryžęsis po ilgų apmąstymų. Aš pasitraukiu iš aktyvios politikos, – pasakė.- Aš toliau statysiu šalyje bažnyčias, mokyklas, vaikų darželius, padėsiu kultūros ir mokslo žmonėms. Tačiau tai darysiu kaip armėnas, kaip Armėnijos pilietis, kaip Gagikas Carukianas. Iš šios ir paskesnių oligarcho kalbų žmonės turėjo suprasti viena: jis ne bėga nuo mokesčių inspektorių, o gelbsti šalį nuo kraujo praliejimo (Jeigu viskas taip klostysis, tai nelaimės niekas ir juo labiau mūsų liaudis. To tęsti negalima, po to visi mes kaltinsime patys save).
Trijų mažumoje esančių Armėnijos parlamento partijų baigiamas, regėjosi, telkti vieningas opozicinis frontas iširo ir šis reikalas merdi iki šiol…
Šekspyrui telieka nukelti skrybėlę…
O „Dodi Gago“ tikrai statė. Tų pačių, 2015-ųjų, vasarą Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas Garagenas II iškilmingai pašventino naująją bažnyčią Nor Ačine, miestelyje netoli Aboviano. Dalyvavo šalies prezidentas Seržas Sargsianas su visa svita, bažnyčios fundatorius Gagikas Carukianas, taip pat daug gražių ponų, tarp kurių turėjo būti ir naujai paskirtas Kotaiko apskrities gubernatorius, dar neseniai ėjęs Aboviano miesto mero pareigas. Beje, „Dodi Gago“ žentas.
Dėl oligarcho nesumokėtų milijardinių mokesčių, tai 2015 metų lapkričio pradžioje finansų ministras Gagikas Chačatrianas pranešė, kad šešiose iš 7 tikrintų kompanijų, kuriose Carukianas turi dalį, didesnių pažeidimų nerasta. Į žurnalistų pastabą, esą tokiu atveju prezidentas viešai išplatino melagingas žinias apie oligarcho valstybei nesumokėtus milijonus, ministras atsakė: Seržas Sargsianas to neteigė, o tiesiog pasakė, kad reikia pažiūrėti… Dar po savaitės įvyko parlamento posėdis, kuriame svarstyta konstitucinių pataisų projektas. Jam pritarta įtikinama balsų dauguma, „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovai irgi buvo tarp 104 deputatų, kurie balsavo „už“. Iš politinės veiklos pasitraukusį Carukianą valdantieji paliko deputatu, tačiau šiame balsavime jis nedalyvavo (visais laikais posėdžiuose jį matydavo kaip jauną mėnulį). O per referendumą Kotaiko apskrityje, laikoma „Dodi Gago“ tėvonija, piliečių aktyvumas buvo netgi didesnis negu vidutiniškai šalyje…
2017-ųjų vasarą vienu svarbiausių politinio gyvenimo Armėnijoje įvykiu tapo prezidento Sargsiano… atostogos. Teisingiau, visuomenėje kilęs didelis šurmulys dėl to, kaip šalies prezidentas leidžia atostogas, o svarbiausia – su kuo. Audringus svarstymus ir piktą pasmerkimą sukurstė žiniasklaidos pranešimas valstybės vadovą ilsintis Šveicarijoje – ne kieno nors, o partijos „Klestintinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano draugijoje. Sargsianas atvirai pademonstravo visuomenei, jog visi pastaraisiais metais šalyje vykę politiniai procesai buvo surežisuoti jo paties ir jo aplinkos, – parašė “Armenian Report“ (leidžia daugiausia užsienyje gyvenantys armėnai, kurie kaip sąžiningi žmonės ir patriotai yra neabejingi Tėvynės likimui ir kuriems nemalonus kriminalinis-oligarchinis Armėnijos režimas).
“Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, Carukiano bendradarbiavimas su svarbiausiomis respublikos opozicinėmis jėgomis 2015-ųjų pradžioje, tarp jų – ir su Armėnijos nacionaliniu kongresu, vadovaujamu pirmojo šalies prezidento Ter Petrosiano, labai griežtas priešinimasis valdžios siūlomoms Konstitucijos pataisoms – visa tai buvo sumanyta visuomenės akims apdumti. Neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Ir kaip nepatikėsi – šalies prezidentas dergia naująjį opozicijos lyderį paskutiniais žodžiais, persekioja jo bendražygius, net suiminėja. Jeigu sodina, vadinasi, valdžia bijo Gagiko!
Daugelis patikėjo ir 2017-ųjų pavasarį rinkimuose į nacionalinį kongresą balsavo už „Klestinčiąją Armėniją“, kurią vėl vedė režimo nemalonės nepabūgęs Gagikas Carukianas. Žiniasklaidoje jis kategoriškai neigė gandus, jog grįžo į politiką susitaręs su Seržu Sargsianu. JeiguGagikas Carukianas ko imasi, – sakė jis save kaip įpratęs trečiuoju asmeniu, – tai ne dėl pareigų ar naudos, o Dievo valia. (Partijos „Klestinčiosios Armėnijos“ pagrindu suburtas aljansas „Carukian“ parlamente gavo 31 vietą; daugiau jų teko tik prezidento Sargsiano vadovaujamiems respublikonams – 58.)
Jis puikiai suvaidino jam skirtą vaidmenį ir atėmė balsus iš Armėnijos nacionalinio kongreso (Ter Petrosiano aljansas liko už parlamento sienų), – daroma išvada “Armenian Report“ .
Kaip žinoma, Seržas Sargsianas yra didelis šachmatų aistruolis (kalbama, ir azartinių lošimų), įgudęs kurpti daugelio ėjimų kombinacijas ir politinėje scenoje, tačiau sunku patikėti įstengus jį surežisuoti tokios trukmės ir tokio masto spektaklį – su dešimtimis tūkstančių statistų, grasinančių sutrypti patį autorių, ir dar veiksmu už kulisų, kuris paprastiems žiūrovams taip ir lieka paslaptimi. Išeina, kad prezidentas Sargsianas susipyko su oligarchu Carukianu tik dėl akių. Ir taip tikroviškai pilti pamazgas vienas ant kito! Tačiau tai – tik užuomazga.
Deputatas Karenas Karapetianas, to nežinodamas, skambina savo jaunesniam broliui Samvelui į Maskvą: gelbėk, mielasis, šiems einant ant peilių, susipjaus visa Armėnija. O gal ir pats „Dodi Gago“ skambina: sukelsiu visą Armėniją, jeigu tas… Milijardierius, atidėjęs į šalį visus savo verslo imperijos reikalus, skrenda į Jerevaną, kur su visais svarbiausiais dramos veikėjais (kalbama dalyvavus ir patį prezidentą) susitinka ministro pirmininko Oviko Abramiano namuose. Čia jis nesvetimas: buvo piršlys Abramiano sūnaus ir Carukiano dukters vestuvėse. Kodėl Gagikai džanai, taip stoji prieš naują konstituciją? Ar pats nori būti prezidentu? Ar „kuklus pensininkas su 6 milijardais“ (Robertas Kočarianas) liepia? Mesk tu jį ir pats pasitrauk nuo scenos – tau nė plaukas nuo galvos nenukris, tavo milijonai liks sveiki ir niekas nesužinos, ką tu ten pridarei jaunas būdamas, čempione! O ateityje… O tu, prezidente… Tačiau tai – kitas pasakojimas.
Du arbūzai vienoje rankoje
Grįžkime prie mūsų avinų, kaip sako prancūzai. Regisi, „Dodi Gago“ norėjo vaidinti savo vaidmenį, tačiau didesnę galią turinčių režisierių buvo net du. Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkas, Carukianas vienais kartais klausė vieno, kitais – kito. Jis norėjo viena ranka išlaikyti du arbūzus. O režisieriai kovojo tarpusavyje, ir nugalėjo vietinis – Seržas Sargsianas. Jo svarbiausias laimėjimas: niekas, ir pirmiausia„Robikas“, niekada nebus Armėnijos prezidentas su tokiomis galiomis, kad galėtų jį nubausti.
Armėnų internetinio leidinio Shame.am tekstus galima vadinti pamfletais (autoriai pripažįsta šį pasaulį esant įdomų tik todėl, kad jame yra erdvės sarkazmui), į Gagiką Carukianą tuoj po jo kapituliacijos 2015-ųjų pradžioje jie kreipėsi šitaip: Ir kaip dabar nepasakyti šitam avinui: galvijau, o vakar tu dėjaisi esąs beveik dramblys, kas su tavimi atsitiko? Juk rengeisi nubausti Seržą, atleisti jį iš pareigų. Tai kodėl persigalvojai? O gal Seržas su tavimi padarė kai ką, kas rodoma pornografiniuose filmuose? Shame.am daugelį kartų traukė „Dodi Gago“ per dantį, tačiau nevengė ir rimtų išvadų: jis trejiems metams užėmė opozicijos lauką, kur nieko neleido, o paskui kerėpliškai pasitraukė, palikdamas tik griuvėsius. Didžiausia jo padaryta žala: visiškas politinės erdvės sujaukimas.
Netrukus po šiųmečio maisto produktų ir kitų prekių pabrangimo (nuo sausio 1 d. padidinus suslėgtų dujų, benzino ir kt. akcizus) nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas nuo aljanso „Carukian“ Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų. Apžvalgininkai pripažino, jog Melkumianas, ko gero, teisus: šalyje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėjas Rubenas Barencas mąsto dar plačiau. 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камо грядеши?“) sielojasi galint nelikti kuo apgyvendinti būsimosios „Vilsono Armėnijos“ (tai – ne „Didžioji Armėnija“, tačiau ir nemaža, su keturiomis Turkijos provincijomis). Anot jo, Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Jo galva, apie gyventojų skaičių galima spręsti iš absolventų skaičiaus: paskutiniais sovietinės valdžios metais mokyklą baigė 84 tūkstančiai, o 2016-aisiais – 23 tūkstančiai jaunuolių.
Be to, tauta ir morališkai pakrikusi, antai, spaudos duomenimis, dabar 40 tūkstančių armėnių prostitučių (Armėnijai milžiniškas skaičius) aptarnauja turkus ir arabus, o ne atvirkščiai. Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą…
Donaldą Trumpą kompromituojanti medžiaga, kurioje kalbama apie galimus JAV prezidento ryšius su Rusijos valdžia, o taip pat kurioje pateiktos pikantiškos jo vizito Maskvoje detalės, – klastotė.
Bet pats tokios dosjė publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai RF prezidentui Vladimirui Putinui, pareiškė leidiniui Gordon buvęs sovietų žvalgas, Putino bendrakursis KGB institute Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV ir ten tapęs verslo žvalgybos analitiku.
2017 metų sausio 11 dieną, prieš devynias dienas iki naujojo JAV prezidento inauguracijos, amerikiečių leidinys „BuzzFeed News“ išspausdino 35 puslapių pranešimą apie Donaldo Trumpo ryšius su Rusijos valdžios atstovais. Dokumentą sudaro tarnybiniai užrašai, kurie, leidinio manymu, buvo sudėlioti buvusio Britanijos žvalgybos bendradarbio.
„The Wall Street Journal“ tvirtina, kad dokumento sudarytojas – buvęs MI6 agentas, o dabar Londono firmos „Orbis Business Intelligence Ltd.“ vadovas Kristoferis Stilas.
Publikuotame pranešime sakoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos keletą metų rinko Donaldą Trumpą kompromituojančią medžiagą. Antai, dokumente tvirtinama, kad 2013 metais Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) slapta kamera nufilmavo Trumpo ir rusų prostitučių orgiją Maskvos „Ritz-Carlton“ viešbutyje, o taip pat amerikiečių verslininkui artimų asmenų kontaktus su RF specialiųjų tarnybų agentais. Dosjė autorių šaltiniai tvirtina, kad surinkta kompromituojančia medžiaga „FSB pakankamai sukompromitavo Trumpą jo veiklos rėmuose Rusijoje, kad galėtų jį šantažuoti“.
Trumpą kompromituojanti medžiaga – apgaulė, bet pats jos paskelbimo faktas įvarė naująjį JAV prezidentą į griežtus rėmus Kremliaus atžvilgiu, o RF prezidentui Vladimirui Putinui ir išvis tapo spąstais. Apie tai interviu leidiniui „Gordon“ pareiškė buvęs sovietų žvalgas ir Putino bendrakursis iš Andropovo instituto, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus Švecas, daugiau kaip prieš 20 metų emigravęs į JAV.
Trumpo „dosjė“ – absoliuti apgaulė. Bet pats publikacijos faktas – tai šachas ir matas asmeniškai Vladimirui Putinui
– Kam ir kokiu tikslu, jūsų nuomone, prireikė paskleisti Trumpo dosjė Amerikos žiniasklaidai?
– Aš buvau vienas iš nedaugelio žvalgybos bendradarbių šaltojo karo metais, kuris pats radau, apdorojau ir užverbavau JAV pilietį kaip agentą, o paskui, remdamasis iš jo gauta informacija, rašiau ypatingos svarbos pažymas aukščiausiajai SSSR vadovybei. Taip gavosi, man paprasčiausiai pasisekė. Mano profesionali eksperto nuomonė: Trumpo „dosjė“ buvo surašyta neišeinant iš biuro.
– Ką tai reiškia?
– Profesionalų kalba tokia „dosjė“ vadinama informaciniu analitiniu dokumentu. Tokių dokumentų rašymas – tai amatas, kurio ilgai ir nuobodžiai mokoma, ir jis turi savas taisykles bei kriterijus. Jie beveik vienodi viso pasaulio specialiosioms tarnyboms. Tų taisyklių ir standartų analizė leidžia nustatyti, ar jums prieš akis realus dokumentas, ar, kaip mes sakome profesionalų žargonu, „fanera“.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Pavyzdžiui, yra meno ekspertai, kurie gali tvirtai pasakyti, ar jums prieš akis Rembranto paveikslas, ar klastotė, ir jų nuomonė bus priimta teisme, nors jie greta Rembranto nestovėjo. Lygiai tas pats ir su žvalgybos informaciniais dokumentais. Juose išdėstyta informacija turi atitikti tokius, pavyzdžiui, kriterijus, kaip slaptumas, aktualumas, informacijos patikimumas, ir būti parašyti visiškai konkrečiu būdu.
„Dosjė“ patikimumas profesiniu požiūriu lygus nuliui. Aš galiu paragrafą po paragrafo, sakinį po sakinio peržiūrėti tą dokumentą, kad tai įrodyčiau. Bet dabar to nedarysiu. Tai reikia aptarti su tais, kas turi ekspertinių žinių šiuo klausimu. Priešingu atveju tai bus tik kaip kalbos turguje apie stygų teoriją kosmologijoje.
– Paklausiu tiesiai: Trumpo dosjė – apgaulė?
– Absoliuti.
– Ir kokiame konkrečiame biure atsirado ta kompromituojanti medžiaga?
– Iš esmės, dabar tai jau nebesvarbu. Žymiai svarbiau „dosjė“ publikacijos faktas, nes tai šachas ir matas asmeniškai Putinui.
– Aš sutikčiau su jūsų argumentais, jeigu ne vienas „bet“. Trumpo dosjė surinko Kristoferis Stilas, beveik 20 metų išdirbęs britų žvalgyboje MI6. Būtent Stilas tyrė FIFA korupciją. Vargu ar tokio lygio profesionalas sutiktų regzti klastotę.
– Aš irgi sutikčiau su jumis, jeigu kadaise nebūčiau užsiiminėjęs „pagrindinio priešininko“ verbavimu.
Štai pirmajame „dosjė“ punkte iš esmės visiškai slaptos informacijos šaltiniu įvardijamas buvęs aukšto rango Rusijos žvalgybos pareigūnas, kuris dabar dirba Kremliuje, o tai pat dabartinis aukštas RF URM bendradarbis. Ir jie neva tai praneša žinias, kurias gali pranešti tik superagentas. CŽV ar MI6 bendradarbius, kurie kada nors yra užverbavę Maskvoje bent vieną tokio lygio agentą, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O tokių, kas būtų užverbavęs tuo pačiu metu ir aukštą Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotoją, ir aukšto rango URM bendradarbį, greičiausiai išvis nėra.
Be to, jeigu MI6 turėtų tokių agentų Maskvoje, jie būtų vertinami kaip didžiausias laimėjimas žvalgybos tarnybų istorijoje, su jais būtų dirbama kaip su superagentais. Ir jokio privačios žvalgybos kompanijos bendradarbio prie jų net per patrankos šūvį neprileistų.
Na ir, pagaliau, mes juk tiksliai nežinome, kad būtent Kristoferis Stilas parašė tą „dosjė“. Kol kas apie tai tik žiniasklaida tauškia. Beje, aš aptariau tą „dosjė“ su JAV ir Didžiosios Britanijos profesionalais. Mūsų nuomonės sutapo: dosjė nurodyti šaltiniai nekalbėjo to, kas jiems priskiriama. Nekalbėjo nei dokumento autoriui, nei jo informatoriams.
Trumpą „užmurzino“ Putinu. Vova seniai virto raupsuotuoju, prisilietimas prie kurio gali privesti prie politinės mirties bet ką, bent jau Amerikoje.
– Jeigu dosjė, kaip jūs tvirtinate, klastotė, tai kodėl JAV FTB pradėjo oficialų galimų Trumo ryšių su Kremliumi tyrimą?
– Aš nesakau, kad „dosjė“ buvo tuščias šūvis. Priešingai, jis davė pradžią įdomiems įvykiams. Kelis mėnesius tas dokumentas klaidžiojo po daugybę Amerikos žiniasklaidos redakcijų, ir net Senate, bet niekas negalvojo jo spausdinti. Paskui Amerikos žvalgybos vadovai pateikia Obamai ir Trumpui slaptą pranešimą apie Rusijos kišimąsi į JAV rinkiminę kampaniją, o prie jo prideda trumpą dviejų puslapių „dosjė“ santrauką su paaiškinimu: štai kokia informacija klaidžioja po šalį, anksčiau ar vėliau ji bus vieša, todėl mes norime, kad jūs būtumėte tam pasirengę.
Ir praktiškai išsyk po to vienas Vašingtono portalas spausdina tą „dosjė“ ištisai. Žmonės nustebę, mažiausiai 50 procentų amerikiečių, kurie balsavo prieš Trumpą, reikalauja: „Mes norime žinoti, ar tai tiesa, ar ne!“ Atsiliepiant į darbo žmonių norus pradedami du oficialūs tyrimai. Pirmąjį atlieka FTB, CŽV, NSA (Nacionalinio saugumo agentūra) ir JAV finansų ministerijos finansinių nusikaltimų skyrius. Teismas suteikia jiems plačiausius įgaliojimus, įskaitant teisę gauti bet kokią informaciją, taip pat ir visus NSA elektroninius perėmimus, kurių priskaičiuojama milijardai, ir reikalauti informacijos apie visas bankų transakcijas. Ir čia jau pakvipo svilėsiais.
Antrą tyrimą pradėjo Senatas su teise priverstinai (jei prireiks) iškviesti bet ką ir apklausti davus priesaiką. Amerikiečiams, įtariamiems dėl kokių nors negerų dalykų, tai beveik tas pats, kaip stoti prieš Paskutinįjį teismą.
Formaliai tie tyrimai žvelgia į artimiausių Trumpo padėjėjų ryšius su RF. Bet kas žino, į ką visa tai pavirs?! Votergeitas irgi prasidėjo nuo kažkokios smulkmės tyrimo.
„Tą istoriją pradėjo pasakoti Vašingtone pernai vasaros pabaigoje: kai Donaldas Trumpas buvo atvažiavęs su reikalais į Maskvą, Rusijos žvalgybos bendradarbiai užtiko jį kompromituojančiomis seksualinio pobūdžio aplinkybėmis“, – rašo Newsweek žurnalistas Džefas Steinas.
„O dabar, pasak prasiskverbusio į spaudą priedo prie JAV žvalgybos tarnybų kolektyvinio pranešimo apie Kremliaus intrigas Amerikos rinkimuose, aiškėja, kad Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai stebėjo, kaip Trumpas dalyvavo „iškrypėliškuose lytiniuose aktuose“, kuriuos „organizavo ir sekė FSB“.
Dokumente sakoma, jog FSB „pasamdė keletą prostitučių, kad jos parodytų jam aukso lietaus (šlapinimosi) šou“. Maža to, pasak anoniminių pranešimo šaltinių iš Rusijos, Trumpas tyčia pasirinko savo sumanymui „Ritz Carlton viešbutį, kur, kaip jam buvo žinoma, prezidentas ir ponia Obamos (kurių jis nekentė) buvo apsistoję per vieną oficialų vizitą Rusijoje, ir išniekino lovą, kurioje jie miegojo“, – perduoda korespondentas.
Pranešimo tikrumas ir jo šaltinių teisingumas nepatvirtinti, pabrėžia leidinys. Numanomą visą pranešimo versiją – tiksliau, neįvardyto Vakarų specialiųjų tarnybų eksbendradarbio tarnybinių užrašų seriją – išspausdino leidinys BuzzFeed .
Ir vis tik, straipsnio autoriaus nuomone, pranešimas „sustiprina versiją, kuri, kaip kai kas nuogąstauja, paaiškina Trumpo simpatijas Kremliui, kurių niekaip kitaip paaiškinti neįmanoma“.
Steinas cituoja pranešimą: „Nestandartinė Trumpo elgsena Rusijoje per daugelį metų davė valdžiai pakankamai gėdingos medžiagos apie dabartinį respublikonų kandidatą į prezidentus, kad norėdami jie galėtų jį šantažuoti“.
„Jeigu šantažas akivaizdus, tai ši istorija jau ne apie nepadorius lytinius aktus, o apie nacionalinį saugumą“, – pabrėžia autorius.
Pranešime paminėtas ir Maskvos dėmesys sutuoktiniams Klintonams. Bet vertingiausia, ką pavyko sužinoti sekant ponią Klinton ir jos aplinką, – tai „jos pasisakymus, prieštaraujančius jos dabartinei pozicijai įvairiais klausimais“, sakoma dokumente.
Kol kas neaišku, ar pranešimas padarys permanentinės žalos Trumpo administracijai. Galimas dalykas, net išaiškės, kad tai klastotė, kurią išmetė Rusijos žvalgyba, kad sukurstytų chaosą Amerikos politiniame gyvenime, pabrėžia autorius.
„Vienoje kelionėje specialiajame traukinyje naktį į vieną vyriausybinį kupė įleido švedę, kitoje – prancūzę. Hamburge į liukso numerį dažniausiai ateidavo žurnalistė, Berlyne – moteris iš Jugoslavijos, Paryžiuje – garsi publicistė. Prostitutės irgi ateidavo“, – taip „Die Welt” aprašo dosjė, pateiktą 1974 metų gegužės 1 dieną VFR kancleriui Viliui Brantui.
Pasak žurnalisto Villio Kulkės, kancleris buvo šokiruotas, bet ne dėl turinio, o dėl to, kad tie faktai buvo išvardyti raštu oficialiame protokole. Faktai jam buvo ne naujiena, rašo straipsnio autorius, nes buvo kalbama apie jį patį.
Erotika, pražudžiusi Vokietijos kanclerio Vilio Branto politinę karjerą.
Pasak V.Kulkės, sudarant dosjė „išaiškėjo, kad tie „tiekimai“ per daug dažnai vykdavo tiesiog VDR valstybės saugumo tarnybų akyse“. „Ne kas kitas, o V.Branto referentas, dažniausiai įleisdavęs damas į kanclerio apartamentus, keletą dienų prieš tai buvo suimtas kaip aukščiausio lygio šnipas. Tai buvo VDR Nacionalinės liaudies armijos kapitonas Giunteris Gijomas. VDR Federacinė kriminalinė paieška išsakė prielaidą, kad G.Gijomas persiųsdavo į Rytų Berlyną juostas su pašnekesiais ir kitais garsais, įrašytais meilės naktimis“, – rašo V.Kulkė.
„Ir čia kanclerio net neįmanoma buvo pateisinti tuo, kad jis nieko neįtaręs. Prieš metus iki tol jis gavo informacijos, kad prieš G.Gijomą atliekamas tyrimas. Per du mėnesius jam buvo pranešta, kad įtarimai rimti ir G.Gijomo laukia areštas. Ir vis dėlto kancleris paliko šnipą moterų „tiekėjo“ pareigose dar kelioms savaitėms“, – tęsia V.Kulkė.
Pasak žurnalisto, VFR kontržvalgybos vadovas Nollau paprašė Socialdemokratų partijos frakcijos vadovą įtikinti Brantą „kad VFR negali sau leisti turėti kanclerį, kurį galima šantažuoti“.
„Nežinia, koks intensyvus buvo įtikinėjimas, bet V.Brantas šiek tiek vėliau atsistatydino ir užleido vietą Helmutui Šmitui“, – rašo leidinys.
Didžiosios Britanijos Gynybos ministerija perspėja aukšto rango pareigūnus britus, susiruošusius komandiruotei į Rusiją ar Kiniją. Perspėjimas skamba maždaug taip: „venkite intymių santykių su gražiomis jaunomis merginomis, netikėkite gražiais jų žodeliais“.
Kodėl tokios griežtos rekomendacijos? Didžiosios Britanijos ministerija turi karčios patirties. Ilgainiui paaiškėdavo, kad gražuolės, neva nuoširdžiai įsimylėjusios Rusijoje ir Kinijoje reziduojančius britų diplomatus, tėra rusų ar kinų slaptųjų tarnybų darbuotojos, siekiančios iš klastos neįtariančių diplomatų išpešti kuo daugiau konfidencialios informacijos.
Paskutinis nederamo elgesio atvejis KOP gretose, o būtent raketinei kariuomenei vadovavusio JAV generolo išsidirbinėjimai viešbučio baruose Maskvoje, privertė aukščiausius karinius JAV valdininkus vėl susimąstyti, kaip būtent Pentagonas gali išvengti vadinamosios probleminės vadovybės atsiradimo, rašo The Christian Science Monitor.
Kai kariuomenė grįžta iš Afganistano ir Amerikos ir kariškiai pradeda prisitaikyti prie taikaus gyvenimo, „mes galime pamatyti dar daugiau panašių skandalų, kuriuose dalyvauja karininkai, pripratę per 12 metų prie kariško gyvenimo ir tokio tipo požiūrio, kaip „viskas vardan misijos“, mano tyrimų centro Center for a New American Security konsultantas Filipas Karteris.
Šiandien S. perskaitė įsakymą mūsų koloniją vadinti Veliučionių proftechnine mokykla Nr. 1. Daug kas keičiasi, nors esmė – ta pati. Norima "pasakyti", kad mūsų šalyje žaibiškai neliko nepilnamečių nusikaltėlių. O iš tiesų – jų daugėja.
Buvau susitikęs su V. motina. Nedidukė, nesena, bet susenusiosios veidu. Rūko. Žadėjo kyšį, jeigu anksčiau išleisiu jos Joną. Gyrėsi, kad gerai gyvena, nemažai uždirba. V. byloje parašyta, kad V. motina – beveik prostitutė. Tikrų prostitučių pas mus nėra.
Jevgenijus Ivanovas, 1-ojo rango kapitonas (1926–1994) – sovietų karinio jūrų atašė Londone padėjėjas 1960–1963 metais, suvaidinęs esminį vaidmenį garsiojoje Didžiosios Britanijos karo ministro Džono Profiumo byloje (Dž.Profiumas buvo kaltinamas išdavyste rusų labui).
J.Ivanovas gimė kariškių šeimoje. Jo tėvas – Raudonosios armijos karininkas, kilęs iš valstiečių, o motina – iš dvarininkų. J.Ivanovas nuo vaikystės žavėjosi karyba ir 1943 metais įstojo į Ramiojo vandenyno aukštąją karinę jūrų mokyklą Vladivostoke.
„Vienoje kelionėje specialiajame traukinyje naktį į vieną vyriausybinį kupė įleido švedę, kitoje – prancūzę. Hamburge į liukso numerį dažniausiai ateidavo žurnalistė, Berlyne – moteris iš Jugoslavijos, Paryžiuje – garsi publicistė. Prostitutės irgi ateidavo“, – taip "Die Welt" aprašo dosjė, pateiktą 1974 metų gegužės 1 dieną VFR kancleriui Viliui Brantui.
Pasak žurnalisto Villio Kulkės, kancleris buvo šokiruotas, bet ne dėl turinio, o dėl to, kad tie faktai buvo išvardyti raštu oficialiame protokole. Faktai jam buvo ne naujiena, rašo straipsnio autorius, nes buvo kalbama apie jį patį.
Amsterdamo valdžia ketina atidaryti mieste pirmą pasaulyje prostitučių – robotų viešnamį. Kaip praneša Olandijos žiniasklaida, robotizuotos kekšės bus absoliučiai panašios į žmones, beje, ne tik išvaizda – jos net sugebės minimaliai šnekučiuotis.
Jų skeletas pagamintas iš labai atsparių metalinių lydinių, o oda ir raumenys – iš elastinio silikono. Mechaninės meilės deivės galės dirbti po 24 valandas per parą. Be to, jų dėka pavyks išspręsti lytiniu būdu plintančių infekcijų problemą.
Žiūrėdami į laikrodžio sekundinę rodyklę, žmonės sugalvojo giljotiną.
G.MALKINAS /rusų rašytojas, gydytojas/
Mirties bausmės ištakos, ko gero, akmens amžiuje. Tyrinėtojai mano, kad pirmasis įstatymas apie mirties bausmės įvedimą yra Babilono valdovo Chamurapi įstatymas XVIII a.pr.m.e. Juo remiantis buvo baudžiama už žmogžudystę, melagingą liudijimą ir vagystę.
Tačiau nežinoma, kas, kur ir kada pirmasis buvo pasmerktas mirti užmušant akmenimis ar pririšant /prikalant/ ant kryžiaus ar nukertant galvą, sudeginant ant laužo, ketvirčiuojant ar pasodinant ant kuolo… Nežinoma, ir kas sukalė pirmąsias kartuves ir pirmą kartą bausmės įvykdymą atliko sušaudant.
Prekyba gyvosiomis prekėmis – tai biznis, kurio apyvarta siekia 5 milijardus eurų, rašo Enriko Bellavia ir Vladimiro Polki laikraštyje La Repubblica.
„Esama šalių, kuriose vergės verčiamos dirbti gatvėse. Esama „stažuotės“ šalių, kur tyrinėjamos galimybės, kiek įmanoma užsidirbti iš vergės. Esama mobiliųjų telefonų ir poodinių lustų gyvosios prekės judėjimui kontroliuoti. Esama transnacionalinių nusikalstamųjų organizacijų, besispecializuojančių prostitucijos organizavime“, – rašo leidinys.
