Donaldas Trampas (Trump). EPA – ELTA nuotr.
Vašingtonas, balandžio 1 d. (AFP-ELTA). Donaldo Trumpo advokatas teigia, kad buvęs JAV prezidentas jam pateiktų kaltinimų nepripažįsta ir yra pasirengęs kovai teisme, informuoja AFP.
D. Trumpas kaltinamas 2016 m. sumokėjęs 130 000 JAV dolerių pornografinių filmų aktorei Stormy Daniels, kad nuslėptų sekso skandalą. Anot jo advokato, prokuroras Alvinas Braggas susidurs su „dideliais teisiniais iššūkiais“, o D. Trumpas kaltės nepripažins nes nusikaltimo nebuvo.
„Prezidentui antrankiai nebus uždėti“, – pareiškė Joe Tacopina, vienas iš D. Trumpo advokatų besitikintis, kad „prokurorai nedarys cirko“.
76-erių D. Trumpas, kuris tikisi antrą kartą laimėti JAV prezidento rinkimus 2024 m., užsipuolė jam kaltinimus pareiškusius prokurorus ir teisėją, kuris turėtų svarstyti jo bylą.
„Kišimasis į rinkimus. Parodomasis teismas!“, – savo socialiniame tinkle „Truth Social“ rašė D. Trumpas, pridėdamas, kad teisėjas Juanas Manuelis Marchalas jo nekenčia.
Ateinantį antradienį Manheteno teisme turės būti paimti D. Trumpo pirštų atspaudai ir jis bus nufotografuotas, kad teisėsauga turėtų nuotrauką. Tuomet D. Trumpas taps pirmuoju JAV prezidentu istorijoje stosiančiu prieš teismą dėl kriminalinių kaltinimų. Stormy Daniels. EPA – ELTA nuotr.
Jo advokatas sakė, kad apie kaltinimus išgirdęs D. Trumpas iš pradžių buvo šokiruotas, bet dabar jau pasirengęs teisinei kovai.
D. Trumpas taip pat aiškina, kad prokuroras priklauso Demokratų partijai, o byla tėra „politinė raganų medžioklė“ siekiant sužlugdyti jo 2024 m. prezidento rinkimų kampaniją. Jis tikina surinkęs 4 mln. JAV dolerių savo rinkimų kampanijai vien praėjus parai po to, kai buvo paskelbtos naujienos apie jam pateiktus kaltinimus.
Prieš jį taip pat atliekami tyrimai Džordžijoje, dėl 2020 m. rinkimų, ir Vašingtone, dėl įslaptintos informacijos pasisavinimo ir 2021 m. sausio 6 d. jo rėmėjų įsiveržimo į Kapitolijų.
Seimo narys Mykolas Majauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tai desperatiška iniciatyva mane užtildyti, sako konservatorius Mykolas Majauskas, komentuodamas „valstiečio“ Stasio Jakeliūno iniciatyvą kreiptis į parlamento Etikos ir procedūrų komisiją, kad būtų įvertinti į skandalą dėl galimai nederamų santykių su moksleivėmis įsivėlusio M. Majausko veiksmai.
„Absurdiški kaltinimai. Elementari pono Jakeliūno keršto akcija už mano veiklą Biudžeto ir finansų komitete ir, sakyčiau, desperatiška iniciatyva užtildyti. Tokie metodai tikrai neišgąsdins ir kritikos „valstiečiams“ nesustabdys“, – Eltai siųstame komentare teigia M. Majauskas.
Pasak kreipimosi iniciatoriaus S. Jakeliūno, abejonės dėl nederamo Seimo nario elgesio nėra išsklaidytos. Politikas tvirtina, kad šiuo metu turima informacija leidžia pagrįstai manyti, kad M. Majauskas ne tik savo autoritetą ir įtaką naudojo siekdamas savanaudiškų ir gerai moralei prieštaraujančių tikslų, bet ir savo elgesiu darė spaudimą bei netiesiogiai grasino merginoms, liudijusioms apie vakarėlius jo bute. TS-LKD partijos lyderių pozicija leidžia manyti, kad situacija buvo žinoma ir partijos vadovybei.
„Šmeižto bylose yra aiškus įrodinėjimo naštos paskirstymas, todėl nesuprantama – kodėl teisėsaugai sustabdžius tyrimus dėl galimo priekabiavimo M. Majauskas visomis išgalėmis negina savo reputacijos? Nesuprantama, kaip tokius įtarimų šešėlius nešantis politikas gali toliau dirbti Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijoje“, – antradienį kėlė klausimus S. Jakeliūnas.
Vadinamasis „#meToo“ skandalas kilo, kai šių metų kovo mėnesį viešoje erdvėje pasirodė informacija apie galimą Seimo nario M. Majausko seksualinį priekabiavimą prie moksleivių.
M. Majauskas po kilusio viešo skandalo kreipėsi į prokurorus dėl šmeižto. Tačiau, žiniasklaidai nesutikus atskleisti merginos, kalbėjusios apie konservatoriaus elgesį, tapatybės, tyrimas buvo nutrauktas.
Charakteringas JAV prezidento Donaldo Trampo rankos mostas. EPA – ELTA nuotr.
Galima iki begalybės ginčytis, kokiu mastu ne tik lietuviški „#MeToo“ siužetai jau virto viešųjų ryšių fenomenu. Bet kuriuo atveju ir lietuviškų istorijų „herojai“ menininkai (Jonas Gasiūnas, Jonas Vaitkus etc.) ar politikai (Mykolas Majauskas) tikriausiai dantis sukandę laukia, kol informacinė lavina galų gale pasieks „dugną“.
Algoritmas, daugmaž atitinkantis tarptautinę „pagrindinę srovę“, nes „#MeToo“ – jau globalios viešosios erdvės tendencija, paieškos sistemoje „google“ renkanti 58 milijonus nuorodų. Šia prasme – tai viešųjų ryšių projektas.
Kaip projektas jis negali neturėti įtakos geopolitikai, ir nebūtinai tiesmukiškai, „grynu pavidalu“. Kaip komentuodamas 60 rusų diplomatų išsiuntimą iš Amerikos dėl Sergejaus Skripalio apnuodijimo Jungtinėje Karalystėje (JK) interviu „Svoboda news“ (03 27) pastebėjo Georgo Washintono universiteto profesorius Robertas Orttungas, neatmestina, kad JAV prezidentui Donaldui Trumpui šiandien norėtųsi kokiu nors būdu nukreipti visuomenės dėmesį nuo su ginklų kontrole susijusių problemų bei istorija su porno žvaigžde, kuri kaip ir kitos moterys viešai kalba apie seksualinius ryšius su milijardieriumi.
Tebesivysto su porno aktore Stephanie Clifford (žinoma slapyvardžiu Stormy Daniels) sietinas scenarijus, sausio viduryje žurnalas „In Touch“ pakartojo Stormy interviu 2011-aisiais ištraukas, kuriame ji paskelbė apie 2006-ųjų liepą užsimezgusius ryšius su milijardieriumi D.Trumpu, kurio žmona Melania po kelių mėnesių pagimdė sūnų Barroną. Viskas esą prasidėjo per golfo turnyrą prie Tacho ežero Nevados valstijoje, po vakarienės jie su D.Trumpu abipusiu susitarimu užsiėmė seksu jo viešbučio numeryje, paskui kelias valandas plepėjo.
Pasak Stormy, seksas išėjo įprastas, užtat D.Trumpas žadėjo aktorei „išmušti“ vaidmenį televiziniame šou „The Apprentice“, kurį tuo metu vedė. Pasak S.Daniels, milijardierius jai paskutinį kartą skambino 2009 ar 2010 metais, kiti šaltiniai (pavyzdžiui, interneto žurnalas „Slate“) tvirtina, jog ryšys baigėsi po nepilnų metų.
Irgi šių metų pradžioje paskelbtame „Slate Group“ vyriausiojo redaktoriaus Jacobo Weisbergo straipsnyje detaliau perpasakojami jo bei aktorės kontaktai 2016-ųjų rugpjūčio-spalio mėnesiais, kurių metu Stormy papasakojo kai kurias istorijos detales, pavyzdžiui, kad jos advokatė Kate Davidson (atstovauja daugeliui porno žvaigždžių bei modelių) su D.Trumpo advokatu Michaeliu Cohenu sutarė dėl sandėrio, kad už 130 tūkstančių dolerių S.Daniels per prezidento rinkimų kampaniją tylės apie intymumus su D.Trumpu. Moteris J.Weisbergui prisipažino, kad tuo metu milijardierius jai dar nebuvo sumokėjęs ir neįforminęs konfidencialumo susitarimo.
Kovo 7-ąją S.Daniels paskelbė apie pasirengimą bylinėtis su prezidentu D.Trumpu dėl to, kad šis nepasirašo konfidencialumo susitarimo. Kovo 13 dieną aktorė pareiškė esanti pasirengusi grąžinti prezidentui 130 tūkstančių (išeitų, kad vis dėlto sumokėjo) bei atšaukti ieškinį mainais už galimybę atvirai ir laisvai kalbėti apie jų santykius ar kitaip juos atskleisti remiantis tekstine bei vaizdo informacija, kuria disponuoja, nesibaiminant keršto ar teisinio persekiojimo. Kovo 25-ąją televizijos CBS visuomeniniame-politiniame šou „60 minučių“ S.Daniels papasakojo, kaip 2011-aisiais po to, kai šią istoriją už 15 tūkstančių pardavė žiniasklaidos grupei „Bauer Publishing“, automobilių stovėjimo aikštelėje LasVegase prie jos priėjęs vyras pareikalavo palikti D.Trumpą ramybėje ir nužvelgęs mažametę Stormie dukrą pridūrė, jog būtų apmaudu, jei su jos mama kas nutiktų.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.
Velykų sekmadienį diskusiją kryptelėjo dar pikantiškesne linkme, kai S.Daniels teko atremti įžeidžiančius priekaištus, esą ji neturėjo teisės sakyti, kad buvo užpulta, nes yra porno žvaigždė. Aktorė atsakė retoriniu klausimu, ar tai reiškia, jog tam tikrą darbą turinčios moterys negali būti užpultos, ir nurodė, jog tai yra „siaubingas galvojimas“. Net jei kas užsiima seksu prieš kamerą už pinigus, tai nereiškia, kad tokiomis pat sąlygomis užsiima seksu visada.
Istorija kurį laiką dar rutuliosis, kol kas nebent pridurtina, kad jei advokatas M.Cohenas vis dėlto sumokėjo 130 tūkstančių (tą patvirtina kad ir kaltinimas S.Daniels, esą ji pažeidė konfidencialumo susitarimą), jam pačiam gresia teisinis persekiojimas už nelegalią paramą D.Trumpui per rinkimų kampaniją, nes savanoriška auka kandidatui negali viršyti 3,5 tūkstančio dolerių, kas aiškiai mažiau už 130 tūkstančių. Kol kas reikalai atrodo taip: advokatas M.Cohenas vadina S.Daniels melage, aktorės advokatė yra padavusi į Los Andželo aukščiausiąjį teismą M.Coheną už teiginį, kad D.Trumpo ir S.Daniels intymūs santykiai yra melas.
Tenka taip pat priminti, kad jau per2016-ųjų rinkimų kampaniją D.Trumpas garsėjo kaip politikas seksistas. Pavyzdžiui, jo žymus įrašas „Twitteryje“ apie tuometinę konkurentę prezidentinėse lenktynėse Hillary Clinton – „Kaip ji patenkins šalį, jei nesugebėjo patenkinti savo vyro?“. Milijardierius išvadino pabaisa aktorę Bettę Midler, stora kiaule – komikę Rozę O’Donel, o aktorėms Lena Dunham ir Whoopi Goldberg palinkėjo emigruoti iš Amerikos. Beatodairiški pareiškimai gražiosios lyties atžvilgiu negalėjo neatsiliepti, ir po D.Trumpo pareiškimo televizijos debatuose spalio 9 dieną, jog jis niekada nekibo prie moterų be jų sutikimo, spalio 12-ąją „The NewYork Times“, „The Palm Beach Post“ ir žurnalas „People“ publikavo keturių moterų liudijimus apie priešingą jo elgesį.
Viena jų, Jessica Leeds, papasakojo, kaip 1980-aisiais verslo reikalais skrendant iš Konektikuto į Niujorką, jai buvo pasiūlyta persėsti į pirmos klasės vietą, kur jos kaimynu tapo D.Trumpas. Po įprastų susipažinimo mandagybių ir pietų milijardierius paklausė, ar ji ištekėjusi. Išgirdęs, jog išsiskyrusi, leido valią rankoms, net mėgino palįsti po sijonu. J.Leeds sakė norėjusi trenkti televizoriui, kai išgirdo D.Trumpo pareiškimą apie „nekibimą“.
Rachelei Crooks 2005 metais teko suktis nuo D.Trumpo atakų, kai dirbo administratore kompanijos „Bay rock Group“ biure, įsikūrusiame „Trump Tower“ Manhetene. Tų pačių metų gruodį „People“ reportažą apie pirmas Donaldo ir Melanijos santuokos metines rengusiai fotografei Natashai Stoynoff teko atsimušinėti D.Trumpo apartamentuose Palm Byče, kol Melanija persirengė fotosesijai. N.Stoynoff liudijimu, nors ji aukšta ir stipri (yra turėjusi sparingą su boksininku Mikeu Tysonu), milijardieriaus buvo prispausta netikėtai. Situaciją „išrišo“ kamerdineris, pranešęs, jog Melanija jau persirengė…
Štai tokiame konetkste mėginant kalbėti apie geopolitiką, nevalingai aktualizuojasi (vėl, nes visiškai iš informacinio lauko nebuvo išnykusi niekada) nelemtoji (D.Trumpui, be abejo) Christopherio Steelo pažyma dėl galimų kompromituojančių milijardieriaus ir Kremliaus ryšių. Primintina, buvęs JK žvalgybos agentas Ch.Steeleas iš pradžių D.Trumpo konkurentų respublikonų partijoje užsakytą, paskui, kai milijardierius tapo oficialiu šios partijos kandidatu prezidento rinkimuose, demokratų finansuotą ataskaitą galų gale perdavė Federaliniam tyrimų biurui (FTB), praėjusių metų sausį, jau po rinkimų, ją publikavo leidinys „Buzz Feed“. Tarp kitų kaltinimų joje esama informacijos, kad Maskva turi vaizdo įrašą, kuriame D.Trumpas viešbutyje šėlsta su prostitutėmis.
Seksas ir šnipinėjimas – neatskiriami dalykai
Žinant dar sovietinės žvalgybos tradiciją, niekas negali būti tikras, ar laisvo elgesio merginos milijardieriaus draugijoje Maskvos viešbutyje kada nors nepasitvirtins. Nepamirština, kad pirmą kartą jį į Sovietų Sąjungą pakvietė organizacija „Inturist“, knibždėte knibždėjusi KGB pareigūnais, taigi tikėtina, jog sovietų specialiosios tarnybos „ganė“ D.Trumpą seniai. KGB nuo sovietinių laikų žino, kad geriausia rinkti kompromatą filmuojant viešbučiuose ir disponuojant „sekso profesionalių“ komanda.
7-ame dešimtmetyje SSRS net oficialiai įsteigta grupė kodiniu pavadinimu „Klarissa“, į kurią verbuoti išvaizdūs abiejų lyčių atstovai. Sekso technikų „studentai“ mokėsi iš pornografinių filmų, privalėjo dalyvauti orgijose, taip pat su „dėstytojais“, tai buvo filmuojama ir analizuojama grupiniuose „seminaruose“. Į treniruočių pabaigą „studentai“ paprastai tapdavo ciniškais, išradingais vykdytojais, pagal įsakymą pasirengusiais į lovą įsitempti bet ką.
Beje, dar apie „nuotaikingą kontekstą“ „#MeToo“davsia – vis tiek simboliška, kai nuo pornografinio žurnalo „Hustler“ savo veiklą pradėjęs leidėjas Larris Flyntas praėjusių metų spalio 15-ąją „The Washington Post“ įdėjo skelbimą, siūlydamas 10 milijonų dolerių už medžiagą, kuri leistų pradėti prezidento D.Trumpo apkaltą. Leidėjas pareiškė jaučiąs patriotinę pareigą bei įsipareigojimą nuversti D.Trumpą, kol dar nevėlu.
Mat „kurtuaziniai“ leitmotyvai vis išnyra ir išnyra. Kovo 21-ąją buvęs Centrinės žvalgbos valdybos (CŽV) direktorius Johnas O. Brennanas interviu televizijos kanalui MSNBC pareiškė manąs, kad dabartinis Amerikos prezidentas prisibijo Rusijos kolegos, mat rusai gali turėti „kažką asmeniško“ prieš jį ir tą kažką bet kuriuo momentu iškelti į viešumą. Ką tik išleistos knygos „Rusiška ruletė“ autoriai Michaelis Isikoffas ir Davidas Cornas primena milijardieriaus kelionę į Maskvą 2013-ųjų lapkritį organizuoti konkurso „Miss Visata“. D.Trumpas labai tikėjosi, kad Rusijos prezidentas savo dalyvavimu pagerbs konkursą, apie ką tradiciškai užsiminė „Twitteryje“: „Manote, V.Putinas ateis į „Miss Visata“? Jei taip, ar taps mano nauju geriausi draugu? Galiu pasakyti, jis labai domisi tuo, ką šiandien darome…“ Rusijos prezidentas paskutinę akimirką atšaukė susitikimą, bet dėmesio ženklų būta, milijardierius iš prezidento V.Putino gavo dovanėlę, po ko „Twitteryje“ euforiškai tęsė: „Pažiūrėkite, ką jis daro su Baracku Obama, varto jį kaip nori. Jis organizavo olimpines žaidynes, kitą dieną po jų pabaigos užsiėmė Ukraina (…) Jis nušluostė nosį B.Obamai“.
Visi konkurso organizatoriai buvo įsitkinę, kad pagrindinis jo rengimo tikslas buvo D.Trumpo siektas susitarimas Maskvoje ręsti „Trump Tower“ dangoraižį, pažymėtina, kad magnatas pats jau nestatė, o nuomojo savo vardą. Dangoraižį statyti turėjo verslininko Araso Agalarovo kompanija „Crocus Group“, finansuoti – Rusijos „Sberbank“, kurio galva Hermanas Grefas buvo vienas „Miss Visata“ vedančiųjų. Tiesą sakant, ir konkursą finansavo šis Rusijos bankas, D.Trumpui jis nekainavo nieko, net lėktuvą skrydžiui į Maskvą milijardierius skolinosi iš draugo. Pasak knygos „Rusiška ruletė“, statybos pradžia milijardieriaus planuose buvo numatyta 2014-ųjų gruodį, kaip žinoma, nieko iš to neišėjo.
Be informacinių „nuosėdų“ neilgas D.Trumpo vizitas į Rusijos sostinę neapsiėjo. Kelionės metu milijardierių lydėjęs apsaugos šefas Kateas Shilleris jau „vystantis“ Ch.Steeleo pažymos istorijai duodamas parodymus Kongresui paliudijo, kad per konkurso organizatorių susirinkimą prie jo prisigretinęs pilietis užsienietišku akcentu pasiūlė pristatyti į milijardieriaus apartamentus penkias moteris, į ką apsauginis atrėmė, jog jie tuo neužsiima. D.Trumpas Rusijos sostinėje praleido 36 valandas, į savo viešbučio numerį nukeliavo 1.30 nakties, 8-ą rytą jau buvo ant kojų. Lyg ir neturėjo laiko „kurtuazinėms pramogoms“, apie kurias minėjo britų eksžvalgas, beje, su lesbietiškos meilės (ir ne tik) orgija lovoje, kurioje kažkada miegojo Mishelė ir Barackas Obamos. Pats Ch.Steeleas savo bendradarbiams sakė vertinąs seksualinių linksmybių galimybę 50 ant 50 proc. Prezidentas D.Trumpas jau pirmoje savo kaip JAV lyderio spaudos konferencijoje tūžmingai atmetė tokią galimybę.
Stormy Daniels. EPA – ELTA nuotr.
Vis dėlto erdvės kapstytis detalėse yra ir tas neabejotinai bus daroma. Tarkime, pasak S.Daniels, ji niekada neskambindavo D.Trumpui tiesiai, o susukdavo jo „ryšininkui“ apsauginiui, todėl netrūksta perspėjančių K.Shillerio liudijimus vertinti rezervuotai. Esama „New York Times“ ir „Intercent“ aprašytos istorijos apie kompomituojantį 30 sekundžių trukmės vaizdo įrašą iš milijardieriaus Maskvos viešbučio apartamentų, kurį kartu su iš Nacionalinio saugumo agentūros interneto įsilaužėlio išvogta slapta medžiaga CŽV per Berlyne gyvenantį amerikietį verslininką bandė įsiūlyti jos savininkas rusas. Neaišku, ar įsiūlė, bet jei tokios operacijos būta, J.O. Brennanas kaip CŽV šefas apie ją negalėjo nežinoti. Tačiau po prezidento rinkimų Valdybai ėmė vadovauti Mikeas Pompeo… Žodžiu, kuo giliau į mišką, tuo daugiau „visko“.
Visais atvejais, tikra reikalų padėtis ims ryškėti tik labai ilgainiui. Todėl šiuo atveju tinkama yra atvira teksto pabaiga – tarkime tokia: ištisų nacijų likimus lemianti šiuolaikinė geopolitika klostosi ir štai po tokių aplinkybių spaudimu.
Ramybė. Apie tokią ramybę mes kol kas galime tik svajoti. Slaptai.lt nuotr.
Negerkite, vaikai! Nutinka po to taip, kad išgėrus litrą alkoholio, ryte apima panika, nes sunkiai prisimenama, kas vyko prieš tai ir tik po 5 metų, paaugę staiga suvokiate, kad galite paklausti facebook draugų – gal jie prisimena?
Politikai priekabiauja prie vienas kito ir visi drauge – prie ne politikų Lietuvos piliečių, tačiau prabėga laikas ir pasimiršta, lieka tik pasekmės, kurias pamatome vieną rytą prablaivėję, prabudę 27-aisiais Nepriklausomybės metais. Vaizdai, įspūdžiai, padėtis, pasaulis aplink ne koks ir visai ne toks, kokį palikome užmigdami, naiviai tikėdamiesi, kad lyg per sapną nubėgę kiekvienam skirtą intervalą, finale matysime šiek tiek šviesesnius reiškinius nei regėjome starte.
Elito ir minios estafetė
Politinis elitas startinėse pozicijose užsiėmęs patogesnes, pelnytas ir nepelnytas, ar atsitiktinai pakliuvusias geresnes vietas, visą laiką bėgo priekyje užsiėmęs savo reikalais ir reikaliukais, kas 4 metus, rečiau ar dažniau, patikindamas iš paskos skuodžiančią piliečių minią, kad „jau netrukus!“ Tik įstosime į Europos Sąjungą, į NATO, įsivesime eurą, gal dar 5 ar 10 metelių teks pasistengti, dar pakils Bendrasis vidaus produktas (BVP), dar nusipirksime modernesnės medicininės įrangos ir pagerės jūsų, mieli piliečiai, sveikata, renovuosime mokyklas ir jūsų vaikai įgis geresnį išsilavinimą, surengsime dar keliems tūkstančiams valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo kursų ir dar padidės jų darbo našumas – visi būsime, o ypač jūs mieli rinkėjai, labiau pilietiški, darbštesni ir, galiausiai, turtingesni.
Politinė vilties aksioma
Pagrindinė žinia, kurią politinis elitas turėjo ir turi perduoti miniai – nepraraskite vilties, juk nusipelnėte gyventi geriau, gražiau, darbiau, saugiau, turtingiau ir ilgiau. Šiuo atžvilgiu, visų Vakarų politinių jėgų ideologijos gali būti gretinamos su religija, tikėjimu, kad anapus, kai šis beprotiškas, o kartais ir beprasmiškas intervalas žemėje baigsis, ten pagaliau būsite laimingi. Skirtumas tik toks, kad religija laimės būseną perkelia ten, iš kur, bent jau tradicinių pažiūrų čiabuviai, skambučių nesulaukia – nėra kaip patvirtinti, bet nėra kaip ir paneigti, tad žmonės dažniausiai renkasi geriau viltį, nei neviltį.
Politikų pažadai apie gerovę dažniausiai būna konkretesni. Naivesnės arba į atvirą populizmą linkusios politinės jėgos geresnes permainas žada jau po 4 metų, o labiau patyrę ir blaiviau į pasaulį žiūrintys politikos vilkai kalba apie ilgesnius – dešimtmečius siekiančius periodus, žinodami, kad vilties reikia ir riekės ilgam. Žmonėms – tai tinka. Svarbiausia – juk yra vilties. Vieni patiki tais, kurie žada netrukus, kiti – tais, kure žada vėliau, tačiau iš esmės toks modelis galioja.
Atimti viltį rizikinga
Jei politikas šią schemą pažeidžia, net ir labai galingas, stiprus, pats oligarchų oligarchas bebūtų – baigia karjerą blogai. Pavyzdžių apstu. Geriausias jų, mūsų pamiltos šalies Ukrainos atvejis. Viktoras Janukovičiaus pasižadėjimai savo šalies piliečiams, kad stosime į ES ir pagaliau gyvensime geriau, buvo ta viltis, kuri leido nuskurdusiai, nualintai, žemiausius visų parametrų gyvenimo kokybės rodiklius susirinkusiai bendruomenei kentėti ir, su atkakliu tikėjimu ateitimi, vegetuoti. Kai viltis buvo atimta – sprogimas tapo neišvengiamu. Kai iš žmonių viltis atimama, jų nebesulaikysi nei kulkomis, nei greit įtikinsi naujais pažadais – pakyla, eina ir šluoja, ką ir matėme Kijeve. Visos revoliucijos taip prasidėdavo ir baigdavosi, kai atsirasdavo naujas pranašas, pasiūlydamas miniai naują, arba tą pačią, kuri iš jų buvo atimta, viltį.
Šiuo atžvilgiu politiką vėl galima gretinti su religija ir tikėjimu. Labai maža dalis piliečių, dėl visiškai objektyvių priežasčių, gali realiai įvertinti vilties apie gerovę šioje žemėje nešėjų galimybes, kompetenciją ir sugebėjimus, o didžiąją dalį žmonių tereikia tik įtikinti. Nesvarbu ar pažadai realūs, pagrįsti, įgyvendintini ir, apskritai, – nesvarbu ar darbai apie kuriuos kalbama iš viso reikalingi ir duos naudos. Svarbiausia, kad minia jais patikėtų bent jau tiek, kad rinkimų dieną nueitų prie balsadėžių ir už savo tikėjimą, į kurį viltis sudėjusi, balsuotų.
Nėra ko, o pasiūlyti reikia
Dabartinį Lietuvos valdantįjį elitą ištiko tokia bėda, kad nėra ateityje jokių objektyvių šviesulių, kuriuos galėtume išvysti, vilties, kuria galėtume tikėti, organizacijos, į kurią galėtume įstoti. Į ES jau įstojome, tad galima tik išstoti, bet dėl to vargu ar taps geriau, juolab išstojus iš NATO – saugumo nepadaugės. Kaip apie galimą „šviesulio – vilties“ instituciją buvo pasamprotauta stojant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), kuri diktavo tam tikras stojimo sąlygas. Tačiau, kad siekiamybė priklausyti dar vienai globaliai struktūrai sudomintų piliečius tiek, kad jie su EBPO susietų savo viltis, buvo naivu tikėtis.
Bemaž apie religinę viltį žinią yra ištransliavęs valdančiųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, pareiškęs tam tikras savo preferencijos lietuviškosios pagonybės tradicijų atžvilgiu. Tačiau paaiškėjo, kad jo pasaulėžiūra apsiribojo tautiniais kostiumais vaikams ir pėsčiųjų žygiais Lietuvos gamtoje suaugusiems, tad potenciali viltis tapti unikaliais savo tikra ar rekonstruota religija, neišsipildė.
Tėvynės meilės dilemos
Kai visuomenei nepasiūlomas įtikinamas vilties ateityje variantas, prasideda nemalonūs dalykai, kurie daugiau ar mažiau sietini su nevilties apraiškomis. Tarkim, kad ir gerokai išaugęs emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius reiškia tai, kad žmonės savo šalyje perspektyvos arba vilties nebemato ir išvyksta ten, kur, jų nuomone, vilties dar yra. Visaip nutinka. Kartais viltį suranda, kartais neranda, bet atgal ketina grįžti dažniausiai tik numirti. Nors irgi ilgainiui integruojasi į bendruomenes, suranda naujus draugus, tad ir tas paskutinis noras lieka neišpildytas. Galų gale mirusiųjų niekas ir neklausia, jie patys irgi, prieš iškeliaudami, nebenori apsunkinti artimųjų sakralinių reikšmių rūpesčiais.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O kas gi lieka daryti pasilikusiems, gyviems, neprisidėjusiems prie Lietuvos rekordo pagal savižudybių skaičių, neemigravusiems, kurių, nepaisant kryptingų naujosios vyriausybės pastangų – išguiti kuo daugiau rimtos socialinės atspirties po kojomis neturinčių žmonių iš Lietuvos – vis dar yra bemaž 3 milijonai (2016 m. dar buvo 2 888 558, bemaž tiek pat, kiek 1962–1963 m.).
Galbūt, „Misija Sibiras“ pavyzdžiu jau laikas planuoti naujus pilietinius judėjimus – „Misija Europa“ ir „Misija Amerika“, kurių tikslas būtų mirusiųjų emigracijoje lietuvių palaikų parsigabenimas ar bent jau jų kapų aplankymas? Ar tokios misijos būtų šventvagystė? O gal kaip tik atvirkščiai – tautos dalis pabėgo juk ne nuo Lietuvos, tik išvyko ieškoti Eldorado, kuriame jie būtų reikalingi. Labai dažnai išvyko kaip tik dėl Lietuvos – ne abstrakčios, bet konkrečios, kad jų gimtinėje pasilikę artimieji turėtų kuo maitintis, už ką mokytis ir gydytis.
Jei vilties nėra – pasiūlykime neviltį!
Be abejo, dabartinė vyriausybė yra suskaičiavusi, kiek dar iš šalies žmonių turi iki 2020 m. išvykti, kad ateityje, svarstant biudžetą, nebūtų padarytą lemtingų klaidų. Įvertinus tendencijas, šalyje po 3 metų dar turėtų likti virš 2,7 mln. piliečių. Kadangi, pagal biudžeto planus, ko gero, – daugoka, o premjeras mėgsta visada pridurti, kad „darėme ir darysime“, tad sieks dar daugiau ir jau imasi konkrečių veiksmų procesams paspartinti. Tenka pripažinti, kad jam sekasi. Bent jau šiais metais, vidutiniškai 50 tūkst. emigravusiųjų per metus vidurkis bus viršytas.
Ko gero, S. Skverneliui į galvą yra atėjusi išganinga mintis, kad jei nėra pozityvių dalykų, kurie piliečiams galėtų suteikti vilties, juos galima pakeisti negatyviais. Svarbu suformuluoti, kad jų sieksime ir kryptingai tai daryti.
Vytį – į miškus pas urėdus
Niekaip negalima paneigti, kad šiuo atžvilgiu S. Skvernelio vyriausybės nariai lenktyniauja išradingumu. Vienas iš tokių kūrybiškumo pareikalavusių būdų – jei vyriausybės ir Seimo nariams nėra kuo užsiimti, nesuprantama ką ir dėl ko daryti – reikia prie ko nors priekabiauti. Gražiai su šia intencija startavo Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, nusprendęs kibti urėdams į atlapus. Miško žmonės labai ir nesipriešino – iš pradžių nustebo, po to padūsavo, pabandė pasikalbėti, bet nebuvo su kuo, tad pasigalando kirvius ir išėjo į miškus malkomis pardavimui ir bilietais į anapus rūpintis.
Plakatas skelbia, kad Kultūros ministrei dar derėtų pasimokyti vidurinėje mokykloje. Slaptai.lt nuotr.
Įdomų priekabiavimo prie kultūros precedentą pateikė Liana Ruokytė–Jonsson. Kultūros ministrė nusprendė, kad keistai ji atrodys plačiai besišypsanti monumentalaus raitelio ant žirgo papėdėje Lukiškių aikštėje. Galbūt įžvelgė tam tikrų pavojingų aliuzijų su tais laikais, kai raiteliai buvo tikri ir užsiėmė, anot istorikų, plėšikavimu ir prievartavimu kaimyniniuose kraštuose. Netgi, anot legendos, dabartinės valdančiosios tautos Europoje riterį ant laužo dievų garbei yra ne vieną suspirginę. Jei būtų ant nedidelio žemaituko pasodinę kokį mikimauzą, pakemoną ar teletabį, niekam tas monumentas nebūtų užkliuvęs. O dabar buvo ir neramu, ir negerai, nes Vyties vizija, apie kurią visuomenė kalba, akivaizdžiai susijusi su priekabiavimo atvejais prie svetimų, tuo metu silpnesnių aplinkinių tautelių.
Lietuva nori didingo Laisvės paminklo. Slaptai.lt nuotr.
Kad nebūtų visuomeninis projektas realizuotas – sumegzta sumani intriga. Monumentalus paminklo projektas atmestas, paskelbtas naujas konkursas, laimės jį, ko gero, tas pat raitelis ant žirgo, tik jis nebebus panašus ir tautos sąmonėje įsitvirtinusį Vyties įvaizdį. Jei istoriniais šaltiniais nesiremiama, kur valdovų anspauduose išlikęs Vyties simbolis visada išreiškia veržlumą, – tai galima kurti kokius tik norima naujus įvaizdžius. Ilgainiui piliečiai priprastų, tačiau šiuo metu, ko gero, – tai ir svarbiausia intrigos idėja – siekiama tik supriešinti visuomenę.
„Kam to reikia?“ – retorinis klausimas. Ko gero, reikia tam, kad žmonės būtų piktesni, galbūt pradės pykti nebe ant kultūros ministrės, bet ant skulptorių, architektų, vienas ant kito, kaimynų, tolimų ir artimų draugų bei priešų, bus užsiėmę pykčiais ir kultūros ministrei nebekvaršins galvos.
Pyktis ir sveikata medicinoje
Priekabiavimo prie įvairų piliečių grupių rekordininku šioje vyriausybėje visgi yra Aurelijus Veryga. Paskutinis jo sumanymas pribloškė ligotus žmones, kurie nuo šiol bus priversti dėl elementarių vaistų nuo slogos ar galvos skausmo laiką leisti eilėse prie gydytojų kabinetų. Šio sumanymo tikslas toks pat, kaip ir minėtųjų, – žmonės turi būti pikti. Pykti ant vaistininkų, ant savęs, kodėl susirgo, ant kaimynų eilėje prie gydytojo kabineto. Gydytojai taip pat turi labiau pykti ant pacientų, kurie be reikalo juos trukdo su savo bėdomis. Problemų pas juos žymiai daugiau, nei kažkas galėtų jas vienu mostu išspręsti pakeldamas atlygį už sąžiningą darbą.
Iš tiesų bėdos medicinos srityje brendo jau nuo pat euro įvedimo. Pirmiausia, pabrango padėka už gydytojų parodytą dėmesį. Nors skaičius ant banknoto ir tas pats, tačiau jo nešėjui pensija 3,45 karto nepadidėjo – štai ir turėjo žmonės apsispręsti, ar nusipirkti vaistų, ar padėkoti gydytojui. Pasikeitė ir jaunesnės kartos požiūris, kuris pilietiniais ar kokiais kitais sumetimais, vis dažniau linkęs medicinos darbuotojams padėkoti tik žodžiu ir šypsena, o ne konkrečiu nominalu, už kurį gavėjas galėtų sumokėti viduriniajai visuomenės klasei derančius mokesčius prekybininkams.
Naujo chaoso įnešimas į medikų ir pacientų terpę – sumanus ministro žingsnis. Piliečiai pajus, kad gydytojai jiems reikalingi, gydytojai pradės dar labiau skųstis, kad pacientų pas juos per daug ir t.t. Jeigu tikslas buvo, kad būtų ne geriau, o blogiau – jis pasiektas.
Fantasmagorijos, tačiau jos realios
LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sveikatos ministras, po vaistinėse ir prie šeimos gydytojų kabinetų kilusio chaoso, pripažino, jog nesitikėjo, kad padėtis tokia bloga. Anot jo, vaistus, kurie nuo šiol tapo receptiniais, galima pakeisti kitais vaistais su ta pačia veikliąja medžiaga. „Nė vienas medicinos studentas nesimoko nei vieno firminio pavadinimo. Visi vaistai yra išrašomi veikliąja medžiaga. Sutinku, kad yra psichologiniai (pacientų – aut.) nusiteikimai, reakcijos į tablečių spalvą ar pakuočių grožį“, – tikino ministras.
Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis” – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors, anot A. Verygos, reformų tikslas buvo, kad pacientai mokėtų už vaistus mažiau bei paaiškino, kad problemų šaknys yra pacientų neapsisprendimas, ko jie nori: „Lietuva yra labiausiai (už vaistus – aut.) primokanti šalis, o pacientai labiausiai skundžiasi. Man labai įdomu, kai pacientai vienoje apklausoje skundžiasi, kad tenka daug primokėti, o kitąkart skundžiasi, kad neturi teisės rinktis. EBPO yra įvardijusi Lietuvą kaip šalį, kur priemokos yra vienos didžiausių. Mūsų pareiga šitą problemą spręsti.“
Tad ministras ir išsprendė problemą priversdamas susirgusius piliečius paįvairinti savo gyvenimą vaistų pakuočių nauju dizainu, kitokios formos ir spalvų tablečių įvairove, laukiant eilėse prie šeimos gydytojų kabinetų.
Sunku spręsti, ar ministras pats taip sumanė, ar jam liepė premjeras, ar patarė, tarkim, buvęs Vaistų gamintojų asociacijai vadovas ir amžinasis gydytojų profsąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas.
Jei bus sugriauta, bus ką statyti
Iš esmės, šios „profesionalų vyriausybės“ ir valdančiosios partijos išskirtinis bruožas tas, kad jie linkę inicijuoti chaosą netgi ten, kur kokių nors įtampų visuomenėję iki tol nebuvo galima net įtarti esant.
Vykdomų reformų tikslas, ko gero, ir yra tik sugriauti, dažnai motyvuojant poreikiu sunaikinti prieš 27 metus išnykusios sovietinės sistemos reliktus ir visiškai neimant į galvą, kaip ir kas bus sukurta. Panašūs precedentai matomi bemaž visose veiklos srityse, eilinį kartą reformuojamose švietimo, socialinės apsaugos, mokesčių sistemose. Galbūt į valdžią netikėtai pakliuvusiems avantiūristams kas nors patarė, kad pirmųjų kadencijos metų sugriovimus bus galima pavadinti „nepopuliariais sprendimais“, kurie visada priimami kadencijų pradžioje, ir paskutiniais kadencijos metais, kai taps aišku, kas iš šių avantiūrų išėjo, bus galima leisti žmonėms apsiraminti ir nieko nebedaryti, šiek tiek pataisant tai, kas iš chaoso bus užgimę.
Galbūt nevilties, kaip alternatyvios siekiamybės piliečiams pasiūlymas tėra laikinas reiškinys? Premjeras apie žmonėms būdingą vilties poreikį tikrai nepamiršo, nes kiekviena proga patikina piliečius, kad tos problemos, kuriomis jie nepatenkinti šiais metais, bus išspręstos kitais. Taigi, apie gerąją naujieną, žmogus, pagalvoja ir viltį piliečiams bando suteikti ir pozityvią, ne tik negatyvią.
Reformos, kaip valstybės pažinimo būdas
Vis dėlto į priešingas puses tempiamo valdžios garvežio veiksmai neturėtų artimiausiu metu keistis. Dar vienas šią valdžią iš kitų išskiriantis bruožas – kompetencijos ir mokslo vertės ignoravimas. Elgsena gana natūrali, kadangi į Seimą susirinko, tegu ir aukštojo, tačiau gana siauro agronominio – agrarinio išsilavinimo žmonės, todėl visi kiti mokslai, kurių jie nesupranta, kelia baimę ir natūralų atmetimą. Galima žmogiškai suprasti tuos politinius lyderius, kurių pasaulėžiūra formavosi svajojant apie derybas dėl baudos dydžio su greitį viršijusiais vairuotojais ar salietra užpiltų runkelių matmenų padidėjimo stebuklą. Pakliuvus į politinių intrigų, kompromisų ir galimybių terpę, šalia to, patiriant atsakomybės už šalies dabartį ir ateitį naštą, – galva ir susisuka. Tokiu atveju, jei įtampa smegenų pusrutuliuose nebepagimdo konstruktyvių sprendimų, ji pradeda gimdyti destruktyvius, kurie galiausiai (nes kitokių nėra) ir tampa siekiamybe.
Valstybės valdymo mechanizmai sudėtingesni nei laikrodžio sraitelių veikimo principai
Kiekvieno smalsaus žmogaus vaikystės prisiminimuose rasime panašių pavyzdžių, kai, tarkim, apimdavo įgeidis sutaisyti laikrodį. Žinoma, iš pradžių jį tekdavo išardyti, kad taptų suprantama, kaip laikrodis veikia. Neretai būdavo išardomas veikiantis laikrodis, nes tik pagal jį galima pataisyti neveikiantįjį.
Panašiai ir su valstybės reikalais dabar klostosi. Nors dauguma reformų keistos ir bereikalingos, jų tikslai mirtingiesiems nesuvokiami, tačiau pačios reformos yra geras būdas pažinti ir suprasti, kaip viena ar kita valstybės struktūra veikia. Kai bus suprasta, galbūt kažkas ir bus sukurta ar „sutaisyta“, o jei sutaisyti nepavyks, beliks išmesti.
Visuomenės baiminamasi, nes ji turi iniciatyvų
Dar vienas svarbus momentas vykdant dabartines reformas – detalės. Kuo jų mažiau, tuo geriau, nes tuomet surinkti mechanizmą paprasčiau. Bene visais atvejais kalbant apie šios vyriausybės veiklos metodus – nereikalingiausia detalė yra bendruomenės ir jų iniciatyvos. Kaip ir svetimo, nepažinaus mokslo atveju, visuomeninės iniciatyvos valdantiesiems kelia pasidygėjimą. Nepasitikima visuomene ne atsitiktinai, o fundamentaliai. Tai pasakytina ir apie nepasitikėjimą regioninėmis miškininkų organizacijomis, jas sunaikinant ir kuriant vieną valstybinį monstrą, nepasitikėjimas patriotiškai nusiteikusiais piliečiais, inicijavusiais nacionalinio simbolio atsiradimą Lukiškių aikštėje, nepasitikėjimas žmonėmis, kurie be gydytojų pagalbos sugeba nuspręsti, ar vaistai nuo slogos jiems padeda ar nepadeda, reikalingi ar nereikalingi.
Kai optimistinių scenarijų nėra, vilties, kad bus geriau taip pat nėra iš kur paimti ir ką žmonėms pasiūlyti, tuomet tiesiog sėjamas chaosas tikintis, kad nuo jo pavargę žmonės patikės savo likimą buvusiam statutiniam pareigūnui, generolui, ir tas įgyvendins policinės valstybės modelį. Jeigu ir be didelio noro – tai bent jau todėl, kad kitokios visuomeninių, socialių ir pareiginių santykių konstrukcijos sukurti jis ir nemoka.
Tiesa, kiekvienos ES šalies premjeras žino, kad vargiai tai bus įmanoma. Europos centre mažiausia bėda, be vis dėlto bėda – kilęs kitų europiečių nepasitenkinimas. Tačiau žino ir tai, kad įgyvendinti nieko ir nereikės. Svarbu, kad piliečiai tikėtų, kad jis įgyvendinti gali ir įtikėtų, kad policinė valstybė jiems reikalinga, o kas gi kitas gali ją sukurti geriau, jei ne policininkas. Panašu, kad pagoniškos Lietuvos vizija R. Karbauskio galvoje jau patyrė pralaimėjimą ir išsisklaidė, užleidusi vietą viską reguliuojančios, tvarkančios ir sprendžiančios „tvirtos rankos“ idėjai.
Valdžia be alternatyvos
Tad piliečiams belieka tik priekabiauti: moterims prie vyrų, vyrams prie moterų, viršininkams prie pavaldinių, o tiems, kurie neturi prie ko, tenkintis svetimais priekabiavimais socialiniuose tinkluose ir kt. media kanaluose.
Kadangi šią valdžią ištiko dar vienas išbandymas – Seime nėra net ko nors panašaus į opoziciją, valdžia iš neturėjimo ką veikti priekabiauja prie visų iš eilės. Beveik nėra abejonių, kad nereikės nei 5 metų, užteks ir 3, kai šio priekabiavimo aukos pradės skųstis, bandydamos viena kitą ir tuos, kurie priekabiavimo nepatyrė, įtikinti, kad buvo iki sąmonės netekimo apgirtę ir tik dabar išblaivėjo, subrendo ir nusprendė, kad gali pasakyti „tiesą į akis“ viešai, bet kaip jau tapo įprasta – tik savo socialinių tinklų paskyroje.
Asmeninio ir valstybinio priekabiavimo panašumai
Kino režisieriaus Šarūno Barto ir aktorės Julijos Steponaitytės istorija, visą savaitę sprogdinusi žiniasklaidos kanalų reitingus, išties atvėrė visuomenės piktžaizdę, kuriai vaistų galima būtų rasti sveikoje, bet vargu ar jų atsiras su A. Verygos receptais ar be jų pasiligojusioje visuomenėje. Viskas aišku tapo tik buvusiam teisingumo ministrui ir dabartiniam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. Suskaičiavo liberalas sąskrydžiuose išgertus liber-alaus butelius ir konstatavo: „Kaltas! Lydekai paliepus, man panorėjus – dink Bartai iš Vilniaus savivaldybės patalpų, kad ir į Kauną pas Visvaldą Matijošaitį. Tiesa, ten gali būti dar blogiau. V. Matijošaitis irgi buvęs policininkas, tad gali iš Vilniaus nelegaliai emigravusi įtariamąjį menininką sulaikyti 2 mėn. belangėje, kol išgirs „nuoširdų prisipažinimą“.
Kadangi logiškai suvokiamais sprendimais šioje istorijoje net nekvepia, derėtų J. Steponaitytei rašyti pareiškimą policijai dėl patirto pažeminimo, pateikti priekabiavimo įrodymus ir pasitikrinti blaivumą. Absurdas, tačiau, o kaip kitaip?
O į ką kreiptis piliečiams, kurie patiria valdžios žmonių įkyrias priekabias? Rašyti pareiškimus policijai, bet ten, anot R. Karbauskio, buvęs policininkų vadovas, o dabar premjeras, yra išsaugojęs geranoriškų santykių kanalus ir, kaip visi esame pratę, santykiai su viršininku bus policininkams svarbesni už santykius su eiliniu pareiškėju, bent jau todėl, kad viršininkas nepradėtų priekabiauti.
Lieka tik viltis, kuria galime pasikliauti. Tačiau šįkart ir jos vietoje pateikiama beviltiškos ateities prognozė. Visa tai tik tam, kad būtų sukurtas chaosas, pažintos jo sudėtinės dalys, tuomet galbūt kažkas sukurta, o jei nepasiseks, teks viską išmesti – galbūt ir savaime išbyrės tos detalės –„visuomenės atomai“ po platųjį pasaulį.
Dešinėje – naujasis Didžiosios Britanijos gynybos ministras Gevinas Viljamsonas. EPA – ELTA nuotr.
Didžiosios Britanijos premjerė Teresa Mei (Theresa May) ketvirtadienį naujuoju šalies gynybos ministru paskyrė Geviną Viljamsoną (Gavin Williamson).
Jis į šį postą paskirtas po to, kai šalies parlamentą krečiančio seksualinio priekabiavimo skandalo kontekste iš jo pasitraukė Maiklas Falonas (Michael Fallon).
41-erių metų politikui tai – ženklus paaukštinimas. Prieš pradėdamas eiti šias pareigas jis dirbo Konservatorių frakcijos parlamente koordinatoriumi.
G. Viljamsonas, kuris pirmą kartą į parlamentą buvo išrinktas 2010 metais, labiausiai išgarsėjo terariume ant darbo stalo laikomu voru, vardu Kronas (Cronus).
„Karalienė džiaugiasi galėdama patvirtinti Gevino Viljamsono skyrimą gynybos ministru“, – teigiama T. Mei kanceliarijos išplatintame pranešime.
G. Viljamsono pirmtakas M. Falonas apie savo atsistatydinimą paskelbė trečiadienį, tapdamas pirmąja intensyvėjančio skandalo dėl seksualinio priekabiavimo Vestminsteryje auka.
Kiek anksčiau šią savaitę jis atsiprašė už tai, kad 2002 metais buvo palietęs žurnalistei kelį, tačiau sklinda kalbos, kad jam metama ir daugiau kaltinimų, kurie kol kas nepaviešinti.
„(…) aš pripažįstu, kad praeityje neatitikau aukštų standartų, keliamų ginkluotosioms pajėgoms, kurioms atstovauti turiu garbę“, – teigė M. Felonas.
Konkursas „Mis Visata“, kurio finalas vyko Maskvoje 2013 metų lapkritį, – vienas iš įvykių, į kurį susikoncentravo savo tyrimuose Amerikos specialusis prokuroras Robertas Miuleris ir Atstovų rūmų bei Senato komitetai, rašo The Guardian.
Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.
„Tyrėjai atidžiai nagrinėja numanomus Rusijos vyriausybės mėginimus perduoti Trumpo komandai kompromituojančią medžiagą apie Hilari Klinton, – jų kurjeriai neva tai buvo Trumpo verslo partneriai iš „Mis Visata“ projekto – žmonės, turintys politinių ryšių“, – praneša žurnalistai Džonas Sveinas ir Šonas Volkeris.
„Juos taip pat domina 20 mln. dolerių užmokestis, kurį Trumpas gavo už konkurso organizavimą iš tų pačių verslo partnerių, o taip pat stulbinantys tvirtinimai apie Trumpo elgseną už uždarų durų viešbutyje Ritz-Carlton jam atvykus į Maskvą 2013 metais“, – sakoma straipsnyje.
Autoriai praneša: „Laikraštis Guardian sužinojo apie pridėtinius, anksčiau spaudos nenušviestus, žmonių, kurie buvo Trumpo verslo partneriai konkurse, tarpusavio ryšius su Rusijos vyriausybe“.
Leidinys praneša, kad Trumpas ir Crocus Grup savininkas Arazas Agalarovas susipažino „Mis JAV“ konkurso Las Vegase užkulisiuose 2013 metų birželio viduryje.
Pasak Arazo Agalarovo sūnaus pop daininko Emino Agalarovo, idėją surengti konkursą Rusijoje iškėlė Pola Šugart, kuri buvo Trumpo top-vadybininkė „Mis Visata“ („Miss Universe“) konkurse. „Beveik nepastebėtame birželio mėnesį paskelbtame interviu Eminas sakė, kad, atrodo, Trumpo organizacijai reikėjo pinigų, kurių galėjo pasiūlyti Maskva. Jis pacitavo Šugart žodžius: „Mes turime daug skolų“. Mis Visata neigia, kad Šugart taip sakė“, – sakoma straipsnyje.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su JAV prezidentu Donaldu Trampu. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Šiaip ar taip, buvo susitarta dėl kainos – kad Agalarovas užmokės 20 mln. dolerių už tai, kad Trumpas atveš konkursą „Mis Visata“ į Rusiją“, – sakoma straipsnyje. Keletas Amerikos įstatymų leidėjų demokratų nuogąstavo, kad dėl to apmokėjimo Trumpas tapo pažeidžiamas užsienio įtakos.
Las Vegase Trumpas paskelbė, kad konkursas įvyks Crocus-City – koncertų ir parodų komplekse, kurio savininkė yra Agalarovų šeima. Iškilmingoje vakarienėje Las Vegase dalyvavo Emino spaudos agentas – britas Robas Goldstounas.
„Būtent Goldstounas per 2016 metų prezidento kampaniją susisiekė su Trumpo sūnumi Donaldu-jaunesniuoju ir perdavė jam kažką slapto“, – rašo autoriai, remdamiesi šį rugpjūtį paviešintais elektroniniais laiškais. „Jis rašė, kad „Rusijos karališkasis prokuroras (spėjama, jog Goldstounas taip pavadino Rusijos generalinio prokuroro Jurijaus Čaikos pareigas) norėjo, kad Trumpo štabas gautų kažkokius popierius, kurie „demaskuoja Hilari“. O Agalarovai turėjo juos perduoti“, – tvirtina leidinys.
„Matyt, ta informacija labai aukšto lygio ir slapta, bet tai dalis Rusijos ir jos vyriausybės paramos Trumpui, prie kurios prisideda Arazas ir Eminas“, – rašė Goldstounas. Donaldas-jaunesnysis atsakė: „Jeigu čia tai, ką jūs sakote, tai man patinka“.
„Arazas Agalarovas buvo tinkamas perdavėjas. Nors jis ir nepriklausė artimiausiai Putino aplinkai, mezgė draugiškus santykius su Kremliumi, kai kilo aukštyn vietiniame oligarchų sluoksnyje kaip pelningo prekybos centrų tinklo savininkas“, – sakoma straipsnyje. Dar prieš „Mis Visata“ finalą Vladimiras Putinas apdovanojo Agalarovą Garbės ordinu.
„Agalarovas ir Crocus taip pat pamažu plėtojo santykius su Rusijos valdžios viršūnėmis ir kitose plotmėse. Tuos santykius mezgė vienas iš artimiausių Agalarovo pagalbininkų – Iraklijus („Aik“) Kaveladzė, vengęs išgarsėjimo aukštas Crocus vadybininkas ir vadinamas „aštuntasis žmogus“, buvęs „Trumpo bokšte“ 2016 metais per susitikimą, kai Donaldas-jaunesnysis tikėjosi gauti kompromituojančių žinių apie ponią Klinton“, – rašo leidinys.
Autoriai tvirtina, kad pastaruosius 30 metų Kaveladzė buvo kai kurių turtingiausių ir įtakingiausių rusų partneris.
„2003 metais Amerikos kompaniją Stillwater Mining įsigijo „Norilskij nikel“ („Norilsko nikelis“ – liet.) – metalurgijos korporacija iš Maskvos, kuriai vadovauja Vladimiras Potaninas, vienas iš turtingiausių Rusijos oligarchų, žaidžiantis prezidento ledo ritulio komandoje „Ledo ritulio legendos“, – štai kaip jį vertina Putinas“, – rašo leidinys.
Anot JAV Vertybinių popierių ir biržų komisijai pateiktų dokumentų, „Norilskij nikel“ iškėlė Kaveladzę į naująją Still water direktorių tarybą. Pasak autorių, Kremlius laikė „Norilskij nikel“ sandėrį su Still water‘iu esminiu.
Leidinys primena, kad tuo momentu „Norilskij nikel“ bendraturčiai buvo Potaninas ir Michailas Prochorovas. „Devintojo dešimtmečio pabaigoje Kaveladzė ir Prochorovas kartu mokėsi Maskvos finansų institute ir suformavo partnerystę – laisvu nuo mokymosi laiku prekiavo džinsais, priderintais prie pirkėjų skonio“, – sakoma straipsnyje.
„Pasak vieno šaltinio, Kaveladzės paskyrimas į Still water direktorių tarybą galų gale žlugo, kai išaiškėjo, kad anksčiau jis buvo prisidėjęs prie 1,4 mlrd. dolerių schemos Kalifornijoje, kurioje dalyvavo tarpinės firmos ir buvo pervedami pinigai iš Rusijos.
Kaip pareiškė JAV valdžia, tos firmos galėjo būti naudojamos pinigams plauti. „Norilskij nikel“ pareiškė, kad jis pasitraukė iš skyrimo proceso dėl asmeninių aplinkybių“, – sakoma straipsnyje.
„Anksčiau Guardian yra pranešęs, kad Kaveladzės partneris šioje operacijoje buvo Borisas Goldsteinas, bankininkas, kilęs iš SSSR, kurio ryšiai su buvusiais KGB bendradarbiais sudomino Amerikos tyrėjus po to, kai dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis persikėlė į Kaliforniją.
Štai pažymėtinas sutapimas: San Francisko prokuroras, kurio žinyba galų gale atsisakė pateikti baudžiamąjį kaltinimą už numanomą jų pinigų plovimo schemą, buvo Robertas Miuleris, dabar – specialusis prokuroras, nagrinėjantis Kaveladzės naujo pasirodymo faktą“, – sakoma straipsnyje.
„Spauda ir anksčiau nenušviesdavo artimos Kaveladzės draugystės su Andrejumi Kozlovu, kuris valdant Putinui ketverius metus buvo Rusijos CB (Centro bankas) pirmasis pirmininko pavaduotojas ir bandė įvesti tvarką korumpuotoje Rusijos bankų sistemoje, kol 2006 metais jo nenužudė“, – rašo leidinys.
Pasak autorių, dešimtojo dešimtmečio pradžioje trys absolventai – Kaveladzė, Kozlovas ir Dmitrijus Budakovas – įsteigė nedidelę finansinės literatūros leidyklą. Vėliau Budakovas tapo aukšto rango CB bendradarbiu, o dar vėliau vadovavo Maskvos banko padaliniui.
„Pagal oficialią to laikotarpio istoriją, jų knygų leidykla ECO-Consulting buvo įsteigta kaip Arazo Agalarovo verslo imperijos Crocus International, kuri tuo metu buvo plėtojama, padalinys“, – rašo leidinys. Netrukus po to Kaveladzė persikėlė į JAV.
Pasak autorių, Kaveladzė tebedirba su Agalarovu Crocus‘e, ir toji kompanija tapo viena iš stambiausių korporacijų Rusijoje.
Ar Putinas susitiko su Trumpu 2013 metais? Laikraštis rašo: „Šaltinis Maskvoje mūsų leidiniui pranešė, kad padėjėjai iš tiesų įrašė į Putino grafiką susitikimą su Trumpu, bet keletą dienų prieš skirtą datą jis buvo išbrauktas iš tvarkaraščio“.
Nežinia, ar Trumpas buvo susitikęs su kokiais nors Putinui artimais žmonėmis, pažymi autoriai. Bet 2015 metais Trumpas interviu radijui sakė: „Aš bendravau su žmonėmis iš aukščiausio ešelono, ir su oligarchais, ir su generolais, ir su žmonėmis iš vyriausybės viršūnių. Aš negaliu gilintis, bet štai ką aš jums pasakysiu: aš susitikau su žmonėmis iš viršūnės, ir santykiai susiklostė ypatingi“.
Leidinys primena: dosjė, kurį sudarė buvęs Britanijos specialiųjų tarnybų darbuotojas neįvardijamam privačiam klientui ir kuris vėliau buvo išspausdintas BuzzFeed News, sakoma, kad Kremlius turi kompromituojantį vaizdo įrašą, vaizduojantį Trumpą su dviem prostitutėmis.
„Kitoje dosjė vietoje jo autorius Kristoferis Stilas rašė, jog du šaltiniai tvirtino, kad Trumpas turėjo neleistinų intymių pasimatymų Sankt Peterburge, kai kitą kartą buvo atvykęs į Rusiją. Pasak Stilo, šaltiniai sakė, kad Arazas Agalarovas tikriausiai „žino smulkmenų“. Trumpas neigia, kad elgėsi nedorai“, – rašo leidinys.
Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.
„Metų pradžioje Putinas sakė, jog absurdiška manyti jog 2013 metais FSB būtų įrenginėjusi pasiklausymo įtaisus ar slapta filmuotų Trumpo kambariuose, nes jis dar net nebuvo politikas“, – rašo leidinys.
Tačiau neįvardytas šaltinis iš Rusijos viešbučių industrijos pastebėjo: „Sekimas praktikuojamas ne taip jau dažnai, bet aš beveik įsitikinęs, jog Trumpas buvo pakankamai aukšta persona, kad jo reikėtų“.
Leidinys pabrėžia: „Kai kurie Stilo dosjė elementai, pasak gandų, patvirtinti tyrėjų, bet kitos detalės, kaip įrodyta, buvo melas“. Eminas Agalarovas rašė Instagrame: „Kol pasaulis stengiasi išsiaiškinti, ką Donaldas Trumpas veikė viešbutyje Maskvoje per „Mis Visata“ konkursą, aš tiksliai žinau, nes jis filmavo (taip straipsnio originale, – red. past.) mano muzikinį vaizdo klipą“. Autoriai aiškina: lapkričio 9-osios rytą Trumpas dalyvavo klipo pagal Emino singlą filmavime.
Versli moteris Julija Alferova bendravo su Trumpu netrukus po filmavimo. „Ji apibūdino Trumpą kaip džentelmeną ir pabrėžė, kad bendraudamas su ja jis visada elgėsi „korektiškai ir padoriai“, – rašo leidinys.
Konkursas praėjo sklandžiai. Paskui buvo pratęstuvės (after-party) konkursantėms ir organizatorių draugams. „Nebuvo jokių žmonių iš vyriausybės, taip pat ir jokių reikšmingų figūrų iš Forbes sąrašo, išskyrus Arazą (Agalarovą) ir Rustamą (Tariko)“, – sakė vienas iš neįvardytų renginio organizatorių.
Beje, Trumpas irgi pabuvojo Sberbank‘o (Taupomojo banko – vert.) vadovo Germano Grefo restorane Nobu surengtame susitikime su vedančiaisiais rusų verslininkais.
„Agalarovas sakė, kad jis ir Trumpas taip pat buvo susitikę su verslininkais Aleksu Sapiru ir Rotemu Rozenu – senais Trumpo draugais nuo ginčytino Niujorko projekto Trump Soho laikų – kad aptartų verslo Maskvoje galimybes“, – rašo leidinys. Padėkos laiške Agalarovui Trumpas Twitter‘yje rašė: „Kitas – Trump Tower-Moscow“. „Po 8 dienų Sberbank paskelbė, kad suteikia Agalarovui 55 mlrd. rublių paskolą naujiems projektams Maskvoje finansuoti“, – rašo autoriai.
Projektas „Trumpo bokštai“ Maskvoje nebuvo įgyvendintas, primena leidinys. Bet neseniai išaiškėjo, kad 2015 metų spalį Trumpas pasirašė ketinimo raštą dėl aukštybinio pastato statybos Maskvoje.
„Galimas dalykas, kad Trumpo prezidentavimo ateitis priklauso nuo to, kas dar buvo pasakyta ir padaryta ryšium su tuo projektu, o taip pat nuo to, ar galės tai įrodyti tyrėjai, jau pajutę, kad kažkas negerai“, – apibendrina autoriai.
„Deividas Petreusas (David Petraeus) ilgą laiką buvo super žvaigždė karinių ir specialiųjų tarnybų pasaulyje, ir kai jam 2012 metų lapkritį teko palikti CŽV direktoriaus postą dėl kilusio sekso skandalo, daugelis dėl to verkšleno“, – rašo Martinas Kilianas Šveicarijos laikraštyje „Tages anzeiger“.
Antai, senatorius respublikonas Džonas Makkeinas (John McCain) Petreusą pavadino „didžiausiu Amerikos kariškių herojumi“.
Tačiau dabar „buvusiai ikonai“ Petreusui gresia realus kaltinimas slaptų dokumentų perdavimu savo biografei Paulai Brodvel (Paula Broadwell), su kuria jį siejo nesantuokinis ryšys.
Didžiosios Britanijos Gynybos ministerija perspėja aukšto rango pareigūnus britus, susiruošusius komandiruotei į Rusiją ar Kiniją. Perspėjimas skamba maždaug taip: „venkite intymių santykių su gražiomis jaunomis merginomis, netikėkite gražiais jų žodeliais“.
Kodėl tokios griežtos rekomendacijos? Didžiosios Britanijos ministerija turi karčios patirties. Ilgainiui paaiškėdavo, kad gražuolės, neva nuoširdžiai įsimylėjusios Rusijoje ir Kinijoje reziduojančius britų diplomatus, tėra rusų ar kinų slaptųjų tarnybų darbuotojos, siekiančios iš klastos neįtariančių diplomatų išpešti kuo daugiau konfidencialios informacijos.
1963-aisiais metais Didžiojoje Britanijoje kilo rimtas skandalas, į kurį norom nenorom įsipainiojo patys aukščiausi britų politikai ir kariniai veikėjai. Ginčų objektu tapo žavi striptizo šokėja Kristina Kiler.
Triukšmas dėl jos vaidmens žvalgybinėje istorijoje, kurioje buvo paminėta ir sovietų diplomato Jevgenijaus Ivanovo pavarė, įsiplieskė atsitiktinai. Tiesiog vieną vakarą naktiniame bare, stebėdami Kristinos šokį, susimušė du indai. Indai vienas kitą pliekė taip smarkiai, kad teko iškviesti policiją. Po šio nesusipratimo vienas indas buvo teisiamas už viešosios tvarkos pažeidimus ir chuliganizmą.
Akibrokštas municipaliniuose rinkimuose Niujorke – trys politikai, kurie buvo seksualinių skandalų herojai, bando reabilituotis, rašo ABC straipsnyje, parengtame pagal EFE agentūros medžiagas. Buvęs kongresmenas Antonis Veineris nori kandidatuoti į merus nuo Demokratų partijos, buvęs gubernatorius Eliotas Spiceris – vadovauti Niujorko Finansų kontrolės valdybai, o Vitas Lopezas – balotiruotis į miesto tarybą.
JAV rinkėjai linkę atleisti politikams, jei mano, kad tie nuoširdžiai atgailauja dėl savo „žygių į šoną“, rašo laikraštis. Bet šių trijų kandidatų atvejai smarkiai skiriasi vienas nuo kito.
Kaip pranešta iš Pentagono, FTB sekso skandalas, dėl kurio CŽV direktoriui Davidui Petraeusui teko atsistatydinti, išsiplėtė ir įtraukė generolą Johną Alleną.
Johnas Allenas – JAV ir NATO ginkluotųjų pajėgų Afganistane vadas. Taip rašo „The Washington Post”.
Anot aukšto gynybos žinybos atstovo, FTB rado 20–30 tūkstančių puslapių dokumentų.
Tai daugiausia elektroniniai laiškai, bylojantys apie Alleno ir 37-erių Tampos gyventojos Gill Kelley „potencialiai nederantį“ susirašinėjimą. Būtent jos skundai dėl Petraeuso meilužės grasinimų, galų gale, ir privertė jį atsistatydinti.
Lietuva niekaip neišbrenda iš įvairiausio pobūdžio nemalonumų. Nieko stebėtino, nieko keisto. Tai – natūrali kiekvienos valstybės būsena.
Į nemalonias istorijas įsipainioja ir kitų, net labai padoriai, sąžiningai, principingai, demokratiškai tvarkomų šalių politikai, verslininkai, specialiųjų tarnybų pareigūnai, bankininkai.
Tačiau skandalas nelygu skandalui. Vienais atvejais konfliktinės situacijos kuriamos dirbtinai, kitais sykiais jos kyla spontaniškai. Kai kada skandalai pakelia populiarumo reitingus, o kai kada – sužlugdo. Kokia nūnai situacija klostosi Lietuvoje, belaukiančioje rudenį rinkimų į Seimą?
Su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Gerai informuoti šaltiniai spaudai pranešė pavardes dviejų brangiai apmokamų prostitučių, kurios aptarnavo JAV prezidento Barako Obamos asmens sargybinius ir kitus JAV prezidento apsaugos darbuotojus.
Taip teigia leidinyje “The Washington Post” žurnalistai Deividas Nakamura ir Kerol D.Leonigas.
Į sekso skandalą įsivėlę Amerikos slaptųjų tarnybų darbuotojai jau atleisti. Aleisti dėl to, kad susigundė pasinaudoti Kolumbijos prostitučių paslaugomis. Šiandien žinoma, kad vienas iš atleistųjų pareigūnų – 48-erių metų Deividas Rendolas Čeini.
Mes be sekso nenurimsim! Toks galėtų būti nūdienos politikų devizas. Paskui Stomos žaliaakę nusekė ir liberalas Steponavičius, įkliuvęs į “sekso ekspertės” žabangas. Bet kas turėtų būti neleistina Tėvynės sąjungos frakcijos nariui, liberalui gali būti į naudą. Nesvarstysiu, kaip buvo iš tiesų: kvietė į lovą ar tik į kambarį panaktinėti su draugais G. Steponavičius. Žymiai įdomiau panalizuoti, ar tai gali pakenkti G. Steponavičiui bei Liberalų sąjūdžiui.
Oficialioji Amerikos valdžia kategoriškai neigia informaciją, esą Rusijos šnipei Anai Čapman beveik pavyko sugundyti aukšto rango JAV prezidento Barako Obamos atstovą.
Tokius paneigimus oficialusis Vašingtonas šiandien skelbia įtakinguose Vakarų leidiniuose.
Pirmuosius pareiškimus, jog Rusijos žvalgybos atstovė Ana Čapman į lovą mėgino nusitemti svarbias pareigas Barako Obamos administracijoje užimantį pareigūną ir tai jai “beveik pavykę”, pareiškė BBC. Esą BBC paskelbė interviu su FTB direktoriaus pavaduotoju Frenku Filjuci, kuris neva tvirtino apie gražuolės A.Čapman aukštus pasiekimus gundant meilės žaidimams “svarbų Barako Abamos patarėją”.
Neseniai pasaulio žiniasklaidą sukrėtė neregėtas įvykis. Vienas populiariausias visų laikų bulvarinis laikraštis „News of the World“ buvo uždarytas paties savininko Ruperto Murdocho sprendimu. Ciniškumu pagarsėjusį žiniasklaidos magnatą tai padaryti privertė visuomenės nuomonė ir prasidėjęs teisinis persekiojimas dėl privačių pokalbių klausymosi ir brovimosi į asmeninius gyvenimus.
Buvusi galingiausia pasaulyje R. Murdocho imperija šiuo metu stovi ties bedugnės kraštu ir gali apskritai subyrėti. Didžiojoje Britanijoje atliekamas parlamentinis tyrimas, apie tai svarstoma ir kitose šalyse. Kodėl tai atsitiko?
Praėjusios savaitės politinis gyvenimas mirgėjo keliais gana pikantiškais įvykiais. Žiniasklaida negailestingai aptarinėjo politikų pajamų ir turto deklaracijas.
Kaip įprastai, daugiausia pylos gavo piliečių taip nemėgstamas Seimas, kuriame net ketvirtadalis milijonierių. Būti milijonieriumi nėra blogybė, kaip tai bandoma pateikti. Problema ta, kokiu būdu tie turtai atsirado. Ar būnant Seimo nariu, ministru ar miesto meru turtus pagausinti įmanoma ar ne?! Lietuvoje, išskyrus pašmaikštavimus ir žiniasklaidos tendencingas diskusijas, per dvidešimt metų taip ir nesukurta skaidri politikų praturtėjimo monitoringo sistema. Nesukurta, nes jiems to nereikia. O žiniasklaida politikų praturtėjimą vertina tendencingai.
2002 metų balandžio 6 dieną Australijoje kilo skandalas. Paaiškėjo, kad Australijos parlamento spaudos sekretorius leiboristas Endriu Kilvertas vidury baltos dienos į šalies Parlamento pirmininko kabinetą atsivedė prostitutę Luizą ir tiesiog odiniame krėsle, kuriame sėdėdavo spykeris, užsiėmė meilės žaidimais.
Šis įvykis būtų likęs nepastebėtas, jeigu ne mažytė filmavimo kamera, užfiksavusi visas E.Kilverto išdaigas. Australijos parlamento saugumo tarnybos net trims valandoms sulaikė įžūlųjį E.Kilvertą ir tardė, kas, kaip, kodėl. O įžūlusis E.Kilvertas tik gūščiojo pečiais – o kas čia blogo? E.Kilvertas teigė, kad jis su Luiza nieko blogo nepadarė. Tiesa, Australijos parlamento vadovė Loran Breham buvo priversta pakeisti “suterštą” krėslą.
