Lietuvoje ne itin noriai prisimenami NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo atstovo pareiškimai, girdi, vardan taikos Ukraina privalėtų padovanoti Rusijai keletą savų teritorijų, ir tuomet visiems iki gyvo kaulo nusibodęs kruvinas karas sustotų. Lietuva linkusi tylėti, nes tokie akibrokštai nedaro garbės visam NATO aljansui.
Ką byloja NATO generalinio sekretoriaus laikysena?
Tiesa, kiek vėliau skandalingasis J. Stoltenbergo klerkas atsiprašė, leisdamas suprasti, jog ne itin tiksliai sudėliojo žodžius ir todėl liko nesuprastas.
Taigi – kaip reaguoti į šį nesusipratimą? Tėra dvi išeitys. Arba šį kvailą „taikos mylėtojo“ nusišnekėjimą išties priskiriame smulkiems nesusipratimams, arba žiūrime priekabiai, įtardami, jog nieko atsitiktinio didžiojoje politikoje nenutinka. Jei J. Stoltenbergo sekretorius prakalbo, vadinasi, galima įtarti, jog J. Stoltenbergas šnipinėja, kokia bus Ukrainos ir ją remiančių šalių reakcija. Jei Ukraina ir jos sąjungininkai labai piktinsis – viena tema. Jei prisisems į burną vandens – kita byla.
Beje, Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis ir jo komanda aiškiai pareiškė, jog Kijevas nelinkęs prekiauti savomis žemėmis vardan abejotinos taikos su Kremliaus banditais.
V. Zelenskio pozicija bent iki šiol – aiški, nuosekli. Nuodėmė paaukoti Krymą ir dar keletą sričių tave niekingai užpuolusiam, tave žiauriai žudančiam agresoriui. Žinoma, pasaulyje gausu neteisybės, todėl neatmestina, jog Ukraina bus priversta rinktis ne patį geriausią, o patį blogiausią variantą. Juk ji ypač priklausoma nuo stipriausios ir įtakingiausios NATO narės JAV malonių. Deja, šiandieninis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) neduoda Ukrainai tiek daug rimtos ginkluotės, kad ukrainiečių kariai sparčiai išspirtų okupacinę Rusijos kariuomenę iš visų savo teritorijų. Gal artėjant Amerikos prezidento rinkimams 2024-aisiais metais senukas Dž. Baidenas pakeis savąją nuomonę. Bet kol kas tematome keistą JAV prezidento administracijos tūpčiojimą vietoje. Tarsi šiandieninis Baltųjų rūmų Vašingtone šeimininkas nenorėtų aiškios Ukrainos pergalės. Dž. Baidenas muistosi tarsi ungurys: tai Ukrainoje per daug korupcijos, tai Ukrainoje per mažai demokratijos, tai Vladimiras Putinas pagrasino atominiu ginklu, tai Kremlius pagrūmojo kumščiu, jog Rusijos raketomis bus atakuojamos Lenkija ir Baltijos šalys, jei Amerika nusiųs į Ukrainą daug galingų pabūklų, tankų ir naikintuvų…
Tad nenuostabu, jog ir J. Stoltenbergas puolė dvejoti, matydamas pusantrų metų besitęsiančius Dž. Baideno nenuoseklumus. Tačiau pats asmeniškai nedrįso prabilti apie būtinybę „aukoti žemes vardan taikos“. Liepė šią mintį ištarti pavaldiniui. Jei taip tikrai nutiko, – amoralu, niekinga.
Šlykštu ne vien dėl to, kad J. Stoltenbergas į viešumą stumtelėjo savąjį padėjėją, užuot pats atvirai, vyriškai, kietai išdėstęs mintis. Niekinga ir amoralu todėl, kad tokia solidi, itin gražiems tikslams sukurta organizacija tarsi smulkus kišenvagis ima prekiauti … svetimomis teritorijomis. Priminsiu ponui J. Stoltenbergui: tu turi teisę dovanoti, aukoti arba parduoti Rusijai tik savas žemes. Jei jau knieti pamaloninti Rusijos diktatorių teritorinėmis nuolaidomis, tai aukok Rusijai savo tėvynę – Norvegiją. Pavyzdžiui, atriek Rusijai šiaurinę Norvegiją! Bet štai Ukrainos pjaustyti į gabalus tu neturi nei moralinės, nei juridinės teisės. Teisę plėšyti į gabalus Ukrainą turi tik ukrainiečiai.
Tokį atsakymą privalo išgirsti visi pasaulio didžiūnai, kurie ateityje panorės prekiauti svetimomis žemėmis. Jei Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pliurps, jog Ukraina privalo aukoti Donecką, Luhanską, Krymą ar Charkovą, priminkime Prancūzijos lyderiui karčią tiesą. Malšinti V. Putino imperinius apetitus jis galįs aukodamas tik prancūziškas teritorijas.
Kaip elgtis, jei ir Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) susapnuos, jog šio karo be ukrainietiškų nuolaidų neįmanoma nutraukti? Vėl mandagiai priminkime: O. Šolcas tegali Kremliaus vadovą pamaloninti vokiškomis teritorinėmis nuolaidomis. Sakykim, tegul imperiniu nepilnavertiškumo kompleksu sergantiems Kremliaus vadovams atriekia visą rytų Vokietiją – buvusią Vokietijos demokratinę respubliką. O Krymo – neaukok Rusijai, nes Krymas – ne tavo turtas.
Jei buvęs ilgametis JAV valstybės sekretorius, buvęs ilgametis JAV prezidento padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Henris Kisendžeris (Hery Kissinger) ims įrodinėti, jog Ukraina privalo pamiršti, sakykim, Krymą, garbaus amžiaus sulaukusiam amerikiečiui turėtume į akis išdėti tą pačią karčią tiesą. Prekiauti su V. Putinu jis turįs teisę aukodamas tik Kaliforniją, Teksasą ar Čikagą. Krymas ar Donbasas – ne amerikietiškoje piniginėje, ne amerikietiškame seife.
Kuomet Vakarai elgėsi nesąžiningai
Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva jau užtektinai regėjo vakarietiško nesąžiningumo. Prisiminkime, kaip tuometiniai Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai kritikavo 1990-ųjų kovo 11-ąją nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Girdi, lietuviškas skubėjimas išsiveržti iš Blogio imperijos pakenks … Michailo Gorbačiovo reformoms ir tuo pačiu – Vokietijų susivienijimui. Koliai ir miteratai tuomet rėkė, jog svarbiausia – Berlyno sienos griūtis, o žiaurią sovietinę vergiją pusę amžiaus kentę lietuviai galį dar palaukti. O kodėl – ne atvirkščiai? Kodėl negalėjo palaukti vokiečiai? Tiesa, vėliau viskas susiklostė užtektinai palankiai tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Bet anuometinio Berlyno ir Paryžiaus gudravimų nederėtų užmiršti.
Juolab kad panašaus pobūdžio išdavysčių matome ir šiandien. 1994 ir 1999-aisiais Vakarai išdavė Čečėniją, palikdami ją visiškoje Kremliaus įtakoje. 2008-aisiais Vakarai išdavė Gruziją (Sakartvelą). Gruzija taip pat buvo paaukota V. Putino imperinėms ambicijoms. Žinoma, visiškai okupuoti Gruzijos neleido. Tačiau tai – menka paguoda. Vakarų neryžtingumo dėka Kremliui buvo suteikta galimybė atsiriekti Abchaziją ir Pietų Osetiją. Tai, kad šiandien Sakartvelo kalėjime mirtimi vaduojasi buvęs Gruzijos prezidentas reformatorius Michailas Saakašvilis – ne tik V. Putino kaltė. Kalti ir Vakarai, kurie ryžtingai nestabdė V. Putino imperinių ambicijų. Pripažinkime, 2008-aisiais Vakarai panašiai tūpčiojo pagal NATO generalinio sekretoriaus atstovo šiandienines rekomendacijas: jei paaukosite Kremliui teritorijų, tuomet karas liausis…
Bet Rusijos imperiniai apetitai nebuvo numalšinti. V. Putino ambicijos tik išsipūtė. V. Putinas netrukus užsimanė Krymo (2014-ieji), o 2022-ųjų vasarį – ir visos Ukrainos. Jei amerikiečiai dar šiais metais neduos Ukrainai ginklų tiek, kiek reikia rimtai pergalei, Kijevas kris. Jį išprievartaus suteikti V. Putinui teritorinių nuolaidų. Tad, vadovaujantis Kremliaus logika, 2024 ar 2025 metais V. Putinas vėl reikalaus naujų teritorijų. Kur pakryps V. Putino žvilgsnis po metų ar dviejų, įmanoma nuspėti. Didžiausias pavojus – Lietuvai. Kremlius greičiausiai nusitaikys būtent į mus, nes jam itin svarbus sausumos susisiekimas su Kaliningrado sritimi. Kaip elgsis NATO? Dž. Baidenas tebešauks, kad Vašingtonas gins kiekvieną NATO milimetrą, o iš tiesų mums, lietuviams, bus liepta Kremliui atiduoti keletą savų teritorijų. Pavyzdžiui, Klaipėdą. Didieji Vakarų pragmatikai teisinsis: V. Putinas pagrasino branduoliniu karu, tad mes vardan mažytės Lietuvos negalime rizikuoti … viso pasaulio likimu.
Azerbaidžanietiška sėkmė
Klausiate, ar esama bent vieno pavyzdžio, kuomet šalis per pastaruosius tris dešimtmečius konfliktų metu išsaugojo savo teritorinį vientisumą? Tai – Azerbaidžanas. Ši Pietų Kaukaze esanti valstybė ne tik neprarado, bet net susigrąžino daugumą 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų. Omenyje turiu Karabachą. 2020-ųjų rudenį Baku surengė sėkmingą karinę operaciją – iš Karabacho išstūmė armėnų separatistus ir armėnų teroristus. Karinis žygis užtruko 44 paras. Pareikalavo aukų.
Ar buvo įmanoma išvengti žūčių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje? Dėl 2020-ųjų rudenį pralieto kraujo Karabache kalčiausi … Vakarai. Būtina priminti: Azerbaidžanas šias žemes susigrąžino ne Vakarų organizuotų derybų dėka. Vakariečių pastangos taikiai sureguliuoti armėnų – azerbaidžaniečių konfliktą dėl Karabacho buvo bevaisės. Vakarai nuo pat pradžių elgėsi nesąžiningai. Viena ranka pripažindami, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija ne tik dėl moralinių, etninių, bet dar ir dėl tarptautinių taisyklių, tiek JAV, tiek Europa tris dešimtmečius prievartavo Azerbaidžano vadovus nusileisti armėnų separatistų užgaidoms. Vaizdžiai tariant, bandė įpiršti nuomonę, jog Azerbaidžanas išgyvens ir be Karabacho, o štai Armėnija – ne. Visus tris dešimtmečius Armėnijai siuntė klaidingas viltis, esą Azerbaidžanas galų gale nusileis. Užuot aiškiai pareikalavę, kad armėnų separatistai nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų kalnų, lygumų, miestų ir gyvenviečių, Vakarai piršo Jerevanui klaidingą viltį – priešinkitės, ir mes visi drauge palaušime azerbaidžaniečių valią.
Ypač niekingą poziciją šiuo klausimu užėmė Prancūzijos prezidentai. Šlykščiai elgiasi ir šiandieninis Prancūzijos vadovas E. Makronas. Jis tarptautinėje arenoje vinguriuoja taip, tarsi azerbaidžaniečiai privalo suteikti Armėnijai teritorinių nuolaidų.
Kokia svarbi šiandienos aktualija? Vakarai vis dar apsimeta naivuoliais dėl Lačino – neva nesupranta, kodėl Azerbaidžanas įrengęs pasienio postus šiame kelyje. Pirma, tai – Azerbaidžano teritorija. Azerbaidžaniečiai savo žemėje turi teisę įrengti tiek pasienio, tiek muitinių postus kur tik panorėję. Antra, Karabache likę armėnai dėl Lačino kelyje įrengtų patikrinimo postų tikrai nebadauja. Nes yra kitas kelias, kuriuo armėnai galį patekti į Karabachą. Tai – vadinamasis Agdamo kelias. Vadinamasis kelias per Agdamą egzistavo nuo seniausių laikų. O Lačino kelią nutiesė armėnų separatistai, okupavę Karabachą. Tad Lačino kelias jei ir turi didelę prasmę, tai tik simbolinę prasmę … armėnų separatistams.
Neliekite krokodilo ašarų, Karabache niekas nebadauja, niekas nemiršta iš troškulio. Karabache likę armėnai nekenčia dėl vaistų trūkumo. Viskas, ko reikia pilnaverčiui gyvenimui, įmanoma atsigabenti vadinamuoju Agdamo keliu. Jokių humanitarinių katastrofų, apie kurias Armėnijos politikai virkauja Jungtinėse Tautose ar Europos Sąjungos parlamente, – nėra. Tiesiog visuomet, kai atvyksta Vakarų žurnalistai, armėnų separatistai iš maisto produktų parduotuvių išveža visas prekes, o kai korespondentai nufotografuoja tuščias lentynas, kitą dieną prekes grąžina į parduotuvę. Arba parodo ligoninėje onkologine liga susirgusį vaikiuką – meluoja vakariečiams, neva kūdikis sulyso dėl bado.
Štai tokie pigūs triukai. Bet šiomis dezinformacijomis Prancūzijos prezidentas E. Makronas šventai tiki. Atkreipkite dėmesį: ta pati istorija kaip ir dėl Ukrainos. Ne agresorius turi nusileisti. Nusileisti privalo, remiantis oficialiuoju Paryžiumi, – auka. Jei jau E. Makronui nuoširdžiai rūpi armėnų separatistų likimas, tegul atiduoda jiems dalį Prancūzijos teritorijos. Nes prekiauti azerbaidžanietiškomis žemėmis jo niekas neįpareigojo.
Štai tokios liūdnos mintys. Jei apie tai šiandien garsiai ir atvirai nekalbėsime, jei neanalizuosime sėkmingos Azerbaidžano politikos, įmanoma situacija, kad ir Lietuva, Latvija, Estija bei Lenkija vardan pasaulinės ramybės netrukus bus prievartaujamos atsisakyti savo regionų.
2023.08.22; 09:00
