Europos Parlamento salė posėdžio metu. Reuters (Vincent Kessler) nuotr.

Minkštakūnė, soti Europa pasuoja prieš vis agresyvesne tampančia Rusiją.

Nuolaidžiavimo ženklai vis labiau regimi ir keliantys nerimą; jie vis labiau primena žmogų, pasigavusį pavojingą infekciją, bet nesigydantį.

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA), kaip ir buvo prognozuojama, antradienį nutarė leisti Rusijos įstatymų leidėjų delegacijai grįžti į šią instituciją. Prieš penkerius metus, kuomet Rusija brutaliu būdu užgrobė Krymo pusiasalį, iš jos buvo atimta balsavimo teisė, ji neteko ir daugelio kitų savo įgaliojimų.

Nepaisant griežtų Ukrainos, taip pat ir Lietuvos, protestų 118 parlamentarų iš Europos Tarybai priklausančių valstybių nusprendė, kad Rusija gali atsiųsti savo įstatymų leidėjų delegaciją. Tai atveria kelią Rusijai dalyvauti  naujo Europos Tarybos generalinio sekretoriaus rinkimuose.

Per balsavimą prieš Rusijos grąžinimą pasisakė 62 ETPA nariai, dešimt – susilaikė.

Lietuvos laikysena pagirtina – ji pasisakė prieš.

O Putino Rusija atviru tekstu džiūgauja ir šaiposi iš Europos, esą be Rusijos Europa yra niekas, ypač be jos finansinio indėlio į ETPA biudžetą, kuris iš tiesų nėra jau toks mažas (apie 33 mln. Eurų).

Vien tik pinigai valdo mus…

Apgailėtina nuolaida Rusijai, šaliai, kuri nuolatos pažeidinėja žmogaus teises.

Ką tai rodo? Visų pirma, šios organizacijos, kuri, beje, jau seniai prarado savo autoritetą, atsitraukimą nuo savo pamatinių vertybių.

Antra, – dviveidiškumą. Žodžiais lyg ir priešinamasi Ukrainos teritorijų okupacijai, veiksmais elgiamasi priešingai.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Pasak Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, negalima ignoruoti to fakto, kad situacija Rusijoje blogėja, įsipareigojimai nevykdomi ir gana įžūliai laužomi, kaip ir tarptautinė teisė.

Deja.

Ar ne simboliška, jog sugrįžimo į ETPA proga Rusija vėl parodė savo dantis – surengė provokaciją Gruzijoje, o po to griebėsi ekonominių sankcijų prieš šią ir taip jau po Rusijos sukelto karo 2008-aisias, nukraujavusią šalį?

Vėliau buvo Ukraina. Penkeri metai košmariško karo, inspiruoto taip pat Rusijos. Daugybė kibernetinių atakų prieš demokratinį pasaulį, nuolatinis įtampos kurstymas, nuolatiniai grasinimai trečiuoju pasauliniu karu, net nurodant, kur bus jo placdarmas – Baltijos šalys ir Lenkija.

To maža, kad būtų užkirstas kelias šiai didžiulei grėsmei?

Europa akla. Gal net kurčia, nes bombų griausmas jau seniai nutilęs?….

Ji lygiai taip pat nuolaidžiavo naciams praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, apsimesdama, kad nieko nevyksta. Lygiai taip pat, kaip Putinas, Hitleris tuomet, viena po kitos, aneksavo svetimas žemes ir šalis.

Kuo tai baigėsi, visi žinome. Didelių skirtumų tarp šių dviejų gangsterių, deja, ieškoti nereikėtų.

reiganas_ronaldas
Ronaldas Reiganas su žmona Nensi

1983 metais JAV prezidentas Ronaldas Reiganas SSRS, kurios teisių perėmėja yra šiandieninė Rusija, pavadino „Blogio imperija“. Dėl šios garsiausio 20-ojo amžiaus politiko ištartų žodžių, SSRS gerbėjai jo nemėgsta lig šiol.

Gaila, kad šiandien tokių politikų nė su žiburiu nerasi. O tie, kurie yra, tebelaiko stipriai apkabinę dar nebaigtą tiesti rusiškų dujų vamzdį.

2019.06.25; 16:46

laisve
Laisvės statula Amerikoje

Žmonija visais amžiais svarstė, ieškodama atsakymo, kas yra gėris, ir kas yra blogis. Kur tos ribos, kai baigiasi gėris ir prasideda blogis. Paradoksalu – jos labiau buvo aiškios viduramžiais, riterių laikais, negu dabar, 21-ajame mokslinės pažangos, naujausių technologijų amžiuje. Amžiuje, kur žmogaus vis mažiau. Sielos žavesio – taip pat. Amžiuje, kuriame klesti vartotojiška „kultūra“ ir komformizmas, prisitaikėliškumas ir totalinės manipuliacijos recidyvas.

Tiesa galima manipuliuoti, netiesa – taip pat.

Praėjusią savaitę, tiesos pojūčio nepraradusi pasaulio dalis, gedėjo didžiavyrio, JAV senatoriaus Johno McCaino.

J. McCainas. EPA-ELTA nuotr.

Jis mirė rugpjūčio 25 dieną būdamas 81 metų amžiaus, pralaimėjęs sunkią kovą su vėžiu. Jo garbei Kongresas suteikė jam galimybę būti pašarvotam JAV Kapitolijuje. Taip buvo parodyta išskirtinė pagarba žmogui, kurio visas gyvenimas buvo bekompromisė kova už tiesą ir teisingumą, prieš despotizmą ir merkalintiškumą.

Jo dukra pasakė paprastus, bet sakralius žodžius: susirinkome gedėti mirusios Amerikos didybės – tikro dalyko, o ne pigios retorikos žmonių, kurie niekada nepriartės prie tos aukos, kurią jis taip noriai aukojo. Ji kritikavo tuos, kurie gyveno komfortišką ir privilegijuotą gyvenimą, kol jis kentėjo ir tarnavo.

Be abejonės, šie žodžiai visų pirmiausia buvo taikyti dabartiniam JAV prezidentui D. Trampui.

J. McCainas daugiau kaip penkerius metus buvo karo belaisvis Vietname, vėliau, jau būdamas senatoriumi, nenuilstamai kovojo prieš autoritarinius režimus, aktyviai rėmė valstybes, siekusias iš jų išsilaisvinti.

Rusijos priešas numeris vienas. Taip visą savaitę jo mirtį komentavo Kremliaus propagandistai režimo valdomose medijose. Dažnai buvo aiškiai peržengiamos elementaraus padorumo ribos. „Apie mirusiuosius – arba gerai, arba tiesą“, – liejosi totalinės, ironija persmelktos neapykantos žodžiai, iš esmės iškraipant šį krikščionišką posakį, ciniškai iškraipant tiesą apie J. McCaino gyvenimą. Esą jis nebuvo joks didvyris, ugnimi degino Vietnamo žemę, o pakliuvęs į nelaisvę išdavė kovos draugus, buvo paranojiškas rusofobas ir spalvotojų revoliucijų Rusijos panosėse organizatorius.

Sovietinis lageris

Sutapimas – praėjusią savaitę Rusija neteko kelių savo „didvyrių“, tačiau civilizuotame pasaulyje niekas dėl to viešai nedžiūgavo.

Net vermachto kariai, prieš juos garbingai Antrajame pasauliniame kare kovojusius, rusus neretai pagerbdavo, nerodydami neapykantos.

Deja, Rusija, kaip jos elitas nuolat pabrėžia, yra išskirtinė civilizacija.

EPA – ELTA nuotraukoje: Rusijos specialiosios pajėgos išvaiko protesto mitingą

Dabartinė Rusija įvairiomis progomis ir be progų vis mėgsta pabrėžti, kaip ji sugrįžo prie amžinųjų krikščioniškųjų vertybių, kaip jas puoselėja, kaip kovoja prieš gėjus ir neoliberalizmą, ir tuo pačiu virkauja dėl sugriuvusios sovietų sąjungos, kuri tas krikščioniškas vertybes negailestingai persekiojo ir naikino.

Tačiau po panašiais pareiškimais paprasčiausiai slypi totali neapykanta laisvajam pasauliui ir jo tikrosioms  vertybėms.

nkvd
NKVD

Rusija turi savo „didvyrius“. Vis dažniau ir dažniau politinėje Rusijos avanscenoje iškyla „draugas“ Stalinas.

Rusijos ginklai. EPA – ELTA nuotr.

Jis grįžta, jo ilgimasi. Stalinas įvykdė industrializaciją, Stalinas laimėjo karą, Stalinas buvo visų tautų tėvas…

Valstybiniu lygiu organizuojamos gyventojų apklausos vis rodo, jog „draugo“ Stalino populiarumas tik auga…

O jo siurrealistinis pakaitalas jau aštuoniolika metų sėdi Kremliuje.

Apokaliptinis scenarijus: Rusija žengia labai pavojingu – karo kurstymo keliu. Rytų Ukrainos, Krymo okupacija, akivaizdus Europos Sąjungos valstybių vienybės skaldymas vis labiau turi kelti nerimą laisvajam pasauliui.

Gėris ir blogis visada šalia. Riba tarp jų, deja, vis plonėja.

2018.09.03; 06:40

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.

Seimo narys Audronius Ažubalis

TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.

Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.

Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.

Genocido organizatorius

Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.

Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.

Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.

Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas

Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.

Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.

Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.

Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai

LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Sovietinis lageris

Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.

Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.

Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.

Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.

2018.08.02; 19:23

Nusirito nepritarimo bangelė: taip, Rusija panaši į teroristinę valstybę, bet tikrų teroristinių valstybių nebūna; geriau kas nors iš Seimo, iš Užsienio reikalų ministerijos taip būtų pasakęs, bet ne Prezidentė; dabar, matot, vežėjai su lietuviškais numeriais vėl kenčia dėl neapgalvotų replikų.

Beveik neteko girdėti, kad kas Prezidentę būtų pagyręs. Tiesos sakymas, matote, politikams, diplomatams neprivalomas, net žalingas, diplomatas turi kalbėti dviprasmiškomis užuominomis ir t.t.

Continue reading „Geriau komjaunuoliška praeitis ir patriotiška dabartis nei atvirkščiai“

Putino reikalai užsienio politikos fronte visiškai prasti. Taip man atrodo po 20-tuko viršūnių pasitarimo, iš kur Vladimiras Putinas vis dėlto išvyko pirma laiko. Išvyko, nepaisant visų jo Sančos Pansos Peskovo įtikinėjimų išvakarėse, kad gandai apie Putino išvykimą anksčiau laiko – „visiški niekai“. Pasirodo – ne niekai. Atrodo, nervai neišlaikė. 

Ir iš tiesų – tokio šalto priėmimo, kaip Brisbene, Putinas niekada ir niekur buvo patyręs. Obama vėl pastatė Rusiją į vieną gretą su Ebolos karštine, kaip vieną iš pasaulinių grėsmių. Kanados premjeras pareiškė: „Aš turiu paspausti Jums ranką, bet galiu pasakyti tik viena: Jūs turite išsikraustyti iš Ukrainos“. 

Continue reading „Kas ką nugalės?“

Kremliaus politika – kaip ant delno. Rusija nesilaiko elementariausių žaidimo taisyklių. Nieko gero nesulauksime iš chuligano, kuriam nusispjaut, jog „silpnesnįjį skriausti – negražu“, jog „muštynės be taisyklių – amoralu“, jog „per prievartą – mielas netapsi“. Rusijos nusikaltimų nemato nebent aklieji.

Bet kaip suprasti, kokiomis taisyklėmis vadovaujasi Vakarai? Vokietijos kanclerės Angelės Merkel kalba Kijeve byloja, jog padorumą, sąžiningumą, teisingumą propaguojanti Europos Sąjunga suteikia teisę Rusijai ir ateityje elgtis „be taisyklių“. Kodėl Vokietijos vadovybei taip parūpo Vladimiro Putino įvaizdis? Kodėl Rusija, sukūrusi tūkstančius gyvybių pražudžiusį konfliktą Rytų Ukrainoje, neturi būti griežtai nubausta? Kodėl teisingai besielgianti Ukraina privalo nusileisti okupantams?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Padorios kompanijos taip nesielgia…“

Vienas iš pastoviausių sovietinių mitų – kad SSSR buvo rojus „broliškoms tautoms“. Mitas ramiai gyvavo ir buvo palaikomas propagandos, už kurios slypėjo pati siaubingiausia imperijos istorijos dalis. Sovietinių laikų knygos ir filmai įtikinėjo žmones, kad gausybė priešų trukdė kurti socializmą ir komunizmą, neaiškindami, kad, visų pirma, priešai buvo žymi dalis gyventojų, antra, slėpdami, kad maištų, sukilimų ir protestų buvo per visus 74-rius SSSR egzistavimo metus.

Bet jeigu pažvelgsime į istoriją giliau, tai pasipriešinimo valdžiai tradicijos atsirado žymiai anksčiau. Nuo tada, kai Maskvos kunigaikštystė staiga nusprendė tapti valstybe, nuolat užgrobdama vis naujų ir naujų žemių. Užgrobtų teritorijų gyventojai priešinosi, nenorėdami paklusti naujoms taisyklėms.

Continue reading „Sukilimai Rusijoje ir SSSR, arba Apie ką santūriai nutyli rusų Vikipedija“

Tikriausiai dar prisimename, kokia paminklinė lenta prikalta prie senosios Vilniaus Rotušės sienos? Ten iškaltas gyvybiškai svarbus užrašas, bylojantis, jog Lietuvos nedraugai yra ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešai. Viltinga mintis. Leidžianti tikėti gražia Lietuvos ateitimi. Tuometinių Amerikos ir Lietuvos prezidentų parašais patvirtinas simbolinis užrašas byloja, jog nesame vienui vieni – šį sykį, skirtingai nei praėjusiame šimtmetyje, turime galingą, įtakingą ir, svarbiausia, padorų sąjungininką. Belieka manyti, jog amerikietiška – lietuviška draugystė nusistovėjo ilgam, jog tokio pobūdžio įsipareigojimai – ne popieriniai.

Žodžiu, turėtume džiaugtis amerikietiška – lietuviška partneryste ir ją visomis įmanomomis priemonėmis stiprinti. Deja, Lietuvoje gausu jėgų, kurios nemėgsta Amerikos. JAV – Lietuvos bendradarbiavimo idėją jos linkusios sumenkinti, iškraipyti, apipilti nepagrįstais kaltinimais. Tarsi toje paminklinėje lentoje iškalti žodžiai tereikštų, jog mes, lietuviai, nuo šiol priversti klusniai dalyvauti visose tarptautinėse amerikiečių karinėse ir politinėse aferose mainais už tai nieko vertingo negaudami.

Antiamerikietiškos nuotaikos dažniausiai dar palydimos padūsavimais, girdi, štai draugystė su Rusija mums būtų kur kas naudingesnė ir ekonomiškai, ir morališkai. Jei Rusijos vardas konkrečiai ir nenurodomas, vis tiek leidžiama suprasti: Amerika – toli, o Rusija, kad ir ką bedarytume, – vis tiek arčiau.

Continue reading „Kodėl Amerikai turėtume visuomet linkėti sėkmės“

Su buvusia kolege žurnaliste Lina PEČELIŪNIENE apie šių dienų aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Sodo namelyje visai atsitiktinai aptikau didelę krūvą anuometinių "Lietuvos aido" numerių. Prabėgus beveik dviems dešimtmečiams buvo įdomu pavartyti jau stipriai pageltusius šio dienraščio puslapius. Ten radau savų publikacijų. 

Skaitant ano meto rašinius apniko keistas jausmas: ne visur pasirodžiau esąs teisus. Ir vis dėlto anuomet nuoširdžiai tikėjau, jog, įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, mūsų valstybė taps labai graži, turtinga ir teisinga. Naiviai tikėjau, kad įstojus į šias organizacijas, pagrindiniai mūsų vargai ištirps kaip sniegas pašvietus pavasario saulei. Šiandien jau nesu didelis optimistas. O kokia Tavo pozicija?

Continue reading „„Jeigu nepatenkinta burbuliuosiu, mano anūkai į mane spjaus. Ir teisingai padarys““

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Kastyčio Stalioraičio pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvio Vlado Šakalio gyvenimo apybraižą "Antarktidos imperatorius", skirtą Stalino ir Hitlerio sąmokslo prieš Europos valstybes 70-mečiui ir 45 pabaltijiečių memorandumo dėl šio sąmokslo padarinių likvidavomo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje panaikinimo 30-mečiui.

Knyga, išleista 2009-aisiais, į rankas man pateko tik dabar. Apie ką ji? Apie Vladą Šakalį. Pavardė girdėta, – tūlas pasakys, – bet daugiau nieko neprisimenu. Nuo Atgimimo laikų parašyta  ir perskaityta daugybė knygų, straipsnių apie rezistentus, partizanus, tremtinius, dalyvauta  didžiuosiuose mitinguose, minėjimuose, konferencijose. 

Vladas Šakalys – vienas iš tų, apie kuriuos rašomos knygos, vienas iš tų, kurie nesusitaikė su Lietuvos okupacija, nuo ankstyvos vaikystės pasirinko sunkų, pavojingą rezistento, kovotojo kelią, einantį per kalėjimus ir lagerius. Man regis, jis nepelnytai mažai minimas, kai kalbama ir rašoma apie žmones, kurie šiandien vertinami kaip naujausių laikų iškovotos laisvės simboliai, todėl juo reikšmingesnė ši knyga, labai reikalinga mūsų jaunimui, kuris apie jį, galima drąsiai sakyti, beveik nieko nėra girdėjęs.

Continue reading „Įveikęs geležinę uždangą“

Jau kuris laikas futbolo mėgėjams, stebintiems UEFA Čempionų lygos žaidynių transliacijas, tenka matyti tai, kas negali nedirginti: dažnai šmėkščiojantį “Gazpromo” logotipą. Kaip žinoma, šį sezoną Rusijos energetikos koncernas yra prestižinio Europos turnyro rėmėjas.

Iš tiesų nemalonu, rašo Christianas LüscherisŠveicarijos “Tagesanzeiger”: tas koncernas išgarsėjo korupcija bei giminystės ryšiais ir neretai vadinamas “ilga Kremliaus ranka” bei “jėgos instrumentu Vladimiro Putino rankose”, – pakanka prisiminti dujų karus su Ukraina ir Baltarusija, kai šalo pusė Vidurio Europos.

Continue reading „“Ilga Kremliaus ranka”“

KGB_dokumenty

1961 metų gruodžio 22 dieną KGB majoras Anatolijus Golicynas kartu su žmona ir dukrele paprašė politinio prieglobsčio Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Iki tos lemtingos dienos KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos skyriaus kontržvalgybininkas apsimetė esąs sovietinis diplomatas Aleksandras Klimovas, dirbantis vicekonsulu Suomijoje. Amerikiečiai pasirūpino, kad perbėgėlių šeima saugiai pasiektų JAV.

Vos tik Golicynų šeima atsidūrė Amerikoje, 35 metų Anatolijų iš karto ėmė tardyti CŽV agentai. Juos domino viskas, nes A.Golicynas užsiėmė informacijos apie NATO pajėgumus rinkimu. Po pirminių apklausų Anatolijų pradėjo tardyti CŽV kontržvalgybos šefas Jamesas Engletonas.

Continue reading „Filantropas ir verslininkas A.Hammeris iš tikrųjų buvo KGB įtakos agentas?“

smogikai_1

Seniai esu skaitęs tokią įdomią, kvapią gniaužiančią knygą apie žvalgus. Jos pavadinimas – “Raudonasis voratinklis: MI 6 ir KGB žvalgybų veikla Baltijos šalyse”.

Jos autorius – Tom BOWER. Pirmą sykį ši knyga anglų kalba išleista 1989 metais Londone pavadinimu “The Red Web”. 2000-aisiais į lietuvių kalbą ją išleido UAB “Europos lietuvis” (iš anglų kalbos vertė Alvydas Germanas).

Continue reading „Tom Bower knyga apie šnipus – verta didesnio dėmesio“

brigade_rosse

2003 metų kovo 3 dieną traukinyje “Roma-Florencija” buvo sulaikyti du žmonės, kurie, pasak Italijos policijos, priklauso  “Raudonosioms brigadoms”. Tai Dezdemona Ljočė ir Mario Galezi.

Areštuoti įtariamieji atsitiktinai, tikrinant traukinio keleivių bilietus. Sulaikymo metu M.Galezi priešinosi ir nušovė policininką. Šiuo metu Italijoje ieškoma per 140 žmonių, kurie priklauso “Raudonosioms brigadoms”. Kas tos “Raudonosios brigados”? Kodėl jos atsirado? Ar jų praeityje neglobojo visagalė Sovietų Sąjungos KGB?

Continue reading „Kodėl Italijoje atsirado “Raudonosios brigados”?“

samantha_smith

Šis tekstas tikriausiai nepatiks sąmokslo teorijų mėgėjams. Mat žinių, jog amerikiečių mergaitė Samanta Smith 1983-aisiais parašė laišką tuometiniam Sovietų Sąjungos vadovui Jurijui Andropovui inspiruota SSRS slaptųjų tarnybų, – šiandien nėra.

Bent jau iki šiol neturėta tokių faktų. Taip pat nėra žinių, jog lėktuvas, kuriuo 1985-ųjų rugsėjį skrido S.Smith, katastrofą patyrė mįslingomis, keistomis ar įtartinomis aplinkybėmis. Tiesiog tai greičiausiai buvo nelaimingas atsitikimas, o ne CŽV kerštas už palankumą sovietams. Tačiau amerikietės Samantos istorija – verta išsamesnių nei iki šiol analizių. Juk Samanta tapo didžiosios politikos veikėja. Ir jos vaidmenį  apibūdinti vienareikšmiškai kaip teigiamą ar neigiamą, – keblu, sudėtinga. 

Continue reading „Aviakatastrofa, kurioje žuvo Samanta“

kovaliovas_sergejus

Kovo 11-ąją Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta tarptautinė konferencija “Imperijos griūtis”, kuriai vadovavo istorikas Egidijus Aleksandravičius ir buvęs Estijos politikas Martas Tarmakas. Konferencijos būta įdomios, prasmingos. Joje kalbėjo Rusijos disidentas Sergėjus Kovaliovas, buvęs Latvijos liaudies fronto lyderis Dainis Ivansas, Lenkijos istorikas, publicistas Adamas Michnikas, Kovo 11-osios signatarai Audrius Butkevičius, Nikolajus Medvedevas, Rūta Gajauskaitė. Taip pat būta svečių iš Ukrainos, Švedijos, Didžiosios Britanijos. Įdomių įžvalgų tądien pateikė visi be išimties konferencijos dalyviai, pradedant politologu, istoriku, knygos “Naujasis šaltasis karas” autoriumi Edvardu Luku ir baigiant buvusiu Lietuvos premjeru Aleksandru Abišala. “Imperijos griūtyje” išsamiai gvildenti pagrindiniai naujausios Lietuvos istorijos aspektai: kaip ir kodėl Lietuvai pavyko nusimesti Kremliaus jungą. Beje, dauguma “Imperijos griūties” dalyvių akcentavo, jog nepriklausomybė buvo pasiekta ypatingu būdu – beveik be kraujo ir aukų. Štai Švedijos diplomatas net prisipažino: “man iki šiol vis dėlto nėra iki galo aišku, kaip jūs, lietuviai, sugebėjote išsiveržti iš SSRS imperijos”.

Continue reading „Taikiai subyrėjusios imperijos taikiai atsigauna“