Lithuanian journalist Gintaras Visockas is no stranger to covering controversial topics. A long-time journalist and author, Visockas covered the Lithuanian Defense Ministry and NATO operations for almost five years for the newspaper Vastieciu Laikrastis.

“During this time, I had conducted hundreds of interviews with Lithuanian and foreign generals,” Visockas told IPI in a recent interview. “I also conducted various journalistic investigations on subjects such as the pranks indulged by enlisted soldiers, the real and imagined sins of officers on corruption in the military, on arming the military with inappropriate weaponry, and about the unwillingness of young men to serve in the Lithuanian army.”

Despite covering all these potentially delicate issues, Visockas never encountered a problem with military officials or the Lithuanian government. Unfortunately, that changed drastically in 2009.
At the time, Lithuanian politics were in a period of transition. A recently installed Leftist government had taken power and presidential elections were to follow. Visockas’ career had also undergone important changes: the funding that supported his reporting for Vastieciu Laikrastis had been stopped, so he decided to go into his own freelance business, creating the online news website

As the race for the 2009 Lithuanian presidential election began, Visockas became interested in one particular candidate: retired general Česlovas Jezerskas.

“As all the advance polls had indicated that [Jezerskas] had no chance of winning (as all the later polls indicated and the final election results confirmed), this raised my curiosity as to why he was actually participating in this election, or rather from whom did he attempt to take away votes,” Visockas said.

Visockas published an article on his website in which he wrote that, during Soviet rule in Lithuania, athletes in combat sports had been under the control of the KGB. The general, a former wrestling champion, felt offended by the article and brought criminal defamation charges against Visockas. Visockas was then put on trial.

He recounted: “I was brought into a court where murderers, recidivists, and rapists were being tried. This I find hard to understand. How can a journalist be tried in the same court? Can journalistic activity be compared with murderers?”

The trial severely impacted Visockas’ health and ability to work.

“The various problems connected with this case were still very large,” he said. “For two years, I was neither cleared nor convicted. Although the consideration of my case in court did not stop my journalistic activity, it was still very hard for me, continue with litigation, prepare for court and at the same time to conduct investigative journalism if only to secure sufficient income for my own upkeep, but also for the payment of attorney’s expenses.”

Visockas was convicted of criminal slander and defamation and ordered to pay Jezerskas 50,000 litas (approx. €14,000) in compensation. He was also sentenced to pay a further sum in court and bailiff fees. His monthly income at the time was around 2,000litas.

Usually, under Lithuanian law, convicted offenders would be allowed to replace the court fees with a prison sentence of an established length. That appealed to Visockas, who said he had previously worked as a gardener in England and a night postman in Denmark in order to underwrite his journalistic career.
“I had calculated that I could cover at least the court’s expenses by serving a term of about 40 days in jail,” he said. “This would have greatly lightened my financial burden. But it was unofficially explained to me that this ‘privilege’ would not be extended [to] me as the court did not have any wish to lighten my financial burden. It would be better for them that I would be forced into bankruptcy. They also did not want that by sitting in jail, I would attract additional attention from the Lithuanian populace. The government, including the judges, did not want any additional noise or attention and criticism from any foreign international organizations.”

Several years later, Visockas continues to pay down his financial obligations in small amounts each month on top of paying a portion of the fees for the defense lawyer he hired.

“I really do not think that the Lithuanian court treated me fairly,” he said. “I was actually found guilty not for anything that I had written concretely, but only for that which a statistical average citizen could have thought that my article had meant to say.”

According to Visockas, the conviction has done more than saddle him with a serious financial burden: it has also impeded his ability to work. Visockas told IPI that it is now very difficult to attend conferences outside of Lithuania or apply for visas because he has a criminal conviction on his record.

The conviction has also affected him personally as a journalist.

“It helps very much that I have my own Internet newspaper,” he said. “I am not only its owner, but also its editor. Thus no one can prohibit me from writing in it or fire me from it. However, after this event, I am much more prone to self-censorship. The irony is that as soon as I start writing about any controversial theme, I immediately remember Judge V. Peskevicius’ verdict and how will the article be understood by the statistically average reader.”

Visockas said he believes that the conviction follows a very dangerous model that allows for government’s control over journalists.

“A conviction for slander and defamation is for me a great burden,” he explained. “It is also a very effective means of controlling journalists who refuse to accept the official government versions on the events that we have written about. It is also an excellent way of frightening journalists in order to not question the positions taken by the government, its various agencies or the courts. Thus if you voice an opinion that is contrary to that held by the Lithuanian government or its courts, this can mean that you have slandered them.”

When asked if he had any advice for other journalists who may find themselves in a similar situation, he said: “Never forget that you will have to depend on solely your own capabilities. There is no solidarity among Lithuanian journalists.”

Visockas continues to report on Lithuanian politics today. He publishes exclusively on his news site and refuses to stop, even after the trial. “Despite all my problems, I refuse to be pushed out of writing about controversial and complex themes,” he said.

*Note: This article is part of a series of “Notes from the Field: EU Defamation Laws and Journalism”, in which the International Press Institute (IPI) takes a closer look at the application of defamation law in EU member countries, seeking to illustrate the practical consequences of these laws upon both individual journalists and the free flow of information necessary for democratic governance. The country-specific articles here also include the results of IPI’s research into the respective national defamation law. This series complements IPI’s ongoing research, advocacy and capacity-building work on defamation in the EU.


Information – from

2014.11.07; 04:33

Šmeižtai ir įžeidimai per visą žmonijos istoriją, deja, yra neatskiriami jos palydovai. Tai veiksmai, po kurių neretai išyra šeimos, draugai tampa mirtinais priešais, bankrutuoja įmonės, net kyla karai. Be jokios abejonės už tokius veiksmus kaltininkai turi atsakyti, bet teisingas atsakomybės nustatymas, kurį suprastų ir jam pritartų dauguma Lietuvos gyventojų, matyt, nėra toks paprastas dalykas.

Viešai besireiškiančiųjų nuotykiai šmeižto, įžeidimo baudžiamosiose bylose neretai baigiasi prieštaringais, eiliniam žmogui nesuprantamais teismų sprendimais. Šiandien gausėja gretos tų, kurie mano, kad bent jau šiuo metu Lietuvoje baudžiamosios atsakomybės už šmeižtus ir įžeidimus, numatančios ir laisvės atėmimą, reikėtų atsisakyti, paliekant atsakomybę už tai tik Civiliniame ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksuose, kurie laisvės atėmimo ir kriminalinio nusikaltėlio „šleifo“ nenumato.

Continue reading „Kastytis Stalioraitis: ar nuomonės paskelbimas – kriminalinis nusikaltimas?“


Šiuolaikinės žurnalistikos standartai įpareigoja žurnalistą neatskleisti informacijos šaltinio, jeigu jis to nepageidauja. Dar 1996 metais priimtame Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse deklaruota ši viena iš svarbiausių žurnalistų pareigų.

Naujojo Etikos kodekso, priimto 2005-ųjų metų balandžio 15-ąją, penkioliktasis straipsnis taip pat skelbia, kad žurnalistas neturi teisės atskleisti informacijos šaltinio, jeigu šis prašo išlaikyti jo vardą paslaptyje. Tokiu atveju pagal Etikos kodekso normas būtent žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas prisiima teisinę ir moralinę atsakomybę dėl skelbiamos informacijos.

Continue reading „Žurnalisto informacijos šaltinio apsauga“


Šis straipsnis skirtas jauniems žmonėms, gimusiems ar užaugusiems jau atkurtos Tėvynės nepriklausomybės sąlygomis. Tėvynėje ar emigracijoje.

Daugeliui jų savo šalies nepriklausomomybė ir demokratija atrodo kaip natūrali savastis. Okupacija ir diktatūra – nemalonioje istorinėje praeityje. Deja. Toks savasties suvokimas – apgaulingas.

„Völkischer Beobachter“ ir „Pravda“

Kadaise Vokietijoje buvo toks laikraštis „Völkischer Beobachter“ (lietuviškai – „Liaudies  stebėtojas“). Įsteigtas 1920 metais. Iš pradžių – labai nežymus. 1921 metais tiražas siekė tik 8000, bet netrukus pradėjo augti kaip ant mielių. Tapo mylimiausiu viso pasaulio vokiečių vado Adolfo Hitlerio laikraščiu, kuriame jis kvietė tautiečius į kovą su žydais ir komunistais bei reikalavo revanšo už Versalio sutartį. Diktatoriaus laikraščiu.

Continue reading „„Völkischer Beobachter“, „Pravda“ ir Lietuvos žurnalistų sąjunga“


Būsiu atviras: Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos Ainoros Kornelijos Macevičienės nuosprendis nustebino.

Lietuviškosios Temidės verdiktą, nepalankų kritišką nuomonę apie leidėją Vitą Tomkų ir jo “Respubliką” pareiškusiam Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui, derėtų įsidėmėti mums visiems.

Ar tai nėra dar viena pergalė jėgų, kurios siekia mums visiems užčiaupti burnas? Kad bijotume viešai reikšti bet kokią kritišką nuomonę. Kad nedrįstume kelti jokių versijų. Kad nebandytume lyginti faktų, skaičių. Kad prarastume bet kokį norą domėtis viešų asmenų gyvenimais bei jų darbine veikla.

Mano supratimu, minėtos teisėjos nuosprendis atveria sąlygas dar vienai labai pavojingai tendencijai. Jei ir aukštesniosios instancijos teismas palaikys šios teisėjos sprendimą, tai bus ženklas, jog nuo šiol mes, Lietuvos piliečiai bei Lietuvos gyventojai, neturime teisės remtis viešojoje erdvėje pasirodžiusia neigiama informacija. Jokia. Bent jau rizikuojame tapti kriminaliniais nusikaltėliais.

Continue reading „Spaudos laisvei – dar vienas lietuviškosios Temidės akibrokštas“


Reporters sans frontières dénonce avec la plus grande fermeté le maintien de la condamnation prononcée le 23 mars 2011 contre le journaliste Gintaras Visockas, directeur du site d’information en ligne (« »).

Le journaliste était poursuivi pour diffamation par un ancien général de l’armée, Česlovas Jezerskas, qui lui reprochait un article dans lequel Gintaras Visockas sous-entendait qu’il faisait partie du KGB en rappelant que l’ancien dignitaire était considéré comme un maître en arts martiaux, discipline qui était à l’époque directement liée aux anciens services russes.

Continue reading „Gintaras Visockas toujours condamné à 32 000 d’euros d’amende pour « révélation d’informations avérées »“


Reporters Without Borders is deeply dismayed that the journalist Gintaras Visockas, faces imminent imprisonment unless he pays expensive legal costs incurred when he was convicted in March of libelling an Lithuanian army general. The case was brought against Visockas, editor of the news website (“”), by the ex-general Česlovas Jezerskas over an article in which he was alleged to have suggested the former officer has been controled by the KGB. The journalist reported that Jezerskas was regarded as a master of martial arts, a discipline that used to be associated with the former Russian secret service.

Continue reading „Journalist faces imminent jail unless he pays fine in libel case“


Susidūrimas su lietuviškąja teisėsauga – menkas malonumas. Net jei turi užtektinai pinigų profesionalaus advokato paslaugoms apmokėti, vis tiek nėra šimtaprocentinių garantijų, jog tave teisiantis Temidės tarnas bus itin objektyvus, sąžiningas, principingas.

Lietuviškosios Temidės tarnui sudaryta galimybė ignoruoti net akivaizdžiausias tave ginančio advokato pastabas. Lietuviškąją teisėsaugos veiklą reglamentuojantys įstatymai surėdyti taip, jog, tapęs įtariamuoju arba kaltinamuoju, tampi priklausomas nuo vieno, trijų ar penkių teisėjų malonės arba nemalonės. Baisiausia, kad nenumatytojos jokios sąlygos efektyviai gintis, jei mūsų teisėjai nesivadovauja lietuviškųjų įstatymų nuostatomis. Teoriškai – įmanoma. Praktiškai – ne.

Continue reading „Kaip tapau prisiekusiųjų teismo šalininku“

Copy of meskauskaite_foto

Visuomenės aktualijų portalo skaitytojus informuojame, kad skundas į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre jau išsiųstas.

Skunde – kelios dešimtys priekaištų lietuviškosios Temidės tarnams. Omenyje turima žurnalisto Gintaro Visocko baudžiamoji byla. Ją privataus kaltinimo tvarka žurnalistui iškėlė atsargos generolas, Prezidento posto siekęs Česlovas Jezerskas. Žurnalistą Gintarą Visocką gynusių advokačių Liudvikos Meškauskaitės ir Kristinos Čeredničenkaitės manymu, lietuviškoji Temidė netinkamai išnagrinėjo bylą, ar žurnalistas įžeidė Prezidento rinkimuose dalyvavusį poną Č.Jezerską.

Continue reading „Skundas Strasbūro teismui dėl žurnalisto Gintaro Visocko bylos jau išsiųstas“


Lietuviško leidinio steigėjas, leidėjas ir redaktorius Gintaras Visockas 40 dienų  greičiausiai praleis kalėjime, nes neįstengia sumokėti teismo nuosprendžiu jam paskirtos milžiniškos sumos – 33 000 litų (apie 10 000 eurų) kaip kompensacijos už įžeidimą.

Visockas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ne konkrečiai už šmeižikiškus ar įžeidžiančius pasisakymus, o už „išvadą, kurią galėjo padaryti vidutinis statistinis skaitytojas“, perskaitęs žurnalisto medžiagą.

Su Gintaru Visocku mes susitikome per birželio 7–8 dienomis Vilniuje surengtą ESBO konferenciją žurnalistų saugumo klausimais. Visockas, 25-rius metus nušviečiantis karines ir politines temas, paskutiniuoju Lietuvos prezidento rinkimų laikotarpiu parašė straipsnį apie kandidatą į Lietuvos prezidentus, atsargos generolą Česlovą Jezerską, kuriame pristatė kandidato praeitį.

Continue reading „Lietuvos žurnalistas teisiamas už išvadą, kurią galėjo padaryti vidutinis statistinis skaitytojas“


Žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje sunku net ir įvertinti. Mano šalis atmena laikus, kai būtent spauda ir žurnalistai stovėjo pirmosiose kovos už Lietuvos laisvę pozicijose 1989–1990 metais.

„Tas saldus žodis „Laisvė“ turi savo kainą. Ir mes ją mokėjom ir mokam. 1993 metais Lietuvoje buvo nužudytas Vitas Lingys – žurnalistas ir laikraščio „Respublika“ bendrasavininkis, kuris rašė straipsnius, neįtikusius kriminaliniam pasauliui. Nors nuo to laiko jau praėjo 18 metų, iššūkiai žodžio laisvei Lietuvoje pasikeitė, bet nedingo. Šiuo metu žurnalistika Lietuvoje išgyvena sudėtingą metą.

Continue reading „Šių laikų demokratija ir nauji iššūkiai žodžio laisvei“

Vilniuje prasidėjo dviejų dienų ESBO konferencija, skirta žurnalistų saugumo problemoms aptarti.

Konferencija prasidėjo kiek neįprastai. Apie 8 val. ryte birželio 7-ąją į konferenciją atvykusius dalyvius ir svečius pasitiko už generolo, buvusio kandidato į Prezidentus Česlovo Jezersko įžeidimą nuteistas Gintaras Visockas ir jį palaikantys piketuotojai.

Plakatuose anglų ir lietuvių kalbomis buvo užrašyti žurnalistą palaikantys ir teismus smerkiantys tekstai.

Piketo dalyviai planuoja atkreipti tarptautinės visuomenės dėmesį, jog ir pačioje Lietuvoje klostosi ne itin gražios tendencijos dėl spaudos laisvės.

Savo atsiųstame laiške portalo savininkas ir redaktorius G.Visockas rašo: “Jei jau Lietuvos žurnalistai baudžiami net ne už tai, ką konkrečiai parašė, o už tai, ką apie jų rašinius gali pamanyti kažkoks “statistinis skaitytojas”, – tokios šalies, matyt, negalima vadinti demokratiška ir spaudos laisvę gerbiančia valstybe”.

Vytauto Visocko ( nuotr.



I think that my case is unique in the Lithuanian judicial practice. The Lithuanian courts have punished me as a journalist not for what I have written specifically, but for the mode, how “some statistical reader” may understand my statements. I have become the criminal not for what I think, but for what “others probably think”.

The judicial duel with the resentful general Česlovas Jezerskas, previous candidate to the office of the President of Republic of Lithuania, shows that our judges do not already see any differences between public and private persons, do not understand, how the concepts “cooperated with KGB” and “was controlled by KGB” differ, and that besides the right to resent, there also exists the right to have the critical opinion about person attempting to get the highest office in the State, especially when the particular and not fictitious facts are used.

Continue reading „Some 40 days will be spent in prison“


Šių metų birželio 7-8 dienomis Vilniuje (viešbutyje „Radisson Blu Lietuva“, Konstitucijos pr. 20) dirbs ESBO konferencija, skirta žurnalistų saugumo problemoms aptarti.

Į konferenciją suvažiuos atstovų iš įvairių pasaulio šalių. Konferencijoje bus kalbama apie šiandieninės žiniasklaidos tendencijas, jos bėdas, skaudulius, ateitį.

Taip pat bus kalbama apie kai kuriose šalyse egzistuojančius grubius spaudos laisvės suvaržymus. Nuo šių metų ESBO pirmininkaujanti Lietuva teiks pasiūlymų, kaip išvengti cenzūros, spaudos laisvės suvaržymų, kaip pažaboti bandymus persekioti žurnalistus už įsitikinimus ir kritišką nuomonę.

Tačiau juk ir pačioje Lietuvoje – ne viskas idealu, gražu. Jau ir Lietuvoje pradedama persekioti žurnalistus už kritišką nuomonę. Omenyje turima žurnalistui Gintarui Visockui privataus kaltinimo tvarka iškelta baudžiamoji byla už tai, kad jis neva įžeidė generolą, kandidatą į šalies Prezidento postą Česlovą Jezerską. Todėl birželio 7 dieną 8 valandą ryto Vilniuje bus surengtas piketas, kurio dalyviai protestuos dėl žurnalisto G.Visocko teisminio persekiojimo. Piketo dalyviai sieks atkreipti tarptautinės visuomenės dėmesį, jog ir pačioje Lietuvoje klostosi ne itin gražios tendencijos. Jei jau Lietuvos žurnalistai baudžiami kaip kriminaliniai nusikaltėliai milžiniškomis finansinėmis baudomis net ne už tai, ką konkrečiai parašė, o už tai, ką apie jų rašinius gali pamanyti kažkoks “statistinis skaitytojas”, – tokios šalies, matyt, negalima vadinti demokratiška, spaudos laisvę gerbiančia valstybe.



Vietoje rūpesčio žmogaus teisėmis įsivyravo prastai slepiamas ar net išdidžiai demonstruojamas priešiškumas žmogaus teisėms. Žmogaus teisių būklė Lietuvoje toliau blogėjo, o populiarus pokštas apie masinę evakuaciją ėmė atrodyti pernelyg panašus į faktinės padėties konstatavimą. Nepagarba žmogaus teisėms, nepakantumo kultūra tapo atvirai naudojamu politinės kovos įrankiu, teigiama kasmet skelbiamoje apžvalgoje.

Ketvirtadienį Žmogaus teisių stebėjimo institutas pristatė tradicinį nepriklausomą žmogaus teisių situacijos Lietuvoje vertinimą „Žmogaus teisių įgyvendinimas Lietuvoje: 2009-2010“, parengtą remiantis tyrimais, valstybės institucijų, tarptautinių tarpvalstybinių bei nevyriausybinių organizacijų išvadomis, ekspertų konsultacijomis bei žiniasklaidos monitoringo duomenimis.

Continue reading „Žmogaus teisių padėtis Lietuvoje nuo įstojimo į ES tik blogėja“


Kuo toliau, tuo labiau nieko nesuprantu. Lietuviškosios Temidės sprendimai nūnai tampa vis labiau keisti, nelogiški.

Susidaro paradoksali situacija: kuo aukštesnio rango teisėjas ima aiškinti teisinius vienos ar kitos bylos aspektus, tuo viskas atrodo  painiau, neaiškiau. Štai viena iš paskutiniųjų Ritos Miliūtės laidų “Teisė žinoti”, kurioje kalbėta apie Lietuvos teisėsaugos skaudulius. Mano supratimu, lietuviškosios Temidės reikalai tąsyk apžvelgti paviršutiniškai, neužčiuopiant giluminių procesų, nors laidoje dalyvavo net pats Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius.

Continue reading „Kas nesutampa su oficialia versija, būtinai yra šmeižtas arba dezinformacija?“


Žiniasklaidos laisvė Europos Sąjungos šalyse – vienas iš svarbiausių visuomeninio-politinio gyvenimo principų. Ir vis dėlto Lietuvos žurnalistas, parašęs straipsnį, kuriame minimas KGB, neseniai buvo nuteistas kaip kriminalinis nusikaltėlis, ir už tai žurnalistas gali būti uždarytas į kalėjimą.

Gintaras Visockas – žurnalistas, turintis 20 metų stažą. Jam teko padirbėti ir korespondentu Šiaurės Kaukaze Čečėnijos karo metu. Nuo to laiko 45-rių metų žurnalistas pamėgo karo tematiką. Savo svetainėje „Slaptai“ Visockas ir jo kolegos dažnai rašo apie KGB veiklą ir Lietuvos politikų priklausomybę buvusiai tarybinei specialiajai tarnybai. Paskutinis Visocko straipsnis apie Česlovą Jezerską, buvusį kandidatą į Lietuvos prezidentus, gali jam kainuoti laisvę.

Continue reading „Žurnalistas keliaus į kalėjimą: Lietuvos teisingumo keršto aktas?“


Prasidėjo trečioji darbo savaitė naujai išrinktam ir jau inauguruotam Kazachstano Respublikos prezidentui Nursultanui Nazarbajevui. Prasidėjo darbingai ir… tiek.

Kaip praneša oficiali Kazachstano Prezidentūros interneto svetainė, balandžio 11 dieną N. Nazarbajevas visą dieną neturėjo kada rankų sudėti – bemaž 20 pranešimų spaudai per vieną dieną apie naujai paskiriamus ministrus ir kitus darbus, vis dar plaukiančius įvairių šalių vadovų sveikinimus su pergale rinkimuose ir pan.

Praėjus savaitei po rinkimų bent jau viešai nematyti Kazachstane jokių neramumų, piketų ir kitų protestų dėl galimai neteisingų rinkimų ir „netinkamo“ šalies vadovo išrinkimo. Ramu. Beveik kaip Lietuvoje po rinkimų.

Continue reading „Kuo panašūs valdžios rinkimai Kazachstane ir Lietuvoje?“


Virginijus Savukynas, turbūt norėdamas išjudinti diskusijai kolegas žurnalistus, o ir kitus piliečius, suinteresuotus žodžio laisve ir jos ribomis, sugretino dvi teismų istorijas, kurias skiria penkeri metai.

Kai teisme atsiduria žurnalistai, mūsų profesijos atstovai neturi būti abejingi. Priminsiu pirmosios istorijos siužetą. Du politikai bylinėjosi dėl žodžių „vagis“, „pavogė“… Apylinkės teismas, o vėliau ir apygardos teismas, nutarė, kad žodis „vagis“, taikytas konkrečiam žmogui, yra vaizdinga metafora, spalvinga retorika, emocinga populistika… Ir pasiūlė abiems šalims susitaikyti.

Įsivaizduokim situaciją: pabundi vieną rytmetį ir per radiją išgirsti ar laikraštyje perskaitai, kad esi vagis, pavogei vieną kitą milijoną ir įsidėjai į savo kišenę… Pasiguosite, kad čia dar viena žurnalistų paleista „antis“, ir neverta į tai kreipti dėmesio.

Continue reading „Dvi istorijos ir šeši klausimai apie žodžio laisvę ir teisingumą“

Copy of savukynas_alumnato_kieme

Iš karto pasakysiu, kad, mano nuomone, negalima. Tačiau remiantis kai kurių teisėjų sprendimais, tai būtų leistina, nes žodis „pavogė“ – tik populistika.

Tiesa, jau kitų teisėjų nuomone, už tokį klausimą galiu susilaukti baudžiamosios bylos su aiškiu nuosprendžiu: „Kaltas“.

Bet apie viską nuo pradžių. Prieš penketą metų vienas įsižeidęs politikas kitą politiką padavė į teismą (neminėsiu jų pavardžių, nes ne jos svarbiausios) dėl garbės ir orumo. Buvo pasakyti tokie žodžiai: „pavogė milijardus… per pagarsėjusius projektus iš vilniečių pavogta net pusė milijardo litų“.

Continue reading „Ar galima Andrių Kubilių vadinti „vagimi“?“