Birželio 23 d. prie Vyriausybės pastato bendravau su grupele jaunų žmonių, kurie protestuoja prieš Vyriausybėje ir Seime esančių valdžios žmonių priimtus sprendimus, kuriais jau kitąmet būtų pakeisti darbo santykių teisinio reguliavimo principai.
Viešai, kažkodėl įvardijamas kaip liberalus, naujasis Darbo kodeksas keičiasi stipriai ir tų pakeitimų iniciatoriai bei palaikytojai vienu balsu tvirtina, kad nauji ir „liberalesni“ darbo santykiai padės sukurti naujas darbo vietas, padės augti ekonomikai, pritrauks užsienio investicijų ir žmonės ims uždirbti daugiau bei gyventi geriau.
Ta proga nutariau dar kartą perversti Vaidos Servetkienės 2013 metų disertaciją tema „Gyvenimo kokybės daugiadimensis vertinimas, identifikuojant kritines sritis“. Štai viena iš joje pateiktų išvadų:
Taikant subjektyvaus vertinimo metodiką, 2011 m. ir 2013 m. atliktų reprezentatyvių Lietuvos gyventojų apklausų duomenimis, visuomenė geriausiai vertina savo šeimos gerovę, socialinį gyvenimą, gyvenamąją aplinką, asmens fizinį saugumą, ganėtinai gerai vertina savo sveikatą.
Tačiau ypač neigiamai vertinamas socialinis saugumas, gyventojai taip pat labai nepatenkinti politine situacija ir lygių galimybių užtikrinimu (visuomenės tolerancija) šalyje.
Dar vienas disertacijoje esantis teiginys verčia taip pat suklusti – „nors dažnai pabrėžiamas tiesioginių užsienio investicijų poveikis šalies ekonominei plėtrai, koreliacinė analizė ES šalių statistinių duomenų pagrindu tiesinio ryšio nenurodo“. Gali kilti logiškas klausimas – tai kaip ten su tais užsienio pinigais, kurie ateis ir viską pagerins?
Visų pirma, prisipažinsiu, kad esu nuoširdus šalininkas esminių reformų socialinio draudimo, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse bei darbo rinkos reguliavime. Pastarųjų kelerių metų politika švietimo srityje buvo neveiksminga, neefektyvi ir net žalinga švietimo sistema. Apie reformas net nėra ką kalbėti – bet kokie norai reformuoti buvo stabdomi, o pati valdžia nieko padoraus pertvarkant bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo sistemas nesiūlė. Dėl to ir gaila, ir gėda.
Darbo rinkoje turėjome paradoksalią situaciją – dažnai buvo kalbama apie teisinį reguliavimą, apie reformų būtinybę, tačiau mažai buvo kalbama apie sprendimus, kurie padėtų realizuoti esminius darbo rinkos dalyvių lūkesčius, padėtų išnaudoti jų galimybes keisti savo požiūrį į darbą, vadovavimo kultūrą ir bendradarbiavimo efektyvumą.
Supriešinti ir susipriešinę darbdaviai su darbuotojais bei pseudogynėjo vaidmenį prisiėmusi valdžia – tokią mes turime realybę. Daugelis žmonių sutinka ir nori dirbti daug ir dar daugiau. Dauguma tik dėl to, kad gautų nors kiek panašų atlyginimą, kokį gauna taip dirbdami fabrikuose Anglijoje ar Airijoje.
Taip, daugelis ten neturi ypatingų garantijų ir net nuolatinio darbo sutarčių. Bet už viršvalandžius, darbą savaitgaliais ar švenčių metu jiems moka pagal nustatytas taisykles.
Lietuvoje (tą žinau iš savo patirties darbo redakcijose) dažnas darbdavys, kuriam sunku dirbti pelningai (dėl objektyvių ir ypač subjektyvių priežasčių), savo pelną uždirba atimdamas socialines garantijas iš samdomo darbuotojo, pagal nutylėjimą ar net ir atvirai liepdami dirbti daugiau nei numato įstatymą ir mokėdami mažiau nei numato įstatymai.
Tai ypač gerai žino žurnalistai, kurie jau žino tą darbo santykių „liberalizavimą“ jau daugiau nei dvidešimt metų – daugybę metų vietoje to, kad dirbtų pagal darbo sutartį, jie buvo ir tebėra priversti dirbti pagal autorines sutartis (ilgą laiką net pagal žodines), verslo liudijimus ir kitas teisines formas, kurios iš esmės maskavo realius darbo santykius. Dabar tie žmonės neturi nei teisės į normalias pensijas, neturėjo ir normalaus socialinio draudimo ligos atveju bei vaiko auginimo atostogų metu.
Kaip prakeiksmą daugelis žurnalistų prisimena darbdavių primestą darbo apmokėjimo modelį, kai gaudavo atlyginimą iš dviejų dalių – minimali alga ar tik pusė jos, jei įdarbindavo formaliai tik puse etato, ir kita dalis – kaip autorinis honoraras. Tiksliau, antroji dalis ir buvo tikrasis atlyginimas.
Tačiau jis nebuvo garantuotas, nuo jo nebuvo mokami normalūs mokesčiai socialiniam ir sveikatos draudimui. Žodžiu, įteisintas darbas šešėlyje. Rezultatas – nuskurdo ne tik tie žmonės, bet ir pati žiniasklaida. Išsilakstė ištisos kartos žurnalistų. Išliko kokybiškomis ir vertomis dėmesio tik tos, kur buvo laikomasi civilizuotų darbo santykių ir kitų padoresnių principų – BNS, „Verslo žinios“, LRT, DELFI, dar viena kita žiniasklaidos priemonė Vilniuje. Džiugu, kad daugiau tokių liko rajonuose. Bet ne visur. Kai kur situacija dar blogesnė – „vokeliai“ ir neformalizuoti darbo santykiai tapo norma.
Galiu drąsiai pasakyti, kad „liberalizuoti“ darbo santykiai neatvedė nei jokių didelių investicijų į žiniasklaidą, nei pakėlė dirbantiesiems atlyginimus, nei sukūrė jiems gerovę. Viskas subliuško seniai. Dabar panašią santykių reguliavimo kryptį valdžia siūlo perkelti į kitas gyvenimo sritis.
Šiandien sunku diskutuoti dėl naujo teisinio reguliavimo teisingumo. Man atrodo, kad pats pakeitimų parengimo (pažiūrėkite į rengėjų sąrašą), svarstymo (kiek dėmesio valdžia skyrė viešiems debatams, atsižvelgė į pasiūlymus ir rekomendacijas) ir ypač priėmimo (siūlau atidžiai susipažinti su registravimo procedūromis Seime, įtraukimo į darbotvarkes ir ypač balsavimo momentus) procesas buvo labai nesąžiningas ir neteisingas. Todėl, net jei tai ir būtų geri pataisymai, man jie jau dabar nepriimtini.
Tačiau visų svarbiausia yra valdžios nuostata ir toliau pūsti miglą, kad suvaidinę reformą ir pakeitę vieną kodeksą – vien dėl to pradėsime gyventi geriau, turtingiau ir gal net laimingiau. Ir jie jau dabar laidoja šiuo metu veikiančią darbo santykių reguliavimo sistemą. Žmogus paliekamas pats sau ginti save ir savo teises. Ir tai padarė koalicija, kurioje vien partijų pavadinimai siejami su socialdemokratija, darbu, tvarka, teisingumu.
Dabar jau galima drąsiai teigti, kad šių partijų filosofija paprasta – tarnauti kapitalo savininkams, o žmones palikti jų valiai, pasakius, kad esate lygiaverčiai partneriai. Ačiū už už pasitikėjimą. Susitvarkysime.
Per Žinių radiją girdėjau p. L. Graužinienės ir p. A. Butkevičiaus nuomonę apie protestuojančius jaunuolius dėl naujojo Darbo kodekso. Tokios nepagarbos ir ironijos joks mąstantis politikas niekada netransliuotų viešai. Todėl užbaigsiu savo komentarą jau minėtos disertacijos autorės Vaidos Servetkiensės mintimis iš vieno mokslinio jos straipsnio, rašyto dar prieš keletą metų:
Statistiniai duomenys ir palyginimai su kitomis ES šalimis byloja itin prastą Lietuvos visuomenės sveikatos būklę. Vertinant pagal bendrą sergamumą, sveiko gyvenimo trukmę ir kt. rodiklius Lietuva atsiduria paskutinėje vietoje tarp ES šalių. Vertinant materialinę gerovę, ypač ryškus Lietuvos atsilikimas pagal socialinę ir pajamų nelygybę – surangavus ES šalis pagal diferenciacijos indeksus, čia Lietuva pagal pastarųjų metų duomenis taip pat užima paskutiniąją vietą tarp ES šalių. Gyventojų dvasinę būklę ir vertybines nuostatas atspindi psichinės sveikatos, kultūros rodikliai, kurie smarkiai krito po nepriklausomybės atkūrimo ir vis išlieka žemi.
Pesimistines gyventojų nuostatas dėl ateities atskleidžia ir nemažėjantys emigracijos srautai, į savižalą orientuotas elgesys, pasitikėjimas valdžios institucijomis. Gyventojų gyvenimo kokybės rodiklių tendencijos atspindi valstybės vykdomos ekonominės politikos efektyvumą, todėl sistemingai atliekami gyvenimo kokybės vertinimai turi būti taikomi ne tik moksle, bet ir praktikoje. Norint rasti atsakymą į klausimą, kaip paskatinti šalies ekonominį ir socialinį vystymąsi ir sustiprinti visuomenės fizinę ir dvasinę būklę, pirmiausia turi būti analizuojamos priežastys, nulemiančios neigiamas gyvenimo kokybės rodiklių kaip valstybės vykdomos ekonominės politikos pasekmių tendencijas.
Visuomenės moralinių-etinių vertybių sistema – vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtaką kokybiškam šalies ekonominės, socialinės ir politinės sistemos funkcionavimui. Todėl norint pagerinti ekonominę-socialinę ir politinę padėtį Lietuvoje, visų pirma, reikia įveikti bendrą valdymo ir vertybinę krizę, atkurti visavertę kultūrą, t. y. ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes.
Teksto autorius Dainius Radzevičius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.
Informacijos šaltinis – www.dainius.org.
2016.06.28; 15:43
