Birželio 23 d. prie Vyriausybės pastato bendravau su grupele jaunų žmonių, kurie protestuoja prieš Vyriausybėje ir Seime esančių valdžios žmonių priimtus sprendimus, kuriais jau kitąmet būtų pakeisti darbo santykių teisinio reguliavimo principai.

Dainius Radzevičius. www.dainius.org nuotr.
Dainius Radzevičius (www.dainius.org nuotr.)

Viešai, kažkodėl įvardijamas kaip liberalus, naujasis Darbo kodeksas keičiasi stipriai ir tų pakeitimų iniciatoriai bei palaikytojai vienu balsu tvirtina, kad nauji ir „liberalesni“ darbo santykiai padės sukurti naujas darbo vietas, padės augti ekonomikai, pritrauks užsienio investicijų ir žmonės ims uždirbti daugiau bei gyventi geriau.

Ta proga nutariau dar kartą perversti Vaidos Servetkienės 2013 metų disertaciją tema „Gyvenimo kokybės daugiadimensis vertinimas, identifikuojant kritines sritis“. Štai viena iš joje pateiktų išvadų:

Taikant subjektyvaus vertinimo metodiką, 2011 m. ir 2013 m. atliktų reprezentatyvių Lietuvos gyventojų apklausų duomenimis, visuomenė geriausiai vertina savo šeimos gerovę, socialinį gyvenimą, gyvenamąją aplinką, asmens fizinį saugumą, ganėtinai gerai vertina savo sveikatą.

Tačiau ypač neigiamai vertinamas socialinis saugumas, gyventojai taip pat labai nepatenkinti politine situacija ir lygių galimybių užtikrinimu (visuomenės tolerancija) šalyje.

Dar vienas disertacijoje esantis teiginys verčia taip pat suklusti – „nors dažnai pabrėžiamas tiesioginių užsienio investicijų poveikis šalies ekonominei plėtrai, koreliacinė analizė ES šalių statistinių duomenų pagrindu tiesinio ryšio nenurodo“. Gali kilti logiškas klausimas – tai kaip ten su tais užsienio pinigais, kurie ateis ir viską pagerins?

Visų pirma, prisipažinsiu, kad esu nuoširdus šalininkas esminių reformų socialinio draudimo, sveikatos apsaugos ir švietimo srityse bei darbo rinkos reguliavime. Pastarųjų kelerių metų politika švietimo srityje buvo neveiksminga, neefektyvi ir net žalinga švietimo sistema. Apie reformas net nėra ką kalbėti – bet kokie norai reformuoti buvo stabdomi, o pati valdžia nieko padoraus pertvarkant bendrojo lavinimo ir aukštojo mokslo sistemas nesiūlė. Dėl to ir gaila, ir gėda.

Darbo rinkoje turėjome paradoksalią situaciją – dažnai buvo kalbama apie teisinį reguliavimą, apie reformų būtinybę, tačiau mažai buvo kalbama apie sprendimus, kurie padėtų realizuoti esminius darbo rinkos dalyvių lūkesčius, padėtų išnaudoti jų galimybes keisti savo požiūrį į darbą, vadovavimo kultūrą ir bendradarbiavimo efektyvumą.

Studentai piketuoja prie Vyriausybės rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Studentai piketuoja prie Vyriausybės rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Supriešinti ir susipriešinę darbdaviai su darbuotojais bei pseudogynėjo vaidmenį prisiėmusi valdžia – tokią mes turime realybę. Daugelis žmonių sutinka ir nori dirbti daug ir dar daugiau. Dauguma tik dėl to, kad gautų nors kiek panašų atlyginimą, kokį gauna taip dirbdami fabrikuose Anglijoje ar Airijoje.

Taip, daugelis ten neturi ypatingų garantijų ir net nuolatinio darbo sutarčių. Bet už viršvalandžius, darbą savaitgaliais ar švenčių metu jiems moka pagal nustatytas taisykles.

Lietuvoje (tą žinau iš savo patirties darbo redakcijose) dažnas darbdavys, kuriam sunku dirbti pelningai (dėl objektyvių ir ypač subjektyvių priežasčių), savo pelną uždirba atimdamas socialines garantijas iš samdomo darbuotojo, pagal nutylėjimą ar net ir atvirai liepdami dirbti daugiau nei numato įstatymą ir mokėdami mažiau nei numato įstatymai.

Tai ypač gerai žino žurnalistai, kurie jau žino tą darbo santykių „liberalizavimą“ jau daugiau nei dvidešimt metų – daugybę metų vietoje to, kad dirbtų pagal darbo sutartį, jie buvo ir tebėra priversti dirbti pagal autorines sutartis (ilgą laiką net pagal žodines), verslo liudijimus ir kitas teisines formas, kurios iš esmės maskavo realius darbo santykius. Dabar tie žmonės neturi nei teisės į normalias pensijas, neturėjo ir normalaus socialinio draudimo ligos atveju bei vaiko auginimo atostogų metu.

Kaip prakeiksmą daugelis žurnalistų prisimena darbdavių primestą darbo apmokėjimo modelį, kai gaudavo atlyginimą iš dviejų dalių – minimali alga ar tik pusė jos, jei įdarbindavo formaliai tik puse etato, ir kita dalis – kaip autorinis honoraras. Tiksliau, antroji dalis ir buvo tikrasis atlyginimas.

Tačiau jis nebuvo garantuotas, nuo jo nebuvo mokami normalūs mokesčiai socialiniam ir sveikatos draudimui. Žodžiu, įteisintas darbas šešėlyje. Rezultatas – nuskurdo ne tik tie žmonės, bet ir pati žiniasklaida. Išsilakstė ištisos kartos žurnalistų. Išliko kokybiškomis ir vertomis dėmesio tik tos, kur buvo laikomasi civilizuotų darbo santykių ir kitų padoresnių principų – BNS, „Verslo žinios“, LRT, DELFI, dar viena kita žiniasklaidos priemonė Vilniuje. Džiugu, kad daugiau tokių liko rajonuose. Bet ne visur. Kai kur situacija dar blogesnė – „vokeliai“ ir neformalizuoti darbo santykiai tapo norma.

Galiu drąsiai pasakyti, kad „liberalizuoti“ darbo santykiai neatvedė nei jokių didelių investicijų į žiniasklaidą, nei pakėlė dirbantiesiems atlyginimus, nei sukūrė jiems gerovę. Viskas subliuško seniai. Dabar panašią santykių reguliavimo kryptį valdžia siūlo perkelti į kitas gyvenimo sritis.

Šiandien sunku diskutuoti dėl naujo teisinio reguliavimo teisingumo. Man atrodo, kad pats pakeitimų parengimo (pažiūrėkite į rengėjų sąrašą), svarstymo (kiek dėmesio valdžia skyrė viešiems debatams, atsižvelgė į pasiūlymus ir rekomendacijas) ir ypač priėmimo (siūlau atidžiai susipažinti su registravimo procedūromis Seime, įtraukimo į darbotvarkes ir ypač balsavimo momentus) procesas buvo labai nesąžiningas ir neteisingas. Todėl, net jei tai ir būtų geri pataisymai, man jie jau dabar nepriimtini.

Tačiau visų svarbiausia yra valdžios nuostata ir toliau pūsti miglą, kad suvaidinę reformą ir pakeitę vieną kodeksą – vien dėl to pradėsime gyventi geriau, turtingiau ir gal net laimingiau. Ir jie jau dabar laidoja šiuo metu veikiančią darbo santykių reguliavimo sistemą. Žmogus paliekamas pats sau ginti save ir savo teises. Ir tai padarė koalicija, kurioje vien partijų pavadinimai siejami su socialdemokratija, darbu, tvarka, teisingumu.

Dabar jau galima drąsiai teigti, kad šių partijų filosofija paprasta – tarnauti kapitalo savininkams, o žmones palikti jų valiai, pasakius, kad esate lygiaverčiai partneriai. Ačiū už už pasitikėjimą. Susitvarkysime.

Per Žinių radiją girdėjau p. L. Graužinienės ir p. A. Butkevičiaus nuomonę apie protestuojančius jaunuolius dėl naujojo Darbo kodekso. Tokios nepagarbos ir ironijos joks mąstantis politikas niekada netransliuotų viešai. Todėl užbaigsiu savo komentarą jau minėtos disertacijos autorės Vaidos Servetkiensės mintimis iš vieno mokslinio jos straipsnio, rašyto dar prieš keletą metų:

Statistiniai duomenys ir palyginimai su kitomis ES šalimis byloja itin prastą Lietuvos visuomenės sveikatos būklę. Vertinant pagal bendrą sergamumą, sveiko gyvenimo trukmę ir kt. rodiklius Lietuva atsiduria paskutinėje vietoje tarp ES šalių. Vertinant materialinę gerovę, ypač ryškus Lietuvos atsilikimas pagal socialinę ir pajamų nelygybę – surangavus ES šalis pagal diferenciacijos indeksus, čia Lietuva pagal pastarųjų metų duomenis taip pat užima paskutiniąją vietą tarp ES šalių. Gyventojų dvasinę būklę ir vertybines nuostatas atspindi psichinės sveikatos, kultūros rodikliai, kurie smarkiai krito po nepriklausomybės atkūrimo ir vis išlieka žemi.

Pesimistines gyventojų nuostatas dėl ateities atskleidžia ir nemažėjantys emigracijos srautai, į savižalą orientuotas elgesys, pasitikėjimas valdžios institucijomis. Gyventojų gyvenimo kokybės rodiklių tendencijos atspindi valstybės vykdomos ekonominės politikos efektyvumą, todėl sistemingai atliekami gyvenimo kokybės vertinimai turi būti taikomi ne tik moksle, bet ir praktikoje. Norint rasti atsakymą į klausimą, kaip paskatinti šalies ekonominį ir socialinį vystymąsi ir sustiprinti visuomenės fizinę ir dvasinę būklę, pirmiausia turi būti analizuojamos priežastys, nulemiančios neigiamas gyvenimo kokybės rodiklių kaip valstybės vykdomos ekonominės politikos pasekmių tendencijas.

Visuomenės moralinių-etinių vertybių sistema – vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtaką kokybiškam šalies ekonominės, socialinės ir politinės sistemos funkcionavimui. Todėl norint pagerinti ekonominę-socialinę ir politinę padėtį Lietuvoje, visų pirma, reikia įveikti bendrą valdymo ir vertybinę krizę, atkurti visavertę kultūrą, t. y. ne tik materialines, bet ir dvasines vertybes.

Teksto autorius Dainius Radzevičius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

Informacijos šaltinis – www.dainius.org.

2016.06.28; 15:43

Stebint Lietuvos žiniasklaidą kartais susidaro įspūdis, kad apie tai, kas vyksta Rusijoje, žinome gerokai daugiau nei apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Tarsi nematoma ranka visas tas gijas, kurios driekiasi iš Kremliaus į visas puses, prie Lietuvos sienos nukirptų. Kodėl taip yra? Kodėl net karinės Rusijos invazijos akivaizdoje Lietuvos žiniasklaidoje galima matyti tam tikrų amnezijos ar dvasinio paralyžiaus požymių?

O gal tiesa ta, kad žiniasklaida Lietuvoje jau nebėra ketvirtoji valdžia, kad ji – tik pastumdėlė, į kurios pateikiamą poziciją atsižvelgiama tik tuo atveju, jei ji atitinka kapitalo grupių interesus? Apie tai ir apie procesus, vykstančius Ukrainoje, kalbamės su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi RADZEVIČIUMI.

Continue reading „Kodėl apie Rusijos oligarchus žinome daugiau nei apie Lietuvos?“

Seimo parlamentinės grupės ,,Už istorinę atmintį ir teisingumą“ inicijuotame pasitarime-diskusijoje „Kaip ginamas Konstitucijos 25 straipsnis?“ aptarti skleidžiamos dezinformacijos apie sovietų agresiją 1991 metų sausio 13-ąją, laisvės kovotojus teisinio vertinimo ir valstybės galimybių imtis reikalingų priemonių aspektai.   

Kaip pastebi parlamentinės grupės ,,Už istorinę atmintį ir teisingumą“ pirmininkas A. Anušauskas, informacinės atakos prieš mums svarbią istorinę atmintį nėra tik pastarųjų dienų aktualija. „Informacinės atakos vis intensyvėdamos tęsiasi jau keletą metų. Toks įspūdis, lyg šių atakų scenaristai ir užsakovai stebi, ar Lietuvos valstybė turi galimybių ginti savo demokratinę Konstitucijos laisvę nuo dezinformacijos. Tai daryti įpareigoja ir įstatymų leidėjai, ir institucijos, ir Konstitucijos 25 straipsnis.“

Continue reading „Ginti demokratijos laisvę nuo dezinformacijos prievartos būtina ir teisinėmis, ir politinėmis priemonėmis“

Siekdama įvertinti privataus kaltinimo instituto veiksmingumą, apžvelgti su jo taikymu susijusius probleminius aspektus bei šmeižimo ir įžeidimo veikų kriminalizavimo galimybes, Lietuvos advokatūra kartu su Nacionaline teismų administracija ir Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetu 2013 m. balandžio 26 d. 9.30 – 13.00 val. Lietuvos Respublikos Seime Signataro K. Antanavičiaus salėje (Gedimino pr. 53, Vilnius, III rūmai, 220) rengia apskritojo stalo diskusiją „Privataus kaltinimo instituto probleminiai aspektai bei įžeidimo/ šmeižimo dekriminalizavimo galimybės“.

Diskusijai vadovaus Rytis Juozapavičius.

Privataus kaltinimo institutas yra vienas iš seniausių teisės institutų, tačiau ar visada jis veikia veiksmingai ir pasiekia keliamus tikslus? Ar saviraiškos laisvės ribojimas, numatant asmenims baudžiamąją atsakomybę dėl įžeidimo ir šmeižimo proporcingai suvaržo saviraiškos laisvę (ypač žurnalistų)? Ar Lietuva atitinka tarptautinius standartus? Ar yra galimybės dekriminalizuoti įžeidimą/ šmeižimą? Šiuos ir kitus klausimus diskusijoje nagrinės susirinkę teisėjai, prokurorai, advokatai, žurnalistai bei kiti teisės ekspertai.

Continue reading „Diskusija dėl privataus kaltinimo instituto bei įžeidimo/ šmeižimo veikų dekriminalizavimo“

Šmeižtai ir įžeidimai per visą žmonijos istoriją, deja, yra neatskiriami jos palydovai. Tai veiksmai, po kurių neretai išyra šeimos, draugai tampa mirtinais priešais, bankrutuoja įmonės, net kyla karai. Be jokios abejonės už tokius veiksmus kaltininkai turi atsakyti, bet teisingas atsakomybės nustatymas, kurį suprastų ir jam pritartų dauguma Lietuvos gyventojų, matyt, nėra toks paprastas dalykas.

Viešai besireiškiančiųjų nuotykiai šmeižto, įžeidimo baudžiamosiose bylose neretai baigiasi prieštaringais, eiliniam žmogui nesuprantamais teismų sprendimais. Šiandien gausėja gretos tų, kurie mano, kad bent jau šiuo metu Lietuvoje baudžiamosios atsakomybės už šmeižtus ir įžeidimus, numatančios ir laisvės atėmimą, reikėtų atsisakyti, paliekant atsakomybę už tai tik Civiliniame ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksuose, kurie laisvės atėmimo ir kriminalinio nusikaltėlio „šleifo“ nenumato.

Continue reading „Kastytis Stalioraitis: ar nuomonės paskelbimas – kriminalinis nusikaltimas?“

anusauskas_slaptai.lt

Balandžio 4-ąją Seimo spaudos konferencijų salėje rinkosi Druskininkų politikai, žurnalistai, verslininkai, menininkai ir visuomenės veikėjai, kad viešai paskelbtų apie susiklosčiusią teisinio nihilizmo ir demokratijos saulėlydžio situaciją Druskininkuose.

Konferenciją pradėjęs Seimo narys Arvydas Anušauskas sakė: „Druskininkuose iškylančios grėsmės, akivaizdu, ankščiau ar vėliau bus multiplikuojamos ir kitose savivaldybėse, jei joms nebus užkirstas kelias. Kita vertus, toje savivaldybėje matome akivaizdžių įstatymo pažeidimų, buvo pradėti patikrinimai, tačiau generalinė prokuratūra ir kitos šalies teisėsaugos institucijos nerado aplinkybių, dėl kurių pradėtų ikiteisminius tyrimus ir imtųsi ginti viešąjį interesą“.

Continue reading „Druskininkų visuomenės atstovai prabilo apie mieste klestintį teisinį nihilizmą ir demokratijos saulėlydį“

dainius_radzevicius 001

Lietuvoje jau įprasta tampa įsižeisti ir užpykti ant žurnalistų už bet kokį komentarą ar vertinimą, kuris kam nors dėl ko nors pasirodo užgaulus.

Šiandien Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme 16 valandą bus atversta baudžiamoji byla, kurioje kolega Saulius Chadasevičius kaltinamas šmeižtu už savo du straipsnius.

Kalbant oficialiais terminais baudžiamosios bylos procese įtariamasis yra “15 min” žurnalistas Saulius Chadasevičius, o skundas paduotas pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 ir 2 dalis:

“1. Tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2. Tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.”

Continue reading „Eiles kūręs pareigūnas-nusikaltėlis įsižeidė už … jo pavadinimą poetu. Teisinė klounada ir tiek“

zurnalistas_zmogus

Sekantys teismuose žinaisklaidai ir žurnalistams keliamas bylas turėjo pastebėti dvi naujas neraminančias tendencijas: bylų prieš žurnalistus daugėja, ir jos keliamos nepaisant to, kad aukštesnės instancijos teismai tokius sprendimus dažnai panaikina.

Ypač jautri sritis – vadinamosios šmeižto ir reputacijos bylos. Bet kokia kritika gali būti pavadinta šmeižtu, o žurnalistas yra priverstas teisme apginti savo pareigą informuoti visuomenę ir teisę komentuoti įvykius.

Viena šią tendenciją atspindinčių ir kai kurias baugias naujas „strategijas“ atskleidžiančių bylų prasidėjo pernai po LRT transliuotos laidos „Ypatingas atvejis“, kurioje Seimo narys Kęstutis Masiulis, ūkio viceministras Daumantas Lapinskas ir žurnalistas-apžvalgininkas Artūras Račas pažėrė kritikos Gariūnų turgavietei.

Continue reading „Slystkelis žiniasklaidai: manipuliacijos teismais“

dainius_radzevicius 001

Vilniaus paygardos teismo teisėjų kolegija paskelbė mane visiškai išteisinantį sprendimą baudžiamojoje byloje dėl leidėjo V. Tomkaus šmeižto.

Pirmosios instancijos teismo teisėja A. K. Macevičienė mane nuteisė kaip nusikaltėlį, o apeliacinis teismas labai aiškiai pasakė, kad buvau nuteistas, nors nepadariau jokio nusikaltimo skelbdamas savo nuomonę apie minėtą leidėją komentare “WikiLeaks: V. Tomkaus “Respublika” išdavė ir pardavė žurnalistiką”.

Kadangi teismas labai aiškiai argumentavo išteisinimo motyvus, juos pacitavęs noriu viešai užduoti vieną klausimą ponams Vitui Tomkui ir teisėjai Ainorai Kornelijai Macevičienei – ar Jums negėda? Viešo ar asmeninio atsiprašymo iš Jūsų neprašau ir nesitikiu.

Continue reading „Išteisinimas: už V. Tomkaus šmeižtą nuteisusios teisėjos nuosprendis – neteisėtas ir nepagrįstas“

radzevicius_tttttttt

Šiandien Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme turi būti skelbiamas sprendimas baudžiamojoje byloje (teisėjas Olegas Šibkovas) dėl galimo šmeižto straipsnyje “Šiauliečio verslas – įsimylėjėlę paversti prostitute” dienraščio “Lietuvos rytas” darbuotojai Audronei Urbonaitei.

Kolegei privataus kaltinimo tvarka buvo iškelta byla ir “nukentėjęs” kaltintojas reikalauja iš jos 10 tūkstančių litų neturtinės žalos. Dalyvausiu sprendimo skelbime. Po posėdžio būtinai pakalbinsiu kolegę apie šią bylą ir jos aplinkybes.

Continue reading „Žurnalistams ir toliau grasinama kriminalinėmis bausmėmis“

kastis

Šis straipsnis skirtas jauniems žmonėms, gimusiems ar užaugusiems jau atkurtos Tėvynės nepriklausomybės sąlygomis. Tėvynėje ar emigracijoje.

Daugeliui jų savo šalies nepriklausomomybė ir demokratija atrodo kaip natūrali savastis. Okupacija ir diktatūra – nemalonioje istorinėje praeityje. Deja. Toks savasties suvokimas – apgaulingas.

„Völkischer Beobachter“ ir „Pravda“

Kadaise Vokietijoje buvo toks laikraštis „Völkischer Beobachter“ (lietuviškai – „Liaudies  stebėtojas“). Įsteigtas 1920 metais. Iš pradžių – labai nežymus. 1921 metais tiražas siekė tik 8000, bet netrukus pradėjo augti kaip ant mielių. Tapo mylimiausiu viso pasaulio vokiečių vado Adolfo Hitlerio laikraščiu, kuriame jis kvietė tautiečius į kovą su žydais ir komunistais bei reikalavo revanšo už Versalio sutartį. Diktatoriaus laikraščiu.

Continue reading „„Völkischer Beobachter“, „Pravda“ ir Lietuvos žurnalistų sąjunga“

dainius_radzevicius_1

Gavau vieną laišką. Kaip LRT Tarybos narys. Gavo jį ir daugiau LRT darbuotojų.

Taryba, tikiuosi, jo tikrai nesvarstys, nes tai laiškas, kuris nieko bendra su viešuoju interesu, manau, neturi.

Bet šis laiškas yra labai simptomiškas. Tokių reguliariai tenka gauti ir iš nevyriausybinių organizacijų, ir iš valstybinių įstaigų.

Kai tik nepatenkini tokio prašymo ar paaiškini, kad nereikia painioti “š” ir bandelės, paprastai sulauki tam tikro nusivylimo. Kartais net pykčio. Visų pirma, prieš paskelbdamas viešai minėtą laišką pabandžiau jį nuasmeninti. Bet ne tiek, kad dingtų esmė.

Continue reading „Išreklamuotas pilietiškumas – “pakazucha” ar tikras noras dirbti žmonėms?“

temide_111111

Dabar jau tikrai žinau, kur judame Lietuvoje – kalbėti galima tik apie valdžios (greičiausiai, teisminės) patvirtintus faktus. Visa kita negali būti nei skelbiama, nei aptariama.

Tokią nuomonę susidariau ne tada, kai mane nuteisė už kritišką nuomonę apie pono Vito Tomkaus leidinius. Tai nutiko tik šiomis dienomis, kai atidžiai perskaičiau Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą dėl teisėjų kritikos ribų ir pačios teismų sistemos šio sprendimo interpretaciją.

Dabar jau suprantu ir tai, kodėl teisėja A. K. Macevičienė mane nuteisė. Net beveik nesistebėčiau, jei nuosprendis Lietuvoje nebūtų pakeistas.

Ir turiu tam argumentą: lygiai vieną dieną prieš man paskelbiant nuosprendį Nacionalinės teismų administracijos puslapyje pasirodė štai tokio pobūdžio pranešimas:

“Žurnalistų etikos inspektorius: teisėjai yra vieši asmenys, tačiau apie juos negali būti skelbiama neobjektyvi, išsamiai nepatikrinta informacija.”

Continue reading „Sprendimas: “Teisėjai yra vieši asmenys, tačiau apie juos negali būti skelbiama neobjektyvi, išsamiai nepatikrinta informacija”“

juozaitis_arvydas_1

Dar 2003 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Arvydo Juozaičio parašytą 302 puslapių knygą “Laikraštis/I” (ISBN kodas: ISBN 9986-39-264-0). Prekyboje jos dabar niekur nemačiau. Bet…

Knyga, man atrodo, aktuali kaip niekada.

Ji aktuali visų pirma todėl, kad tai iš emės yra filosofo, bendravusio ir bendradarbiavusio su žiniasklaida, kūrybiškas požiūris į laikmetį, kuomet Lietuvoje kūrėsi nepriklausoma spauda. Jei kas neskaitė, bet nori paskaityti romaną apie Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje kuriamą naują laikraštį ir jo gyvenimo užkulisius, gali patirti įdomių pojūčių ir įvairių aliuzijų.

Continue reading „Rekomenduoju aktualią Arvydo Juozaičio knygą “Laikraštis/I”“

deimantas_jastramskis_1

Paskutinį birželio penktadienį, 29 dieną, Vilniaus miesto 2-ajam apylinkės teismui paskelbus nuosprendį dėl Dainius.org tinklaraštyje paskleistos informacijos apie žurnalistikos išdavimą ir pardavimą, jos autorius kaltinamasis Dainius Radzevičius tapo nuteistuoju.

Nors baudžiamojoje byloje nagrinėtas Vito Tomkaus privataus kaltinimo skundas, tai neeilinis įvykis Lietuvos žurnalistikos ir žiniasklaidos teisės praktikos istorijoje, nes nuteistasis yra dviejų žurnalistų organizacijų (Lietuvos žurnalistikos sąjungos (LŽS), Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos) ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) tarybos pirmininkas, o kaltintojas – vienos iš didžiausių pagal pajamas žiniasklaidos verslo grupių nuosavybės valdytojas.

Continue reading „Bausmė žiniasklaidos laisvei“

visockas-gintaras-portretas

Būsiu atviras: Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos Ainoros Kornelijos Macevičienės nuosprendis nustebino.

Lietuviškosios Temidės verdiktą, nepalankų kritišką nuomonę apie leidėją Vitą Tomkų ir jo “Respubliką” pareiškusiam Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui, derėtų įsidėmėti mums visiems.

Ar tai nėra dar viena pergalė jėgų, kurios siekia mums visiems užčiaupti burnas? Kad bijotume viešai reikšti bet kokią kritišką nuomonę. Kad nedrįstume kelti jokių versijų. Kad nebandytume lyginti faktų, skaičių. Kad prarastume bet kokį norą domėtis viešų asmenų gyvenimais bei jų darbine veikla.

Mano supratimu, minėtos teisėjos nuosprendis atveria sąlygas dar vienai labai pavojingai tendencijai. Jei ir aukštesniosios instancijos teismas palaikys šios teisėjos sprendimą, tai bus ženklas, jog nuo šiol mes, Lietuvos piliečiai bei Lietuvos gyventojai, neturime teisės remtis viešojoje erdvėje pasirodžiusia neigiama informacija. Jokia. Bent jau rizikuojame tapti kriminaliniais nusikaltėliais.

Continue reading „Spaudos laisvei – dar vienas lietuviškosios Temidės akibrokštas“

visockas-gintaras-portretas

Tikriausiai nieko kito ir nereikėjo tikėtis. Lietuvos parlamentas panaikino Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę. Šis Seimo daugumos žingsnis lyg ir suprantamas, lyg ir teisingas. Tačiau – tik iš pirmo žvilgsnio. Po birželio 26-osios balsavimo tiesos ir teisingumo Lietuvoje nepadaugėjo nė per nago juodymą. Už tai nepasitikėjimo lietuviškosios Temidės sprendimais ir lietuviškosios Temidės tarnais – dar daugiau.

Jeigu kalbėsime argumentais tų, kurie reikalauja preciziškai tiksliai laikytis kiekvienos įstatymo raidės, turėtume pripažinti, jog mažąją Deimantę iš globėjos  antstolė galėjo atimti tik dabar, po birželio 26-osios balsavimo, kai N.Venckienė oficialiai prarado teisinę neliečiamybę, o ne ankstų gegužės 17-osios rytą, kai N.Venckienę dar saugojo teisinės neliečiamybė statusas.

Šią nuostatą ypač akcentavo visuomeninės komisijos Garliavos įvykiams ištirti nariai, birželio 21-ąją Seimo konferencijų salėje žurnalistams išguldę savo argumentus bei raginę parlamentarus “nepriimti teisiškai nepamatuotų bei konjunktūriškai neatsakingų sprendimų”.

Continue reading „Kai vyrauja “teisiškai nepamatuoti bei konjunktūriškai neatsakingi sprendimai”“

radzevicius_tttttttt

Užvakar Teisingumo ministerijoje vykusioje konferencijoje, skirtoje teismų veiklos viešumo problemoms ir iššūkiams, pasakiau paprastą mintį – vadinamojoje pedofilijos byloje maksimalų padorumo ribas išlaikantį viešumą facebook tinkle ir savo interneto svetainėje užtikrinantis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėjas Audrius Cininas yra vertas didesnio pripažinimo visoje teismų sistemoje.

Jo bandymai aiškiai ir trumpai informuoti visuomenę apie bylos eigą, priimamus sprendimus, jų argumentus – tai geros praktikos pavyzdys, Jis yra revoliucinis. Bet tuo pačiu ir ne griaunantis teisinės sistemos principus, o juos pakylėdamas į akivaizdžiai naują, kokybišką veiklos organizavimo lygį.

Continue reading „Teisėjas Audrius Cininas – teismų veiklos viešumo pavyzdys“

radzevicius_tttttttt

Šiandien pagaliau užčiuopiau neginčijamų argumentų dėl „juodojo” politinio PR, kurį naudoja valdančiosios konservatorių partijos atstovai. Labai ilgai bandžiau save įkalbinėti, kad neverta apie tai kalbėti ir rašyti. Juk yra ir blogesnių. Juolab, kad valdantiesiems ir taip daug nepelnytos kritikos tenka.

Bet tylėti irgi negalima. Nes toks politinis PR, mano galva, peržengia ne tik padorumo ribas, bet ir kelia realią grėsmę demokratijai. O mano jau kurį laiką atidžiai stebimi kai kurie politikai, pavyzdžiui., toks Seimo narys Naglis Puteikis, „pamiršę” savo ir bendrapartiečių nuodėmes politini kapitalą bando krautis ant kitų žmonių nelaimių.

Continue reading „„Juodas” politinis PR, Naglis Puteikis ir kiti valdantieji. Liūdesys“

cyvas110

Lietuva yra šalis, kur galima teisti ne už tai, ką žmogus parašė, o už tai, ką, teismo nuomone, vidutinis statistinis skaitytojas (teismų išgalvota sąvoka) galėjo pagal parašymą pagalvoti.

Lietuvoje galima kelti baudžiamąsias bylas už “pasikėsinimą įžeisti prezidentą”. Niekam dėl to problemų nekilo, bet štai:

Dekriminalizuoti šmeižimą Lietuvą paraginusi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovė tiksliai atkreipė dėmesį į galimo piktnaudžiavimo baudžiamuoju procesu problemą, sako teisininkai.

Continue reading „ESBO rodo Lietuvos problemą – standartai keturgubi“