Žinia, lietuvių požiūris į brolius lenkus yra, švelniai tariant, prieštaringas. Nuomonės čia svyruoja didžiausia amplitude, keičiasi zigzagais, jeigu nelaikysime už nekintančią konstantą širdperšą dėl istorinių nesusipratimų, Lietuvos šantažo prieškariu arba iš naujo keliamų bangų pavardžių rašybos nelietuviškais rašmenimis klausimu mūsų dienomis.
Kaip atrodo, lenkų taip pat būna visokių, andai šią mintį esu bandęs išsakyti straipsnelyje, visiškai aiškiu pavadinimu „Didieji ir mažieji lenkai“ http://l24.lt/lt/nuomones–komentarai/item/30959-sveikinu-ep-nari-v-tomasevski-su-draugija. Dabar be didesnės pauzės pereinant truputėlį į kitą potemę, ryžtuosi tvirtinti, kad ką tik Lenkijos Seime priimtas įstatymas dėl baudžiamosios atsakomybės (iki 3 metų) už bandymus priskirti kaltę Lenkijos valstybei ar tautai dalyvavus Holokauste, be jokios abejonės, yra vienas iš didingiausių įvykių postkatastrofistinių laikų įstatymdavystės istorijoje ir puikus doros valios užderėjimo liudijimas, reikalaujant užbaigti pernelyg ilgai užsitęsusį nešvankų spektaklį su sudūlėjusiu rekvizitu.
Tiesą sakant, labai nustebino audringa Izraelio valstybės oficialių struktūrų kritinė reakcija į tokį Lenkijos Seimo apsisprendimą, neleidžiant sau net slapčiausioje sąmonės kertelėje nuodėmingai pagalvoti, kad Izraelio valstybės gyvybingumo pagrindas yra kitų tautų kaltės kompleksų forsuotas dirginimas.
Priimtas Lenkijos Seimo įstatymas nedraudžia, esant reikalui, nurodyti, jog nusikaltėlis buvo tos ar kitos tautybės žmogus, tačiau perspėja dėl nepagrįstų apibendrinimų. Galop Holokausto neigimo kaip užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę veikos traktavimas yra logiškai pagrįstas tik tokiu atveju, jeigu ne mažesniu, o galbūt dar didesniu nusižengimu yra laikomas kolektyvinės kaltės primetimas, ypač nepagrįstai apkaltinant valstybę ar tautą dalyvavimu Holokausto nusikaltimuose.
Čia kaip niekur kitur svarbi yra balanso įtampa, įvardytų pusių dermė, jeigu norite, kontrapunkto dėsnis. Be tokio abipusiškumo Holokausto neigimo kriminalizavimas yra tik gremėzdiškas pusiausvyros pažeidimas, kurio negali paslėpti net pasaulinės konjunktūros miglos.
Izraelio pademonstruotas nepasitenkinimas Lenkijos Seimui priėmus tokį įstatymą leidžia labai tiesmukiškai paklausti – ar Izraelis laikosi nuostatos, kad Lenkijos valstybė ir tauta dalyvavo Holokauste, o, tarkime, kontroversiškas įstatymas leidžia pridengti kolektyvinę kaltę? Klausimo tiesmukiškumas čia yra didelė vertybė, nes visiems iškart tampa aišku, kad teigiamas atsakymas į taip be užuolankų suformuluotą klausimą parodytų visišką oponentų necivilizuotumą, anapusinį nepadorumą, taigi, kas ne kas, o civilizacijos forpostu teisėtai laikomas Izraelis niekados nesiryžtų tvirtinti tokios nesąmonės, juolab kad minimu laikotarpiu Lenkijos valstybė buvo ištrinta nuo žemėlapio, šalyje siautėjo okupacinis režimas. Taigi, ne visiškai aišku, dėl ko protestuoja Izraelio valstybę atstovaujančios institucijos…
Izraelio vėliava
Visa tai būtų galima pavadinti atsitiktiniu nesusipratimu, jeigu nematytume jau ryškėjančios tendencijos ta linkme, kad Vokietijai išmokėjus kompensacijas Holokausto aukų šeimoms, kartas nuo karto bandoma įpiršti fantasmagorinę nuomonę, jog Holokausto pagrindėja buvo Lenkija arba, dar patogesnis atpirkimo ožys, Lietuva. Kaip jau kartą esu sakęs anksčiau, jeigu būčiau žydas, man būtų truputėlį gėda dėl tokio sugebėjimo patogiai pakeisti problemos apžvalgos lauką, naujai užkerėti perspektyvas (Edvardas Čiuldė. Jeigu aš būčiau žydas; https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-jeigu-as-buciau-zydas/).
Iš tiesų, kartais užima kvapą, matant kaip Holokausto atmintis tampa paprasčiausia pinigų darymo mašina ar konkurentų kasdieninio spaudimo priemonė.
Tik neturintis nė lašelio vaizduotės žmogus galėtų nesižavėti Izraelio valstybės sėkme, atstovaujant savo tautos idėjai, herojiška tautos istorija, tvirta populiacijos dvasia, žydų tautybės žmonių išmintimi. Kartas nuo karto net sakoma, kad reikia sekti žydų pavyzdžiu. Tačiau – šiukštu – nereikėtų sekti tokiu pavyzdžiu, kai siekiama pelnyti papildomai taškų kitų tautų moralinio prievartavimo pagrindu, o ypač nuvilia tie atvejai, kai į spaudimo procedūras yra įpainiojama nelygstama Holokausto atmintis.
Šią savaitę Izraelio mokyklos skirs dvi valandas tam, kad vaikams būtų papasakota apie Europos tautų, taip pat ir lenkų, vaidmenį žudant žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Tai pranešė šalies švietimo ministras Naftalis Bennettas, kuriuo remiasi „RIA Novosti“.
Ministro potvarkis yra reakcija į Lenkijos valdžios ketinimą įvesti baudžiamąją atsakomybę už mėginimus apkaltinti lenkų tautą dėl Antrojo pasaulinio karo metais darytų nusikaltimų, įskaitant holokaustą.
Pasak N. Bennetto, nors holokaustą sugalvojo ir realizavo vokiečiai nacistai, įkūrę mirties stovyklų okupuotoje Lenkijoje, daugelis Europos gyventojų, taip pat ir lenkai, „džiaugėsi žydų naikinimu, juos išduodavo, ištremdavo ir net patys žudydavo“, – teigė ministras.
Jis priminė žydų pogromus, vykusius Lenkijoje ne tik per karą, bet ir 1946 metais.
Lenkijos ir Izraelio nesutarimus sukėlusias Lenkijos Tautos atminties instituto įstatymo pataisas Seimas priėmė sausio 26 d. Pagal įstatymo pataisas, kiekvienas, kuris viešai ir nepaisydamas faktų priskiria lenkų tautai arba Lenkijos valstybei atsakomybę arba bendrą atsakomybę už Trečiojo reicho įvykdytus nusikaltimus arba kitus nusikaltimus žmoniškumui ir taikai, taip pat karinius nusikaltimus, bus baudžiamas pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Tokia pat bausmė grės ir asmenims, mažinantiems tikrųjų šių nusikaltimų vykdytojų atsakomybę.
Dabar įstatymo projektą svarstys Senatas (aukštieji parlamento rūmai).
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis pirmadienį interviu naujienų agentūrai PAP pareiškė, kad „negali būti ir kalbos apie Lenkijos atsakomybę už holokaustą“.
Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis atmeta kaltinimus, kad šalies gyventojai prisidėjo prie holokausto. Savo poziciją jis išdėstė pirmadienį interviu naujienų agentūrai PAP, komentuodamas sekmadienį įvykusį pokalbį su Izraelio ministru pirmininku Benjaminu Netanyahu.
Šiame pokalbyje pašnekovai aptarė Lenkijoje įvedamą draudimą vartoti formuluotę „Lenkijos mirties stovyklos“ ir skleisti kitus faktus apie lenkų dalyvavimą holokauste, kuriuos Varšuva laiko nepagrįstais.
„Kalbėdamasis su Izraelio premjeru B. Netanyahu aš pabrėžiau, jog Lenkijos valstybė buvo užpulta ir okupuota. Negali būti ir kalbos apie Lenkijos atsakomybę už holokaustą“, – sakė M. Morawieckis. Tačiau jis pridūrė, kad lenkai „yra pasirengę dialogui, nori diskutuoti ir tirti istorinę tiesą“.
„Ypač tokią skausmingą patirtį turinčioms lenkų ir žydų tautoms svarbu, kad būtų skelbiama teisinga, o ne melaginga istorija. Pasaulyje netrūksta žmonių, kurie, deja, stengiasi kilnius poelgius paversti nusikaltimais. Užpultuose namuose, kur gyvena dvi šeimos, iš kurių vieną išžudo banditai, negalima kaltinti bendrininkavimu kitos, kurios dalis taip pat buvo išžudyta“, – pabrėžė Lenkijos vyriausybės vadovas.
Lenkijos ir Izraelio nesutarimus sukėlusias Lenkijos Tautos atminties instituto įstatymo pataisas Seimas priėmė sausio 26 d. Pagal įstatymo pataisas, kiekvienas, kuris viešai ir nepaisydamas faktų priskiria lenkų tautai arba Lenkijos valstybei atsakomybę arba bendrą atsakomybę už Trečiojo reicho įvykdytus nusikaltimus arba kitus nusikaltimus žmoniškumui ir taikai, taip pat karinius nusikaltimus, bus baudžiamas pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Tokia pat bausmė grės ir asmenims, mažinantiems tikrųjų šių nusikaltimų vykdytojų atsakomybę.
Dabar įstatymo projektą svarstys Senatas (aukštieji parlamento rūmai).
Izraelis pradeda dešimčių tūkstančių migrantų išsiuntimo programą. EPA-ELTA nuotr.
Izraelis nori ateinančiais mėnesiais priversti išvykti iš šalies dešimtis tūkstančių imigrantų iš Afrikos. Ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu trečiadienį per kabineto posėdį Jeruzalėje paskelbė planą, kuriuo remiantis, iki kovo pabaigos šalį turi palikti 38 000 nelegaliai į Izraelį atvykusių afrikiečių. Kas nesutiks, bus sulaikytas.
Ši priemonė pirmiausiai bus taikoma Eritrėjos ir Sudano gyventojams, kurių gimtosios šalys kaltinamos rimtais žmogaus teisių pažeidimais.
„Kiekviena šalis turi saugoti savo sienas“, – B. Netanyhu gynė planą. Apsaugoti savo sienas nuo nelegalaus brovimosi esą yra suverenios valstybės teisė ir pareiga.
Planas numato, kad kiekvienas asmuo, kuris privalės išvykti, gaus lėktuvo bilietą ir 2 900 eurų. Nuo balandžio ši suma nuolat mažės, o tie, kas nesutiks išvykti, bus sulaikomi. Holotas, pusiau atviras pabėgėlių centras Pietų Izraelio dykumoje bus uždarytas. Beveik 1 500 čia esančių žmonių dabar dienomis gali išvykti iš centro dirbti.
Izraelis tyliai pripažįsta, kad pabėgėliai iš Sudano ir Eritrėjos negali grįžti į savo gimtąsias šalis. Todėl Izraelio vyriausybė su kitomis Afrikos valstybėmis, pirmiausiai – Ruanda ir Uganda, susitarė, kad šios priims migrantus.
Jungtinės Tautos (JT) kaltina vyriausybę Eritrėjoje „sistemingais“ nusikaltimais žmogiškumui. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas Hagoje dėl karo nusikaltimų, nusikaltimų žmogiškumui bei genocido yra išdavęs Sudano prezidento Omaro al Bashiro arešto orderį.
Kai praėjusių metų lapkritį pirmą kartą sužinota apie atitinkamus Izraelio planus, JT Pabėgėlių agentūra (UNHCR) pareiškė dėl jų abejones. Izraelis turi teisinių įsipareigojimų dėl pabėgėlių apsaugos, teigta tada.
Oficialiais duomenimis, 2017 metais iš Izraelio išvyko 4 012 nelegalių imigrantų, 3 332 jų – iš Užsachario Afrikos.
Egidijus Motieka: kol JAV politika Izraelio atžvilgiu nėra strategiškai aiški, Lietuva turėtų susilaikyti. Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lietuvos balsavimas už Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją, kurioje neteisėtu įvardijamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, šalyje sukėlė aštrias diskusijas. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui, aiškindami, kad Lietuva tiesiog privalėjo palaikyti JAV.
Tačiau geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Egidijus Motieka mano, kad kategoriška Lietuvos parama JAV taip pat nebūtų buvusi geriausia alternatyva šioje situacijoje.
Gruodžio 21 dieną Lietuva, nepaisydama JAV Prezidento Donaldo Trumpo ir JAV atstovės Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley įspėjimų, pritarė rezoliucijai, kuria raginama atšaukti JAV sprendimą Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine.
Šis sprendimas, žvelgiant į Lietuvos užsienio politikos gaires, yra kiek netikėtas. Lietuva, tradiciškai įgyvendindama savo užsienio ir saugumo politiką, išskirtinį dėmesį skiria JAV – galingiausiai ir įtakingiausiai euroatlantinės erdvės valstybei.
Kitaip tariant, Lietuvos, kaip mažos, geopolitiškai sudėtingame regione esančios valstybės, saugumo kertinis akmuo yra JAV – šalis, ir norinti, ir galinti stabdyti Rusijos galios sklaidą Europoje. Dėl to vyrauja suvokimas, kad JAV, o ne Europos didžiosios valstybės yra Lietuvos išlikimo ir nacionalinio saugumo esminis garantas.
Tai Lietuva įrodė 2003 metais, parėmusi vienašališkus JAV veiksmus Irake, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija su tuo nesutiko, o ir Lietuvos poziciją įvertino kaip praleistą progą patylėti.
Tuometis Lietuvos sprendimas taip pat buvo palydėtas diskusijomis šalies viduje. Dalis politikų ir mokslininkų teigė, kad sprendimas remti JAV, net santykių su ES valstybėmis sąskaita, yra normali praktika. Tuo tarpu kita dalis – akcentavo, kad Lietuvos „aklas proamerikietiškumas“ ir neįsiklausymas į didžiųjų Europos valstybių, skiriančių milijardus eurų šalies modernizavimui, interesus yra nei morališkai, nei pragmatiškai teisingas. Anot jų, Lietuva neturi pamiršti, kad yra Europoje, todėl negali tiesiog ignoruoti to, ką sako svarbiausios ES valstybės.
Kitaip tariant, šios diskusijos parodė, kad nėra aiškaus sutarimo dėl to, kaip ir apskritai ar reikėtų Lietuvai atsižvelgti į kartais akivaizdžiai išsiskiriančius Europos didžiųjų valstybių ir JAV interesus.
Taigi šią savaitę kilusios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos įgyvendintojų sprendimo vyko panašiame kontekste. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos ir epitetų ne tik Prezidentei ir užsienio reikalų ministrui, bet ir visiems šį sprendimą palaikantiems. Anot jų, Lietuva tiesiog neturi teisės nepalaikyti amerikiečių, kai šie į šalį geopolitinės įtampos laikotarpiu siunčia „abramsus“. Nesvarbu, kad nė viena ES valstybė, ir ypač pagrindinė JAV strateginė partnerė – Didžioji Britanija, Vašingtono Jungtinėse Tautose šį kartą nepalaikė.
Kitaip tariant, viešojoje erdvėje formuojama nuostata, kad Lietuva padarė skaudžią klaidą užsienio politikoje, jog būtinai, nepaisant ES vyraujančio teisinio ir vertybinio požiūrio į aptariamą konfliktą, reikėjo vienareikšmiškai palaikyti D. Trumpo iniciatyvą.
Šalies poziciją rezoliucijos atžvilgiu geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius E. Motieka įvertino kaip keistą apsisprendimą, tačiau kartu pabrėžė, kad balsavimas priešingai būtų ne ką geresnė alternatyva. Kitaip tariant, šioje situacijoje Lietuvai aiškiai „pritarti“ ar „nepritarti“ JAV politikai Izraelio ir Palestino atžvilgiu kol kas yra vienodai „nepatogu“.
Abejonės dėl tokio sprendimo, aiškino profesorius, kyla tuomet, kai įvertiname faktą, kad kai kurios ES narės, ir konkrečiai Lietuvos kaimynystėje esančios Lenkija ir Latvija, išliko neutralios. Reikia pažymėti, akcentavo profesorius, kad šiuo atveju susilaikymas reiškia ne tik neutralitetą, bet ir netiesioginį JAV palaikymą.
Vis dėlto, profesoriaus nuomone, svarbiausia priežastimi, kodėl Lietuvos išsakyta pozicija neturėjo būti tiek „vienareikšmiškas taip“, tiek „vienareikšmiškas ne“, yra kol kas nelabai aiškūs Vašingtono interesai ir strategija Izraelio ir, apskritai, Artimųjų Rytų atžvilgiu.
Pavyzdžiui, detalizavo E. Motieka, kai Lietuva 2003 metais ir 5-6 metus po to palaikė „kvestionuotinas“ JAV operacijas Irake bei Afganistane, Vašingtono interesai buvo labai aiškūs ir akivaizdžiai ilgalaikiai.
Tuomet, kalbėjo E. Motieka, buvo aišku, kad JAV žūtbūt siekė išlaikyti savas pozicijas ir įtaką Artimuosiuose Rytuose. Žinoma, tuomečiam Lietuvos apsisprendimui remti JAV operacijas Irake didelę įtaką darė šalies narystės NATO siekis.
Tuo tarpu dabar, akcentavo MRU profesorius, sunku pasakyti, ką amerikiečių žingsnis dėl Jeruzalės statuso iš tikrųjų reiškia ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Anot jo, amerikiečių iškeltas Jeruzalės klausimas yra tik nedidelė geopolitiškai sudėtingos problemos detalė. „Kol kas sunku pasakyti, ar šis amerikiečių veiksmas yra platesnės strategijos dalis“, – samprotavo geopolitikas.
Galbūt, svarstė profesorius, šis JAV sprendimas priimtas turint specifinės, su teroristinėmis grupuotėmis susijusios, informacijos, apie kurią mes dar nežinome.
„Jeigu tai yra strateginis sprendimas penkiolikai metų į priekį, padėsiantis įvesti visuotinę taiką Artimuosiuose Rytuose, tada tai yra fantastiškas amerikiečių sprendimas. Tačiau jei tai yra vienadienis, tik su Trumpo pažadu ir jo nemokėjimu šnekėti su tarptautine bendruomene susijęs, sprendimas – galime sulaukti rimtų, su Rusijos ir Turkijos vaidmenų stiprėjimu regione susijusių, implikacijų“.
Taigi, E. Motiekos nuomone, balsuojant dėl aptariamos rezoliucijos Jungtinėse Tautose, reikėjo atsižvelgti į kol kas ne visiškai aiškias amerikiečių strategines gaires Artimuosiuose Rytuose.
„Reikėjo taktiškai palaukti aiškių ženklų, kurie leistų teigti, kad amerikiečių sprendimai yra negrįžtamas procesas. Kadangi tai dar nėra aišku – būtų buvę geriau susilaikyti ir išlikti neutraliam“, – aiškino E. Motieka.
Aiškindamas tarptautinės bendruomenės, ir ypač Vakarų valstybių, pareikštą nepalaikymą JAV, E. Motieka ragino nebrėžti kategoriškų linijų. Pasak jo, tai, kad didelė dalis artimiausių JAV sąjungininkių nepalaikė Vašingtono sprendimo, nereiškia antiamerikietiškos politikos. Viena vertus, tai gali būti susiję ne tiek su JAV, kiek su D. Trumpo politikos kvestionavimu. „Nė vienas JAV prezidentas nedarė taip, kad visiškai nederintų savo pozicijų su sąjungininkėmis“, – pabrėžė E. Motieka.
Taigi ir Lietuvos pozicijos šiuo atveju nereikėtų traktuoti ir kaip „antiamerikietiškos“.
Pasak profesoriaus, artimiausios JAV sąjungininkės, balsuodamos dėl rezoliucijos, pabrėžė, kad negalima taip vienašališkai priiminėti tokių sudėtingų ir tarptautinei bendruomenei svarbių sprendimų. „Kitaip tariant, nepalankiai JAV balsavusios šalys neparodė jokio priešiškumo ar „antiamerikietiškumo“. Tai taktinis sprendimas, suponuojantis, kad kitą poziciją parodžiusios Vakarų valstybės mano, jog dabar neverta būtent taip veltis į šį procesą. Ar jos teisingai mano – kol kas taip pat nėra aišku“.
Bet kuriuo atveju, pabrėžė profesorius, diskusijas tarptautinėje bendruomenėje užaštrinęs klausimas negali būti svarstomas atskirai. Jeruzalės klausimas, akcentavo profesorius, yra tik detalė. Todėl, anot geopolitikos eksperto, šiuo sprendimu vargu ar JAV sugebės išjudinti „įšalusius“ Izraelio ir Palestinos santykius. Šis vienas sprendimas tiesiog to negali padaryti. Tai turi būti kompleksinė politika ir sprendimų grandinė, aiškino E. Motieka.
Per Izraelio kariškių ir palestiniečių susirėmimus Vakarų Krante nukentėjo apie 40 žmonių. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson) penktadienį sakė, kad JAV ambasada iš Tel Avivo į Jeruzalę veikiausiai bus perkelta ne anksčiau kaip po dvejų metų.
„Tai neįvyks šiemet ir tikriausiai ne kitais metais, bet prezidentas nori, kad judėtume pirmyn labai konkrečiu ir nepalaužiamu būdu, užtikrindami, kad ambasada būtų perkelta į Jeruzalę tada, kai tik bus galima tai padaryti, kiek įmanoma anksčiau“, – po Paryžiuje vykusio susitikimo su Prancūzijos užsienio reikalų ministru Žanu Ivu Le Drianu (Jean-Yves Le Drian) sakė R. Tilersonas.
Vardydamas žingsnius, kuriuos teks padaryti ambasadą norint perkelti iš Tel Avivo, R. Tilersonas sakė, kad Jungtinėms Valstijoms teks įsigyti žemės sklypą, parengti planus, gauti Kongreso leidimą ir „tuomet pastatyti pačią ambasadą“.
Be kita ko, jis pakartojo, kad JAV šiuo žingsniu nesiekia padaryti neigiamos įtakos Izraelio ir palestiniečių taikos deryboms.
„Prezidentas savo pareiškime nenurodė jokio galutinio Jeruzalės statuso. Tiesą sakant, manau, kad jis labai aiškiai pasakė, jog priimti galutinį sprendimą dėl (miesto) statuso, įskaitant sienų klausimą, derybų keliu turėtų priimti (konflikto) pusės“, – pridūrė jis.
Šiuos komentarus R. Tilersonas išsakė, netylant pasipiktinimui dėl JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) sprendimo vienašališkai pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, taip atsisakant beveik septynių dešimtmečių senumo JAV užsienio politikos krypties.
Jeruzalė yra kartu ir Izraelio, ir Palestinos sostinė ir būtina derybose dėl to susitarti! – tokia geniali Europos socialistų partijos, Vladimiro Putino mylėtojos ir kartu ES užsienio reikalų ir saugumo šefės Federicos Mogherini ir naujojo JTO Generalinio, kurio net pavardės Lietuvoje daugiau kaip trisdešimt žmonių iš URM nežino, išmintis.
Yes! – Vilnius yra kartu ir Lietuvos, ir Latvijos, ir Gudijos, ir Čiukčijos ATSR sostinė! Arba kartu ir Lietuvos Respublikos, ir Vidurio Lietuvos sostinė. Žmogus yra kartu ir vyras, ir moteris. Mano žmona yra kartu ir mano, ir kaimyno, su kuriuo visą gyvenimą iki kraujų mušamės, žmona, o to kaimyno svetainė yra kartu ir mano, ir jei dėl to susitarsim – bus viskas tvarkoj!
Na, bet tai oficiali JTO politika ir pozicija. Vienintelė, kurią buvo įmanoma kadaise priimti priešiškai nusiteikusių, dar nežinančių kas įvyks sprendėjų balsais, absoliučiai nereali, niekada neįgyvendinta ir iš principo neįgyvendinama. Tačiau idiotiškai graži, kaip ir bet kokia pasaka su happyend’u. Vaikučiai, susitarkit, gyvenkim draugiškai – sakė klasikas katinas Leopoldas.
Dėl to tariasi 70 metų. Nesusitarė, nes nenori susitarti ir niekada, nei per 700, nei per 70000 metų nesusitars. Ir nėra pasaulyje nei vieno psichiškai sveiko žmogaus, kuris nors sekundei, nors per milimetrą patikėtų, kad žydai su arabais dėl Jeruzalės susitars. Tačiau oficialūs, švarkuoti asmenys tebegyvena 1947 metais ir rimtais veidais reikalauja laikytis JTO rezoliucijos Nr.181.
Niekas šios rezoliucijos niekada nevykdė ir neįvykdė, įskaitant ir pačią JTO ir vykdyti nesiruošia. Jokio joje reikalaujamo tarptautinio statuso Jeruzalė neturėjo, neturi, niekam iš konflikto šalių jo nereikia ir niekas jo nepripažintų, net jei pasaulio galybės karine jėga tą JTO rezoliuciją įgyvendintų.
Jeruzalė žydams buvo kaip mums Vilnius – svetimšalių nukariautas, atimtas, jų daugumos apgyvendintas, bet visados ir per amžius – tautos gyvybės centras ir valstybės sostinė. Ar kaip Klaipėda, kuri 500 metų buvo atimta, susigrąžinta ne visai švariai, perrengus tautinius žalius žmogeliukus civiliškai ir suvaidinus sukilimą – tačiau ar todėl ji ne mūsų?
Nesvaikit, po 2000 metų Jeruzalę atgavę žydai niekada, jokiomis aplinkybėmis kol gyvi jos niekam neatiduos ir kitiems nepripažins. Ir nėra pasaulyje jėgos, kuri iš branduolinės valstybės atimtų jos sostinę. Ne šiaip pasirašytų juridinių popierių, kurių niekas net nesirengia vykdyti, bet realių, teisingų sprendimų ir teisiųjų šioje košėje iš viso ieškoti beprasmiška.
Niekas iš vargšų arabų Jeruzalės užpuolę neatėmė, jie patys nevykdė jokių JTO rezoliucijų, patys užpuolė nepriklausomybę paskelbusią žydų valstybę su vieninteliu tikslu – juos visus sunaikinti. Patys, gavę kare į kaulus Vakarų Jeruzalę ir prarado, ir patys karine jėga užimtą Rytų Jeruzalę pažeisdami tarptautinę teisę aneksavo.
O ir per šešių dienų karą niekas Jordanijos nevertė į jį stoti ir pulti Izraelį – ji buvo iš anksto įspėta nesikišti su garantija, kad niekas kare jų nelies. Bet karalius Huseinas pasiuntė kariuomenę į puolimą ir, eilinį kartą gavęs į kaulus, prarado ir Rytų Jeruzalę, o dabar visas pasaulis dėl to kaltas.
Izraelio vėliava
137 valstybės pripažįsta realiai neegzistuojančią Palestiną, deklaravusią sostine Jeruzalę. Ir dar daugiau jų pripažįsta realiai egzistuojantį Izraelį, deklaravusį sostine Jeruzalę. Tačiau nepripažįsta jo sostinės, nors Vakarų Jeruzalę Izraelio sostine 24 valstybės pripažino ir ambasadas ten daugiau kaip tris dešimtmečius turėjo.
Po 1980 metų JTO rezoliucijos Nr.478 persigalvojo ir pradėjo ambasadas iškeldinti, paskutinės perkeltos tik 2006 metų rugpjūtį. O dabar vėl atsigalvoja atgal ir Čekija su Filipinais, ne vien JAV, kuri jau nuo 1995 metų pripažino Jeruzale Izraelio sostine ir nutarė ambasadą perkelti.
Arabų valstybių dauguma iš viso nepripažįsta nei žydų sostinės, nei valstybės, o nuskriaustieji palestiniečiai iš Hamas nepripažįsta net žydų teisės egzistuoti. Jiems geras žydas – negyvas žydas ir pirma pasitaikiusia proga juos pasprogdina, reikalaudami, kad tie šventai pripažintų visas jų teises.
Nors iš tikrųjų jiems jokių teisių nereikia ir valstybės nereikia, nes tada tektų patiems atsakyti savo žmonėms už jų gyvenimus ir dirbti konkretų darbą. Palestiną seniai valdo sukarintų teroristinių grupuočių vadeivos, iš išsivadavimo karo susikūrę šaunų asmeninį biznį ir siekiantys solidumo ir pasaulio galingųjų pripažinimo, nors visų jų rankos kruvinos iki alkūnių.
Pamenat, kaip gardžiai buvo pakvipę galutiniu taikos susitarimu žmogaus su rankšluoščiu ant galvos – Yassero Arafato – laikais, net dėl Jeruzalės pasidalijimo praktiškai jau beveik buvo susitarta? Ir bemat šis žmogėdra-emeritas, užsimanęs senatvėje taikdario šlovės ir ramaus vartymosi po SPA su jauna žmona, buvo nunuodytas.
Jo asmeniškai pasisavinti arabų valstybių suaukoti “kovai už laisvę“ milijardai konkuruojančių banditų iš našlės atimti, prasidėjo išsivadavimo kovotojų tarpusavio karas ir nauji “išsivadavimai“. Jie labai didvyriškai kovojo, leisdami į žydų gyvenamuosius kvartalus raketas iš savo vaikų darželių ir mokyklų kiemų, atakavo žydų postus prisidengę gyvaisiais vaikų ir moterų skydais ir sprogdino jaunimo diskotekas.
Ir triūbija Visatai prieš CNN kameras apie judėjų žiaurumus. Ir visas civilizuotas krikščioniškas pasaulis virkauja ir smerkia žydus už atsakomąsias “perteklines, neproporcingas“ priemones. O Hamas teroristai buvo šauniojo kareivio Yassero Arafato mokytojų iškilmingai, su garbės kuopa ir raudonu kilimu sutinkami Kremliuje. Ką bekalbėti apie palestiniečių prezidentą, baigusį Maskvos Patriko Lumumbos vardo Tautų draugystės universiteto aspirantūrą.
Per tą laiką, kai vyksta šis karas, žmogus gimsta, užauga, užaugina anūkus ir numiršta. Kito gyvenimo kaip nuolatinės žudynės, neapykanta, visuotiniai šokiai gatvėse iš džiaugsmo susprogdinus priešininkų autobusą su vaikais, niekas ten nebeįsivaizduoja. Pagal esamus sprendimus Palestinoje nieko išspręsti nebeįmanoma, čia akligatvis, kurio nemato tik aklas.
Vienintelis būdas ką nors padaryti, kai nieko negali padaryti – ką nors pradėti daryti. De facto keisti situaciją, užuot mojavus senais juridiniais popieriukais. Pripažinti tai, kas yra ir priversti iš padėties absurdiškumo besipelnančius sprendimų blokuotojus suprasti, kad žaidimas su naivuoliais baigėsi ir niekas jiems nebepataikaus.
Nieko ypatingo Donaldas Trumpas nepadarė. Pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine – seniausiai priimtas JAV Kongreso sprendimas, konstatuojantis faktą, tačiau visiškai neprieštaraujantis JTO rezoliucijoms, nes niekaip netrukdo toliau derėtis ir susitarti dėl miesto statuso ir pasidalijimo.
Joks “taikos procesas“, kuris šitiek dešimtmečių buvo tik iš to proceso imitacijos mintančių Palestinos grupuočių šėrykla, nenukentės. Priešingai, tai gali kaip tik procesą paspartinti. Tik šio sprendimo įvykdyti niekaip nedrįso nei gražiai pražilęs Ovalinio kabineto eržilas, nei minties galiūnas, pamatęs Vladimiro Putino akyse sielą, nei Nobelio premijos avansininkas, perkrovinėjęs santykius su Maskva.
ES užsienio reikalų ir saugumo šefė Federica Mogherini
Gražu dabar žiūrėt ir kaip milijonus atbėgėlių prisiūkavę Europos lyderiai šlapiais iš baimės apatiniais rėkia nieko nieko nedaryti, ir kaip tam karštai pritaria jų atseit neapkenčiamas Vladimiras Putinas. Ir tenka vienai Vengrijai blokuoti ugnim spjaudančios Europos Sąjungos Donaldą Trumpą smerkiančias rezoliucijas.
Jiems atsistoję audringai ploja ir mūsiškės programos “Vremia“ matoniai su pugačiauskais, apsidžiaugę nauja proga paspardyti JAV Prezidentą – spjaudyti į mūsų trapų valstybingumą užtikrinančių valstybių vadovų veidus ir reikalauti iš jų daugiau tankų, patrankų, batalionų ir dar didesnio saugumo yra lietuviškas brendas.
Lietuvoje dar negimė užimantis atsakingas pareigas politikas ar dvaro žurnalistas, išdrįstantis pagalvoti kitaip, negu kalba Briuselio senoliai ir senolės, seniai užmiršę, kas yra galvojimas ir sugebantys tik reikšti susirūpinimus ir rašinėti begalines ašaringas rezoliucijas. O išgirdus žodžius “Izraelis“ ar “žydai“ tai jau kiekvienas drąsiosios mūsų šalies didžiūnas praranda kalbos dovaną.
Nereikia, kiškiai narsuoliai, taip baimintis. Arabų pasaulis seniai susiskaldęs, paskendęs vidiniuose ir tarpusavio karuose, susipriešinęs ir nebeįgalus vieningai ką nors reikšmingo, juolab Palestinoje, nuveikti. Daug kas ten laukė tokio Amerikos žingsnio ir panaudos jį tarpusavio kovose. O rūstūs jaunuoliai su kalašnikovais ir gobtuvais padegins amerikiečių vėliavas ir nurims, nors vieną kitą, aišku, nušaus.
Bet nieko baisesnio neatsitiks, negu ten jau septyniasdešimt metų kiekviename žingsnyje atsitinka – gal bent kas nors pradės keistis tame absurdo spektaklyje. O dėl juridinių reikalų labai nepergyvenkit, nes ten seniai dėl to niekas nepergyvena. Jei kas į gera faktiškai pajudėtų, būtų proga ir naujus susitarimus pasirašyti – kad tik kas pasikeistų.
Mūsų žiniasklaidoje jau kalbėta, kaip Rūta Vanagaitė savo monologuose Baltarusijoje, Rusijoje ir Latvijoje porino, jog iki šiol jos kartos lietuviai beveik nieko nežinojo apie žydus, abejojo, ar žydai į macą nededa kraujo – „juk šiaip sau niekas nieko nežudo“, nežinojo apie žydų gyvenimą, holokaustą, visada (!) nekentė žydų, nes nieko nebuvo parašyta, ką paprasti žmonės galėtų paskaityti ir tuo žavėtis. Rašyta apie tai tik akademinėse publikacijose, kurios išleistos mažu tiražu ir prieinamos tik bibliotekose (kaip ir daugelis dėmesio vertų knygų. – I.T.).
Diletantiški postringavimai
Diletantiškus Rūtos Vanagaitės postringavimus pirmasis viešoje erdvėje argumentuotai nutraukė Rimvydas Valatka studijos Svoboda laidoje. Jis taikliai pastebėjo: „Jeigu knyga būtų išėjusi prieš 10 metų, nebūtų buvę jokios isterijos, jokių diskusijų. Isteriją sukėlė dalis žmonių, nepatenkintų tuo, kas parašyta, Masmedija žaidžia socialiniais tinklais. Tokia reakcija kilo dėl feisbuko, o tai padėjo parduoti knygą.“
Į klausimą, kodėl po knygos išėjimo nebuvo rimtos diskusijos, žurnalistas atsake: „Atsiprašau, savo bibliotekoje turiu 50–60 gerų knygų, išleistų Lietuvoje per kelis dešimtmečius. Kaip galima sakyti, jog nieko nebuvo išleista? Jeigu neskaitėte, ką Grigorijus Kanovičius rašė prieš 50–60 metų, kur Jūs gyvenote?“ Paminėjęs Icchoko Mero, Sauliaus Šaltenio kūrinius, pasaulyje cituojamų istorikų Alfonso Eidinto, Solomono Atamuko, Antony Polonskio knygas, kurių Vanagaitė, matyt, nėra skaičiusi, žinomas žurnalistas tiesiai šviesiai pasakė: „Jūs negyvenote Lietuvoje.“ Kaip žinia, Vanagaitė iš tikrųjų daug metų negyveno Lietuvoje, užsieniuose gyvendama, neturėjo moksladraugių, kurios, kaip ir šių eilučių autorę, per žydų Velykas kursiokes vaišindavo maca.
Minėtosios Svoboda laidos vedėja taip pat priminė, jog Lietuvoje parašyta nemažai darbų apie žydų gyvenimą ir holokaustą. Viso to Vanagaitė nenorėjo girdėti, varė jau pažįstamą savo „maldelę.“
Klausantis Vanagaitės arogantiško gyrimosi, jog ji padarė tai, ko nepadarė istorikai, matyti, jog minėtųjų autorių, taip pat išgyvenusių nacių okupaciją žydų (H.Kruko, A. Tory, J. Beileso, R. Korčak) ar tyrinėjusių holokaustą žinomų istorikų darbų, ji tikrai neskaitė.
Bet ypač apmaudu, kad ji, pasitelkusi viešuosius ryšius, vokiečių ir rusų kalba prieinamose svetainėse paskleidžia daug netiesos ir šmeižto, kuriuo patiklūs skaitytojai ar klausytojai gali patikėti ir kitiems papasakoti. Kai vienam iš Rusijos paskambinusiam pažįstamui pasakiau, jog toje knygoje yra paskelbtos penkių lietuvių, dalyvavusių šaudant žydus, KGB tardymo protokolų ištraukos, ir tų protokolų nurašinėtoja juos laiko patikimais dokumentais, jis pasakė „Viskas aišku“.
Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Šiame rašinyje norėčiau paminėti tik vieną siužetą, kuris beveik žodis žodin panašiai skambėjo Vanagaitei kalbant Svetlanos Aleksijevič klube Minske (kovo 2 d., Lietuvos amabasados salėje buvo susirinkę nemažai intelektualų – I.T.) ir Jelgavoje gegužės 6 d. (patalpoje sėdėjo vos keli žmonės, bet viešieji ryšiai pasirūpino, kad Vanagaitės monologas abu kartus būtų filmuojamas. Abu siužetai yra internete – I.T.). Daugelis skaitytojų neturi interneto prieigos ir neįsivaizduoja, kaip skambėjo dėl giminių nuodėmių atgailaujančios lietuvės „paskaitos.“ Vis dėlto pati atgailos forma yra naujas dalykas Lietuvoje. Paprastai atgailaujame tyliai, tikintieji užperka mišias, kad tų giminių vėlės galėtų ramiai ilsėtis.
Ir Minske, ir Jelgavoje Vanagaitė pasakojo, kaip, atgailaudama už savo giminaičių kolaboravimą su vokiečiais II pasaulinio karo metais, ji nusprendė bent kiek išpirkti jų kaltę ir surengė Lietuvoje žinomą akciją pagal projektą „Būti žydu“ – moksleiviai buvo supažindinami su žydų papročiais, dainomis, kulinarija ir nuvažiuodavo į Panerius prie duobių, kur žydai buvo sušaudyti. (Vis dėlto atgailaudama Vanagaitė nesigėdijo imti pinigų iš Briuselio. – I.T.)
Lietuvos universitetus baigusios istorikės – bobytės
Kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kaip arogantiškai kalbėjo Vanagaitė, stengdamasi pabrėžti ypatingus savo nuopelnus švietime apie holokaustą bei kaltindama visą Lietuvą, kai kuriuos jos kalbų fragmentus iš minėtųjų susitikimų rašysime kursyvu.
Viename projekto renginyje apsilankė vienas svarbus žmogus – Lietuvoje yra tokia komisija, kuri tiria nacių ir vokiečių (sic!) nusikaltimus (reikėtų suprasti, jog tai yra nacių ir sovietų nusikaltimus tirianti komisija. – I.T ). Ir tuos, ir tuos. Jie nieko ten netiria (!), tik gerai ten sėdi. Tas viršininkas man pasakė, jog mano projektas šiaip neblogas, bet metodologiškai (sic!) neteisingas. Pakvietė ateiti į konferenciją, kurią organizuoja istorijos mokytojams. Pasakė, jog jeigu gerai įsitrauksiu, gal paims į ekskursiją į Jad Vashemą. Pamaniau sau – Izraelyje niekada nebuvau, o gal pasiseks? Pasėdėsiu dvi valandas nuobodžioje (iš anksto žino, jog bus nuobodi – I.T.) konferencijoje. Nuėjau į tą konferenciją. Ten sėdi tokios bobytės (babusenki) iš visos Lietuvos, joms irgi nuobodu (Kas nuobodu? Juk ta konferencija dar neprasidėjo – I.T.). Nieko, pamaniau, kaip nors atlaikysiu.
Vanagaitės „paskaita“ – jauno genocido centro istoriko pasakojimas
Išėjo kalbėti jaunas lietuvių istorikas – iki tol žinojau, jog žydus šaudė naciai ir saujelė lietuvių išgamų. Žinojome, jog štai ten guli taikūs sovietiniai gyventojai, nužudyti fašistinių okupantų ir vietinių talkininkų. (Tos iš sovietų okupacijos laikų atėjusios klišės nuo 1990-ųjų metų kritikuojamos Lietuvos žiniasklaidoje, tai pat konferencijose, ir tarptautinėse. Vanagaitė to iki šiol nebuvo girdėjusi. – I.T.)
Tas istorikas ėmė pasakoti, kaip „Lietuva (sic!) sudarė vyriausybę, kuri nusprendė – jei Lietuvoje neliks sovietų, vokiečiai mums grąžins nepriklausomybę, tik reikia su jais bendradarbiauti. (Minske: Visą nacistinę propagandą Lietuvos vyriausybė įtraukė į savo arsenalą (byla vziata na vooruženije – I.T.). Visais lygmenimis. Aišku, Hitleris tik ir svajojo apie nepriklausomą Lietuvą.“
Jie sugrąžino visus į darbą, atkūrė visas prieškarines struktūras. Sugrąžino visus žmones (kurie nebuvo ištremti ar išvežti į sovietinius konclagerius – I.T.) ir atkūrė ikikarines struktūras. Vadinasi, turėjome profašistinę vyriausybę. Vienas iš ministrų – žinomo mūsų Landsbergio tėvas, ekonomikos ministras (komunalinio ūkio – I.T.)
Visa civilinė administracija – 20 000 žmonių – dirbo vokiečiams. Lietuvos vyriausybė sukūrė policijos batalionus ir bataljonus savanorių, kurie bus būsimos Lietuvos nepriklausomos armijos pagrindas (Minske dar pridėjo: „sukūrė armijos bataljonus“ – I.T.). Dar 20 000 žmonių. Sukūrėme tokią piramidę. Visa piramidė tarnavo žudymui. Ir baisiausia, ką tas istorikas pasakė – Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos (sic!).
Klausiu, kaip tai? Taip, – pasakė jis. Vokiečiai tikėjosi vietoje labai greitai susidoroti su sovietų armija. Jie nesitikėjo, jog rusai trauksis. Ir vokiečiai nuėjo paskui juos – į rytus, į Baltarusiją, Ukrainą ir taip toliau … iki Maskvos. Lietuvoje karo metais likdavo 600–900 vokiečių.
Laikrodžio tikslumu 30 000 dirbančių lietuvių struktūra (kalbėtoja kažkur „pametė“ 10 000 iš ką tik jos pačios minėtųjų kolaborantų. – I.T.) ir 600–900 vokiečių – tai ir buvo mirties piramidė. Po savaitės visi (!) vaikinai, atėję į batalionus, atsidūrė prie duobių ir šaudė žmones.(Tik viena pagalbinės policijos kuopa kartu su vokiečiais VII forte šaudė žydus. – I.T.).
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC nuotr.
Buvo daug masinių žudynių vietų, kur nebuvo nė vieno vokiečio. Lietuvoje nužudyta 200 000 žmonių, du trečdaliai per tris mėnesius. (Jeigu Vanagaitė būtų paklaususi savo knygoje kalbinto gido ir holokausto tyrinėtojo Chaimo Bargmano, jis būtų jai pasakęs, jog Sniečkaus iniciatyva IX forte sušaudytųjų aukų skaičius buvo net kelis kartus padidintas. – I.T.).
Kaip ta mašina galėjo veikti? Kokia saujelė per tris mėnesius gali nužudyti 150 000 žmonių? Kažkas turėjo sudaryti sąrašus – kaip mano senelis, kažkas turėjo surasti tinkamas vietas – netoli miško, kad niekas nematytų, treti rūpinosi apsauga. Nes visus žydus suvarydavo į sinagogas, mokyklas, kiaulides, ten palaikydavo tris dienas, kad sugniuždytų; kažkas turėjo iškasti duobę. Nes duobės buvo didelės ir jas kasė vietiniai gyventojai. Kažkas turėjo atvažiuoti žydus sušaudyti, arba sušaudydavo vietiniai. Kažkas turėjoužkasti duobę ir organizuoti turto pardavimą. O turtą reikėjo saugoti, parduoti aukcione ar išdalyti. Toks buvo organizacinis darbas.
Istorikas apie visa tai papasakojo per 45 minutes.
Aš ėmiau virpėti, negalėjau patikėti savo ausimis… Vadinasi, ir mano senelis buvo vienas iš tų 30 000. Gal jis to nežinojo ar darė tai dėl Lietuvos. Kaip ir tie vyrukai savanoriai – jie gi ne iškart pradėjo šaudyti. Iš pradžių jie saugojo gamyklą, dar ką, paskui žydus, paskui varė prie duobių, paskui šaudė. Galvojo – jei ne aš, tai kas nors kitas. Nebuvo vokiečių, stovėjusių jiems už nugaros. Vokiečiai nemėgo purvino darbo, jie fotografuodavo. Tą darbą atliko lietuviai, kaip ir latviai. Taigi jie ir šaudė. Jiems duodavo išgerti ar kokius aulinius batus – juk atlyginimų nemokėjo … Ir aš pagalvojau – kaip – visa Lietuva dalyvavo? Buvo ir gelbėjusių. Bet kiek ne gelbėjo, o dalyvavo šioje žudymo mašinoje?
R. Vanagaitė norėjo tą istoriką pakviesti papietauti ar bent išgerti kavos ir daugiau sužinoti. Jis atsisakė, nes jam esą negalima. Ir Vanagaitė paaiškino istoriko nenorą susitikti: Mat, mane iš matymo jau daug kas pažinojo.
Tada ji pasiūlė susitikti parke. Istorikas sutiko ir pažadėjo kai ką atnešti.
Susitikome buvusioje Lenino aikštėje, Leniną, žinoma, pašalinome [ubrali], priešais tą Genocido centrą, kur tie visi KGB archyvai, kur tas draugas (tovarišč – I.T.) dirbo.
„Slaptieji“ sąrašai Martyno Mažvydo bibliotekoje
Jis atsinešė polietileninį maišelį, apsižvalgė, atsisėdo greta, ir aš apsižvalgiau. Visi apsižvalgėme. Ir jis perdavė man tą maišelį su kserokso kopija. Tai buvo Izraelyje išleisti žudikų sąrašai – garsusis Melamedo sąrašas. Crime and Punishment – 5000 pavardžių lietuvių, kurie žudė žydus. Jis buvo jį gavęs iš Izraelio ir paskolino man iki pirmadienio, kad pasižiūrėčiau, ar aptiksiu ten savo giminaičius – senelį ir mano tetos vyrą, kuris 1941 m. buvo viso Panevėžio policijos viršininkas. Kai 1945 m. atėjo sovietai, jis pasitraukė į Ameriką, gyveno puikiame name Majamyje, per visą sovietinį laikotarpį man ir seseriai atsiųsdavo džinsų. Mes jį taip mylėjome. Gyveno svetima pavarde, žinojome, lyg ten kažkas susiję su žydais. Dabar supratau, iš kur tie džinsai. Paėmusi tą maišelį, pagalvojau – jeigu ten rasiu jo pavardę, nežinau, kaip elgsiuos. Susitarėme susitikti pirmadienį. Jis nuėjo apsižvalgydamas, o aš likau sėdėti.
Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Staiga kažką prisiminiau – sovietiniais metais taip susitikdavome parke ir iki pirmadienio skolindavomės Solženicyną ar Orwelą. 27 metai nepriklausomybės, ir turiu parke susitikti. Ne, to taip nepaliksiu. Kažkas, istorikas, man perduoda … jis bijo netekti darbo, nes, kaip jis man vėliau pasakė, istorikai apie tai gali rašyti, ir tik todėl, kad tų knygų niekas neskaito (sic!).
Gerbiamieji skaitytojai, po šio išraiškingai paporinto epizodo labai tiktų rusų aktoriaus Michailo Zadornovo pamėgtas „nežinau, kas jus dabar ištiks“ – tas sąrašas nuo 2002 m. saugomas Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje ir bet kas gali juo pasidomėti. Pilnas jo pavadinimas LITHUANIA CRIME & PUNISHMENT. 1999, nr. 6.
Nėra ko stebėtis, kad diletantė Vanagaitė (taip ji pati save vadina – I.T.) nesugalvojo panaršyti Nacionalinės bibliotekos kataloguose. Talentinga žurnalistė Rūta Janutienė, kuri šiaip jau stengiasi pagrįsti savo argumentus keliais šaltiniais, šį kartą taip pat patikėjo, jog tas sąrašas yra konspiratyviai, „apsižvalgant“ platinamas dokumentas, ir savo laida padėjo tą melagingą informaciją skleisti Lietuvoje. O juk reikėjo paprasčiausiai užeiti į Martyno Mažvydo biblioteką ir užsisakyti šį leidinį. Ypač stebina ir tai, jog to nežinojo pastate „priešais buvusią Lenino aikštę“ dirbantis istorikas. Būtent iš šio leidinio Vanagaitė sėmėsi „išminties.“ Apie tai ji pati prasitarė knygoje „Mūsiškiai“ – jai džinsus siuntusio tetos vyro Antano pavardę ji aptiko „5000 Lietuvos budelių sąraše”.
Mossad slaptieji agentai
Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas Josephas A. Melamedas šiame leidinyje buvo paskelbęs kelių tūkstančių žydų genocide tariamai dalyvavusių lietuvių tautybės asmenų sąrašą. J. A. Melamedo sąraše sąmoningai nutylėtas vokiečių nacių esmingas vaidmuo žydų tragedijoje Lietuvos teritorijoje.
Žiauriais žydšaudžais išvadinami ir garbingiausi mūsų tautos sūnūs: Juozas Lukša, Adolfas Ramanauskas, Jonas Žemaitis. Iki šiol galima perskaityti visą 140 puslapių leidinį su žinomus partizanų vadus brutaliai šmeižiančiais tekstais taip pat internete adresu:
Pirmiausia apie tą sąrašą ir lietuvius šmeižiančius ilgus tekstus buvo informuotos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Informaciją pateikė gidas profesionalas, holokausto istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas, žinomas ir kaip publicistas, aktyviai ir drąsiai reaguojantis į aktualius įvykius. Kartu su Aleksandru Vitkumi išleidęs solidų enciklopedinį žinyną „Holokaustas Žemaitijoje.“
Žinodamas Juozo Lukšos – Daumanto nuopelnus Lietuvai, Chaimas Bargmanas tais pačiais 1999 m. Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje pasiuntė laišką, kuriame išdėstė argumentus, kodėl Juozas Lukša – Daumantas, jo nuomone, negalėjo dalyvauti vadinamosiose „Lietūkio“ garažo žudynėse. Apie tą laišką netrukus jis papasakojo Antanui Lukšai. Pasak Ch. Bargmano, po to Lietuvoje stojo ilga tyla. Nuo 2002 metų leidinį turi Martyno Mažvydo biblioteka, bet jis nieko nedomino. Tik kai sąrašas atsidūrė internete, Lietuvoje, anot Ch. Bargmano, kilo „kipišas.“
Tada Chaimui paskambino Antanas Lukša, pakvietęs supažindino su „Tremtinio“ redakcijos darbuotojais, tarp jų ir dukra Dalia. Ji padarė viso Izraelyje išleisto leidinio kopiją. Antanas Lukša apie Ch. Bargmano į Izraelį rašytus laiškus informavo Kauno prokuratūrą. Iškviestas į prokuratūrą, Ch. Bargmanas tyrėjui turėjo patvirtinti, jog Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje buvo pasiuntęs minėtąjį laišką. (To laiško kone detektyvinė istorija, atskleidžianti, kaip istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas pateikia argumentų, paneigiančių Juozui Lukšai–Daumantui metamus kaltinimus dėl žydų žudynių – atskiro straipsnio tema. – I.T.)
Lietuvius galima šmeižti nebaudžiamai
Išlaukusi gerus dešimt metų (!) po šio sąrašo paskelbimo, Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimo mirusiųjų paniekinimo. Generalinė prokuratūra Izraelio valstybės kompetentingoms institucijoms persiuntė Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą dėl teisinės pagalbos. Juo buvo prašoma apklausti liudytojais prieštaringai vertinamos Lietuvos žydų asociacijos vadovus ir kitus asmenis, kurie ką nors žino apie galimą Lietuvos piliečių dalyvavimą žydų tautybės žmonių žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Puikiai prisimename, jog viešojoje erdvėje buvo pateikta melaginga informacija apie tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos vykdo baudžiamąjį persekiojimą ir siekia Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko, buvusio Kauno geto kalinio J. Melamedo ekstradicijos. Generalinė prokuratūra tuoj pranešė, jog Josephą Melamedą nori apklausti dėl galimai iškraipyto žydšaudžių sąrašo, ir paneigė Izraelio žiniasklaidos pranešimus apie jo baudžiamąjį persekiojimą. Izraelio spaudoje pasirodė siūlymų net peržiūrėti diplomatinius santykius su Lietuva. Po šių įvykių minėtoji holokaustą išgyvenusiųjų organizacija kreipėsi į Jad Vašemą atšaukti kvietimus Lietuvos kultūros ministrui ir ambasadoriui dalyvauti konferencijoje apie Lietuvos žydų naikinimą. Manydami, kad svarbu surengti šį paminėjimą, Yad Vashem nusprendė jį surengti bendradarbiaudamas tik su išgyvenusiųjų organizacijomis ir be jokių kitų šalių atstovų.
Kas galėtų paneigti, kad J. Melamedas galėjo kažko bijoti? Juk jis priklausė sovietinei reokupacijai tarnavusiam „Mirtis okupantams“ būriui. Vadinamųjų sovietinių partizanų siautėjimas, ypač Pietryčių Lietuvoje, paliko kraujuojančių žaizdų, kurios žiojėja iki šiol. Už kiekvieną jų diversinę akciją vokiečiai šaudydavo įkaitus – lietuvius, gudus, lenkus – ir bausdavo ištisus kaimus. Jų apiplėšti valstiečiai, kurie nepristatydavo visos maisto produktų prievolės, buvo griežtai baudžiami – jų buvo ir sušaudytų Paneriuose. Sprogdindami tiltus, įmones, geležinkelio bėgius, jie silpnino ir šiaip nuo karo veiksmų nukentėjusį kad ir okupuotos Lietuvos ūkį.
Kodėl tylėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje?
Šioje istorijoje stebina tai, jog Minske žinomas Baltarusijos istorikas (sic!) Aleksejus Litvinas turėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių 12-asis lietuvių batalionas buvo permestas į Baltarusiją. Negi salėje sėdėjęs Lietuvos Respublikos ambasadorius su tais įvykiais nebuvo susipažinęs? Negi jis nebuvo girdėjęs apie istoriją su vadinamuoju Melamedo sąrašu? Gal jis nenorėjo pritarti Baltarusijos mokslininkui?
Dirbdamas valstybėje, su kuria Lietuvą sieja gausybė istorinių ir kultūrinių ryšių, jis turėjo duoti atkirtį bent jau Vanagaitės (ir ją „apšvietusio“ Genocido centro istoriko) teiginiui, jog Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos.
„Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos generalinės srities teritorijoje buvo dislokuotos nemažos vokiečių karinės ir policinės pajėgos. Tai – kariniai daliniai (269-oji pėstininkų divizija, 403-oji apsaugos divizija), žandarmerijos, tvarkos policijos, saugumo policijos ir SD padaliniai, 16-asis SS policijos pulkas, karo lauko komendantūros ir kt. Divizijoje buvo po 8 000 – 10 000 karių. Per trejus metus vyko pastovi vokiečių institucijų ir jų skaitlingumo kaita. Iš viso Ostlando reichskomisariate buvo dislokuotos 4 rezervinės divizijos. Be to, 1944 metų pradžioje vien tik Lietuvoje dirbo 5988 vokiečių administracijos valdininkai.“ (Istoriko Petro Stankero informacija. – I.T.)
Renginys Minske taip pat parodė, jog net mokslininkai patiki Lietuvą šmeižiančia dezinformacija. Susitikimo pabaigoje jaunas baltarusių istorikas iš Mokslų akademijos pasakė, jog jį apstulbino pasakojimas, kaip Vanagaitei į parką nešiojo „paketus su dokumentais“ ir kaip kai kurie istorikai jai vis patardavo, kurias bylas užsisakyti. Kokia gausybė užsienio žiūrovų dabar „žinos“ ir kitiems papasakos, jog 5000 žydšaudžių pavardės Lietuvoje slepiamos?! Jog kopijos platinamos celofaniniame maišelyje, ir taip, kad niekas nematytų?! Jog žydšaudžiai Lietuvoje nebuvo teisiami?!
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius.
Kol pasaulio gyventojų skaičius kas valandą paauga maždaug po 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje per tą pačią valandą sumažėja trimis. Daugiausiai tokią Lietuvos patirtį lemia labai didelė emigracija. Vyriausybė iki šiol nieko nenori girdėti apie migracijos politiką ir gerąją kitų šalių patirtį, o lietuvių grįžimas atgal į istorinę Tėvynę valstybės politikams yra neįdomus.
Situacija bloga ir blogėja
Statistikos departamentas paskelbė pirmojo 2017 m. pusmečio gyventojų skaičiaus ataskaitą. Nieko naujo, duomenys labai blogi. Panevėžyje gyventojų jau mažiau nei 90 tūkst., Šiauliuose šimtatūkstantojo gyventojo neliks rugsėjį. Gyventojų mažėjimas yra Lietuvos problema numeris vienas, tai patvirtina daugybė ekspertų, verslininkų ir tarptautinių ataskaitų, tačiau Vyriausybė šiuos duomenis ignoruoja.
Kodėl? Kai kurie patarėjai užsimena, kad pripažinus migraciją problema, reiktų jai skirti daugiau dėmesio, o rezultatai trumpuoju laikotarpiu vargu ar greitai pagerėtų ir tai taptų dar vienu pretekstu kritikuoti politikus. Tai nevalstybiškas požiūris, nes kitos šalys, kurios irgi buvo susidūrusios su didele emigracija, sugebėjo suvaldyti procesus.
Lenkija vykdo kryptingą politiką ir skatina ukrainiečių imigraciją, taip kompensuodami savo išvykusius tautiečius. Panašią politiką vykdo ir Čekija, kur ukrainiečiai jau tapo didžiausia tautine mažuma šalyje. Vokietija priima daug imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, Airija priima anglakalbius, Izraelis kviečia į savo valstybę žydus. Lietuva – maža šalis, todėl daugėjant svetimšalių mūsų valstybės egzistavimui gali iškilti reali grėsmė. Todėl verta sekti Izraelio pavyzdžiu ir bandyti grąžinti lietuvius ar kiek įmanoma Lietuvai lojalius asmenis atgal į istorinę Tėvynę. Tai turėtų būti svarbiausias šalies uždavinys.
Izraelio pavyzdys
Izraelio vėliavos
Mums artimiausia sėkmės istorija yra iš Izraelio. Valstybė, kuri išsidėsčiusi nederlingoje dykumoje, be jokių gamtinių turtų, apsupta priešų, sugebėjo iš viso pasaulio sukviesti žydus naujos šalies statybai. Ir jiems pavyko! Kodėl Lietuva to negali pakartoti? Lietuvos pozicijos daug tvirtesnės nei XX amžiaus 5–ojo ar 6–ojo dešimtmečio Izraelio. Žydai vykdo sisteminę politiką kviesdami visus žydus atgal į Tėvynę. Visa kvietimo ir integracijos sistema remiasi dar 1950 m. priimtu Grįžimo įstatymu, kuris skelbia, kad kiekvienas žydas turi teisę gyventi Izraelyje, o valdžia darys viską, kad tokia teise būtų pasinaudota. Kodėl Lietuvai nepradėjus nuo reikiamo įstatymo priėmimo?
Seimas jau kelis kartus priėmė rezoliucijas, kad paskatintų Vyriausybę veikti, tačiau niekas nesikeičia. Dabar migracijos politika neegzistuoja. Tarp institucijų yra visiškas nesusikalbėjimas ir betvarkė. Ryšius su užsienio lietuviais palaiko Užsienio reikalų ministerija, integracijos klausimus sprendžia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, už migraciją atsakinga Vidaus reikalų ministerija, o talentų pritraukimu turėtų rūpintis Ūkio ministerija.
Bus politika, bus ir rezultatai
Gyventojai globaliame pasaulyje tapo labai svarbūs. Daug šalių konkuruoja dėl gyventojų ir vykdo kryptingą politiką viliodami pas save. Lietuva yra ne išimtis. Lietuvius išviliojo turtingesnės Vakarų Europos šalys, bet ar tikrai mes neturime ko pasiūlyti? Dedame daug pastangų kviesdami turistus, skatindami užsienio investicijas – dirba pareigūnai, veikia institucijos, tam skiriami valstybės finansai, o štai dėl gyventojų pritraukimo nedarome nieko.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Net dėl savo tremtinių ir politinių kalinių, kurie buvo nublokšti į Sibirą, padarėme labai nedaug. Per 27 nepriklausomybės metus į Lietuvą parsikvietėme vos per 2 tūkst. šeimų, o tokių Tolimojoje Rusijoje gali būti net 100 kartų daugiau. Ir čia jau akivaizdu, kad jie į Lietuvą neatvažiuoja ne dėl to, kad Rusijoje geriau gyventi, o todėl, kad čia niekas jų nelaukia.
Kas mėnesį Statistikos departamentas praneša naujus duomenis, kaip mažėja gyventojų skaičius Lietuvoje. Daug kas tikėjosi, kad pagerėjus ekonominei situacijai, tie skaičiai patys susitvarkys, bet taip gali neatsitikti arba procesai bus visiškai nevaldomi. Lietuva turi imtis pati planuoti ir vykdyti kryptingą migracijos politiką. Kol kas Vyriausybė vengia tos temos, todėl Seimas turi parodyti iniciatyvą ir priversti visą valstybės aparatą pamatyti didžiausią Lietuvos problemą.
Televizijos laida „Atspėk dainą“ jau uždaryta. Ir ačiū išmintingajam A.Siaurusevičiui.
Tačiau visai ne dėl to, apie ką pagalvojote – ačiū. Nekultūringo darkymosi, šūkaliojimo, kvailiojimo eteryje bus šiek tiek mažiau. Galite paprieštarauti: nepatinka – nežiūrėk! Aš ir nežiūriu, akies krašteliu pamatęs antikultūros laidą bėgu į gamtą: į Afriką, kur liūtai ir drambliai, į dykumą, kur nėra smoriginų, baukučių, valinskų, arba visai išjungiu ekraną, iš kurio liejasi banalybės, smurtas…
Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Bet kodėl aš turiu bėgti nuo televizijos, kurią išlaikau? Kodėl ir čia beveik ta pati bjaurastis, kokia viešpatauja komercinėse televizijose? Iš LRT aš tikiuosi, maldauju, reikalauju takto, santūrumo, išminties… Kodėl ir čia mus persekioja ta prakeiktoji reklama? Kad LRT išrinktieji ponai dar sočiau gyventų, o mus maitintų nuvalkiotais, tūkstančius kartų transliuotais filmais?
Tą lemtingą vakarą kaip tik kelioms sekundėms stabtelėjau ties šūkaujančia buvusia Seimo nare (šalia jos sėdėjo žinomas dirigentas) ir, pasibjaurėjęs, perjungiau kanalą. Jeigu būčiau žinojęs, kad dar po kelių sekundžių įvyks didysis sprogimas! Todėl esu labai dėkingas istorikui Tomui Baranauskui, alkas.lt tiksliai, paraidžiui išdėsčiusiam, kokie žodžiai ir gestai sudrebino visą Lietuvą, Rusiją, turbūt ir Ameriką, ir Izraelį…
Tačiau tik T.Baranauskas atkreipė dėmesį į jau po to parašytus Giedriaus Drukteinio žodžius: „Kaip tos laidos dalyvis, į kurį ana moteriškė rodė pirštu rėkdama „Žydas!“, sveikinu LRT sprendimą laidą uždaryti, kai kuriuos personažus – blacklistinti, o likusiems primenu draugiškai: propaguodami nacizmą ir antisemitizmą vis tik NIEKO nelaimėsite, o štai pralaimėti galite VISKĄ!“.
Nemoku angliškai, bet tą baisų žodį šiaip taip išsiverčiau: kai kuriuos personažus reikia įrašyti į juodąjį sąrašą! Ar taip, ponas Giedriau Drukteini, knygos „Izraelis, žydų valstybė“ autoriau?
Istoriko T.Baranausko komentaras: „…jau galima pasijusti tarsi 1984-aisiais. Ne tais realiais, o tais, apie kuriuos rašė Džordžas Orvelas… Didysis brolis stebi jus… Čia jau net ne Orvelo 1984-ieji, o visai realūs 1946-ieji (prisimenu tų metų A.Ždanovo pranešimą apie žurnalus „Zvezda“ ir „Leningrad“), išskyrus gal nebent iš anglų kalbos pasičiuptą „blacklistint“… Giedrius Drukteinis kalba tikro enkavėdisto tonu: „nieko nelaimėsite, o pralaimėti galite viską“.
G.Drukteinis, manau, lankėsi Izraelyje, jis žino, ką ir kaip reikia kalbėti ir rašyti. Asta Baukutė nežinojo, kad žydu jo pravardžiuoti negalima, ir pateko į juodąjį sąrašą. Dabar jau ne tik į Seimą – į LRT televiziją ji tikrai nepateks. G.Drukteinis, spinduliuojantis „žydiška išmintimi, iškalta akmenyje“, labai įsižeidė, pavadintas žydu. Kodėl? Juk žydai „gali viską“, žydai daug išmintingesni už mus ir žino, ko siekia. Reikėtų didžiuotis. Toks įsižeidimas neskaniai kvepia, gali smogti bumerangu. Tik sovietmečiu viešai žydo žydu nevadindavome, sakydavome – „žydų tautybės“. Turbūt A.Baukutė manė, kad dabar kiti laikai, ne 1946-ieji, net ne 1984-ieji.
Vis dėlto gerai, kad Didysis brolis uždraudė tokią išties banalią, nekultūringą laidą mano pinigais išlaikomoje televizijoje. Tačiau neturėtumėm pamiršti, kad baimė skatina ne vien netikrą pagarbą baugintojams, o ir neapykantą. Tokiais netikrais skandalais gal to ir siekiama?
Lietuvoje, ačiū Dievui, niekas nepropaguoja nei nacizmo, nei antisemitizmo, G.Drukteinis aiškiai persistengė. Kaip ir kai kurie istorikai, Antaną Smetoną pravardžiuojantys beveik fašistu. Ištisus metus buvo garbinamas Prezidentas, kuris per pusmetį prezidentavimo vos vos nepardavė Lietuvos rusams. O A.Smetona, jį pastatęs į vietą, arba peikiamas, arba nutylimas. Nesunku suprasti, kam tai naudinga. Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas siekė, kad lenkai, rusai, žydai būtų Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai, Lietuvos žydai. O lietuviai – ne Lenkijos, ne Rusijos… Nepasiekė.
Sekmadienis, sausio 8 d. (Vilnius). Minint 25-ąsias Lietuvos ir Izraelio diplomatinių santykių metines Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su šios valstybės vadovu Prezidentu Reuvenu Rivlinu paskelbė bendrą pareiškimą, kuriuo įtvirtina nuoširdžia draugyste ir abipusiu supratimu grindžiamą tarpvalstybinį bendradarbiavimą.
Dokumente teigiama, kad Lietuvai ir Izraeliui teko iškovoti savo nepriklausomybę ir įveikti daugybę iššūkių kelyje link geresnės demokratijos, sąžiningesnės visuomenės, žmogaus laisvių ir teisių įtvirtinimo, taikos ir laisvės. Kartu abi šalys gali įveikti bet kokius išbandymus.
Valstybių vadovai taip pat pabrėžia, jog Lietuvos ir Izraelio tautas vienija šimtmečius trukusi bendra istorija. Daugybę metų žydų gyvenimas Lietuvoje klestėjo, Vilniuje bei kituose šalies miestuose buvo puoselėjamos jidiš ir hebrajų kultūros, daugelis žydų ir krikščionių kūrė geresnį bei taikesnį gyvenimą.
Tačiau nacių okupacija Antrojo pasaulinio karo pradžioje, prasidėjusi po tragiškai Lietuvos nepriklausomybę nutraukusios sovietinės okupacijos, lėmė didžiulį skausmą ir praradimus žydų bendruomenei. Todėl dabar svarbiausia pareiga – pasitelkus atminimą ir švietimą, užtikrinti, kad Holokausto tragedija niekuomet nepasikartotų.
Gerų ir artimų ryšių palaikymas, kaip teigiama bendrame Lietuvos ir Izraelio Prezidentų pareiškime, atitinka abiejų valstybių interesus, o jų piliečių bendradarbiavimas šiandien duoda puikių vaisių. Nors daugelyje sričių Lietuvos ir Izraelio santykiai yra tvirti, tačiau yra dar daug potencialių bendradarbiavimo galimybių, kur ši partnerystė galėtų būti ir bus plečiama. Abi šalys sėkmingai kuria aukštąsias technologijas. Lietuva yra pasaulinė lazerinių technologijų ir komunikacijos lyderė, o Izraelis pirmauja plėtodamas mokslinius tyrimus ir inovacijas. Valstybės keičiasi patirtimi medicinos srityje, dalijasi švietimo metodais ir bendradarbiauja, kultūros gynybos bei saugumo srityje, ieško tarpusavio eksporto ir importo galimybių.
Šiandien valstybės yra pasirengusius glaudžiau dirbti rengiant bendras jaunimo mainų programas ir stiprinant universitetų bei mokyklų bendradarbiavimą. Jungtinėse Tautose Lietuva tvirtai palaiko Izraelį, o Izraelis savo ruožtu padeda Lietuvai įgyvendinti savo tikslą prisijungti prie EBPO. Bet kurioje srityje ryšiai tarp abiejų tautų vis stiprėja.
Valstybių vadovai pasveikino pasiektą pažangą ir dar kartą patvirtino savo įsipareigojimą dirbti kartu kuriant glaudžią partnerystę, kurios tikslas – įgyvendinti bendrus politinius, ekonominius ir socialinius tikslus. Taika, klestėjimas ir laisvė visiems – tai didžiausi siekiai, kuriuos Lietuva ir Izraelis ketina kartu įgyvendinti.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Sovietiniai dokumentai leidžia daryti prielaidą, kad Mahmudas Abasas, Palestinos nacionalinės administracijos vadovas, tikriausiai turėjo kontaktų su KGB struktūromis?
Kokias praeities paslaptis slepia į Vakarus pervežti vadinamieji „Mitrochino archyvai”?
Tokią prielaidą šiandien eskaluoja Izraelio spauda. Šią temą gvildena ir „The New York Times“ žurnalistas Piteris Beikeris.
Koks tokių prielaidų pagrindas? Remiamasi 1983-iųjų sovietų agentų sąrašu, saugomu britų archyvuose. Žurnalistas Piteris Beikeris tvirtina, kad Abasui tame dokumente skirtos dvi eilutės, besibaigiančios žodžiais „KGB agentas“ (citatos vertimas pagal anglų kalba parašytą tekstą laikraščio internetinėje versijoje).
„Mes nusprendėme, kad tai labai svarbu šiuo metu, kai Rusija bando organizuoti Abaso ir Izraelio atstovo Netanjahu susitikimą. Ypač dėl to, kad ir Abasą, ir Vladimirą Putiną sieja panaši praeitis – KGB“, – pareiškė Gideonas Remezas, vienas iš Trumeno instituto (Žydų universitetas, Jeruzalė) tyrėjų, kurie surado minimą sovietinį dokumentą ir pateikė jį Izraelio televizijai „1 televizijos kanalas“.
Antroji tyrėja Izabela Ginora pažymėjo: „Mes nežinome, kaip įvykiai klostėsi vėliau, ar Abu Mazenas (tai antrasis Abaso vardas) tęsė bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga. Bet dabar, kai jis vadovauja Palestinai, ši aplinkybė gali tapti priemone jį spausti“.
Apie Vasilijaus Mitrochino archyvus prirašyta tūkstančiai knygų pačiomis įvairiausiomis kalbomis.
Tiesa, oficialūs Palestinos nacionalinės administracijos atstovai tokią versiją kategoriškai paneigė. Oficialūs Palestinos administracijos lyderiai ir vadovai mano, kad Izraelio įtarinėjimai – šlykštus bandymas sukompromituoti Abasą.
Palestiniečiai tvirtina, kad Abasui nereikėjo tapti KGB agentu, kadangi Palestinos nacionalinė administracija tuo metu atvirai bendradarbiavo su Maskva. Palestiniečiai atkreipia dėmesį, kad tais laikais Abasas oficialiai ir viešai vadovavo Palestinos – SSRS draugystės fondui, t.y. buvo oficialus Maskvos ir Palestinos ryšių kuratorius.
Laikraščio duomenimis, dokumentas, kuriame minima Abaso pavardė, buvo išvežtas iš Rusijos ir atiduotas britų žvalgybai. Tai padarė Vasilijus Mitrochinas, buvęs KGB archyvų vadovas. Prieš dvejis metus vadinamieji Mitrochino archyvai tapo atviri.
Kaip konkrečiai leidinys aprašo dokumentą, kuriame neva minima Abaso pavardė? Vertinant dokumento pavadinimą, galima numanyti, jog tai žmonių, su kuriais KGB ieškojo ryšių, sąrašas. Taigi: „Abbas Mahmud“, gimęs 1935 metais Palestinoje, pavadintas agentu Damaske. Jis pakrikštytas Krotovu“.
Pasak žurnalisto, Abasas tikrai gimė 1935 metais teritorijoje, kuri anuomet vadinosi Palestina, o užaugo Damaske.
Ir vis dėlto publikacijos autorius pabrėžia: dokumente nieko nepasakyta apie tai, kaip ir kada Abasas buvo užverbuotas, ką konkrečiai jis nuveikė KGB labui, ar už darbą jam buvo mokama, kaip ilgai jis buvo laikomas agentu.
Tačiau Izraelio analitikai Remezas ir Ginora pastebi, kad dabartinis Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Michailas Bogdanovas tuo metu kaip tyčia dirbo Damaske. Remezas pabrėžė, kad ir jis, ir Gonora, sveikina derybas su palestiniečiais, bet mano, kad deryboms turėtų vadovauti ne Rusija, kadangi Rusija negalima pasitikėti. Todėl jie ir nusprendė, kad pats metas paskelbti minėtą dokumentą.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Pirma, reikia nedelsiant įteisinti antrą pilietybę.
„Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti“.
Štai kodėl reikia antros pilietybės! Ir nedelsiant! Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis komentare „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“ (IQ, gegužė) atskleidė visas kortas. Labai gerai būtų, jeigu koks nors profesorius rusas parašytų straipsnį apie būtinybę įteisinti dvigubą pilietybę istoriniams lietuviams – rusams (gal rusakams?), gyvenantiems Rusijoje. Juk norinčių sugrįžti į Lietuvą ir turinčių joje istorinių ir dar beveik nenudžiūvusių šaknų atsirastų gal net daugiau negu litvakų.
Laukiu ir profesoriaus lenko straipsnio, raginančio lietuvius atsisakyti „gėdingų“ baimių, kad Lietuvą susipirks žydai, rusai ir lenkai. Niekam ta Lietuva nereikalinga! Prof. Donskis teisus – Lietuvoje beveik neliko patriotų, ypač profesorių, kurie mato dvigubos pilietybės pavojus lietuvių tautai. Gaila, nebėra Romualdo Ozolo – jis reaguotų į minėtą prof. Donskio komentarą.
Bet grįžkime prie šio rašinio pavadinimo. Skaitytojui turbūt neaišku, kur Lietuvoje žydai eina vieni, kas su jais neina?
Į šiuos klausimus atsako (o man atrodo – neatsako) iš Molėtų kilęs Marius Ivaškevičius straipsnyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (Delfi.lt, gegužės 18).
Šią vasarą rugpjūčio 29 d. pagrindine Molėtų gatve į vietą, kur 1941-aisiais buvo sušaudyta 2000 žydų, eis apie keturiasdešimt tų žydų palikuonių, atvykusių iš Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, JAV, Australijos, Urugvajaus… O 6 tūkstančiai molėtiškių žiūrės pro butų langus arba, drąsesni, stovės šaligatvyje.
Straipsnio autorius norėtų, kad kartu su nužudytų žydų palikuonimis eitų visi molėtiškiai, dar Lietuvos Respublikos prezidentė, dar – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, kiti svarbūs asmenys.
Kai 2011 spalio 1 d. lietuviai su vėliavomis ir orkestru, šarvuotais „viduramžių kariais“ per Maišiagalą ėjome link Algirdo piliakalnio paminėti Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo (žiūr. Portale slaptai.lt fotoreportažą „Provokacija“ Maišiagaloje“), Maišiagalos lenkai irgi į mus žiūrėjo pro langus, tik vienas kitas stovėjo prie savo namo durų, o mes jiems draugiškai mojome. „Po šv. Mišių netoli bažnyčios esančio namo gyventojas, senyvas vyras, mane net prajuokino: mačiau, kaip jis iš už kampo iškišęs galvą vogčiom stebėjo, kas dedasi gatvėje. Buvo duotas nurodymas ignoruoti visai Maišiagalai reikšmingą renginį? Nesmalsauti, nesirodyti net gatvėje, kai renginio dalyviai eis minėti abiems tautoms reikšmingų tolimos praeities įvykių? Panašu, kad taip. O eisenos dalyviai draugiškai mojo kiekvienam, tarpdury pasirodžiusiam, tik tokių buvo labai mažai. Programoje įrašyto Maišiagalos kunigo Juzefo Otrembskio vidurinės mokyklos vokalinis ansamblis “Legenda” piliakalnio papėdėje nepasirodė“, – tame fotoreportaže apgailestavau.
Gal lenkus mes šaudėm, gal buvome juos okupavę, kad jie su mumis neina ne kur nors Seinuose, Punske – pačioj Lietuvoj, kažkada jų okupuotame Vilniaus krašte? Negali atleisti, kad šis kraštas vėl ne jų rankose. Bet ar tikrai ne jų, jeigu Maišiagaloj lietuvis jaučiasi kaip ne savo šaly?
Manęs nestebina, kai žydai, rusai, lenkai neina su mumis nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją, kai, lietuviams einant ir skanduojant „Lietuva – lietuviams!“, ir lenkai, ir rusai, ir žydai tik stovi Gedimino prospekto šaligatvyje, o kai kurie net garsiai piktinasi, kad dar yra tokių nedorėlių. Jie šventai tiki, kad Lietuva pirmiausia rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuviams.
Visur pasaulyje taip. O Ivaškevičius nori, kad Molėtuose būtų kitaip. Beje, ir Prezidentė, ir Premjeras kartais eina su žydais, prie jų paminklų deda gėlių, sako kalbas. Gal, Ivaškevičiaus paraginti, sugėdinti, jie eis ir svarbiausia Molėtų gatve drauge su žydais.
Tačiau netikiu, „kad yra molėtiškių, kurie norėtų prisidėti prie eisenos, bet bijo. Įsivaizduojate? 2016 metai, Lietuva – žmonės provincijoje vis dar įbauginti, jiems atrodo nesaugu atiduoti savo pagarbą genocido aukoms“, – rašo Ivaškevičius.
Netikiu romano „Žali“ autoriumi, kaip ir šiuo jo romanu. Dėl romano – tai žodis „netikiu“ per silpnas, reikėtų stipresnio žodžio, bet čia ne apie tai. Nemanau, kad žmonės atokiau nuo žydų laikosi iš baimės. Jokios baimės jie nejaučia, Lietuvoje veikiau reikia turėti drąsos neiti su žydais, nes gali būti apkaltintas žydų genocido neigimu. Iš esmės Ivaškevičius savo rašiniu tą ir daro.
Jis, man regis, prieštarauja pats sau. Pradžioje peikia tuos, kurie vėl ir vėl nešvariomis rankomis krapšto dar neužgijusias žaizdas (daro sau reklamą arba jų veiklą finansuoja patys žydai), bando traumuoti jau laisvėje gimusią lietuvių kartą ir „sukelia tik dar didesnę neapykantą žydams – būtent taip veikia natūrali tautos gynybinė reakcija“.
Jeigu „dar didesnę“, tai, vis dėlto, neapykantą žydams Ivaškevičius pripažįsta kaip natūraliai egzistuojantį faktą, kaip natūralią tautos gynybinę reakciją. O paskui stebisi ir apgailestauja, kad prie nužudytųjų savo protėvių kapų jų palikuonys eina vieni. O prie mūsų protėvių kapų, parvežtų iš sibirų, nužudytų miškuose, nukankintų prie Lenino aikštės, ar jie eina? Čia visai kas kita – pasakys romano „Žali“ autorius. Prie mūsų kankinių eiti neprivalu, nes jie ne genocido aukos.
Gal ir buvo tos neapykantos 1940-aisiais, paskui – vieniems okupantams išėjus, kitiems – sugrįžus, be abejo – buvo. Nes tada žydai ėjo ne su lietuviais, švelniai tariant. Ir tą jų elgesį nesunku suprasti: visada saugiau eiti su stipresniaisiais. Taip ėjo ir eina ir kitos tautinės mažumos – rusai, lenkai. Vienas profesorius, dažnai dalyvaujantis televizijų laidose, privačiame pokalbyje neabejojo: dabar mes broliaujamės, kviečiame darbams ukrainiečius, tačiau jeigu atsitiks taip, kaip atsitiko 1940-aisiais, jie eis ne su mumis, o su rusais.
Tačiau dabar, man regis, ne tik tos priežastys lietuvius verčia nepatikliai žiūrėti į Lietuvoje dažnai tiesiog šeimininkaujančius žydus. Kartais susidaro įspūdis, kad Izraelio (ypač pasaulio) žydai Lietuvą vėl pasirinko kaip atsarginį variantą. Visur gerai, o Lietuvoj geriausia. Ar ne taip reikia suprasti filosofo Donskio raginimą aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę Lietuvos niekada nemačiusiems litvakų palikuonims, gyvenantiems Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje? Nes Izraelyje nesaugu, o Pietų Afrikoje karšta.
Ne, žydai į čia jokiu būdu nesiveržia, jų pirmiausia reikia mums, todėl pataikaukime, raginkime, vien dėl jų įteisinkime dvigubą pilietybę. O lietuviai, kvailiai, bijo, abejoja, spyriojasi. Taip aš suprantu Donskio pasišaipymus iš „tokių Lietuvos „patriotų“ šalies politinėje klasėje, kurie priešintųsi dvigubos pilietybės įstatymui nenorėdami, kad pasikeistų Lietuvos elektoratas ir padaryta įtaka tam tikriems jo segmentams“. Donskis džiaugiasi, kad tokių liko nedaug, o man liūdna.
„Jie (nužudytųjų žydų palikuonys, V.V.) iš naujo artanda savo prarastą žemę, jiems tiesiog smalsu pamatyti senelių namus, kiemus, gatves ir, patikėkit, jiems tikrai nebereikia tų jų-jūsų sukrypusių bakūžių, tebestovinčių nuo anų laikų, jie čia atvažiuoja ne tam, kad jas iš jūsų atimtų…“, – rašo Ivaškevičius.
O lietuviai molėtiškiai nebetiki nei žydų nesavanaudiškumu, nei Ivaškevičiaus raginimais tuo patikėti. Pagal Ivaškevičių, reikia labai nedaug, kad žydai ir lietuviai susitaikytų: tik rugpjūčio 29 d. Molėtų gatve eiti kartu su žydais.
Žinoma, būtų labai gražu ir naudinga abiems tautoms, bet šito tikrai neužteks. Dar reikėtų, kad vanagaitės, zurofai, net kai kurie rašytojai už žydų pinigus arba savireklamos tikslais, kaip sako Ivaškevičius, liautųsi draskyti gyjančią žaizdą.
Dar reikėtų, kad susitaikymo mokyklose būtų mokomasi ne iš Vaintraubo, Zurofo arba Vanagaitės, o iš išmintingo rašytojo Jono Mikelinsko, jo tekstų: „Teisė likti nesuprasam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, „Kada Kodėl taps Todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos“.
Izraelis, Tel Avivas, Jeruzalė. Tolima ir artima. Vis dar nepažinta tauta, su kuria gyvenome kartu daugelį amžių. Kartais atrodo, kad dabar mus skiriantys tūkstančiai kilometrų specialiai sukurti tam, kad suprastume tai, kas iki šiol sieja, o gal net ir vienija panašių grėsmių akivaizdoje.
Kilęs iš Lietuvos Prezidentas Peres kartą yra pasakęs, kad Izraelis negali sau leisti būti vidutiniška šalimi. Išgyvenimas, nuolatinė egzistencinė grėsmė daro šalį stipriausia. Niekas neieško Madagaskaro, bet visi kuria stebuklą Pažadėtoje žemėje, nes visi sutaria, kad tai privalo būti stebuklas.
JAV skelbiant, kad NATO misija Afganistane praktiškai baigta, sukilėliai neseniai užėmė svarbų Kunduzo miestą Afganistano šiaurėje netoli sienos su Tadžikija. Magistralėje iš Dušanbė į Kabulą. Ukrainos TV laidos Shuster-live vedėjas Savikas Šusteris atkreipė dėmesį, kad miestą užėmė mišri kovotojų grupuotė, sudaryta iš visų postsovietinės Centrinės Azijos respublikų, Rusijos Federacijos Čečėnijos ir Dagestano, Kinijos uigurų atstovų, nepripažintos Islamo valstybės (NIV) ir Al Qaedos grupių.
Toks štai islamiškas Internacionalas. Žinia, kokiam ir kieno Internacionalui JAV, Europos Sąjungoje ir Rusijoje priešpastatytas.
Prieš beveik 2000 metų bibliniame Kanos kaime liejosi Jėzaus stebuklo padarytas vynas. Šiandien Libano žemėje liejasi nekaltų žmonių kraujas. Kas gi suka šio naujo Artimųjų Rytų konflikto spiralę? Kodėl Izraelis elgiasi taip vienašališkai ir agresyviai? Ir kuo remiasi žydų valstybės saugumo politikos pagrindai?
Izraelio polinkį į kariavimą lemia ne vien geografinė padėtis ir arabų valstybių apsuptis. Svarbiausia – galingas Izraelio gynybinis potencialas. Izraelis yra tarsi regioninė supervalstybė, galinti puikuotis savo neprilygstamais kariniais raumenimis regione. Jėgų balanso nebuvimas regione provokuoja Izraelį drąsioms vienašališkoms atakoms. Irano branduolinės ambicijos galėtų pažeisti šį jėgų balansą, todėl ir kelia didelį nerimą Izraeliui ir jo artimiausiai sąjungininkei JAV.
Izraelio valdžia sužinojo apie vedamas slaptas JAV ir Irano derybas keletą mėnesių prieš tai, kai Amerikos vyriausybė oficialiai pranešė šią žinią. Taip teigė leidiniui Haaretz aukštas Izraelio valdininkas.
„Izraelio vyriausybė sužinojo apie slaptas derybas kažkur vasaros pradžioje per žvalgybos duomenis, kuriuos jai pavyko gauti“, – pažymi straipsnio autorius Barakas Ravidas.
Apie tai, kad yra slaptas kanalas tarp Irano ir Jungtinių Valstijų, sekmadienį pranešė informacinė agentūra The Associated Press ir tinklaraštininkė Lora Rozen naujienų portale Al Monitor. Du pranešimai pasirodė vienu metu, iškart po to, kai Iranas ir pasaulio valstybės Ženevoje pasirašė susitarimą.
„Tai, kad Sirija panaudojo cheminį ginklą, kelia pavojų paversti pilietinį karą šalyje didesnių mastų konfliktu, tačiau Bašaro Asado režimas gali būti ne vienintelė vyriausybė regione, turinti nervus paralyžiuojančių dujų, – atkreipia dėmesį žvalgybos istorijos specialistas ir rašytojas Metju Eidas leidinyje Foreign Policy. – Neseniai rastas CŽV dokumentas rodo, kad Izraelis, galimas dalykas, sudarė savo cheminių ginklų arsenalą“.
Praktiškai visi Amerikos žvalgybos bendrijoje linkę tikėti, kad Izraelis turi šimtus urano kovinių atsargų, o gal dar ir kažkiek termobranduolinių ginklų. Analitikų nuomone, Izraelio vyriausybė sukaupė branduolinį arsenalą septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, baimindamasi, kad arabų kaimynių armijos kartą susilygins su Kahalu.
„Čia nėra antisemitizmo ir niekada nebuvo“, – štai frazė, kurią “Haaretz” korespondentas Anshelas Pfefferis girdėjo Azerbaidžiane kiekviename žingsnyje. Ir tai šalyje, kur 95 procentai gyventojų – musulmonai šiitai, o iki Irano – penki žingsniai.
Tiesa, azerbaidžaniečiai ir žydai pragyveno šalia vieni kitų daugiau kaip 2500 metų, engiami įvairių imperijų, pasakoja autorius. Daugelis šiitų nusiteikę tolerantiškai, azerbaidžaniečių kultūra gana sekuliari. Izraelio ir Azerbaidžano strateginis aljansas galingas. Prezidentas Ilhamas Alijevas dažnai lankosi žydų centruose.
Bet autorius prisimena karą dėl Kalnų Karabacho, o taip pat pastebi: „kleptokratinis režimas muša demonstrantus, savavališkai kiša į kalėjimus žurnalistus ir taiso rinkimų rezultatus“.
A.Pfefferio nuomone, žmogaus teisių situacijos „lakmuso popierėlis“ – tai požiūris į žydus. Tačiau Azerbaidžano ir „Putino Rusijos“ patirtis iškėlė jam klausimą: „Ar gali diktatorius blogai elgtis su savo tauta ir gerai – su žydais? O jeigu jo veiksmai paaiškinami viltim gauti „žydų lobistų“ globą Vašingtone?
