Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė gavo Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidento Donaldo Trumpo laišką, kuriame pabrėžiama, kad Lietuva yra patikima Jungtinių Valstijų draugė ir sąjungininkė.
Prezidento D.Trumpo teigimu, transatlantiniai santykiai yra gyvybiškai svarbūs, ir JAV išlieka tvirtai įsipareigojusi NATO bei dvišaliam saugumo bendradarbiavimui su Lietuva.
JAV Prezidentas pabrėžė, kad labai vertina Lietuvos įsipareigojimą 2018 m. gynybai skirti 2 proc. nuo valstybės BVP. Todėl ir Lietuvos palaikymas stiprinant NATO vaidmenį kovoje su terorizmu yra svarus atsakomybės pasidalijimo tarp sąjungininkų pavyzdys.
Savo laiške Prezidentei JAV vadovas taip pat akcentavo tvirtą savo šalies paramą Lietuvos laisvei, nepriklausomybei ir valstybingumui. Pasak Prezidento D.Trumpo, Jungtines Valstijas ir Lietuvos žmones sieja ypatingas ryšys, kurį dar labiau išryškino Lietuvos-Amerikos bendruomenė, raginusi kovoti už laisvę sovietinės okupacijos metais.
Prezidentas D.Trumpas teigia, kad šiandien jis didžiuojasi, galėdamas dar kartą patvirtinti JAV įsipareigojimą kurti stiprią draugystę ir sąjungininkių saitus su Lietuva.
JAV Prezidentas taip pat padėkojo už Lietuvos indėlį saugumo palaikymo operacijose Afganistane ir Irake.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Vienas iš gyvybiškai svarbių šios dienos klausimų: koks likimas laukia dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo?
Pirmąjį klausimą derėtų formuluoti šitaip: ar išsilaikys jis savo poste visą kadenciją? Antra: jei dirbs iki kadencijos pabaigos, tai bus blogas ar geras prezidentas žvelgiant Baltijos šalių akimis? Dar tiksliau klausiant, galima ir taip užrašyti – ar D.Trampo prezidentavimo metu Rusija bus pastatyta į jai deramą vietą?
Miškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Amerikiečių istorikas, knygos „The Case for Impeachment“ autorius, Vašingtone įsikūrusio Amerikos universiteto profesorius Alanas Lihtmanas įsitikinęs, kad aktualus tik pirmasis klausimas. Profesorius prognozuoja liūdną ateitį šiandieniniam Baltųjų rūmų šeimininkui. Profesorius mano, kad D.Trampo laukia apkalta, kurios metu jis bus išverstas iš savo posto. Taigi visi kiti svarstymai apie gerą ar blogą prezidentą netenka prasmės.
Dabar išsiaiškinkime, ar verta pasitikėti šio profesoriaus prognozėmis? Mūsų atsakymas – verta. Prof. A.Lihtmanas garsus savo gebėjimais atspėti, kas bus ateityje – po vienerių ar kelerių metų. Be kita ko, iki šiol jis nė sykio nesuklydo. Būtent jis Amerikos prezidento rinkimų kampanijos metu tvirtino, jog laimės ne Hilary Klinton, o Donaldas Trampas. Dabar prognozuoja, kad D.Trampas kris.
Didžiausią pavojų D.Trampui, pasak profesoriaus, kelia jis pats. Per mažiau nei 100 prezidentavimo dienų jis sugebėjo susipykti su ypač gausiu būriu patarėjų, žvalgybininkų, kongresmenų, senatorių, Vyriausybės narių ir žurnalistų. Iki D.Trampo niekas iš JAV prezidentų per tokį trumpą laikotarpį nebuvo įsigijęs tiek daug priešų. Kita bjauri D.Trampo savybė – nuolat kaitalioti savo nuomonę. Iki jo niekas iš Amerikos vadovų savo pozicijų taip dažnai nekeisdavo. Trečioji D.Trampo silpnoji vieta – jis neperneša nė menkiausios kritikos. Kiekvienas bent menkiausią pastabą pareiškęs politikas tampa jo mirtinu oponentu. Jis skelbia efektviai skambančius lozungus, bet reali jo politika – mažai efektyvi.
Apie šiuos D.Trampo fenomeną – įsigyti ypač daug oponentų – šveicariškame leidinyje „Tages anzeiger“ paskelbė įdomų straipsnį Žanas – Martinas Biutneris. Autorius teigia, kad D.Trampas turi daugiausiai vadinamųjų Achilo kulnų iš visų buvusių JAV prezidentų. Todėl negalės ilgai eiti prezidento pareigų – pridarys daug klaidų, kurių jam amerikiečiai neatleis.
Donaldas Trampas (Donald Trump).
Svarbu pabrėžti, kad prof. Lihtmanas ne tik iš anksto ir tiksliai nubrėžė visas D.Trampo išrinkimo JAV prezidentu detales, kai dauguma pergalę skyrė H.Klinton, bet ir teisingai atspėjo 1981-ųjų metų JAV prezidento rinkimų baigtį.
Tąsyk mažai kas tikėjo, kad JAV prezidentu taps Ronaldas Reiganas. Tuo tarpu prof. Lihtmanas tvirtino, kad prezidentu taps būtent R.Reiganas. Taip ir atsitiko.
Prof. Lihtmanas mano, kad D.Trampo padėtis tokia nestabili, kad jis tikrai neišsilaikys poste iki pirmosios kadencijos pabaigos.
Apie antrąją kadenciją negali būti nė kalbos. Prof. Lihtmano teigimu, esama aštuonių argumentų, bylojančių, kad D.Trampas žlugs kaip prezidentas. Štai tos priežastis – interesų konfliktas tarp politikos ir verslo, jo ankstesni ryšiai su Rusija bei teisiniai ginčai. Bet didžiausią pavojų D.Trampui kelia vis tik jo galimi susipainiojimai politiniuose ir ekonominiuose Rusijos spastuose.
Vis tik dėl ko D.Trampui bus keliama apkalta – dėl nuslėptų draugysčių su Kremliumi? Prof. Lihtmanas sako, kad pati originaliausia apkalta D.Trampui skambės šitaip – JAV prezidentas kaltinamas nusikaltimais žmoniškumui, nes neigė Žemėje susiformavusius globalius atšilimo procesus, keliančius pavojų daugeliui valstybių ir tautų.
Bet nereikia atmesti ir versijos, jog ateitį iki šiol teisingai numatantis prof. Lihtmanas kada nors suklys. Gal jo prognozės dėl D.Trampo prezidentavimo trukmės – pirmoji jo klaida?
Daily News viršelis skelbia: „Trumpas užveria auksines duris“; „verkianti laisvės statula“; „antikonstitucinis“, „neamerikietiškas“, „pažeidžiantis įstatymus“ – tokie ir panašūs šūkiai bei epitetai lydi pirmuosius Baltuosiuose rūmuose įsikūrusio išrinktojo JAV prezidento sprendimus. Lydi ir nuo 1960 metų šalyje nematyto chaoso bei protestų visoje šalyje banga.
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Donaldas Trumpas nuosekliai vykdo programą, dėl kurios jį rinko darbo klasė. Akcentuodamas smulkiojo verslo skatinimą ir 25 milijonų darbo vietų sukūrimą, jis jau pasiekė, kad kai kurios didžiosios korporacijos atitraukia gamybą iš užsienio.
Kitas daugelio ilgai lauktas žingsnis – tikros sienos su Meksika statyba. Šiuo požiūriu jam pasisekė mažiau: Meksikos prezidentas Enrique Peña Nieto nesutiko mokėti už sieną tarp JAV ir Meksikos, tai lėmė susitikimo atšaukimą ir D. Trumpo sprendimą apmokestinti Meksikos eksportą 20 procentų. Ekonominius sprendimus priimant pirmenybė teikiama dvišaliams susitarimams.
„Transformuojanti politika“, kaip ją įvardija nuosaikieji, gana nuosekliai atmeta Baracko Obamos inicijuotus potvarkius, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje. Bendra D. Trumpo programos kryptis kelia daug klausimų ne tik dėl konservatyvumo, būdingo respublikonams.
Pasauliniame kontekste ji keičia JAV įvaizdį ir rodo sąmoningą mėginimą grįžti į šaltojo karo laikus – jūs sau, mes sau. Tai recesija, kurios mastas tik pradeda aiškėti, o dėl iš verslo pasaulio atėjusio žmogaus politinių įgūdžių stokos ir kitų subjektyvių priežasčių yra pagrindo manyti, kad darbo principus radikaliai keičiantis D. Trumpas suka ne tik regresyviu, bet ir pavojingu keliu, kuris gali išbalansuoti tarptautines jėgas.
D.Trumpas – pirmasis šalies vadovas, beatodairiškai keičiantis iki šiol išrinktųjų prezidentų vadovavimo stilių, tiek demokratų, tiek respublikonų. Tarp daugiausiai aptarinėjamų yra jo pomėgis žiūrėti televiziją, sekti socialinius tinklus ir žinių pagrindu savo nuomonę iškart skelbti trumpomis žinutėmis „Twitter“‘yje anksti ryte. Niekas iš administracijos tokiais būdais iki šiol nesinaudojo, o į „New York Times“ kritiką prezidentas atsakė liepimu patylėti. Tvitinti ir konfrontuoti su žiniasklaida, juolab laikyti ją „opozicine partija“ galėtų privatus asmuo, tačiau šalies vadovas rado būdą tiesiogiai kreiptis į rinkėją, kad ir kaip neįprastai ir vaikiškai tai atrodytų. Turint galvoje, jog „Twitter“‘is galingai padėjo pasiekti pergalę, galime manyti priešingai: kad ir neįprasta, bet efektyvi priemonė gali tapti rimtu įrankiu manipuliuoti masių jausmais, o žiniasklaidos analitikų refleksija nebebus reikalinga.
Kitas ir daugiausiai bangų sukėlęs prezidento dekretas yra dėl sienų kontrolės, vadinamasis „Keliavimo draudimas“ (Travel Ban), pagal kurį 90 dienų draudžiama atvykti žmonėms iš 7 šalių (Jemeno, Sirijos, Irano, Irako, Somalio, Libijos ir Sudano), 120 dienų sustabdyta pabėgėlių programa. Pabėgėliams iš Sirijos iš viso neribotam laikui uždrausta atvykti į šalį. Buvo nustatyta, kad iš šių 7 šalių nė vienas pilietis neatliko teroro aktų JAV, todėl draudimas laikomas „musulmonų draudimu“ su kita žodžio potekste – „ištrėmimo nuosprendis“. Administracija vėliau mėgino šią poziciją švelninti, juolab, kad krikščionių lyderiai parašė atvirą laišką, kuriame teigia visų religijų ir tikėjimų lygybės viršenybę.
Nacionaliniame JFK oro uoste ir kituose sustabdyti atvykėliai su vizomis, visoje šalyje išplito protestai. Daugelis žmonių įstrigo tarp dviejų šalių: sutuoktiniai, verslininkai, studentai, dėstytojai, kurių judėjimas automatiškai tapo apribotas dėl kilmės šalies ar darbo vietos. Sulaikytų žmonių speciali apklausa ir patikra bei prieglobstis, galimi teismo procesai mokesčių mokėtojams kainuos nemažai. Kita vertus, D. Trumpas teigia, kad draudimas „veikia gražiai“, ir kad jo tikslas nuo terorizmo pavojaus apsaugoti pirmiausia amerikiečius. Buvęs R. Reagano politinis patarėjas Edas Rollinsas taip pat sako, kad grėsmė iš islamo teroristų pusės išlieka, o Jeffrey Lordas primena Rugsėjo 11-ąją ir mini du sirus, dėl kurių žuvo amerikiečiai.
Tačiau nelogiškas ir prieštaringas potvarkis pranoksta kitų prezidentų taip pat taikytus apribojimus kaip dalines priemones norint JAV piliečius apsaugoti nuo teroristų atakų. Į ypač nemalonią padėtį pateko irakiečiai, kurie kartu su Irako valdžia dešimt metų remia JAV kovą su ISIS. Aštriausiai šiuo aspektu dekretą kritikuoja respublikonai Johnas McCane‘as ir Lindsey Grahamas. Taip pat gali būti, kad dėl plataus dekreto pobūdžio ir reakcijų į jį laikina priemonė gali tapti nuolatine, ypač turint omeny terorizmo prigimtį, kuris iš esmės skaičiuoja šimtmečius ir yra faktiškai neprognozuojamas.
Kitas šio potvarkio aspektas – ne techninis, bet moralinis. Sureagavo „Microsoft“, „Apple“ ir „Facebooke“ vadovai ir pabrėžė būtinybę laikyti atviras duris visiems pabėgėliams nepaisant šalies, kalbos ar religijos, nes žmonių laisvė neturi nukentėti, o imigracijos įstatymai turi juos ginti. Vėliau panašią nuomonę išreiškė „Wikipedijos“ kūrėjas. Iš politikų neigiamai šį potvarkį įvertino ką tik Vašingtone viešėjusi Theresa May, taip pat Angela Merkel. Anglijos ministrė pirmininkė susitikime su D. Trumpu patvirtino istorinio bendradarbiavimo tęstinumą ir NATO svarbą, tačiau ji pasakė, kad stebės, kaip „Keliavimo draudimas“ paveiks šalių santykius. Regis, poveikis buvo žaibiškas, nes surinkta jau beveik du milijonai britų balsų, kviečiančių nepriimti D. Trumpo pagal numatytą vizitą.
Iranas savo ruožtu rengiasi deportuoti amerikiečius iš šalies, jais gali pasekti kiti juodojo sąrašo kraštai. Yra balsų, teigiančių, kad dekretas ne tik atkreips islamistų įtūžį, bet ir paskatins rasistinius Vakarų šalių gyventojų išpuolius. Sekmadienio vakarą Kanados ministras pirmininkas paskelbė, kad kviečia sirų pabėgėlius į savo šalį, o jau pirmadienio rytą pasaulis sužinojo, kad Kvebeke į musulmonų kultūros centrą per pamaldas įsiveržė šauliai, 6 nukauti, 8 sužeisti. Jauno prancūzų kilmės kanadiečio, garbinančio Marine Le Pen ir D. Trumpą išpuolį policija kvalifikuoja būtent kaip teroro aktą, už kurio gali būti tarptautiniai ryšiai.
Iš esmės tai nėra paprastas klausimas „leisti–neleisti“. Tokio masinio įvairaus išsilavinimo, rasės, kilmės ir lyties žmonių nepritarimo vien priešiškų ideologijų provokatoriams ar atskiriems judėjimams neprirašysi. Daugelis mano, kad visus 7 šalių piliečius ir visus musulmonus iš anksto paskelbti nusikaltėliais yra betikslis ir žalingas, diskriminuojantis ir žeminantis požiūris, visiškai nebūdingas amerikiečių pasaulėžiūrai. Kadangi dekretu nusitaikyta kur kas giliau, nei paprasta atsargine priemone, jis išjudino ypač galingus svertus ir tikrai turės milžiniškų pasekmių, kurias dar ne visi pajuto.
Pirmieji tai suprato teisėsaugininkai. Teisėjai laikinai sustabdė dekreto vykdymą, o demokratų senatorius iš Niujorko Chuckas Schumeras sunkiai sulaikė ašaras, teigdamas, jog „šis dekretas buvo blogos dvasios ir neamerikietiškas. Jis buvo įdiegtas siekiant sukurti chaosą ir sąmyšį šalyje ir pasitarnaus padrąsinti ir įkvėpti tuos pasaulyje, kurie mums padarys žalos. Jis turi būti kuo greičiau atšauktas, ir demokratai pradės įstatymų leidybą taip greitai, kaip įmanoma“.
Tačiau D. Trumpas per vieną dieną pasiekė tai, kam R. Nixonui prireikė dešimtmečio: sausio 31 dieną jis atleido iš pareigų generalinę teisėją Sally Yates, kuri atsisakė vykdyti dekretą ir paskyrė naują, Daną J. Boente. Vasario 1 dieną išrinko jauną konservatyvių pažiūrų Aukščiausiojo teismo teisėją Neilą Gorsuch‘ių. Nepaisant nieko, nežinia, kaip demokratams pavyks oponuoti, nes D. Trumpas kongrese turi daugumą, kurios B. Obama neturėjo per abi vadovavimo kadencijas.
Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, kurios yra Vakarų demokratijos kraštinis sparnas, ypač svarbu, kokios politikos JAV prezidentas laikysis su Rusija. Jeigu kitoms valstybėms tai rūpi daugiau dėl ekonominių ar pasaulėžiūrinių sumetimų, buvusios sovietų imperijos „dalims“ tai – gyvybės ar mirties klausimas. D. Trumpas teigia, kad visos NATO šalys turi mokėti deramą įnašą ir pritaria Vladimiro Putino nuomonei, esą “NATO pasenusi“. Jis mano, kad sankcijų didinimas Rusijai yra per ankstyvas.
Tačiau daugiausia nerimo sukėlė tai, kad jis suabejojo savo šalies žvalgybos institucijų pateiktais faktais dėl Rusijos kibernetinio įsikišimo į JAV prezidento rinkimus. Sausio 28 dieną kalbėdami telefonu apie 45 minutes JAV ir Rusijos prezidentai šių jautrių temų nelietė arba apie tai neskelbė, svarbiausia tema buvo kova su ISIS ir terorizmu, taip pat aptartos Šiaurės Korėjos, Irano ir Krymo problemos. Pašnekovai pokalbį laiko dalykišku ir kuriančiu naujus Vašingtono ir Maskvos ryšius. Žinome, jog D. Trumpas dar tik susitiks su V. Putinu asmeniškai. Tačiau vargu ar sutapimas, kad po pokalbio ir net penktadienį sustiprėjo separatistų atakos Rytų Ukrainoje. Šalies prezidentas Petro Porošenka paskelbė, jog „prieš civilius buvo panaudoti sunkieji pabūklai“.
Gali būti, kad tokios linijos D. Trumpą laikytis verčia įvykiai Vidurio Rytuose, nes jis pareiškė, kad „mes saugosime savo žmones ir sienas atsižvelgdami į tą siaubą, kuris vyksta Sirijoje“. Reali politika ar nekritiškas Rusijos prezidento siūlymų priėmimas lemia jo užsienio politiką, dar pamatysime. Tačiau vasario 1 dieną Europos tarybos vadovas Donaldas Tuskas padėtį įvertino vienareikšmiškai: „Donaldas Trumpas – tai grėsmė“. Tačiau kažin ar D. Trumpas supranta, kad „grėsmingai“ atriša rankas Rusijai taikyti Alepo scenarijų ne tik Ukrainoje, bet ir visur, kur siekia jos sukti interesai.
Status, stambus ir dantytą diagramą primenantis Donaldo Trumpo parašas rodo pasitikėjimą savimi, polinkį rizikuoti, kartu kategoriškumą ir sprendimų kietumą. Kai žiūri į JAV prezidentą, stulbinamu greičiu paraidžiui vykdantį rinkimų pažadus, matai ir aikštingą papūstomis lūpomis vaiką, kuris linkęs įsižeisti, jei jo užgaida netenkinama. Kartais atrodo, jog D. Trumpas ne tik nelinkęs dirbti komandoje, bet dirba pagal įvaldytą šou programų scenarijų, kai gali tučtuojau sušukti: „Tu atleistas! Sekantis…“ ir palikti net savo aplinkos žmones pasimetusius. Į vienvaldystę linkusį charakterį rodo tai, kad jis net užsienio šalių vadovus linkęs mokyti tarsi jie būtų kandidatai eilėje į darbo vietą… Anksčiau „mokęs“ Kiniją ir Japoniją, Vokietiją apkaltino dėl esą dirbtinai sumažinto euro, gadina santykius su Iranu griaudamas tai, ką susitarimais pasiekė B. Obama, o štai susikivirčijęs su Australijos ministru pirmininku dėl pabėgėlių šiurkščiai nebaigęs pokalbio metė telefono ragelį… Visi šie poslinkiai signalizuoja apie neregėtą susipriešinimą moderniojoje JAV ir jų sąjungininkių bei potencialių partnerių istorijoje.
Dėmesį patraukia ir faktas, jog pirmoji šalies dama visą šį laiką buvo Niujorke ir dar nepadarė nieko, ką paprastai iškart atlieka išrinktųjų prezidentų žmonos. Galbūt neryžtingą ir mielą Melania Trump sėkmingiau pavaduos prezidento duktė Ivanka?
Dekretai ir spalvingai atsiskleidžiantis netipiškas prezidentas smarkiai išjudino viso pasaulio žiniasklaidą ir verčia stebėtis tuo, kas vyksta galingiausioje pasaulio šalyje. Tačiau kad ir ką nuspręstų JAV administracija, kiekvienas veiksmas turės ilgalaikį atgarsį ir pasekmes globaliu mastu. Belieka tikėtis, kad D. Trumpo aplinka įtikins savo lyderį, jog politika nėra tik linksmas spektaklis, o už sprendimus teks atsakyti.
Buvęs ambasadorius JAV, o dabar spalio mėnesį išrinkto Lietuvos Respublikos Seimo narys Žygimantas Pavilionis į Washingtoną sugrįžo po rinkimų Amerikoje.
LR Seimo delegacija, vadovaujama Seimo pirmininko pavaduotojo Gedimino Kirkilo, kartu su Estijos ir Latvijos parlamentų delegacijomis susitiko su JAV Senato vadovybe, abiejų Kongreso rūmų, Senato ir Atstovų rūmų, Užsienio reikalų komitetų pirmininkais ir nariais, Senato Ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininku ir nariais, Baltijos šalių draugų grupe Atstovų rūmuose. Susitikime su Senato daugumos lyderiu senatoriumi M. McConnell dalyvavo senatoriai D. Durbin, B. Cardin, J. McCain, B. Menendez, J. Ernst, Ch. Coons, Ch. Murphy.
Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žygimantas Pavilionis sakė – net per penkerius jo darbo Lietuvos ambasadoje Vašingtone metus nebuvo tokio plataus masto visų Baltijos šalių atstovų vizito JAV Kongrese. Abiejų JAV partijų atstovai patvirtino, jog Kongresas vykdo nepriklausomą užsienio politiką, jog JAV visada gins Baltijos šalių interesus. Ir Amerikos Kongreso nariai, ir senatoriai sakė gerai suprantantys Baltijos šalių karines ir energetines problemas, matantys agresyvią Rusijos vykdomą propagandos kampaniją.
Baltijos šalių ir JAV parlamentarų susitikimuose buvo kalbėta ir apie Ukrainą. Kongreso nariai tvirtino, jog negali būti net kalbų apie sankcijų Rusijai švelninimą.
Ž. Pavilionis pabrėžė, jog tai buvo susitikimai su tikrais draugais, kurie norėjo patvirtinti anksčiau duotus įsipareigojimus Lietuvai ir jos kaimynėms. Ir, nors nebuvo susitikimų su išrinktojo Prezidento Donald Trump kuriamos administracijos narias, politiniai strateginiai saugikliai patvirtinti.
Aiškėja, kad naujojoje administracijoje jau yra žmonių, kurie artimi Lietuvos idealams. Tai taip vadinamos Lotynų Amerikos grupės atstovai. Ž. Pavilionis minėjo brolius Diaz-Balart, kurie daug padėjo ieškant ryšių JAV valdžioje. Pasak jo, būtent šių žmonių dėka Lietuvos ambasadoriui pavyko prieš kelerius metus susitikti su tuometinio Kongreso lyderiais. Ž. Pavilionis mano, jog Lotynų Amerikos grupė turėtų būti įtakinga D. Trump administracijoje, ir Lietuvai tai būtų labai palanku.
Buvęs ambasadorius pripažino, jog jaučiasi laisvesnis susitikinėdamas su JAV Kongreso nariais, užsienio politikos ekspertais kaip Seimo narys, nes nėra varžomas diplomatijos normų.
Todėl jis nebijojo pripažinti ir to, jog nepaisant apklausų ir kone visuotinio įsitikinimo abipus Atlanto, kad H. Clinton bus išrinkta JAV prezidente, jis visada jautė, jog D. Trump laimės, ir to neslėpė. Netgi priešingai, jis ragino Lietuvos užsienio reikalų ministrą ir kitus pareigūnus užmegzti ir palaikyti ryšius su abiejų kandidatų komandomis.
Ž. Pavilionis sako, kad gyvendamas Amerikoje suvokė, jog D. Trumpo žodžiai, jo politiškai nekorektiški pareiškimai buvo artimi ir suprantami daugeliui amerikiečių, ir ne tik dešiniųjų pažiūrų, nes taikė tiesiai į jų širdis.
Buvęs diplomatas nebuvo nusiteikęs prieš H. Clinton, nes, nepaisant jam nepriimtinų buvusios Valstybės sekretorės pažiūrų ir asmeninių savybių, ji padarė nemažai teisingų ir naudingų Baltijos šalims sprendimų. Jos komandos žmonės skyrė daug dėmesio Baltijos šalių regionui tuo metu, kai prezidento Barack Obama komandai jis nebuvo labai svarbus, ir užtruko ilgai, kol pavyko tuos santykius nors kažkiek sušildyti.
Žinoma, jog Lietuvos ir jos kaimynių santykiai su Respublikonų partijos politikais tradiciškai yra glaudesni. D. Trumpo asmeniškai nepažįstantis Ž. Pavilionis sako, jog šūkis „Make America great again” jam patiko, nes tai rodo norą stiprinti Amerikos gynybinę galią ir lyderystę pasaulyje. Anot jo, „stipri Amerika pasauliui gyvybiškai reikalinga, o B. Obama metais Amerikos lyderystė pasaulyje buvo beveik prarasta, lyderiavimas iš už nugaros nėra efektyvus”.
Paklaustas, ar pagrįsta baimė, jog D. Trump tapęs prezidentu sukirs rankomis su Vladimiru Putinu, Ž. Pavilionis neatmetė tokios galimybės, bet priminė, jog tokias klaidas darė kone visi JAV prezidentai – ir Bush jaunesnysis, ir B. Obama.
Pirmi naujosios Baltųjų rūmų administracijos mėnesiai ir netgi metai paprastai yra įtemptas ir pavojingas laikotarpis. Ir dabar Rusija darys viską, kad JAV nebūtų stipri valstybė, darys viską, kad JAV nebūtų galinga lyderė.
„Šio vizito metu susitikau su daugeliu savo senų bičiulių abiejose partijose, ir visi jie sutartinai sakė, jog V. Putino Rusija yra didžiausia trumpalaikė grėsmė Amerikai ir pasauliui. Yra kitų grėsmių, bet niekas kitas neturi tokio išvystyto aparato, tokios karinės galios, kuri gali sunaikinti ištisus regionus”, – sakė Ž. Pavilionis. Tačiau tai, kad Rusijos grėsmė yra pripažįstama, jau yra gerai.
Seimo narys priminė, kad JAV demokratai apdegė pirštus su „perkrova” (Reset) ir gavo didžiausią smūgį iš Kremliaus. Tai buvo gera pamoka, jog su KGB žaisti nereikia, nes vis tiek praloši. Ir jeigu D. Trump administracija kartos tas pačias klaidas, mėgins dar vieną „perkrovą” su V. Putinu, baigsis taip pat.
„Tik klausimas, kuo tai baigsis mums”, – svarstė Ž. Pavilionis.
Bet, kita vertus, ar nėra V. Putinui palanku, jog visi nuolat šneka apie Rusiją? Ar neatrodo Rusija galingesnė nei yra iš tikrųjų, nes nuolat apie jos grėsmę šnekama?
„Be abejonės, juk Rusijos ekonomika tesudaro vos du procentus pasaulio ekonomikos, jos gynybos biudžetas yra mažas, palyginus su JAV, todėl Kremlius skiria milžiniškas lėšas propagandai, kad palaikytų galingos ir grėsmingos valstybės įvaizdį”, – sutiko Ž. Pavilionis.
Tačiau kai kurie draugai Washingtone patarė Baltijos šalių parlamentarams ruoštis blogiausiam scenarijui, nes šitoje nežinomybėje visko gali būti.
Seimo narys teigė, kad krašto gynyba yra finansuojama prastai, kad du procentus reikėtų skirti jau kitais metais, o ne 2018 m., kaip numatoma dabar. Gerai yra bent tai, kad kitos Baltijos valstybės ir Lenkija jau kitais metais pasieks 2 proc. BVP krašto apsaugai, kaip numato NATO reikalavimai.
Ž. Pavilionis taip pat pabrėžė, jog reikia geriau finansuoti ne tik krašto apsaugą, bet ir diplomatinę tarnybą. Pasak jo, Lietuvos valstybės resursai Vašingtone yra menki, aktyvią veiklą vykdo tik dvi institucijos – Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos, o kur visos kitos institucijos? Tiek metų kalbama apie būtinybę kone visoms ministerijoms turėti savo atstovus JAV, bet veiksmų nėra, netgi kultūros atašė atšauktas.
„Argi normalu, kad nėra nė vieno žmogaus Seime darbui su JAV Kongresu, o Briuselyje toks pareigūnas yra, nors ES Parlamento galios yra juokingos?” – stebėjosi buvęs Lietuvos ambasados JAV vadovas. Mažai dėmesio tam, kas vyksta Lietuvai bene svarbiausioje valstybėje, rodo ir Lietuvos žiniasklaida. Piktinamasi Rusijos propagandos įtaka, bet nieko nedaroma jai atsverti. Nė vienas Lietuvos laikraštis ar interneto svetainė neturi savo kameros ir žurnalisto Washingtone, kai estai jau prieš penkerius metus atsiuntė žurnalistę, kurios darbas yra nušviesti Washingtono politiką ir kitas JAV aktualijas. Lenkai turi gal ir dešimt tokių žmonių.
Rinkimų rezultatai nustebino ne tik Ameriką, bet ir Lietuvą, kurioje mėnesiu anksčiau vykusių rinkimų baigtis buvo vertinama kaip netikėta. Tačiau su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais rinkimuose dalyvavęs Ž. Pavilionis sakė, jog Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pergalė Lietuvoje yra dabartinės globalios politikos ligos pasekmė, pasaulinis fenomenas, kuris kartojasi skirtingose šalyse.
Susitikimai Washingtone jam padėjo geriau suvokti tos ligos priežastis. Apie tai jis daug kalbėjosi su žinomais ekspertais, kuriuos įvardijo kaip globalios demokratijos prižiūrėtojus. Ir jie mato, jog ketvirtoji naujausių technologijų keliama industrinė revoliucija naikina viduriniąją klasę, kuri buvo demokratijos pagrindas. Ekonominė pasaulio krizė buvo suvaldyta tik finansinėmis priemonėmis, nematant gilesnių jos priežasčių ir neįvertinant žmonių, kurie naujosios revoliucijos buvo nustumti į nuošalę.
Seimo narys įsitikinęs, kad jei neinvestuosime į demokratiją, neugdysime naujų lyderių, ta globalios politikos liga taps neišgydoma. Jis džiaugiasi, kad apsidairęs Seime mato jaunų veidų. Bet kiek gabių būsimų Lietuvos politikų yra užsienyje?! Todėl jis pakartojo, jog vienas pagrindinių jo darbo Seime tikslų – labai rimtai užsiimti lietuvių susigrąžinimu į Lietuvą.
Ž. Pavilionis teigė nesigailįs palikęs diplomatinę tarnybą, kurioje buvo nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, ir tapęs politiku. Jis mano, jog diplomatinėje tarnyboje nieko naujo per artimiausius ketverius metus nebus, o plaukti pasroviui nėra įpratęs.
Panašu, jog Seime Ž. Pavilionis nebus paklusnus, tylus narys.
Nesijaučiu turįs teisę kategoriškai vertinti JAV prezidento rinkimų kampanijos. Niekad nesu buvęs Amerikoje. Todėl būtų keista, jeigu svaidyčiausi kategoriškais patarimais, kokį prezidentą amerikiečiai privalėjo išsirinkti.
Ir vis dėlto JAV prezidento rinkimai Lietuvai svarbūs. Drįstu manyti – gyvybiškai svarbūs. Patys svarbiausi. Svarbesnių negali būti. Būtent nuo jų priklauso, ar galime nebijoti imperinių Kremliaus užgaidų. Jei Prancūzija, Vokietija ar Italija išsirinktų akivaizdžiai prorusišką valdžią – būtų mirtinai pavojinga. Bet ne taip pavojinga, jeigu Amerika išsirinktų imperinius tikslus puoselėjančiam Kremliui palankų vadovą. Todėl turiu bent jau moralinę teisę svarstyti, koks JAV vadovas Lietuvai būtų palankiausias.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus centre prie Rotušės rūmų sienos prikalta paminklinė lenta, skelbianti, kad „Lietuvos priešai yra ir JAV priešai“. Šie žodžiai patvirtinti JAV prezidento parašu. Todėl turiu vienintelį klausimą ponui Donaldui Trampui: „Ar jo prezidentavimo metu oficialusis Vašingtonas mūsų neprietelius traktuos Amerikos nedraugais?“
Kamuoja blogos nuojautos bei įtarimai: D.Trampui tiesiog nerūpi Baltijos valstybės. Net jeigu jis ir tvirtins, kad JAV politika dėl NATO šalių saugumo nesikeis, ar galima aklai pasitikėti žmogumu, kuris rinkiminės kampanijos metu tiek daug sykių keitė savo nuomonę? Mano supratimu, taip elgtis, kaip rinkiminių ginčų metu elgėsi D.Trampas, negalima niekur – nei namuose, nei, juolab, didžiojoje politikoje.
Kur tai matyta: vieną dieną sako, kad jo varžovė Hilary Klinton yra pakenkusi šaliai, po rinkimų jau kitaip: ji – Amerikai nusipelnusi moteris. Suprantu, politika – ne medicina. Politikoje galimi ir sutirštinimai, ir didelės paklaidos, ir užgauliojimai. Kaip be jų? Bet ribos, kurių peržengti nevalia, – taip pat turėtų egzistuoti. Mano supratimu, taip viešai klaidinti rinkėjų negalima. Akiplėšiškai viešai milijonus rinkėjų klaidinęs žmogus turėtų būti teisiamas už melą. Privalėtų sumokėti ne tik milžinišką baudą, bet ir sėsti į kalėjimą. Ilgam.
Jeigu aš, žurnalistas, taip elgčiausi rašydamas straipsnius, kaip D.Trampas elgėsi rinkiminės kampanijos metu, seniausiai būčiau nubaustas už šmeižtą, dezinformaciją ir įžeidimus. Bet štai kandidatui į JAV prezidento postą, pasirodo, – meluoti leidžiama. Nes to, girdi, nedraudžia įstatymai. Tai, po velnių, priimkite įstatymą, numatantį atsakomybę už akivaizdų melą politikoje. Ar šalis gali vadintis civilizuota ir demokratine, jei jos įstatymai nenumato specialios atsakomybės už akivaizdžius klaidinimus didžiojoje politikoje ypač svarbiu laikotarpiu – rinkimų metu? Versle meluoti – draudžiama, spaudoje sakyti netiesą – draudžiama, teismo, notarų, bankų, draudimo kompanijų apgaudinėti negalima, o klaidinti šimtus milijonų rinkėjų, šitaip juos papirkinėti, – leistina? Tokie demokratijos „privalumai“ labai abejotini.
Tiesa, viešojoje erdvėje gausu svarstymų, gal vis tik D.Trampas bus geras prezidentas? Juk kadaise amerikiečiai abejojojo Ronaldo Reigano tinkamumu užimti JAV prezidento postą. Girdi, jis tėra … antrojo plano aktorius. Vėliau paaiškėjo, kad vesternuose filmavęsis vidutinių gabumų aktorius gali tapti labai geru JAV prezidentu.
Panašiai nutiko ir Lietuvoje: prieš rinkimus buvau vienas iš tų, kurie stipriai abejojo, ar Dalia Grybauskaitė taps gera šalies vadove. Šiandien prisipažįstu – apsirikau. Tas apsirikimas – labai malonus.
Žodžiu, viltis, jog D.Trampas irgi gali būti puikus prezidentas, – neišblėso. Juolab kad kai kurie jo pareiškimai – logiški. Galvoje turiu svarstymus dėl gynybos reikmėm skiriamų lėšų. Kodėl beveik viena Amerika rimtai susirūpinusi savo kariuomenės pajėgumais? Kodėl dauguma NATO narių, įskaitant ir Lietuvą, savo kariuomenei nesukrapšto tų dviejų procentų nuo BVP? D.Trampas teisus: jei, sakykim, Lietuva nesilaiko įsipareigojimo skirti 2 proc. kariniam biudžetui, kodėl Vašingtonas privalo laikytis duoto žodžio?
D.Trampo dėka išryškėjo rimta Europos dviveidystė. Europa pastaruosius dešimtmečius elgėsi kaip parazitė, išnaudojanti Ameriką. Vadovaudamasi principu – blogiausiu atveju JAV vis tiek gelbės, – ES lyderiai karinius reikalus apleido, visą dėmesį sukoncentruodami tik į ekonomiką. Be to, užuot visur ir visada demonstravę dėkingumą Vašingtonui, kad šis savanoriškai sutiko vilkti globėjo naštą, ES lyderiai drįsdavo dar purkštauti, kam gi Amerikos slaptosios tarnybos klausosi Pracūzijos ir Vokietijos vadovų telefoninių pokalbių. Kartais net atvirai priekaištaudavo: ES geriau gyventų, jei Europoje būtų kuo mažiau Amerikos.
Dabar, vos tik D.Trampas užsiminė apie galimybę trauktis iš Europos, ES vadovai ne juokais išsigando. Suprato, kad gali likti be patikimos apsaugos. Ėmė suvokti, kad, pasitraukus Amerikai, ES teritorijoje šeimininkaus Kremlius. O Rusijos ranka tikrai nebus tokia minkšta ir atlaidi kaip amerikietiškoji. Tad D.Trampo pareiškimai – tarsi šaltas dušas, europiečius blaivinantis nuo linksmų ir nerūpestingų pagirių.
Deja, priešrinkiminė D.Trampo kampanija leidžia įtarti, kad neatmestinas ir pats blogiausias variantas: bus blogiau nei įsivaizduojame. Juk Barakas Obama buvo neryžtingas prezidentas, kaip ir visi Vakarai – nesuprato Rusijos, neįžvelgė jos tikrųjų kėslų, imperinių ambicijų. Būtent B.Obamos vadovavimo laikais JAV neįvykdė įsipareigojimo garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į branduolinį nusiginklavimą.
Naujai išrinktasis JAV prezidentas veikiausiai dar mažiau rūpinsis Baltijos šalių reikalais, jų saugumu. Suvokti tikruosius D.Trampo ketinimus galėtume skubiai ir ženkliai padindami finansavimą Lietuvos krašto apsaugai. Štai tada ir sužinosime, kaip į Lietuvos pastangas apsiginti reguoja D.Trampo komanda.
Jeigu ir tai nepadės, vadinasi, turėsime patį blogiausią variantą, apie kurį yra rašęs istorikas, JAV ir Rusijos santykių specialistas Jurijus Felštinskis: „Rinkiminės kampanijos metu D.Trampas elgėsi labai panašiai, kaip Amerikoje elgiasi Rusijos įtakos agentai“ (ukrainiečių leidinys gordonua.com).
„Naujai išrinkto JAV prezidento priešininkai viliasi, kad jis juos maloniai nustebins, pavyzdžiui, kaip Arnoldas Švarcnegeris“, – rašo portalo Slate.fr vyriausiasis redaktorius Žanas Mari Potje.
Buvęs Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Švarcnegeris.
„Apsauginis mechanizmas po pralaimėjimo, kurį sunku sugromuliuoti? Kitą dieną po Donaldo Trampo (Donald Trump) išrinkimo keliuose Amerikos kairiosios centristinės pakraipos laikraščiuose pasirodė straipsniai, kurie kelia apskritai neįsivaizduojamą klausimą: o kas, jei iš tikrųjų jis pasirodys esąs geras prezidentas? Arba bent jau vertas pagarbos?“ – sakoma straipsnyje.
„Trampui visai įmanoma tapti geru prezidentu“, – leidinyje The New York Times rašo buvęs Baltųjų rūmų patarėjas prezidentaujant Džordžui Bušui jaunesniajam Ričardas Peinteris, kuris balsavo už Hilari Klinton.
„Pas daugelį autorių galima pastebėti lyginant Trampą su Švarcnegeriu (Arnold Schwarzenegger), kurio atėjimas į valdžią Kalifornijoje, kur jis buvo gubernatoriumi respublikonu 2003–2011 metais, iš pradžių gąsdino liberalus, – pabrėžia straipsnio autorius. – Paralelė jau buvo nubrėžta prieš keletą mėnesių leidinyje New York Magazine, kur sakoma: „Sudėtinga neigti, kad savo mandato pabaigoje Švarcnegeris tapo efektyviu gubernatoriumi“ ir kad jo maniakiškas populiarumo vaikymasis privedė prie teigiamų rezultatų, atitolinęs jį nuo blogų idėjų, ginamų jo paties partijos“.
Straipsnyje antrašte „Naujas motyvacinis diskursas Amerikai, kur mes jau anksčiau perėjome per tą košmarą“ The Wrap portalo žurnalistas Timas Molou pasakoja kad nors jį įsiutino Švarcnegerio išrinkimas, po kelių mėnesių suvokė, jog šis gali pasidaryti „visiškai padoriu gubernatoriumi“.
„Lėtai, pamažu mes supratome, kad jis buvo pustonių žmogus, kaip visi, turintis teigiamų bruožų, kuriuos mes galėjome remti, ir neigiamų bruožų kuriems mes galėjome nepritarti“, – sakoma jo publikacijoje.
Ketvirtadienis, rugpjūčio 4 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visų Lietuvos žmonių vardu pasveikino Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentą Baracką Obamą 55-ių metų jubiliejaus proga.
Lietuvos Prezidentė pasveikino JAV prezidentą Baraką Obamą jubiliejaus proga. Oficiali Baltųjų rūmų fotografija (Annie Leibovitz).
“Vertinu Jūsų garbingą tarnybą valstybei, dėmesį globaliai darbotvarkei ir pastangas telkti tarptautinės bendruomenės pajėgas sprendžiant aktualiausius šių dienų iššūkius. Jums vadovaujant Jungtinės Valstijos žengė svarbius žingsnius link didesnės santarvės ir socialinio teisingumo bei išliko nepakeičiamos ginant laisvės ir žmogaus teisių idealus, siekiant saugumo bei taikos pasaulyje”, – rašoma šalies vadovės sveikinimo laiške.
Pasak Prezidentės, Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų draugystė, kuri B. Obamai einant Prezidento pareigas tapo dar stipresnė ir artimesnė, yra vertinama mūsų šalyje.
Šalies vadovė taip pat pabrėžė asmeninį JAV Prezidento indėlį tęsiant ilgą abiejų valstybių partnerystės tradiciją, ryžtingą paramą mūsų regionui ir jo saugumui.
Prezidentui ir visai jo šeimai Lietuvos vadovė palinkėjo daug laimės ir visokeriopos sėkmės, o visiems JAV piliečiams – ilgų taikos, gerovės ir klestėjimo metų.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Lietuvą pasiekė pirmieji pasaulio šalių lyderių sveikinimai.
Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei sveikinimo laiškus atsiuntė Jungtinių Amerikos Valstijų, Airijos, Austrijos, Portugalijos, Kroatijos, Pakistano, Kazachstano prezidentai, Japonijos imperatorius, Belgijos, Nyderlandų ir Saudo Arabijos karaliai, Kanados generalgubernatorius.
Kadaise Amerikos verslininkė Karli Fiorina gyrė Vladimirą Putiną. Tai nutiko vos tik V.Putinui tapus Rusijos prezidentu. Tąsyk amerikiečių verslininkė V.Putiną pavadino „teigiamų permainų agentu“, akcentavo, jog V.Putinas turįs daug įžvalgos, proto, žavesio. Šitaip sakydama K.Fiorina rėmėsi asmenine patirtimi, mat trumpam buvo susitikusi su Rusijos lyderiu pasaulio verslininkų konferencijoje.
Minint 50-ąsias Džono Kenedžio nužudymo metines, kai JAV prisimena tą dramatišką įvykį, dėmesio centre vėl atsidūrė Li Harvi Osvaldo buvimo SSSR aplinkybės. Taip rašo, pavyzdžiui, The Christian Science Monitor korespondentai Fredas Veiras ir Maikas Ekelis.
Štai kaip aprašo bendravimą su Li Harvi Osvaldu būsimasis pirmasis nepriklausomos Baltarusijos vadovas Stanislovas Šuškevičius, kuriam 1961 metais Minsko gamyklos vadovybė pavedė mokyti amerikietį rusų kalbos. „Jis buvo tipiškas kareiva, ir aš neradau su juo nieko bendro. Rusiškai jis tada kalbėjo pakenčiamai. Iš viso mes tada turėjome kokius 10 užsiėmimų, paskui liovėmės bendrauti. Tada aš labiausiai krimtausi, kad jam paves gaminti mano suprojektuotą įrenginį, nes šaltkalvis jis buvo siaubingas“.
1963 metų lapkričio 23-ąją Dalase buvo nužudytas 35-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas Ficdžeraldas Kenedis (John Fitzgerald Kennedy – JFK). Jam buvo 46-ri metai“, – rašo Alenas Frašonas (Alain Frachon) laikraštyje Le Monde.
„Pradėjęs šaudyti į prezidento kortežą, šaulys ne tik nužudė žmogų, bet ir sukūrė legendą. Toji žmogžudystė JFK pavertė ikona, – pažymi autorius. – Ilgą laiką jis naudojosi nekritikuotino asmens statusu. Neįmanoma įsivaizduoti tikslių jo prezidentavimo rezultatų. Jo aplinka, šeima stebėjo jį, manipuliavo juo, darė jam spaudimą. Dž.Kenedis turėjo tapti didžiu prezidentu, bet jis valdė tik 1036 dienas“.
Keletą mėnesių prieš tai, kai Li Harvy Osvaldas nužudė Džoną Kenedį – 1963 metų lapkritį – jis bandė nužudyti dar kai ką: ultradešiniųjų pažiūrų generolą Edviną Volkerį, rašo The Daily Beast.
Leidinys spausdina ištraukas iš Billo Minutaglio ir Styveno Deviso knygos „Dalasas, 1963“, kurioje pasakojama to pasikėsinimo istorija.
Knygoje pasakojama, kaip L.H.Osvaldas, žinomas savo atsidavimu marksizmui ir komunizmui, slapta ruošėsi nužudyti E.Volkerį. Autoriai smulkiai aprašinėja, kaip jis ėjo žudyti, pasiėmęs šautuvą ir palikęs raštelį savo žmonai Marinai, kurią jis atsivežė į JAV iš Sovietų Sąjungos. Straipsnyje pateikiamas knygos fragmentas.
„Žinoma, kad kelionę poilsiui galima lyginti su didžiaisiais manevrais, ypač jei kalbama apie BARAKO Obamos šeimą ir valstybės „pirmąjį šunį“ – Bo“, – rašo Frančesko Semprinis laikraštyje La Stampa. Šią vasarą prezidentas nusprendė pailsėti Martas Vinjarde – Masačiusetso pakrantėje draugo, turtingo verslininko iš Čikagos, viloje, tolumoje nuo sostinės stresų, nedarbo ir biudžeto problemų, Artimųjų Rytų krizių bei skandalų, susijusių su saugumu“, – rašo leidinys.
Triukšmas kilo dėl šuns Bo kelionės kariniu lėktuvu.
Vos keletą mėnesių iki prezidento Džono F. Kenedžio nužudymo 50-ųjų metinių nauja dokumentinė drama turėtų atnaujinti debatus, kas gi iš tikrųjų įvykdė tą nusikaltimą, rašo Independent.
Naujajame filme dėstoma versija, pagal kurią slaptųjų tarnybų agentas Džordžas Hikis po naktinių išgertuvių su bendradarbiais paleido vieną iš kulkų, kuri nužudė Dž.Kenedį, sakoma straipsnyje.
Pasak filmo autorių, kai Li Harvi Osvaldas iššovė pirmą kartą, Dž.Hikis bandė šauti atsakydamas.
Georgijus Bolšakovas – sovietų žurnalo „SSSR“, leidžiamo anglų kalba, vyriausiasis redaktorius ir aukštas KGB bendradarbis, dirbęs JAV teritorijoje septintojo dešimtmečio pradžioje.
Georgijus Bolšakovas suvaidino esminį vaidmenį sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo ir Amerikos prezidento Džono Kenedžio privačiame susirašinėjime, prasidėjusiame 1961 metų rugsėjį. G.Bolšakovas taip pat buvo Baltųjų rūmų ir Sovietų tarpininkas per Karibų krizę 1962 metais.
Barako Obamos rinkiminės kampanijos vadovas Džimas Messina davė pirmąjį po rinkimų televizijos interviu Maikui Allenui iš žurnalo “Politico”ir pabrėžė, kad geriausia technika būtų bejėgė, jeigu savanoriai ir rinkėjai prarastų pasitikėjimą savo prezidentu.
Apie tai praneša “Süddeutsche Zeitung”.
Dž.Messina taip pat papasakojo, kad geras žingsnis buvo „pasamdyti geriausius technikus, kuriems pavyko sukombinuoti 2008 metų rinkimų duomenis su savanorių surinkta informacija. Prieš ketverius metus kampanija internete, per kurią buvo surinkta 500 mln. dolerių aukų, buvo atskirta nuo autonominės kampanijos, o dabar viena perėjo į kitą“.
1956 m. Ametikos FTB nuėmė rekordinį derlių: išaiškino ir paskelbė šnipais net penkis Jungtinių Tautų Organizacijoje užsimaskavusius rusus.
1955 m. pabaigoje JAV aviacijos kompanijos darbuotojas, norėdamas užsidirbti papildomai, viename Niujorko laikraštyje paskelbė galįs teigti braižytojo paslaugas. Atsitiko taip, kad šių paslaugų prireikė Viktorui Petrovui, nuo 1953 m. pradžios JTO dirbusiam vertėju, tuo metu su žmona ir šešerių metų sūnumi gyvenusiam Niujorke. Vertėjui prireikė amerikietiškų karinių lėktuvų brėžinių. Mat jo draugas vienoje šalyje gaminąs vaikiškus žaislus: lėktuvų, automobilių ir t.t. kopijas.
