Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo paminėtos Jono Basanavičiaus 160-osios gimimo metinės. Apie lietuvių tautos Patriarchą, jo nuveiktus darbus įdomiai papasakojo bibliotekos direktorius humanitarinių mokslų daktaras docentas Sigitas Narbutas. Gaila – tik labai mažam būreliui žmonių, beveik vien bibliotekos darbuotojams. Verkšlename, kad J.Basanavičius nūnai tinkamai nevertinamas ir negerbiamas, net niekinamas, bet kai pasitaiko tinkama proga, net didesnėje salėje jo paminėti nesugebame.
“Tolęs nutolęs nuo mūsų Jonas Basanavičius, lėtų laikų atstovas, išbluko laiko tėkmėje. Pasiraginame stabtelėti, apsidairyti, bet greičiai negailestingi. Kukli patriarcho vieta istorinės sąmonės kūrimo šerdyje – švietimo sistemoje. Ar verta kalbėti apie didesnį ar mažesnį intarpą vadovėlio tekste? Autoritetų nuosmukis dabartyje, teisių įgyvendinimas kvotų pavidalu, o istorija jau nėra tiesioginė gyvenimo mokytoja, nes jos nesimoko būsimieji karaliai ar valdovai – keliomis klišėmis antspauduoja vertinimus ir tekstus apie tekstus. Pasimokyti sugebame tik iš savų klaidų. Svetimųjų pasiekimai – sakykime, kaimynų išspausdinti Janio Rainio Raštai labiau domina ne valdžios atstovus, bet tik kultūros visuomenę. Tiesa akivaizdi: Jono Basanavičiau akademinio raštų leidimo negreit sulauksime, nėra paskelbtos išsamesnės jo bibliografijos” (Algirdas Grigaravičius “Dvi neskelbtos Jono Basanavičiaus kalbos”, “Metai”, Nr. 11)
“Pagyvenus drauge su visa lietuvių tauta josios atsigaivelėjimo tokį didelį istorijos laikotarpį, teko man šiomis dienomis sulaukti retai pasitaikantį ilgo amžiaus jubiliejų. Šiandien, būtent lapkričio 23 dieną, sukako man lygiai 70 metų amžiaus. Gimęs prieš Šv. Jono nuo Kryžiaus dieną ir tą pat dieną, t.y. 24, krikštytas, gavau to nelaimingojo šventojo vardą, o drauge su Jono vardu paveldėjau jo kryžių ir daugelį įvairių nelaimių, kurios visame mano gyvenime persekioja mane.
Mažas būdamas, turėjau tėvų namuose gana vargo. Eidamas 5 ar 6 metus, įpuolęs į durpinyčią vos neprigėriau; kitą kartą iš Lukšių pavasarį grįžtant, vos nenuskendau. Gimnazijos laikais 4 ar 5 klasėj pradėjau patsai savo darbu pelnyti duoną, pamokas duodamas kaip ir universitatės pirmaisiais metais. Mokslus pabaigus, lietuvystės persekiojimo laiku, vargau drauge su lietuvių tauta ir kenčiau ilgus metus toli nuo savo mylimo krašto, kurį tik sapnuose matyti galėjau, nes rusų valdžios smarkiai draudžiama buvo grįžti. 1881-82 metais sumanius gelbėti lietuvių tautą, įsteigiant tam tikrą organą, šiame sumanyme ir man teko žaisti rolę, bet įgyti ir nemaža rūpesnio. Tik reikia atminti, kad tuomet “Aušrą” steigiant ir man jai programos prakalbą rašant, susipratusių lietuvių, kurie būtų tuojau galėję gelbėti darbe, buvo, rodos, viso labo tiek, keik vienoje rankoje pirštų. Tik atsiminkime to laiko padėtį. Visa arba kuo ne visa to meto lietuvių inteligentija – ypač kunigija ir neskaitlinga svietiškija buvo sulenkėję – lenkų orientacijos, ištautėję ir nieku gyvu į tautos atgaivinimo darbą pritraukti netikusi. O ir patsai laikraščio sumanymas galėjo ne vienam rodytis tik drąsumo bandymu šaudyti į dangaus mėlynę – ins Blane schiessen! Ir jei ne to dangaus Apvaizda, kuri, kaip pasirodė, Lietuvos dar neužmiršus ir kuria galima buvo pasitikėti, visas mūsų rūpesnis prie ano laiko aplinkybių būtų niekais pavirtęs.
Galop šalia tiek nelaimių galima paminėti ir vieną didelį džiaugsmą, kurio savo gyvenime sulaukiau, kad mano velėjimas, prakalbą “Aušrai” rašant, ištartas: “Kai “Aušrai” auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia” – pilnai išsipildė: nuo “Aušros” 1883 m. pasirodymo iki šiol ta dvasia labai prašvito ir išsiplėtė mūsų tautoje taip, kad jai galop teko sulaukti nepriklausomybės įgijimo ir savistovio būvio kitų tautų tarpe. Čia tai ir glūdi “Aušros” nuopelnai.” (Iš J.Basanavičiaus parengtos atsakomosios kalbos 70-osioms gimimo netinėms paminėti Vilniuje 1921 m. lapkričio 15 d.)
Vytauto Visocko nuotr.
2011.11.28
