Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai išspausdinau straipsnį „Emigracijos ligos“ padariniai“, paremtą pagal Antano Smetonos knygą (A. SMETONA, Rinktiniai raštai, leidykla „Menta“, 1990 m.).

Dabar noriu kita tema parašyti, apie kurią labai daug toje pačioje knygoje samprotavo Antanas Smetona. Visame rinktinių raštų rinkinyje yra didelis skyrius „Lietuvių santykiai su lenkais“. Antanas Smetona gyveno Vilniuje, redagavo laikraštį „Viltis“. Kaip ir „Emigracijos liga“, taip ir šis tautinių santykių klausimas buvo labai gerai jam pažįstamas. O jį pažinojęs vilnietis, žurnalistas ir rašytojas, Rapolas Mackonis redagavo „Vilniaus balsą“.

2001 metais pasirodė jo dukters (rašytojos) Birutės Mackonytės sudaryta darbų rinktinė „Amžiaus liudininko užrašai“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla; Ir dar norisi paminėti žurnalistę Jūrą Mariją Baužytę, išleidusią knygą „Šviesa iš toli“ (l-kla „Voruta“, 2000 ) apie senelius/knygnešius/ Karolio ir Karolinos Baužius bei jų palikuonių  gyvenimo gyvenimo istorijas. Joje tarp kitų personažų aprašyti ir dviejų Baužių kunigų sūnų likimai: Danieliui, dirbusiam Dieveniškių, Kapčiamiesčio bažnyčiose, ir Zenonui, dirbusiam kunigu Kernavėje ir mirusiam Magadane. Apie abu kunigus įdomus atsiminimus paskelbė pažįstami, giminės, tarp jų ir Baužių vaikaitė, Vilniaus universiteto profesorė Galina Baužytė – Čepinskienė. Danielius ir brolis Zenonas Baužiai gyveno Vilniaus krašte, ir abu kovojo prieš „lenkomanus“ bažnyčioje, spaudoje… 

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Matyt, taip bus ir visados, – iškovotą tautos laisvę bei nepriklausomybę reikės mokėti… Laiko drobulėje daug kas yra nežinioje; kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis. Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka. Tuo šios knygos man brangios ir ypatingos. Jos man – prasminga introdukcija į Lietuvos valstybės atgavimo šimtmečio jubiliejų. Turiu vilties, kad tos knygos istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo specialų „speckursą“…

XXX

Viename  Antano Smetonos straipsnyje „Ir vėl atgyja viltis“ rašoma, kaip lietuviai nesiliauja reikalavę teisės savo kalbai Vilniaus vyskupijos bažnyčiose: „Vilniuje ligšiol tik vienoje šv. Mikalojaus bažnyčioje tesakomi lietuviškai pamokslai. Kiek vargo teko padėti, kol ji buvo išgauta!… Atsiminkime, pavyzdžiui, Alovės bylą, kaip pakurstos kėlė triukšmą bažnyčioje, atsiminkime vyskupo Ropo vizitaciją Joniškio bažnyčioje, kur, jam prakalbėjus lietuviškai, šaukta „nie trzeba po litewsku“, kad net vyskupas, pritrūkęs kantrumo, buvo priverstas rūsčiai subausti rėksnius. Taip tad bažnyčia, tie maldos namai, yra buvusi verčiama keršto priemone“. 

smetona_3
Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona

O ironiškame straipsnyje „Dievobaimingai šmeižia kun. Tumą“ autorius rūsčiai nuvainkuoja lenkų kunigą Černiauskį, kad jis ieškojo „Vilties“ laikraštyje „modernizmo“ atskalos. „Nepasisekė vargšams! Kad būtų suradę kokį kabliuką, tai, žinoma, būtų pasiskubinę juo užkabinti kun. Tumą ir jį paskelbti netikusiu kataliku… Nudžiugo pagaliau radę mietą, kuriuo tikrai nukausią priešininką. Atseit kun. Tumas neklausąs dvasinės vyresnybės, esą „bez czci ir bez wiary“, niekinąs savo dvasinę valdžią, plėšiąs jos „garbę savo liežuviu, pilnu nuodų“, dėvįs „kunigo rūbais, mūsų pagerbtais… Turįs, girdi, kun. Tumas, pasiteisinti labiausiai dėl to, kad „Viltį“ skaitą lenkai kunigai. Norėtų jie, vadinas, uždėti cenzūrą lietuvių raštams? Patiko, mat, cenzūruoti Galicijos ukrainiečiai ir plakti jų vaikai, kad lenkiškai melstųsi. Apsirikote: Lietuva ne Galicija“.  

Čia Antano Smetonos stilius pasižymi jam nebebūdingu santūrumu, o žaižaruoja ironiškom detalėm; piešdamas lenkų kunigų Černiausko, Šilkevičiaus paveikslus, autorius griebiasi platesnio žurnalistinio konteksto: „Ir didžiausia liežuvininkė, apsisiautusi maldingumo apsiaustu, tikrai nemokėtų geriau už jį išsiplūsti. Lietuvių kalboje pritrūktų žodžių, kuriais galima būtų išsakyti jo keikiamojo leksikono turtingumas“. A.Smetona cituoja Šv. Povilo  žodžius: „Saugokitės kalbėti niekingų paskalų, žinodamas, kad jos kelia barnius, o Viešpaties tarnui nereikia bartis“. Šią Šventojo pastabą jis taiko lenkams kunigams. Jos esmė taikoma rašant apie kitus įvykius, temas: apie diduomenės ir bažnyčios ryšius, apie Žalgirio mūšį, apie tautybės, religijos ir  ir kultūros santykius, apie valstybę ir politiką…

XXX

Rapolas Mackonis, gyvenęs Vilniuje, redagavo „Vilniaus balsą“ir rašė į kitus leidinius. Jau minėtoje knygoje autorius teigia: „Šalia apgaulingojo šūkio, lenkų spaudoje ir agitacinėse brošiūrose buvo stengiamasi įrodyti, kad Vilniaus kraštas etnografiniu atžvilgiu esą tiktai … lenkiškas. Iš tiesų Vilniaus užėmimas buvo paprasčiausia militarinė okupacija… Tatai po trejų metų patvirtino Lenkijos prezidentas Stanislavas Voijcechovkis Vilniuje, kurio garbei buvo suruoštas banketas. Visi dievobaimingai laukė, kad prezidentas pagirs lenkus už jų patriotizmą.

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Tuo tarpu Voicechovskis išrėžė: „Lenkų teisės šiame krašte paremtos visų pirma jėga.  Ir jeigu esu tarp jūsų, tai tik dėka lenkų kariuomenės jėgos, užgrūdintos kaip plienas“... „Prisiminiau šiuos žodžius, nes jie nedviprasmiškai paliudijo tai, kas lietuvių tautai iš karto buvo žinoma; įvyko eilinė mūsų teritorijos okupacija“. Lenkai, pasak Rapolo Mackonio, nesuprato lietuvių nedėkingumo už Vilniaus „išvadavimą“, o laikraščio „Slowo“ redaktorius S. Mackevičius savo straipsnyje patetiškai šaukė: „Lietuvių tauta tik tada laisvai atsikvėps, kai Lietuvos žemėje atsistos lenko karininko koja“. „Mūsų laimei, peršamoji „lenko karininko koja“ užminti visą Lietuvą pasirodė per trumpa, tačiau dalį Lietuvos ir jos sostinę Vilnių mindžiojo apie 20 metų“.

Anot Rapolo Mackonio, 1919 metais kariškiai Pilsudskis, Želigovskis, slaptoji žandarmerija, vadovaujama mūsų tautos renegato Stefano Kirtiklio, jau pirmomis ėmėsi terorizuoti gyventojus, nelenkus. „Vilniuje buvo nuolat suiminėjami lietuvių inteligentai, uždarinėjami lietuviški laikraščiai, o provincijoje susidarė įvairūs lenkų komitetai, į kuriuos įsitraukė ir senieji kovotojai prieš lietuviškas pamaldas. Imtasi represijų prieš lietuviškas mokyklas, trukdomas retkarčiais gaunamų iš Vilniaus lietuviškų laikraščių persiuntimas“. 

XXX

… Štai kur toji demagoginė politikos bazė, iš kurios ir mūsų laikų lenkų tautos atstovai, nepriėmė/susilaikė/ 1990 metais Kovo 11– ąją Lietuvos Nepriklausomybės. Ir šitoji „bazė maitina“ Tomaševskį bei jo vadovaujamą partiją šiandien. Rapolo Mackonio vienas teiginys turi reikšmės ir šiandieninei Lietuvos ideologijai: „Galbūt mano nurodyti faktai ir pareikštos numonės yra subjektyvūs, gal vienas kitas galvoja kitaip?… Bet tai nereiškia, jog kaip lietuvis turėčiau jausti dėkingumą už tai, ką tuometiniai Lenkijos valdovai padarė Lietuvai. O padarė tokią žalą, kad jos pėdsakus dar ir šiandien jaučiame. Tų politikų pasiryžimas nušluoti nuo žemės paviršiaus Lietuvą juo labiau nepaaiškinamas, turint galvoje iš tikrųjų didvyrišką pačios lenkų už savo laisvę, žymiųjų lenkų – Kosčiuškos, Pulaskio herojiškus žygius Amerikoje, generolo Bemo (J. Z.Bem) dalyvavimą vengrų tautos kovoje, daugelio lenkų kovas už italų tautos laisvę. Ir po viso to didžiausiu įnirtimu pulti mažą lietuvių tautą, stengiantis ją pavergti, visų pirma išplėšiant iš Lietuvos jos sostinę!“

XXX

Apie Žalgirio mūšį rašo ir Antanas Smetona, ir Rapolas Mackonis. 1910 metais Žalgirio jubiliejaus proga Krokuvoje atidengtas paminklas. (Projekto autorius, skulptorius Antanas Vivulskis). A. Smetona straipsnyje „Žalgirį atminus“, rašytame laikraštyje „Viltis“ 1910 metais, apie puoselėjamą naują uniją lietuvių su lenkais atsako laikraščio „Kurjer Litewski“ skaitytojams: „Žalgirio šventėje lietuviai nedalyvaus, jų nedalyvavimą atjaus visa Lenkija. Pasiges būtinio, reikalingo pagražinimo, o šeimos nario, kuris tik laikinai nuo mūsų atsiskyręs, bet kurio sugrįžtant, anksčiau ar vėliau, tikimės sulaukti“.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toliau A. Smetona rutuliuoja straipsnio mintį: „Mes, Žalgirio didvyrių palikuonys, vieni su su kitais negalėsime šventėn pasipuošę už vieno stalo sutilpti ir minėti laimingą praeitį… Bet taip yra, ir dėl to, Žalgirį mintimis siekiant ir jį suduriant su dabartimi, darosi liūdna. Ar galite džiaugtis, ant kurių laimės griuvėsių nori kiti savo laimę atstatyti?… Mes neginame, kad tiem dviem tautom, išgyvenusioms kelis šimtus metų artimu politikos gyvenimu, nieko bendra, bet mes nepamirštame, jog tas bendrumas yra nukalėjęs lietuvių dvasią ir didelių istorijos vertybių tarpe yra palikęs įsisenėjusių painiavų, iškasusių tarp jų dviejų neperlipamą pylimą. Lenkija tarpo, didėjo lietuvių-lenkų unijoje, Lietuva yra įdėjusi lenkų kultūros lobin eibę gėrybių, yra atidavusi jiems savo geriausius syvus.

Ir štai kada mes krustelėjome, kada ištarėme žodį, kad juntame, jog esame gyvi, tuomet mums buvo pasakyta, kad pavėlavę, kad mūsų vieta kitų užimta… Šaukėmės demokratizmo principų, o mūsų buvusieji bendrai ištarė, jog istorijos faktas esąs svarbiau už principus….“

XXX

… Beje, vienas dalyvis vis dėlto nuvyko į Žalgirio šventę. Minėtame straipsnyje Rapolas Mackonis rašo: „Ilgai derėtasi, ar kviesti lietuvius. Po ilgų derybų nutarta kviesti, bet taip, kad nespėtų atvykti. Vienas tik Tumas – Vaižgantas suskubo ir kaip „Vilties“ korespondentas prisikasė laiku į Krokuvą. Apie iškilmes jis parašė keletą straipsnių, pažymėdamas, kad jose dominavo kontušais ir viduramžiškais kardais pasipuošę ponai, o  liaudies kaip ir nebuvo. Lenkų spauda, žinoma, reagavo. Kompaniją prieš Tumą pradėjo endekų dienraštis „Gazeta Narodova“, kurio autorius samprotavo: „Kun. Tumo idealas, kaip jis pradžioje savo straipsnio, yra valstiečių tauta („narod chlopsi“). Kun.Tumą, papratusį žiūrėti į pasaulį pro mužikiškus akinius, žeidė minios juodarūbių… Tiesiog visas suvažiavimas Krokuvoje jam per mažai mužikiškas. Nes kas yra litvomanybė,  jei paniekinamas istorijos, visos gražios veikimo praeities tam tikslui, kad pradėjus tautos gyvenimą nuo šios dienos ir nuo mužiko“. 

Rapolas Mackonis knygoje rašo, kad 1902 metais kunigas A. Dambrauskas išleido programinio pobūdžio knygelę „Lietuvių balsas jaunajai Lietuvos didikų, dvarininkų ir bajorų kartai“ (lenkų kalba). Gyvenęs Vilniuje daktaras Carkovskis lenkų vardu atsakė brošiūra“ „Przenigdy“ („Niekuomet“). Visi lietuvių argumentai lenkų neįtikino, – ištiestą ranką jie  atstūmė… Tokie buvo Antano Smetonos, Vaižganto, Rapolo Mackonio bei Marijos Jūros Baužytės aprašytų kunigų Danieliaus ir Zenono Baužių išgyvenimai, susiję su lenkų piliečių tautinėmis, bei politinėmis bei bažnyčios nuostatomis. Neprošal būtų lenkams pasiskaityti, ką rašė lietuvių „lenkinimo klausimais“ Antanas Smetona, Rapolas Mackonis…

XXX

Apie lietuvių – lenkų tautų tarpusavio santykių įtaką šiuolaikinei istoriografijai mąsto daug istorikų, politikų, kultūros veikėjų. Neseniai (šių metų gruodyje) Vilniuje buvo organizuota konferencija apie lenką Juzefą Pilsudskį, padėjusį atimti iš Lietuvos Vilniaus kraštą. Ją surengė Lenkų kultūros institutas…

Baigdamas noriu kai ką priminti iš Antano Smetonos minėto straipsnio „Žalgirį atminus“: „Naujas gyvenimas privalo laikytis naujų formų, liepia peržiūrėti senąsias istorines vertybes. Tik ant naujo pamato atsistojus, tegalima svajoti apie naują lietuvių uniją su lenkais…“

Jeigu kelintoji lietuvių karta į Žalgirio mūšį žvelgia pro lenko istoriko Dlugošo ar rašytojo Senkevičiaus romano intrepretacijas, tai toli eiti mes, lietuviai, su lenkais negalėsime. Mes, lietuviai, turime savo aiškią nuomonę: pasitraukė ar ne lietuviai iš Žalgirio mūšio? Lietuvių ir kitų šalių istorikai pasako, – ne. Ar Juzefas Pilsudskis, atimdamas iš lietuvių Vilniaus kraštą, – mūsų draugas ar priešas? Priešas!

Tai reiktų pasakyti ir apie mūsų raštą, į kurį lenkai nori įdėti 3 raides. Turime nusileisti ar ne? Tai turėtų būti mūsų istorinės aksiomos…

Tarp atsiradusių plyšių tiltus statyti vis tiek teks mums, kalbu apie ateitį, -statyba bus abipusė, o ne dešinė lietuviams, kairė lenkams. Kad, anot A. Smetonos, geriausieji syvai bėgtų iš dviejų – iš abiejų tautų… Tiltai per plyšius turės būti pastatyti, o jeigu ne, tai vėl teks klajoti apgraibomis,  ieškoti naujų sąjūdininkų ar, deja, sėbrų…

2017.12.08; 05:30

Į vieną gretą sustatykime tris faktus: Marijos Pečkauskaitės (Šatrijos Raganos) du laiškus, rašytus Povilui Višinskiui, kunigui, rašytojui Juozui Tumui, konferencijos „Sąjūdžio vizija XXI Lietuvai“ prelegentų kalbas, ir prezidentės Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą… 

Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1903 metais, spalio 31 dieną, Šatrijos Ragana laiške klausia Višinskio: „Turbūt Tamsta žinai, kad Telšių paviete jau 3 dvarus kolonizuoja maskoliais. Liūdna žinia! Anądien buvo Dimša ir sako: „Ot to wam možna dzięnkowac. (Ot) to, Litwomanom!“ – „O ką čia litvomanai kalti?“ – klausiu. „Litwomani wiezda wypędzają lud do Ameriki, a poniewaž tu nie ma komu pracovac, więc przysylają burlakow“. („Juk jie siunčia žmones į Ameriką, kraštas tuštėja, todėl vyriausybė turi atsiųsti žmonių, kad būtų kam dirbti“).

Tokį pat klausimą jis užduoda ir po savaitės rašytame laiške Juozui Tumui. Tik dar prideda kelis žodžius: „Liūdna! Daugybė dvarų tik ant siūlo kybo, turės vietos kur siųsti burliokus. O ar neatsiras ir tokių obivatelių, kurie iš geros valios parduos, būk brangiai moką“.

Ir konferencijoje prelegentai skaudžiai lietė lietuvių emigracijos temą. O prezidentė Dalia Grybauskaitė savo pranešime patarė vyriausybei, kad emigrantuose yra ir sugrįžimo nuotaikų, į kurias būtina įsiklausyti; tam reikia biurokratinius varžtus mažinti, atlikti mokestines reformas, būtinas reemigrantams.

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Šatrijos Ragana emigrantų temą lietė pačioje XX amžiaus pradžioje. Lietuviai į Ameriką ir kitas šalis emigruoja nuo seniai, – dar, kai Lietuva buvo carinės Rusijos valdžioje. Tai atsispindi Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, A. Keturakio ir kitų XX amžiaus rašytojų kūryboje. Bet dabar mus ne caras valdo, o savi. Mūsų vis mažiau ir mažiau. Greitai pasieksime… milijoną… Estai turi maždaug tiek, bet susitvarko, pas juos gyvenimo gerbūvis aukštesnis.

Vadinasi, gyvenimo kokybė, – ne vien kiekybinis rodiklis. Pas mus po antrojo pasaulinio buvo išsijudinęs didžiulis rezistencinis sąjūdis, kokio nebuvo nei Estijoje, nei Latvijoje… Vadinasi, taiklus „Vilniaus forumo“ devizas, kviečiantis grumtis su dvasine tamsa, sklindančia iš rytų ir iš vakarų. Turime į ką atsiremti, – į praeity laimėtus mūšius, į tautos dvasinę kultūrą, į filosofų bei menininkų kūrybą.

Rašytojas Petras Dirgėla
Rašytojo Petro Dirgėlos esė „Minijos žemė“

Pasiremsiu Petro Dirgėlos Tikėjimu tauta, kalba, protėvių istorija. Nes tiek gražios idėjos, tiek ir šėtoniškos užmačios – visa tai Petro Dirgėlos nuomone, kuria istoriją. Lietuva išliko tik dėl tokio… istorinio nepasiekiamumo.  Esė apie Tėviškę knygoje „Minijos žemė“ (1988 ), pasirėmęs savo tėviškės – literatūros mokslininko Jono Lankučio, ekonomisto Eduardo Vilko, skulptorės Dalios Matulaitės, grafikės Ievos Labutytės – Vanagienės, dailininko Lino Jankaus, mokytojo Jurgio Jurėno,   žemės ūkio specialistų  Vytauto Knašio, Jono Padleckio, Stasio Srėbaliaus – ir kitų pažįstamų gyvenimo likimais, faktais, Petras Dirgėla samprotavo: „Gali žmogus gimti ant tėvų sodybos pelenų, gali gimti traukinyje, iš kurio  tave išlaipins ten, kur panorės įnoringos traukinio palydovės – gyvenimo aplinkybės, – gali žmogus ilgai klajoti po pasaulį, sau vietos nerasdamas, tačiau, jei tik tu pajusi tėvų vertės ir „gimtosios uolienos“ programos dermę, tu nenumirsi tėviškės neturėdamas. Tu numirsi tėviškėj. Numirsi, atidavęs visas jėgas, visus gabumus, visą išmintį“. (Kursyvas, paryškinta – A. G., p. 250).

XXX

O pabaigai – elėraštis apie inkilus ir varnėnus…

 

Inkilai ir varnėnai

 

Inkilai, inkilai, inkilai, –

Jūsų, varnėnų, taip daug,

Mūsų, lietuvių, mažai…

 

Nežino net namo numerio,

Nežino netgi buto…

Bet atskrenda su slieku

Arba su kirminu –

Ir pamaitina vaiką…

O patinėlis plėšia dainą,

Net pamosuodamas sparnais…

 

Nepamenu, kad aš matyčiau

tokį vaizdą su dainuojančiu maitintoju

ir plevėsuojančiais sparnais…                       

Jau už dienos kitos

Sparnuočių gretos pagausės.

 

Inkilai, inkilai, inkilai, –

Jūsų, sparnuočių, taip daug,

O mūsų, lietuvių, mažai…

 

2017.06.11; 05:00

Angliškai sakoma „The devil is in the details“ – kipšas tūno atrodytų smulkmenose.

Ypač apmaudu, kai skubant, neapsižiūrėjus, gerai nepagalvojus nelabajam leidžiama prikišti rankas prie monumentaliojo meno. Juo labiau jeigu kūriniai yra iš tųjų, prie kurių, anot Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, užsienio valstybių vadovai ateis dėti gėlių.

Aštuonis kartus matavo

Praėjusį  antradienį Seimo nariai balsavo kaip reta vieningai. Priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ 91 balsu už, neatsirado nė vieno prieš, vienas susilaikė. Neatidėliotinų! Šimtmečio proga! Nes kur tai matyta: praėjo 18 metų, kai parlamentas priėmė nutarimą Lukiškių aikštę padaryti pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais (1999), tuo tarpu iki šiol neaišku, kaip ji atrodys. 

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Seimas šioje rezoliucijoje prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštei sutvarkyti iki 2018 m. vasario 16 d., taip pat pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai – Valstybės atkūrimo šimtmečio proga ten pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę memorialą su Vyčio skulptūra. Seimas paragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus dėl paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

Prieš tris savaites LRT laidoje „Dėmesio centre“ Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas priminė, kad diskusijos dėl aikštės kilo dar 1995 metais, Vilniaus savivaldybė buvo paskelbusi konkursą, tačiau jis baigėsi niekuo. 2010 metais Vyriausybės kanceliarija su Aplinkos ministerijos surengė konkursą, ir vėlgi projektas nebuvo įgyvendintas. Paskesniais metais skelbė dar ne vieną, iš viso ar ne septynis, pastarajame nugalėjo projektas devizu „Tautos dvasia“, tačiau jam pasipriešino keliasdešimt visuomeninių organizacijų. Vien konkursams išleista tikrai nemažai pinigų.

Ir vis dėlto buvęs kultūros ministras rado kuo pasidžiaugti: bent pradėta tvarkyti aikštė. Tai jau yra didžiulis valstybės laimėjimas, nes pagaliau apsispręsta, kas ten turi būti. Kitas pašnekovas, Vyriausybės vicekancleris, Lukiškių aikštės tvarkymo darbų derinimo grupės pirmininkas Alminas Mačiulis, kalbėjo: Nemanau, kad turime verstis per galvą ir būtinai 2018 metų vasario 16-ajai turėti paminklą… Manau, radus sprendimą, paminklas galėtų atsirasti ir šiek tiek vėliau, kad ir 2018 metų pabaigoje. Kitu atveju mes toliau vieni kitiems 100 metų priekaištausime, kad ne tą pastatėme.

Ne, mieli ponai, reikia iki 100-mečio! Tais pačiais žodžiais sukrusti ragino ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, balandžio 8 d. ataskaitiniame susirinkime priėmusi rezoliuciją – dėl neatidėliotinų veiksmų… LLKS priminė: 2016 metais visuomeninių patriotinių organizacijų ir Lietuvos intelektualų iniciatyva įsteigtas Vyčio paramos fondas surengė monumento visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimui įamžinti konkursą (aštuntą? – red.), su jo laimėtoju pasirašyta skulptūros gamybos sutartis. Taigi trypčioti nėra kada, reikia veikti, o Kultūros ministerija su Vilniaus savivaldybe išvedžioja apie pievą su drugeliais

Vyčio paramos fondo vertinimo komisija Vasario 16-osios išvakarėse tinkamiausia Lukiškių aikštėje statyti išrinko Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Arūno Sakalausko realistinę skulptūrą „Laisvės karys“. Seimui paraginus bendradarbiauti su Vyčio paramos fondu, labai gali būti, kad kaip tik šis projektas (architektai Algis Vyšniūnas ir Laimonas Bogušas) ir bus įkūnijamas.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viešai parodytas realistinės skulptūros maketas ne visiems patiko. Neilgai trukus atsiliepė kita intelektualų grupė. Jos peticijoje „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ Prezidentės, Seimo pirmininko, kultūros ministrės ir Vilniaus mero prašoma aikštę palikti tokią, kokia yra, – be paminklų, tinkamą žmonėms burtis. Mums reikia gyvybingų, iš tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį. Vyčio paramos fondo konkursą laimėjusi skulptūra (Vyčio paminklas) tam netinka ir dėl  jos abejotinos meninės vertės. Pretenduojama į realizmą, tuo tarpu žirgas anatominiu požiūriu atrodo apgailėtinai – neįtikina ir nežavi, o ir raitelis laikosi ne kaip derėtų. Stilizuotas sprendimas šiek tiek gelbėtų, bet tik šiek tiek, – mano peticiją pasirašę Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai, tiksliau – narės ir darbuotojos, nes vyrų tarp pusės šimto pasirašiusių asmenų – kiek ant rankos pirštų.

Tuo tarpu Seimo narys Ramūnas Karbauskis „Laisvės kariui“ pritarė. Valstiečių partijos vadovo nuomone, Vyčio skulptūra Lukiškių aikštėje turėtų atitikti daugumos piliečių poreikius. Seimo Kultūros komiteto pirmininko tėviškėje, Naisių kaime Šiaulių rajone, veikia žirgynas, kur veisiami ir treniruojami lietuviškos veislės arkliai – žemaitukai. Pats Karbauskis – Žemaitukų arklių augintojų asociacijos tarybos narys. Ir vis dėlto jo išsilavinimas – mokslinis agronomas. Jis galėjo ir nematyti Leonardo da Vinčio „Arklio paminklo“ škicų (1486). O štai peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ pasirašiusios menų profesorės ir daktarės – priešingai.

Žirgas šiaip sau uodegos neriečia

Šiuo reikalu paskutinį žodį turi tarti Vyriausybė po to, kai savo išvadas pasakys tam tyčia į viešą menininkų dirbtuvę suburti autoritetai. Menininkų dirbtuvė, kaip toje pačioje LTR laidoje „Dėmesio centre“ sakė Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, yra labai gera forma prireikus aptarti ar pataisyti kažkokią idėją. Vytis, kaip vienijantis simbolis, yra geras. Turime Vytį, kuris buvo ant lito monetų, turime dabartinį Vytį ant dabartinės heraldikos, sukurtą Každailio. Ir dabar turėtume dar vieną Vytį – tūrinį. Iš esmės, darome trečiąjį Vytį. Jo išraiška, jo ekspresija, jo aplinka yra didelių diskusijų objektas. Kaip architektas galiu pasakyti, kad kol kas yra tik užuomazgos to, kas galėtų būti paminklu. 

Šiaip jau skulptoriams už talentingus kūrinius reikėtų dosniai atlyginti, valstybiniais apdovanojimais juos pagerbti, užuot patarinėjus sekti atvaizdais ant monetų ir valstybės herbo. Visur rašoma, jog 1990-ųjų pavasarį Lietuvos Aukščiausioji Taryba patvirtino Lietuvos valstybės herbo kompoziciją, kurioje atkartojamas skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 metais monetoms sukurtas skulptūrinis Vyčio atvaizdas. Toks Vytis išaustas dailininko Kęstučio Balčikonio gobelene, kabančiame Seimo senojoje posėdžių salėje (Kovo 11-osios). 1991 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patvirtino patobulintą valstybės herbo variantą. Rašoma, jog dabartinis herbas nuo ankstesniojo skiriasi spalvomis, metalais. Ir tarytum ko gėdinantis nutylima apie tai, kas iš karto krinta į akis: Zikaras pavaizdavo žirgą šuolyje su nuleista uodega, o dabartiniame herbe jis pasistiepęs ir su užriesta uodega (taip vaizduota ir 1918-1940 metais).

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas pats ir su litais bei centais. Smulkius centus kaldino pagal Zikarą, o 50 centų ir litų monetas – su užriesta žirgo uodega. Ant mažesnės vertės banknotų žirgas vaizduojamas su pakelta uodega, o 100, 200, 500 litų – su neleista. Ant centų žirgas pavaizduotas teisingai, sakė žmonės, turėję ar turintys reikalų su arkliais, o ant litų – neteisingai. Esą žirgas, darydamas šuolį, uodegos nekelia. Pati uodega plevėsuoja su pašiauštais ašutais. Ant litų galima įžvelgti žirgą įveikiant mums nematomą kliūtį, o raitelis tam nepasirengęs… Šiaip jau aprašyta, kokiais atvejais arkliai kelia uodegą, vienas jų – kai išsigąsta. Nelengva atsikratyti įspūdžio, jog „Laisvės kario“ valdomas žirgas kažin ko pasibaidė, ir karys (norėtųsi rašyti „raitelis“) užsimojo kalaviju: aš tau parodysiu gąsdinti mano žirgą!  Gal ir realistiška, tačiau kūrinio devizas juk ne toks.

Pasakojama, Salvadoro Dalio kartą paklausę, kaip atskirti tikrą menininką nuo apsimetėlio. Bene garsiausias siurrealizmo atstovas atsakęs: Pastatykite prieš jį arklį. Kuris sugebės nupiešti, tas tikrasis dailininkas. Pats Dalis savo kūriniuose darkė arklius kaip įmanydamas, tačiau paveiksle „Raitelis, vardu Mirtis“ arklys atrodo labai realistiškai. 1796 metais Peterburge viename rūmų kieme praeiviai matydavo vis tą patį vaizdą: gvardijos karininkas užjoja ant medinės pakylos ir pakelia arklį piestu. Šitai trukdavo po kelias valandas per dieną. Skulptorius Etjenas Falkonė (Etienne Falconet) sėdėjo prie lango priešais pakylą ir škicavo, ką matė. Italų menininkas Petrą I pavaizdavo ant žirgo su žemyn vilnijančia uodega ne todėl, kad skulptūrai reikėjo trečio atramos taško, o todėl, kad tai matė. Tiesą sakant, gal kiek per ilga (atrama), tačiau nė kiek nedarkančia monumento didingumo – judėjimo ir rimties dermės.

Ir mūsų dienomis išjodinėjimo meistrai atlieka figūras, atkeliavusias iš riterių laikų. Kai riterį apsupdavo priešo pėstininkai, išlavintas kovinis žirgas stodavosi piestu (ši figūra vadinama levada, ją dažnai pasirinkdavo skulptoriai) ir raitelis gindavosi kardu nuo puolančių iš vienos ar kitos pusės. Verždamasis iš apsupties, raitelis paragindavo ant užpakalinių kojų stovintį žirgą padaryti 3-4 šuolius į priekį (courbette). Tada aukštai iššokdavo (сapriole). Nusileidusį ant žemės ant užpakalinių kojų žirgą raitelis staigiai apgręždavo (pirouette) ir vėl varydavo ant priešo. Baltarusiai savąją Погоня aiškina vyrų papročiu sėsti ant žirgų vytis jų namus staigiu antpuoliu nusiaubusius priešus, pagrobusius turtą ir išsivariusius belaisvius. Vytis, persekioti – lėkti šuoliais (beje, 1991-1995 metais Baltarusijos Respublikos herbe žirgas buvo pavaizduotas su palaida uodega – kaip ir daugelyje ankstesnių amžių herbų). Nulipdžius žirgą, ar nederėtų pirmiausia jį parodyti išjodinėjimo varžybų teisėjui?

Visur rašoma, jog dabartiniame Lietuvos herbe vaizduojamas raitelis, pasirengęs kalaviju apginti savo kraštą ir valstybę. Tačiau Vyčio simbolis – ne tik valdovas, karys mūšio lauke. Vytis, sako žinovai, kartu yra ir dvasinis riteris. Mūsų baltas Vytis, dvasios karys, joja per šį gyvenimo karo, gyvenimo kovos, gyvenimo mūšio sumaištį, – kadaise aiškino mitologijos tyrėjas Dainius Razauskas. – Vien jam pasirodžius, priešas yra nugalėtas, tik reikia tikėtis, kad tas priešas yra mūsų pačių tamsioji pusė… Gal ir tai pavyktų išreikšti? Tam, kad kai kuriems Vytis neatrodytų užsimojęs kalaviju ant Genocido centro. Ir iš viso – kad neliktų priežasties šiuolaikines realistines skulptūras tapatinti su sovietine monumentaliąja propaganda.

Ar vytis skrybėlę, ar tuščia jos?

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui Vilkaviškyje. Skulptorius – Antanas Žukauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų dienomis virtualiąją tikrovę paredaguoti bepigu, tam yra programa „Photo Shop“. Tiesa, kipšas, vardu Liapsusas, ir joje tūno. Antai Rusijos stačiatikių patriarcho Kirilo spaudos tarnybos redaktoriai fotografijoje savo šeimininkui nuo riešo pašalino žmones papiktinusį brangų laikrodį, tačiau… liko „Breguet“ atspindys poliruotame stalo paviršiuje. Sovietiniais laikas į spaudą dedamas nuotraukas padailindavo retušuotojai. Dar atrasime menančių, kaip dailininkė uždėjo skrybėlę ant galvos SSRS aukščiausiosios tarybos pirmininkui Podgornui. Visi jį oro uoste pasitinkantys aukštieji draugai su skrybėlėmis, o valstybės, galima sakyti, prezidentas – vienplaukis. Ne pagal etiketą! Kitą rytą laikraštyje skaitytojai išvydo Podgorną su dviem skrybėlėmis, tąją, kurios nepastebėjo retušuotoja, jis laikė rankoje…

Vilniuje jau stovi Vincas Kudirka ir rengiamasi pastatyti Joną Basanavičių. Klaipėdietė aktorė Virginija Kochanskytė viename interviu pasakė, kad Kudirkos paminklas jai labai patinkąs: stovi jaunuolis, rankos kišenėse… Toks trumpas vyriškas paltukas, kurį visais laikais ir dabar vaikinai ir vyrai nešioja, ir žiūri virš minios… Laisvas, nepriklausomas, vienišas, drąsus… Aš dažnai pajuokauju, kad Arūnas čia savo jaunystės portretą sukūrė. 

Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Anot Kochanskytės, Vincas Kudirka, būdamas tikras kaimo vaikas, išpuoselėjo savyje aristokratiškas manieras ir net buvo to meto dandy. Aktorė turi galvoje XIX amžiaus vyrus, kurie labai žiūrėjo savo išvaizdos, manieringai elgėsi ir kalbėjo. 2004-aisiais viešai rodytame ankstesniame paminklo variante Kudirka dėvi ilgą apsiaustą, o rankas nukišęs už nugaros. Kadangi vienplaukis, tai galuž nugaros turi skrybėlę? Fotografijoje nematyti. Autorius patobulino ankstesnį variantą. Ir štai stovi Kudirka sostinės aikštėje su palteliu, žiūri virš minios, vienplaukis ir rankos – kišenėse. O minia iš tikrųjų susirenka, ir „Tautiška giesmė“ skamba, o jos autorius – rankos kišenėse.

Žmonės nemato rankų – rašytojo, gydytojo, smuikininko. Ir apskritai – inteligentui laikyti rankas kišenėse, tegul ir apsiausto, yra labai nemandagu. Vaikams nuo mažumės tai aiškiname. Virginijos Kochanskytės vyras Arūnas – tai skulptorius Arūnas Sakalauskas, paminklų Vincui Kudirkai, Liudvikui Rėzai ir kitiems kūrėjas, „Laisvės kario“ sumanytojas. Gal jaunystėje jis ir laikė rankas kišenėse, tačiau sunku patikėti, kad taip darė tardamas žodelius savo išrinktajai. Pridurtume, kad laikyti rankas kišenėse yra netgi pavojinga. Krašto apsaugos ministerija 2015 metais išleido atmintinę, ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui. Vienas iš patarimų: kalbėdami su ginkluotu žmogumi, nelaikykite rankų kišenėse, nedarykite staigių judesių. Žodžiu, stovėkite, kaip paminklas. Tačiau Vinco Kudirkos paminklas – ne pavyzdys.

Dar vienoje nuotraukoje užfiksuota šio paminklo statymo akimirka: skulptūrą kranu nuleido ant postamento. Bronzą dar apjuosta diržais, ir dabar vienplaukis Kudirka atrodo realistiškai – kaip žandarų supančiotas. 1895 metais Vincą Kudirką žandarai iš tikrųjų buvo suėmę ir išvežę į Kalvarijos kalėjimą, tačiau be fizinės prievartos. Toje pačioje nuotraukoje matome ir patį skulptūros autorių su padėjėju. Vienplaukiai… O juk darbo saugos taisyklės reikalauja tokiais atvejais dėvėti statybininkų šalmus. Kitaip atvejais galioja kitos taisyklės, jų laužymas gali tapti meno kūrinio idėja, tačiau kai nei iš to, nei iš šio – išeina lapsus.

Daiktinių įrodymų nelikę, tačiau esama liudijimų Vincą Kudirką nevaikščiojus vienplaukį. Juozas Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Vincas Kudirka ir „Varpas“ prisimena viešnagę Tilžėje: Kudirka vieną kartą apsirgo, pats sau pasirašė receptą, ir aš jam parnešiau iš vaistinės gydgabę. Buvo atvažiavęs su perpučiama jūros žolių kepure; jos tuolaik buvo madoje. Bet čia nusipirko skrybėlę, o dviem palagais kepuraitę dovanojo man. Aš ją ilgai dėvėjau. Taigi be didelio vargo galima nustatyti ir tai, kaip galėjo atrodyti toji skrybėlė. Ir kas buvo toji perpučiama jūros žolių kepurė, tikusi kunigui.

O štai kokią skrybėlę nešiojo Jonas Basanavičius – matome Vilkaviškio krašto muziejuje. Beje, netoli Kudirkos smuiko. Vilkaviškyje leidžiamoje „Santakoje“ Aušrinė Vaščėgaitė parašė, kad muziejininkams ją perdavė garsiojo kraštiečio vaikaitė, iškeliaudama į globos namus. Sužinome, jog muziejuje eksponuojamą skrybėlę Basanavičius dėvėdavo Ožkabaliuose lankydamas ligonius. Apie Basanavičiaus skrybėles žinome ir daugiau. Gabrielė Eleonora Mohle-Basanavičienė savo prisiminimuose papasakojo apie Vienoje ir Prahoje 1882-1883 metai kartu su būsimuoju vyru praleistas dienas. Vieną vėjuotą vakarą (švietė mėnulis) daktaras Basanavičius du kartus turėjo vytis savo skrybėlę, ir manoji buvo ištrūkusi… Jis paklausė mane, už ko aš tekėčiau? Atsakiau, kad už nieko. Ar už jo taip pat ne? Arba už tavęs, mano vienintelis mylimasis, arba už nieko. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo… 

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką. Slaptai.lt nuotr.

Kaip žinome, Vilniaus miesto savivaldybės skelbtą Jono Basanavičiaus skulptūros idėjos konkursą laimėjo Gedimino Antano Sakalio, Gediminas Piekuro ir Algirdo Rasimavičiaus siūlomas paminklas. Visa figūra yra lengvai identifikuojama, – pasakė apie jų kūrinį ekspertų komisijos pirmininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, skulptorius prof. Gediminas Karalius. – Lengva nustatyti žmogų, jis oriai žengia per gyvenimą. Skulptūra yra XIX amžiaus stiliaus, tai yra atitinka laiką, kai gyveno ir veikė Basanavičius. Tačiau reikia dar taip padaryti, kad atitiktų ir ateities kontekstą, – pridūrė profesorius. 

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Ateitis ateitimi, o štai XIX amžiaus pabaigoje pamatyti gatvėje pasirodęs ponas su lazdele, vilkintis paltuką tiesiai ant liemenės ir be skrybėlės būtų gerokai nustebinęs praeivius. O būtent tokį ir norima pavaizduoti Tautos patriarchą konkursą laimėjusiame kūrinyje! Oriai žengia per gyvenimą. Basanavičius iš tikrųjų rūpinosi dalyku, kuris dabar vadinamas įvaizdžiu. O paminklo makete atrodo tarytum lydėtų akimis vėjo tolyn nešamą skrybėlę: ar vytis, ar tuščia jos? Arba svarstytų: reikėtų grįžti namo pamirštos skrybėlės, kitaip žmonės nežinia ką pamanys apie šiuolaikinius inteligentus. Ir dar ranka kelnių kišenėje!

Tiesiog kažin koks pamišimas su tomis rankomis kišenėse. Tinkamas rankų padėjimas vaizduojamajame mene rodo autoriaus talentą ne mažiau kaip Salvadoro Dalio siūlomas testu arklio piešinys. Kaip gi be rankų? Štai skaitome: ne tik stilistai mano, kad rankos yra svarbi įvaizdžio dalis, Visi, pradedant chiromantais ir baigiant biologais, vienu balsu tvirtina, kad ne akys, o rankos – sielos veidrodis.

Žodžiu, patys išsitraukime rankas iš kišenių ir savo kūriniams ištraukime, dar kartą apžvelkime juos iš visų pusių. Pamatuokime ir devintą kartą. Kipšas tūno atrodytų smulkmenose… 

2017.05.07; 05:55 

KANKINTINIAI UŽ LIETUVYSTĘ

IŠ DARBĖNŲ, Telšių p. Kaz. Jašinskis baisus paliko ne tiktai žemaičiams, bet ir patiems maskoliams. Jašinskis apsiskelbė žandarų pulkauninkui, jog jis nuo storastystės buvęs atstatytas vien tik dėl to, kad persekiojęs žmones, priešingus valdžiai, ir naikinęs žemaitiškas knygeles.

Tuojaus visi maskoliai, išmetę Jašinskį iš storastų, gavo „strogij vygovor za ustranenije viernago služaščago“ (1). 

Continue reading „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant (4)“

KANKINTINIAI UŽ LIETUVYSTĘ

23 d. gegužės mėn 9 valandoje ryto Varnių pristovas, tame tarpe užvaduotojas Plungės pristavo, su žandarais ir urėdninkais atsibaladojo į Šlaveitų sodžių Darbėnų parakvijos, kame prie savo uošvio gyveno garsus apylinkėje palangos daktaras Vaineikis (1); iškrėtė namus ir, nieko neradęs, išvažiavo atgal, bet 12 valandoje nakties vėl sugrįžo, daktarą Vaineikį suėmė ir išdangino į Šiaulius.

Už ką ir dėl ko, niekas nežino. Visa apylinkė gailestauja, nustojusi gero gydytojo ir tikro žmonių prieteliaus. <…>

Continue reading „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant (3)“

Prieš 151-erius (1864) metus buvo uždrausta spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti Rusijos imperijoje lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis. Toks draudimas galiojo keturis dešimtmečius, iki 1904-ųjų.

Šią dieną minime gegužės 7-ąją.

Tik daugiau kaip dvidešimt metų buvome tikrieji savo spaudos, kalbos ir knygos šeimininkai – Vasario 16-osios Lietuvoje.

Paskui penkiasdešimt metų tarsi turėjome ir spaudą, kalbą, knygą, – ir rašėme, ir kalbėjome, ir skaitėme lietuviškai, – bet ne taip, ne tą, ne tiek, kaip, ką ir kiek norėjome rašyti, kalbėti ir skaityti.

Jau daugiau kaip 25-erius metus naudojamės spaudos, kalbos laisve, knygų išleidžiame kaip niekada daug. Ar šia prasme jau neturime jokių problemų?

Continue reading „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant…“

Kalėdų laiką apkepurėja vakaras prieš Tris Karalius. Lygiai su dienos žygiais užsidaro, būdavo, visos trobų durys.

Vienas vyriškis imdavo kreidos ir, apeidamas visus trobesius, žymėdavo visas angas, visus trobesių langus, langelius ir šiaip jau žymesnes kiaurymes.

Jei nemokėjo rašyti, rašė tris kryželius; jei mokėjo, rašė tris pirmutines Karalių vardų raides, supindamas jas monogramon arba perskirdamas kryželiais M+G+B.

Atvažiavo Trys Karaliai: Mar+kelis, Gas+paras, Balta+zaras. Atvažiavo Trys Karaliai… ir t.t. – kalbėdavo, raides ir kryželius rėždamas.

Šitos raidės ir kryželiai turėjo apsaugoti trobesius, kad vidun neįlįstų kurios bent velnuvos dvasios, laumės, raganos ir kitoki monai ir padarai, kurie ūkininkams daro jeibes ir nelaimes.

Continue reading „Iš Vaižganto raštų. Trys Karaliai“

Jis – kitoks. Iš pirmo žvilgsnio.

Koks – pasakyti labiausiai kliudo tie jo perdegę plaukai, švelniai, bet įsakmiai siaučiantys jį tokio kažkokio amžinojo lietuvių senolio aureole.

Joks jis senolis. Nereikia nė įsiskaityti, pakanka atidžiau pažvelgti į katrą ne visai atsitiktinį jo portretą, kad pamatytum vaiko akis, modeliuojančias visą gyvenimui tiesiog jaunuoliškai atvirą Vaižganto veidą. Jo akys yra durys į gyvenimo šventovę, kuri yra tokia didelė, kad joje telpa visas pasaulis su visais savo dievais ir žmonėmis, ir mums lieka tik kartu su visais Vaižganto vaikais ir jaunuoliais stebėtis, koks tas pasaulis gražus, o su suaugusiais – džiaugsmingai apie jį kalbėti.

Continue reading „Šventasis Vaižgantas“

Trims dešimtims metų praslinkus, daug kas lietuvių papročiuose atsimainė. Ir nebegrįš anie laikai, anie žmonės tikrai lietuviškais, dar nepagadintais savo papročiais ir visais savo prietartais. Šiandien mes iš jų tyčiojamės ir juos „išpagonijame“; bet kitkart tie prietarai darė lietuvių tikėjimą, o tikėjimas darė ypatingą gyvenimo būdą.

Kas tą būdą šiandien panorėtų atspėti, kam prisireiktų senovės lietuvių kultūra ir civilizacija aprašyti, kas galų gale mėgsta grimzti grynon, tikrai vaikiškai nekalton poezijon, – tas turi ieškoti vienatinių tame dalyke istoriškų liekanų – papročiuose ir prietaruose. Aš vos keletą dalykų beatmenu ir juos štai šaltai išskaitau. Tariuos ir tai nebūsiant be naudos.

Continue reading „Iš Vaižganto raštų. Kalėdų laikas“

Aukštaičiai nuo žemaičių lietuvių daugeliu skiriasi, kaip būdu, taip ir papročiais. Ant aukštaičių regima kur kas didesnė lenkų įtekmė negu ant žemaičių, kaip namų buityje, taip ir bažnytiniuose, tikėjimo papročiuose. Iš vienos pusės, gal tai ir gerai žemaičiams: užsiliko čielybėje skirtas tautiškas jų būdas; iš antros pusės, gal ir negerai: krikščioniškieji papročiai minkština būdą ir lavina žmoniškumą.

Gailiuos žemaičių, kad jie nežino, kas tai yra Kūčios, arba bendroji vakarienė prieš pat Kalėdas.

Kūčių diena su Pelenijos ir Didžiosios pėtnyčios diena – tai didieji sausieji pasninkai visame katalikiškame pasaulyje. Aukštaičiai gi lietuviai Kūčių dieną tiesiog žydiškai pasninkauja: ligi Vakarinei žvaigždei užtekant, nei kruopos neima į burną. 

Continue reading „Iš Vaižganto raštų. Kūčios“

Nepraėjo nė dešimties metų, kaip aukštaičiai pasiliuosavo nuo baudžiavos, o žmonių gerovė tuoj pakilo. Atsirado ir ūpas kitokis. Jaunuomenė, kuri savo kailiu nebuvo prityrusi lažo saldybių, jos nė neatminė. Atsirado reikalas ir pažaisti kitaip. Ėmė taisyties puikias kalamaškas ant lingių, žalvariu spindinčius pakinktus, šėrė vietinės veislės karštakraujus drigantus, nedėldieniais gašavojos po savo miestelį, o šventadieniais – po atlaidus kaimynuose.

Kiti jauną savo vieką, liuosą savo dvasią gaišino gertuvėse, o paskui besimušdami miesteliuose, kur daug gudų prisirenka ir aukštaičius mušties išmokė.

Vakaruose Ukmergės ir Ežerėnų apskrities buvo dar vienas, vargu bau kitur regėtas, sportas-žaidimas – jaučių badynės per aplotus.

Continue reading „Iš Vaižganto raštų. Aplotas“

Kiek anais spaudos draudimo laikais reikėjo būti atsargiems net su draugais bei pažįstamais, vaizdžiai mums rodo šis šiurpus kun. J.Tumo gyvenimo įvykis. 1899 m. Žarėnų vikaras Kaz. Bakšys parašė į Kulius kun. J.Tumui laišką, klausdamas, kiek jis turįs mokėti pasižadėtojo nario mokesčio slaptoms kunigų spaudos platintojų ir apsidraudimo nuo ištrėmimo draugijoms ir kas esąs tų draugijų šefas – vyskupas M.Paliulionis ar jo sekretorius kan. A.Karosas.

Kun. J.Tumas laišku pranešė, kiek Kaz. Bakšys turįs mokėti minėtoms draugijoms ir tarp kitko pažymėjo, kad jis negerai darąs, siųsdamas konfidencialų laišką per paštą ir jame be reikalo minėdamas pavardes; taip daryti esą pavojinga. Toliau kun. J.Tumas pažymėjo, kad iš savo kursinių draugų apsidraudimo draugijai pinigus rinkti esąs paskirtas jis pats, t.y. J.Tumas, taip pat jis esąs platintojų draugijos pirmininkas.

Continue reading „Iš knygos „Su Aušra atbudęs“ (apie Juozą Tumą – Vaižgantą)“

Iš Vaižganto raštų. „Tėvynės sarge“ kunigas Juozas Tumas rašo apie jį ir brolį Joną užgriuvusią nelaimę kaip anoniminis korespondentas.

Iš Mosėdžio (Telš. apskr.). Per vieną tik mėnesį mosėdiškiai du kartu buvo sujudinti raudonsiūliais.<…>

Antrąkart 4 d. spalių mėnesio pačioje šv. Pranciškaus dienoje, pėtnyčioje, kad daugybė buvo žmonių susirinkusių į bažnyčią, apniko kleboniją pasienio sargai (pograničnaja straža). Nelaukiami svečiai pirma nemažai išgandino žmones, tariusius ką nors pikta atsitiksią kunigams.

Continue reading „Iš Vaižganto raštų. Kratos“

Lietuvoje labai daug skurdo. Apie tai byloja įvairiausios socialinės pašalpos, kompensacijos už šildymą, karštą ir šaltą vandenį, maisto ir drabužių daviniai, išmokos vaikams išlaikyti, nemokami darželiai, nemokamas maitinimas mokyklose…

Bet ir veltėdžų, kurie nenori dirbti, nemažai. Vieni daug dirba už minimalią algą, kiti beveik tą patį gauna gurkšnodami pilstuką.

Valdžia suka galvą: kaip išnaikinti veltėdžius, kurie gali dirbti, bet nenori. Kam dirbti, jeigu gali gyventi iš pašalpų?

Pastaruoju metu skaitau Juozo Tumo – Vaižganto raštus – tuos tomus, kuriuose lietuvių literatūros klasikas pasireiškia kaip žurnalistas, draudžiamos lietuviškos spaudos leidėjas.

Continue reading „Iš Vaižganto raštų. Kaip klebonas valkatas naikino“

pukenis_kaledos

Tai – kanauninko Roberto Pukenio objektyvūs atsiminimai apie savo Rektorių, apie kurį niekas taip ir nežino tiesos arba tendencingai.

Jis važinėjo į Berlyno komunistų konferencijas ir labai stipriai auklėjo seminaristus. Taigi autorius nėra komunistinių pažiūrų, bet sugebėjo pažvelgti į politines aplinkybes.

Jis sielvartauja, kad nuolat šiandien dega bažnyčios, ir jeigu būtų tiek skirta dėmesio bažnyčių priežiūrai,  kaip sutrukdyti Jo svajonei Santarvės Rūmams, tai šiandien nei viena nebūtų sudegusi. Tautai reikia ramybės, kūrybos, o ne vaidų, todėl jo koncepcijoje įsiterpia nacionalinės vienybės skelbimas.

Continue reading „Kunigo rektoriaus prof. Viktoro Butkaus asmenybė – totalitarinio režimo sąlygomis“