LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviškosios specifikos frontas pasidalino į keletą apkasų: viename jų su visa galinga mass media artilerija įsitaisė LRT su jos 12 personų taryba, palaikoma kai kurių žiniasklaidos batalionų, kituose knibžda dalis Seimo politikų, nuskriausti prodiuseriai ir visokie kritikai savanoriai, nepatenkinti tokia LRT vadovų arogancija.

Žodžiu, frontas platus, karo būgnai dunda garsiai, niekas nenusileidžia, jau yra ir aukų, ir kažin kada bus skelbiamos paliaubos. Paprastai ugnį įžiebti lengva, pakanka vieno degtuko ar saulės blyksnio stiklo šukėje sausoje žolėje, bet užgesinti reikia daug pastangų. Padėtį švelninti mėgina konstitucinės teisės specialistai, visokie patarėjai, netgi Prezidentė.

Nesu nei teisininkas, nei ekonomistas, o tik žurnalistas, visą gyvenimą dirbęs žiniasklaidoje, niekada nemanęs, kad ji taps ketvirtąja, o gal net aukščiausia valdžia, formuojančia visuomenės nuomonę. Savimeilę pakutendavo malonūs vertinimai, pagyros, užgaudavo šleikštūs asmeniškumai, sovietinės praeities užuominos („kas be kaltės, meskite į mane akmenį…“), bet niekada netvirtinau, kad žurnalistas, o juo labiau žiniasklaidos funkcionierius, yra visa lemiantis visuomenės elitas, besišildantis šiltoje kėdėje ir gaunantis už ministro didesnius atlyginimus.

Dabar tokie tave gali apšaukti „neadekvačiu“, puspročiu, neišmanėliu, bet juk jie patys kada nors nueis nuo valdžios Olimpo ir teks paduoti ranką paprastam žmogeliui ar kolegai, kurį anąkart į mėšlą mindė… Tokia gyvenimo logika.

Teisėjauti dvikovoje LRT vs Seimas neperspektyvu. Jau vien dėl to, kad Konarskio gatvės ambrazūroje įsikūrusi galinga transliacinė mašina, daranti poveikį visai visuomenei. Pasakei frazę, ir iš Seimo reitingų lieka tik išnaros. Jie ir taip gana žemi. Pagal naujausius „Vilmorus“ tyrimus žiniasklaida yra 11-oje nuo viršaus, o Seimas 18-oje arba antroje nuo galo vietoje.

Ne paslaptis, kad LRT kaip ir kitų žiniasklaidos kanalų palaikymą lemia tai, kad tai galinga politikų, verslo atstovų, valdininkų tribūna, kuri ypač vilioja tuos, kurie siekia populiarumo ir matomumo, pavyzdžiui, artėjant rinkimams. Žiniasklaidos vadybininkai tuo spekuliuoja, taip pelnydami savo rėmėjų palankumą. Vargas tam, kuris šio dėsningumo nepaiso… Nepaisė jo ir R. Karbauskis.

Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kare tarp LRT ir Seimo it nuogas į dilgėles įšoko Naglis Puteikis, per TV ir savo padėjėjos vardu paskelbęs demaskuojančius faktus apie LRT vadovų paramą turtingiems verslininkams Trakų istoriniame nacionaliniame parke statyti prekybos centrą.

Kaip ir „Lietuvos“ kino teatro griovimo atveju TV prieš visuomeninio judėjimo „Gelbėkim Trakus“ iniciatorius panaudojo visą valstybinės televizijos armadą, ir viskas baigėsi kaip ir turėjo baigtis: politikai ir visuomenininkai pakėlė rankas, N. Puteikis apskųstas, ir policija pradėjo tyrimą dėl jo žodžių apie A. Matonį… 

Bet tai smulkmena. LRT ir Seimo dvikova įgavo platesnį užmojį, kai įtakingiausias Lietuvos žurnalistas E. Jakilaitis atakavo R. Karbauskį. Neseniai jie atvirai susikibo Seime. Strėlės buvo laidomos ir dėl „Eurovizijos“ finalo sąmatos, ir dėl atlygių viešinimo, ir dėl nepilnų LRT ataskaitų Seimui. Žinoma, R. Karbauskis nežinojo, kiek kainuoja „Švyturio“ arenos nuoma, kitų skaičių, ir čia oponentai jį „pagavo“: nežinai, reiškia, ir Seimo sudaryta komisija sudilusio skatiko neverta, o pats užsitarnavai bjaurias klouno karikatūras…

Bet ir tai smulkmena. Kaip ir tai, jog kai kurie atlikėjai teigia negavę pinigų už savo atliktus kūrinius, kad antai kilnojamai televizijos stočiai LRT išleido apie 3,5 mln. eurų, apie ką TV laidų prodiuseris S. Jakutavičius sakęs, kad „už tokią sumą E. Muskas (garsus verslininkas ir technologijų kūrėjas Elonas Muskas, bendrovių „Tesla“ ir „SpaceX“ vadovas – Č.I.), į kosmosą paleistų raketą…“

Taip, smulkmenos, bet jos iškalbingos. Visuomenei (rinkėjams, mokesčių mokėtojams, LRT auditorijai) sunkiai suprantama, kaip ši organizacija, maitinama iš valstybės biudžeto (pernai jos dalis siekė beveik 40 mln. eurų), vengia pateikti pilną ataskaitą, dengdamasi „konfidencialiomis“ sutartimis su prodiuserinėmis kompanijomis. Dar pernai lapkritį politologas K. Girnius stebėjosi, kaip LRT tarybos pirmininkas Ž. Pečiulis „atvirai meta iššūkį Seimui, pranešdamas, kad neketina suteikti informacijos, kurios reikalauja parlamentinę kontrolę atliekantis Seimas. Ž. Pečiulio ir LRT tarybos iššūkis yra įžūlus, bet tradicinis…“

K. Girnius rašė ilgai dirbęs Laisvosios Europos radijuje. „Jei radijo prezidentas būtų atsisakęs radijo tarybai suteikti pageidaujamą ir reikalaujamą medžiagą, jis būtų atleistas tą pačią dieną be jokių didesnių diskusijų“, – tvirtino žinomas apžvalgininkas DELFI portale. Net „Krašto apsaugos ministerija negali nuslėpti sandorių sąlygų ir kainos, išskyrus, jei to reikalautų nacionalinis saugumas. Informacija apie LRT sutartis su prodiuseriais, tarnautojų atlyginimus ir priedus nesukels pavojaus Lietuvai“, – priduria K. Girnius.

Dėl magistro reikalavimo Edmundas Jakilaitis negalės kandidatuoti į LRT vadovo postą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

LRT vadovai mano kitaip. LRT direktoriaus pavaduotojas Rimvydas Paleckis pripažino, kad dalies prodiuserinių kompanijų sutarčių neteikti Seimui nutarė pats nacionalinis transliuotojas, baimindamasis galimų teismų procesų. Dalis jų esą žodžiu pasakė „taip“, bet paskui perspėjo: paviešinimo atveju LRT atsako už visus galimus nuostolius. Jis bijąs, kad iš Seimo, kurio dalis narių turi leidimus dirbti su slapta informacija, ji gali nutekėti…

Vadinasi, prodiuseriai diktuoja sąlygas, jų veiklos taisyklės yra aukščiau Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo, kurio suvestinė redakcija patvirtinta 2015 m. sausį. 10 straipsnio 6 punkte pabrėžiama, kad „LRT tarybos veikla yra vieša… Tarybos pirmininkas kartą per metus už LRT veiklą atsiskaito Seimo plenariniame posėdyje“.

Kitaip sakant, LRT pateikia ataskaitas Seimui, kuriam belieka jas kišti giliai į stalčių, nesiimant jokių veiksmų? Sausio 12 d. Seimas sudarė laikinąją komisiją visuomeninio transliuotojo finansinei ir ūkinei veiklai tirti, ir po dviejų savaičių įvyko jos pirmasis posėdis. Tyrimas numatomas baigti net iki birželio 1 d. Nutarta kreiptis į 14 šalies institucijų atlikti išorės auditą. O kol šis tyrimas vyks, per nacionalinį transliuotoją toliau bus eskaluojama ir šią komisiją, ir visą Seimą, neišskiriant ir R. Karbauskio, demaskuojanti kampanija. Įdomu, kad į ją tarsi keršto motyvu įtrauktas ir jo trąšų verslas, ir „Agrofirmos“ reikalai, ir santykiai su V. Putino režimu, ir dar galas žino kas. To puolimo nesibodi pats E. Jakilaitis, kuris atsiribojo nuo administracinės priklausomybės LRT, bet naudojasi jos priemonėmis, kad suvedinėtų sąskaitas su nemėgstamu politiku. Į pastabą, kad tai prasilenkia su žurnalistine etika, žymus žurnalistas sausai atsakė: toks mano darbas…

Neabejoju nei konstitucinės teisės žinovų, nei garsių ekonomistų, finansininkų, politologų kompetencija, analizuojant LRT ir valdžios santykius. Tačiau moraliniu aspektu kolegos Konarskio gatvėje, kurioje prieš 27 metus vyko baisi tragedija, vardan taurios atminties turėtų atsisakyti arogantiško jausmo būti „ketvirtąja“ ar dar aukštesne valdžia ir paklusti pagrindiniam nacionalinio transliuotojo vertam postulatui – tarnauti visuomenei, kuri jį ir išlaiko.

2018.01.30; 04:44

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Turime bėdą. Milžinišką. Galinčią lemti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės likimą. Kalbu ne apie karines pratybas „Zapad – 2017“. Prie pat Lietuvos sienos šiuo metu vykstančios Rusijos ir Baltarusijos puolamojo pobūdžio karinės pratybos, nors ir pavojingos, galinčios bet kada pavirsti į tikrą karą, – tik vaikų žaidimas, palyginus su bėda, kurią turiu omenyje.

Beje, tą didžiąją bėdą, apie kurią ruošiuosi išguldyti savo nuomonę, vadinama įvairiai. Vieni sako: Astravo atominė bomba, Astravo atominis monstras, Vladimiro Putino projektas. Kiti teigia: Kremliaus banditų projektas, Geopolitinis ginklas, Įtampos ir pavojaus židinys, Branduolinis terorizmas, Atominis ginklas politiniam kaimynų šantažui, Astravo apokalipsė, Grėsmė Europai Nr.1. Treti įvardina kaip klastingą ir nežmonišką veiksmą, uždelsto veikimo miną…

Agresyvios rusiškos karinės pratybos – vaikų žaidimas todėl, kad mūsų sienas saugo ir Rusijos kariauną atidžiai stebi JAV bei vos ne visa Europos Sąjunga. Ir mes patys jau nesame tokie, kokie buvome, kai visa kariuomenė tilpdavo Gedimino prospekte švenčių metu. Vakarų raketos, tankai, naikintuvai, kariniai laivai parengti galimoms provokacijoms atremti. Vladimiras Putinas, atrodo, šito nesitikėjo. Šį kartą mes nelikome vienų vieni, kaip neseniai gruzinai arba dar neseniau – ukrainiečiai.

Deja, Astravo uždelsto veikimo bombos Europos Sąjunga apsimeta nematanti, nes gal ji, matot, artimiausiu metu nesprogs. Gali juk net taip atsitikti, kad ji niekad nesprogs. O jeigu ir sprogs, tai iki Berlyno, Paryžiaus, Briuselio – toli. Minėtos sostinės ir jose gyvenantys vokiečiai, belgai, prancūzai nemato grėsmės Europai, skirtingai nei pirmasis mūsų atgimusios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis. Ką ten minėtos sostinės – net Ryga ir Talinas tos bombos galimo sprogimo nebijo ir dedasi mūsų, lietuvių, baimių nesuprantą. Atvirai kalbant, nusispjauna į Baltijos šalių vienybę „vienas už visus, visi – už vieną“. Šioje bėdoje bent jau iki šiol esame vienų vieni. Užjaučiami, bet tik tiek.

Astravo atominei elektrinei – NE

Tačiau kas kaltas dėl mus iškilusio pavojaus? Kalti mūsų baimių nesuvokiantys kaimynai, o mes patys – ne prie ko? Anaiptol! Jeigu būtumėme buvę įžvalgesni, vieningesni, kaip siekiant karinio saugumo, dviejų procentų šalies gynybai, šiandien, tikėtina, nereikėtų kalbėti apie Vilniaus evakuavimo planą.

Mūsų pačių kaltės neblogai atskleistos žurnale „Valstybė“ straipsnyje „Kolaborantų žemė: ar V.Adamkui pavyks pažadinti Lietuvą ir Europą?“

Viskas prasidėjo seniai, kai pardavėme „Lietuvos dujas“, kai „Gazpromas“ mus kankino didžiausiomis Europoje kainomis, kai būtent antibranduolinė kova šalies viduje atvėrė kelią Astravo atominei elektrinei. Ir kairieji mūsų politikai, ir žymūs Lietuvos žmonės, ir apie atomą nieko neišmanantys paprasti piliečiai atkakliai priešinosi naujos Visagino AE statybai“.

O besipriešindami Visagino projektui netiesiogiai rėmė gudrų ilgalaikį Vladimiro Putino projektą. Čia tiktų patarlės, „kas nenori maitinti savos kariuomenės, maitins svetimą“ perfrazavimas į panašią: „nenorite turėti savo atominės jėgainės – turėsite svetimą“.

„Belieka stebėtis, kokia stipri turi būti Lietuvos sovietinė nomenklatūra, susijusi su Rusijos įtakos grupėmis, ar tiesiog bailumu paremtas konformizmas, jei ta pati daina, kuri skambėjo Sąjūdžio metais – „Neišstokite, nes numirsite badu“, po dešimtmečio skambėjo taip: „Pirkite daug dujų, kitaip neparduosite savo agurkų“, o šiandien vėl mums primetama jau nauju pavidalu: „Norite išsvajotųjų A.Lukašenkos krovinių – draugiškai bendraukite su Baltarusija ir kultūringai prašykite, kad Astravo atominę elektrinę statytų saugesnę.“  

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Tuos, kurie dar bando stabdyti toli nuvažiavusį atominį traukinį ir laikosi griežtai konfrontuojančios pozicijos Baltarusijos atžvilgiu, politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius vadina vanagais. Neteisingai, nepagrįstai primeta šią etiketę. Besiginantys nuo pavojų nėra plėšrūnai. Būtent besiginantys ir yra pragmatikai, kuriems nesvetimas sveikas protas.

Bet K.Girniui atrodo kitaip, ir jis primeta savas etiketes. „Nereikia iliuzijų. Net pagerėjus santykiams, nebus atsisakoma Astravo. Bet jei santykiai geri, tai didėja tikimybė, kad bus galima įtikinti Baltarusiją suteikti tarptautinėms organizacijoms didesnį vaidmenį, prižiūrint jėgainės saugumą. Bet koks „perkrovimas“ būtų kuklus, bet jei jis būtų abipusiškas, jis būtų abipusiškai naudingas“, – delfi.lt portale rašo K.Girnius.

Taigi – vanagų dauguma, bet vis tik stipresni pragmatikai (taip autorius vadina tuos, kurie eina su velniu obuoliauti). Nes jų rankose žiniasklaida, jie neleis mums patiems susitarti. Ir vis dėlto yra dalykų, dėl kurių negalima derėtis, net jeigu žinai, kad jėga – ne tavo pusėje. Visi sutinkame, kad 1940-aisiais neiššautas nė vienas šūvis buvo gėdinga klaida. Panašią, gal net didesnę klaidą, mano suppratimu, daro K.Girniaus pragmatikai, tokie kaip europarlamentaras Vytenis Andriukaitis. 

vytenis_povilas_andriukaitis
Vytenis Povilas Andriukaitis

„Vytenis Andriukaitis, būdamas Lietuvos deleguotas Europos Komisijos narys, akivaizdžiai pademonstravo, kad jam Lietuvos oficiali pozicija yra nepriimtina. Taip pat pademonstravo, kad jam Kremliaus lobistų argumentai yra artimesni. Suprantama, kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti, tačiau kai tas pilietis yra Europos Komisijos narys – jo vieši pasisakymai yra žalingi Lietuvai ir labai naudingi Kremliui“, – teigė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Teisingai pareiškė. Buvo galima dar aštriau oponuoti ponui V.Andriukaičiui.

Tačiau širdyje – didelis nerimas. Kokios paramos iš Europos Sąjungos galima tikėtis, kai tokie šulai kaip V.Andriukaitis tiesiog ragina ES vadovybę nepaisyti Lietuvos Vyriausybės, Seimo, prezidentų Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus, Atgimimo Lietuvos vadovo V.Labndsbergio ir daugumos piliečių radikalių pastangų išvengti antrojo Černobylio Vilniaus pašonėje?

Dar kartą pacituosiu minėtą straipsnį, paskelbtą „Valstybėje“: „Jau rašėme apie metų pradžioje estiškame portale 15min.lt paskelbtą Kauno technologijos universiteto (KTU) dekano Ainiaus Lašo tekstą, kuris, mūsų nuomone, skamba kaip odė nesipriešinimui Astravo elekrtinės statybai ir baigiamas nerimą keliančiomis mintimis.

Taigi kokią išeitį mano kai kurie mūsų vadinamieji pagmatikai ir realistai? „Ir dar – Astravo ekologinė grėsmė iš tiesų egzistuoja, bet ji toli gražu neatrodo tokia dramatiška, kaip bandoma kartais įteigti. Remiantis tokių energetikos ekspertų kaip prof. J.Vilemas nuomone, Astravas nekelia egzistencinės grėsmės mūsų šaliai, bet šiek tiek komplikuoja situaciją, nes, pavyzdžiui, reikia parengti Vilniaus evakuacijos planą. Nemaloni detalė, bet tai ne pagrindas tiražuoti masinę paniką.“

Kas liks iš Lietuvos, jei teks evakuoti patį didžiausią Lietuvos miestą – sostinę? Kur dėsis iš Vilniaus evakuoti žmonės? Kada mes galėsime sugrįžti – po 100 metų? Galų gale negi iš baltarusių jėgainės išsiveržęs atomas naikins tik Vilnių?

Kalbos apie pasitraukimo planą – ciniškos, išdavikiškos. Jei tokį planą mums pirštų V.Putinas, suprasčiau. Bet kai apie tai prabylame patys, nebežinau nė ką galvoti.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org

2017.09.25; 06:00

Lietuvos valstybė buvo atkurta 1990 m., kuriama iki dabar, bet lygiagrečiai vyko ir kitas, iš pradžių net sveikintinas procesas, tačiau tapęs tuo, ką šiandien visi įvardiname kaip pagrindinę šalies problemą. Nuo 1990 m. iki 2017-ųjų Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,690 mln. iki 2,849 mln.

Statistika emocijų neturi, tačiau neklysta, per 27 metus šalyje gyventojų sumažėjo 23 proc., – tai reiškia, kad 2108 m. Lietuvoje gyventojų bus – 0. Sausas skaičių grafikas iš pirmo žvilgsnio pateikia absurdišką valstybės kūrimo rezultato prognozę, tačiau jis statistikos teisingumo nepaneigia. 

Premjeras Saulius Skvernelis

Iš tiesų per tuos 27 praėjusius metus gyventojų Lietuvoje mažėjo netolygiai, buvo įvairių periodų. Ekonominės krizės, įvairių vyriausybių veiksniai emigravimą iš Lietuvos tai paspartindavo, tai sulėtindavo. Tarkim, šiais metais emigracija padidėjo, todėl atsiranda greitėjimo tendencija. Kreivės susitiktų anksčiau ir tai reiškia, kad į XXII a. Lietuva įžengtų jau su neigiamu gyventojų skaičiumi. Kad šalyje gyventų mažiau nei 0 gyventojų, taip iš tiesų gali būti remiantis tik skaičių teorija, bet ne žmonių visuomenės realybėje. Žinoma, eksploatuoti laukus, vystyti aukštąsias technologijas galėtų ir ne Lietuvos gyventojai, nebūtina tapti ar būti šalies piliečiu, kad galėtum dirbti – tai tik funkcija, užtikrinanti pajamas – vieniems žmonėms išgyvenimo, o kitiems gyvenimo kokybę.

Apie ateitį ciniškai ar teisingai?

Vis dėlto, labiau tikėtina, kad Lietuvoje ir po šimto metų kažkokių gyventojų bus. Kokių ir kiek, dabar Vyriausybė ir sprendžia, gal ne tik apie save pagalvodama, nes vargu ar visi mūsų ministrai, net sportininkai ir sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, sulauks 100 metų. Tačiau apie savo vaikus jie, kaip ir visi normalūs žmonės, pagalvoja, o vyresnieji pagalvoja ir apie anūkus, kurie galimai to laiko, kai statiškai Lietuvoje nebetūrėtų būti vietinių gyventojų, sulauks.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Dabartinės vyriausybės ir jos vadovo Sauliaus Skvernelio elgsena ir požiūris į emigraciją neatrodo toks jau nenuoseklus. Nėra abejonių, kad statistiką premjeras išsinagrinėja ir tendencijas analizuoja, o tai reiškia, kad ir pamąsto, kaip jis šioje šalyje gyvens toliau ir kas bus tie, kurie su juo ir po jo gyvens. Cinizmas, kuriuo pastaruoju metu kaltinamas S. Skvernelis, būtų kaltinimas, jei pats žmogus cinizmą priskirtų neigiamoms gyvenimo kategorijoms, tačiau jei cinizmas žmogui yra neutrali, normali jo būsena, kaltinimas cinizmu reiškia ta patį, kaip kaltinti žmogų, kad jis žmogus.

Emigracija – normalus reiškinys

Premjero požiūris į emigraciją labai taikliai atskleidžia ir jo požiūrį į valstybę bei jos gyventojus. Koks tas požiūris, S. Skvernelis neslėpė nuo pat pradžių, kai buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Socialdemokratų  partijos koalicijos paskirtas premjeru. 2017 m. sausio mėn. Žinių radijo laidoje jis konstatavo, kad nuo metų pradžios padidintos „Sodros“ įmokos savarankiškai dirbantiems žmonėms artimiausioje ateityje gali paskatinti emigraciją ir problemos dėl to nematė.

Taip ir įvyko – emigracija padidėjo. „Esminis dalykas, jeigu mes žiūrime šį momentą, taip – rizikos yra (emigracijos didėjimui), tačiau jeigu žiūrime į perspektyvą, tie žmonės, kuriems didėja atskaitymai į socialinio draudimo fondą, kurie draudžiami įvairiomis socialinio draudimo rūšimis, kai anksčiau jie nebuvo jomis apdrausti, tai jiems suteikiamos papildomos socialinės garantijos tiek dabar gauti išmokas įvairiomis situacijomis, tiek ir ateityje gauti tokią pensiją, kad nereikėtų iš valstybės prašyti papildomos išmaldos. Reikia žiūrėti trumpalaikę ir ilgalaikę perspektyvą“, – laidoje postringavo premjeras.

Visa tai, kas yra „po kablelio“, apie didesnėmis sumomis apmokestintų dirbančiųjų gerovę ateityje, galima priskirti elementariai demagogijai, kurią šis politikas taip pat laiko savaime suprantama savo pareigų ir komunikacijos su visuomene dalimi. Tarkim, toje pačioje laidoje jis postringavo: „Vyriausybė yra pasakiusi, kad per pusę metų peržiūrės visą mokestinę aplinką. Manome, kad turėsime pasiūlymų žmonėms, kurie pradeda savo verslą <…> , Vyriausybė svarsto, kad iš esmės mokesčiai Lietuvoje neturėtų didėti“.

Tačiau tuo pat metu didinami mokesčiai už šildymą, urėdijų, šveitimo bei kitos reformos ne tik kelia, premjero žodžiais „riziką“, bet skatina emigraciją, pasiūlymų verslą pradedantys žmonės laukia iki šiol, o tai ką Vyriausybė pamatė peržiūrėjusi visą mokestinę politiką, ir atsispindi artimiausius mokesčių pakeitimus numatančiuose įstatymų projektuose: laikinas pajamų padidinimas skurdžiausiai uždirbantiems; pajamų sumažinimas daugumai aktyviausių dirbančiųjų (PVM mokesčio padidinimas), ir pajamų padidinimas daugiausiai uždirbantiems („Sodros“ įmokų lubų jiems įvedimas).

Pasisekė – reikalingi, nepasisekė – emigruokite

Kokią ateities viziją premjeras įsivaizduoja ir kam bus sudarytos galimybės Lietuvoje gyventi ateityje, galima sužinoti ne tik iš S. Skvernelio svaičiojimų, bet ir pasiklausius tų socialinių partnerių, su kuriais premjeras sutinka kalbėti, girdi, ką jie siūlo ir jų pasiūlymus bei pageidavimus įgyvendina. Tarkim, po kovo mėn. įvykusio S. Skvernelio susitikimo su investuotojais, kur buvo tariamasi dėl Darbo kodekso pakeitimų ir investuotojai turėjo savų pageidavimų, asociacijos „Investors‘ Forum“ (IF) valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas informavo žiniasklaidą, kad IF vyriausybei pristatė savo 13 pasiūlymų, kaip pagerinti šalies investicinį patrauklumą, įskaitant prašymą premjerui išspręsti „Sodros“ lubų įvedimo klausimą.

Pats premjeras po šio susitikimo apie investicijų pritraukimą aiškino, kad „<… > reikia užsienio ir vietos investuotojams leisti kurti konkurencingas darbo vietas, kurios leistų gauti žmonėms tokias pajamas, kad jie galėtų oriai gyventi ir pragyventi šalyje. Tam reikia, kad verslas nekonkuruotų darbo užmokesčiu, o varžytųsi darbo našumu. Tai turime skatinti ir tikrai skatinsime verslą investuoti į modernias technologijas fiskalinėmis ir mokestinėmis paskatomis“, – tuomet premjero žodžius citavo „Verslo žinios“.

Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa tai reiškia, kad „Sodros“ lubos nėra premjero pro langą žiūrint išmąstytas Lietuvos gelbėjimo planas. Yra plano autoriai, kurie ne tik kalbas parašo, bet ir nukreipia Vyriausybės vadovo žvilgsnį reikiama kryptimi. Priklausote tai grupei – išgyvensite, Lietuvos ateitis jums skirta, nepriklausote – emigruokite, vyriausybė neturi ko jums pasiūlyti. Ciniška, bet toks yra premjero pateikiamas pasirinkimas Lietuvos piliečiams.

Ateitis – elitui

Nuvilnijus pirmajai vyriausybės pristatytų numatomų mokestinių įstatymų pakeitimų komentarų bangai, premjeras žiniasklaidai išplatino tekstą, kuriame teigiama: „Vakar net keli Vyriausybės mokesčių pasiūlymus vertinantys komentatoriai teigė, kad reforma „didins turtingųjų pajamas“. Na ne, to nebus. „Turtingųjų“ – aš tai gal sakyčiau, daug uždirbančių – pajamų nedidinsime. Mes tik dalinai sumažinsime jiems tenkančią mokestinę naštą. Tai skirtingi dalykai. Dabar prie esmės. Ką siūlome? Siūlome įvesti vadinamąsias „Sodros“ lubas daug uždirbantiems. Lubas tiems, kurių algos siekia 120 vidutinių darbo užmokesčių ir daugiau. Jei paprasčiau – tiems, kurie uždirba 6000 eurų ir daugiau „į rankas“. Kodėl? Filosofija labai paprasta. Tokias algas gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“.

Sunku būtų patikėti, kad tokia mokesčių naštos lengvinimo turtingiesiems argumentacija paties S. Skvernelio parašyta, o ne jam talkinančių komunikacijos specialistų, nes situacija itin subtili, tyčiojamasi iš Lietuvos gyventojų daugumos, tačiau šio teksto tikslas juk yra įtikinti daugumą gyventojų, kad jais rūpinamasi ir juoda yra balta. Paprastai S. Skvernelis nesismulkina, rėžia iš peties, kad bus taip, ir daro kaip „užrėžęs“, o šiuo atveju bandoma argumentuoti, įtikinti.

Vis dėlto tas pačias mintis premjeras išdėstė ir žodžiu, susitikimuose su žiniasklaida pristatydamas numatomus mokesčių pakeitimus, tad tenka konstatuoti, kad tokia verslininkų formuluojama jų švenčiausia nauda valstybei, premjeras įtikėjo, arba jų ir premjero požiūriai sutapo.

Valstybė – didelė įmonė

Bene taikliausiai premjero elgseną ginant verslininkų, investuotojų forumo išsakytus pageidavimus apibūdino politologas dr. Kęstutis Girnius. Anot jo, S. Skvernelis kalba ne kaip premjeras, bet kaip viršininkui siekiantis įtikti Lietuvos turčių asociacijos spaudos atstovas.

Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai stambųjį verslą atstovaujantys savininkai ir valdytojai bei investuotojai tvirtina, kad jie atneša didžiausią naudą visuomenei, kuria ir išlaiko darbo vietas, sumoka valstybei daugiausia mokesčių į biudžetą – tai suprantama, jie atstovauja savo socialinei grupei ir ją gina. Tačiau, kai taip pradeda tvirtinti vyriausybės vadovas, reiškia kad valdžia jau atvirai pradėjo tarnauti tiems, kurie valstybę įsivaizduoja su verslininkų sukurtomis darbo vietomis, sumokėtais mokesčiais ir jų grupės teikiama neįkainuojama nauda visuomenei.

Tai, kad verslininkų tikslas pelnas ir nieko kito, darbo vietos jiems reikalingos tol, kol jos neša pelną ir kol nerandama geresnio būdo pelnui gauti, tarkim, rankų darbą pakeičiant robotais ir pan., nutylima. Nutylima ir tai, kad verslas neužsiima socialine pagalba ir Lietuvoje kratosi visų įmanomų įsipareigojimų kitoms visuomenės grupėms, tarkim, priimant į darbą nesibodi pasidomėti, ar moteris neturi mažų vaikų, o vyresnio amžiaus piliečiams pareikšti, kad ieškomi jauni, gabiausi, išsilavinę ir perspektyvūs (t.y. ilgai galėsiantys nešti pelną) darbuotojai.

Kai savanaudiškas žmonių pelno siekimas premjero galvoje tampa „rūpinimusi žmonių ir visuomenės gerove“ – reiškia, kad demokratinę valstybės sistemą ištiko krizė. Nes valstybė tampa tik bankeliu, kuris perdalina pinigus, stengdamasis jų kuo daugiau surinkti iš visur, kur tik įmanoma, o daugiausia įmanoma iš tų, kurių yra šalyje daugiausia – tai vartotojai, jiems ir tenka pagrindinė mokesčių našta. Dalį surinktų lėšų „bankelis“ nenoriai turi atiduoti (ar pamaitinti per įvarius „maisto bankus“, nes taip pigiau) tiems, kurie ateis prašyti išmaldos – pensininkams, bedarbiams, neįgaliesiems ir kt. skurdžiams. O tų, kurie išmaldos neprašys (emigrantų), jų „bankelio“ suvestinėse ir nesimatys. Su entuziazmu „bankelis“ investuoja, leidžia pinigus ten, kur jie duos didžiausią grąžą, t.y. uždirbs tą patį pelną. Neįtikėtina, bet tai yra ne tik normalus lietuviškos verslo įmonės, bet ir demokratinės šalies vyriausybės veiklos modelis.

Emigravimo skatinimo planas veiksmingas

Negalima teigti, kad dėl situacijos, kuri ištiko Lietuvą, kalta būtent ši Valstiečių ir žaliųjų partijos valdžia ir jų paskirtas premjeras. Šimtais tūkstančių Lietuvos piliečių šalį paliko per 27 metus, į valdžią atėjus dabartiniams politikams, procesas tik paspartėjo ir nebūtų dramatizuotinas, jei ne vienas esminis dabartinės valdžios bruožas. Jeigu iki tol socialinė, demografinė, ekonominė aklavietė, į kurią šalis palengva ritosi, buvo patyrusių politikos vilkų dangstoma aptakia retorika, įvairiais beprasmiškais „Grįžkime į Lietuvą“ projektais ir politinių jėgų susitarimais: „Ką reikėtų keisti, kad išeiviai prisimintų savo šalį ir sugrįžtų“ – tai dabar matome „nuogą karalių“.

Mokytojai protestuoja. Vyt. Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabartinei valdžiai emigracija nebėra problema, o ko gero, priešingai. Jei žmonės išvažiuos, ypač iš kaimų, bus galima pigiau supirkti dirvonuojančias žemės. Dideliems žemės plotams apdirbti reikės palyginti nedaug dirbančiųjų, be to, valdyti, kad ir sudėtingą žemės ūkio techniką, gali bet kas, ne tik Lietuvos gyventojai. Premjeras tokias vizijas ir įgyvendina, tarkim, atsižvelgiant į darbdavių interesus palengvindamas jiems darbuotojų atsivežimo iš trečiųjų šalių ir jų įdarbinimo sąlygas.

Kodėl ir kam emigracija naudinga?

Savaime suprantama, kad nereikės daug darbuotojų ir investuotojams, dirbantiems keliuose verslo centruose šalyje, informacinių technologijų (IT) plėtros centru Lietuva netapo, be to, IT ir nėra darbo vietoms imli sritis, nereikės daug Lietuvos piliečių ir ten. Todėl tie, kurių nereikės, yra „pertekliniai“ ir geriausia būtų jais atsikratyti. Su kokiomis problemomis Lietuva susidurtų, jeigu šie išvykę iš Lietuvos 850 tūst. gyventojų būtų Lietuvoje? Juk tie emigravusieji nėra 850 tūkst. darbdavių. Jų išvykimas taip pat gali reikšti ir tai, kad 23 proc. Lietuvoje mažesnė bedarbystė, nei ji galėtų būti, jei šie žmonės būtų šalyje pasilikę. Lietuvos biudžetas vis dar susidoroja su socialinių išmokų dydžiais, kuriuos reikia atiduoti išmaldų iš valstybės gavėjams.

Protesto akcija prie Vyriausybės rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Būtent tai ir pagrindžia vyriausybės vadovo vadinamąjį ciniškumą. Jis tikras ir natūralus, nes vizija – dvi Lietuvos. Kuo daugiau išvažiuos pirmosios, skaitlingiausios grupės, kaimų, inteligentijos, miestų ofisiukų darbuotojų, tuo geriau gyvensis antrosios Lietuvos, darbdavių, investuotojų, aukštųjų technologiją kūrėjų grupei, anot premjero tiems, kurie „patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ar specialistai“. Tokia Lietuva ir kuriama, toks ir yra šios vyriausybės tikslas. O kiti piliečiai, neapdovanoti gabumais, neįgiję aukštos kvalifikacijos ir paklausios specialybės, ne vadovai, o tarnautojai“, paprasčiausiai valstybėje ir nereikalingi, tad ir labai gerai, kad jie emigravo, emigruoja ir emigruos, ir ši vyriausybė dėl to jokios rizikos valstybės ateičiai nemato.

Reikalingi ir nereikalingi socialiniai partneriai

Iš esmės, identiška S. Skvernelio nuostata atsispindi ir jo bendravime su socialiniais partneriais. Pas premjerą durys atviros investuotojų forumo nariams, bet uždaros miškininkams, švietimo darbuotojams, darbininkų profsąjungoms. Jiems durys atviros prie kasų bilietams į vieną pusę iš Lietuvos.

Kad ši vyriausybė ypatingai skirtųsi nuo visų kitų, kurių Lietuvoje jau buvo 17, negalima teigti, tačiau S. Skvernelio vyriausybė „atidengė kortas“, ne tik parodė, kur ėjome ir kur atėjome, bet ir tai, kad kito kelio ir nebuvo nuo pat pradžių, ši vyriausybė jo neturi ir net nebandys ieškoti.

Jei šalies piliečiai būtų avinų banda, šioje vietoje būtų galima padėti tašką – 2108 m. atkurtoji Lietuvos valstybė savo egzistenciją baigs. Mes to keisto laiko nesulauksime, yra šiokių tokių vilčių, kad šios vyriausybės skatinamas emigracijos procesas bus pristabdytas, premjero elgsenos būdas, dėstomi išminties perlai ir realūs veiksmai daugumai piliečių nepatiko, S. Skernelio reitingai su trenksmu ritasi žemyn ir neigiami skaičiai jau pradeda dominuoti. Šiuo atveju skaičių teorija tikrai teisinga. Tačiau klausimas, kaip ištiks ir koks bus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos sukurtos situacijos ir jų ciniškojo premjero epilogas – nevienareikšmis.

Šiapus ir anapus sienos: kokie scenarijai galimi?

Profsąjungos, reorganizuojamų švietimo įstaigų darbuotojai gąsdina, kad rudenį prasidės streikai. Jei šildymo sezonas prasidės anksčiau, gali prisiminti, kad nėra avinų banda ir pagrindinė Lietuvos gyventojų grupė, įvairiose srityse, įmonėse ir įstaigose dirbantys miestų gyventojai, ypač Valstiečių ir žaliųjų valdžios bei jų premjero nemėgstami vilniečiai, vartojai ir pagrindiniai mokesčių valstybėje mokėtojai.

Šalia to, valdančiosios koalicijos partneriai socialdemokratai, rugsėjo pabaigoje spręs – pabėgti ar pasilikti skęstančioje galeroje. Visa tai būtų normali, galbūt net iš tiesų atsinaujinimą paskatinanti visuomenėje, valstybėje, valdžios įstaigose įvykių eiga, jeigu ne vienas „bet“. Už sienos prasidės Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“, kuriose bus repetuojami imperinės valstybės armijos veiksmai ne tik šalyse, kur pratybos vyks, bet ir veiksmai į vakarus nuo Baltarusijos. O tai reiškia, kad tikėtini tokie ateities scenarijai. Vienas jų – vyriausybė remdamasi tikra ar tariama grėsme Lietuvai bandys visuomenės nepasitenkinimą nukreipti kitomis kryptimis, visus nenorėjusius emigruoti apkaltins šnipinėjimu nedraugiškos Lietuvai šalies naudai.

Rusiška agresija

O antras scenarijus – „Zapad“ grėsmė yra arba taps ne tariama, o išties reali, jei visuomenės nepasitenkinimas bus reiškiamas ypač audringai. Taip pat klausimas, ar yra tik atsitiktinumas, kad įvykiai šiapus sienos ir reikšmingi įvykiai anapus sienos, jau panašu, kad sutaps, nors niekas šiuo metu negalėtų prognozuoti nepasitenkinimo vyriausybės sprendimais Lietuvoje intensyvumo bei būdų, kaip tai bus išreikšta, kaip ir „Zapad“ pratybų tikrųjų tikslų Baltarusijoje.

Nereikia pamiršti, kad Rusija ne tik planuoja ir įgyvendina savo imperines strategijas, bet ypač mėgsta pasinaudoti palankiomis situacijomis bei tokias situacijas kurti. Kokia rolė šioje Lietuvai nepalankioje strategijoje tenka S. Skverneliui? Daugelis jo sprendimų beprasmiški, tai pripažįsta įvairių sričių ekspertai, ekonomistai, švietimo ir mokslo specialistai, politologai, socialiniai valdžios partneriai, kuriems durys į vyriausybės kabinetus, atėjus S. Skverneliui, užsidarė.

Be to ir pats, tegu ir beprasmiškų sprendimų pristatymo visuomenei būdas, būdingas šiam buvusiam policininkui, provokuoja. Cinizmas yra prognozuojama žmogaus savybė, ji neįgyjama per vieną dieną. Tad kyla dar vienas kontraversiškas klausimas, ar tokių krizinių situacijų visuomenėje kūrimas yra tik paties žmogaus charakterio, žinių ir akiračio ribų sąlygotas, ar toks žmogus tėra įrankis, kitų gudresnių, suinteresuotų valstybių, socialinių grupių ar turtingų žmonių rankose.

2017.08.13; 05:50

Sigitas Jagėla

Vos tik VSD paskelbė naują ataskaitą apie Lietuvai praėjusiais metais kilusius ir būsimus pavojus, kur buvęs – kur nebuvęs pasirodė Mečys Laurinkus. Pasiraitojęs rankoves puolė kritikuoti dokumentą.

Kas skaito „Lietuvos rytą“, tam turėtų būti žinoma buvusio VSD bei diplomato komentarų kryptis. M.Laurinkus senokai kritikuoja mūsiškius tarsi leisdamas suprasti, kas Lietuvoje geriausiai susigaudo subtiliuose šnipų karuose.

Taip, M.Laurinkus nėra diletantas. Turi specifinių žinių, patirties. Valdo plunksną. Jo tekstus skaityti nėra nuobodu. Bet kartais buvęs VSD vadovas jau primena Rusijos interesus ginantį advokatą.  

Naujausiame dviejų skilčių komentare „Be kaukės“ („Lietuvos rytas“, balandžio 8 d.) aptikau per dešimt keistokų M.Laurinkaus tezių.

Pavyzdžiui, M.Laurinkui nepatinka, kad Lietuva vangiai reagavo į teroro išpuolį Sankt Peterburge. Belieka gūžtelėti pečiais. O kaip kitaip mes galėjome pasielgti? Derėjo paskelbti trijų dienų valstybinį gedulą, iki pusės nuleisti juodais kaspinais paženklintas valstybines vėliavas? O gal mums būtų tikę demonstratyviai raudoti, kaip savo diktatoriaus raudojo Šiaurės Korėjos žmonės? Nejaugi teisinga tiek daug tautų nuskriaudusiam ir vis dar tebeskriaudžiančiam Kremliui iš buvusių aukų tikėtis labai nuoširdžių užuojautų?

M.Laurinkus pyksta, kad Lietuva tik „apsidairiusi, kaip elgiasi kitos ES valstybės, pagaliau išspaudė užuojautą Rusijos žmonėms“. Na, užuojautos pareiškimas Rusijos žmonėms nėra užuojautos išspaudimas. Nebent M.Laurinkus geba išmatuoti, kiek oficialiose Prezidentės, Užsienio reikalų ministro, Seimo Pirmininko ir Ministro Pirmininko užuojautose esama nuoširdumo ir kiek – dirbtinumo. Įdomu, o prie kokių – nuoširdžių ar išspaustų – užuojautų M.Laurinkus priskirtų tas, kurios reiškiamos nuo teroro aktų nukentėjusiems pancūzams, švedams, norvegams, egiptiečiams, sirams?

Galų gale kodėl blogai elgiamės, jei savo žingsnius bandome derinti su ES valstybėmis? Bent kol kas esame gausi bendra šeima, kurioje aštresnių kampų gludinimas – neišvengiamas kaip neišvengiami ir nesusipratimai.

M.Laurinkui nepatinka, kad „net iš nakties patalo staiga pakeltam Lietuvos piliečiui aišku, kas yra didžiausia mūsų valstybės grėsmė“. Banalu. Šią nuostatą pakeisti – ne mūsų jėgoms. Kai tik Rusija liausis skriaudusi savo kaimynes, lietuviai lengviau atsikvėps. Kitokie variantai – neįmanomi. Negi tikima abrakadabra: pirma lietuviai nustoja bijoję Rusijos, tada Kremlius liaunasi rodęs iltinius dantis?

M.Laurinkus stebisi: „Nors Rusija savo veiksmams taip pat turi paaiškinimus, „grėsmių vertiname“ jie neminimi. Laikomasi nuostatos, kad tokio žanro kūrinyje, kurį visuomenei pateikė VSD, nėra taikomas principas – audiatur et altera pars (išklausyk ir kitą pusę).“

Šis priekaištas – pats netikėčiausias. Kremlius visąlaik rasdavo priežasčių pasiteisinti, kodėl grobia svetimas žemes. Bet ar mes privalome įsiklausyti į Rusijos argumentus, kodėl ji nejaukiai jaučiasi, praradusi Baltijos valstybes, kodėl negali laimingai, sočiai ir gražiai gyventi be Moldovos, Gruzijos, Ukrainos? O gal M.Laurinkus žino tokių pasaulio žvalgybų, kurios išklauso „kitą pusę“? Kokioje Rusijos grėsmių analizėje bent žodeliu užsimenama apie lietuvių lūkesčius? Rusijos slaptųjų ir karinių tarnybų vadovai niekad nesvarstė, girdi, karinių pratybų „Zapad – 2017“ organizavimas prie Lietuvos sienų – netaktiškas Kremliaus žingsnis, verčiantis lietuvius nerimauti, pergyventi, baimintis. Kremlius niekad taip nesvarstė ir nesvarstys. Jei mes reikalautume iš Rusijos šitaip žvelgti į pasaulį, mus tikriausiai palaikytų bepročiais. Ne tik Rusijoje, bet ir Vakaruose. Bet kodėl tada mes skatinami elgtis tarsi savižudžiai?  

M.Laurinkus stebina savo žiniomis: „Iš to, kas vyksta Ukrainoje, tiesiogiai neseka, jog tai galėtų pasikartoti ir Lietuvoje“. O kas seka iš į gabalus dirbtinai plėšomos Ukrainos nelaimės? Be Ukrainos Rusija nepajėgi įgyvendinti Eurazijos vizijos, o štai be Lietuvos, Latvijos ir Estijos – Rusijos Eurazijos vizija Kremliui atrodo užbaigta, pilnakraujė? Net jeigu Kremliui iki absoliučios laimės tetrūksta Krymo ir Rytų Ukrainos, o su Baltijos valstybių atitolimu ji galutinai susitaikė, ar tai reiškia, kad Lietuva vardan asmeninės ramybės privalo išduoti Ukrainą?

Iš kur toks M.Laurinkaus pasitikėjimas: užpuolusi Lietuvą neva Rusija gali tikėtis … „galingos sistemos, NATO, atsako ir sankcijų tikrai ne personalijų atžvilgiu“. Kad NATO yra galinga sistema, – mes žinome. Bet ar esame tikri, koks būtų konkretus atsakas? Galingas kaip pati sistema, ar simbolinis, kai šūviai agresoriaus pusėn paleidžiami vardan pasiteisinimo „bandėme priešintis, bandėme apginti“?

M.Laurinkui atrodo nuoširdus Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo raginimas „gyventi draugiškai“. Pasak M.Laurinkaus, „girdinčiam tai daug pasako“. Ką pasako? Kol kas tik tiek – Rusijos vadovų kalbos visuomet skirdavosi nuo darbų. Istorija žino šimtus pavyzdžių, kai Rusija sulaužydavo visus savo iškilmingai ištartus įsipareigojimus. Visi, kurie aklai pasitikėjo Rusijos garbės žodžiu, anksčiau ar vėliau nukentėdavo. Atvirai kalbant, tiesiog keista, kad su ponu M.Laurinkumi tenka ginčytis dėl akivaizdžiausių tiesų.

Vienintelė tema, kurią teksto „Be kaukės“ autorius narplioja pagrįstai, – ekonomika. „Lietuvai grėsmė yra ES neaiški ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika (…), labai gretai atsidursime prie Rusijos sienos su ištiesta ranka“. Teisingai rašo M.Laurinkus dienraštyje „Lietuvos rytas“. Taip gali nutikti. Po kelerių metų į Lietuvą baigs plūsti ekonominė europietiška parama. Niekas neapsaugotas ir nuo ES griūties. Bet oficialusis Vilnius elgiasi taip, tarsi žinotų, iš kur paimsime pinigų, kai Briuselis ir Strasbūras nebedalins eurų arba subyrės. O juk nežino.

Ir vis dėlto įžvalgiojo M.Laurinkaus knieti pasiteirauti, kuo čia dėta VSD ataskaita dėl būsimų grėsmių valstybei? Ekonomika – pirmiausia Vyriausybės ir Seimo galvos skausmas. Ar tik M.Laurinkus nepainioja adresų?

Baigdamas savo įžvalgas „Be kaukės“ autorius tarsi kirviu nukirto: „Grėsmių vertinimais tegu užsiima politologai“. Tai kuo tada užsiimti Lietuvos valstybės saugumo departamentui, jei jam nebegalima „vertinti grėsmių“? Juolab kad keli politologai jau apsijuokė. Jie viską išmanančiųjų tonu kritikavo VSD dėl to, kad šis atidžiau nei iki šiol pažvelgė į Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas – pamatė galimų silpnųjų vietų. Tuo tarpu Kęstučio Girniaus, Andžėjaus Pukšto teigimu, toje sferoje problemų nėra ir negali būti.

Tačiau balandžio 11-ąją surengtos netikėtos karinės pratybos Šalčininkų krašte akivaizdžiai parodė, kaip vietiniai gyventojai „skuba“ pranešti Vilniui apie jų gatvėse pasirodžiusius įtartinus ginkluotus vyrus, o Šalčininkų policininkai „profesionaliai“ atremia netikėtai pasirodžiusių vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ ataką.

2017.04.12; 08:15

Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.

Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.

Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.

Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom“, „Lukoil“ ir „Inter RAO UES“ ­– 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.

Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.

Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.

Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.

Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?

Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra  vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.

Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.

Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.

O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.

Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.

Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.

Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).

Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?

Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?

Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).

VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?

Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:

„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“

Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).

2017.04.11; 05:00 

Valstybės saugumo departamentas (VSD) balandžio 3 dieną paskelbė 2017 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą.

Jame apžvelgiamos įvairios karinės, žvalgybinės, informacinės, kibernetinės ir kitokio pobūdžio grėsmės. Kaip ir įprasta, beveik visos jos susijusios su Rusijos veikla ir įtaka Lietuvoje.

Išskirtinio dėmesio šį kartą susilaukė VSD konstatuota grėsmė, kuri kiltų teikiant privilegijas Lietuvos lenkams. Tyrėjų teigimu, Kremlius suinteresuotas išskirtinėmis teisėmis Vilniaus krašto lenkų bendruomenei, nes tai taptų papildomu svertu tokių teisių reikalaujant ir rusams kitose Baltijos šalyse.

Aukšti Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai neatsitiktinai viešai pabrėžia, kad Lietuvoje pažeidžiamos ne tik rusų, bet ir lenkų bendruomenės teisės. Rusija siekia į tėvynainių politikos darbotvarkę integruoti Lietuvoje nuolat keliamus reikalavimus suteikti išskirtines teises Vilniaus krašto lenkų bendruomenei. Suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse. Šiuos Rusijos siekius patvirtina ir Rusijos ambasados Vilniuje koordinuojamų tėvynainių politinis bendradarbiavimas su Vilniaus krašto lenkų bendruomenei atstovaujančiais asmenimis.

Apie tokią grėsmę ne kartą pasisakė ir pačios Latvijos politikai ir kalbininkai. Latvijos Saeimos narys R. Ražukas dar 2014 metais apie G. Kirkilo, A. Kubiliaus ir LLRA siūlymus LRT teigė, kad „labai jaudina dabar Lietuvoje vykstanti diskusija dėl pavardžių ir gatvių pavadinimų užrašymo kažkokiomis raidėmis. Jeigu Lietuvoje bus priimtas kažkoks panašus įstatymas, tai bus labai skausmingas smūgis Latvijai“. Vėliau perspėjančių signalų iš Latvijos tik daugėjo. Dėl diskusijų Lietuvoje pasisakė ir Latvijos kalbininkai, ir politikai. 

2015 metais viešu kreipimusi į šią grėsmę dėmesį atkreipti mėgino ir įvairių Lietuvos jaunimo organizacijų atstovai. 

„Nėra didesnės klaidos nei bandymai nuolaidas dėl įrašų pasuose kitomis kalbomis vaizduoti kaip naudingus geopolitiškai. Teisės rašyti pasuose nevalstybine kalba laukia pirmiausiai Rusija. Ją įteisinus kaip to reikalauja LLRA ir kai kurie socialdemokratai, Lietuvos rusai galėtų skųstis diskriminacija – dabartinę visų tautybių gyventojų lygybę prieš valstybinę kalbą pakeistų savotiška segregacija, kai privilegijos būtų suteiktos tik lotyniško pagrindo kalboms. Lietuvos rusai rašyti pasuose vis tiek negalėtų, o tai jau leistų Rusijai taikyti savo tautiečių teisių užsienyje gynimo koncepciją. Dar baisesnė išdavystė tai būtų kaimyninėms NATO partnerėms Latvijai ir Estijai, kurios nuolat susiduria su tokiais Rusijos reikalavimais ir yra aiškiai pasakiusios, kad nuolaidos Lietuvoje būtų papildomas ginklas prieš jas Kremliaus rankose. Lietuva šioje situacijoje turi elgtis labai atsakingai ir ieškoti kompromisinio sprendimo bei protingo dialogo su Lenkijos politikais“, – buvo rašoma žiniasklaidos dėmesio nesulaukusiame pranešime.

VSD taip pat teigia, kad grėsminga yra pati strategija melagingai vaizduoti Lietuvą kaip neva pažeidžiančią tautinių bendrijų teises.

„Vienas iš būdų eskaluoti etninę įtampą Baltijos valstybėse yra nuolat ir nepagrįstai kaltinti jas pažeidinėjant tautinių bendruomenių teises. Rusijos finansuojami ir Lietuvoje veikiantys tėvynainių teisių gynėjai dalyvauja tarptautinių organizacijų (JTO, ESBO) žmogaus teisių gynimo forumuose ir kartu su Rusijos diplomatais kaltina Lietuvą pažeidinėjant tautinių bendruomenių teises“, – rašoma VSD ataskaitoje.

Dėl tokio Lietuvos lenkų tariamai pažeidžiamų teisių vertinimo VSD ataskaitą suskubo sukritikuoti liberalūs politologai Kęstutis Girnius ir Andžėjus Pukšto. 

„Manau, kad tai yra visiškas nesusipratimas. Tautinių mažumų klausimas yra politikų klausimas, o ne saugumo klausimas. Tik Rytų ir Vidurio Europoje tautinių mažumų klausimas yra sugrėsmintas. Vien dėl to, kad lenkams būtų suteikiamos tam tikros teisės, nereiškia, kad jas reikia suteikti rusams. Jei Maskva spaustų, būtų galima atsisakyti. Tos pastabos apie lenkus netinka saugumui, jos labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas“, – portale DELFI.lt ir kitur cituojamas K.Girnius. 

Politologo Vytauto Sinicos teigimu, tokie komentarai liudija LLRA reikalavimų šalininkų nenuoseklumą.

„Didesnio nenuoseklumo nei tokia kritika VSD ataskaitai negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės įrašų pasuose nevalstybine kalba šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir tariamų dvišalių įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per Lietuvos lenkų kortą skaldyti Baltijos valstybes ir čia ginti tėvynainių teises primenamas VSD, pasirodo, kad tai jau viso labo vidaus reikalas. Sunku pasakyti, ar politologai kaip A. Pukšto visiškai nesupranta, kad patys sau prieštarauja, ar tai tiesiog atvira veidmainystė vietoje politologinės analizės nuosekliai ginant patinkantį įstatymo projektą“, – situaciją komentavo Vytautas Sinica. 

Jis taip pat primena, kad tyrimai rodo, jog tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą pasuose arba lenkiškus įrašus vietovardžių lentelėse svarbiu politiniu klausimu. Jo teigimu, tai liudija, jog Lietuvoje dešimtmetį kovojama dėl Valdemaro Tomaševskio ir jo su Kremliumi įvairiais ryšiais susijusios partijos išgalvotos ir Lietuvai bei Lenkijai primestos „problemos“.

Vytauto Sinicos teigimu, pastaruoju metu Seime, ypač valstiečiams, skleidžiama neva iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išnešta melaginga informacija, esą Lenkija negintų Lietuvos, jei Lietuvoje nebus įteisinti įrašai pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Tokių destruktyvių mitų kontekste ši VSD pozicija vertinama kaip itin reikalinga ir savalaikė.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt leidinys.

2017.04.06; 06:02

Visi žinome posakį, jog, vadovaujantis protu, Rusijos neįmanoma suvokti. Taip, diktatorių, sukčių, saugumiečių ir karo nusikaltėlių valdomos šalies elgesį perprasti keblu.

Bet juk ši nieko gero nežadanti sentencija tinka ir demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, kaip suprasti JAV, kuri išleido milijonus dolerių, kol išsirinko prezidentą, bet iki šiol nežino, kokių priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų jis laikysis, o kokius atmes kaip nereikalingus?

O kaip, sakykit, perprasti Prancūziją, kuri taip pat apimta rinkimų karštinės – ieško geriausio kandidato į Prezidento postą? Pagirtina, kad prancūzai ieško geriausiojo. Bet prancūziškas rinkimines batalijas komentuojantys politikos apžvalgininkai apgailestauja: „Ir vis dėlto mes nežinome, ar išrinktasis asmuo laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų įsipareigojimų“. Kaip galima nežinoti pačio svarbiausio dalyko? Jei tikrai prancūzų rinkėjai neturi garantijų, kad, tapęs šalies vadovu, žmogus kardinaliai nepakeis nuostatų, tai Pranūzijai tikriausiai dar anksti vadintis demokratine, civilizuota šalimi.

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos taip pat nepriskirsi prie valstybių, kurios vadovautųsi sveiku protu. Mūsų statistika sako, kad Lietuvą paliko trečdalis piliečių. Lietuvoje mūsų teliko vos du milijonai. Bet ar mums skauda, kad mes taip sparčiai nykstame? Ar mes visi, įskaitant ir visas valdžias, bent pirštelį pajudinome, kad atitolintume lietuvių tautos išnykimą?

Štai politologas Kęstutis Girnius spaudoje (delfi.lt) visai neseniai pareiškė, kad Rusijos karinė agresija prieš Lietuvą lygi nuliui. Žodžiu, pavojaus – jokio arba jis minimalus. Kaip suprasti, ko siekia politologas, dalindamas tokias prognozes? Jam labai svarbu bet kokia kaina išsiskirti, priešgyniauti? Bet juk mes visi šiandien privalėtume matyti Rusijos keliamus pavojus. Europoje jau ir taip daug idiotų bei niekšų, nematančių Rusijos agresyvumo. Kas nutiks, jei dar patys liausimės matyti Rusijos nusikaltimus?

Šių eilučių autoriui priimtinesnė politinėmis temomis rašančio Arkadijaus Vinokuro (alfa.lt) pastaba: „Reikia būti kvailiu arba išdaviku, kad nematytum Rusijos režimo keliamos grėsmės pasaulio taikai“.

Taip pat įsimintini Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus BBC laidoje „Hard Talk“ išdėstyti nuogastavimai, jog Baltijos šalims ypač pavojingas laikotarpis, kai JAV prezidentas Barakas Obama trauksis iš posto, o naujasis dar nebus ištaręs prezidento priesaikos žodžių. Bet net ir po to Lietuva nėra absoliučiai saugi, nes, ministro L.Linkevičiaus žodžiais tariant, „Rusija sėkmingai plauna Europai smegenis“.

Įsidėmėtinas ir į pensiją išėjusio amerikiečių generolo Džako Keono pareiškimas, kad „Vladimiras Putinas artminiausiu metu gali bandyt įsiveržti į Baltijos šalis“. Keturių žvaigždučių generolo žodžius, esą V.Putinas norėtų mesti iššūkį Donaldui Trampui, tikrindamas Amerikos nusiteikimą laikytis sąjungininkams duotų įsipareigojimų, citavo daugelis lietuviškųjų žiniakslaidos priemonių.   

Taip pat svarbi žinomo britų eksperto Edvardo Lukaso išdėstyta nuomonė (BNS), kad dabar „Europos saugumo padėtis – pavojingiausia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios“. Tas pavojus stiprėja dar ir dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje jau pasigirsta abejonių, ar verta Estijoje dislokuoti gausius britų dalinius, nes, matot, toks žingsnis erzins Rusiją. E.Lukasas teisingai pastebi: „mąstymas, esą negalima per daug provokuoti Rusijos, – pragaištingas“. Jis trukdo ruoštis gynybai.

Lietuvai vertėtų smulkiau išmanyti ir Kaliningrado srities realijas. Ar suvokiame, kaip gausiai militarizuotas šis Rusijos anklavas? Rusų kariaunos ten – kaip skruzdėlių milžiniškame skruzdėlyne. Iš viso – apie 225 tūkst. rusų karių. Pridėkime branduolines galvutes galinčias nešti „Iskander“ raketas, naujausias zenitines raketų sistemas S-400 „Triumph“, Baltijos jūroje patruliuojančius rusų karo laivus su moderiais, galingais raketų kompleksais „Bastion“, – ir turėsime tikrąjį vaizdą.

Bet įtartiniausia, kad į šią sritį nuolat permetami desantininkų daliniai, ir tada buvusioje Mažojoje Lietuvoje pradedamos pratybos, kurių tikslas – neleisti NATO pajėgoms ateiti į pagalbą užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Per pastaruosius trejetą metų rusai buvusioje Mažojoje Lietuvoje surengė dešimt tokio pobūdžio pratybų.

Politologo K.Girniaus šalininkams nepakenktų žinoti ir apie Rusijos karių invaziją Baltarusijon. Kol kas – taikią. Ir vis tik kokiais sumetimais vadovaujasi Kremlius, šioje kaimyninėje šalyje ženkliai didindamas karinių krovinių srautus? Lyginant su 2015-aisiais, tie srautai padidėjo 33 kartus. Lyginant su 2016-aisiais – net 83. Internetinio leidinio Apostrof žurnalistas Andrėjus Sartarovičius retoriškai klausia, kam Vladimirui Putinui prireikė į Baltarusiją siųsti tokią skaitlingą savo armadą? Teisingi atsakymai tik keli: arba ruošiasi iš Baltarusijos pusės pulti Ukrainą, arba Kremliaus planuose numatyta Baltarusijos teritoriją panaudoti puolant Lietuvą. Arba abu variantai – tuo pačiu metu.

Mums mažai žinomo leidinio žurnalistas dar primena, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau neturi galimybių rimtai priešintis šioms Kremliaus užmačioms. Baltarusijoje daugumą jau sudaro ne baltarusių, o rusų kariai. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį Rusija planuoja Baltarusijos teritorijoje surengti milžiniškas karines pratybas „Vakarai – 2017“. Jei ginkluotė geležinkeliais ir lėktuvais į Baltarusiją gabenama būtent šioms reikmėms, – pusė bėdos. Bet ar turime garantijų, kad puolamojo pobūdžio pratybos netaps tikra invazija?

Juolab kad į viešumą jau prasprūdo užuominų, esą Kremlius zonduoja baltarusių nuotaikas prisijungti Lietuvą. Pastarąjį dešimtmetį baltarusiams buvo į galvas kryptingai kalama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusiška, kad Vytautas Didysis – baltarusis, o Vilnius – baltarusiškas miestas. Šis ilgokai puoselėtas ir iki šiol tebepuoselėjimas mitas Kremliui gali praversti raginant Minską susigrąžinti „savo istorines žemes“.

Dar nekenktų įsidėmėti buvusio KGB karininko, šiuo metu Amerikoje gyvenančio ir ekonomikos ekspertu dirbančio Jurijaus Šveco ukrainietiškam leidiniui gordonua.com išguldytą įžvalgą, jog Kremlių sutramdyti įmanoma tik jėga. Jokie įtikinėjimai, jokios derybos, jokie dvišaliai susitikimai, jokie skambučiai neprivers atsitraukti V.Putino, kol jam nebus parodytas tvirtas kumštis. Pasak buvusio KGB karininko, Kremlius gerbia tik jėgą. V.Putinas iškart apsiramins supratęs, kad „gaus į dantis vos tik užsimojęs“.  

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org (Čikaga).

2016-11-29; 09:30

 

Blogai, kad Jungtinė Karalystė nusprendė trauktis iš Europos Sąjungos. Blogai pirmiausia Lietuvai.

Drįstu manyti, kad patys svarbiausi – net ne ekonominiai argumentai. Kur kas pavojingesnis – karinis aspektas. ES koridoriuose mes prarandame galingą, principingą, įtakingą sąjungininkę, niekad netikėjusią agresyviojo Kremliaus taikingumu, ir nuolat rėmusią tuos, kurie norėjo Baltijos regione dislokuoti kuo daugiau NATO kariuomenės.

Po birželio 24-osios, deja, griežtų Vladimiro Putino kritikų Europos kabinetuose liks mažiau. Tikėtina, kad ir Paryžiaus, Romos, Berlyno balsas, esą kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos nereikia ilgai bausti ekonominėmis sankcijomis, – taps skardesis, šaižesnis.

Gintaras Visockas
Žurnalistas Gintaras Visockas, slaptai.lt redaktorius.

Belieka viltis, kad išeidami britai „visiškai neišeis“, be to, išsaugos blaivų žvilgsnį į V.Putino valdomą Rusiją – neatsisakys karinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms (nors įsipareigojimą saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, jei ši šalis atsisakys atominių ginklų, jau sulaužė). Noriu tikėti, kad nutiks būtent taip, kaip prognozuoja Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė: „Trumpuoju laikotarpiu ES pajus „Brexit“ pasekmes, tačiau vėliau Bendrija ir JK ras bendrą sugyvenimo modelį“.

Tad džiaugtis tuo, kas nutiko birželio 24-ąją valstybėje, kuri pagal ekonominį svorį – antroji ES erdvėje ir penktoji pasaulyje, – negalima. Daug nežinomybės. Be kita ko, Kremliaus agresoriai, kaip tegia kai kurie mūsų politologai, tikrai patenkinti „gurkšnoja šampaną“ ir kurpia planus, kaip deramai išnaudoti susidariusią palankią situaciją dar didesniam Europos skaldymui.

Tačiau nepulkime smerkti britų, kurie palaikė JK pasitraukimą iš Bendrijos. Kaltų dėl to, kas nutiko birželio 24-ąją, – daug. Ar britai  kalčiausi? Nežinau. Kalti mes visi. Toks turbūt teisingiausias atsakymas.

O jei kalti mes visi, tai pirmiausia ir ieškokime savųjų nuodėmių. Argi šiandieninė Europos Sąjunga neserga? Ir vis dėlto apie negalavimų priežastis neretai nedrįstame net garsiai prabilti.

 XXX

Pirmiausia pažvelkime į Briuselio klaidas iš Vilniaus aukštumų. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad būtent taip konstruojama Europos valstybių sąjunga galėtų atlaikyti sunkesnes negandas ir dar klestėtų, plėstųsi? Šiandieninė ES su savo painiomis sutartimis, dirbtinomis žmogaus teisėmis, niveliuojančiais požiūriais, teoriniais įsivaizdavimais, keistais tikslais, tingumu bei lepumu, – be ateities. Naivu, kvaila tikėtis, kad tiek daug skirtingas tradicijas, patirtį ir tikslus turinčių valstybių savanoriškai sutiktų vienytis į vieną europietišką tapatybę.

Pateiksiu tik vieną menkutį pavyzdėlį, kodėl šiandieninė ES, jei ji neatsisakys savų „keistųjų tikslų“, mano supratimu, pasmerkta žlugti. Štai vienas mūsų pilietis parašė į Europos Žmogaus Teisių Teismą skundą, kad jį, kalinį, diskriminuoja laisvės atėmimo įstaigos administracija – neleidžia auginti barzdos.

Vadovaujantis sveiku protu EŽTT išminčiams nederėjo tirti šios „amžiaus bylos“. Ją reikėjo atmesti kaip nereikšmingą. Esama kur kas svarbesnių teisinių konfliktų. Juolab kad Strasbūro teisėjai nuolat skundžiasi galį išnagrinėti tik menkutę dalį skundų.

Tačiau EŽTT teisėjai vis dėlto tyrė lietuvio kalinio skundą. O ištyrę vieningai nusprendė, kad Lietuva pažeidė kalinio teises. Lietuvos valdžia buvo įpareigota leist suimtiesiems šalies kalėjimuose auginti ne vien ūsus, žandenas, bet ir barzdas. Laimė, kad dar Lietuvos valstybei neprimetė finansinės naštos – užmokėti baudą.

Išgirdęs tokią naujieną, – apstulbau. Nuoširdžiai išsprūdo – „išsigimstanti Europa“. Pasaulyje – tiek daug karų, apgaulių, neteisybių, žiaurumų, žmogžudysčių, dvigubų standartų, o EŽTT teisėjai, užuot analizavę rimtus interesų, tradicijų, religijų susidūrimus, randa laiko, lėšų ir noro kurti … vieningas barzdų auginimo taisykles kalėjimuose. Tokiais darbais užsiimanti Europa tikrai neturi ateities.

XXX

Beje, tai – ne vienintelis europietiško pobūdžio nesusipratimas. Europietiškų nesąmonių sąrašas – įspūdingas. Briuselio ir Strasbūro valdantieji linkę primesti ES narėms savo valią net ten, kur, tiesiai sakant, „ne jų reikalas“.

Jei Lenkija nenori įteisinti vienalyčių santuokų, kodėl Varšuvą kritikuoti, barti, keisti jos nuostatas?

Jei Lietuva trokšta oficialiuose tapatybės dokumentuose matyti užrašytą tautybę, – kodėl jai draudžiate? Gal ES žlugs, jei lietuviai savo europietiškos tapatybės dokumentuose matys grafą su užrašu „lietuvis“?

Jei britai daugiau nebenori migrantų, kodėl priekaištaujate? Manote, kad Didžiojoje Britanijoje per mažai kitataučių, siekiate, kad savo salose britai taptų mažuma?

Jei Baltijos šalių ūkininkai išaugina keliais centimetrais ilgesnius agurkus, kodėl nesuvalgius ir tokio dydžio daržovių?

Jei laisvasis darbo judėjimas kenkia Lietuvai, nes iš vos tris milijonus gyventojų teturinčios valstybės baigia išvažiuoti paskutiniai gydytojai ir studentai, kodėl neatsižvelgus į mažųjų valstybių specifiką?

Briuselio ir Strasbūro biurokratams derėtų spręsti tik gyvybiškai aktualias problemas. Bet būtent tokių ir vengiama.

XXX

Prisiminkime Jugoslavijos karą. Ne Berlynas ir ne Paryžius atnešė šiam regionui taiką. Be rimto Amerikos karinių pajėgų įsikišimo Europa pasirodė esant bejėgė. Ar ši aplinkybė leidžia mums, europiečiams, didžiuotis?

Daugiau nei dvidešimt metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija trypčioja vietoje bandydama sutaikyti Azerbaidžano ir Armėnijos valstybes. Per du dešimtmečius ESBO nenuveikė nieko reikšmingo. Tik posėdžiavo, mėgavosi didžiuliais honorarais, o konfliktas nesumažėjo nė per plauką. Beveik milijonas azerbaidžaniečių iki šiol negali grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.

Nieko naujo nepasakysiu ir apgailestaudamas, kad Europa nežinanti, kaip sutramdyti teroristus. Tų dienų ir net savaičių, kai NATO sostinėje Briuselyje nedirbo valstybinės ir privačios įstaigos, baiminantis naujų mirtininkų išpuolių, nepavadinsi europietiško triumfo akimirkomis.

O juk vienas iš pretekstų teroristiniams išpuoliams buvo labai abejotina nuostata: esą pasmerkę prancūzų laikraščius, besišaipančius iš musulmonams šventų dalykų, nusižengsime spaudos laisvei. Tarsi Europoje nėra atvejų, kada išties svarbu ginti spaudos ir žodžio laisvę. Pavyzdžiui, nuo buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio, kuris teisminiais ieškiniais už neva sutryptą garbę ir orumą persekioja kiekvieną, kuris įtaria jį turint ryšių su Kremliumi.  

XXX

Bet liūdniausia, kad Europa nežino, kaip į deramą vietą pastatyti agresyviąją Rusiją. Iš Prancūzijos ir Vokietijos lyderių pastangų  – jokios naudos. Europa, nors Kremlius ciniškai nepaiso Minsko susitarimų, dedasi ori, reikli ir teisinga. Europos lyderiai vis dažniau priekaištauja Ukrainai – tarsi ne Kijevas būtų auka, tarsi ne Kijevas būtų silpnoji pusė.

Rusijos opozicionierius Garis Kasparovas taikliai pabrėžė, kad Europa nepajėgia perprasti paprasčiausio Kremliaus žaidimo:  „įsiveržti į priekį dviem bjauriais žingsniais, paskui, pasipiktinusiai Europai spaudžiant, vieną metrą žengti atgal“. Taip manipuliuojant sėkmė garantuota: ir grobuoniški tikslai pasiekti (užgrobtas Krymas), ir Europai ima vaidentis, kad V.Putinas tapo sukalbamesnis, padoresnis.

Žodžiu, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai nuolat reikalauja vienybės, tačiau patys vienybės principus pamiršta net tada, kai išties būtina jais vadovautis. Lietuva, Latvija ir Estija paprašė, kad Vokietija netiestų bent jau antrojo rusiškojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu. Bet Berlynas į tai nekreipia dėmesio, jo interesai – aukščiau visko, beveik – kaip Adolfo Hitlerio laikais.

Baltijos valstybės prašo dislokuoti kur kas daugiau NATO dalinių rytinėje Europos dalyje, prie pat Rusijos sienų, tačiau Vokietijos užsienio reikalų ministras šūkauja: užteks joms ir tiek, kiek dabar „numetėm“, antraip tik dar labiau suerzinsime Rusijos prezidentą. O kad NATO pajėgos, neturėdamos gausių bazių nei Lietuvoje, nei Latijoje, nei Estijoje, nespės apginti mūsų, Vokietijos užsienio diplomatijos šefui nerūpi. Gal to ir siekiama? Vokiečiai tik vaizduoja, kad jiems rūpi mūsų likimas.

Šiandien Lietuva maldauja Briuselio ir Strasbūro padėt stabdyti Astravo atominės jėgainės statybas netoli sostinės Vilniaus, nes, dėl techninės avarijos ar teroristinės atakos, lietuvių tautai tektų kraustytis svetur arba išmirti nuo radiacijos keliamų ligų.

Bet Europa neskuba mums padėti. Puikiai supranta, kad reikalų turės ne tiek su Baltarusija, kiek su Rusija, kurios ji bijo kaip velnias kryžiaus. Europa užsiėmusi svarbesniais reikalais: tiria, ar neskriaudžiame Gedimino prospektu žygiuojančių gėjų ir lesbiečių, ar leidžiame jiems tuoktis ir auginti vaikus. Tai žymiai svarbiau nei mažai tautai iškilę mirtini pavojai?

Štai mūsų lietuviški priekaištai Briuselio ir Strasbūro biurokratams, kurie, prisimenant „Lietuvos ryto“ apžvalgininko Algimanto Rusteikos pastabas, „imituoja „lygiateisiškumą ir vienybę“ bei trokšta kuo greičiau ir „vėl nieko neveikti“.

XXX

Beje, kaip Brexit rezultatai atrodo atidžiai perželgus lietuviškąją spaudą?

„Lietuvos žinių“ apžvalgininkė Jūratė Laučiūtė dar prieš paskelbiant referendumo rezultatus yra suabejojusi: „Ar Europos Sąjunga tebėra lygių ir lygiateisių šalių sąjunga, kurioje visi su jos ateitimi ir jos narių saugumu bei gyvenimo kokybe susiję klausimai priimami demokratiškai, atsižvelgiant į kiekvienos ES narės nuomonę?“

Svarbus Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų politologo Lino Kojalos bandymas suregistruoti, kokiais argumentais rėmėsi britų euroskeptikai (portalas delfi.lt). Daug panašumų į lietuviškuosius: reglamentuojamas agurkų ilgis; 60 proc. britiškų teisės aktų sąlygoti nedemokratiškų Briuselio nurodymų; migrantai atima darbo vietas; griauna identitetą…

O štai ELTA paskelbė interviu su VU TSPMI direktoriumi Ramūnu Vilpišausku, kuris pareiškė: „Britų euroskeptikų pergalė referendume siunčia žinutę visų šalių politiniam elitui, kaip svarbu yra ieškoti būdų kalbėtis su savo šalių nepatenkintais piliečiais.“ Taip, dialogas būtinas, bet labai svarbu ir jo turinys. Kalbėk nekalbėjęs, jeigu sieki absurdiškų dalykų, tauta, visuomenė, piliečiai  jų vis tiek nesupras.

Įsiminė žymaus britų politikos apžvalgininko, nuoširdaus Lietuvos bičiulio, „The Economist“ redaktoriaus, knygų apie Rusijos šnipų veiklą Europoje autoriaus Edvardo Lukaso naujienų agentūrai BNS duotas paaiškinimas, jog Briuselio biurokratams vis tik derėtų dažniau žvilgčioti ne į oponentus, bet į veidrodį. E.Lukasas primena, kad laisvas žmonių, pinigų, prekių, paslaugų ir idėjų judėjimas po visą ES erdvę – puikus teorinis sumanymas.

Tačiau šis sumanymas turėtų naudą nešti kuo didesniam europiečių skaičiui ne kada nors ateityje, o būtent šiandien, čia ir dabar.

O juk taip nėra. Britų ir prancūzų nesutarimai žinomi nuo pat 1963-iųjų, kai Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis ragino Londono nepriimti į Bendriją. Nuo tada nei britų, nei prancūzų interesai nepasikeitė.

Amžinas filosofinis klausimas: jei britai nemėgsta Briuselio primestos nekontroliuojamos migracijos, jei nekenčia bevardžių, niekam neatskaitingų ES institucijų biurokratų, kam pirmiausia reikėtų keistis – britams ar Briuselio valdininkams? E.Lukasas siūlo protingą patarimą: „referendumas – tai balsavimas dėl pasitikėjimo elito gebėjimais valdyti globalizaciją“.

Taigi britų pasitikėjimas europietiško elito sugebėjimais ženkliai kritęs. Ir tai pirmiausia – Briuselio biurokatų rūpestis. Įrodykite, kad mokate valdyti, ir Didžioji Britanija vėl prašysis priimama, ir vėl išgirs „argumentų už narystės ES naudą“.

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius komentare (BNS naujienų agentūra) irgi ieškojo priežasčių, kodėl Anglija suabejojo neabejotinai geru dalyku – europietiška naryste: dėl negerėjančių gyvenimo sąlygų, ekonominės stagnacijos ir politinės valios trūkumo Briuselyje…

Todėl aš nesisvaidyčiau kategoriškomis pastabomis, kokias „Lietuvos ryte“ pažėrė rašytojas Markas Zingeris: „anglai pasityčiojo iš Europos vienybės“.

Dar nežinia, kas iš ko labiausiai tyčiojasi. Dar sunku pasakyti, kurie iš mūsų labiausiai verti priekaištų, kad Kremlius ir vėl laimėjo. Beatodairiškai mokydami britus, kaip jiems derėjo pasielgti birželio 24-ąją, galime būti panašūs į Prancūzijos, Vokietijos, Italijos „išminčius“, kurie 1990-aisiais kaltino lietuvius, kam šie nori išstoti iš Sovietų Sąjungos. Neva nieko neišmanantys lietuvaičiai griauna nusistovėjusią pasaulyje tvarką ir kenkia Michailo Gorbačiovo „perestroikai“.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.27; 08:59

Gintaro_Visocko_portretinė nuotrauka
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Gintaras VISOCKAS

Pasakyk, broli, ko labiausiai bijai

Įsiminiau premjero Algirdo Butkevičiaus aimanavimus dėl „prasto psichologinio klimato Lietuvoje“ bei apgailestavimus, esą „žmonės Lietuvoje pradėjo gyventi baimėje“. 

Taikli pastaba: baimė – pats blogiausias dalykas, kuris gali mums nutikti. Jei reikia ko nors bijoti, tai tik savosios baimės.

Baimė, baimė, baimė

Teisingai premjeras pasakė ir tuomet, kai pareiškė, „jog politinis psichologinis klimatas, kuris susiformavo Lietuvoje ir toliau formuojasi baimės pagrindu, turėtų būti sustabdytas“, „jog reikalinga stipresnė nei iki šiol parlamentinė kontrolė“.

Pagrįsti ir nusistebėjimai: „daugelis valstybės tarnautojų, ruošdami teisės aktus, dėl baimės nori nusišalinti nuo bet kokios atsakomybės“.

Bet šios pastabos, nors ir taiklios, turi absurdiškumo elementų. Kritiškų komentarų autorius – ne politologas, ne žurnalistas, net ne opozicijos lyderis. Šiuos palyginimus pažėręs asmuo – valdančiosios partijos, išsikovojusios daugumą ir Seime, ir Vyriausybėje, – lyderis. Beje, vadovaujantis valstybei daugiau nei trejetą metų – beveik visą kadenciją. Tad, prisiminus sveiko proto taisykles, šitaip vidinę šalies būklę apibūdinęs valdančiosios partijos bosas turėtų atsistatydinti.

Tačiau ponas A.Butkevičius trauktis neketina. Jis vadovaujasi unikalia logika. Dėl per pastaruosius kelerius metus susiformavusių blogybių bėdą norėtų suversti neva produktyviai dirbti trukdžiusiai opozicijai. Premjeras nė nesvarsto, o ką jis asmeniškai bei drauge su savo kolegomis socialdemokratais nuveikė, kad baimės Lietuvoje būtų bent trupučiuką mažiau.

Atvirai kalbant, nieko nenuveikė. Be to, nereikia užmiršti, kad mes tikriausiai skirtingai suvokiame baimes. Mūsų baimės – unikalios, nepakartojamos.

Socialdemokratai bijo konservatorių, konservatoriai – socaldemokratų. Vieni bijo tapti įtariamaisiais, kiti bijo įtartinuosius kaltinti korupciniais ryšiais, mat ir vieni, ir kiti turi silpnų vietų, be to, kaltinamieji turi stiprų užnugarį, pajėgūs surengti triukšmingą kontrataką.

Patį žemiausią rangą turintis muitininkas Lietuvoje bijo nueiti į oficialų, viešą, neuždraustą Hodžaly aukų minėjimą sostinės Rotušėje, nes ten bus žiupsnelis politikos, istorijos, o tai gali suerzinti tiesioginį jo galbūt (pabrėžiu – galbūt) antiazerbaidžanietiškai nusiteikusį viršininką.

Menkutį postą valstybinėje įstaigoje užimantis istorikas bijo viešai prabilti apie šiandienines lietuviškųjų tyrinėtojų tendencijas ieškoti tik to, ką mūsų partizanai 1994 – 1953-aisiais nuveikė blogo, persekiodami civilius komjaunuolius lietuvius ar sovietų valdžiai palankius civilius žydus. Atskleidęs šį vienpusiškumą istorikas rizikuoja užsitarnauti direktoriaus nemalonę – prarasti valdišką tarnybą.

Garbaus amžiaus sulaukęs rašytojas, gaunantis sąlyginai solidžią pensiją, vis dar bijo viešai kritikuoti iš Lietuvos Himnu tapusios Vinco Kudirkos Tautiškos giesmės išsityčiojusį muzikologą Viktorą Gerulaitį, kadangi V.Gerulaičiui skirti priekaištai gali nepatikti valdiškuose namuose dirbančios dukters viršininkei.

Net VSD greičiausiai bijo

Įtariu, net mūsų specialiosios tarnybos, paskelbusios ataskaitą apie 2015-ųjų grėsmes bei 2016-ųjų prognozes, nesijaučia absoliučiai saugios. Nesijaučia saugios ne todėl, kad būtų parengusios prastą ataskaitą, bet todėl, kad ataskaitose minimi signatarai Zigmas Vaišvila, Rolandas Paulauskas bei Seimo narys Audrius Nakas lietuviškųjų „džeimsų bondų“ priekaištus laiko nepagrįstais ir savo reputaciją grasina ginti teismuose.

Kad VSD ir AOTD ataskaitos apie valstybei pavojų keliančius reiškinius tikrai puikios, byloja rusiška žiniasklaida. Ar matėte, skaitėte, kaip piktai loja, urzgia, bando įkąsti? Girdi, Lietuvos saugumui visur vaidenasi pavojai, jie visur mato „penktąją koloną“. Tarsi nebūtų aišku, ką mūsų saugumiečiai turėjo omenyje minėdami, pavyzdžiui, rusakalbių moksleivių vizitus į sukarintas stovyklas Rusijoje.

Net RTVi televizija sugebėjo iš Lietuvoje gyvenančio, Lietuvą remiančio politologo Viktoro Denisenkos išpešti priekaištą: „Galbūt kai kurios VSD frazės nėra korektiškos“. Bet niekas į krūvą nesudėjo visų ataskaiton patekusių signatarų pareiškimų, interviu ir straipsnių, ir rimčiau jų neanalizavo. Tiesa, politikos apžvalgininkas, VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius portale delfi.lt šiuos signatarus vadina neturinčiais „politinės įtakos“. Bet nepaaiškino, kokia formule remdamasis suvokė, jog jų įtaka – tikrai maža, neverta dėmesio.

Kas Lietuvoje nieko nebijo?

O ar esama Lietuvoje nieko nebijančių žmonių? Kartais atrodo, kad nebijo šiandien tik tie, kurie siekia Lietuvą pažeminti bei sumenkinti. Išniekinti Lietuvos himną jiems užtenka drąsos, mums apginti himną – baugu, nedrąsu, per daug sudėtinga. VSD ir AOTD ataskaitų „herojai“ drąsiai lietuviškąsias specialiąsias tarnybas kritikuoja, net lygina su Rusijos FSB. Nors skirtumai – akivaizdūs. Lietuvoje šnipinėjimu apkaltinti asmenys sulaukia vos trejų metų laisvės atėmimo bausmių, o Rusijoje šnipinėjimu apkaltintas Aristidas Tamošaitis už grotų ten privalės praleisti net 12 metų.

Prie nieko nebijančių ir, tikriausiai, viską išmanančių reikėtų priskirti minėtą K.Girnių, delfi.lt erdvėje teigiantį, esą „jau kelerius metus VSD vadovybė skelbia panašias nesąmones“, esą „VSD prisiskiria sau teisę vertinti viešus Lietuvos politikų pasisakymus, juos skirstyti į patriotinius/nepatriotinius, nerimą keliančius ar nekeliančius“. Ponas K.Girnius niekaip nenori suvokti, jog net demokratijos siekiančiose šalyse teisė vertinti viešus pareiškimus suteikiama visiems, neišskiriant nė „džeimsų bondų“. Sodinti į kalėjimus – ne. Priskirti nepatriotiniams bei nerimą keliantiems – taip.

Apšauks paranojiku 

Tik užsimink, kad Rusijos karinių pajėgų atstovai galbūt prieš keletą metų ar visai neseniai buvo slapta išsilaipinę ties Kuršių Nerija arba treniravosi slapta peržengti Lietuvos sausumos ir jūros sienas, ir nedelsiant būsi apšauktas sergąs paranoja. Nors visiems akivaizdu, jog svetimas žemes tebegrobianti ir agresyvumą tebedemonstruojanti Rusija tiesiog negali nesimokyti tiek viešai, tiek slaptai įsiveržti į svetimas teritorijas.

Žodžiu, Lietuvoje užimti prolietuvišką poziciją nėra lengva. O dabar, matyt, bus dar sunkiau, mat Vokietijos ir NATO vadovai siekia įgyvendinti Rytų Europai išdavystę primenančius sprendimus. Vokietijos užsienio reikalų ministras panoro į įtakingiausių ir galingiausių šalių susibūrimą vėl pakviesti tūkstančius kartų elementariausias padorumo taisykles sulaužiusį Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. O NATO generalinis sekretorius pareiškė ir vėl vyksiantis į Maskvą, painiodamasis, kas pas ką turi važiuoti: silpnesnis pas stipresnįjį, ar stipresnis – pas silpnesnįjį, padorus – pas niekšą, ar nusikaltėlis – pas teisųjį. 

2016.04.12; 08:55

Kas šiandien bado akis? Gražinos Drėmaitės vadovaujamos Kultūros paveldo komisijos siūlymas burti mokslininkų grupę sovietinio paveldo išsaugojimui (apie tai skelbia BNS) bei politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus įžvalgos, esą „Rusijai žengus į Siriją išnyko pavojus Lietuvai“ (portalas delfi.lt).

Pirmiausiai – apie ponios Gražinos Drėmaitės iniciatyvas. Žalinga iniciatyva. Mes nepajėgiame išsaugoti visų lietuviškųjų vertybių, nes esame neturtingi, silpni, ne visuomet elgiamės protingai, patriotiškai, valstybiškai, kartais koją pakiša ir bjauriai susiklosčiusios aplinkybės, o čia garbūs specialistai iš Kultūros paveldo komisijos bando įpiršti nuomonę, girdi, privalu saugoti dar ir okupantų atneštą – primestą pavaldą.

Continue reading „Apie pirmykštį instinktą žymėti savąją teritoriją ir visažinystę“

Vasario 21-ąją Eltos konferencijų salėje buvo pompastiškai pranešta, jog susibūrė iniciatyvinė grupė, kviečianti tautą į dar vieną referendumą – ar Lietuvai pravartu turėti litą? Šio referendumo organizatoriai – tie patys arba beveik tie patys, kurie rinko parašus referendumui dėl žemės ūkio paskirties žemės nepardavimo užsieniečiams. Tai reiškia, jog lietuviai per pastaruosius kelerius metus turės dar vieną referendumą.

Pirmasis klausė, ar mums reikalinga nauja atominė jėgainė, antrasis – ar leisime lietuviškąją žemę įsigyti Europos Sąjungos piliečiams, trečiasis – ar pravartu būtent dabar įsivesti eurą?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kur link stumiama Lietuva?“

Lyg tyčia paties svarbiausio Rytų Partnerystės susitikimo išvakarėse pati ES pirmininkė Lietuva paslydo ir suklupo lygiame kelyje. Gal ir teisingai sako „Veido“ žurnalo leidėjas Algimantas Šindeikis, Lietuva turi du priešus: Rusiją ir mūsų pačių kvailumą.

Drastiškas nutekinimo tyrimas

Viskas prasidėjo ta nelemta VSD pažyma, kad Rusija ruošia naujas propagandines atakas prieš Lietuvą – artimiausiu metu gali būti platinama dezinformacija apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę ir kitus aukštus šalies pareigūnus. Kai šią informaciją spalio 31 d. paskelbė BNS agentūra, pakilo bangos. Po savaitės jau visą Lietuvą drebino audra, straipsnių antraštės rėkė: laisvos spaudos smaugimas, policinė valstybė, smukome iki Rusijos lygio.

Continue reading „Slaptos pažymos audra“

Pastarąsias dienas stengiausi atidžiai sekti lietuviškoje viešojoje erdvėje kilusią diskusiją, ar mums reikalingi referendumai. Tema – aktuali. Ypač aktuali rimtais pasiekimais pasigirti negalinčiai Lietuvai.

Juk tobulas, lietuviškąjai specifikai protingai priderintas referendumo įstatymas galėtų tapti rimtu postūmiu šalinant apatiją, korupciją ar emigracijos skaudulius.

Tačiau nereikia pamiršti, jog kvailai sukaltas, lietuviškąją specifiką ignoruojantis referendumo įstatymas atneštų dar daugiau chaoso ir nesusipratimų. Tad ginčas, ar verta užsieniečiams suteikti galimybę įsigyti lietuviškos žemės, – ne vien ekonominis. Greičiau politinis, visuomeninis, egzistencinis.

Continue reading „Kas tinka Šveicarijai, nebūtinai priimtina Lietuvai“

Globalinio totalinio slapto pasiklausymo eroje siūlau susipažinti su Rusijos internetinio TV „Dožd‘ (Lietus) (www.tvrain.ru) 2013-05-31 laidos vedėjo Michailo Kozyrevo pateiktais jūsų telefono ypatumais, kurie turėtų jus priversti susimąstyti, ar jūsų telefono nėra pasiklausoma.

Jeigu išjungiant telefoną tai padaryti pavyksta ne iš karto, tarkim, dar ilgą laiką šviečia ekranas, ar tiesiog telefonas išsijungia pavėluotai, tai jau turėtų tapti nerimo priežastimi.

Jeigu jūs pastebėjote, kad akumuliatorius, ypač naujas, žymiai greičiau, nei paprastai, išsikrauna, tai taip pat požymis, kad jis gali būti panaudojamas su pasiklausymo programa.

Continue reading „Kaip pajusti, kad mobilus telefonas tapo „blake“. E.Snoudeno signalas“

vytautas_visockas_mmmm

Pagaliau naujojoje Vyriausybėje nebėra nemokančių anglų kalbos. Tikriausiai ir tie du būsimieji ministrai ją mokės, Algirdas Butkevičius nedrįs siūlyti nemokšų, kurie tik lietuviškai, dar rusiškai, vokiškai, prancūziškai kalba.

Buvo kilęs šioks toks triukšmelis dėl Prezidentės reikalavimo ministrams būtinai mokėti angliškai, nes antrą ateinančių metų pusmetį Lietuva vadovaus Europos Tarybai.

Beveik visiems  nuolatiniams politinių įvykių komentatoriams televizijose toks reikalavimas dėl vienokių ar kitokių prižasčių nepatiko arba buvo keistokas. Juk kandidatas į ministrus – ne koks mokinukas, kad jį būtų galima taip nemandagiai kamantinėti: ar jūs šparinat angliškai? Tik prancūziškai? Tik vokiškai? Kaip gaila! O reikia tik angliškai. Kiek teko girdėti, ypač įsižeidė Seimo narė Loreta Graužinienė, gerai mokanti tik vokiškai.

Continue reading „Man labai gėda“

Medelis1

Jas skirčiau mūsų valdžiai. Esu tikras, kad prieš miegą ji apie tai pamąsto. Eiliniams Lietuvos piliečiams – ir lenkams, ir lietuviams – ši tema jau kelia žiovulį ir vėmulį.

Valensa

Lechas Valensa atsisakė mūsų prezidentės siūlomo ordino. Šitaip jis protestuojąs dėl lenkų bendrijos padėties Lietuvoje. „Solidarumo“ įkūrėjas, prezidentas, kaltintas bendradarbiavimu su sovietiniam KGB analogiškomis lenkiškomis struktūromis, galimas daiktas, tokiu būdu bando pabalinti savo reputaciją. Gal ir išbalins, tik kieno sąskaita? Kita vertus, jo sprendimas – nuolatinio puolimo prieš Lietuvą, propagandinio melo ir įtampos eskalavimo pasekmė.  „…jis tikrai asmeniškai turi teisę priimti sprendimus visais jį liečiančiais klausimais“, – pasakė Lietuvos prezidentė. Kas kitas dėl tokio protesto gal įsižeistų. Prezidentei galima neįsižeisti. Pagal rangą.

Continue reading „Miniatiūros nuodinga tema“

radzevicius_tttttttt

Prisipažinsiu, kad tik du kartus esu buvęs JAV, todėl negaliu taip kompetetingai kaip Kęstutis Girnius lyginti JAV ir Lietuvos. Tačiau jo komentaras apie “išstumtuosius” Lietuvos inteligentus man sukėlė prieštaringus jausmus.

Pirmą kartą JAV viešėjau šios šalies ambasados Vilniuje kvietimu dar 2004 metais. Tuomet domėjausi žiniasklaidos etika ir rinkimais (tada buvo išrinktas Dž. Bušas). Šiemet teko laimė dalyvauti Pasaulinei spaudos laisvės dienai skirtame renginyje. Galiu pateikti tik savo įspūdžius – įdomi šalis, kurioje radikalus liberalizmas keistai sugyvena su tokiu pat konservatyvizmu. Nors abu kartus buvo įdomu pamatyti šią šalį, tačiau dėl daugybės priežasčių mačiau ne tik jos privalumus, bet ir daugybę minusų.

Continue reading „Kuo užkliuvo Kęstučiui Girniui Lietuvos inteligentai?“

cekutis

Išgyvename vertybinio apsisprendimo, aiškesnio išsigryninimo laikotarpį.

Laikotarpį, pilną netikėtų posūkių ir paradoksų: antai kuo sparčiau „tradicinės“ politinės partijos praranda ir be to minimalias buvusias vertybines orientacijas, tuo aiškiau visuomenėje išsiskiria būtent vertybiniu pagrindu buriančios politinės jėgos.  

Ir tai vyksta nepaisant politinių partijų tapatybę niveliuojančio Briuselio diktato, atskiesto lietuviškais mąstais gana solidžiom įvairiausių „fondų“ sumokamom pašalpų sumom, kurios dažniausiai nusėda naujosios nomenklatūros kišenėse.  

Džiugu, kad Briuselio už fondų pašalpas diegiamas „lojalumo virusas“ nepažeidė tautininkų.

Continue reading „Tautininkų kelias“