„ Vilkinimas ir bandymas išsaugoti paslaptyje įkalčius ir liudytojų asmenybes lėmė dar vieną ilgalaikį atidėjimą to momento, kai galima bus pradėti tirti Aleksandro Litvinenkos žūties bylą“, – rašo "Independent" korespondentas Terri Juddas.
Praėjus daugiau nei šešeriems metams po to, kai buvo nunuodytas buvęs KGB agentas, pranešta, kad išankstinis bylos klausymas nukeliamas iš šių metų gegužės į spalį, praneša leidinys.
Continue reading „Aleksandro Litvinenkos bylos nagrinėjimas vėl nukeltas”
Devintajame ano šimtmečio dešimtmetyje sovietų žvalgyba naudojo civilinius lėktuvus JAV ir Didžiosios Britanijos kariniams objektams šnipinėti, tvirtina „Bloomberg”, remdamasis neseniai išslaptintais Britanijos vyriausybės dokumentais.
„Konfidencialūs archyvai nuo 1982 metų tapo atvirai prieinami po to, kai baigėsi nustatytas senaties terminas – 30 metų“, – aiškina žurnalistai Robertas Hattonas ir Tomas Pennis.
Continue reading „Išslaptinti archyvai: KGB naudojo Aerofloto lainerius kaip lėktuvus – šnipus”
Viešojoje erdvėje karts nuo karto pasirodo patarimų, kaip rinkėjai galėtų susigaudyti, už kurią partiją jiems protingiausia balsuoti 2012-ųjų rudens rinkimuose. Įvairiausio plauko pranašai sudaro net specialius klausimynus.
Esą protingais klausimais vadovaujantis įmanoma atskirti, kokia partija sąžiningiausiai gina plačiosios visuomenės interesus.
Gal ir prasmingi tokio pobūdžio testai. Bet politiniai žaidimai klausiant – atsakant turi silpnąją pusę. Žodžiai skiriasi nuo darbų, o darbai – nuo prisiimtų įsipareigojimų. Ne tik Lietuvoje. Tik pats kandidatas į parlamentą žino, ar jis rimtai nusiteikęs įgyvendinti į kairę ir dešinę dalijamus gražius pažadus. Juk kandidatų nepasodinsi į melo poligrafo kėdę ir neišsiaiškinsi, kiek jų žodžiuose – nuoširdumo.
Be to, siekiantys perrinkimo politikai dažnai sugalvoja netikėčiausių pasiteisinimų, kodėl per pastaruosius ketverius metus nuveikė žymiai mažiau nei žadėjo. Ir pasiteisinimai ne visuomet – laužti iš piršto. Gyvenime pasitaiko visko. Kartais išties itin nepalankiai susiklosto aplinkybės, trukdančios atlikti numatytus darbus.
Continue reading „Amžiaus „vagystė”, kontaktai su KGB ir primityvus demokratijos gynimas”
Feliksas Blošas (Felix Bloch, g. 1935 m.) – amerikiečių diplomatas, atleistas iš valstybės departamento, kai plačiai išgarsėjo skandalingas „šnipinėjimo tyrimas“, kuris, deja, taip ir nepadarė vienareikšmiškos išvados.
Nuo antrojo pasaulinio karo F.Blošas buvo aukščiausio rango Amerikos valstybės departamento valdininkas, įpainiotas į šnipinėjimo bylą.
B.Blošas gimė Austrijoje, bet mokėsi jau Jungtinėse Amerikos Valstijose (Pensilvanijos universitete) ir dirbti valstybės departamente pradėjo 1958 metais. Iš pradžių jis užsiiminėjo žvalgybos klausimais. 1960 metais gavo paskyrimą į Amerikos konsulatą Diuseldorfe (tuomet Vakarų Vokietijoje) bendradarbiu prekybos reikalams.
Continue reading „Atleistas iš darbo vadovaujantis „nacionalinio saugumo interesais””
Michalas Golenevskis – žymus lenkų žvalgybos darbuotojas. Šis pulkininkas į pasaulio žvalgybos istoriją pakliuvo daugiausiai dėl to, kad, pabėgęs į Vakarus, Vakarų specialiosioms tarnyboms suteikė svarbios informacijos.
Toji informacija padėjo demaskuoti ir suimti KGB agentą Džordžą Bleiką, dirbusį Didžiosios Britanijos žvalgyboje MI 6. Į Vakarus pabėgęs lenkų žvalgybos pulkininkas taip pat demaskavo Portlendo karinės jūrų bazės tarnautoją Harį Chautoną, kuris, kaip paaiškėjo, irgi dirbo sovietams.
Continue reading „Lenkų žvalgybos karininko paslaptis: kuoktelėjęs ar perverbuotas?”
Valstybės saugumo departamentas (VSD) Lietuvos ypatingajam archyvui nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. iki 2012 m. sausio 27 d. perdavė 75 KGB bylas ir beveik 400 atskirų KGB dokumentų.
Tarp perduotų dokumentų buvo ir KGB agentų registracijos žurnalas, kuriame – apie 1700 KGB agentų pavardžių ir visi juos identifikuojantys duomenys bei 62 agentų kortelės, dar išsamiau juos apibūdinančios. „Dabar jau galima paskelbti, kad VSD perdavė svarbius istorinius dokumentus. Tai padaryta po to, kai liustracijos darbas ir bendradarbiavusių su KGB gyventojų viešinimo klausimas įstatymu buvo patikėtas Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centrui“, – teigė Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Arvydas Anušauskas.
Kai 2006 metais kilo skandalas dėl “šnipų akmens”, protingi žmonės kalbėjo, kad rusai prisižiūrėjo filmų apie Džeimsą Bondą, o to meto ministras pirmininkas Tonis Bleiras bevelijo viską paversti juokais.
Taip laikraštyje “The Financial Times” rašo Džonas Loidas. Bet štai Džonatanas Pauelas, premjero Tonio Bleiro administracijos vadovas, interviu BBC pareiškė, kad šnipinėjimo akmuo iš tiesų egzistuoja.
“Žinovams teko sugalvoti kitą tų įvykių versiją”, – pastebi autorius.
”Užsiimti šnipinėjimu, ypač Maskvoje, reiškė ne tiesiog kavinėje perduoti paketą arba paskambinti kuratoriui iš telefono būdelės (jeigu pasitaikė nesugedusi). Didelis žaidimas vyko naudojantis keistais įrenginiais ir keistomis operacijomis”, – pasakoja autorius.
Continue reading „Apie žvalgybininkų akmenis, rusiškus atsiminimus ir šnipų ritualus”
Ši istorija užrašyta prieš keliolika metų. Bet iki šiol deramai neišgvildenta. Deja, kai kurių dalykų, matyt, jau niekad nebeišsiaiškinsime. Būta jėgų, kurios labai stengėsi, jog KGB agentas Lyras visuomenei taip ir nepateiktų savo išpažinties.
KGB agentas, kurį saugumas apie 1950-uosius metus aprengė žalia miško brolių uniforma ir pasiuntė į girią žudyti partizanų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nutarė atverti širdį – duoti parodymus apie savo judošišką veiklą. Nusprendė papasakoti, ką, kaip ir kodėl veikė 1945-1953 metais jis bei jo bendrai, pavaldūs rusų žvalgybos viršininkui majorui Sokolovui. KGB agento Lyro (būtent tokį slapyvardį jis pasirinko, tiesa, turėjo ir kitokių – Mikas, Laimutis) bendradarbiavimas su atgimusios Lietuvos nacionalinio saugumo komiteto darbuotojais truko kelerius metus – nuo 1990-ųjų pabaigos iki 1993-ųjų vidurio.
Continue reading „“Aš – KGB agentas Lyras” (sokolovininkas apie sokolovininkus)”
Nauja Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt rubrika – “Lietuvos partizanai”.
Joje skelbsime žurnalisto Gintaro Visocko straipsnius, parašytus apie gūdžius pokario metus: miško brolių kovas, išdavystes, KGB agentus – smogikus, tremtis ir kankinimus.
Publikacijų apie sudėtingus, tragiškus mūsų partizanų likimus žurnalistas Gintaras Visockas yra paskelbęs ne vieną dešimtį.
Ypač intensyviai pokario temomis jo rašyta 1995 – 2003 metais. Tačiau šios publikacijos išbarstytos po įvairius Lietuvos leidinius. Internetinėje svetainėje Slaptai.lt straipsniai bus sudėti į vieną lentyną.
Pirmoji publikacija – apie klastingąjį KGB agentą Juozą Markulį – Erelį, bandžiusį palaužti garsaus partizanų vado Danieliaus Vaitelio žmoną. Netrukus bus pateikti ir kiti straipsniai: “Aš – KGB agentas Lyras”, “Mirtį nešusi Laimutė”, “Pelaniškių tragedija”, “KGB agento Miško beieškant”, “Trečią kartą išsigelbėti nepavyko”, “Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau”, “25-eri metai už partizaniškas nuotraukas”, “Pakliuvau į pasalą”, “Iki šiol su kulka petyje” ir t.t.
Praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos šnipų, veikusių Jungtinėse Amerikos Valstijose, įtakingiausias buvo Abelis.
Tikroji jo pavardė – Viljamas Fišeris. Gimė Didžiojoje Britanijoje, rusų politinių emigrantų šeimoje. Jo tėvas, kilęs iš Jaroslavlio gubernijos – surusėjęs vokietis, caro laikais aktyviai dalyvavęs revoliucinėje veikloje. Motina kilusi nuo Saratovo, taip pat revoliucionierė. Abelis vaikystėje gerai mokėsi, buvo gabus ypač tiksliesiems mokslams. Ateityje jam tai pravertė, kai teko domėtis taikomąja chemija, net atomo fizika. 1816 m. jis sėkmingai įstojo į Londono universitetą.
Continue reading „Jaunystėje Rudolfas Abelis buvo “nedrąsus ir kuklus””
Norint geriau suvokti, kodėl Austrija mums neatidavė KGB atsargos pulkininko Michailo Golovatovo, reikėtų prisiminti, kokios pozicijos Rusijos atžvilgiu oficialioji Viena laikėsi “šaltojo karo” metais.
Toji pozicija – prorusiška. Tiksliau tariant, Austrija jokioms žvalgybos netrukdė veikti jos teritorijoje: nei sovietams, nei amerikiečiams. Austrija ilgai neturėjo net savo kontržvalgybos. O jos sostinė buvo praminta šnipų Meka, šnipų rojumi.
Pažvelkime į Vieną kaip į šnipų sostinę. Taip, Austrijos sostinė garsėja kaip intelektualių turistų mėgstamas miestas. Čia – ir teatras, ir opera, ir muziejai, ir bažnyčios, ir architektūra. Tačiau Austrijos sostinė ilgokai buvo traktuojama ir kaip miestas, į kurį plūste plūsta įvairiausių pasaulio žvalgybų agentai. Ypač ši tendencija buvo ryški “šaltojo karo” laikais. Ne vieną dešimtmetį Viena buvo laikoma būtent ta vieta, kuri traukia tiek šnipus, tiek šnipų demaskuotojus. Viena buvo praminta šnipų sostine.
Continue reading „Austrijos sostinė Viena ne veltui buvo praminta šnipų rojumi”
JAV Valstybės departamentas Borisą Gladkovą, sovietų atstovybės JTO darbuotoją, 1956 m. birželio 22 dieną paskelbė persona non grata: už dalyvavimą “veikloje, visiškai nesuderinamoje su jo, Sovietų Sąjungos delegacijos nario JTO, statusu”.
Kuo nusikalto šis labai simpatiškas, draugiškas, komunikabilus, energingas diplomatas? Jo daugiau kaip metus trukusi draugystė su įtakingu vienos korporacijos, gaminančios turbinų variklius komerciniams ir kariniams laivams, darbuotoju – puikus pavyzdys, kaip galima įtraukti žvalgybinių gudrybių neišmanantį žmogų į pavojingą, nusikalstamą, su valstybės paslaptimis susijusią veiklą, jam nieko bloga neįtariant.
Konstantinas Preobraženskis – labiau žinomas kaip žurnalistas ir rašytojas. Tačiau jis tuo pačiu dirbo ir Sovietų Sąjungos specialiosiose tarnybose – KGB, turėjo KGB papulkininkio laipsnį. Likimas taip susiklostė, kad K.Preobraženskiui keletą metų teko dirbti Japonijoje kaip TASS korespondentui.
Tačiau Japonijoje jis plušėjo ne tik kaip korespondentas, bet ir kaip KGB darbuotojas. Šis KGB papulkininkis pagarsėjo tuo, kad Japonijoje išleido savo prisiminimų ir apmastymų knygą “KGB Japonijoje”. Knyga turėjo didelį pasisekimą. Knyga tikrai įdomi, be to, pats K.Preobraženskis save vadina saugumiečiu, “kuris mylėjo Japoniją”. Tačiau Maskvoje knyga susilaukė daug priekaištų. Tik 2000 metais leidykla “Centrpoligraf” ją išleido rusų kalba. Ar tikrai galima pasitikėti K.Preobraženskiu, ar tikrai jis mylėjo Japoniją? Štai keletas padrikų minčių iš KGB veiklos Japonijoje. Ar jais galima tikėti, ar tai nuoširdūs paliudijimai, sunku spręsti.
