Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Nors derybos dėl valdančiosios koalicijos jau įgauna pagreitį, naujai išrinkti valdantieji norimų politinių postų kol kas neįvardina. Didžiausia intriga kyla dėl to, ar Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui atiteks koks nors svarbus politinis postas Seime arba Vyriausybėje. Kol kas pats politikas atvirauti apie savo asmenines ambicijas vengia ir akcentuoja, kad dirbs ten, kur jo labiausiai reikės.
Ekspertai teigia, kad tokia santūri politiko pozicija kol kas yra racionaliausia tiek partijai, tiek ir pačiam TS-LKD pirmininkui. Politologų teigimu, G. Landsbergiui šiuo metu naudingiausia būtų susikoncentruoti į savo, kaip partijos pirmininko, pozicijos stiprinimą.
V. Valentinavičius: konservatorių pirmininkui parankiausia nereikšti asmeninių savo ambicijų
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologas Virgis Valentinavičius teigia neatmetantis scenarijaus, kad G. Landsbergis po koalicinių derybų liks be politinio posto Seime ar Vyriausybėje.
„Tikėtina, nes matome visiškai kitokį Gabrielių Landsbergį nei po 2016 metų Seimo rinkimų. Tada tarp dviejų rinkimų turų TS-LKD rinkimų kampanijos pagrindinis teiginys buvo: balsuokite už TS-LKD, nes G. Landsbergis bus premjeras. Ir mes prisimename, ir partija prisimena, ir pats G. Landsbergis prisimena, kad tai baigėsi sutriuškinimu antrame ture“, – Eltai teigė V. Valentinavičius. Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Visgi politologas atkreipia dėmesį, kad dabartinė konservatorių pirmininko laikysena yra kardinaliai pasikeitusi.
„Matome visiškai priešingą laikyseną, kad aktyviai yra gesinamos visos kalbos apie postus, kurių norėtų. Tai yra išmoktos 2016 metų pamokos, kai labai skaudžiai nudegė per anksti, be jokio pagrindo pretenduodamas į svarbius postus. Todėl dabar žymiai saugesnė laikysena yra pabrėžti, kad ne postai yra aktualūs“, – aiškino MRU politologas.
V. Valentinavičius mano, kad G. Landsbergio sprendimas likti rinkimų kampanijos nuošalyje ir iniciatyvą perleisti Ingridai Šimonytei ir atvedė konservatorius į rinkimus. Politologas įsitikinęs, kad sprendimas G. Landsbergiui ir toliau laikytis santūrios pozicijos bei nesigviešti postų ilgalaikėje perspektyvoje yra naudingas ne tik TS-LKD, bet ir pačiam G. Landsbergiui.
„Pats Gabrielius suprato, kad ir jam, ir partijai žymiai geriau, jeigu laikosi santūriai. Ir nors ir pats G. Landsbergis asmeniškai kažkokių postų galbūt negaus, bet partijos, kaip politinės jėgos, pozicijos stiprėja. Aš manau, kad paradoksaliai tokia valdysena kaip tik yra vienintelis būdas Gabrieliui padidinti savo populiarumą. O tada jau atitinkamai bus galima pretenduoti į kažkokius postus, turint tvirtesnį pagrindą po kojomis“, – svarstė jis.
„Ar tai yra tikrai nuoširdi laikysena, ar ne – mes to nežinome. Bet kad ji yra teisinga dabartinėmis aplinkybėmis, tai aš tam galėčiau pritarti. Iš tokios pozicijos vėliau yra didelė manevro laisvė. Nežinau, kiek tai daroma sąmoningai, o kiek ne, bet, mano galva, tai dabartinėmis aplinkybėmis yra natūralus ir teisingas pasirinkimas“, – pridūrė politologas.
Visgi V. Valentnavičius mano, kad dabartinėje situacijoje konservatorių pirmininkas vis dar turi atviras galimybes tiek užimti Seimo pirmininko postą, tiek pretenduoti į kokios nors srities ministro pareigybę.
„Viskas yra atvira, bet svarbu nepadaryti klaidos ir nenorėti per daug, per daug atvirai“, – apibendrino MRU politologas.
L. Bielinis: G. Landsbergiui naudingiausia stiprinti savo, kaip partijos pirmininko, poziciją
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis yra įsitikinęs, kad G. Landsbergiui šiuo metu svarbiausia yra suformuoti valdančiąją koaliciją, o ne siekti įgyvendinti savo asmenines ambicijas.
„Valdančiąją koaliciją formuojančių konservatorių vadovas, ko gero, visų pirma, suinteresuotas, kad koalicija įvyktų ir galima būtų realiai pasirašyti sutartį be kažkokių didesnių įtampų su partneriais. Todėl savo asmeninę poziciją arba galimybę užimti postą G. Landsbergis greičiausiai atideda į antrą planą“, – savo nuomone dalinosi profesorius.
Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Politologas taip pat tikina neatmetantis galimybės, kad konservatorių pirmininkas apsispręs apskritai nepretenduoti į jokį politinį postą. L. Bielinis teigia, kad toks G. Landsbergio sprendimas būtų racionalus dėl strateginių priežasčių, orientuotų į ilgalaikę perspektyvą.
„Laikas parodė, jog jis iš tikrųjų gana neblogai mąsto strategiškai ir puikiai supranta, kad postas šiandieną yra tik vienas iš tarpinių tikslų, kurių galima, esant reikalui, ir atsisakyti. Iš tikrųjų strateginis tikslas yra ilgalaikė ir stipri dominavimo pozicija valdančiuosiuose ir buvimas valdančiuosiuose“, – Eltai teigė L. Bielinis.
„Antra, manau, kad G. Landsbergis labai blaiviai mato save asmeniškai politiniame lauke ir puikiai supranta, kad jis yra jaunas, jam dar viskas ateityje, jam dar visos pozicijos ir visi postai galimi. Galimi ne tik šiandieną, bet ir galimi po daugelio metų“, – antrąją priežastį įvardino jis.
L. Bielinis taip pat priduria manąs, kad susilaikymas nuo pretenzijų į politinius postus TS-LKD pirmininkui būtų naudingas ir stiprinant savo reputaciją visuomenėje.
„Reputacine prasme tai naudinga. Ir manau, kad jis puikiai suvokia, jog strateginis interesas yra daug svarbiau negu šiandieną užimti vieną postą ir juo didžiuotis. Aš manyčiau, kad G. Landsbergis pabandys išnaudoti šį strateginį interesą ir užleis vietas tiems, kurie galbūt reiškia pretenzijas“, – teigė jis.
Politologas akcentuoja, kad G. Landsbergiui šioje situacijoje naudingiausia susikoncentruoti į savo, kaip partijos pirmininko, pozicijų stiprinimą.
„Manyčiau, kad jam svarbiausia suformuoti savo istoriją Seimo veikloje diskutuojant ir bendrai politiškai demonstruojant save kaip efektingą partijos pirmininką“, – pabrėžė L. Bielinis.
Draudžiama žaisti. Slaptai.lt nuotr. Politologai Liberalų sąjūdžio tvirtinimus, kad Vyriausybės pateikti siūlymai primena sovietinius metodus ir pavojingai kėsinasi į žmogaus laisves bei teises, laiko nepagrįstais. Ekspertai įsitikinę, kad, esant ekstremaliai situacijai, Vyriausybė turi būti centras, organizuojantis visą šalies gyvenimą, ir akcentuoja, kad toks valdymo modelis grėsmės demokratiniams procesams šalyje nekelia.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius politologas Lauras Bielinis įsitikinęs, kad bet koks įstatymas gali būti panaudotas tiek prieš pilietį, tiek piliečio labui. Visgi profesorius akcentuoja, kad koronaviruso pandemijos kontekste turi būti panaudotos daug efektyvesnės priemonės nei įprastai.
„Net žirklės gali būti nusikalstamu įrankiu – jas galima panaudoti tam, kad nudurtum žmogų. Lygiai taip pat ir bet koks įstatymas gali būti panaudotas ir prieš pilietį, ir piliečio naudai. Bet turėdami galvoje šią situaciją, kurią turime dabar, pandemiją, sunkiai suvaldomą miniai (…), mes turime suvokti, kad kai kurie įrankiai turi būti daug efektyvesni negu žirklės“, – Eltai teigė L. Bielinis.
VDU politologas nesutinka su Liberalų sąjūdžio kritika Vyriausybei ir teigia manantis, kad Vyriausybės Seimui pateiktų pasiūlymų negalima tapatinti su sovietiniais metodais.
„Manyčiau, kad neprimena (sovietinių metodų. – ELTA), nes tai yra konkreti epideminė situacija. (…) Šiuo atveju, jeigu žmogus sergantis ir jeigu įtariama, kad jis negali ir nenori saviizoliuotis, jį reikia prievartos būdu sulaikyti, nes tai yra pavojinga visiems aplinkiniams“, – pažymėjo profesorius. Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
L. Bielinis akcentuoja ir tai, kad epidemijos laikmečiu šalyje negali būti dviejų galios centrų. Politologo nuomone, ekstremalios situacijos dėl koronaviruso metu Lietuvoje turi būti vienas aiškus centras, organizuojantis visą šalies gyvenimą, kuriuo turėtų būti Vyriausybė.
„Epidemijos laikmečiu negali būti dviejų centrų, netgi pusantro. Turi būti labai aiškus centras, organizuojantis visą mūsų gyvenimą, todėl Vyriausybė greičiausiai prašo tų papildomų įgaliojimų, kurie leistų tą gyvenimą optimaliai organizuoti“, – teigė L. Bielinis, akcentuodamas, kad, esant ekstremaliai situacijai, trukdyti Vyriausybei imtis priemonių nereikėtų.
VDU politologas taip pat pabrėžia, kad dėl koronaviruso kilusi pandemija yra išskirtinis atvejis, todėl, pasak profesoriaus, nereikėtų manyti, kad dėl šalyje taikomų priemonių išsikreipia demokratiniai procesai.
„Mes negalime (Vyriausybei. – ELTA) trukdyti ir neturime galvoti, kad tokiu būdu išsikreipia demokratiniai kažkokie principai arba konstituciniai. Tai išskirtinis atvejis, kuris nėra amžinas ir, pasibaigus epidemijai, pasibaigs ir šie įgaliojimai“, – savo nuomonę išsakė L. Bielinis.
Profesoriaus teigimu, reikia pripažinti, kad dėl koronaviruso kilusi situacija primena karinę padėtį, todėl, pasak L. Bielinio, įstatymai ir valdymo būdas turi būti sugriežtinti vardan visų Lietuvos gyventojų sveikatos.
Savo ruožtu VDU profesorius Šarūnas Liekis antrina L. Bieliniui, teigdamas, kad Liberalų sąjūdžio nuogąstavimai, jog Vyriausybės siūlymai primena sovietinius metodus ir pavojingai kėsinasi į žmogaus laisves bei teises, yra nepagrįsti. VDU profesorius Šarūnas Liekis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„(Grėsmės. – ELTA) neįžvelgiu, nes tokių masinių nelaimių, kaip karas, maras, badas, atvejais visi skaičiuoja rezultatą. Kitaip tariant, turi būti rezultatas, o ne procesas. Liberalai ir konservatoriai tradiciškai palaiko procesą, bet ne rezultatyvumą, todėl aš sakyčiau, kad Vyriausybės siūlymai yra orientuoti į rezultatyvumą ir į epidemijos, pandemijos veikimą Lietuvoje“, – Eltai sakė Š. Liekis.
„Lietuva yra teisinė valstybė, kurioje yra galimybės, jeigu bus kažkokie pažeidimai, tada ir svarstyti šiuos klausimus. O dabar taikomos visos priemonės, kurias ir daugybė kitų valstybių naudoja. Čia nieko nėra unikalaus“, – pridūrė jis.
Š. Liekis įsitikinęs, kad Vyriausybės siūlymai negali pakenkti šalies demokratiniams procesams. Politologo teigimu, svarbiausias tikslas šioje situacijoje yra pandemijos suvaldymas.
„Viskas orientuota į efektyvumą. Mano požiūriu, svarbiausia, kaip ir karo atveju, taip ir panepidemijos atveju, kad problemos būtų išspręstos ir panepidemija suvaldyta“, – patikino profesorius, akcentuodamas, kad siūlymai, kuriuos pateikė Vyriausybė, ekstremalios situacijos sąlygomis yra tinkami.
ELTA primena, kad Liberalų sąjūdžio politikai išplatino pranešimą, kuriame tvirtina, jog antradienį neeiliniame Seimo posėdyje Vyriausybė pateikė siūlymus, kurie primena sovietinius metodus ir pavojingai kėsinasi į žmogaus laisves bei teises.
Liberalų sąjūdis kritikuoja, kad sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga siekia ypač išplėsti ribas, kai gydytojas vienasmeniškai gali nuspręsti užrakinti žmogų iki 30 dienų, tam gali būti net pasitelkta policija. Partija skeptiškai vertina ir siūlymą įteisinti žmonių sekimą stebint mobiliuosius telefonus. Jų teigimu, karantino metu priimti sprendimai gali tęstis ir tuomet, kai situacija bus suvaldyta.
Liberalai taip pat nuogąstauja, kad teikiamu Civilinės saugos įstatymu Vyriausybė siūlo, kad būtų išplėstos Vyriausybės galios.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Bendravimo su Rusija klausimas Premjero Sauliaus Skvernelio retorikoje vis dar kelia trintį. Tai, kad Premjeras tokios trinties, nepaisant aštrėjančio Vakarų ir Rusijos santykių konteksto, nebijo, rodo, kad Premjero tikslai neapsiriboja santykių su Maskva intensyvinimo didinimu. Prezidento rinkimai, samprotauja politologai, kad ir kaip išsisukinėtų Premjeras, vis dar jo prioritetų sąraše.
Tai, kad kelionė į Prezidentūrą lieka tarp S. Skvernelio interesų išdavė ginčas, į kurį Premjeras įsivėlė pirmadienį.
S. Skvernelis LRT laidoje „Forumas“ susiginčijo ir propagandistu išvadino Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiąjį analitiką Marių Laurinavičių, negailėjusį kritikos Premjero intencijoms atkurti politinius Lietuvos ir Rusijos santykius.
Tiek kritika, kurios Premjeras susilaukė metų pradžioje prakalbęs apie santykių su Maskva atnaujinimą, tiek pirmadienį pristatyta Lietuvos grėsmių vertinimo atskaita, tiek tai, kad Rusija už buvusio Rusijos šnipo apnuodijimą Anglijos Solsberio mieste susilaukė nuo Šaltojo karo nematytų Vakarų sankcijų, nebuvo pakankama priežastimi ne tik atsiimti deklaruotas idėjas, bet jas šiek tiek ir sušvelninti.
Premjeras pirmadienį vykusioje televizijos laidoje priminė, kad Lietuva yra vienintelė iš ES valstybių, kuri neturi politiniu lygmeniu santykių su Rusija.
Šį kartą S. Skvernelis pateikė naujų argumentų, kodėl, anot jo, reikėtų politinių santykių su Maskva. Vyriausybės vadovo nuomone, artėjant pasaulio futbolo čempionatui, kuris vyks vasarą Rusijoje, terorizmo grėsmė, kaip ir visada per tokius įvykius, išaugs. Todėl, akcentavo Premjeras, Lietuvai, per kurią tranzitu judės sirgaliai, svarbu į šiuos klausimus reaguoti neizoliuotai.
„Mums yra svarbu, todėl turi būti tam tikras kontaktas, kuris galėtų apsaugoti mūsų šalies nacionalinius interesus“, – akcentavo Premjeras.
M. Laurinavičiui sureagavus, kad tokiems klausimams, kuriuos paminėjo S. Skvernelis, jokio politinio bendradarbiavimo nereikia, Premjeras aštriai atšovė, kad tai tik jam taip atrodo.
„Tai jums taip atrodo. Visada lengva šnekėti, liežuviu malti, nesusidūrus gyvenime su realybe. Deja, yra kitaip“, – kalbėjo S. Skvernelis, vėliau M. Laurinavičiaus kalbas pavadinęs tiesiog propaganda.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt fotografija
Tokių primirštų kalbų grąžinimas į eterį būtent tuo metu ir tokiame kontekste, kai santykius su Rusija sunku interpretuoti kitaip nei priešiškus, kelia natūralius klausimus – kodėl Premjeras tiesiog kultūringai nenutyli prireikus kalbėti šia, galima sakyti, ne itin patogia tema.
Politologai tokį elgesį aiškino neatmesdami galimybės, kad Premjeras, nepaisant jo dviprasmiškų pareiškimų kovo 16 d. vykusioje Delfi konferencijoje, vis dar galvoja apie kėdę Daukanto aikštėje.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Virginijaus Valentinavičiaus neįtikino Premjero kalbos šioje konferencijoje, kad Premjero pozicija jam leidžianti realizuoti suplanuotus darbus, o koncentruotis į kitus iššūkius jis nematąs „jokių galimybių“.
„Tuo, kad Saulius Skvernelis nedalyvaus rinkimuose patikėsiu tik tada, kai tikrai juose nedalyvaus“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
Anot politologo, išlieka nemaža tikimybė, kad Premjeras sugalvos išbandyti savo jėgas Prezidento rinkimuose.
„Skvernelis labai aiškiai ruošiasi Prezidento rinkimams ir dirba savo rinkėjui. Skvernelis nėra narys, bet labai aiškiai susijęs su „valstiečių ir žaliųjų“ partija, kurią aš laikau faktiškai kolūkinės Lietuvos reinkarnacija. Manau, kad Skvernelis pagrįstai daro prielaidą, jog tarp šitos partijos rinkėjų yra daug žmonių, kurie jaučia nostalgiją tarybiniams laikams. Ir toks kitoks požiūris į Rusiją demonstruojamas, dabar jau galima sakyti, nuosekliai. Kitaip tariant, šis požiūris modeliuojamas pagal įsivaizduojamą „valstiečių“ rinkėją“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Antroji priežastis, kodėl S. Skvernelis neatsisako savo retorikos Rusijos klausimu, anot politikos eksperto, yra tai, kad Premjeras yra jautrus verslo poreikiams.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Premjeras savo jautrumą verslo interesams parodė pradedant Darbo kodeksu, baigiant visokiais palengvinimais įvežti beveik be išankstinių sąlygų pigią darbo jėgą iš Rytų“, – aiškino V. Valentinavičius.
„Manau, kad Skvernelis šitaip kalbėdamas tiesiog be ypatingų reveransų atspindi verslo interesus“, – apibendrino MRU docentas.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis akcentavo, kad, jo nuomone, S. Skvernelio prezidentinių galimybių diskusijos vyks tol, kol nebus patvirtinta ir nebaigtas pilnas kandidatų į prezidentus sąrašas. „Taigi apie Skvernelį mes kalbėsime visą laiką“, – pabrėžė profesorius.
L. Bielinis, aiškindamas S. Skvernelio pasisakymus, atkreipė dėmesį į kelis, jo nuomone, svarbius aspektus. Pasak VDU profesoriaus, Premjeras kalbėdamas apie santykių su Rusija problemas siekia atrodyti ne kaip politikas, bet kaip valdininkas.
„Jis elgiasi ne kaip politikas, o kaip valdininkas. Ir jis žvelgia į santykius su kaimynais kaip į techninį veiksmą“, – kalbėjo L. Bielinis, pabrėždamas, kad administraciškai tikslių problemų formulavimas yra vienas iš Vyriausybės vadovo pareigų.
Kitas aspektas, anot L. Bielinio, yra siekis atskirti savo nuomonę nuo Prezidentės.
„Premjeras nenori įeiti į Prezidentės galių lauką. Jis siekia parodyti, kad užsienio politikoje irgi yra tam tikri veiksmai, kurie atliekami ne vien prezidentiniu lygmeniu, o vykdomi administraciniu Vyriausybės lygmeniu“, – kalbėjo profesorius, pabrėždamas, kad toks laviravimas, kai vienu metu siekiama dengtis techniniais, o kitą kartą politiniais argumentais, yra tiesiog šio Premjero darbo stilius.
„Jis laviruoja. Čia jo stilius. Šiandien jam tai, ko gero, yra naudinga“, – aiškino L. Bielinis.
Tai, kad S. Skvernelis lieka ištikimas savo pozicijai, nors su jo pozicija nesutinka realiai už užsienio politiką atsakingos institucijos, įtarimų sukėlė ir Lietuvos karo akademijos (LKA) docentui Giedriui Česnakui.
Politikos eksperto nuomone, tai, kad Premjeras po visos ažiotažą sukėlusios istorijos neieškojo kompromisų su Užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūra, tiesiog gali reikšti tai, kad tikrieji tokios komunikacijos interesai yra paprasčiausiai siekis krautis politinius dividendus prieš būsimus rinkimus.
„Premjeras turi kalbėti su užsienio reikalų ministru ir Prezidente dėl užsienio politikos gairių. Konsensusas turi būti pasiektas“, – pabrėžė G. Česnakas.
„Mes neturime pamiršti, kad ne individualūs interesai turi apspręsti politikos pokyčius. Turi būti konsensusas tiek Prezidento, pagal Konstituciją, tiek užsienio reikalų ministro. Mažosios valstybės turėtų viduje išlaikyti vieningą kryptį. Alternatyvių krypčių turėjimas viduje gali kelti tam tikrą nestabilumą ir disbalansą ar net valstybės susiskaldymą“, – sakė politologas.
Metų pradžioje Premjeras kalbėjo, kad Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinė komisija galėtų atnaujinti darbą. Anot jo, tai labai svarbu ginant ir įgyvendinant Lietuvos nacionalinius interesus.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Šis pareiškimas S. Skvernelio atžvilgiu sukėlė nemažai kritikos iš politikų ir politologų. Premjeras kritikuotas dėl to, kad nederina tokių pasisakymų su kitomis, už užsienio politiką atsakingomis institucijomis, tiek dėl to, kad neatsižvelgia į agresyvius, į kompromisą nenukreiptus Maskvos veiksmus.
Po ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusios Premjero komunikacijos pasisakė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija, atkuriant tarpvyriausybinę komisiją, nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų.
Susikompromitavęs Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.
Besibaigiant savaitei visuomenės stebimą politinį eterį pasiekė netikėta žinia. Naujienų agentūra BNS išplatino informaciją, kad teisėsaugai pateikus įtarimus dėl prekybos poveikiu ir kyšininkavimo Liberalų sąjūdžiui šiai partijai priklausantis parlamentaras Vitalijus Gailius pranešė pasitraukiantis iš Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigų.
Pasigilinus į parlamentaro pareiškimo turinį paaiškėjo, kad ne visai traukiasi, arba visai nesitraukia, bet nori pasitikrinti, ar juo vis dar pasitiki Antikorupcinės komisijos nariai, kurių yra net 17 (viena didžiausių komisijų Seime) ir kurios sudėtis itin marga – nuo verslininkų iki ūkininkų ir jau etatinių politikų, kuriais galima vadinti Jurgį Razmą, Algirdą Butkevičių, Rimantą Dagį, Kęstutį Glavecką, Naglį Puteikį, Andrių Palionį, ir kurių nenustebinsi nei politine atsakomybe, nei jos nebuvimu.
Įdomus klausimas – ar galėtų V. Gailių komisijoje pakeisti Darius Kaminskas, Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys, gydytojas ginekologas vadovavęs Kėdainių ligoninės Akušerijos – ginekologijos skyriui, turėjęs ir privačią praktiką. Ar tokia darbinė patirtis padėtų jam spręsti stambaus kyšininkavimo, tokio koks minimas liberalų atveju, ar smulkaus, tokio apie kurį atsisakytų pasakoti susirūpinęs tėvelis ar senutė su 20 eurų rankoje prie gydytojo kabineto durų, skaitantys prilipintą lapelį, kad esą „Geriausia padėka gydytojui yra jūsų šypsena“.
Kaip pažaboti korupciją?
O gal potencialus Antikorupcijos komisijos pirmininkas pasigilintų į Europos Sąjungos lėšų įsisavinimo Lietuvoje efektyvumą, kur kalba suktųsi jau ne apie 20, kelis ar keliasdešimt tūkstančių eurų, bet apie daug milijonų. Kur ta riba tarp smulkaus kyšininkavimo ir stambios korupcijos, nubrėkšta ne Baudžiamajame kodekse, bet žmogaus sąžinės kertėlėse, kiekvienas žmogus, taip pat ir Seimo narys, tik pats atsako.
Politinė atsakomybė pagal partijos poreikius
Pirma žinia, kad V. Gailius atsistatydina iš kovotojų su korupcija Seime vadovų nuteikė optimistiškai, nejaugi turime politinės atsakomybės prisėmimo atvejį! Tai būtų išties netikėta ir paskatintų bent jau diskutuoti apie politinės atsakomybės reikšmę valstybėje ir visuomenėje.
Antra žinia – tai, kad tokiu būdu tik pasitikrinama, ar komisijos nariai vis dar pasitiki pirmininku, iš esmės nieko nereiškia ar daugiausia reiškia tik tiek, kad apie tai visos žiniasklaidos priemonės parašys, eilinį kartą politiko veidas sumirgės spaudos puslapiuose ar ekrane kovos su korupcija kontekste.
Seimo Antikorupcijos komisijai vadovavęs Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kaip bežiūrėtum, tačiau partijos, kuriai A. Gailius priklauso, pirmininkas Eligijus Masiulis buvo sulaikytas su stambia pinigų suma, vėliau įtarimai pareikšti antrajam partijos lyderiui Gintarui Steponavičiui, tačiau tai nesutrukdė A. Gailiui tapti Antikorupcijos komisijos pirmininku.
Dabartiniai įtarimai partijai ne daug ką keičiantys. Partinių organizacijų naujieji vadovai buvusių savo vadų – įtariamųjų pradeda kratytis, nebent įtariamieji tiktų ne tik pinigų ėmėjo, bet ir davėjo vaidmeniui. Tai neblogai iliustruoja Darbo partijos pavyzdys – apie dabartinius įtarimus Darbo partijai jos pirmininkas Šarūnas Birutis yra pareiškęs, kad tie nauji įtarimai visai partijai „susiję su V. Gapšio reikalais“.
Apie Viktorą Uspaskich, kuris vasarą pareiškė, kad ketina grįžti į aktyvesnę politiką, Š. Birutis nutylėjo.
Liberalų atveju V. Gailiaus sąžiningojo vaidmuo jam tiktų tik tokiu atveju, jei galutinis tikslas būtų toks, kad liberalų lyderius tol buvę V. Gailiaus kolegos teisėsaugos struktūrose gaudytų, kol galiausiai liberalai būtų priversti pirmininku išrinkti patį V. Galių. Tuomet būtų lyg ir užbaigtas politinės intrigos finalas.
Kol kas iki tokio scenarijaus dar toli, Seime partiją vienija Eugenijus Gentvilas vyresnysis, o partijai vadovauja linksmasis kovotojas su tujomis Vilniaus krantinėse Remigijus Šimašius, kuris po partijai pateiktų įtarimų pareiškė, kad „<…> baigėsi nežinomybė ir tapo aišku, kad žala, kurią partijai padarė buvę kolegos, yra didesnė nei tikėtasi“ ir patikino, kad partija jai mestus kaltinimus paneigs teisme.
Liberalai – nuo favoritų iki autsaiderių
Ar pavyks liberalams atsikratyti įtarimų korupcija – atsakymą sužinosime negreitai, tokie teismo procesai trunka ne trumpiau nei buitinių konfliktų šeimoje nagrinėjimas, o dažniausiai daug ilgiau. Darbo partijos pavyzdys rodo, kad grubiai pažeidinėjančių įstatymus politikų, kokie jie puikūs šoumenai bebūtų, žmonės nemėgsta. Per praėjusius Seimo rinkimus liberalai dar išliko, Seime suformavo net 14 asmenų frakciją, nors prieš tai, iki korupcijos skandalo, jiems buvo prognozuota absoliuti pergalė.
Politinė korupcija
Liberalų krytis žemyn turėjo pasekmių visai Lietuvai. Iš vienos pusės, vietoj korupcijos šešėlį pelniusios partijos išrinkti populistinius pažadus žarstę ir per metus laiko savo kompetencijos valdyti valstybę taip ir neįrodę valstiečiai ir žalieji, o iš kitos – liberalų katastrofa išgelbėjo Konservatorių partiją, kuriai grėsė išnykimas, kai ji prieš Seimo rinkimus „pakeitė“ ideologiją ir pasirinko visišką atgyveną – monarchizmą, o kaip kitaip pavadinti situaciją, kai partijos patriarchas perduoda partijos vairą niekuo nepasižymėjusiam politikoje, nors ir normaliam vaikinui (kaip ir 10-ys tūkstančiai kitų jaunuolių Lietuvoje ir 10-ys ar 100-ai pačioje partijoje) savo anūkui.
Liberalų pralaimėjimas tuomet politologų (Lauro Bielinio, Tomo Janeliūno ir kt.) laikytas neginčytina konservatorių pergale. Ar ta pergalė atsitiktinė, ar veikė ir subjektyvūs veiksniai, plačiau nebuvo nagrinėjama, tik L. Bielinis tuomet pažymėjo, kad liberalų problema gali būti sisteminė. Kokio nors atsinaujinimo, „išsivalymo“ kitose partijose nepastebėta, gal tik atsirado baimės: kas nutiks jei teisėsaugos žvilgsnis nukryps ar bus nukreiptas į juos, kitą partiją, jos narius ir rėmėjus.
Šiuo metu tiek, kiek buvo informacijos paviešinta apie liberalų sąjūdžio korupciją, figūruoja seni faktai ir tie patys vardai. Tai reikštų, kad teisėsauga iki tol turėjo duomenų, kad nusikaltimus vykdė atskiri partijos nariai asmeniniais – savanaudiškai tikslais, o dabar turi duomenų, kad tos nusikalstamos veikos atliktos partijos naudai, įtraukiant daugiau partijos narių ar tiesiog pasinaudojant partijos struktūra, joje užimamų pareigų teikiamomis galimybėmis nulemti vienus ar kitus sprendimus kieno nors naudai.
Du sutapimai – elgsena tokia pati
Nepriklausomai nuo juridinės pateiktų įtarimų liberalų sąjūdžiui pusės, neišvengiamas ir politinis šio proceso diskursas. Kas įvyko, kodėl įvyko, kokią tai turės reikšmę, kaip keisis Lietuvos politinio teatro scenos siužetas. Mažiausiai abejonių keliantis atsakymas reiškia, kad dabartinis liberalų sutriuškinimas, jeigu tikrai toks įvyks, gali tapti galutiniu Konservatorių pergalės už dešiniųjų pažiūrų elektoratą įtvirtinimu.
Apie „Liberalų sąjūdžio pabaigą“ iš karto po pateiktų įtarimų, kaip iš rašto prakalbo jaunasis monarchistų – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. „Tai yra dar vienas politinis žemės drebėjimas mūsų vargšėj Lietuvėlėj. Su apgailestavimu galiu pasakyti, kad buvo pusantrų metų nuo tada, kai skandalas prasidėjo ir išvados nebuvo padarytos, buvo praleista labai daug progų apsivalyti ir pristatyti atsinaujinusią, susitvarkiusią Liberalų partiją. Tai neatsitiko. Ir aš manau, kad, deja, tenka pripažinti, bet tai turbūt yra Liberalų sąjūdžio pabaiga“, – naujienų agentūrai BNS dūsavo G. Lansbergis.
Galima prisiminti, kad lygiai taip pat iš karto, lygiai taip pat, „kaip iš rašto“ G. Landsbergis porino ir sulaikius su grynaisiais liberalų lyderį E. Masiulį. Tuomet jaunasis G. Landsbergis ne tik porino, bet ir iš karto pradėjo savo atsistatydinimo iš Europos parlamento procedūrą.
EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė
Naujienų agentūrą „Elta“ jaunasis politikas tuomet tikino, kad tai esą jo asmeninis sprendimas, kurį paskatino įvykiai, susiję su Liberalų sąjūdžio pirmininko E. Masiulio galima korupcine veika, ir jis, kaip TS-LKD pirmininkas, tikisi atstatyti pasitikėjimą politika. „Motyvai, turbūt ne paslaptis, yra pakankamai aiškūs ir susiję su vakar pasklidusia žinia dėl įtarimų, pareikštų liberalų lyderiui E. Masiuliui, ir išties su tuo, kas sekė po to, šiai žiniai pasklidus. Visuomenės nuotaika vakar buvo tokia, kurią galima pavadinti nusivylimu, net ne pykčiu, o nuleistų rankų nuotaika.
Žmonės, ypač jauni žmonės, kurie galbūt dar pirmą kartą ruošiasi eiti į rinkimus, pirmą kartą buvo nusprendę, kad reikia prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį ir savo viltis dėjo į jaunus politikus, kliovėsi dešinės pakraipos partijomis. Jie vakar nusivylė, galėjo pasijusti apgauti, išduotas jų siekis turėti skaidrią, gražią, šviesią Lietuvos politinę ateitį. Aš manau, kad šiandien yra būtent tas metas, kai reikia tą viltį sugrąžinti ir pasakyti, kad yra galimybių Lietuvoje kurti skaidrią politiką ir tikrai dar nėra užverstas paskutinis puslapis”, – naujienų agentūrai tuo metu aiškino ir save vietoj E. Masiulio bei konservatorius vietoj liberalų piršo G. Lansbergis.
Ar buvo planas „B“?
Galima liberalus ištikusią situaciją interpretuoti ir versijas kelti įvairiausias. Tarkim, galima manyti, kad dovanos konservatoriams atsitiktinės ir iš dangaus nukrito, jiems atsivėrė puiki galimybė pribaigti (arba sukurti) tai, kam jau mažiausiai bent 3 kartus turėjo galimybę laimėję Seimo rinkimus. Kita versija, – kad vyko valdomas, apgalvotas procesas ir pribaiginėjamas tik politinis konkurentas. Šios versijos (kad pateikti kaltinimai politiškai angažuoti), galimai laikysis liberalai. Kokiais išdidžiais verslininkų atstovais jie save belaikytų, tačiau reikės pristatyti save visuomenei, rinkėjams suprantamomis sąvokomis ir „politinio susidorojimo“ apibrėžimas tam visiškai tinka.
Bet kokiu atveju derėtų pabrėžti, kad teisėsaugos struktūros niekuo dėtos, tik dirba savo darbą, o jau ar patikės šiuo jos darbu advokatai, teisėjai ir visuomenė, parodys tik laikas ir teismo procesas. Kol kas neretai teisėsaugos nešališkumu būdavo suabejojama.
Socialdemokratų sprendimai
Visą savaitę Lietuvoje vyko dar viena, iš karto po Seimo rinkimų prasidėjusi politinio proceso intrigos baigiamoji dalis. Pasiliks ar nepasiliks Socialdemokratų partija Valstiečių ir žaliųjų frakcijos įkaite koalicijoje. Procesas pasiekė tiesiąją ir statistika byloja, kad daugiau galimybių laimėti politines lažybas turi tie, kas statė už tai, jog socialdemokratai pasuks ieškoti savo politinio identiteto ir paramos visuomenėje, kurią įsiliejusi į Valstiečių ir žaliųjų marginalią daugumą partija išbarstė.
Socialdemokratų partijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Paskutiniais duomenimis, daugiau nei du trečdaliai socialdemokratų nori trauktis iš valdžios. Už tai pasisako 43 iš 60 socialdemokratų skyrių, kurie turi lemiamą balsą partijos taryboje. Nors intriga išliks iki pat galo, kadangi pagrindinis pasitraukimo iniciatorius partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskutinę lemiamą savaitę sugebėjo šauti sau į koją suabejojęs Astravo atominės elektrinės boikotavimo pagrįstumu. Belieka tik spėlioti, ar jaunasis socialdemokratų lyderis tokią idėją pats sugalvojo, ar jam padėjo ją suformuluoti patyrę socialdemokratų mohikanai, kurie vis dar nepraranda vilties toliau ramiai, su Valstiečių ir žaliųjų palaiminimu, leisti laiką valstybinės tarnybos, Seimo ir ministerijų politiniuose postuose.
Kita vertus, Socialdemokratų partijai nusprendus trauktis iš koalicijos, atsakymų apie radikalius pokyčius reikės palaukti – tai priklausys nuo to, kiek Socialdemokratų frakcijos narių Seime pasiduos Valstiečių ir žaliųjų vilionėms ir integruosis į šią marginalią Seimo daugumą, nes dauguma socialdemokratų Seimo narių tolimesniam darbui koalicijoje pritaria ir savo nuomonės nepakeis, nors gali ir kapituliuoti prieš partinę valią, paskaičiavę tolimesnes savo išlikimo politikoje galimybes.
Liberalai – nebepageidautini
Su koalicijos griūtimi, atrodo, jau susitaikė Valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis, nors dėl šio socialdemokratų sprendimo jis akivaizdžiai nedžiūgauja. Susitaikė ir premjeras Saulius Skvernelis pareiškęs, kad turintis šiam atvejui (socialdemokratų pasitraukimui) paruoštą planą. „Tikrai Lietuvoje dirbs Vyriausybė, Seime bus dauguma ir planas yra. Bus koalicija. Visi gali būti ramūs, nepanikuoti, valstybėje bus tvarka, ramybė. Vienos partijos, atskirų žmonių sprendimai tikrai neišbalansuos valstybės. Nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“ – „Lietuvos ryto“ žurnalistams praėjusią savaitę sau įprastu bendravimo stiliumi aiškino premjeras.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Kokia bus būsimoji koalicija, premjeras neaiškino. Apie galimus naujos koalicijos sudėties variantus esame rašę portale „Slaptai“ rugpjūčio mėn. Niekas iš esmės nepasikeitė, išskyrus vieną labai įdomų sutapimą – įtarimus liberalų sąjūdžiui.
Valstiečiams ir žaliesiems sudaryti koaliciją su liberalais buvo vienas iš parankiausių sprendimų. Iki minimalios daugumos Seime jiems būtų trūkę 1 balso ir tas balsas tikrai būtų gautas iš perbėgėlių pas valstiečius ir žaliuosius iš socialdemokratų frakcijos. Tokia koalicija atrodė patraukliau nei pasitelkiant trečiąjį koalicijos partnerį – Lenkų rinkimų akcijos ir krikščioniškų šeimų sąjungos frakciją. Kadangi liberalai ir nebūdami koalicijoje talkino valstiečiams ir žaliesiems priimant jiems vieniems tesuprantamus ir, tikriausiai, tik jiems ir reikalingus sprendimus, tad tapę koalicijos nariais būtų talkinti pradėję oficialiai, niekas iš esmės ir nepasikeistų, tik liberalai dar būtų pasiėmę į savo rankas 1–2 ministerijų valdymą.
Tačiau po mestų kaltinimų korupcija liberalai tapo labai neparankiu koalicijos partneriu.
Tikras ar tariamas dėmes Liberalų sąjūdis nusiplaus negreitai ir tikrai ne anksčiau nei bus suformuota naujoji valdančioji koalicija.
Valstiečių ir žaliųjų žuvelės į užmestą ar atsitiktinai brakonierių pamestą ir pamirštą tinklą pakliuvo, sureagavo spontaniškai, suskubo atsiriboti nuo kolegų Seime. Jau tos pačios dienos vakare, kai liberalų partijai buvo pareikšti kaltinimai, R. Karbauskis pareiškė, kad Liberalų sąjūdžio vadovai, partijai sulaukus oficialių teisėsaugos įtarimų, pirmiausia turėtų atsiprašyti visų rinkėjų ir privalėtų trauktis iš visų Seime užimamų pareigų. „Aš suprantu, kad partijos eiliniai žmonės tikrai nieko nežinojo. Taryba galbūt galėjo nežinoti, bet imant nuo valdybos, kuriai priklauso visa vadovybė, visi šie žmonės, be abejonės, turėtų šiandien pasitraukti iš visų pozicijų, galbūt nekeliant klausimo dėl Seimo nario mandato. Ir jokiu būdu, jei jie yra garbingi žmonės, nedalyvauti jokiuose kūrimuose naujų organizacijų, nebandyti nuo savęs nusivalyti to, kas jiems inkriminuojama“, – naujienų agentūrai BNS Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos poziciją išdėstė partijos pirmininkas ir frakcijos seniūnas.
Kokia bus tikroji valstiečių ir žaliųjų elgsena?
Galima būtų kelti klausimą, ar tokius pat skaidrumo ir atsakomybės kriterijus sau taiko Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, taip pat galima sutikti arba nesutikti su jų lyderio išsakyta nuomone, tačiau visais atvejais kalbant apie šį politinį darinį turime turėti galvoje, kad – tai ką sako pilkasis kardinolas Seime ir partijos pirmininkas – nebūtinai galioja, nes yra antrasis vadovas vyriausybėje, kuriam Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovų nuomonės rūpi gerokai mažiau ir, kuriam būdinga tuo pačiu metu ar per tam tikrą laiko intervalą turėti ir pareikšti bent 3–4 skirtingas, viena kitai prieštaraujančias nuomones.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
S. Skvernelis šiandien gali pritarti R. Karbauskio požiūriui, o poryt pasiūlyti naujų variantų, kurie gali su partijos lyderio požiūriu ir visiškai nesutapti.
Jau metus trunkantis politinio proceso vyksmas parodė, kad ne Vyriausybės vadovas taikosi prie Seimo ir jį delegavusioje partijos formuluojamomis nuomonėmis, bet atvirkščiai, Seimas turi atlikti vyriausybės vadovą aptarnaujančią funkciją, įsiklausyti ir susivokti premjero nuomonių įvairovėje.
Intriga tokia, kad iš būsimos koalicijos formavimo iškritus liberalams, S. Skverneliui gali tekti darbuotis mažumos vyriausybėje arba tartis su konservatoriais, kurie į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais gal ir rizikuotų eiti, tačiau paprašydami už tai premjero portfelio. Vargu, ar tokia perspektyva dabartinį premjerą itin žavi.
Kam tai naudinga?
Jeigu į pareikštus įtarimus liberalams, politinių partijų valdžioje persistumdymą žiūrėsime kaip į atsitiktinumų grandinę – tai galima apibendrinti, kad nieko naujo ir reikšmingo Lietuvos politikoje per praėjusią savaitę neįvyko, įtarimai pareiškiami ir užmirštami, partijos pasirieja ir vėl susitaria, ilgesniais ar trumpesniais periodais tai nuolat vyksta. Tačiau jei į šiuos procesus pažiūrėsime kaip į stropiai baltais ir juodais siūlais siūtą valdžios galių Lietuvoje perėmimo intrigą, rastume įdomų atsakymą, uždavę klausimą, kam tai naudinga?
Naudinga konservatoriams, bet ne tik jiems. Šalies vadovei Daliai Grybauskaitei taip pat būtų palankiau, kad ją pabaigus savo prezidentavimo kadencijas išlydėtų Lansbergių giminė su konservatoriais, kuriems šalies vadovė prielankumo itin neslepia, nei permainingos ir nenuspėjamos reputacijos Žaliųjų ir valstiečių lyderis su dar keistesniu, į populistinius žaidimus linkusiu ir didelės pagarbos pirmajai šalies damai nedemonstruojančiu premjeru.
Rudens sezonas Lietuvoje ir aplink ją
Įsibėgėjantis rudens politinis sezonas saujomis žeria naujienas ne tik į visuomenės stebimą žiniasklaidos eterį, nemalonios „naujienos“ krenta ir žmonėms ant galvos. Aukštaitijos rajonai vienas paskui kitą skelbia ekstremalias situacijas, liūtys skandina rudens derlių.
Nėra ramu ir už Lietuvos rytinės ir pietvakarinės sienos. „Zapad“ pratybos baigėsi, o kas toliau? Ar per artimiausią savaitę išgirsime daugiau ir labiau pagrįstos informacijos apie pratybų apimtis bei kuriomis kryptimis pasuks ar pratęs viešnagę Baltarusijoje Rusijos sutelkta kariuomenė. Preteksto, politikos apžvalgininko bei analitiko Mariaus Laurinavičiaus žodžiais tariant, –„pasinaudoti situacija“ – Rusija praėjusią savaitę neturėjo, jokių netikėtumų iš jos nesulaukėme.
EPA nuotraukoje – Šiaurės Korėjos diktatorius su kariuomenės vadais prie kompiuterio
Pasaulyje siaučia gamtos stichijos, atominėmis bombomis Vakarų civilizaciją terorizuoja Šiaurės Korėjos vadukas, bet panašu, kad rudeniop gamta šiek tiek aprims, kol kas nerandama sprendimų ir kaip realiai problemas spręsti Korėjos pusiasalyje, tad tikėtina, kad ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio politikos arenose bus įjungtos žemesnės pavaros, tik kelio kryptys, kur tie vėjai ir traukiniai su juose įsikūrusiomis politikų komandomis juda, išliks tokios pat neatspėjamos, bet visgi numatomos.
Politologas Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Socialdemokratų buvusiems lyderiams penktadienį viešai paraginus partiečius nesitraukti iš valdančiosios koalicijos, politologas Lauras Bielinis teigia, kad kalbėti apie gresiantį ar jau vykstantį partijos skilimą negalima.
Vis dėlto matyti, kad Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP) bus sunkiau susitelkti ties valstybės interesais, nes reikės spręsti vidaus problemas.
„Nesakyčiau, kad skilimas, bet akivaizdu, kad partijos viduje egzistuoja dvi skirtingomis kryptimis einančios grupės žmonių. Vadinasi, kad partijoje išliks įtampa ir mes dar turėsime galimybę stebėti, kaip užuot persitvarkiusi ir veikusi atitinkamai valstybėje susiklosčiusiai situacijai, partija bandys susitvarkyti viduje, o tai reiškia – bus pasyvi išorėje“, – naujienų agentūrai ELTA teigė L. Bielinis.
Komentuodamas naujojo LSDP lyderio Gintauto Palucko abejones dėl koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), politologas daro prielaidą, kad socialdemokratų pirmininkas stengiasi būti ištikimas anksčiau deklaruotoms idėjoms.
„G. Paluckas siekia pademonstruoti – greičiausiai, tai ir yra jo tikslas, – kitokią politiką, kitokį požiūrį į politiką iš „kairiosios“ pusės. Ir tam jis vienaip ar kitaip bando laikytis principų, kuriuos yra deklaravęs, o tie principai neatitinka buvimo koalicijoje“, – teigia L. Bielinis.
Ekspertas dabartinę socialdemokratų komunikaciją įvardijo kaip „išorėn išeinančią diskusiją tarp buvusių ir esamo LSDP lyderių“. Savo ruožtu koalicijos partneriai LVŽS turbūt nesiims jokių veiksmų ir lauks rugsėjo, kai LSDP – po savo skyrių sprendimo – turėtų paskelbti apie likimą arba pasitraukimą iš koalicijos.
L. Bielinis pabrėžia, kad nevertėtų dramatizuoti pastarojo meto diskusijų socialdemokratų gretose. Tiek LSDP, tiek ir LVŽS bei opozicinėse partijose vykstantys procesai yra natūralūs ir net naudingi valstybei, tai toli gražu nereiškia politinės krizės. „Gryninamos tiesos, pozicijos, aiškinamasi dėl taktinių žingsnių ir panašiai. Tai yra normalus procesas, kurį mes turime tiktai sveikinti. Taip, tie procesai kažkam dramatiški, taip, jie gali sukelti vienokius ar kitokius pokyčius Vyriausybėje, valdančioje daugumoje, bet valstybei tai tiktai į naudą“, – kalbėjo politologas.
Socialdemokratai. Vytauto Visocko nuotr.
Kaip skelbta, penktadienį trys buvę socialdemokratų partijos vadovai – Algirdas Butkevičius, Česlovas Juršėnas ir Gediminas Kirkilas – atvirame laiške partijos kolegoms pabrėžė, kad nėra pagrindo išeiti iš koalicijos, tuo labiau, jog koalicijos sutartis yra vykdoma ir nė vienas jos punktas nesąs nė vienos šalies pažeistas.
Buvę lyderiai, be kita ko, atkreipė dėmesį, kad neturint politinės galios neįmanoma realizuoti pažadų rinkėjams. Jie taip pat rašė, kad partijos pirmininkas G. Paluckas „tik prieš trejetą mėnesių įgijo įgaliojimus ir gana vėlai įsijungė į koalicijos darbą. Norint įsigilinti į koalicinio darbo subtilybes, reikia kur kas daugiau laiko“. Kaip žinoma, G. Paluckas nėra Seimo narys, ir, atitinkamai, nepriklauso LSDP frakcijai parlamente.
LSDP skyriai turėtų iki rugsėjo 20 d. pateikti nuomonę dėl valdančiosios koalicijos su LVŽS. LSDP frakcija Seime numačiusi laukti partijos tarybos sprendimo. Kaip trečiadienį Seime žurnalistams sakė frakcijos pirmininkas Andrius Palionis, „dėl koalicijos sutarties sprendžia partijos taryba“.
Įtampa tarp valdančiųjų LSDP ir LVŽS ypač išaugo pastarajai partijai pažadėjus opoziciniams konservatoriams sprendimus dėl lengvatos už šildymą grąžinimo, mainais į dešiniųjų paramą Seime Vyriausybės suplanuotai vadinamajai urėdijų reformai.
Jeigu profesorė Ona Voverienė knygoje apie Lietuvos Prezidentę „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“ nebūtų įdėjusi palyginimo iš senovės laikų atkilusio palyginimo apie Knygos likimą, tai aš jį būčiau priminęs.
Bet įdėjo ir dar šiek tiek praplėsdama: „Šiuo optimistiniu sakiniu ir baigiu savo knygą, suprasdama, kad knygos turi, kaip ir žmonės, savo likimus, tik žmonės juos kuria patys, o knygų – jų skaitytojai“.
Profesorės Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė”
Prieš 20 metų teko klausytis Onos Voverienės paskaitų, daugiausia rengiamų bažnyčioje įvairių minėjimų proga. Pažįstami nebuvome, o mus neakivaizdžiai suartino religinės/katalikiškos/ pažiūros ir buvojimas bažnyčios mišiose, bendravime su šventyklų kunigais… 2000 metais viename renginyje jai padovanojau naują savo knygą „Ieškau Konstantos“ (leidykla „Kriventa“).
Kai Atgimimo metais rašiau į spaudą ir politiniais, ir pasaulėžiūriniais klausimais, tai negalėjau žinoti, kad esu „sekamas“ ir profesorės Onos Voverienės. Ir štai 2006 metais „Lietuvos aide“ mano nemažam nustebimui pasirodė jos rerecenzija apie mano knygą ir mane patį, ieškantį konstantiškų vertybių…
Dviems dešimtmečiams prabėgus, galiu sau leisti pacituoti profesorės žodžius: „Šiuo požiūru A. Guščiaus knyga yra unikali per autoriaus apmąstymus, jo dvasines būsenas parodanti, koks sunkus ir skausmingas yra vadavimosi iš pavergto proto vergijos kelias. Toks turėtų būti ir visos tautos dvasinio atgimimo kelias…“ (Kursyvas – mano).
Manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties, kurią esu aprašęs esė straipsniuose, aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems «dvasios skrydžiams». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų «egalitarinių konservatorių», manančių, kad į «paprasčiausią žmoniškumą» galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi: «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, «krizinės situacijos» individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. «Žmogus istorijoje», Vilnius: «Vaga », 1994, kursyvas – mano. P. 165).
Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios «krizinės situacijos» yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).
Skaitydamas profesorės žodžius apie mano vertybių atnaujinimą, atgailą, tikėjimą Lietuva ir kitus vertybinius jausmus bei mintis, atrodytų, lyg tai jausčiau mielaširdingos medicinos seselės tapšnojimą per sielos žaizdas, sakant, kad greitai pagysiu…
Jeigu Ona Voverienė, manęs geriau nepažindama, laidavo už mane, tikėjo manimi, tai galiu drąsiai pasakyti, kad jos tvirtas įsitikinimas knygoje apie Dalios Grybauskaitės Asmenybę, kurią geriau ir giliau pažinojo, (Prezidentės vieši pasisakymai, parengti dokumentai), yra konstantiški:
„TIKIU MŪSŲ PREZIDENTE. TIKIU JOS PASIRINKIMU TARNAUTI SAVO TAUTAI IR VALSTYBEI, IR SVARBIAUSIA, TIKIU SAVO NEPAPRASTA TIEK DAUG IŠKENTĖJUSIA, BET SAVO SAVASTIES, SAVO LIETUVIŠKUMO NEPRARADUSIA TAUTA, TIKIU IR ETNINIU PAGRINDU PROSENELIŲ SUKURTA, DAUG KARTŲ ATKURTA IR IKI ŠIANDIEN GYVUOJANČIA BEI VISO PASAULIO PRIPAŽINTA LIETUVOS VALSTYBE“. (Paryškinta – mano).
Pirmasis nukrypimas nuo temos. Žmonos Veronikos visa šeima buvo ištremta į Sibirą 1949 kovą. Grįžo į Lietuvą po dešimties metų. Tada kaimynai ar net giminaičiai Garlų nenorėjo priimti, laikinai apsistoti ir priglausti. Priglaudė vieniša lenkė. Ir todėl dabar nenorėtume vėl į Sibirą pakliūti. Nors tokių tauškalių, sakiusių, kad lietuviai per Sausio 13-ąją „šaudė į savus“, teliko nedaug. Bet jų ši „informacija“ daro gerą darbą Maskvos propagandai. Nes „Tautos idėjos“ praradimas, profesorės įsitikinimu, pati reikšmingiausia tokių antipiliečių dovana Kremliaus putinistams.
Literatūros kritikas Alfredas Guščius, šios recenzijos autorius.
Mes šitai žinome, – gynėme Tautos laisvę 1991 metų sausį, dalyvavome barikadose prie Seimo, balsavome už Sąjūdžio sukurtą partiją, paskui atidavėme balsus už kandidatą į Prezidentą Stasį Lozoraitį, už Valdą Adamkų ir, aišku, už Dalią Grybauskaitę, nepaisydami jokių kalbų apie jos mokymąsi partinėje mokykloje, apie jo „priklausomybę“ nuo Maskvos… Už ją balsuotume dar ir trečią kartą, jei tai leistų Lietuvos konstitucija.
Onos Voverienės knygoje parodyti visi iškilieji prezidentės Dalios Grybauskaitės darbai užsienio politikoje, užmojai Lietuvos vidaus gyvenime. Atskleisti spaudos ir mūsų žurnalistų, politologų įvertinimai, parodyti Lauro Bielinio knygų apie Prezidentę privalumai ir trūkumai, „Laisvo laikraščio“ redakcijos antiprezidentiškos, užsienio lėšomis remtos „naujienos“, askleisti mūsų „rūtelių“, „zigmukų“, „rimvydėlių“ nedoros užmačios.
Kitaip vertina Prezidentę užsienio šalys. Briuselio žurnalistai Dalią Grybauskaitę savo straipsniuose vadina „Baltijos tigre“ ir „geležine dama“… Neveltui Onos Voverienės knygoje yra išsamus skyrius apie Anglijos premjerę Margaret Tečer, vadinamą „geležine Ledi“… „Lyginant abiejų politikių kalbėseną, kūno kalbą, pasaulėjautą ir veiklos metodus jaučiama, kad Margret Tečer Dalios Grybauskaitės politinei veiklai, jos tikslų ir metodų formavimuisi turėjo didelę įtaką“… Užfiksuoti visi mūsų Prezidentės apdovanojimai, medaliai. Įdėtos charakteringiausios nuotraukos, net 2014 metų Prezidentų rinkimų Elektoratas, rinkimų rezultatų lentelės su miestų ir rajonų pavadinimais…
Ona Voverienė parašė didelę, valstybiškai vertingą knygą. Parašė 2015 metais, tai yra Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrosios kadencijos viduryje. Ir knygą išleido, remdamasi finasine ne kurios valstybinės organizacijos, o savųjų, ir Prezidentę, ir jos autorę – žymią mokslininkę – gerbiančiųjų lėšomis. Pridėtos ir jų pavardės… Būčiau ir aš pridėjęs, jei būčiau žinojęs apie tą leidimą (Išleido „Trijų žvaigždučių“ leidykla)…
… Dar vienas nukrypimas nuo temos. Žmonės patiki vienais arba kitais lyderiais; žmonės, ir knygos, turi ir savo likimus. 1951 metais įstojau į Plungės vidurinę mokyklą. (Baigiau aštuonias klases, paskui, baigęs Klaipėdos amatų mokyklą, ir įsigyjęs metalo frezuotojo specialybę, išvykau dirbti į Kauną)… Pusę metų sėdėjau viename suole su Pranu Mieželiu. Baigęs vidurinę, jis Vilniaus universitete studijavo teisę, o paskui dirbo «atitinkamą darbą». Kai aš Vilniuje 1989 metais persikėliau į kitą butą, ten išaiškėjo, kad tame gyvena ir jisai. Pirmuosius naujakūrystės metais aš su juo nesisveikinau. Prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Maidano revoliucija.
Paskui atvažiavo į Vilnių Plungės kraštiečių draugija. Ir mudu šiaip ne taip pradėjome sveikintis ir kalbėtis. Pasirodo, kad ir jis užstoja Ukrainą, galvoja ne apie ukrainiečių pilietinį karą, o apie rusų intervenciją. Prano mirties išvakarėse sultis ir kavą gėrėme Lazdynų baseino kavinėje. Jis man daug papasakojo apie darbą sovietiniame saugume… Taip suolo draugus išskyrę metai, gyvenimui einant į pabaigą, vėl suartėjo, – taip suartėja buvę vaikystės draugai, o per juos ir tautą plėšę dramatiški įtrūkiai. Man ši idėja ilgai nedavė ramybės, kol neparašiau eilėraščio:
Pleištas – generalisimas
Vaikystėje mudu glaustėmės alkūnėmis,
Sielos šnekėjosi „tabula rasa“ kalba.
Ir mudviem nebuvo ankšta nei siaurame suole,
Nei mažoj klasėj, nei gražioje Žemaitijoje.
Tačiau vieną dieną Generalisimas,
kabojęs ant direktoriaus kambario sienos,
nulipo nuo jos, ir, pasivertęs Pleištu,
pradėjo skaldyti mudviejų biografijas:
iš tavęs pasidarė tarną, iš manęs – besiblaškančią
plaštakę…
Tuomet ne tik suolas, bet ir visa Lietuva
staiga paankštėjo, – sielos ėmė brūžintis briaunomis,
Bičiulystės saulė aptemo…
Persmeigtas pleišto, tu mirei,
o aš, kaip plaštakė, blaškiausi
vis su tuo pačiu klausimu:
Kaip saulėtas, tyras Rytas išaugino
Negyvybės medį, –
gyvenimus ardantį, kruviną Pleištą?
ONA VOVERIENĖ. „DALIA GRYBAUSKAITĖ – TAUTOS PREZIDENTĖ“. „Trijų žvaigždučių“ leidykla. 2016.
Tai, ką neseniai pranešė Lietuvos specialiosios tarnybos, – labai svarbu. Kaltinimai dėl kenkimo mūsų valstybei pateikti solidų postą užėmusiam Rusijos žvalgybos pareigūnui.
Gintaras Visockas, Slaptai.lt portalo redaktorius, šio komentaro autorius.
Galima pasidžiaugti, kad į Lietuvos kontržvalgybos pinkles pakliuvo ypač aukšto rango Rusijos žvalgybininkas – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams. Lietuvos žvalgybos istorijoje – tai, berods, pirmasis toks atvejis.
Rusijos šnipui pateiktuose kaltinimuose nurodomos rimtos pretenzijos: šnipinėjimas prieš Lietuvą, dokumentų klastojimas, padirbtų dokumentų naudojimas, neteisėtas valstybinės sienos kirtimas. Žodžiu, koks suimtojo rangas – tokie ir kaltinimai.
Apie įvykio išskirtinumą netiesiogiai byloja ir oficialiuose Lietuvos valstybės institucijų pranešimuose įslaptinta kaliningradiečio tapatybė – nenurodytas nei vardas, nei pavardė. Tik inicialai. Taigi nesusipažinusiems su Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) esančių Rusijos žvalgybos pareigūnų sąrašais, belieka spėlioti, kas gi tas paslaptingasis F.N., suėmimo metu turėjęs auktas pareigas Rusijos slaptųjų tarnybų chierarchijoje.
Sprendžiant iš Lietuvos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos VSD pranešimų, paslaptingasis F.N. prieš Lietuvą aktyviai darbavosi keletą metų. Nuo 2011-ųjų rudens iki 2014 – ųjų pabaigos.
Verta atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kad ponas F.N. jau senokai kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje Vilniuje – nuo 2015-ųjų metų balandžio 29-osios, kai buvo sulaikytas tranzitiniame traukinyje, iš Kaliningrado per Lietuvą važiuojančiame į Baltarusiją. O triukšmo, juolab didelio triukšmo, nei lietuviškoje, nei rusiškoje žiniasklaidoje beveik nėra. Vadinasi, mūsų „džeimsai bondai“ sugebėjo šią operaciją išlaikyti didžiausioje paslaptyje. Panašu, kad visuomenė apie sulaikymą sužinojo tik tuomet, kai viešumas tapo neišvengiamas – byla pateko į teismą.
Kokių dar minčių sukėlė ši tik dabar dienos šviesą išvydusi istorija? Paslaptingasis F.N. darbavosi prieš Lietuvą ne vienas. Jam talkino Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininkas. Ir vėl nurodomi tik inicialai – I. G. Be to, paslaptingajam F.N. padėjo šnipinėti ir vienas Lietuvos pilietis. Rusijos slaptosioms tarnyboms talkinusio mūsų piliečio pavardė taip pat nenurodoma. Vien inicialai.
Remiantis šiuo metu turimais duomenimis, Lietuva atliko puikią kontržvalgybinę operaciją. Jos metu pavyko išsiaiškinti, kad 2011 – 2014-aisiais tiek F.N., tiek jo sėbrai rengė slaptus susitikimus keliose užsienio valstybėse, kurių metu mėgino užverbuoti Lietuvos piliečių, turėjusių arba tebeturinčių ryšių su aukšto rango Lietuvos valstybės politikais bei pareigūnais. Rusijos šnipai už vertingas žinias būsimiesiems informatoriams siūlė vertingą piniginį atlygį.
Tik šį sykį svarbiausias rusų taikinys, pasirodo, buvo ne Lietuvos kariuomenė, ne seimūnai, ne ministrai, o … Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Rusijos žvalgybos informatoriams kelti labai rimti uždaviniai – rinkti slaptą informaciją apie Vadovybės apsaugos darbuotojus, kurie galėtų padėt kuo arčiau prieiti prie pirmojo Lietuvos asmens – Prezidentės. Užsimota plačiai – siekta turėti vadinamųjų „kurmių“, kurie darbuotųsi būtent Vadovybės apsaugos departamente arba pajėgtų rasti kontaktų su mūsų Prezidentę saugančiais pareigūnais.
Rusijos žvalgybą domino daug dalykų: ar pirmuosius valstybės asmenis saugantys sargybiniai turi silpnųjų vietų, pavyzdžiui, ar juos įmanoma šantažuoti, papirkti, įbauginti?
Rusijos žvalgybininkams nepasisekė. Jų tikslai demaskuoti. Jiems nepavyko įsitaisyti Lietuvos vadovės aplinkoje, nors ir buvo pasiryžę mokėti didelius pinigus bet kam, kas tik sugebėtų teikti subtilios informacijos.
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad „kaltinamasis, siekdamas gauti slaptos informacijos, verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams teikė technines priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti“.
Žinoma ir tai, kad „N. F. ne kartą naudojosi suklastotais asmens dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais“.
Bet tai – techninės detalės. Svarbiausia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos siekta užverbuoti, elgėsi pilietiškai, patriotiškai. Jie ne tik neišdavė Lietuvos, bet ir „ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla“.
Beje, Rusijos žiniasklaida apie šią istoriją pasakojo nenoriai, sausai. Akivaizdu, kad 2015-ųjų balandžio 29-osios areštas Rusijai – tarsi antausis šlapiu skuduru per veidą. Aprašydami šį suėmimą dauguma Rusijos žiniasklaidos priemonių būtinai pridurdavo, esą „Lietuvai visur vaidenasi rusų šnipai“. Rusijos žiniasklaida ironizavo: o ar gali būti kitaip, juk Lietuvos prezidentė – pikta Rusijos kritikė, tikra rusofobė.
Komentuodami Lietuvos kontržvalgybos sėkmę, rusų žurnalistai pridurdavo ir pasakojimų apie incidentus, kai Rusijoje neva buvo sulaikomi Lietuvos šnipai. Nors lietuviškųjų šnipų sulaikymo Rusijoje aplinkybės tikrai keistos, abejotinos, Rusijos masinių informavimo priemonių atstovai vienintele teisinga versija įvardindavo būtent šią: „Rusija nešnipinėja Lietuvoje, tai NATO narė Lietuva masiškai siunčia savo agentus į Rusiją, nes nori įsiteikti Vašingtonui“.
Mums ši istorija pirmiausia svarbi kaip prevencinė priemonė. Rusų šnipams bus sunkiau dirbti Lietuvoje, kuri dar visai neseniai vertinta kaip „pereinamasis rusų šnipų kiemas“ arba „patogus poligonas rusų šnipų apmokymams“. Dabar akivaizdu, jog lietuviškosios slaptosios tarnybos pajėgios profesionaliai atlikti pačias sudėtingiausias užduotis. Vaizdžiai tariant, Lietuvos VSD nušluostė nosį galingiausios pasaulyje žvalgybos reputaciją turintiems atstovams.
Sėkminga mūsų kontržvalgybos operacija taip pat byloja, kad Lietuvos prezidentė – solidus tarptautinės politikos žaidėjas. Juk ne kiekvienos užsienio valstybės vadovai nusipelno tokio Rusijos žvalgybos dėmesio.
Kad ir kaip bežvelgsi į šį nutikimą, tai – antausis ir tiems mūsiškiams politologams, kurie kaltino Lietuvos vadovę neturint rimtos politikos Rusijos atžvilgiu arba bandė įtarti, jog griežta Prezidentės kritika Rusijai – apsimestinė.
Kol kas lietuviškoje spaudoje neaptikau platesnių D.Grybauskaitės oponentų komentarų. Nei palankių, nei kritiškų. Tyli. Net buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, dažnusyk priekaištaudavęs Prezidentei dėl neva niekam tikusios užsienio politikos Rytų kryptimi, dar nepaskelbė, regis, nė vieno išsamesnio komentaro. Gal ir neparašys, nes tektų pripažinti, jog Rusijos žvalgybos pastangos prasiskverbti būtent į Prezidentės aplinką – iškalbingos. Bent jau netiesiogiai paneigiančios daugelį Prezidentei iki šiol adresuotų priekaištų.
Belieka smalsauti, kaip gi karštligiškus Rusijos žvalgybos bandymus įkelti bent vieną koją Daukanto aikštėn vertina apie neva netinkamą D.Grybauskaitės prezidentavimą daug rašęs politologas Lauras Bielinis, palankumo Kremliui apraiškų prezidentės elgesyje nuolat ieškojusi Rūta Janutienė, temperamentingasis painių sąmokslų narpliotojas Arnas Klivečka…
Kol kas – mirtina tyla. Tikriausiai neturi ką pasakyti…
Lietuvoje politikos mokslai pradėjo formuotis tik atgavus Nepriklausomybę ir įkūrus prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (1992). Institutas rengia politikos mokslų ir tarptautinių santykių specialistus, vykdo Lietuvos ir kitų valstybių politinės raidos, užsienio politikos ir tarptautinių santykių mokslinius tyrimus.
2012 metais Institute dirbo 66 dėstytojai ir mokslo darbuotojai, iš jų 11 profesorių, 19 docentų, jame mokėsi 723 studentai. Studijų sistema Institute apima visas studijų pakopas – bakalauro, magistro ir doktorantūrą.
Vasario 4-ją dalyvavau radijo stoties „Laisvoji banga“ diskusijoje, pavadintoje „apie slaptą ir atvirą politiką“. Laidos vedėjas kolega Audrys Antanaitis užkabino svarbią temą. Net ir vieši, akivaizdūs, atvirai rodomi reiškiniai turi sumaniai dangstomų paslapčių. Taigi beveik valandą svarstėme, kaip galima atpažinti viešumo skraistėmis sumaniai uždengtas slaptas tendencijas. Kad ir kaip būtų keista, tačiau kiekvienas viešas žingsnis turi savo paslaptį.
Kas tai – šių dienų paradoksas? Galva plyšta nuo informacjos gausos. Net ir pats konfidencialiausias faktas, regis, pasiekiamas vos keliais kompiuterio klavišo paspaudimais. Įspūdis toks, kad mes viską žinome … apie viską. Tereikia spustelėti televizoriaus valdymo pultelį, ir čia pat sužinosime, kokias politines kryptis savo metiniame pranešime nurodė JAV prezidentas Barakas Obama, kokie mūšiai verda Maidano barikadose Kijeve ar kokį įstatymą priimti ketina Lietuvos parlamentarai. Bet juk paslapčių – nė kiek ne mažiau nei tuomet, kai tautos neturėjo nei televizijų, nei radijo, nei interneto.
Užsienio spaudoje pastaruoju metu pasirodė užtektinai daug analitinių publikacijų, nagrinėjančių Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės populiarumo fenomeną. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia keletą Vakarų spaudoje pasirodžiusių tekstų, kurių autoriai domisi tiek politine, tiek ir ekonomine Prezidentės Dalios Grybauskaitės veikla, taip pat ir jos požiūriu į ekonomines krizes, Briuselio "achilo kulną" bei Europos Sąjungos ateitį.
Šie tekstai nepatiks tiems, kurie mano, esą Dalia Grybauskaitė – prasta Prezidentė. Taigi antrą sykį neturėtų siekti Lietuvos Prezidento posto.
Šie užsienio žurnalistų ir politikos apžvalgininkų straipsniai neturėtų patikti ypač politologui Laurui Bieliniui, pastaruoju metu išleidusiam net dvi Prezidentę D.Grybauskaitę kritikuojančias knygas, bei visuomenės ir politikos veikėjams, pavyzdžiui, Dariui Kuoliui, kurie paskelbė viešą laišką, ragindami Prezidentę daugiau nebesiekti Lietuvos vadovo posto.
Prieš keletą dienų teko dalyvauti "Laisvosios bangos" radijo laidoje, kur buvo diskutuojama apie vieną didžiausių Lietuvos valstybės bėdų. Pagrindinę lietuviškąją negalią trumpai apibrėžti galima kad ir tokiais žodžiais: trūksta politikų, kurie būtų ir populiarūs, ir įtakingi, ir tuo pačiu korupcijai, nomenklatūrai bei nusikalstamumui nebijotų mesti rimto iššūkio. Ne tik nebijotų mesti iššūkio, bet ir išmanytų, kaip tai padaryti.
Žurnalisto Audriaus Antanaičio vadovautoje radijo laidoje tiek politologas Gintaras Ronkaitis, tiek Europos centro muziejaus atstovas Gintaras Karosas, tiek šių eilučių autorius sutarėme, jog valstybės padėtis – nepavydėtina. Valstybę kamuoja daug bėdų, o tų, kurie ne tik nebijotų, bet ir mokėtų imtis rimtų reformų, – lyg ir nėra. Vos vienas kitas. O ir tas "vienas kitas" drąsiųjų bei išmaniųjų politikų grupei priskirtinas – tik su išlygomis bei didelėmis abejonėmis.
Praėjusios kelios savaitės labai panašios į ankstesnes dienas. Spaudos puslapiuose, televizijos ekranuose, internetinėse erdvėse gausu triukšmingų diskusijų, kodėl mums reikalingos arba nereikalingos skalūninės dujos, kokią derėtų pasirinkti pensijos kaupimo formą, verta ar neverta turėti eurą, kaip vertintinas naujosios Vyriausybės šimtadienis…
LRT žurnalistės Agnės Skamarakaitės diskusijose įsimintina daug sykių skambėjusi pastaba, jog Lietuvos valdžios per dažnai kaitalioja senatvės pensijų skaičiavimo formules, ir didžiąjai visuomenės daliai, būtent tai, kuri negali pasigirti turėjusi solidžius atlyginimus, keblu atskirti pensijų kaupimo formulių privalumus nuo trūkumų. Ir nėra jokių garantijų, kad tos formulės artimiausiu metu vėl nebus patobulintos sunkiai besiverčiančiųjų sąskaita. Be to, Europos Sąjungos visuomenė sensta, tad pensininkų nuolat daugės, o dirbančiųjų – atvirkščiai. Argi pesimistinės prognozės nėra realiausios?
Politikas yra patenkintas tol, kol žurnalistai apie jį rašo ar rodo teigiamai ir pozityviai. Tačiau vos tik pajutęs, kad žurnalistas nori atskleisti kažką neigiamo, o gal ir kompromituojančio, politikas jį pradeda vertinti kaip varžovą.
Politikos ir žiniasklaidos santykį tyrinėjantis politilogas Lauras Bielinis LTV laidoje “Įžvalgos” su Virginijumi Savukynu kalbėjosi apie įtampos kupiną viešąjį lauką, kuriame kasdien susiduria politikai ir žurnalistai, interesai ir asmeninės ambicijos.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt su laikraščiu “XXI amžius” tęsia pokalbių ciklą su žymiais Lietuvos politikais ir politikos apžvalgininkais. Šiandien mūsų svečias – Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, socialinių mokslų daktaras Lauras Bielinis.
Buvęs Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas L.Bielinis pateikia savo požiūrį į svarbiausias šių dienų aktualijas: kodėl dabartinė šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė nusipelnė kritikos, analizuoja CŽV kalėjimų eskalavimo Lietuvoje problemą, gilinasi į sudėtingus Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio santykius, nemano, kad teismo tarėjų institucijos piršimas – geras sumanymas ir prognozuoja gražią politinę ateitį dabartiniam Vilniaus merui Artūrui Zuokui…
Vieną paskutiniųjų savaitgalių praleidau Nemenčinėje, kur turėjau retą galimybę tarptautinio didmeistrio Vladimiro Lisicyno dėka stebėti Lietuvos tradicinio Ai Ki Do federacijos ir antikriminalinio, antiteroristinio parengimo sistemos “Spetsnaz/Specnaz Global” instruktorių pratybas.
Savo akimis mačiau, kaip stovykloje vyrai, moterys ir paaugliai mokosi be didesnių pastangų nugalėti daug kartų stipresnį ir geriau ginkluotą užpuoliką.
Štai tada ir prisiminiau vienoje LRT laidoje kalbėjusį politologą Laurą Bielinį. Politikos virtuvės žinovas L.Bielinis, be kita ko, tvirtino, esą nenuostabu, jog Lietuvai sunku atremti propagandinius, dezinformacinius rusiškus išpuolius. Mat iš Rusijos plūstantis ir po visą pasaulį skleidžiamas informacinis srautas – daug sykių galingesnis už lietuviškąjį.
Norėčiau prisiminti per LRT neseniai rodytą ginčų laidą “Savaitės atgarsiai”. Mano supratimu, žurnalisto Virginijaus Savukyno moderuotą laidą apie žiniasklaidos, valdžios ir teismų tarpusavio santykius derėtų laikyti viena stipriausių paskutiniųjų tokio žanro diskusijų.
Laida įsiminė būtent kaip konkreti, aštri ir siūlanti realias išeitis. Diskusijos vedėjas į dienos šviesą vilko ne tariamas, ne paviršutiniškas, bet tikras problemas.
Ar tik ne pirmą sykį viešojoje erdvėje buvo labai aiškiai įvardintos nerimą keliančios lietuviškosios tendencijos? Pavyzdžiui: žiniasklaidos priemonių pagalba kai kurios kaimyninės valstybės Lietuvai daro milžinišką neigiamą įtaką, o Lietuvos valdžia arba nenori, arba nesugeba šioms tendencijoms deramai pasipriešinti.
Baigėsi rinkimai į savivaldą ir tenka susimąstyti ties žiniasklaidos ir politikos sąryšiu. Politikoje šiandien laimi tas, kas sugeba realiai kontroliuoti visuomenės dėmesį per žiniasklaidą.
Tokiu būdu politikai neišvengiamai priversti susitelkti ties įvairiais žiniasklaidinės veiklos būdais – viešųjų ryšių akcijomis, reklama, informavimu bei emociniu patrauklumu (šokiai, dainos ir t.t.). Politikas šiandien yra daugiau virtualus žiūrovo bendrininkas, jei jis įtinka žiūrovui, ir virtualus priešas, jei neįtinka. Taigi politiniai procesai tampa panašūs į nesibaigiančias teleprogramas su ašaromis bei atodūsiais, kur politikai ar partijos veikia kaip kino herojai.
