Brežnevas bučiuoja Honekerį. Eglės Aleksandravičiūtės (ELTA) nuotr.

Berlynas – Vokietijos sostinė ir didžiausias šalies miestas. Berlynas taip pat yra viena iš 16 Vokietijos žemių. Tai trečias pagal dydį Europos Sąjungos miestas.

O čia – Vienas garsiausių piešinių ant Berlyno sienos: tuometinio Sovietų sąjungos vadovo Leonido Brežnevo ir Rytų Vokietijos lyderio Ericho Honeckerio bučinys.

Eglės Aleksandravičiūtės (ELTA) nuotr.

2017.10.30; 05:00

Pasaulio pabaiga! O tempora, o mores! Susirenka prie Seimo keli šimtai neaiškių žmonių ir reikalauja: legalizuokit kanapes, leiskit gaminti ir vartoti narkotikus, kai kuriose kaimyninėse šalyse šie narkotikai legalūs! Filmuotojai juos kalbina, leidžia ilgai postringauti apie būtinybę žengti tokį žingsnį.

Pagalvokite, ponai, kaip žemai mes puolėme, jeigu jau toleruojame tokius ciniškus reikalavimus. Jeigu jau yra žmonių, kurie neslepia, kad kanapių auginimas – naudingas verslas, būtų sukurta naujų darbo vietų, žmonės nebėgtų iš Lietuvos. Vaikai nuo mažiau kenksmingos žolės galėtų pamažu pereiti prie tikro produkto. Sveikatos ministras į mikrofoną sako: reikia diskutuoti. Užuot išvaikęs tuos verslininkus vandens patrankomis. Tą vietą, kur jie stovėjo, reikia gerai nuplauti švariu vandeniu, kad neliktų bjauraus kvapo. Nes Sausio 13-ąją ten stovėjo žmonės, kurie tada negalėjo net pagalvoti, į kokią liberalų vergiją mes pateksime po Išsivadavimo.

Panašių piketų, susirinkimų, demonstracijų, atrodo, bus daugiau. Jau pasigirsta balsai: kaip galima šventėse, mugėse uždrausti alų! Tai ką – norėdamas išlenkti bokalą alaus, aš turėsiu nueiti už tvoros, kur gerti nebus draudžiama! – maždaug taip piktinosi Seimo narys socialdemokratas Algirdas Sysas. Jeigu jau tokie šviesūs žmonės piktinasi valstiečių užmačiomis, tai ką kalbėti apie švenčių, mugių orgalizatorius, aludarius, kuriems tokia perspektyva kelia siaubą.

Bus, oi bus dar prie Seimo kalbų, reikalavimų nežlugdyti verslo, netrukdyti laisviems žmonėms linksmintis. Galime sulaukti susibūrimų, primenančių Atgimimo laikus. Juk alkoholikų, narkomanų pilnos pakampės, tik švilpterk, pažadėk stiklinaitę, dozę – tūkstančiai, dešimtys tūkstančių susirinks ir visa gerkle šauks: šalin rankas nuo „Švyturio“, nuo „Stumbro“, nuo „Alitos“! Neleisim nusekti alkoholio upėms ir upeliams!

Prisiminiau Leonido Brežnevo laikų anekdotą: „Jesli vodka būdet vosem – vsio ravno mi pitj nebrosim; peredaite Iljičiu – nam ir desetj po plečiu, nu, a jesli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše“. Ir Ramūnui Karbauskiui, ir Aurelijui Verygai šito įspėjimo nevalia pamiršti.

Neseniai Vilniaus universitetinės ligoninės gydytoja pasakojo, kiek mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja alkoholio ir narkotikų aukų blaivinimai, prausimai, gydymai! Blaivieji ligoniai vis dažniau ir vis daugiau moka už kai kurias procedūras, tyrimus, paslaugas, o jiems sąskaitų nepateiksi.

Visuomeninės organizacijos, šviesesnioji inteligentija susirūpinusi, kad Lietuvoje bent šiek tiek liktų lietuvių (yra toks „Nacionalinis susitarimas, kad Lietuva neišsivaikščiotų“). Šiomis dienomis pasirašiau kreipimąsi į Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę „Dėl būtinybės keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką“. Išmintingi pasiūlymai, patarimai, reikalavimai, bet juk taip tyliai, mandagiai ištarti jie kietakaktės valdžios nesupurtys. Kiek jau buvo tų kreipimųsi! Jeigu jie būtų perskaityti šimtatūkstantiniame mitinge prie Seimo, Vyriausybės – tada kas kita. Bėda ta, kad vargu ar Lietuvoje dar liko tiek daug tautiečių, kuriems rūpi tautos, Tėvynės likimas. Pasyvumas, bailumas, savinieka ir savinaika mus žudo negailestingai.

Štai ir vėl (n-tąjį kartą!) lenkofilai (o gal lenkofobai?), Andriaus Kubiliaus vadovaujami, ketina pasikėsinti į lietuvių kalbą. Iš baimės ar iš meilės Lenkijai net 70 Seimo narių siekia įteisinti nelietuviškus rašmenis lietuviškuose asmens dokumentuose. Konstitucija to neleidžia, bet jie, praradę bet kokią savigarbą, negalvodami apie toli siekiančias pasekmes, begėdiškai meluodami, visą atsakomybę versdami Kalbos komisijai, rįžtasi lietuvių kalbos išdavystei, – kaip pasakytų šviesios atminties kalbininkas Vincas Urbutis, šia tema išleidęs plačiai žinomą knygelę („Lietuvių kalbos išdavystė“), kuri mažai raštingiems fizikams nepadarė jokio įspūdžio.

Keista, liūdna, kad plačioji visuomenė beveik tik pasyviai stebi, kaip Valatkos tipo rėksniai įtakingoje žiniasklaidoje tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynėjų, siekiančių išvengti Lenkijos pažeminimo ir pasekmių, apie kurias rašytojas Vytautas Rubavičius štai ką rašo:

„Tad įteisinti ir atmesti savo kalbos normas – visiškas nesusipratimas: ir istorinis, ir kultūrinis, nes taip ir kalbos sistema yra pažeidžiama, ir kultūrinė tradicija išklibinama. Bet yra ir dar vienas labai svarbus dalykas. Tokiomis savo iniciatyvomis mes patys skatiname Vilniaus krašto lenkų tapatinimąsi su Lenkijos valstybe. Ir čia bus tik pirmas žingsnis. Kitas žingsnis bus dvigubos pilietybės įteisinimas Vilniaus krašte, ir tada jis „išsijungs“ iš Lietuvos, nes sienų tai juk nėra. O kai sienų nėra, viską lemia kultūrinė ir tautinė jausena. Ji ir dabar vis stiprėja. Turėkime mintyje dar ir Lenko kortos veikimą, tad procesas bus nestabdomas“.

Taigi, tokie 70-ties Lietuvos parlamentarų ketinimai – žymiai daugiau negu kalbos išdavystė, bet jiems juk visai nesvarbu, kaip bus atety, kai Seime jų neliks nė kvapo.

To negana: didžioji dauguma (net 114) Seimo narių pasirašė konservatorių inicijuotas Pilietybės įstatymo pataisas, kurios leistų išsaugoti Lietuvos pilietybę po 1990 metų kovo 11 d. emigravusiems tautiečiams, įsigijusiems užsienio šalių (ES ir NATO) pilietybę. Reikia kaip nors pridengti demografinę katastrofą, kurios, filosofo Vytauto Radžvilo žodžiais tariant, jau neįmanoma nuslėpti.

Ir vėl einama apgaulingu keliu, nepaisant Konstitucijos. Tie lietuviai, žinote, tokie abejingi savo tautos ir valstybės likimui, kad, šelmiai, lengva ranka gali įsipilietinti Anglijoje, Vokietijoje, Amerikoje, kur tik nori, o tada mūsų, lietuvių, dar sumažės. Ir ponai seimūnai nusprendė emigrantams  padovanoti po saldainiuką, neatsiklausę Lietuvoje naujiesiems milijonieriams turtus kraunančių tikrųjų savo šalies piliečių. Nemanau, pone Gabrieliau Landsbergi, kad dėl to saldainiuko „jie vieną dieną plūstelės atgal“.

Kad taip atsitiktų, būtina keisti Lietuvos socialinę ir ekonominę politiką.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.22; 13:03

Per radiją LRT buvo laida su žymiu mūsų aktoriumi Regimantu Adomaičiu. Mane nustebino jo perspėjimas, kad reikia saugotis komunistų – idealistų!

Ko gero, taip mano ne tik jis vienas. Tačiau aš turėdamas nemažą sovietinio gyvenimo patirtį ir domėdamasis istorija nelinkęs būti tokiu kategorišku, nes yra ir išimčių.

Kas domisi istorija, tas tikriausia žino, kas toks buvo Piotr Mironovič Mašerov. O jis buvo Baltarusijos kompartijos CK pirmasis sekretorius. Baltarusijoje apie jį tik geri prisiminimai, nes jis pirmas Sovietų Sąjungoje stengdamasis, kad dėl sunkaus gyvenimo iš kolchozų nepabėgtų jaunimas, o ir moterys turėtų darbo, todėl leido įkurti pagalbinius cechus. O toliau jau priklausė nuo kolchozų pirmininkų iniciatyvos.

Kiek žinau, tą Baltarusijos patirtį perėmė ir kai kurie kolchozų pirmininkai Lietuvoje. Kiek prisimenu, vienas kolchozas Rokiškio rajone įrengęs pagalbinį cechą tapo gana sėkmingu, nes išdirbdavo avių kailius ir iš jų siūdavo kailinukus (vadinamąsias dublionkas), kurie turėjo didžiulę paklausą.Dar kiti įsigiję vilnų karšyklas teikė labai vertingą gyventojams paslaugą. Vėliau daug kur buvo auginami kailiniai žvėreliai, kurių kailiukai turėjo didžiulę paklausą Rusijoje. Buvo ir tokių, kurie įrengę cechus pagal karinių gamyklų užsakymus gamino produkciją. Daugiausia, tai elektronika raketoms, arba „juodosios dėžės“ lėktuvams.

Dar kai valdžioje buvo Borisas Jelcinas, per Rusijos TV žiūrėjau laidą apie Piotrą Mašerovą. Pasirodo, jis dalyvavo 1941-1945 metų kare, t.y. buvo frontininkas. Būdamas padoriu žmogumi manė, kad visi žmonės nusipelnė padoraus ir sotaus gyvenimo, o ne vien tik komunistai.

1976 metais kompartijos generalinis sekretorius L.I. Brežnevas šventė 70-ies metų sukaktį. Aišku, kad į šią šventę su brangiausiomis dovanomis suvažiavo visų respublikų vasalai – Pirmieji sekretoriai. Dovaną jubiliatui įteikė ir Piotras, tačiau jo dovana šokiravo visus „velnių piro“ dalyvius, nes tai buvo ypatingai kukli dovanėlė – žadintuvas „Slava“ (gaminamas Minske) ir ant siūlo suverti džiovinti baravykai (pačio rinkti!).

Tokio akibrokšto „raudonieji velniai“ atleisti jam negalėjo ir tai priėmė už įžūliausią įžeidimą. Todėl kai šis sąžiningas žmogus 1980 metų rudenį žuvo autoavarijoje, tai visi manė, kad ją „suorganizavo“ tik Brežnevui pavaldus KGB skyrius. Sakoma, kad šiame skyriuje dirbo 300 KGB-istų.

Manau, dar būtina paminėti Tarptautinio skyriaus (prie CK KPSS) viršininko pavaduotoją Anatolijų Černiajevą, kuris ruošdamas kompartijos plenumams pranešimus turėjo galimybę susipažinti su visais statistikos rodikliais. Kaip žinome, tikrąją padėtį liaudies masės žinoti neturėjo teisės! Norėdamas, kad tikrą tiesą žinotų ateities kartos, jis nuo 1970 iki 1994 metų slapta rašė dienoraščius, kuriuos po jo mirties trimis tomais išleido artimieji. Tai aukso vertės knygos!

Dar privalau paminėti Sovietų Sąjungos CK Politbiuro narį Aleksandrą Nikolajevičių Jakovlevą. Jo atvykimas į Lietuvą suteikė vilties, kad mes turime teisę į savarankiškų sprendimų savo respublikoje priėmimą ir kad nebūtina dėl visko atsiklausti „vyresniųjų brolių“. Į klausimą, ar mes galime pakeisti savo vėliavą ir himną, jo atsakymas buvo teigiamas.

Po jo išvykimo nedidelė grupelė drąsesnių mūsų tautiečių įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Dėl to Kremliuje A.Jakovlevą „raudonieji šėtonai“ apkaltino išdavyste ir kad dėl jo kaltės griuvo Sovietų Sąjunga.

Ir dar vienas svarbus faktas… Po kruvinos Sausio 13-ios nakties A.Jakovlevas su savo bendraminčiais Primakovu, Bakatinu ir Ignatenko apsilankė pas Michailą Gorbačiovą ir ragino jį kuo greičiau skristi į Vilnių bei atsiprašyti lietuvių tautos. Tačiau šis nesutiko, tai rodo, kad jis davė įsakymą tankais traiškyti laisvės siekiančią mūsų tautą.

Galima dar paminėti Čekoslovakijos KP Pirmąjį sekretorių Dubčeką, kuris 1968 m. nedavė įsakymo panaudoti smurtą prieš  savo valstybės piliečius. Už tai Kremliaus šėtonai jį ir sušaudė.

Mėginau prisiminti, ar iš Lietuvos komunistų buvo nors vienas idealistas. Tačiau, kaip sakydavo vienas iš mano vadų, dauguma jų yra tik savo „užpakalio patriotai“.

2017.02.02; 02:06

Ta dingstim Senate buvo atliktas didelio masto žvalgybos tarnybų nesėkmės priežasčių tyrimas, po kurio buvo surašytas didžiulis foliantas, o jam rašyti buvo pasitelkti geriausi Vašingtono specialistai.

Aš išstudijavau jį iki pašaknų. Pranešimo išvados skelbė, kad agentūros praktiškai nėra, todėl agentūros informacijos mikroskopiškai maža. Bet iš to padaryta stulbinanti rekomendacija: svarbiausia – padidinti analitikų skaičių. Atrodytų, nėra agentūros ir informacijos – vadinasi, reikia pradėti nuo agentūros verbavimo. Bet ne. Daugiau analitikų! Ką jie analizuos, jeigu nėra agentūrinės informacijos, apgaubta nežinomybės migla.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai - verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.
Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Kiek aš stebėjau, viskas ėjosi kaip ir anksčiau. Tai pasakytina ir apie Ukrainą. Antai, prie prezidento Viktoro Janukovičiaus Ukraina buvo Vašingtonui kaip juoda skylė, didelė ir nesuprantama. Ir tai tuo metu, kai RF specialiosios tarnybos veikė Ukrainoje kaip savo namuose. Tiesa, tai irgi nepadėjo, ir RF įsiveržimo į Rytų Ukrainą rezultatai buvo didžiausia FSB ir GRU nesėkmė, nes jos buvo žadėjusios Putinui visiškai ne tą, su kuo jis ten susidūrė.

Iš esmės, žvalgybos vaidmuo valstybių likimuose gana sąlyginis. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio viduryje KGB užsienio žvalgyba turėjo neįtikėtinai efektyvių agentų Vašingtone, ir vis dėlto sugriuvo SSSR, o ne JAV. Bet dabar, atrodo, tas momentas, nuo kurio realiai priklauso pasaulio likimai. Situacija kai kuo primena 1936 metų kovo mėnesį, kai Adolfas Hitleris permetė tik tris batalionus į demilitarizuotos Reino srities vakarų pakrantę.

Prancūzija ir kitos Vakarų valstybės tylomis nurijo tą piliulę, nors tai buvo šiurkštus Versalio taikos sutarties pažeidimas, ir jo rezultatas – Antrasis pasaulinis karas. O juk tada Prancūzijai būtų pakakę vienos divizijos, kad sudrausmintų įsisiautėjusį fiurerį. Kaip vėliau per tardymą Prancūzijos tyrėjui sakė generolas Guderianas: „Jeigu jūs, prancūzai, būtumėte įsikišę Reino srityje 1936 metais, mes būtume viską pralaimėję, ir Hitleris būtų neišvengiamai žlugęs“.  

Hitleris blefavo, bet Vakarų žvalgybos tarnybos ir jų vyriausybės to nesuprato. Dabar blefas tapo pagrindiniu ginklu žmogui, apie kurį dar prieš 16 metų stebėdamiesi klausdavo „Kas yra ponas Putinas?“ Nuo to laiko ta tema prirašyta gausybė tekstų, bet dauguma autorių, kaip ir čia aukščiau minėtas DIA analitikas, atsakinėdavo į tą klausimą, vadovaudamiesi Vakaruose paplitusiais intelektualiniais stereotipais. Jam priskiriami grandioziniai SSSR atkūrimo planai, istorinis Rusijos posūkis prie savų šaknų Azijoje, siekis sėti chaosą bei suirutę Vakarų pasaulyje ir įsiviešpatauti pasaulyje kaip didysis Pu.

Kai kurie žurnalistai, remdamiesi savo ryšiais Kremliuje, reikšmingai dėsto, jog pats Putinas dažnai kalba artimoje aplinkoje, kad jo strateginis planas yra perdalyti pasaulį į įtakos sferas pagal 1945 metų Jaltos konferencijos didžiųjų valstybių pavyzdį.

Gal Putinas taip ir sako. Daugelis nusikaltėlių savo realius žemus tikslus dangsto samprotavimais apie didžiąją politiką; pakanka pažvelgti į Rusijos Valstybės Dūmą. Bet tai nereiškia, kad tai iš tikrųjų idea fix, o ne blefas, kaip kad labai dažnai būdavo būdinga  Putino pirmtakams Kremliuje.

Daugumą krizių, kurias Nikita Chruščiovas sukėlė su JAV, įskaitant ir Karibų, lėmė ne realūs geostrateginiai sumanymai, o impulsyvus mažarasčio vyro noras „įleisti amerikiečiams ežį į kelnes“, pagąsdinti ar pademonstruoti „gražuolėliui“ Džonui Kenedžiui, kad jis per jaunas vadovauti tokiai didelei šaliai kaip JAV.

Sprendimas dislokuoti vidutinio nuotolio raketas SSSR vakariniuose rajonuose 1976 metais, kuris privedė prie paskutinės stambios Kremliaus ir Vakarų priešpriešos, pasibaigusios SSSR žlugimu, buvo priimtas per poros minučių maršalo Ustinovo ir generalinio sekretoriaus Brežnevo pokalbį Vnukovo-2 oro uoste. Ustinovas sakė „Lionei“, kad mes darėme tolimo nuotolio raketą, bet išėjo vidutinio nuotolio raketa. Dabar ją reikia kažkur dėti, nes pinigai išleisti. Vienintelė vieta jai dislokuoti – SSSR europinė dalis. Į tai Leonidas Brežnevas išmintingai tarė; „Na, tai darbuokis, Dima, darbuokis“.

Štai kaip buvo sprendžiami šalies likimai. Apie tą pašnekesį jau po SSSR žlugimo pasakojo tiesioginis liudytojas, Leonido Brežnevo padėjėjas Zamiatinas. O iki tol protingiausi Vakarų, taip pat ir JAV, žmonės ilgai neįstengė suprasti, ką reiškia tas klastingas Maskvos žingsnis – noras pulti Europą, suskaldyti NATO arba dar koks nors itin gudrus strateginis manevras.

O „Dima“ paprasčiausiai „darbavosi“ pagal išmintingą Leonido Brežnevo nurodymą, kai tas jau buvo puolęs į marazmą, bet be kurio sovietiniai žmonės taip pat negalėjo gyventi, kaip dabar 86 proc. rusų negali gyventi be Putino.

Tada aš dirbau užsienio žvalgybos Amerikos skyriuje ir galiu visai konkrečiai pasakyti: iš SSSR pusės ideologija praktiškai nevaidino jokio vaidmens šaltajame kare, bent jau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose. Požiūris buvo paprastas, net primityvus: Kremlius norėjo draugauti su Amerika ir elgėsi apgalvotai, kai Vašingtone sėdėjo stiprus prezidentas, kurio Maskva bijojo. Jeigu Baltųjų rūmų gyventojas Maskvai atrodė silpnas, ji tuojau pat pradėdavo kaišioti jam į „kelnes ežį“.

Dar vienas svarbus momentas: Kremlius, bent jau nuo Chruščiovo laikų, kaip Armagedonas bijojo raketinio branduolinio karo su Amerika. Visų pirma, sovietų vadovybė, lyginant su kitais žmonėmis, jau gyveno šviesioje ateityje ir norėjo gyventi amžinai. Nebuvo jokių strateginių vertybių, dėl kurių Kremliaus dangaus gyventojai būtų pasirengę paspausti raudoną mygtuką.

Antra, nutylimas SSSR technologinis atsilikimas nuo Amerikos buvo laikomas neginčytinu, todėl Kremlius aiškiai suprato, kad išgyventi tokiame konflikte nepavyks.

Galų gale, SSSR valdininkų viršūnių klanų vidinė kova vaidino didesnį vaidmenį formuojant užsienio politikos kursą, negu kokios nors geopolitinės doktrinos, nors pastarosios dažnai būdavo panaudojamos dar vienai kokiai nors avantiūrai pateisinti.

O ir kokios doktrinos ir strategijos, jei į pačią viršūnę Rusijoje tradiciškai prasibraunama po neigiamos atrankos, ir atsiliepia priimamų sprendimų kokybei. Antai, žvalgyba siunčia savo analizės pranešimus šalies vadovybei įvairiais adresais, priklausomai nuo turinio. Vieni pranešimai keliauja adresatams ministerijose, kiti – Saugumo tarybos nariams ir visiškai kiti – aukščiausiąjai vadovybei. Antai, nuo aštuntojo dešimtmečio iki 2000 metų reikalavimas pranešimams buvo toks: kuo aukštesnis adresatas, tuo paprasčiau turi būti parašytas dokumentas. Pačiai aukščiausiai viršūnei buvo rašoma taip, kad suprastų net idiotas. Esu įsitikinęs, kad ir dabar maždaug tas pats, tik su nedideliais niuansais.

Visa tai turi suprasti naujoji JAV administracija. Aštuonerius metus Putinas kišdavo Barakui Obamai „ežį į kelnes“ tik todėl, kad laikė ji skystablauzdžiu. Jeigu Trampas nori vėl padaryti Ameriką didžia – o toks pagrindinis jo kampanijos šūkis – jam teks pastatyti Putiną į vietą.

Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų susiformavo du Vakarų požiūriai Maskvos atžvilgiu, kurie siejasi su Franklinu Delanu Ruzveltu ir Vinstonu Čerčiliu. Pirmojo nuomone, su rusais reikia kalbėtis, įtraukti juos į bendrus JTO tipo projektus ir tokiu būdu civilizuoti. O Čerčilis buvo įsitikinęs, kad su Rusijos vadovybe reikia kalbėtis tik griežtai, iš jėgos pozicijų, nesileidžiant į jokį broliavimąsi.

Mano profesinė patirtis sovietų žvalgybos Amerikos linkme vienareikšmiškai liudija, kad šitame ginče teisus Čerčilis. Maža to, Čerčilio mintį verta sustiprinti: kuo labiau bijo Kremliaus vadovybė, tuo protingesnė ji tampa. Perėjimas nuo marazmo prie absoliutaus pakaltinamumo kartais vykdavo veržliai.

Kai tik 1983–1985 metais Amerika dislokavo Vakarų Europoje savo vidutinio nuotolio raketas, galinčias pasiekti Kremlių per kokias 10–12 minučių, Maskvoje iškart visi prablaivėjo. Vakarykščiai marazmatikai akimirksniu virto visiškai racionaliais ir gebančiais tartis žmonėmis.

Dviejų tendencijų kova vertinant Rusiją Vašingtone truko iki paskutinio meto. Prie prezidento Obamos vyravo „Ruzvelto linija“. Paskutinis plykstelėjimas bandant susikibti rankomis su Kremliumi ir kartu žengti į šviesią ateitį buvo „perkrovimas“, kaip žinoma, pasibaigęs visišku krachu.

Ši istorija išryškino dar vieną svarbų dalyką, kurį būtina suprasti Maskvos atžvilgiu. Kaip sako poetas, „protu Rusijos suprasti neįmanoma…“. Ir iš tikrųjų „perkrovimo“ autoriais Vašingtone tapo žmonės, kurie studijavo Rusiją visą gyvenimą, ilgai gyveno ir dirbo Maskvoje, rašė mokslinius traktatus ir skaitė paskaitas studentams.

Žvelgiant į faktus, jie turi gausybę žinių apie Rusiją. Bet visa tai žinodami, jie, sprendžiant iš visko, nesuprato, jog išorės priešas būtinas Kremliaus egzistencijai, kad galėtų kvailinti savo tautą, ir kol jūs svarstote, kaip eiti su „rašenz“ kartu į didžią ateitį, jie mąsto, kaip įkišti pagalį jums į ratus. „Perkrovos“ autoriai (kaip ir aukščiau minėtas DIA analitikas) nesuprato, kas Amerikoje vadinama the nature of the beast (žvėries esmė), todėl jie greitai ir lemtingai žlugo, o valstybės sekretorius Keris tapo Maskvoje pajuokos objektu.

Galima suprasti Amerikos analitikus, besistengiančius susigaudyti gudriuose rusų gyvenimo raizgaluose. Pernelyg didelis skirtumas tarp dviejose šalyse gyvenančių žmonių mentaliteto. Jeigu, pavyzdžiui, JAV priimamas įstatymas, žmonės pradeda galvoti, kaip jo paisyti ir kokios bus jo taikymo pasekmės. O Rusijoje gi pradedama galvoti, kaip jį apeiti, kaip jo apskritai netaikyti.

Norint visada galima rasti ideologinę potekstę ir doktriną ten, kur jos nėra. Štai Bulgakovo Šarikovą galima vaizduoti kaip vieną iš Trockio-Zinovjevo bloko lyderių, kuris slapta darbavosi, kad būtų nuversta sovietų valdžia. O iš tikrųjų jis masiškai galabijo kates. Dėl to turėjo masiškai padaugėti pelių, kurios turėjo sugraužti visus grūdus šalyje. SSSR įsiviešpatautų neregėtas badas, ir sovietų valdžia žlugtų. 37-aisiais taip apkaltintas Šarikovas būtų nesvarstant nudėtas.

Kita vertus, jį galima būtų vaizduoti kaip didį mąstytoją utopistą, kuris polemizuoja su Engelsu ir Kautskiu ir kovoja už visuotinę lygybę. Na, tiesiog rusų Tomas Kampanela su savo „Saulės miestu“.

Visiems, žinoma, aišku, kad tai juokai, o Šarikovas – tai savotiška humanoido būsena, kai jis jau nebe gyvūnas, bet dar ir ne žmogus. Bet totalios Kremliaus propagandos dėka anaiptol ne visiems suprantama, hu is mister Putin.

Žinoma, geriausia studijuoti sistemą, būnant jos viduje. Bet jeigu kas nors Trampo komandoje panorės greitai suprasti, koks yra realus, o ne virtualus Putinas, aš rekomenduočiau tris rusų literatūros kūrinius.

Tai Vsevolodo Garšino pasaka „Varlė keliauninkė“, Michailo Bulgakovo „Šuns širdis“ ir, pagaliau, Aleksandro Puškino „Pasaka apie žvejį ir žuvelę“. Patikėkite, aš kalbu visiškai rimtai. Kad suprastum Putino esmę, tas romanas ir dvi pasakos svarbiau už dešimtis mokslinių disertacijų. Čia ir glūdi milžiniška rusų literatūros jėga. Reikia paprasčiausiai žinoti, ką skaityti.

Pasaka apie varlę puikiai paaiškina, kokį vaidmenį Putino charakteryje vaidina garbės troškimas, artimas savidestrukcijai, išpūstas Kremliaus propagandos, kohortos palaižūnų ir prielipų, o taip pat virtinės naudingų idiotų Vakaruose. 

Bulgakovo Šarikovo istorija – tai stulbinančiai tikslus meninis Vakarų lyderių tarpusavio santykių su Putinu evoliucijos vaizdas. Rado kažką pavartėje, pabandė tą kažką civilizuoti; kuo labiau jį tramdė, tuo jis įžūlesnis darėsi ir šėlo. Pagaliau metas suprasti, kaip tai padarė profesorius Preobraženskis, kad iš principo neįmanoma Šarikovo civilizuoti, ir vienintelė išeitis – grąžinti jį į pradinę būklę.

Pagaliau Puškino pasaka turi paaiškinti, kad beprotiškoms Putino ambicijoms negalima pritarti, o bandymai jį apraminti iššauks naujus, dar beprotiškesnius ir įžūlesnius reikalavimus. Jį sustabdys tik subyrėjusi gelda ar laiku gautas trinktelėjimas per sprandą.

Šia prasme, kaip reikia tvarkyti reikalus su Putino Rusija, gerai pamokė Erdoganas. Porą kartų perspėjo, kad RF KOP lėktuvai neskristų į Turkijos teritoriją, o trečią kartą – numušė. Ir ką padarė rūstusis Putinas, kuris Ameriką per valstybinę televiziją radioaktyviais pelenais gąsdino? Suraukė kaktytę, sumurmėjo nesuprantamus grasinimus ir… pasišalino.

Ir be reikalo Obamos administracija bei NATO neparėmė Turkijos šiame konflikte su Rusija. Reikėjo palaikyti, tvirtai ir besąlygiškai. Aš toli gražu nesu Erdogano šalininkas, bet jo gebėjimo sudrausminti Putiną turi pasimokyti kiti NATO nariai, nes laiku gautas trinktelėjimas per sprandą prablaivo Kremliaus vadovybę geriau, negu valstybės sekretoriaus Kerio visos kelionės į Maskvą kartu paėmus.

Informacijos šaltinis www.gordonua.com.

2016.11.25; 05:05

 

 

 

Didžiosios Britanijos žvalgyba įtraukė į veiklą žavią agentę, kad priviliotų Brežnevo sūnų į pižaminį vakarėlį, tvirtina The Times, remdamasis Olofo Franstedto, kuris 1966–1978 metais vadovavo Švedijos Valstybės saugumo tarnybai (SEPO), memuarais „Šnipų medžiotojas“ („Spionjagaren“).

Suvilioti Jurijų Brežnevą buvo pavesta tokiai „Eni“, kuri visada sėkmingai susidorodavo su panašiomis misijomis, rašo žurnalistas Devidas Čarteris.

SEPO tikėjosi: Jurijų Brežnevą kompromituojanti medžiaga bus naudinga šantažui, kad būtų galima išgauti informacijos ar kitokių paslaugų.

Continue reading „Kaip Brežnevo sūnus išsisuko nuo britų „medaus spąstų““

Šūsnis slaptų dokumentų iš Maskvos archyvų, su kuriais susipažino vokiečių žurnalas Der Spiegel, liudija, kad Maskva visiškai nenorėjo rengti Olimpiados-80.

Antai 1975 metų gruodžio 25 SSKP CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas apie artėjantį renginį užrašė, kad „kažkokiu keistu būdu mes vis dėlto priėmėme sprendimą surengti Olimpines žaidynes. Jos kainuoja milžiniškus pinigus, ir gal dar yra prasmės jas atšaukti“. „Be to, išlieka teroro aktų ir skandalų, kurie gali pakenkti Sovietų Sąjungos reputacijai, pavojus“, – pridūrė generalinis sekretorius.

Continue reading „„Lada Niva“ – VFR kancleriui Helmutui Šmitui“

Aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia per RTVi televiziją ir radiją "Echo Moskvy" nuskambėjusį rusų rašytojo Michailo VELERIO interviu, duotą laidos "Osoboje mnenija" žurnalistei Olgai Byčkovai.

Ne visos Rusijos rašytojo Michailo Velerio nuostatos mums priimtinos.

Tačiau mums pasirodė įdomios rašytojo pastabos apie visuomenės dėmesį atitraukiančias triukšmo granatas. Taip pat įsiminė rašytojo pastabos, jog pati skaudžiausia kritika – nutylėjimas, ignoravimas, nepastebėjimas. O aršiai kritikuodami savo oponentą mes jį tuo pačiu ir sureikšminame.

Tad analizuodami rusiškus pavyzdžius mes galime lengviau pastebėti savas, lietuviškas, klaidas. 

Continue reading „Apie visuomenės dėmesį atitraukiančias triukšmo granatas“

Atėjęs į valdžią prezidentas Ričardas Niksonas įsakė slapta įrašinėti į juostą visus savo pokalbius Baltuosiuose rūmuose.

Ričardo Niksono ir Prezidento Niksono biblioteka paskelbė paskutinę porciją slaptų įrašų (340 valandų); jie daryti 1973 metais nuo balandžio 9 iki liepos 12 – šiek tiek prieš tai, kai buvo sužinota apie slaptą garso įrašų programą ir ji buvo nutraukta, praneša The Los Angeles Times korespondentaiKristoferis Gofardas ir Paloma Eskivel.

Tose juostose 37-asis JAV prezidentas atsiskleidžia iš visiškai kitos pusės: atviras šaltojo karo kareivis stengėsi sumažinti įtampą JAV santykiuose su komunistiniu bloku, sakoma straipsnyje.

Continue reading „Slapti Ričardo Niksono įrašai“

Surentęs naują sistemą, žinomą kaip Politinis biuras 2.0, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sudarė sąlygas, galinčias palengvinti valdžios perdavimą. Tačiau toji sistema lieka nepatikrinta. Kol kas neaišku, ar ateis nauja karta, galinti pakeisti V.Putiną ar ką kitą iš jo Politinio biuro narių.

Asmenybės kultas

Nepaisant Politinio biuro 2.0 atsiradimo, Rusijos sistema kaip ir anksčiau tebėra sukoncentruota aplink V.Putino asmenybę. Tai, matyt, pagrindinė jos struktūrinė rizika. Ta pati problema buvo aktuali ir Stalino politinių biurų laikais. 1953 metais, kai mirė Stalinas, šalyje formaliai egzistavo sistema, kuri teoriškai turėjo palaikyti balansą tarp trijų pagrindinių figūrų: Nikitos Chruščiovo (pramonė), Lavrentijaus Berijos (specialiosios tarnybos) ir nacionalisto Viačeslavo Molotovo (tarptautiniai santykiai).

Continue reading „Rusija po Vladimiro Putino: miglota ateitis“

Ginčas tarp Lenkijos ir Ukrainos vertinant savo tautų priešpriešą pradedant Tautų pavasariu, o gal ir anksčiau (naudojami ir argumentai, siekiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrimosi laikus) tęsiasi.

Ginčas ne tik retorinis-istorinis, bet ir teisinis, nes yra gyvų dokumentuotų palikuonių tų, kurie  dalyvavavo priešpriešoje, kuriems ir šiandien nesvetimas savo protėvių garbės suvokimas.   

Šį kartą dienotvarkėje – vienas II Pasaulinio karo įvykių epizodas. 

Lenkija vertina santykius su ukrainiečiais II Pasaulinio karo metu

Birželio 20 d. Lenkijos Senatas Ukrainos Voluinės tragedijos 70-ųjų metinių proga paskelbė pareiškimą, kuriame 1943 metų įvykiai vadinami „etniniu valymu su genocido požymiais“.

Senatas svarstė pareiškimo projektą porą mėnesių.

Continue reading „Senos žaizdos gyja sunkiai. Ukraina, Lenkija“

Levada-Centr‘o atliktos apklausos apie populiariausius Rusijos XX amžiaus lyderius rezultatai, pasak "Süddeutsche Zeitung" žurnalisto Franko Nienhuyseno, „tikriausiai Vakarams pasirodys stebėtini.

Ogi nugalėjo Leonidas Brežnevas, Europoje laikomas nerangumo, biurokratiškos ir nugyventos iki ekonominio kracho Sovietų Sąjungos simboliu.

O iškart po jo, minimaliai teatsilikę, – revoliucijos vadas Leninas ir diktatorius Josifas Stalinas“.

Nepopuliariausias – Michailas Gorbačiovas.  

„Vokietijoje M.Gorbačiovas, Nobelio taikos premijos laureatas, apipilamas apdovanojimais kaip veikėjas, sudaręs sąlygas Vokietijoms susijunti. Tačiau Rusijoje jis laikomas sovietų imperijos duobkasiu. (…) Tik 21 proc. apklaustųjų apie paskutinį sovietų lyderį mano gerai. Kartus rezultatas žmogui, pabandžiusiam ne sugriauti, o reformuoti SSSR“, – rašo F.Nienhuysenas.

Continue reading „Dievinamas tironas“

putinas_ranka_istiesta

Jo puiki fizinė savijauta ir kuklumo stoka ją demonstruojant buvo Putino – Boriso Jelcino „jauno, energingo“ įpėdinio – prezidentavimo pagrindas.

Dabar gi šlubčiojanti koja, nukeltos kelionės į užsienį, užsidarymas Novo-Ogariove ir „tiesioginės linijos“ perkėlimas nerangių spaudos tarnybos komentarų fone verčia atidžiai stebėti jo pozas ir mimiką.

Vladimiro Putino sveikatos būklė – ne smulkmena, pabrėžia žiniasklaida. Tiesa, Rusijos prezidento spaudos sekretorius paneigė naują gandų bangą apie V.Putino sveikatos būklę, praneša “The New York Time”s.

Continue reading „Sveikatos klausimas – naujas iššūkis Vladimirui Putinui“

fbi_4

“Solo” – ilgai trukusios kontržvalgybinės operacijos, kurią vykdė FTB prieš JAV komunistų partiją, kodinis pavadinimas.

Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio iki maždaug 1977 metų brolių Džeko ir Moriso Čaildsų (Jack Childs, Morris Childs) reputacija partijoje buvo „patikrintų draugų“. Jie dalyvavo perduodant iš Maskvos į Jungtines Amerikos Valstijas grynuosius pinigus, skirtus partijos veiklai finansuoti, yra susitikę su sovietų lyderiais Nikita Chruščiovu ir Leonidu Brežnevu, vykdė jų politiką JAV atžvilgiu. Tuo pačiu metu jie buvo ir FTB informatoriai.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: prieš JAV komunistus nukreipta operacija „Solo““

kremlius_1111

Tikriausiai visi esame girdėję, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija praėjusių metų pabaigoje paskelbė išsamią ataskaitą “Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse”.

Šis dokumentas sulaukė atgarsių tiek Amerikoje, tiek Europoje, tiek pačioje Rusijoje. Tik pamanyk, oficialios Rusijos Federacijos institucijos svarsto, kokios pasaulio valstybės labiausiai pažeidžia žmonių galimybę laisvai reikšti savo nuomonę, rengti protesto akcijas ar bylinėtis sąžiningai organizuojamuose teismuose.

Kritika dėl neva grubiai, dažnai, kryptingai pažeidžiamų žmogaus teisių nukreipta labiausiai JAV ir Europos Sąjungos pusėn. Apie ignoruojamas, paminamas žmogaus teises pačioje Rusijoje kažkodėl neužsimenama.

Continue reading „Ką byloja Rusijos URM ataskaita?“

liudmila_aleksejeva

Žymi Rusijos žmogaus teisių gynėja, Maskvos Helsinkio grupės vadovė Liudmila Aleksejeva kritikuoja Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovybę, pateikusią oficialią ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį užsienio šalyse, įskaitant ir JAV.

Legenda tapusi Liudmila Aleksejeva pabrėžė, kad Rusija neturi jokios moralinės teisės kritikuoti Vašingtono, kadangi “standartai ten gerokai aukštesni nei Rusijos Federacijoje”. Pasak Maskvos Helsinkio grupės vadovės, oficialusis Kremlius pirmiausiai privalo apsikuopti savo žemėje, ir tik po to priekaištauti kitiems.

Continue reading „Liudmila Aleksejeva: “Rusija neturi teisės kritikuoti Amerikos““

terleckas

Tau­ta, ne­ži­nan­ti sa­vo is­to­ri­jos, – tar­si au­ga­las su pa­kirs­to­mis šak­ni­mis, To­dėl nestebina, kad įvai­raus plau­ko oku­pa­ci­niai re­ži­mai sten­gė­si iš tau­tos at­min­ties iš­trin­ti jos pra­ei­tį, ypač su­si­ju­sią su anks­čiau tu­rė­tu vals­ty­bin­gu­mu, ar­ba pa­teik­ti sa­vo is­to­ri­jos ver­si­ją.

Šiuo at­ve­ju man rū­pi pa­žvelg­ti, kas nu­lė­mė Lie­tu­vos vals­ty­bės at­sta­ty­mą 1990 me­tais. Gin­kluo­ta par­ti­za­nų ko­va bu­vo pra­lai­mė­ta. Ta­po aki­vaiz­du, kad tuo ke­liu nie­ko ne­pa­siek­si, ir jos at­si­sa­ky­ta.

Pas­ku­ti­niais im­pe­ri­jos eg­zis­ta­vi­mo me­tais ne­pri­klau­so­my­bę at­gau­ti bu­vo sie­kia­ma tri­mis bū­dais: a) kon­spi­ra­ci­niu: tam tik­ros gru­pės lei­do at­si­šau­ki­mus, kė­lė vė­lia­vą, lei­do po­grin­di­nius lei­di­nius ir juos pla­ti­no tar­p ar­ti­mų­jų, b) vie­šu: ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, ban­dė vie­šai veik­ti ir c) la­vi­ra­vi­mo: ba­lan­sa­vo ant le­ga­lu­mo ir ne­le­ga­lu­mo ri­bų: iš­nau­do­jo vi­sus vei­kian­čius įsta­ty­mus, ieš­ko­jo jų sil­pnų vie­tų ir taip sau­go­jo kul­tū­ri­nes ver­ty­bes ir is­to­ri­nę at­min­tį. Daž­nai šie bū­dai bu­vo tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nę. De­ja, kol kas ne vis­kas aiš­ku ir ap­tar­ta. Dėl to ir ki­lo no­ras dar kar­tą pra­bil­ti apie da­ly­kus, ku­riuos ži­nau. Į iš­sa­mu­mą ne­pre­ten­duo­ju.

Continue reading „Iš­ėji­mas į vie­šu­mą, ar­ba Bai­mės sin­dro­mo įvei­ki­mas“

breznevas_pirtis

Dažniausiai “obuolys nuo obels netoli nurieda”. Dažniausiai aukšti pareigūnai, aukšti politikai, valstybės veikėjai savo vaikus, žmonas, kitus artimuosius veda paskui save, įtaiso “šiltose” vietelėse; dažniausiai jie būna tų pačių arba artimų pažiūrų. Tačiau ne visada, kaip matome iš žemiau pateiktų kelių pavyzdžių.

XXX

Nikita Chruščiovas, SSKP CK Pirmasis sekretorius.

Sergejus Chruščiovas, sūnus. Išvyko į JAV.

Continue reading „Pasakyk man, prieš ką tu kovoji, ir aš pasakysiu, kuo tikėjo tavo tėvas“