Pas mus politikoje, valdžioje yra visko: konservatorių, krikdemų, socialdemokratų, bet visi jie labiau liberalai, kosmopolitai, globalistai. Yra dar lenkų, varančių Lenkijos politiką, daug tūkstančių rusų (ir lietuvių), atvirai ir slaptai siekiančių, kad parsiduotumėm Rusijai. Labai daug kam prie ruso buvo geriau.
Bet, galima sakyti, visai nėra tautininkų, Vakarų terminais – nacionalistų, kaip juos suprato a.a. Romualdas Ozolas. Tautininkų (arba nacionalistų), kurie gerai sugyvena su tautinėm mažumom, bet nebijo pareikalauti, kad Lietuvos lenkai būtų ne Lenkijos lenkai, Lietuvos rusai – ne Rusijos rusai, Lietuvos žydai – ne Izraelio, Afrikos, Amerikos žydai, o pirmiausia Lietuvos.
Nėra tautininkų, kurie Seime, vyriausybėje turėtų bent tokį balsą, kokį turi lenkai. Juk konservatoriai seniai suliberalėję, kalba tik apie globalią Lietuvą, nieko nepadarė ir nedaro, kad neišsivaikščiotume. Apie tariamuosius socialdemokratus nėra nė ką kalbėti.
Nesakau, kad nėra intelektualų, kurie mato tautos nykimą, apie tai kai kada parašo ribotų galimybių žiniasklaidoje, bet tuo ir apsiriboja. Aš jus įspėjau, signalizavau, ir man to užtenka. Tarpusavyje jie nesusikalba, nesugeba peržengti per savo ambicijas. Jeigu sugebėtų – taptų jėga. Paminėčiau Vytautą Radžvilą, Vytautą Rubavičių, Krescencijų Stoškų, Vidmantą Valiušaitį, Marių Kundrotą, Romualdą Grigą, Eugenijų Jovaišą. Štai šitie (ir kai kurie kiti) intelektualai privalėtų susivienyti, rasti bendrą vardiklį ir kurti partiją, judėjimą, turintį tikslą ateiti į didžiąją politiką, į Seimą.
Kaip matome, visuomeninės organizacios, nesiekiančios valdžios, beveik neturi jokios įtakos su tautos mirtimi susitaikiusioms politinėms jėgoms. Reikia realios valdžios, naujos, jaunos, skaitlingos partijos, kuri gintų ne tik Lietuvos piliečių, bet ir lietuvių tautos interesus.
Dabar egzistuojanti Tautininkų partija jokiu būdu šių tikslų negali atlikti. Ji nepopuliari, popierinė, bejėgė, bebalsė. Nemanau, kad lietuviai jau galutinai susitaikė su tautos mirtimi. Matome, kad Europos Sąjungos tautos jau verčia liberalus globalistus. Nejaugi mes liksime nuošaly?
x x x
Netiesa, kad valstiečių žaliųjų niekas nepuola, o tik demaskuoja jų griekus, susijusius su automobiliais, butais Ispanijoje, su moterimis. Ir dėl visko kaltas jų vadas Ramūnas Karbauskis. Akivaizdu, kad siekiama jį sunaikinti morališkai, o partiją suskaldyti taip, kad prireiktų pirmalaikių Seimo rinkimų. Reikia žūt būt nusmukdyti labai aukštą partijos populiarumą, nes ji siekia liberalams nepriimtinų tikslų: gina normalią šeimą, ketina bandyti blaivinti Lietuvą, net mažamečius vaikus aprengti tautiniais drabužiais.
Suprasčiau, jeigu konservatoriai atskleistų tikrus R.Karbauskio ryšius su Rusija. Turbūt nieko baisaus, pavojingo nėra, todėl ir knaisiojamasi po antklode. O reikėtų atsiriboti nuo smulkmenų, padėti valdantiesiems įgyvendinti gyvybiškai svarbius įsipareigojimus rinkėjams.
Be abejo, valdančiųjų parlamentarų ketimimai flirtuoti su Rusijos ambasada – grubi klaida, bet, tikėtina, neigiamų pasekmių neturėsianti. Už tai turime būti dėkingi žiniasklaidai, ryžtingai reagavusiai į tokį nepatyrusių politikų akibrokštą. Seimo pirmininkas Rusijos ambasadoriui Lietuvoje privalėjo tiesiai pasakyti: kai išduosite Sausio 13-osios nusikaltėlius, Medininkų žudikus, Lietuvą apvogusius bankininkus (kaip minimum), atšauksite puolamąsias rugsėjo pratybas Lietuvos pasienyje, iš Kaliningrado išvesite iki dantų ginkluotas divizijas, neneigsite 1940-ųjų okupacijos, atsisakysite nežabotos melo ir šmeižto propagandos (maksimum), tada gal ir galėsime bendradarbiauti.
Visai netrukus bus likę metai iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio. Seniai apie tai kalbėta, gasdintasi, bet kaip tas žiemos sniegas vis tiek užklupo netikėtai.
Vytautas Sinica, publikacijos autorius.
Praėjusioji, savo LDDP prigimtimi labai ūkiška vyriausybė, kurioje niekas nenorėjo švietimo ir kultūros ministerijos, parengė savo esme labai ūkišką valstybingumo šimtmečio minėjimo programą. Švietimo ir kultūros klausimus prioritetais paskelbę ir net šiuos komitetus Seime atskyrę valstiečiai ūkišką programą sumaišė su žemėmis. Tačiau iš šalies žvelgiant į programą ir į jos kritiką, atrodo, kad valstybingumo šimtmečio minėjime visi kažkur pametė pačią valstybę.
Išsivaikščiojusios Lietuvos technokratinė programa
Praėjusios vyriausybės Seimui pristatytoje programoje yra daug gerų dalykų. Ypač bendrojo pobūdžio dalyje daug ir gražiai kalbama apie valstybingumą, jo kūrėjus. Tačiau jau čia lenda technokratinis požiūris.
Štai apie valstybę sakoma, kad ji „visada bus reikalinga kaip žmonių ir bendruomenės bendros veiklos priemonė, nes laikantis demokratinių principų priimti nutarimai apgina pilietį ir individą, nustato bendruomenės raidos prioritetus“. Kitaip tariant, valstybė reikalinga abstrakčios bendruomenės bendrai veiklai ir individų apsaugai.
Visada valstybę kurianti konkreti kultūrinė-politinė bendruomenė – Tauta – čia nefigūruoja. Valstybingumas atsietas nuo valstybę kuriančios tautos valios ir likimo. Išlenda socialdemokratus, liberalus ir neokonus vienijanti postmoderni idėja – Lietuva visiems. Tai labai aiški priešstata Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų logikai, pagal kurią valstybė – ją kuriančios tautos namai ir vienintelė pasaulyje kultūrinio ir fizinio išlikimo erdvė.
Šimtmečio programoje, kaip ir strategijoje „Lietuva 2030“ nėra nė žodžio apie tautos išlikimą kaip strateginį tikslą. Skaitant apskritai nepaaiškėja: 1) kokia yra valstybingumo prasmė; 2) ar yra artikuliuotas tikslas išsaugoti Lietuvą kaip nacionalinę valstybę su ją sukūrusia ir joje gyvenančia tauta; 3) kam reikalingas šimtmečio minėjimas ir pagarba valstybės kūrėjams, jei tokio tikslo nėra.
Tokį valstybės kaip abstrakčių individų abstrakčioje bendruomenėje abstrakčios demokratijos sąlygomis supratimą atspindi ir Seimo Kultūros ir Švietimo komitetams užkliuvusios šimtmečio programos dalys. Tai – nacionalinio stadiono statybos ir kiti infrastruktūros projektai. „Keliai, aikštės, namai, pastatai, stadionai turėtų būti atskirti nuo to [šimtmečio minėjimo] segmento“, – sakė L.Ruokytė Jonsson. Aišku, tokia „projektais“ gausi programa atspindi ne tik kūrėjų požiūrį, bet ir nuoširdžias ministerijų ir pavaldžių įstaigų pastangas pasinaudoti programa savo seniai užstrigusių projektų užbaigimui, lėšų pritraukimui. Šimtmečio minėjimas virto paklodės tampymu. R. Karbauskis savo ruožtu programoje pasigedo minkštųjų kultūrinių renginių, koncertų, visos Lietuvos, ne tik Vilniaus, ir visų gyventojų, o ne milijono savanorių įtraukimo. Nors pastabos iš esmės teisingos, technokratinis, valstybingumą tarp eilučių pametantis pateiktosios programos pobūdis nesusilaukė valstiečių kritikos. Neužkliuvo jiems nei lietuvių tautos nebuvimas programoje.
Dar geriau išvalstybintą požiūrį atspindi modernus šimtmečio minėjimo interneto svetainės www.lietuva.lt turinys. Svetainė įspūdinga savo šventės interpretacija. Identitetas čia suprantamas kaip minėjimo logotipas (tapatybė kaip brand`as), šimtmečio šventės pristatyme visur figūruoja tik „žmonės“ ir niekur „lietuviai“ ar „lietuvių tauta“, švęsti kviečiami taip pat „Lietuvos žmonės“ – terminas, nurodantis politinį objektą, valdinius, o ne suverenų subjektą.
Įdomūs faktai apie Lietuvą slepia daugybę keistų detalių. Lietuva čia laikoma Rytų Europa, o štai Lenkija – jau Vidurio. Vasario 16-osios signatarai yra „vizionieriai“, o Baltijos kelias pristatomas tik kaip Gineso rekordas – ilgiausia žmonių grandinė.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šimtmečio minėjimui žadama sutelkti Lietuvos gyventojus (vėl) ir išeiviją, taip pat didinti socialinę/pilietinę atsakomybę. Tam bus skatinama savanoriška veikla, kuriamos vienijančios šventinės iniciatyvos, vienijami Lietuvos ir išeivijos gyventojai, galiausiai, formuojamas modernios ir kūrybingos Lietuvos įvaizdis užsienyje. Kūryba ir dalijimasis apskritai pristatomi kaip pamatinė šimtmečio idėja, beje, pakeičianti nepavykusią „drąsios Lietuvos“ idėją.
Kartojama ambicija pritraukti milijoną savanorių, sujungti Lietuvą „jubiliejinių kūrinių tiltu“. Šie kūriniai – „parkų atnaujinimo, medžių sodinimo, mokyklų papuošimo, renginių įgyvendinimo iki kultūrinei veiklai skirtų erdvių įrengimo“. Šventės rezultatas turėtų būti pilietiškai atsakinga visuomenė. Pilietinę atsakomybę esą sukurs prisidėjimas prie švenčių organizavimo ir savanorystė. Viską vainikuoja rodiklis – nieko nerodantis Pilietinės galios indeksas Lietuvoje iki 2020 metų turėtų išaugti penkiais procentais.
Tegul skaitytojas atleis už gausias citatas. Jose žavingai atsiskleidžia naująją valdžią nuvylęs technokratiškumas. Apolitiškai visuomenei bus pasiūlyta padalyvauti „Darom“ tipo savanorystėje, susitvarkyti aplinką ir pasidžiaugti bendryste su masiškai augančia emigrantų bendruomene. Jokios valstybingumo sampratos, jokios politinės savimonės, jokios (net nebūtinai įtaigios ir įkvepiančios) Lietuvos ateities vizijos, aplink kurią iš tiesų galėtų būti telkiami savanoriai.
Muziejinis tautiškumas
Kiekvienas skaitęs šimtmečio minėjimo programą turėtų skubiai prikišti šiam tekstui vieną programos sakinį. Vienintelė išimtis ir lietuvių tautos paminėjimas programoje skamba taip: „Pagrindinė šios sukakties pamoka ateičiai yra ta, kad Lietuvos valstybė yra amžina. Lietuva visada liks lietuvių tautos Tėvynė, lietuvių kultūros ir kalbos lopšys. […] Valstybės užduotis – telkti ir ginti piliečius. Individas junta poreikį būti ginamas kiekviename visuomenės raidos etape. Kita vertus, pilietis yra įsipareigojęs iškilus grėsmei ginti savo valstybę, ją stiprinti ir užtikrinti jos tęstinumą visoms kitoms kartoms.“
Iš pažiūros tautinės valstybės dvasia alsuojantis sakinys iš tiesų atstovauja muziejinio tautiškumo logiką. Atkreipkime dėmesį į du dalykus. Pirma, Lietuva yra lietuvių tautos Tėvynė, o ne valstybė. Nurodoma lietuvių kilmė, bet ne valstybės šeimininko statusas. Antra, Lietuva yra lietuvių kultūros ir kalbos lopšys, o ne namai. Ir vėl nurodoma lietuvių kultūros ir kalbos kilmė, o ne išskirtinis statusas Lietuvos valstybėje. Net ir pavienės nuorodos į lietuvių tautą, kultūrą ir kalbą yra nukreiptos į praeitį, ne į dabartį ar ateitį.
Tai tobulai atitinka dabartinės Europos Sąjungos „vienovės įvairovėje“ vizijos siūlomą valstybių santykį su tautomis. ES siūloma formulė yra puoselėti etninį tautiškumą, neteikiant jam jokios politinės reikšmės. Tautos gali rengtis, valgyti, puoštis, dainuoti, šokti, švęsti, statyti skirtingai, tačiau privalo supanašėti savo vertybėmis ir politine tvarka.
Prieš kelis metus teko rašyti, kad „federalistai ramina nacionalinės valstybės šalininkus tuo, jog „kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vieni iš pamatinių ES principų“. ES tikrai finansuoja etninių vietos kultūrų išsaugojimą, jos pinigais ir deklaratyvia parama džiaugiasi daugelis projektų ir etnografinių muziejų visoje Europoje.
Tačiau modernaus tautiškumo esmė yra ne cepelinai ir sutartinės, kurias galima išsaugoti kultūrinio paveldo projektais, o politinis tautų suverenumas. Moderniosios tautos esmė yra politinio suverenumo siekis. Be jo etnokultūrinis tautiškumas yra tik dar viena tapatybė postmodernioje tapatybių įvairovės visuomenėje. Tai puikiai supratusi sovietinė valdžia tarybinėse respublikose vykdė, kaip vėliau parodė istorija, labai sėkmingą grynai kūltūrinės tautos kūrimo ir puoselėjimo politiką. Šia prasme istorija kartojasi, kai ES viena ranka remia etninių kultūrų sumuziejinimą, o kita siūlo federacijos idėją.
Neatrodo, kad Lietuvos politikai suprastų šią tendenciją ir jos atspindžius savo veiksmuose. Ramūno Karbauskio „tautinio kostiumo visiems“ idėja buvo iškelta būtent valstybingumo šimtmečio programos kritikos kontekste.
Galima manyti, kad tai dalis valstietiško šimtmečio minėjimo. Tautinis kostiumas yra puikus dalykas ir toks projektas, vykdomas ne valstybės lėšomis, iš tiesų gali prisidėti prie tautinės tapatybės formavimosi, sukurti semtimentų ir prisirišimo prie tautinės kultūros ankstyvame amžiuje. Gėdingas pats faktas, kad šiandien Lietuvoje toks kostiumas neretai pašiepiamas ir kasdienėje sąmonėje siejamas tik su „duokim garo“ tipo renginiais. Tai reikia keisti. Tačiau nėra jokio tiesioginio ryšio tarp tautinio kostiumo ir valstybingumo, kurio šimtmetį švenčiame. Jeigu tautinis kostiumas valstiečių suvokiamas kaip valstybingumo šimtmečio programos dalis, kažkuo prisidedanti prie valstybės kūrimo ir išsaugojimo idėjos suvokimo, tenka nusivilti. Šios funkcijos jis neatliks.
Ką tikrai padarė „tautinio kostiumo vaikams“ idėja, tai privertė dar kartą susirūpinti Lietuvos partinio elito turima valstybingumo samprata. Buvusiems LKP šulams ir jų vaikams, suformavusiems LDDP ir vėliau LSDP branduolį, Lietuva yra ūkis, kurį reikia prižiūrėti, vystant ūkinius projektus. Brazauskas statė elektrines, o Butkevičius norėjo pastatyti stadioną. Liūdna, jog Lietuvos kaip ūkio (ar rinkos) samprata kitais motyvais yra lygiai populiari ir politinėje dešinėje, kur net masinė emigracija matuojama „trūksta darbo jėgos“ kriterijais.
Valstiečių rinkiminė retorika suteikė vilties, kad Lietuvą ir jos gyventojus jie suvokia pirmiausiai politiškai – kaip žūtbūt išlikti turinčią valstybę ir tik joje klestėti galinčią lietuvių tautą. Tačiau tam būtinas politinis, o ne etnokultūrinis tautos suvokimas. Valstybingumo šimtmetis mini ne lietuvių papročius, kultūrą ir kalbos grožį. Nesinori sutikti, kad jo tikslas yra tik gerai vieningai atšvęsti.
Valstybingumo šventės nėra tikslas savaime. Jis skirtas paminėti tautos ir jos priekyje stovėjusių asmenų valią turėti valstybę – ją sukurti, savarankiškai valdyti, ginti, prireikus dėl jos mirti, kad ją išsaugotume arba atkurtume. Iš kitos pusės valstybingumo šimtmetis yra ar turi būti įkvėpimas ir pamoka šių nuostatų laikytis ateityje. Nei infrastruktūros projektai, nei lietuvių autorių parodos užsienyje, nei tautinis kostiumas negali to padaryti.
Iššūkis
Gyvename keistu laikotarpiu, kai aidu atkartojant sovietinę istoriografiją nuolatos mėginama perrašyti XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų istoriją. Siūlymai pervadinti K. Škirpos gatvę Vilniuje yra naujausias to pavyzdys. Tokie bandymai „nuvainikuoti“ rezistenciją, kurti fragmentuotą istorinę sąmonę ir dekonstruoti tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, yra nacionaliniam saugumui grėsmę kelianti veikla. Tautos istorinė atmintis yra pagrindinis jos valstybinę sąmonę formuojantis veiksnys. Šios savimonės nebuvimas iš esmės pakerta pasiryžimą gintis agresijos atveju, ką geriausiai liudija neseni Lietuvos tautinių bendrijų nuostatų tyrimai.
Valstybingumo šimtmečio išvakarėse efektyviausias parengiamasis darbas prasmingam sukakties sutikimui būtų aiški Seimo su atsakingomis institucijomis parengta pozicija dėl Lietuvoje ir užsienyje vykdomų šalies istorijos perrašymo pastangų įvertinimo ir pozityvi būtinas valstybines ir patriotines nuostatas ugdančio istorijos mokymo programa. Dabartinė valstybingumo šimtmečio programa daug ir tuščiai kalbėjo apie tautos telkimą ir vienijimą. Tą padaryti galima ir reikia, tačiau ne savanorystėmis, o kryptingu Lietuvos piliečių ugdymu – vaikams mokykloje, suaugusiems – viešojoje erdvėje.
Kaip efektyviai ugdyti valstybinę sąmonę, pasididžiavimą savo tautybe ir susidomėjimą savo istorija – klausimas atskirų sričių ekspertams. Mokykloje – edukologams, istorikams, už jos ribų – kultūros, vizualinių menų, žaidimų kūrėjams ir viešųjų ryšių specialistams.
Pabaigai – trumputis ekskursas į šalį. Nebūkime kuklūs! Valstybingumo šimtmetis – proga priminti apie save, savo egzistavimą ir aukas ne tik sau, bet ir visam pasaulyje. Šiose srityse mums švelniai tariant nesiseka. Įtaigus, emocijas keliantis ir permąstyti siužetą priverčiantis kinas ar serialai neabejotinai yra vienos efektyviausių priemonių, tą pajėgančių daryti šalių naudojamos visame pasaulyje.
XXI a. prie to prisideda ir įtraukiantys į virtualius pasaulius kompiuteriniai žaidimai. Tačiau Lietuvai tame, neįsižeiskime, nesiseka. Žavinga ir sveikintina pastanga tapęs LRT serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, nors akivaizdžiai liudija problemos supratimą ir norą ją spręsti, kartu yra ir aiškus liudijimas, kad Lietuvos kinas nėra pasirengęs kokybiškai produkcijai. Programoje numatytas lietuviškų filmų kūrimas, deja, jokio efektingo ir įtaigaus rezultato neduos.
Bet gal valstybei laikas parodyti savo istoriją pasauliui ir sau? Surasti pinigų „parduoti scenarijų“ Holivudui, didžiosioms TV kompanijoms, RPG ar veiksmo žaidimų kūrėjams? Vietoje visos eilės smulkių projektų, imtis vieno, bet įspūdingo? Lenkija, vykdydama sėkmingą istorijos politiką yra seniai Vakaruose paskleidusi nuostatą, kad Abiejų Tautų Respublika buvo Lenkija. Net Italijoje, Bario mieste, Bonos Sforcos gimtinėje, informaciniai užrašai skelbia, kad tai Lenkijos karalienė, ir nemini LDK. Drąsios šalies vertas iššūkis būtų valstybingumo šimtmečiui, jei ne pabaigti, tai bent pradėti projektą, kuris filmo, serialo ar kompiuterinio žaidimo forma tarptautinei auditorijai kokybiškai ir įtaigiai pateiktų pasirinktą Lietuvos istorijos epizodą, prikeltų jį gyvenimui žmonių vaizduotėje, sukurtų neištrinamą pozityvią asociaciją su Lietuva. Ar galime bent iškelti tokią idėją?
Paskutinėmis vasaros dienomis galų gale atradau keletą laisvesnių vakarų ir ramiai, nesiblaškydamas, niekur neskubėdamas, perskaičiau paskutinįjį rašytojo Petro Dirgėlos interviu – „Apie Karalystę“.
Rašytojas Petras Dirgėla.
Perskaičiau lėtai, atidžiai. Perskaičiau genamas pagarbos rašytojui. Kitaip ir būti negalėjo. Jei gilų įspūdį kadaise paliko istoriosofiniai jo veikalai „Joldijos jūra“, „Kūlgrinda“, „Minijos žemė“, „Anciliaus ežeras“, „Tranų pasaulis“, „Pogodalis“, „Amžių dienai dūzgianti giria“, jei kadaise Lietuvos spaudai teko parengti dešimtis rašytojo interviu apie svarbiausias nūdienos aktualijas, argi galėjau nepastebėti jo paskutiniojo liudijimo apie politiką, istoriją, kūrybą?
Pusantro šimto puslapių knyga „Apie Karalystę“, kurią 2016-ųjų pradžioje išleido „Naujasis Židinys – Aidai“, mano supratimu, – vertinga. Pirmiausia – dėl atvirumo, aštrumo.
Viliui Bartninkui savo mintis rašytojas dėstė jau sunkiai sirgdamas. P.Dirgėla negalėjo nesuvokti: jėgų įveikti ligą nėra daug. Todėl apie svarbiausius nūdienos reiškinius rašytojas savo nuomonę dėstė ypač atvirai, nė kiek nesidairydamas į šalis, ką pamanys aplinkiniai.
Sutikite, šiandieninėje politkorektiškumo gadynėje, kai tapo ypač madinga daug kalbėti ir mažai pasakyti arba kalbėti taip, kad būtų sunku suprasti, už ką tu ir prieš ką, šis P.Dirgėlos bruožas – nekeliaklupsčiauti nei prieš redaktorius, nei politikus, nei didžiausius autoritetus, – ne tik pagirtinas, sveikintinas, bet ir gražus, prasmingas.
Tiesa, privalu pabrėžti, jog P.Dirgėla niekad nebijojo atvirai atskleisti savo įsitikinimų. Nei tuomet, kai Lietuva prabilo norinti gyventi savarankiškai, be Rusijos globos, nei vėliau, kai paaiškėjo, jog Rusijos imperija – ne vienintelis mūsų priešas. Galiu būti liudininkas – visuose šių eilučių autoriui duotuose interviu P.Dirgėla rašė neslėpdamas savo nuomonės, niekam nedalindamas mandagumo reveransų, net ir tiesioginiams darbdaviams, nuo kurių priklausė galimybė paskelbti tekstą, sulaukti didesnio honoraro ar prestižinės premijos. Nepatinka – nereikia, bet švelninti, išbraukti kritikuojamųjų pavardes, nutylėti nepalankius faktus, aplinkybes, – niekuomet.
Jei įtariate, kad galiu būti tendencingas, minėdamas interviu, kuriuos man davė P.Dirgėla, kai dirbau tuometiniame savaitraštyje „Literatūra ir menas“ arba dienraštyje „Lietuvos aidas“, susiraskite 1997 – 1998-aisiais metais „Valstiečių laikraštyje“ rašytus P.Dirgėlos „Suvokimus“. Jų – apie pusantro šimto. Jeigu atidžiai perskaitysite bent didžiąją „Suvokimų“ dalį, prieš jus atsivers sudėtinga Lietuvos valstybės byla, kuri narpliojama atsižvelgiant į viską – ir į kaimyninių valstybių galias, ir į jų padorumą, ir į lietuviškus interesus bei lietuviškus pajėgumus. O P.Dirgėla – nuoširdus, geranoriškas, ne už honorarus plušantis Lietuvos advokatas.
Gal ir sunku patikėti, bet rašytojas P.Dirgėla niekur neprašovė pro šalį „Suvokimuose“ vertindamas tų dienų realijas – referendumus, buvusius komunistus, dešiniuosius, tylinčius rašytojus, Nuosavybės, Žemės grąžinimo įstatymus, Rusiją, tremtis ar kolaboravimą. Kaip jis manė, įtarė, nujautė, – taip galų galiausiai ir nutiko.
Paimkime kad ir 1992-ųjų gegužės 22-ąją duotą interviu „Atpažink, Lietuva, save“ (“Lietuvos aidas“). Įsidėmėkime: „Nelaimė, tragedija prasideda, kai žmogus suabejoja tiesa. Pradeda niršti: „Kas ta Lietuva? Reikia tvarkos, o ne Lietuvos“. Vėliau: „Velniop tiesą. Kam ta tiesa? Reikia tvarkos, o ne tiesos“. Žmogus, pradėjęs žeminti tėvynę, ilgainiui paniekina tiesą. Šaukia: „Štai dar vienas, kuriam tiesa svarbiau ir už gyvastį. Kas gali tuo patikėti?“ Lietuva čia dėta tik tuo ir tiek, kad visur, visame pasaulyje, pažeminant tėvynę išniekinama tiesa…“
Argi šie žodžiai – ne apie šiandienines mūsų nuotaikas, kai dėl netvarkų, mažų atlyginimų, bedarbystės ar korupcijos keikiame valstybę, kuri niekuo dėta dėl lietuviško godumo, savanaudiškumo ar žioplumo?
Taigi interviu „Apie Karalystę“ laikau ypatingai nuoširdžia P.Dirgėlos išpažintimi. Rašytojas nujautė sergąs sunkiai pagydoma liga, todėl jo atvirumas šioje knygoje – ypatingas. Jis skubėjo kuo daugiau, atviriau, aiškiau pasakyti. Kalbėjo mažai, bet išmintingai, įžvalgiai. Mažai žodžių, o mintims – erdvu.
Toje knygoje, man regis, randu atsakymus į svarbiausius šiandienos klausimus: kaip gyventi neišduodant gyvybiškai svarbių Lietuvos interesų?
Slaptai.lt skaitytojams pateikiame keletą citatų iš interviu „Apie Karalystę“. Man regis, jos svarbios, turi išliekamąją vertę. Jomis derėtų vadovautis. Jos – apie svarbiausius lietuvių tautos uždavinius.
Gintaras Visockas
XXX
„Esama būtinų dalykų, be kurių tauta negali išgyventi. Ji negali ilgai būti be valstybės“.
„Skiriamasis lietuvių bruožas yra „maža pamišusi civilizacija“. Kadangi maža, todėl ji pažeidžiamesnė ir turi būti darbštesnė. Jei esi mažas, trimis galvomis turi pranokti kitus. Kad lietuvis išgyventų dviem trečdaliais tiek, kiek vokietis, jis turi tris kartus daugiau dirbti. Antras dalykas – pamišusi. Racionaliai žiūrint, iš mūsų situacijos neįmanoma išsikapanoti, išsipinti, bet lietuviai vis ieško būdų. „Maža pamišusi“ tauta – tai nusako visą mūsų sudėtingumą. Šioks toks pamišimas kartais yra pati geriausia išeitis, nes suteikia jėgų, energijos, galimybę priimti rizikingą sprendimą. Kaip tie, kurie iš pradžių atrodo juokingi, bet galiausiai nukerta drakonui galvą. Šiandien yra 2014 metai. Kaip galima bus apie tai kalbėti 2020-aisiais? Nežinau. Lietuvos valstybė, manau, išliks. Neabejotinai bus – ar okupuota, ar aneksuota, ar įtakos zona, ji nepraranda savo pamatinio statuso, atsirėmusio į karalystę. Paviršius nuplaunamas, tarytum dingsta, bet giluminis klodas lieka. Jei šitaip žiūrėsi, ji jau kiek kartų dingsui, bet išliko. Nepasiekiamumas yra didžiausias variklis tiek asmenybei, tiek valstybei…“
Knygos „Apie Karalystę” viršelis.
„Lietuva sukūrė vieną valstybę. Lietuvos pradinis statusas – karalystė, ir tas statusas yra jos pamatas, ant kurio buvo statomi visi kiti… Tai sakau dėl to, kad buvo bandyta supainioti protus. Tarkim, Algirdas Brazauskas per Lietuvos tūkstantmečio šventę pasakė, kad Lietuva sukūrė penkias valstybes: karalystę, LDK, tarpukario respubliką, LTSR ir dabar penktą. Aš spaudoj sakiau, kad Lietuva sukūrė vieną valstybę, ji buvo okupuojama, bet viena…“.
„…Buvimo tvirtumas apnykęs. Kaip pažeidžiamas, pavadinkim, senelių ir anūkų ryšys, taip valstybės pažeidžia santykį su savo praeitimi, kuomet nebežino savo istorijos. Tada daraisi mankurtas, vėjo panešamas. Nyksta ir dėl kitų priežasčių: kai tauta pradeda blaškytis, demografinė padėtis tampa bloga. Tauta miršta taip pat, kaip dingsta gyvybės rūšys. Arba kai susitapatina su nukariautoju. Tai kodėl reikia valstybės? Viskas susiveda į vieną pamatinį dalyką – į saugumą, į baimės įveikimą…“
„Lietuva yra maža palyginus su Vokietija, Rusija, Lenkija – didžiosiomis valstybėmis, tarp kurių įsikūrė. Su visomis kariavo 500 metų, gindamasi, grumdamasi, bandydama. Beje, Lietuva yra pirmoji Europoje gynybos sumetimais pasitelkusi kultūrą (turiu omenyje teisynus, statutus), kad sušvelnintų kovą. Lietuvą vadinu civilizacija, o ne tauta, nes Lietuva yra daugiau nei nacionalumo, tautos meilės lygmuo. Didžiąją savo egzistavimo dalį lietuvių tauta buvo internacionali ir įvairiakalbė. Vadinu pamišusia, nes reikėjo šiokio tokio beprotiškumo tokiai mažai išlikti. Taigi sakiau, kad į Lietuvą permainos atėjo vėliausiai. Lietuva palaukė, pasiklausė, ar čia bus kraujo, ar čia esama galimybių. Juk tai tautos, laviravusios tarp įvairių galybių, susikūrusios savotišką svajonių ir galių choreografiją, bruožas. Lietuviai laviravo kaip balete – pritūpė, truputį pritūpė ir atsiliko pora metų“.
„Lietuvoje buvo pilietinė tauta, kuri siekė valstybės atkūrimo, tai darydama sau prieinamomis priemonėmis. Iš jos iškilo blaivusis sparnas. Kita – emocinė tauta. Tai tautinė savimonė, pagrįsta jausmu, kad Lietuva buvo ir bus, o mes sau dainuojam patriotines dainas, ašaros akyse ir visa kita. Žinoma, yra ir trečia, kolaborantų tauta, kuri jautė, kad greitai niekas nepasikeis, o štai yra galimybės ir karjera. Kad ir kokios būtų perskyros, atvirai sakau, kad praktiškai visi, gimę TSRS, esame okupacijos dalyviai. Lengviau tai pasakyti, nei graužtis dėl kaltės, jog nesipriešinai, nekenkei ir aiškiai nedeklaravai esąs prieš“.
„Lietuvos mokslas: savas ir svetimas” – tokiu pavadinimu išleista dr. Algimato Liekio 45 – oji monografinio pobūdžio 710 psl. knyga su daugiau kaip 300 iliustracijų apie mokslo ir studijų nuo seniausių laikų iki šių dienų vietą ir vaidmenį lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo kūrimo ir stiprinimo kelyje.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tiesa, nemažai kas teigia, kad mokslas – nepolitinis, bet kam ir kuriems tikslams panaudojami jo rezultatai, tai jau politika, kaip ir politika kokius ir kokių vertybių gynėjais išugdomi mokymo ir studijų institucijose.
Tai puikiai, remiantis ir įvarių laikų archyviniais, ir literatūrinais šaltiniais įrodoma ir bene pirmajame tokio pobūdžio mūsų istoriografijoje veikale.
Ypač sunerimti daug ką turėtų priversti knygoje pateikiama analizė apie dabartinį globalizmą studijose ir moksle, apie lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą pražūtin stumiančių tokių aukštųjų mokyklų veiklos rodiklių, kaip „tarptautiškumas“ (sovietmečio „proletarinio internacionalizmo“ – surusinimo, dabar – suanglinimo ir pan. iškėlimas į aukščiausių rangą), apie šlovinimą tik dievo Dolerio ir jo sūnaus Euro ir pan.
Dėl to ypač didelis pavojus iškyla technikos studijų ir mokslo institucijoms, kad jose bus rengiami tik tarptautinių monopolijų kompiuteriams „priedai“ – abejingi savo Tautai ir Valstybei, jos kalbai ir kultūrai specialistai.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – autoriaus apžvalga apie naująją knygą, jos tematiką ir problematiką.
XXX
Dr. Algimantas Liekis
Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos – tai ne tik nauji mokslo sprendimai, išradimai, atradimai, dėstomų dalykų lygmuo ir išugdytų specialistų žinios, bet ir tų specialistų suvokimas savo misijos. Lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva, Tiesa, Teisingumas – tai tie matai, kuriais turėtų būti įvertinamos tiek praeities, tiek dabarties ir Lietuvos studijų, mokslo institucijos. Ne išimtis turėtų būti ir inžinieriai, technikos ir technologijų mokslininkai. Jie visais laikais didele dalimi lėmė, lemia ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir kitų stiprybę, žmonių gerovę ir ramybę.
Nesiklaupę prieš galingiausius
Nuo seniausių laikų žmonės stengėsi suvokti aplink egzistuojantį pasaulį, susikurti, pasigaminti darbą lengvinančių įrankių, ginklų, kurti remiantis ankstesnių gamintojų patirtimi ir nuolat papildant savąja. Ir tik gerokai vėliau pradėta tą patirtį apibendrinti, pagrįsti teorijomis, kurios davė impulsą ir technikos, technologijų mokslų raidai.
Lietuviai, nuo amžių kurdami ir gamindamiesi darbams ir kovoms technikos gaminius niekuo nenusileido kaimyninėms tautoms ir valstybėms, o daugely sričių jas ir pralenkė. Kitaip, kaip drįsta teigti kai kurie mūsų istorikai, jei lietuviai būtų „sugebėję tik šluotas rišti“, kaip jie būtų daugiau kaip pora šimtų metų atlaikę galingiausios pasaulyje Romos popiežių ir imperatorių valstybės – Šventosios Romos (Šventosios vokiečių tautos) imperijos, užėmusios vos ne visą dabartinės ES teritoriją, jos elitinių teroristų, pasivadinusių šventųjų vardais ordinų – Kalavijuočių ir Kryžuočių, nuolatinius puolimus.
Lietuviai viename su Europa pažangos kelyje
Mūsų protėviams nuo seno buvo žinoma ir vietinės geležies rūdos metalurgija. Aukštai vertinti lietuvių gaminti kalavijai jau XII a. Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“. Gerą lietuvių ginklų kokybę patvirtina ir archeologiniai radiniai. Lietuviai, kaip ir tais amžiais vokiečiai, prancūzai puošė savo metalo ginklus dažniausiai raižymo, ėsdinimo ir kitais būdais. Kad lietuvių ginkluotė savo kokybe nesiskyrė nuo Vakarų Europos riterių, patvirtina ir tai, kad Lietuvos valdovas Vytautas Žalgirio mūšyje buvo įsakęs savo kariams užsirišti ant kairės rankos šiaudų grįžtes, kad savieji nesusimaišytų su priešais.
Beveik tais pačiais metais Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos kariuomenėse, pasirodė ir šaunamieji ginklai. Jau mūsų valdovo Gedimino laikais Lietuvos kariuomenėje (nuo 1341 m.) būta iš metalo išlietų patrankų, muškietų.
Daug patrankų lietuviai turėjo ir Žalgiryje, o vėliau, 1428 m., ruošdamiesi šturmuoti rusų Novgorodą, ten buvo nusivežę net 40 arklių tempiamą bombardą „Halką“ miesto sienoms griauti.
Pralaimėjimai – dėl nuolankumo ir egoizmo
Galingoji Lietuvos valstybė tada žlugo ne dėl pralaimėjimų kovose vos ne su visa Vakarų Europa, o dėl pačių valdančiųjų išdavysčių, sąmokslų, dėl to, kad pasidavė gerokai silpnesnei popiežių ir imperatorių bernų valstybei – Lenkijai, atidavė į jos rankas svarbiausią tautos stiprybės šaltinį – valstybės savarankiškumą, katalikybės plėtojimo, švietimo, mokslo ir kalbos likimą. Tuo tarpu, kai katalikybė pačioje Lenkijoje buvo paversta valstybine religija, kai švietime, moksle, bažnyčiose vis labiau buvo įtvirtinama tik lenkų kalba.
Dr. Algimanto Liekio veikalas „Lietuvos mokslas: savas ir svetimas„
Tad ir daugelis lenkų hierarchų, kaip ir kiti valdantieji Lietuvos ir Lenkijos, Krėvos, o ypač Liublino unijas aiškino savaip, kad dar neapsikrikštijusių Lietuvos kraštų apkrikštijimas – tai pirmiausia jų sulenkinimas.
Ir lenkų kunigai bei vienuoliai, atsidūrę Lietuvoje, nebaudžiamai visur aiškino ir reikalavo, kad Lietuva gali „eiti į Europą“ tik atsisakiusi savo pagoniškos lietuvių kalbos, tik perimdama visa, kas lenkiška.
Tokią politiką visokeriopai rėmė ir popiežiai, ir imperatoriai, nes tik nugalėję, pajungę savo įtakon Lietuvos valstybę jie galėjo tikėtis pajungti savo įtakon ir Lietuvai priklausiusias Rytų slavų tautas, kurios nors ir nuo X a. buvo apsikrikštijusios, bet pripažino ne Romos popiežius ir imperatorius, o Bizantijos valdžią, skelbė, kad tik Bizantija yra tikroji Romos imperijos palikuonė.
Dėl to popiežiai ir prieš rusus, lyg jie būtų pagonys, skelbė kryžiaus karus.
Bet rusų valdovai – carai, pasimokę iš lenkų, vokiečių, prancūzų ir kitų tautų, jų imperialistinių valstybių, privertė krikščionių (Rytų) bažnyčią tarnauti tik savo, savos valstybės interesams ir jau nuo caro Ivano III (nuo XIV a.) ėmė skelbti, kad Rusijoje (iš pradžių Maskvos Didžiojoje kunigaikštystėje) gali būti tik viena religija – stačiatikių, viena kalba – rusų, vienas valdovas – caras.
Tuo tarpu Lietuvos valdovai toleravo visas religijas ir kalbas, menkai tesuvokė valstybės nepriklausomumo svarbą. Dėl to galima papriekaištauti ir Vytautui Didžajam, kuris, būdamas didžiausios Rytų Europoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu, laukė Popiežiaus, imperatoriaus leidimo karūnuotis karaliumi, nors pastarųjų palaiminimas ir tebuvo reikalingas tik valstybių, priklausiusių Šventosios Romos imperijai, valdovams.
O Lietuva jai nepriklausė. Ir Vytautas galėjo karūnuotis, kaip kad karūnuodavosi Rusijos, Anglijos ir daugelio kitų valstybių valdovai. Bet tas per didelis tolerantiškumas, per didelis paisymas svetimųjų, ypač lenkų ir į jų rankas patekusios katalikų bažnyčios interesų ir nulėmė, kad galingosios Lietuvos valstybės kūrėja – lietuvių tauta vis labiau pirmiausia atėjūnų lenkų buvo paverčiama įname savo namuose, jų valios vykdytoja ir interesų gynėja, kol pagaliau ir pati valstybė liko tik Lenkijos valstybės provincija.
Tad ir XVI a. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas buvo jau ne lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, o svetimųjų vykdytos kovos su „katalikybės skaldytojais“ – Liuteriu ir kitais reformatoriais, krašto lenkinimo (katalikinimo) centras. Jame net nebuvo įkurta lietuvių kalbos katedra. Lietuviai net nebuvo priimami dirbti į žydų valdomą Universiteto spaustuvę, kad neišmoktų spausdinimo amato. Bet kadangi Universitetan buvo sukviesta dirbti ir gan žymių mokslininkų iš Vakarų, Šventosios Romos imperijos, tai nemažai buvo atlikta ir reikšmingų mokslo darbų, nemažai prisidėta prie mokslinės minties plėtotės, bendro krašto intelektualinio lygmens pakėlimo, pirmiausia prie lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo.
Tik beveik nieko dėl lietuvių tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo. Faktiškai jam ir viltis būtų buvusi galutinai užsmaugta, jeigu būtų įsigalėjusi 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija, kurioje iš viso nebeminėta nei „lietuvių tauta“, nei „Lietuvos“ vardai, o tik „lenkų tauta“, tik „Lenkija“. Tad ir teisus anas žemaitis, kuris ir tuos lietuvius istorikus bei politikus, kurie šlovina Liublino uniją ar Gegužės 3 – iosios vadinamąją lenkų konstitituciją, vadina paprasčiausiomis „subinlaižomis“.
LDK didikų mokyklos
Techninei minčiai plisti krašte svarbią reikšmę turėjo ir karo mokyklos, dažniausiai steigtos LDK didikų. Antai 1747 m. Nesvyžiuje M.K. Radvilos įkurtoje mokykloje rengti artileristai, fortifikacijos statybos ir kiti specialistai. Panašią mokyklą – karo inžinerijos 1774 m. įsteigė Gardino didikas Tyzenhauzas. 1782 m. panaši specialioji karo inžinerijos mokykla ėmė veikti ir Vilniuje. Jai vadovavo pulkininkas J. Jasinskis. Tarp jos dėstytojų buvo ir architektas L. Stuoka-Gucevičius ir kai kurie kiti Vilniaus universiteto dėstytojai. Šiose ir panašiose mokyklose buvo išeinami kursai ir apie įvairių ginklų gamybą, metalus, jų liejimo būdus ir kt. Tačiau, žinoma, mokyta daugiausia tik lenkų kalba, nes palaipsniui ir didikai jau buvo paniekinę savo tėvų ir protėvių – lietuvių kalbą.
Technikos – technologijos mokslais Vilniaus universitete pradėta kiek labiau domėtis tik žlungant vadinamajai „bendrajai Lenkijos – Lietuvos“ valstybei, po pirmojo jos pasidalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos (1772 m.). Tada išlaisvintame iš jėzuitų rankų universitete, kaip ir kitose mokymo įstaigose, imtasi pereiti ir prie „taikomojo pobūdžio“ dalykų studijų ir mokymo.
Tada rektorius M. Počobutas ir beveik visi universiteto profesoriai buvo pasirašę aktą ir dėl mokslų akademijos įkūrimo, kurios darbuotojai „turėtų globoti tik tuos mokslus, kurie šaliai galėtų būti reikalingiausi ir naudingiausi, – rašė jie. – Trumpai tariant […] (Mokslų akademijos – A. L.) tikslas būtų šviesti, skiepyti ir plėsti tautoje tiksliuosius mokslus, skirtus ne tik protui šviesti, bet ir tarnaujančius nuolatinei praktikai […]. Tokie mokslai yra geometrijos, mechanikos, geografijos, žemės ūkio, ekonomikos mokslai arba panašūs jiems – manufaktūra, istorija, gamtos mokslai […]“. Tačiau, prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimui, Lietuvos įjungimas į Rusijos sudėtį sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą.
Po minėtų pertvarkymų Vilniaus universitete imta dėstyti ir aukštoji matematika, architektūra. Ją universitete dėstė Paryžiuje ir Romoje studijavęs architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius (1753 – 1798). Jis parengė universitetui ir architektūros studijų programą, pagal kurią būsimieji specialistai turėjo išmokti ne tik suprojektuoti gražius pastatus, bet ir pasigaminti statybai reikalingus mechanizmus – keltuvus, poliakales ir kt. Be to, būsimieji architektai – statybininkai būdavo supažindinami su medžiagų atsparumo, statybinės statikos, statybinių medžiagų, statybinių konstrukcijų, geotechnikos, statybų technologijos, organizavimo, ekonomikos ir panašiais kursais, vėliau tapusiais savarankiškais.
Naujų lietuvybės smaugėjų naguose
Po pralaimėto 1830 n. sukilimo Universitetas, kaip ir kitos studijų ir mokslo institucijos buvo uždarytos, jų turtai išvežti į Rusijos atitinkamas įstaigas. Tad jei daugelyje Europos valstybių XIX a., ypač jo antroji pusė, prisimenamas kaip ypač spartaus naujų universitetų ir mokslo institucijų steigimo amžius, lietuvių tautai jis buvo kovos dėl savo kalbos, savo spaudos, dėl lietuviškų elementorių amžius – po pralaimėto 1863 m. sukilimo okupacinė rusų valdžia dar uždraudė ir lietuviškas mokyklėles, lietuvišką spaudą. Tokių mokyklėlių steigimas, išlaikymas, lietuviškų knygelių leidimas bei platinimas buvo paskelbtas valstybiniu nusikaltimu.
Kita vertus, toks lietuvių kultūrinis ir ekonominis engimas buvo patogus lenkintojams – jie bruko lietuviams lenkiškas net maldaknyges, ir nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai kunigai ar kokie lenkų švietėjai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Tas pats pasakytina apie gausias Lietuvoje žydų bendruomenes. Jose, beje, mokytasi lenkiškai, rusiškai, vokiškai, tik ne lietuviškai.
Beje, kaip sakyta, nepalankiai lietuviams plėtotas švietimas ir mokslas dar ir prieš patenkant (XVIII a. pabaigoje) Rusijos imperijon, esant vienoje valstybėje su lenkais (nuo Liublino unijos), mokslas ir studijos, švietimas buvo atiduotas į atėjūnų lenkų, kunigų rankas, o ir Vilniaus universitetas paskirtas „švietimo kuratoriumi“ rūpinosi tik lenkišku mokymu. Taip dar prieš patekimą į Rusijos imperijos sudėtį, Lietuva jau nebebuvo nė vienoje srityje lietuviška.
Lietuvą pražudė jos elito per didelis tolerantiškumas atėjūnų kalbai ir kultūrai, o labiausiai įsigalėjęs šiandienos terminu liberalizmas, kai egoistiniai siekiai, turtai tapo sverbesniais už Tautos ir jos valstybės savarankiškumą, kultūros klestėjimą. Bet į tą nuosmukį eita palaipsniui. Dar nuo Gedimino laikų, Lietuvos miestai buvo perduodami atėjūnams lenkams, žydams, vokiečians, rusams, teikiant jiems įvairių privelegijų. Net Lietuvos Statutuose buvo nurodoma, kad bajoras, persikėlęs į miestą, netenka savo bajorystės. Kitaip sakant, lietuvis buvo kaustomas tik prie žagrės. Tuo tarpu kai pralobę kaip ir žydai galėdavo įsigyti net bajorų titulus (tad ir XIX a. vidury per 30 proc. bajorų „lietuviškose gubernijose“ buvo bent „pusiau“ žydiški).
„Aušra“ lietuviams
Tik panaikinus baudžiavą ir atsiradus galimybei lietuvybę išsaugojusiems daugiausia valstiečių vaikams studijuoti, savarankiškai kūrybinei ir visuomeninei veiklai, taip pat pasirinkti gyvenamąją vietą, vis drąsiau imta skelbti, kad lietuvių tauta tokia pat kaip ir „lenkų“, bet turinti seniausią Europoje kalbą, didingiausią istoriją ir ji turi teisę ir privalo vėl būti istorijos kūrėja – atkuri savo, tik pačių lietuvių valdomą valstybę. Tarp pirmųjų to skelbėju buvo ir 1883 m. dr. Jono Basanavičiaus ir bendražygių Prūsuose pradėtas leisti „Aušros“ laikraštis ir slaptai knygnešių platintas po Lietuvą. Beje, jame yra žinučių ir apie lietuvius paprastus valstiečius, stebinančius apylinkių žmones savo sukonstruotomis mašinomis.
Tais sunkiaisiais XIX a. dešimtmečiais – lenkinimo, rusinimo ir dar ekonominio engimo metais tarp lietuvių buvo gyvos ir modernios technikos kūrimo idėjos. Tarp tokių ir skraidymo aparatų, sunkesnių už orą, kūrimas.
Toks pavyzdys galėtų būti neturtingas žemaičių bajoras Aleksandras Griškevičius (1809-1863m.). Jis, baigęs Kėdainių mokyklą, dirbo teismuose ir kitose įstaigose sekretoriumi, raštvedžiu, vertėju, o laisvalaikiu projektavo ir statė įvairius skraidymo aparatus. Vieną jų, aerostatą su sparnais ir garo mašinos sukamu propeleriu jis aprašė savo knygelėje „Žemaičių garlėkys“. Iš brėžinių atrodo, kad tai turėjo būti gana gremėzdiškas įrenginys, kuris pagal savo aerodinamines savybes vargu ar būtų galėjęs pakilti į orą ir skristi, bet tuo laiku ir Prancūzijoje, ir kai kuriose kitose šalyse buvo mėginama sukurti sunkesnius už orą skraidymo aparatus, varomus garo varikliu.
Vėl lietuviškai prabylant
Lietuvių tautos pabudimas iš lenkiškosios komos, kova su carizmu dėl savo, lietuvių kalbos ir laisvės, taip pat artėjančios visoje Rusijos imperijoje revoliucijos gausmas privertė carą 1904 m. gegužės 7 d. atšaukti lietuvių spaudos draudimą.
Atgavus spaudą, panaikinus lietuviškų mokyklų draudimą, kur kas drąsiau imta kelti reikalavimus atkurti Vilniaus universitetą, steigti lietuvių mokslo draugijas. Išsilaisvinančiai lietuvių tautai, jos švietimui ir mokslui daugiausia nuveikė dr. J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, jos pradėtas leisti pirmasis lietuviškas mokslo žurnalas – „Lietuvių tauta“. Tarp svarbiausiųjų draugijos veiklos sričių buvo lietuviškų vadovėlių rengimas, kai kurių mokslo tiriamųjų darbų ir lietuviškos švietimo ir mokslo sistemos kūrimo projektai.
2016 birželio 13 d. Vilniaus rotušėje, „jausdami atsakomybę už Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą bei visų čia gyvenančių tautinių bendrijų likimą, lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio palikimo išsaugojimą ir perdavimą ateities kartoms; matydami kritinę Lietuvos demografinę bei moralinę būklę, rimtą pavojų lietuvių tautai ir jos kultūros išlikimui ir valdymo institucijų neadekvačius veiksmus, o kartais ir vengimą ryžtingai apsispręsti“ savo parašais įsipareigojome „sutelkti visas visuomenės pajėgas, kad politikai, sekdami Estijos pavyzdžiu, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą visiems laikams išsaugoti lietuvių tautą, lietuvių kalbą, Lietuvos kultūrą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę“ (iš „Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų“).
Sugiedojome Lietuvos Valstybės himną, humanitarinių mokslų daktaras, filosofas Krescencijus Stoškus labai įtaigiai, argumentuotai papasakojo, kodėl įvairių visuomeninių organizacijų, partijų, visų tautos likimui neabejingųjų pastangos, kad Lietuva neišsivaikščiotų, yra būtinos. Gana apie tai tik kalbėti, reikia veikti sutartinai ir ryžtingai. Kunigo, kankinio Ričardo Mikutavičiaus pranašiškas būkštavimas, kad, tapę laisvi, galime išsivaikščioti, tampa kūnu.
Nacionalinio susitarimo tekstą perskaitė aktorė Rita Juodelienė.
Pirmieji susitarimą pasirašė asmenys, esantys preliminariniame sąraše, paskui ir kai kurie kiti susirinkimo dalyviai. Keli pasirašiusieji trumpai kalbėjo apie susitarimo tekstą, prisiimamų įsipareigojimų sudėtingumą, būtinybę suvokti situacijos, kurioje yra atsidūrusi tauta, priežastis ir kt.
Išrinktas „Nacionalinio susitarimo, kad Lietuva neišsivaikščiotų“ komitetas.
Renginio metu klausėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos merginų choro (vadovas Andrius Gylys) ir kanklių ansamblio (vadovė Lina Naikelienė). Skambėjo populiarios dainos „Anoj pusėj Dunojėlio“, „Tykus tykus vakarėlis“, „Tėvynei aukoju“, sutartinės.
Tos pačios akademijos studentai skaitė ištraukas iš poeto Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladžių“.
XXX
Ar šis susirinkimas nebus tik dar vienas bergždžias susirūpinimas tautai iškilusių pavojų akivaizdoje? Ar jis bent šiek tiek primins 1988-ųjų birželio 3-osios susirinkimą Mokslų akademijos salėje?
Vilniaus rotušėje nemačiau daug visuomenei gerai žinomų veidų – akademikų, profesorių, dailininkų, poetų ir rašytojų, studentų, politikų… Išsivaikščiojančios Lietuvos bėdos jiems nerūpi? Konkrečiai: Dariui Kuoliui, Vytautui Radžvilui, Vytautui Rubavičiui, Alvydui Medalinskui, Zigmui Vaišvilai… nereikėjo čia dalyvauti? Mačiau tik tautininkus Gintarą Songailą ir Audrių Rudį. Du lietuviai – trys nuomonės, du intelektualai – trys partijos. Visi tarsi mylime Tėvynę, bet susitarti, susitelkti mirtino pavojaus akivaizdoje niekaip neįstengiame. Nė iš tolo. Ambicijos, ambicijos, ambicijos…
K.Stoškus pastebėjo: salėje nė vieno studento (išskyrus koncertavusiuosius). Universiteto dėstytoja (neįsidėmėjau pavardės) baisėjosi moksleiviais ir studentais, kuriems nereikia nei himno, nei vėliavos, visi svajoja išvykti.
Be jaunų žmonių (nepriklausomoje Lietuvoje gimusiems jau 26-eri) žilagalviai šitos naštos nepakels. Juk net Nacionalinio susitarimo komiteto rinkimų daugelis nepajėgė sulaukti.
Bet viltis dar rusena. Ir susitarti, ir išsivaikščiojančius sustabdyti.
Šio pranešimo problematiką paskatino faktas, jog pastaruoju metu populiariuose žiniasklaidos tinkluose imta metodiškai menkinti ir pasijuokti iš lietuvių inteligentijos.
Tačiau lietuvių inteligentija yra puolama savų ir svetimų visus dvidešimt penkerius metus, nuo kurių pradžios skaičiuojame valstybės atgimimą. Nuosekliai menkinami šviesuoliai ir autoritetai, puoselėję lietuvybę sunkmečiais ir okupacijų laikotarpiu. Jie kaltinami arba tuo, kad yra pasenusių pažiūrų ir neprisitaiko prie naujų pasaulio iššūkių, arba tuo, kad jų padedama suklestėjo naujoji tautai svetima nomenklatūra.
Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Lietuvių tauta“.
Šis rašinys dienos šviesą išvydo 1997 metų kovo 8 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).
„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų portalas slaptai.lt numatęs paskelbti.
Vis pavartau, kartais pacituoju Romualdo Ozolo leidžiamus „Nepriklausomybės sąsiuvinius“. Labai pavėluotai, tik šiomis dienomis, perskaičiau 2012 metų „sąsiuvinyje“ paskelbtą Lino V. Medelio straipsnį „Tu mano naktis ir dangus. Apie Maironį beveik be lyrikos“ (2012-ieji buvo Maironio metai, 150 metų nuo jo gimimo). Kitų Maironio metų jaunoji lietuvių karta sulauks beveik tik po penkių dešimtmečių. Ar sulauks? Ar lauks?
„Maironis tolinamas ir tolsta nuo mūsų dar ir dėl to, kad apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai šiandien tampa vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos. Yra ir vidinių paskatų jų negirdėti – juk tokius žodžius pripažįstant tektų pripažinti ir pareigas, dėti pastangų, kad tokios sąvokos turėtų realią vertę.
Pasaulis – labai keistas reiškinys. Jis nuolat turi būti gelbėjamas: jei ne nuo pamišusio diktatoriaus, tai nuo tirpstančių ledynų ir sparčiai besidauginančios žmonijos, kuri tiesiogine to žodžio prasme, remiantis senesnėmis mokslininkų prognozėmis, jau turėjo netilpti Žemėje.
Tačiau mokslininkų, tobulinančių mus supančią aplinką, dėka sugeba susispausti ir išlikti. Vyksta savotiškos lenktynės – arba žmonija greičiau nustekens pasaulį, arba mokslininkai sugalvos, kaip tai daryti ilgiau.
Šis rašytojo Petro Dirgėlos tekstas pirmą kartą paskelbtas buvo 1990-aisiais metais žurnale "Pergalė" (Nr. 1). Bet ar šios pastabos praradusios aktualumą? Ar neverta susimąstyti, ko vis tik per pastaruosius dvidešimt metų nesugebėjome nuveikti, o ką atlikome ne taip, kaip derėjo atlikti?
XXX
Petras Dirgėla
1990-ieji paskelbti Lietuvių kalbos metais. Daugeliui atrodo, kad tai – kampanija, kurios metu sieksime įveikti sunkumus, susijusius su lietuvių kalbos paskelbimu LTSR valstybine kalba, kad šiais metais ypatingai uoliai, negailėdami nei lėšų, nei laiko, mokysime lietuviškai kalbėti tuos, kurie mūsų valstybine kalba šnekėti dar nemoka.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia ištrauką iš žymaus lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje". Šis kūrinys dienos šviesą išvydo lemtingaisiais 1990-aisiais metais. Tačiau aktualumo nepraradęs ir nūnai. Belieka tik stebėtis, kokios taiklios buvo rašytojo, eseisto, publicisto P.Dirgėlos įžvalgos anuomet, daugiau nei prieš dvejis dešimtmečius.
Taigi "Tranų pasaulyje" analizuojamas vienas iš svarbiausių klausimų – kaip privalome gyventi, kad išsaugotume savo nepriklausomybę. Atkurti nepriklausomybę – viena, o ją išsaugoti, kai aplink apstu ne itin draugiškų, agresyvius planus puoselėjančių valstybių, – visai kas kita.
Beje, Petras DIRGĖLA – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, "Anciliaus ežeras” autorius. Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas su rašytoju Petru Dirgėla yra parengęs šūsnį interviu istorinėmis, politinėmis, kultūrinėmis temomis (kai kuriuos tekstus galima rasti ir portale Slaptai.lt)..
Tačiau šiandien dėmesio centre – rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje".
2013 m. rugsėjo 22 d. (sekmadienį) 20-21 val. minint Baltų vienybės dieną kviečiame visus baltų genčių palikuonis Lietuvoje, Latvijoje ir visame pasaulyje įsijungti į Baltų vienybės ugnies sąšauką ir uždegti ugnis ant kalnų, piliakalnių, su baltų istorija susijusiose vietose.
Prieš 777 metus baltų gentys susivienijo ir Saulės mūšyje sumušė Kalavijuočių ordiną. Saulės mūšio diena Lietuvos ir Latvijos seimų yra paskelbta Baltų vienybės diena. Mūšio išvakarėse buvo ugnies ženklas – vienykimės. Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.
2013 m. gegužės 31 d., penktadienį, 11 val., LR Seimo Konstitucijos salėje vyks konferencija – diskusija
Konferencijos iniciatorius – Seimo narys Rytas Kupčinskas.
Konferencijoje-diskusijoje bus supažindinama su istoriko Algimanto Liekio knyga „Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940)“.
Joje rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tautinės, nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir to reikšmę suvereno lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimui.
Šiuo laišku kreipiamės į visus lietuvių kalbai ir mūsų valstybės ateičiai neabejingus Lietuvos žmones.
Pastaraisiais mėnesiais Vyriausybė lietuvių Tautai pateikia vis naujus iššūkius. Iš pradžių Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis patvirtino palengvintą valstybinės kalbos egzaminų tvarką tautinių mažumų mokyklas baigiantiems moksleiviams, tuo vienareikšmiškai diskriminuodamas lietuviškų mokyklų mokinius.
Ministras pripažino, kad sprendimas priimtas dėl koalicijos partnerių politinio spaudimo, o ne vadovaujantis švietimo kokybės ar moksleivių interesais. Aukščiausiasis Teismas nusimetė atsakomybę, paskelbęs, kad šį klausimąsvarstys jau po valstybinių egzaminų laikymo.
Šiuo metu rengiamas naujas tautinių mažumų įstatymas, kuriuo numatoma patenkinti ir visus kitus antikonstitucinius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politinius reikalavimus – įteisinti asmenvardžius bei vietovardžius mažumų kalbomis, teikti viešąsias paslaugas ir informaciją mažumų kalbomis jų gausiai gyvenamose teritorijose.
Nemažai kas, kalbėdamas ar rašydamas apie tarpukario nepriklausomą Lietuvą, išskiria du periodus: demokratinį-seiminį ir tariamai diktatūrinį-prezidentinį, tarsi užmiršdami, kad ypač sunkiais nepriklausomai Lietuvai laikais, karo su Sovietų Rusija ir Lenkija metu, pagal Lietuvos Respublikos Valstybės Tarybos (LVT) priimtą Laikinąją konstituciją, 1919 m. balandžio 4 d. pirmuoju Lietuvos Prezidentu buvo išrinktas LVT Pirmininkas Antanas Smetona.
Faktiškai jam buvo pavesta ir visa vykdomoji valdžia. Ir toks jo prezidentinis valdymas tęsėsi iki 1920 m. gegužės vidurio Steigiamojo Seimo darbo pradžios, iki birželio 19 d., kai Prezidento pareigas perėmė naujai Seimo išrinktas Prezidentu ir Seimo Pirmininku Aleksandras Stulginskis.
Tačiau istorikų ir kitų tyrėjų darbuose tas daugiau metus trukęs faktiškai prezidentinio valdymo periodas įplakamas irgi į parlamentinio atkuriamos Lietuvos valstybės valdymo periodą kaip demokratinis ir giriamas, o antrąjį, po 1926 m. gruodžio mėnesio 17 d. perversmo, kai vėl buvo įvestas prezidentinis valdymas, peikiamas, kaip peikiami ir tie Lietuvos Valstybės Tarybos nariai, kurie 1918 m. vasarą buvo už Lietuvos paskelbimą karalyste.
Ar esama Lietuvoje intelektualinių jėgų, žmonių, mąstančių strateginiais ateities numatymo mąstais? O gal mąstoma vien tik remiantis trumpalaikėmis šios dienos užduotimis ir aktualijomis?
Kas iš valstybės vadovų kada nors per tuos dvidešimt vienerius laisvės ir nepriklausomybės metus viešai mums, amžininkams ir piliečiams, dėstė apie Lietuvos kaip valstybės plėtotės, augimo ir stiprėjimo procesus šiuolaikiniame pasauly ir ES sandraugoje? Ar įmanoma gauti rimtų atsakymų į kuo rimčiausius politinius, socialinius ir kultūrinius epochos iššūkius? Tai vis sritys, esančios už matomųjų problemų ribos. O kodėl nesti atsakymų į mūsų nerimą, rūpesčius, skriaudas?
Mat dauguma politinių mūsų veikėjų labai primena eilinį mūsų žmogelį, vadinamąjį evangelinį mažutėlį, kuriam elektros energijos ūkis – tai tik elektros rozetė kambary ar virtuvėje. O iš kur visa tai ateina ir kokiomis sąnaudomis, dažnai mums visai nerūpi, nors dėl visos energetikos sistemos žiniasklaida kasdien mums kvaršina galvas.
Grįžęs iš Viliaus Bražėno 100-ųių gimimo metinių minėjimo Vilniaus karininkų ramovėje, iškart ėmiau vartyti jo jubiliejui išleistą knygą „Kova dar nebaigta…” (sud. prof. Ona Voverienė). Politikos apžvalgininko tarptautininko , antikomunisto, antiglobalisto vienminčiai į šį rinkinį sudėjo jo straipsnius, neįėjusius į ankstenes knygas; beveik visus juos atrinko dar pats autorius. Knygoje analizuojamos trys pagrindinės temos: globaliniu mastu – antikomunizmas ir antiglobalizmas, Lietuvos mastu – patyrusio politiko argumentuoti patarimai, kaip išvengti Tautai ir Lietuvos valstybei nepagaidaujamų globalizmo pasekmių.
Nemažas skyrius – jo bendražygių tekstai žiniasklaidoje apie V. Bražėno publicistiką, visuomeninę veiklą. Įdomu tai, kad knygos leidybą parėmė įvairios visuomeninės organizacijos, kurias, kaip supratau, žymiai dosniau testamentu parėmė pats V.Bražėnas (pasak sudarytojos O.Voverienės, trylika organizacijų gavo po trylika tūkstančių litų).
Su iškiliuoju politologu esu daug važinėjęs po Lietuvą, ne kartą lankęsis jo namuose, padaręs, kaip netrukus paaiškėjo, paskutinę jo nuotrauką (sūnus Gintaras filmavo jo, sugrįžusio iš ligoninės po pirmo vos ne mirtino likimo smūgio, gelbstint sraigę, pokalbį su Nepriklausomybės akto signataru Romualdu Ozolu); dalyvavau ir paskutinėje jo žemiškojoje kelionėje… Šiam tekstui iliustruoti atrinkau kelias dešimtis įvairių susitikimų nuotraukų, o štai laidotuvių nuotraukos dingo kaip į vandenį. Peržiūrėjau didžiąją dalį kompiuterinių diskų, sugaišau daug laiko – nėra. Ir tada prisiminiau prof. O.Voverienės minėjime pasakytus žodžius: jeigu žmogus peržengia savo šimtmetį ir jis dar neužmirštas, minimas – toks žmogus gyvens ilgai. Maždaug taip ji pasakė.
Ir iš tiesų – kam reikalingos tos laidotuvių nuotraukos? Mums, artimiau jį pažinojusiems, sunku įsivaizduoti, kad šio žavaus žmogaus, iki paskutinių gyvenimo dienų labai šviesaus, išmintingo, jaunatviškai energingo, jau nebėra, juo labiau, kad šimtmečio minėjime jis mus mokė suprasti kiekvieną Vinco Kudirkos „Tautinės giesmės” žodį (ekrane matėme Albino Kentros nufilmuotą V.Bražėno gimtadienį 2008-ųjų balandžio 6-ąją). Parašiau žodį išmintingas ir prisiminiau jo susitikimą su Marijampolės visuomene. Po įsimintinos kalbos marijampoliečiai garbingam svečiui linkėjo sveikatos, ilgų gyvenimo metų. Visiems netikėtai jis įsiterpė: Linkėkite ne tik sveikatos, bet ir išminties, nes sveikas durnius gali daug bėdos pridaryti. O dėl ilgų gyvenimo metų ne kartą yra tarsi atsiprašinėjęs: Aš ir taip Dievui jau esu labai skolingas...
Iš tiesų, juk gyvenimas matuojamas ne metais. Ir ne pinigais, ne turtais. Savo litus ar dolerius jis išdalino tiems, kurie tęsia jo darbus. Kova dar nebaigta, – byloja jubiliejinė V.Bražėno monografija. Nepalyginamai didesnį savo turtą, išmintį jis išdalino paskaitų, knygų pavidalu. Pats V.Bražėnas tądien iš ekrano pasakė, kad jo knygų galima rasti M.Mažvydo, Vilniaus Universiteto, Mokslų akademijos, Adomo Mickevičiaus bibliotekose, bet prof. O. Voverienė, kalbėdama apie išmintingąjį šimtametį, reikšmingai įspėjo: minėtose bibliotekose jo knygų dar yra. Ir iš tiesų: jeigu būsime abejingi savo Tėvynei, nekovosime dėl jos likimo, globalistai, kosmopolitai gali tas knygas jeigu ne sudeginti, tai bent uždaryti į specfondus. Juk V.Bražėnas, bendraudamas su jaunimu, yra ne kartą drumstęs moksleivių protus. Jis sakydavo: Visus Lietuvos (ir ne tik) kosmopolitus reikia susodinti į kosminį laivą ir išsiųsti į kosmosą! Jūs tik pagalvokit, koks įžūlumas!
Arba štai:
Šėtonas turėtų stebėtis žmonių sukurta pragariška sistema – komunizmu. Jis galėtų sakyti: „Net aš pats negalėčiau sugalvoti nieko geresnio”. Teroras, masiniai kapai, Sibire išbarstyti kankinių kaulai, jų kančios, našlių ir našlaičių ašarų jūra yra tik dalis komunizmo apraiškų. Komunizmas gali didžiuotis savo brutalia jėga, galėjimu naikinti žmogaus dvasią, savigarbą, garbės jausmą, žmogaus-žvėries paleidimu nuo moralinės grandinės.
Globalizmas yra milžiniško masto utopija. Nėra nieko baisesnio už utopiją su ginklu. Ši utopija yra neregėtas siaubas, nes apginkluotas baisiausiais ginklais. Globalizmas – tai tautų „gripo” ideologija, skleidžianti visuotinį kosmopolitizmą: ji žudo tautas, kurios pasaulio gobšiems susimokėliams bando pastoti kelią siekiant pasaulinės politinės valdžios.
Globalizmas – pasaulinės timokratijos sudarymas – būtų Lenino, Stalino, Hitlerio svajonių įgyvendinimas, tik su kitais šūkiais ir kitomis priedangomis. Tokiame pasaulyje gerai jaustųsi tik KGB ir gestapo tipo kosmopolitai…
Ir taip toliau, ir taip toliau… Labai pavojinga knyga „Kova dar nebaigta…”, kurioje knibždėte knibžda tokios maištingos mintys.
V.Bražėnas ne kartą man skundėsi, kad niekaip negali patekti į televiziją. Amerikoje galėdavo (pats mačiau nufilmuotus jo pokalbius tūkstantinėse auditorijose), o Lietuvoje – labai atsiprašom, mums užtenka etatinių specialistų, patikimų, valdomų, nė neketinančių skristi į kosmosą.
Didžiuokitės, Sesės ir Broliai, savimi. Tačiau ypač didžiuokitės savo tauta, savo Tėvyne Lietuva. Lietuvos žemės syvai tūkstantmečiais išlaikė kovingais Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didžiuokitės savo tauta, nepaniekindami kitų. Visais istoriniais momentais tie kariai – Didvyriai ir Didmoterės – atsiliepė į patriotinio šauklio trimito garsus ir atsistojo ton vieton, kurią Tėvynės Pirštas nurodė. Tokiose istorinėse akimirkose nebuvo, ir šiandien neturėtų būti, kalbų apie “žmogaus teises”. Mūsų istorijoje pirmavo, ir toliau turėtų pirmauti, “PAREIGA TĖVYNEI”…Mūsų širdis ir dvasias mato kovose žuvusių lietuvių vėlės. Mūsų žodžius su mūsų darbais lygina mus stebintis jaunimas.
Pateikiau kelis sakinius iš V.Bražėno knygos “Priminimai bendražygiams”, padovanotos Kėdainių Šviesiajai gimnazijai (“Gimnasium Iliustre”), kurios moksleiviai labai susidomėję, šiltai sutiko garbųjį svečią, mielai su juo fotografavosi. Bet ar galima šiais laikais prie jaunimo prileisti žmogų, kuris ragina didžiuotis savo tauta, savo Tėvyne ir pirmenybę teikia ne žmogaus teisėms, o pareigai Tėvynei?! Ar tik ne V.Bražėnas kaltas, kad į gatves išeina vis daugiau jaunimo su Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Maironio, Valančiaus, Vytauto Didžiojo atvaizdais, skanduodami Justino Marcinkevičiaus išmokytą žodį Lie-tu-va?
Reikia užbarikaduoti Gedimino prospektą ir išimti iš bibliotekų V.Bražėno knygas. Tačiau bėda ta, kad nemažai jo knygų išdalinta privatiems asmenims, mokyklų mokytojams, daug straipsnių paskelbta internete. Prof. O.Voverienė papasakojo, kad V.Bražėno šimtmetį labai gražiai paminėjo būtent Tautinio jaunimo sąjunga. Dar vienas minėjimas įvyko Mokslų Akademijos bibliotekoje.
Tai ką vis dėlto V.Bražėnas kalbėjo Kėdainių Šviesiosios gimnazistams? Jis papasakojo, kaip 1974 m. Chicago Tribune, didžiulis laikraštis, paskelbė Stalino receptą, kaip galima sunaikinti tautą. Stalinas komunistams yra sakęs: norint sukurti pasaulinę valdžią, reikia naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta. Jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos generacijos pasididžiavimą savo tauta, mes ją būsime nužudę. Paprastas receptas. Bet kardas dviašmenis. Pažvelkime į Stalino receptą iš kitos pusės – ir mes jau žinome, kaip galima išgelbėti tautą. Kelkime patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta!. Galime būti pavyzdys kitoms Europos tautoms, Europa, savo ruožtu, gali būti pavyzdžiu kitų kontinentų tautoms. Mes turime misiją įkvėpti kitas tautas kovoti su tautų naikintojais. Kodėl mes? Todėl, kad nėra kitos tautos, kuri būtų buvusi taip trypiama, naikinama, kaip lietuvių tauta. Bet ji išliko! Nes turėjo giliai įleistas kario ir valstybės kūrėjo šaknis. Jūs esate deimantiniai vaikai, nes daimantai susidaro milžiniškoms jėgoms slegiant anglį, – Šviesiosios salėje-vidiniame kiemelyje kalbėjo V.Bražėnas.
Pateikiau ištraukėlę iš savo rašinio. Sunkiai vaikštantis senukas negailėjo nei laiko, nei jėgų – važinėjo po Lietuvos mokyklas ir demaskavo sveikų durnių pastangas naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta, moksleivius vadino deimantiniais vaikais, nes puikiai matė, kokią įtaką jiems daro bulvarinė žiniasklaida, pagal Stalino receptą sukurpti istorijos ir literatūros vadovėliai.
Bijau, kad sveiki durniai , du dešimtmečius žaloję Lietuvą, ypač jos jaunimą, padarę sunkiai bepataisomos žalos, į V.Bražėną atsigręš tik tada, kai jau bus sunku ką nors pakeisti. Jie labai panašūs į tuos, kurie daugiausia dėl durnumo važiavo parvežti Stalino saulės, o paskui, sugrįžę iš motinos Rusijos, toliau klimpo į savo niekšybes iki pat Atgimimo, iki šiol. Dabar jie rašo memuarus, bandydami nusiplauti tautos kraują ir ašaras, klastodami istoriją, žalodami vaikų sielas.
Bet viltis miršta paskutinė. V.Bražėnas buvo optimistas. Nepraraskime vilties ir mes. Kova dar nebaigta, dar ne viskas prarasta. Antikomunisto ir antiglobalisto 100-mečio minėjime apie pavojus tautai, apie niekingą Vyriausybės Globalios Lietuvos programą, kuria siekiama, kad mes greičiau ištirptume, kalbėjo prof. Romualdas Grigas. Nė viena tauta nesielgia taip neatsakingai. Mes šiandien gyvename su iškrypusiu stuburu. Nuo Mindaugo laikų, deja, pasigendame reikiamo dėmesio etniniams lietuviams. V.Bražėnas tarsi koks apaštalas sugrįžo į Lietuvą ir bandė atverti mums akis, – kalbėjo R.Grigas, prieš tai įvertinęs jo asmenį ir visą jo raštiją.
Minėjime kalbėjęs pranciškonas kunigas Paulius Vaineikis žavėjosi V.Bražėno asmenybe, jo įžvalgomis apie pasaulį. Reikėtų Viliaus Bražėno gatvės Vilniuje, ir ne bet kokios, reikėtų regėti jį maldose, reikėtų mums, vyresniesiems, daryti didesnę įtaką jaunimui, kuris jau mūsų nepaiso, neklauso, elgiasi rizikingai ir pavojingai, kaip mokė V.Bražėnas. Būkime su jais, skęstančius gelbėkime. Šioje salėje, deja, jaunų žmonių nėra, mes patys save agituojame. Daug sunkiau agituoti tuos, kurie tau priešiški, kurie tavęs nesupranta, iš tavęs pasišaipo, bet tik šitaip galime išlikti, išsaugoti savo tapatybę.
„Varpo” redaktorius Algimantas Zolubas V.Bražėną pavadino Kolumbu Lietuvai. Jis parodė mums dvi Amerikas – komunistinę ir demokratinę. Ir dvi mūsų išeivijos puses. Santara -Šviesa buvo veidu atsisukusi į Lietuvą, bet nugarą rodė Lietuvos nepriklausomybei. V.Bražėnas laikėsi kitokių nuostatų. Grįžęs į Lietuvą, jis skatino bendruomenių kūrimą, savivaldą. Vienu pirštu galima tik parodyti, dviem purštais net špygos neišlankstysi, o penki pirštai – jau kumštis. Reikia eiti į rinkimus ir atsivesti bent kelis abejinguosius, pasyviuosius, nes būtent jie, nebalsuojantieji, išrenka mums valdžią, kuri ir skandina Lietuvą. Priimkim V.Bražėno nuostatas ir su jomis eikim į priekį, – sakė A.Zolubas.
Minėjime dar kalbėjo Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas, LPD pirmininkas Juozas Dingelis, Lietuvos moterų lygos vadovė prof. Ona Voverienė. Jos tekstą „Kryptingas žvilgsnis į Lietuvos ateitį” paskelbsime vėliau.
Delfi 2013-03-10 paskelbė Artūro Zuoko rašinį „Vytautas Didysis LDK istorijos nekūrė šaukdamas „Viskas tik lietuviams“.
Politiniai neišmanėliai, panašūs į straipsnio autorių, nesuvokiantys kas yra lietuviai Lietuvoje, tačiau turintys galią leisti ar neleisti valstybinių švenčių proga patriotines eitynes, demonstruoja patį tikriausią absurdą, kelia piliečių pasipiktinimą, kursto ir provokuoja patriotinį jaunimą nepaklusti absurdiškiems sprendimams. Ir į absurdo spektakliuką dar įvelia, pasirodo, tiek pat, kaip ir meras, išmanančią policiją.
Aiškesnis nacionalinio tapatumo kaitos vaizdas reikalingas ne tik mūsų pačių savivokai, bet ir eurointegracinių vyksmų skatinimo politikai, taip pat ieškant deramų atsakų į vis naujus ne tik mums, bet ir Europos Sąjungai kylančius iššūkius bei grėsmes. Europiniam tapatumui (europinimo ar europeizacijos vyksmas) kurti pasitelkiamas nuo nacionalumo apraiškų apvalytas pilietinis europietiškumas.
Tačiau ir europinimui, ir pilietinio europietiškumo sklaidai reikalingi nacionalinių kultūrų “mechanizmai”, taip pat europinių komunikacijos ir informacijos tinklų plėtra. Drįstume teigti, kad norėdami sukurti veiksmingas ES plėtros, europinio pilietiškumo ugdymo programas, o ypač bandydami įveikti ES būdingas demokratijos, visuomenės ir kitokias stokas, turime pasitelkti nacionalinių jausenų “klijus” socialinei sanglaudai stiprinti – laisvoje demokratinėje Europoje nacionalinių tapatumų savikūra ir raiška turi laiduoti europinio bendrumo jausenos ugdymą, o ne skatinti tautinį uždarumą ir priešiškumą.
Lietuvių tauta ir jos valstybė su nepriklausomybės atgavimu iš ligos patalo nepasikėlė. Randasi „daktarų“ iš svetur, randasi ir savų šundaktarių, deja, gydančių svetimais vaistais su multikultūralizmo ir kitokiais tautai netinkamais priedais.
Tautos liga įsisenėjusi, nes beveik visų lygių valdžiose tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart Komunistų partijos pavadinimą pakeitęs, išliko ir veikia atitinkamai, ligą nugalėti reikia ypatingų vaistų ir priemonių, kurias surasti ir pavartoti, deja, turi tik pati tauta.
Dvasininko, prelato, žurnalisto dr. Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, fotografo, Lietuvos radijo pirmojo diktoriaus, poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“. Nors talkos stulpas įvardintas ketvirtuoju, tačiau šiandienai jis yra itin aktualus.
